Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KALBOS APIE JIEŠKOJIMŲ DVASIĄ OKUPUOTOS LIETUVOS LITERATŪRINIAME GYVENIME PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. Milius   

Okupuotos Lietuvos rašytojai pastaruoju metu daugiau kaip bet kada vėl ėmė kalbėti apie jieškojimus bei novatoriškumą literatūroje. Tam proga tariamai sudarė sovietų kompartijos naujoji programa, priimta XXII suvažiavime, bei asmenybės kulto pasmerkimas. Tokių balsų apie didesnę rašytojų laisvę buvo pasigirdę ir po XX sovietų kompartijos suvažiavimo, kuriame Chruščiovas pirmą kartą pasmerkė Staliną. Tačiau šis palaisvėjimas neilgai truko. Nežinia kiek dabar ilgai bus leista okupuotos Lietuvos rašytojams bent kalbėti apie jieškojimus, nerimą, tiesos vaizdavimą ir kitus sovietų režime neįmanomus dalykus.

Šios naujosios okupuotos Lietuvos rašytojų nuotaikos gana ryškiai atsispindėjo ir pastarajame jų suvažiavime, kuris įvyko Vilniuje vasario 6 d. Net A. Venclova atidaromoje kalboje užsiminė apie reikalą "kurti naują, prasmingą ir įvairią savo žanrais ir stiliais literatūrą". Savo skatinimus jis, žinoma, remė kompartijos programą. Taigi, anot jo, "komunistų partijos programa ragina jieškoti naujo, ragina drąsiai gilintis į naujas tikrovės sritis, ir tai yra vienintelis teisingas kelias, kuriuo eidamas rašytojas tars novatorišką žodį".

Įdomu, kad "jieškojimų dvasioj" pranešimą (pagrindinį šiame suvažiavime) padarė patsai okupuotos Lietuvos rašytojų sąjungos sekretorius K. Ambrasas. Anot jo, "po Partijos XX ir XXII suvažiavimo, kuriame buvo galutinai atskleistas, demaskuotas ir pasmerktas asmenybės kultas ir jo padariniai, atgimė, atsinaujino ir tolimesniam skrydžiui išskleidė sparnus visa mūsų šalis". Arba sako jis, "labai svarbi tendencija, būdinga lietuvių literatūriniam procesui po XX suvažiavimo, yra vis labiau įsigalinti nerimastingų, drąsių kūrybinių jieškojimų dvasia. Mūsų literatūroje nuolat stiprėja kova prieš rutiną ir sustingimą, prieš pompas-tinę ir lėkštą deklaraciją, prieš suprastintą temos traktavimą". Tačiau K. Ambrasas pripažįsta, kad "rašytojų, kritikų ir skaitytojų tarpe esama skirtingų, net prieštaringų pozicijų kūrybinių jieškojimų atžvilgiu: vieni žadina kūrybišką jieškojimų dvasią, kiti su nepasitikėjimu žiūri į jieškojimus, net laiko juos visokio blogio šaltiniu, dar kiti 'jieš-kojimo' terminu pridengia tuščią madų vaikymąsi, epigonizmą". Nežiūrint to, K. Ambrasas pasisako už jieškojimus, nes, anot jo "visas šiuolaikinis Tarybų valstybės gyvenimas, Komunistų partijos praktinė veikla yra gyvas drąsių, novatoriškų jieškojimų pavyzdys". Tokių jieškojimų jis jau įžiūri ir E. Mieželaičio lyrikoj; taip pat anot jo, "teisingu jieškojimų keliu eina ir Just. Marcinkevičius ir M. Sluckis, ir J. Avyžius, ir daugelis kitų mūsų rašytojų". Todėl K. Ambrasas klausia, "argi galima sutikti su tais, kurie dėl paprasčiausio nesusigaudymo, ar sustabarėjimo senose dogmose neigia jieškojimus, neigia naujoves?" Iš kitos pusės, K. Ambrasas, kaip atsakingas sovietų statytinis, įspėja, jog "negalima sutikti su tais jaunaisiais draugais, kurie neatsakingai žiūri į jieškojimus, faktiškai sueinančius tik į kokio nors jų pamėgto rašytojo formos mėgdžiojimą!" Anot jo, "savo nekukliu elgesiu ir triukšmingomis deklaracijomis tokie literatai tik kompromituoja pačią jieškojimų tendenciją, pasukdami į formalistinius klystkelius, ignoruodami idėjinį-tematinį turinio novatoriškumą".

Įdomu, kad K. Ambrasas iš esmės nepasisakė prieš mokymąsi iš Vakarų. Anot jo, "blogas toks mokymasis iš Vakarų autorių, kada į mūsų, socialistinio realizmo literatūrą mechaniškai perkeliamas tiems autoriams, kūrusiems ar kuriantiems visai kitokioje socialistinėje aplinkoje savybingas 'mažojo žmogaus' likimo traktavimas, jų literatūriniams herojams būdinga dvasinė apatija, perspektyvos ne jautimai, kai tų autorių poveikyje, kaip taisyklė, vengiama optimistinių gaidų, valingų, turtingo, tegul ir prieštaringo, dvasinio pasaulio herojų, šalinamasi esminių mūsų gyvenimo temų ir problemų." K. Ambraso supratimu, "novatoriškumas ir jieškojimai gali būti vaisingi tik tada, kada jie išplaukia iš giliai įsisąmonintų tradicijų, kurias reika kūrybiškai, novatoriškai vystyti".

Jieškojimo laisvės klausimu taip pat pasisakė ir kiti okupuotos Lietuvos rašytojai. Dauguma jų nurodė buvusį asmens kultą kaip visokių blogybių šaltinį. Rašytojas A. Baltrūnas, aptardamas "eilę momentų, sąlygojančių rašytojo kūrinių novatoriškumą", priminė taip pat "iš asmens kulto laikų užsilikusį tam tikrą minties, polėkio ribotumą, kuris praktikoje išgyvendinamas palaipsniui, po gilių ir nuoširdžių apmąstymų". Rašytojas A. Jonynas pažymėjo jog "nekalbant apie tai, kaip nelengva buvo daugeliui rašytojų savo sąmonėje, savo kūrybinėje praktikoje nugalėti kai kurias asmenybės kulto laikais įsigalėjusias dogmas, su šiomis asmenybės kulto pagimdytomis blogybėmis nuolat dar tenka susidurti". Anot jo, "nemaža žmonių, nuo kurių sprendimo dažnai priklauso to ar kito kūrinio likimas, neištirpino ledo, nesistengė įsigilinti į autoriaus įdėjinį-meninį sumanymą, perša jam savus receptus". Po to rašyt. A. Jonynas "aistringai pasisakė už tiesą gyvenime, tiesą mene". Anot jo, "jeigu vaizduojant priešą, piešiamas ne gyvas žmogus, o bejėgė schema, medinė lėlė, tuo pačiu sumenkinamas ir teigiamas herojus. Tikroji literatūra, tikras menas turi alsuoti gyvenimu su visomis jo problemomis". Jaunas rašytojas I. Meras taip pat pasisakė "už konfliktų aštrumą, už jieškojimus, tačiau ir prieš tokią praktiką, kada kūrinyje per protekste nebesimato teksto." Poetas V. Reimeris taip pat pažymėjo, jog dar yra "iš kulto laikų užsilikusio inertiškumo tiek kritikoje, tiek kituose literatūros žanruose". Anot jo "giliai neapmąsčius ir ne-persvarsčius kulto laikais vyravusio dogmatiškumo ir nekūrybiškumo klaidų, neįmanoma suvokti naujų perspektyvų ir galimybių, kurios atsivėrė visiems kūrybiniams darbuotojams po TSKP XX suvažiavimo". Rašyt. M. Sluckio nuomone, "nėra reikalo lakuoti ir tušuoti ginčų, kurie kyla kūrybinių jieškojimų klausimu, nes tie nesutarimai, kokie aštrūs jie bebūtų, telpa į visiems tarybiniams rašytojams bendrą, plačią partinę poziciją". Anot jo, "tekantis vanduo yra geresnis už stovintį". Tačiau, sako jis, "kaip bebūtų keista, bet kai kas teigia, kad jieškojimai veda į aklavietę". M. Sluckio nuomone, "tai giliai klaidingas požiūris; šiuo klausimu verta ir reikia ginčytis". Toliau M. Sluckis pažymėjo, jog "mūsų uždavinys į-veikti dogmatišką kai kurių žmonių, rašytojų mąstymą".

Poetas E. Mieželaitis, sovietų pastatytas okupuotos Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, tarsi norėtų ginti Stalino kulto laikotarpį. Anot jo, "Stalino kulto klausimas nėra taip lengvai išsprendžiamas. Negalima apjuodinti ir išbraukti visų pasiekimų, tame tarpe ir mūsų literatūros pasiekimų". Tačiau jis pripažįsta, kad "kulto metu literatūrai, kurios vystimasi stabdė grubus administravimas, subjektyvaus Stalino skonio primetimas, labai stigo žmoniškumo, širdies, intymumo". Jo nuomone, "Dabar iškilęs svarbiausias klausimas — sukurti kiek galint daugiau gerų knygų, jieškoti ir nerimti, nepasitenkinti pasiektu ir neužmigti ant laurų". Tačiau, sako jis, "neteisinga būtų jieškojimus fe-tišizuoti. Jieškojimai dėl jieškojimų lygiai tas pats, kas menas menui. Tikri meniniai jieškojimai — tai ieškojimas kelio į skaitytojo širdį". Pagaliau E. Mieželaitis pastebi jog "į pagalbą jieškantiems menininkams turėtų ateiti ir kritika, tačiau nereikia kanonų, reikia formų įvairumo, priešingybių". (Visos rašytojų kalbų citatos paimtos iš "Lit. ir Meno", Nr. 6, 1962 m.).

Iš aprašymų neatrodo, kad šiame okupuotos Lietuvos rašytojų suvažiavime buvo pasisakymų prieš jieškojimus. Tačiau iš tikro tokių yra. Prieš jieškojimus pasisako senieji, juodo ir balto matę stalinistai. Jų tarpe yra T. Tilvytis, V. Žilionis ir k. Tačiau anot VI. Dautarto (Kelias tų, kurie jieško, "Lit. ir Menas", Nr. 50, 1961), "novatoriškumo priešų ne taip jau daug, ir jų ginklai neaštrūs".
Įdomu, kokie gi yra tie novatoriškumo priešų ginklai? VI. Dautartas taip rašo: "Vienas iš dažniausiai kartojamų argumentų toks: girdi, jieškantieji poetai aklai seka Vitme-ną, o prozininkai — Hemingvėjų, Remarką, o jeigu taip, tai, vadinasi, čia nieko naujo, novatoriško." šį priekaištą VI. Dautartas taip atremia: "Toks teiginys, žinoma, gali sukelti tik šypseną. Draugai, matyt, užmiršta svarbiausia — socialistinį turinį.

Be to, kas čia gi blogo, jei mokomasi iš didžiųjų, pasaulinio garso žodžio meistrų. Dabar jau daugumai aišku kad iš Hemingvėjaus mes galime mokytis lakoniškumo, sugebėjimo potekstėje išreikšti didžiulį minties krūvį, tobulos kūrinio formos ir daugelio kitų meninių privalumų".

Toliau VI. Dautartas pastebi, jog "pribrendo, labai pribrendo laikas išvesti tarybinę lietuvių literatūrą į dar platesnius horizontus. Mes turime mokytis iš visų gerų rašytojų. Tegu vienam patinka M. šolochovas, antram E. Hemingvėjus, trečiam K. Paustovskis, o dar kitam M. Remarkas — nuo to mūsų literatūra tik laimės"

Kitas novatoriškumo priešininkų "ginklas", anot VI. Dautarto, yra toks: "Jeigu tu jieškai, mokaisi iš Vakarų rašytojų, tai čia jau kažkuo kvepia... Ko gero, netgi antitarybiška". Į tai VI. Dautartas taip atsako: "Toks kai kurių draugų požiūris negali nepiktinti. Juk tai ne kas kita, kaip asmenybės kulto metų recidyvas. . Tačiau gera, kad laimi tiesa, laimi, kas iš tikrųjų vertinga ir tikra." Maža to, VI. Dautartas toliau pabrėžia, jog "reikia tikėti jieškančiu jaunimu ir jį skatinti. Juk jieškojimas — tai ne tuščias eksperimentavimas, o dažnai nemažų dvasios kančių reikalaująs procesas. Daug lengviau būtų parašyti spausdintiną dalykėlį ir užmiršti jį. Deja šis kelias nevilioja. Todėl skaudu, kai ištikus ieškančius draugus nesėkmei, nepavykusį kūrinį mėgaudamiesi puola tie, kurie linkę smilkti ir galvoti pagal seno sukirpimo madą".

VI. Dautartas nepagaili aštrių žodžių ir okupuotos Lietuvos literatūros kritikams. Anot jo, "nepasitikėjimas arba tiesiog nenoras pastebėti naujo daigus — štai kas būdinga kai kuriems mūsų kritikams. Jie verčiau užsiima akademinėmis temomis, bet nenori pastebi to, kas vyksta gyvenime, kas jaudina skaitytoją. Pasitaiko dar ir tokių kritikų, kurie neoficialiame pokalbyje, žiūrėk, nešykšti kritinių pastabų vieno ar kito rašytojo kūriniais. Tačiau traukai pečiais ir nieko nebe-suvoki, kai tas pats kritikas išspausdina apie kalbėtą kūrinį recenziją ar straipsnį, kuriame vikriai apeina visas savo anksčiau išsakytas kritines pastabas. Kas čia; nesusipratimas, ar literatūrinis šarlataniz-mas? Pasirodo, toks kritikas šypsosi: mat, kūrinio autorius plačiai žinomas, nusipelnęs ir apie jį nepatogu kalbėti 'su druska'. Leiskite paklausti tokį kritiką, kam jis daro paslaugą: literatūrai, visuomenei?"

Panašių balsų okupuotos Lietuvos spaudoj pastaruoju metu pasitaiko ir daugiau. Įdomu, kuo visa tai baigsis, nes jieškojimų dvasia, vedanti prie tiesos, yra nesuderinama su diktatūriniu režimu ypač okupuotame krašte.
K. Milius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai