Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Naujųjų laikų Lietuvos istorija (Pr. Čepėnas) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Paulius Jatulis   
PRANAS ČEPĖNAS: Naujųjų laikų Lietuvos istorija. I tomas. Išleido Dr. Kazio Griniaus Fondas Chicagoj 1977. Spaudai parengti padėjo Albina Sirutytė-Čepėnienė. Knyga turi XIV-1-543 psl. Gale yra vardynas ir chronologinė lentelė nuo 1414 iki 1914 m.).

Autorius šiame veikale panaudojo labai daug medžiagos; į jo rankas pateko net ir sunkiai šiandien berandami seni spaudiniai. Tiesiog nuostabus kruopštumas. Pateikiama nemaža statistinių duomenų lentelėse, kurių yra 36. Šiame I-me tome tjų žada būti iš viso trys) autorius vaizduoja lietuvių tautinį atgimimą, taigi jau pateikia žinių nuo XIX a. pradžios, kartais net iš anksčiau, tačiau išsamiai dėsto tik "XIX ir XX amžiaus sąvartą", kaip tai matome iš įžanginio skyrelio (p. 1-6). Knyga turi 15 skyrių.

I skyrius — Tauta istorijoje (p.7-34) — gvildena tautos sąvokos kitimą ir veiksnius tautai susidaryti, kalba apie tautų kovas dėl laisvės ir tautų apsisprendimo teisę. Autorius pasirodo esąs didelis Didžiosios Prancūzijos revoliucijos gerbėjas, nes ją mini bent 12 kartų (p. 1, 8-16, 24-25). Tiesa, toji revoliucija, pasižymėjusi žiaurumais, davė gražių idėjų demokratiniam žmonių susipratimui, bet nė vienos tautos neišlaisvino. Tokių idėjų būta ir anksčiau. Pats autorius pripažįsta, kad "net Prancūzijos revoliucijos gražūs šūkiai tautų laisvės reikalu iškito į tautų nukariavimą, ypač imperatoriaus Napoleono I metu" (p. 24). Autorius apžvelgia įvairių tautų laisvės kovas ir sukilimus, bet toliau nieko nekalba apie Lietuvoj buvusius 1831 ir 1863 m. sukilimus; tik 1905 m. sukilimui skiriama nemaža reikšmė. Tačiau lietuviams kelią į tautos nepriklausomybę, kiek žinome, paruošė ne sukilimai, o religinė, moralinė ir kultūrinė stiprybė.

II skyriuje (p. 35-58) autorius kalba apie Lietuvos gyventojus: lietuvius, lenkus, žydus, gudus, rusus, vokiečius, totorius ir karaimus, pateikdamas daugybę statistikų (nuo 1857 iki 1919 m.). III skyriuje (p. 59-82) pateikiamas Lietuvos gyventojų lenkinimo puikus vaizdas, būtent, koks jame buvo Bažnyčios vaidmuo ir kaip lietuviai kovojo su lenkinimu Vilniaus, Žemaičių ir Seinų vyskupijose. Pabaigoje du poskyriai: Slaptųjų draugijų veikla kunigų seminarijose ir Lietuvos evangelikai reformatai ir lenkinimas. Čia minima, kaip XVII amžiuje bažnyčių fundatoriai įrašydavę savo valią, kad pamokslininkas būtų lietuvis; tačiau anksčiau kalbant apie Žemaičių vyskupystę, kur taip pat dažnai būdavo įrašomi panašūs reikalavimai, irgi galėjo būti užsiminta apie tai; bet čia kalbama tik apie XX a. pradžią.

Lietuva Rusijos valdžioje (p. 83-99) ir Rusinimas (p. 101-127) apima IV ir V skyrius. Daug medžiagos pateikiama iš mažiau mums žinomų rusų šaltinių šiais klausimais: autokratinis Rusijos valdymas; Lietuvos administracinis suskirstymas; Rusijos policija ir žandarmerija; Rusijos valstybės pagrindiniai įstatymai (čia galėjo būti paminėta, kad iki 1840 m. veikė ir Lietuvos Statutas, o Suvalkijoje — Napoleono kodeksas); Rusijos valdantysis luomas; (V skyriuje) Rusijos politika tautybių atžvilgiu; Lietuvos rusinimas; rusų kolonizacija Lietuvoje; rusų bajorų ir valstiečių bankai; pasipriešinimas rusų kolonizacinei politikai. VI skyrius duoda žinių apie katalikų ir pravoslavų bažnyčias Lietuvoje (p. 129-150). Šio skyriaus temos: pravoslavų bažnyčios privilegijos; katalikų ir pravoslavų teisinė padėtis; katalikų bažnytinių turtų atiminėjimas, vienuolynų bei bažnyčių uždarinėjimai; katalikų religinės veiklos varžymai (8 lentelės: kat. kunigų ir bažnyčių skaičius 1862-1913 m., p. 143); moksleiviai katalikai ir pravoslavų pamaldų lankymas. Kiekviena tema nuodugniai nagrinėjama su daugeliu pavyzdžių.

Platus VII skyrius (p. 151-220) yra skirtas apžvelgti švietimui. Jame kalbama apie rusiškas pradžios mokyklas, kurios ypač imta steigti po 1863 m. sukilimo ir valstiečių vaikams. Poskyryje apie mokyklų tinklą hr jų augimą pateikiamos statistikos mokyklų ir mokinių iš XIX a. [pradžios. 155-me puslapyje rašoma: "Ypač uolus parapinių pradžios mokyklų steigimo rėmėjas buvo Žemaičių vysk. kunigaikštis J. A. Giedraitis, todėl Žemaitijoje tokių mokyklų buvo daugiau". Buvusios ir vad. valančinės" mokyklos. Pateikiami skaičiai, kad nuo 1853 m. mokyklų ir mokinių skaičius žymiai pakilo, bet neužsimenama, kad ypatingas jų ugdytojas buvo vysk. Valančius ir kad net statistikos buvo sudaromos jam reikalaujant. O kad po 1863 m. sukilimo, panaikinus Lietuvoje parapines ir privačias mokyklas, ėmė sparčiai veikti slaptosios "daraktorių" mokyklos, atrodo, lyg jos būtų me atsiradusios; nė žodžio apie Valančių, kuris ypač jas skatino. Toliau poskyriai apie cerkvines pradžios mokyklas, pradėtas steigti apie 1875 m., ir švietimo draugijų mokyklas, pradėtas steigti po 1905 m., mokytojų rengimą Lietuvoje — nuo 1866 iki 1906 m. veikusias gimnazijas. Kiti poskyriai apie Lietuvos moksleivių organizacijas, dalyvavimą 1905 m. revoliucijoj, aukštojo mokslo siekusią lietuvių studentiją. Juose duodama įdomios medžiagos apie lietuvių kovas dėl mokyklų. Pabaigojc du poskyriai: Lietuvių studentų stipendijos ir šalpa; Pastangos atkurti Vilniaus universitetą.
VIII skyrius — Spaudos draudimas p. 221 - 261) — apima šiuos potyrius: Rusų administracijos tikslas ir priemonės, kuriomis vykdytas lietuvių spaudos draudimas; Slaptoji spauda, knygnešiai ir slaptosios spaudos platinimo organizacijos; Pastangos spaudos draudimą panaikinti; Spaudos draudimo teisėtumo klausimas; Motyvai spaudos draudimą panaikinti; Spaudos draudimo panaikinimas; Spaustuvės; Spaudą atgavus. — Apie knygnešių laikotarpį autorius rašo: "Kontrabandininkai su kitomis prekėmis mielai pradėjo gabenti lietuviškas knygas iš Mažosios Lietuvos per sieną į Lietuvą, nes ir šioji kontrabanda jiems apsimokėjo, knygnešiai jau jas išplatindavo Lietuvoje. Kiek vėliau jau patys knygnešiai ėjo per sieną į Vokietiją, pirkdavo ten lietuviškas knygas, persinešdavo jas per sieną ir savo apylinkėse platindavo" (p. 230). Daugelis knygnešių dėl to rusų žandarų buvo suimti, baudžiami kalėjimu bei ištrėmimu. Susidaro įspūdis, kad tik pelno ieškodami knygnešiai dirbo. Tuo tarpu žinome, kad tik iš didelio pasiaukojimo, nepaisydami vargo ir bausmių, vyrai ir moterys platino lietuviškas knygas. Apie tai — nė žodžio. Atrodo, kad autoriui nepateko į rankas P. Rusecko redaguoti "Knygnešio" tomai. — Išskaičiuojamos veikusios spaustuvės tik nuo 1888 m. Būtų įdomu žinoti, kur buvo Prūsuose spausdinamos iki tų metų draudžiamos knygos ir kiti spaudiniai.

Visas šis tomas, skirtas Tautiniam atgimimui, turi specialų šia tema IX skyrių (p.
263-286). Čia yra šie poskyriai: Senosios slavų bažnytinės kalbos rašto vartojimas Lietuvoje; Tautinio sąmonėjimo pradžia (nuo XVI a., toliau ypač nuo XIX a. pradžios); "Aušra" ir tautinis atgimimas; Tautinio atgimimo periodizacija; Tautinis atgimimas ir bajorija; Tautinio atgimimo sąjūdis ir Lietuvos ateitis. — Tame skyriuje vėl per mažai kalbama apie vysk. Valančių. Jis paminimas tik sakiny, jog lietuvių šviesuomenė norėjo, kad lietuvių kalba "būtų mokoma visose Lietuvos pradžios mokyklose, pvz. vyskupas M. Valančius, kun. J. Dovydaitis, kun. A. Tatarė ir kiti" (p. 269). Ankščiau (p. 228) buvo tik paminėtos keturios Valančiaus brošiūros, kurios "buvo ne tik religinio, bet ir politinio turinio", ragino kovoti su rusų užmačiomis. Nė vieno žodžio nėra ir apie vysk. Valančiaus blaivinimo akciją, kuri iš tikro lietuvius atkutino ir morališkai, ir fiziškai.

X skyriuje, skirtame politinėms partijoms (p. 287-304) apžvelgiamas laikotarpis iki Steigiamojo seimo. Sužinome, kad pirmoji Lietuvoje įsisteigusi (1896 m.) buvo socialdemokratų partija. Toliau sekė: demokratų partija, valstiečių sąjunga, krikščionių demokratų partija (pasirodžiusi 1905 m.), Tautos pažangos partija ir Santara (įsteigta 1917 m.).

XI skyriuje apžvelgiamas Rusų-japonų karas (p. 305-319), kurio metu
lietuviai ėmė reikštis atsišaukimais ir peticijomis. Atskiras XII skyrius
apie 1905 metų revoliuciją Rusijoje ir Lietuvoje (p. 321-395) pateikia
daug iki šiol mažai žinomos medžiagos apie žemiečių susirinkimus. "Kruvinąjį sekmadienį" Petrapilyje 1905.1.9, apie spalio 17 dienos manifestą ir revoliucinius veiksmus Lietuvoje. Toliau kalbama apie Didįjį Vilniaus Seimą, jo nutarimus ir šių platinimą, apie "juodašimčius" ir jų veiklą Lietuvoje, apie rusų administracijos šalinimus Lietuvoje, apie rusų baudžiamuosius būrius; išskaičiuojami 1905 m. revoliucijos žymesnieji veikėjai ir aptariama, kaip įvairūs Lietuvos visuomeniniai sluoksniai reiškėsi revoliucijos atžvilgiu. Pabaigoje pateikiama žinių apie politinių kalinių rėmimą ir revoliucijos padarinius. XIII skyrius — Rusij ! valstybės dūma ir Lietuva (p. 397-432). Čia apžvelgiamos Rusijos keturios dūmos, veikusios nuo 1906 iki 1917 m., minimi jose dalyvavę lietuviai atstovai, jų pastangos Lietuvos naudai.

XIV skyrius — Lietuvos ūkis prieš Pirmąjį pasaulinį karą (p. 433-457 — apima klausimus tiek apie žemės ūkį (su statistinėm lentelėm), tiek kooperatyvus ir žemės ūkio draugijas, amatus ir pramonę, darbininkų organizacijas, susisiekimą: plentų ir geležinkelių tiesimą. Paskutinis XV skyrius — Lietuvių kultūrinė veikla prieš Pirmąjį pasaulinį karą (p. 459-524) — pateikia žinių apie slaptas lietuvių draugijas ir jų persekiojimą; apie legalias lietuvių draugijas (nuo 1904 m.), kurios taip pat kentė priespaudą ir būdavo uždarinėjamos. Atskirai kalbama apie Lietuvos moterų organizacijas. Paskutinieji poskyriai atžvelgia teatrą Lietuvoje ir Amerikoje, muziką, architektūrą, dailę (su jos parodomis) ir literatūrą. Suminimi įžymesni lietuvių rašytojai iki 1915 m. ir lietuviškomis temomis lenkiškai rašę A. Mickevičius, J. Kraševskis, L. Kondratavičius.

Pr. Čepėno "Lietuvos atgimimo" tomas pateikia tikrai daug įdomios medžiagos iš lietuvių kultūros ir ūkio istorijos. Aukščiau suminėti trūkumą: yra menki ir nemažina knygos vertės. Nekantriai lauksime kitų dviejų veikalo tomų. Čia galima pastebėti, kad kažkaip neįprasta matyti visas svetimtaučių pavardes vardininko linksny nepakeistas. Gal užtektų tik kai kurias jų taip rašyti, pvz., Kautsky. Kudrinskij, Pipes, o žinomosios pavardės mums įprasta rašyti lietu vi-nant pvz., Muravjovas (Muravjov), Solovjovas (Solovjev), Kornilovas, Benešąs. Nebent pirmą kartą svetimą asmenį minint, galima būtų nekeisti jo pavardės, arba ją įrašyti skliausteliuose. Korektūros klaidų, kaip ir kituose lietuvių leidiniuose, ir čia netrūksta. Bet kai kurios jų veikia klaidinančiai, pvz., Napoleono žygis į Rusiją buvo ne 1814 m. (p. 1), bet 1812 m.; Italija susijungė ne 1871 m. (p. 3), o 1870 m.; popiežiaus siųstas Comuleus nebuvo "nuncijus", o vizitatorius, Lietuvoje jis lankėsi ne 1515 m. (p. 60), o 1595 m.; Varšuvos bažnytinei provincijai priklausiusios vyskupijos įrašytos ne į Breviarius Romanus (p. 72), kur tėra kunigų maldos, o į Directorium, arba rubricelę; "dvarininkas", o ne "dvasininkas (p. 281).
Paulius Jatulis
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai