| |
|
|
|
Parašė L. Andriekus
|
Šį pavasarį suėjo 50 metų nuo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mirties. Miré jis prie Varšuvos 1911 m. balandžio 10 d.
M. K Čiurlionio pusšimčio metų mirties sukaktis laisvajame pasaulyje praėjo gana kukliai. Jeigu mes čia, Amerikoje, turėtume bent mažą jo originalių paveikslų kolekciją, netenka abejoti, jog mūsų ryšys su šiuo genialiu menininku būtų kur kas glaudesnis. O dabar retai kas iš ankstesnės Amerikos lietuvių kartos yra turėjęs laimės matyti bent vieną Čiurlionio kūrinį. Ne visi juos matė ir po šio karo atvykusieji. Lietuvių jaunimas gi, palikęs savo kraštą vaikystėje arba jau gimęs tremtyje, su Čiurlionio plastiniu menu dar mažiau beturi sąlyčio. Jo muzikinė kūryba tremtyje lengviau prieinama. Yra gaidų ir net plokštelių.
Nepaisant visų kliūčių, jo kūrybai giliau pažinti, čurlionis laisvojo pasaulio lietuviams yra geniali asmenybė, kurią seniai net tarp kitataučių garsina jo vardo dainininkų ansamblis Clevelande bei dailės galerija Čikagoje.
Negalima sakyti, kad ir šiais sukaktuviniais metais visiškai nieko nebūtų buvę padaryta. Skaitėme periodinėje spaudoje straipsnių, girdėjome paskaitų; buvo išleistas Čiurlionio garbei net vienas žurnalo Li-tuanus numeris; Niujorko Viešojoj Eibliotekoj suruošta Čiurlioniui išgarsinti paroda, šio rašinio tikslas — priminti, kas paskutiniu laiku žymesnio padaryta Čiurlionio kaip dailininko labui tarptautinio meno sluogsniuose, Lietuvoje ir tremtyje.
Čiurlionis tarptautinio meno sluogsniuose
Šioj srityje pagrindą sudaro liuksusinis veikalas: George Poensgen-Leopold Zahn: "Abstrakte Kunst — eine Weltsprache (Mit einem Beitrag von Verner Hofmann — Quellen zur abstrakten Kunst"), išleistas garsios Woldemaro Kleino leidyklos Baden-Baden 1958 m. Veikalas 222 puslapių, didelio formato, gero popieriaus, pirmoje dalyje spalvotai iliustruotas, su giliu mokslišku tekstu, ar tik nebus išsamiausia studija apie abstraktinį meną. Ten ypatingas dėmesys parodytas ir mūsų Čiurlioniui. Įvadinėje veikalo dalyje, iškeliant V. Kandinskį abstraktaus meno tėvu, taip pat sustojama ir prie Čiurlionio. Pabrėžiama, kad pats Kandinskis, suminėdamas priežastis, atvedusias į bedaiktį meną, visiškai nutyli Čiurlionį. Jo kelyje į abstraktinio vaizdavimo sritį minima dail. C. Moneto kūryba, Vagnerio Lohengrino opera, Maskvos vaizdas prieš saulėlydį ir jo paties realistinis paveikslas, persimanęs prieblandoje. Veikalo tekste pažymima, kad po tokių patirčių Kandinskis 1910 m. nupiešęs pirmą abstraktų paveikslą, atvėrusi naują epochą dailėje, kurios ženkle šiuo metu dar tebegyvename. Tai tikrai svarbus įvykis, jeigu iš tiesų tas paveikslas yra pats pirmasis šioje srity. Bet čia ir iškyla M.K. Čiurlionis. Veikale pastebima, kad Kandinskio pirmenybę abstraktinio meno šakoje neigia estų meno kritikas Aleksis Ran-nitas (A. Rannit: M.K.Čiurlionis — pioneer de l'art abstract, 1949), teigdamas, jog Čiurlionis jau 1904 m. kūrė abstrakčius paveikslus, jog Kandinskis pažino ir domėjos jo kūryba, jog Kandinskio menas yra Čiurlionio tęsinys bei jo išskleidimas, čia pateikiama dar Ninos Kan-dinskienės 1951 m. žurnale "Das Kunstwerk" spausdintos pastabos, kur ji liudija, kad Kandinskis nieko bendro neturįs su Čiurlioniu. Pagal ją, Kandinskio abstrakčios kūrybos šaknų reikią jieškoti rusų ikonose, kaip jis pakartotinai tvirtinęs; jį paveikęs minėtasis prancūzų daili-ninikas Monet savo paveikslu "Šieno kūgis"; jis niekad netapęs muzikos, niekad nebuvęs Lietuvoje nei Estijoje, niekad nematęs Čiurlionio paveikslų, ir pagaliau Čiurlionio kūriniai nesą abstraktūs, o tik stilizuoti gamtovaizdžiai bei daiktai su mistiniu atskambiu. Čia pat paduodama A. Rannito atsakymas, kur primenama, jog pagal V. Ivanovą, J. Baltrušaitį ir B. Pravdiną, Kandinskis Čiurlionio kūrybą pažino ir ją didžiai vertino, nes šis tuo metu Rusijoje buvo gerai žinomas. Be to, 1909 m. vadovaujančių rusų meno istorikų, V. Ivanovo ir A. Benois, jau buvo pasirodžiusios apie Čiurlionio kūrybą studijos.
Mūsų minimos abstraktaus meno knygos autoriai iš savo pusės Čiurlioniui istorinės pirmenybės abstraktaus meno lauke nepaneigia, tačiau jie linksta Kandinskį laikyti šios srovės tėvu greičiausia dėl jo įtakos kitiems. Kad Čiurlioniui taip pat skiriama garbinga vieta, matyti iš to, jog šio veikalo istorinėj apžvalgoj kreidiniame popieriuje atspausdinti trys gana didelio formato Čiurlionio paveikslai prieš Kandinskį. Pirmoje vietoje duotas Leonardo da Vinci be-daiktis piešinys, antroje Turnerio jūros fragmentas, trečioje Claude Mo-neto "Montorgeuil gatvė" ir po to trijuose atskiruose puslapiuose — Čiurlionio Rex, žvaigždžių sonata (allegro) ir Pavasario sonata (Scherzo), šie keturi dailininkai tai, lyg kokios keturios gairės į abstraktaus meno epochą. Čiurlionis šiame veikale ypatingai užakcentuotas. Visų kitų (neskaitant Kandinskio) duota tik po vieną paveikslo reprodukciją — Čiurlionio parodyta trys paveikslai. Pavasario sonata atskiruose puslapiuose sugretinta su Kandinskio pirmąja abstrakčia akvarele, tapyta 1910 m. Išvada — Kandinskio abstraktūs plėmai atrodo formiškai ir ritmiškai gimingi su Čiurlionio paveikslo debesimis bei šakučių liepsnelėmis.
Nėra abejonės, jog veikalas "Abstrakte Kunst—Eine Weltsprache" labiau iškėlė Čiurlionio vardą Vakarų pasaulyje, žinoma, jeigu ten būtų atspausdinta bent viena jo darbų spalvota reprodukcija, vaizdas skaitytojuose apie šį« mūsų dailininkų būtų išlikęs dar gyvesnis. Bet ir dabar gaunasi įspūdis, jog istoriškai Čiurlionis yra abstraktaus meno srovės pirmatakas. Leonardo da Vincio, Turnerio ir C. Moneto su šia srove negalima tiesiogiai sieti. Tai tik istorinei raidai suvokti apytikrės gairės. Čiurlionis gi, nežiūrint jo kūryboje išlikusių konkretaus pasaulio elementų, kai kuriuose paveiksluose, kaip žvaigždžių sonata (allegro), Rex, Jūros sonata (allegro), Žvaigždžių sonata (andante) ir kt., yra gana abstraktus. O būti visuotinės meno srovės pirmataku reiškia nuostabiai daug. Tokie žmonės iškelia gafbėn tautas ir lieka nemarūs. Be to, dar vertėtų pasigilinti į Čiurlionio vaidmenį surrealistinei meno srovei. Jo kūryboje itin gausu šios srovės elementų — gausiau negu abstrakčių
Čiurlionis dabar Lietuvoje
čia norime priminti Lietuvoje išleistus du veikalus. Pirmasis — "M K. Čiurlionis apie muziką ir dailę". Redakcinė kolegija iš E. Balsio, J. Kuzminskio ir A. Venclovas; paruošė V. čiurlionytė-Karužienė, redagavo A. Žirgulis. Knyga pasirodė 1960 m. Išleido Valstybinė Grožinės Literatūros leidykla Vilniuje, 338 p. Iliustruota nuotraukomis iš Čiurlionio gyvenimo ir jo darbų reprodukcijomis. Tai Čiurlionio laiškai įvairiems asmenims nuo 1901 iki 1910 m., kuriuose išreiškiamos jo pažiūros apie muziką ir dailę; jo užrašai, straipsneliai ir pagaliau pluoštelis Čiurlionio žmonos, Sofijos Kyman-taitės-čiurlionienės, atsiminimų. Įvadą parašė J. Gaudrimas. Antrasis veikalas — albumas, pavadintas "M. K. Čiurlionis", kuriame sudėta 32 spalvotos reprodukcijos. Redagavo V. čiurlionytė-Karužienė, P. Galaunė, J. Kuzminskas, V. Mackevičius, P. Strauskas, A. Venclova. Įvadas lietuvių, rusų, anglų ir prancūzų kalbomis A. Venclovos. Albumo dydis 70x92. Išleido ta pati leidykla 1961 m. Aplankas su Čiurlionio portreto briežiniu Jo autorius nepažymėtas.
Turint šiuos du leidinius, įdomu, kaip vertinamas Čiurlionis dabartinėje Lietuvoje. Jau iš ankstesnių šaltinių buvo jaučiama, jog Lietuvoje stengiamasi išsaugoti Čiurlionį, kad jis nebūtų perblokštas vadinamo "socialistinio realizmo" bangos. To buvo laimingai išvengta, nors Čiurlionio kūryba neturi nieko bendro su tuo nuogu realizmu, kuris propaguojamas oficialių komunistinių sluogsnių. Minėtuose leidiniuose apie Čiurlionį jo vertinimą suvokiame iš įvadinių straipsnių. Juos perskaičius, lieka įspūdis, kad tiek J. Gaudrimas tiek A. Venclova apie Čiurlionį rašo šiltai ir pagarbiai. žinoma, abu vargsta, stengdamiesi kaip nors susieti Čiurlionį su realizmu. Ypatingai A. Venclova, kuris, atsiribodamas nuo muzikos, kalba apie Čiurlionį tik dailės požiūriu, graibstosi net jo nerealistinei kūrybai pateisinti argumentų. Jo galva, Čiurlionis, savo laiko visuomeninėje skurdžioje aplinkoje neradęs įkvėpimo ir nukrypęs į fantazijos pasaulį. Vienok Venclova daro skirtumą tarp Čiurlionio ir ano meto "dekadentų", nes šis ir simbolinį siužetą giliai išgyvenęs ir išreiškęs savitomis spalvomis. Vertinami labiau, tie paveikslai, kurie pasižymi reališkumu ir optimizmu, mažiau tie, kurie atitrūksta nuo tikrovės ir apvilkti gedulu. Teisingai pažymima, kad Čiurlionio kūrybos versmė buvo Lietuvos gamta ir liaudies menas. Bet iš kitos pusės pervertinamas Kaukazo kalnų įspūdis jo kūrybos raidoje. Neigiamai pažvelgiama į kitas įtakas, įkvėpusias astronominius paveikslus bei piramidžių sonatą. Užkabinama ir tai, kad Čiurlionis "buržuazinės Lietuvos" laikais buvęs laikomas nepralenkiamu "tautos dvasios" reiškėju. Simbolinis ir fan-tazinis kūrybos pobūdis ginamas Gorkio autoritetu.
Reikia džiaugtis, kad Čiurlionis išsilaiko komunistinėje aplinkoje. A. Venclova paliko jį šviesioje idealistinėje viršūnėje, nenustumdamas į skurdų realizmo slėnį. Iš Venclovos ir J. Gaudrimo įžangų aiškėja, kad Čiurlionis bus ir ateityje studijuojamas. Tai malonu patirti. Tik nebeaišku, kokia jam teks vieta, jeigu J. Gaudrimo žodžiais tariant, Čiurlionio kūrybos vertinimas bus "pagrįstas marksistine-leninine ideologija".
Pats Čiurlionio reprodukcijų albumas nėra tobulas spalviniu atžvilgiu. Nežinia, ar tai blunkančių paveikslų kaltė, ar techninės spausdinimo aplinkybės. Aplankas labai trapaus popieriaus. Albumas, matomai, skirtas ir užsieniui, jeigu 5 puslapių į-žanga pateikta trimis svetimomis kalbomis. Leidinys įdomus lietuviams ir kitataučiams, norintiems pažinti Čiurlionio kūrybą. Taip pat ir jo laiškai padės giliau įžvelgti į šio didelio dailininko estetinę pasaulėžvalga.
Dar čia priminkime, kad Čiurlionis plačiai ir gan objektyviai vertinamas ir Lietuvoj išleistoj J. Jurginio meno istorijoje.
Čiurlionis tremtyje
čia minėtini du dalykai, tiesiogiai susiję su Čiurlionio 50 m. sukaktimi. Tai anglų kalba leidžiamas žurnalas Lituanus ir Niujorke viešojoje bibliotekoje suruošta Čiurlioniui pagerbti paroda. Apie kiekvieną jų tenka kalbėti atskirai.
žurnalo Lituanus šių metų 2 nr. visas paskirtas Čiurlioniui. Juo norėta supažindinti amerikiečius ir visus angliškai kalbančiuosius su Čiurlionio asmeniu bei kūryba. Tikslas pilnai pasiektas. Žmogus, nors ir visiškai nieko nebūtų girdėjęs apie Čiurlionį, paskaitęs šį Lituanus numerį, turės susimąstyti. Jame žymūs autoriai savo straipsniais bei pastabomis iškelia šį mūsų dailininką iki genijaus laipsnio. Itin jaudinanti yra didžiojo šių laikų skulptoriaus Jacques Lipchitzo, kilusio iš Čiurlionio tėviškės, atestacija Jis rašo: "Aišku yra tai, jog Čiurlionis buvo tikras genijus. Aš didžiuojuos, kad gimiau tame pačiame kaime, kurio žemę palietė jo pėdos" (Lit. 58 p.). Visas numeris iliustruotas Čiurlionio darbų reprodukcijomis, gana vykusiai atspausdintomis.
Pirmas straipsnis parašytas George MA. Hanfmanno, Harvardo universiteto meno istorijos profesoriaus, mačiusio Čiurlionio darbus Kaune. Jo antrašte — "M.K. Čiurlionis, lietuvis tapytojas". Pradžioje autorius, pažymėjęs Čiurlionio didybę, palygina kai kuriais atžvilgiais jį su Van-Goghu. Panašumo randa labiausiai biografinėj plotmėje ir ryžte atverti tikrą gyvenimo bei visatos prasmę. Bet Čiurlionis jį pralenkia, iškildamas iki muzikinių bei kosminių vizijų. Pagal Hanfmanną Čiurlioniui iš kitų ano meto simbolistų padėjęs išsimušti senosios Lietuvos panteistinis gamtos garbinimas Čiurlioniui pripažįstama pirmenybė surrealistinio ir abstraktinio meno raidoje.
A. Rannito straipsnis "Čiurlionis kaip simbolistas" yra įdomus egzage-tine šio dailininko kūrybos analize. Rannitas čia parodo Čiurlionį originaliausiu simbolistu, neturinčiu saito su kitais šios srities atstovais Prancūzijoje, Rusijoje ir Lenkijoje. Jis nepriklausąs jokiai simbolistų mokyklai, bet jo kūryboje formos esančios simbolinio pobūdžio. Jų šaknis metafizika. Iš ten gaunama turinys ir išraiška. Čiurlionio siekimas — skverbtis į daiktų esmę ir matomąjį pasaulį išreikšti idėjomis, iš kurių jis išplaukiąs. Užakcentuojamas religinis panteizmo momentas ir lietuvių liaudies meno simbolizmas, ypatingai kryžiai, kaip lietuviško peizažo struktūrines dalys. Toliau A. Rannitas analizuoja Čiurlionio kūrybos formas (sterą, cilinderį, ratą, spiralę, trikampį, liniją), teikdamas jom simbolinių metafizinių ypatybių. Kai kas jo šiame aiškinime gali atrodyti kiek abejotina ir kiek teoretiška, šiaip straipsnis labai vertingas ir įdomus.
Svarų straipsnį "Čiurlionis ir sintezės problema mene" yra parašęs žymus rusų poetas, mokslininkas ir meno kritikas V. Ivanovas. Straipsnis buvo atspausdintas 1914 Apollon žurnalo 3 nr. Jo vertimas (T. Fe-derowos) anglų kalba paskelbtas šiame Lituanus numeryje (45-58 p.).
Ivanovo dėmesį j čiurlionj atkreipė dail. V. Dobužinskis. Pamatęs mūsų dailininko darbus, Ivanovas šio straipsnio pirmą dalį jau 1911 m., rašo, paskelbęs Apollone (Lit. 46 p.). Vėliau jis buvo praplėstas, ir į-ėjo į jo kritikos raštus 1916 m. Šiame straipsny Ivanovas pirmiausia pažymi, kad Čiurlionis yra mįslingas kūrėjas. "Nuo realybės jis pasikelia į neralias sritis, kurias jis mato anapus realybės". Pagal Ivanovą, tai reiškia kilti nuo šio realaus pasaulio į kitą — realesnį. Čiurlionis tai pasiekęs, muzikos pagalba prieidamas prie regimosios tikrovės. Tuo keliu žengdamas, jis realias formas suidealinęs, paversdamas fantazinė-mis; formos, išplaukiančios iš muzikos, prarandančios materialinę esmę ir prisipildančios psichiniu elementu Bet tos formos pasiliekan-čios tikros, nors taip apsibendrinan-čios, jog tampančios abstrakčiomis. Čiurlionio kūryba, pagal Ivanovą, tam tikru atžvilgiu yra tapybos ir muzikos eksperimentinė sintezė. Visa tai pateisina talentas. Atsijungus nuo laiko sąvokos, jo vaizdai atsistoja amžinai pasiliekančioje padėtyje. Paveikslas, kuris egzistuoja tik erdvėje, muzika, kuri siejasi tik su-laiku, susiderinančios vienas su kitu. Pagal Ivanovą, tą sintezė esanti metafiziškai įmanoma kaip sferų darna, kur spalvos gieda, o garsai šviečia. O tos kūrybos pradžia esąs tyras lyrizmas. Pravartu pastebėti, kad V. Ivanovas Čiurlionio kūrybai skiria ir religinės reikšmės, štai jo įsidėmėtini žodžiai: "Jeigu Čiurlionis nebūtų religingas žmogus, visa jo kūryba būtų buvusi tik žvangąs varis ir skambąs cimbolas. . . Pagrindinis Čiurlionio religingumo kūrybinės išraiškos motyvas yra kilimo motyvas ... Jo paveiksle "Miestas" aš kažkaip matau paskutinį akordą jo širdies neišaiškintos maldos". (Lit. 52 p.). Ivanovas tą "Miestą" linkęs laikyti Dievo miestu — Civitas Dei. Dėl savo kūrybos originalumo Čiurlionis liekas vienišas — lyg tremtinys kultūriniame pasaulyje.
Raymond F. Piper, filosofijos profesorius Syrakūzų universitete, New Yorko valstybėje, pateikia straipsnį "M.K. Čiurlionio kosminis menas", kuriuo įdomiai papildomi jau paminėtieji autoriai, ypač atsižvelgiant į paveikslą "Rex".
Vladas Jakubėnas savo straipsnyje apibūdina Čiurlionį kaip kompozitorių, pabrėždamas jo reikšmę lietuvių muzikai, bet pripažindamas, jog Čiurlionis čia yra didesnis kaip dailininkas.
Čiurlionio išgarsinimui Niujorko mieste daug padėjo A. Rannito pastangomis suorganizuota viešosios bibliotekos patalpose paroda. Turint galvoje, kad vasaros atostogų metu ypatingai daug žmonių aplanko šį miestą, parodos reikšmė dar labiau padidėja žiūrovas galėjo pamatyti spalvotas Čiurlionio reprodukcijas, apie dailininką parašytas knygas bei straipsnius ir jo paties muzikinių veikalų pavyzdžius. Parodą paįvairino dail. V.K. Jonyno sukurtas Čiurlionio portretas (medžio raižinys).
Suėmus visą krūvon, miela pažymėti, jog šiuo žurnalo Lituanus numeriu, kuris, leidžiamas dideliu tiražu pasiekta viso pasaulio intelektualiniai sluogsniai, o šia paroda su Čiurlionio kūryba supažindinta daug žmonių Niujorke.
Čiurlionio didybė
Baigiant įdomu pastebėti tai, kad Čiurlionio kūryba žavi ir tuos, kurie laikosi įsikibę tik apčiuopiamosios tikrovės. Pavyzdžiu gali būti oficialieji meno kritikai dabar Lietuvoj. Jis yra didelis visiems. Vakaruose dedama pastangų padaryti jį abstraktinio bei surrealistinio meno srovių pradininku, dabartinėje Lietuvoje stengiamasi lenkti ji realizmo pusėn. Bet Čiurlionio kūryba kalba pati už save, ir, kaip Rannitas pažymi, artimiausia yra simbolizmui. Viską nulemia idėjinė bei estetinė tiesa, kuri genijaus kūryboje išlieka nesudrumzta.
Nenuilstamas Čiurlionio studijozas, Aleksis Rannitas, jo kūryboje geba užakcentuoti panteizmą. Tai žymu jo straipsnyje šiame Lituanus žurnale, o taip pat ir Hanfmanno bei Pi-perio srtaipsniuose. Manyčiau, kad jau atėjo laikas pastudijuoti Čiurlionį krikščioniškos-katalikiškos pasaulėžvalgos šviesoje, kurioje jis gyveno. Atsimintina, jog Čiurlionis savo kūrybai versmių jieškojo mūsų liaudies mene, o šio žymi dalis religinė. Iš tiesų Čiurlionio paveikslas "žemaičių kryžiai" ir "žemaičių kapinės" dvelkia krikščioniškos Lietuvos tyra mistine dvasia, žvelgiant į paveikslą Rex, sunku paneigti, kad sėdįs soste valdovas nebūtų Dievas. Gal tai Kristus karališkoje šlovėje, nes augščiau matosi kitas vainikas — gal Dievo Tėvo; šv. Dvasios simbolis įjungtas "žvaigždžių sonatos" (allegro) augščiausioje viršūnėje. Čiurlionio paveikslai "Auka", "Nojaus arka", "Miestas", "Rojus" ir kiti glaudžiai siejasi su Apreiškimu. Visa jo kūryba yra, lyg Sur-sum corda šauksmas. Ivanovas pažymėjo Čiurlionio religingumą kūryboje tik apskritai. Labai apsimokėtų i № pasigilinti krikščionišku požiūriu. Būtų skriauda Čiurlioniui, jeigu jis liktų suvoktas tik materialistinėje ir panteistinėje dvasioje.
L. Andriekus
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
