Parašė JULIJA ŠVABAITE
|
AŠ GIRDĖJAU TAVO GIEDOJIMĄ
Aš girdėjau tavo giedojimą — Juodą paukštį liūdnam vakare — ir aš bėgau paskui tave Garsiai raudodama . .. Perskrodė medžių širdis Mano vaikiškas riksmas — Ak, jau niekada, niekada, tėve, Aš tavęs nepaliksiu.
TIK TU, O TĖVE, ŽINOJAI
Tik tu, o tėve, žinojai, Ko aš verkiau venatvėj, Nes, iš tikrųjų, kaip tu, mylėjau Laukų ramybę, Pilkąjį dangų, Vasaros kaitrą, Žemės skurdumą Ir jos šaknų gyvybę.
DABAR TIK SUPRANTU
Dabar tik suprantu, kodėl nesidžiaugei, Nedainavai mums niekada, Parugėmis vedžiodamas, Ant stiprių rankų nešdamas, Nepakėlei galvos ...
Tau kojas grumstai pamuše, Kraują tavo akių Į šaltinius išliejo, Kad tik sugrįžtų Upės vaga . ..
IŠ TAVO RANKŲ IŠAUGO
Iš tavo rankų išaugo Mano sūnūs — augšti ąžuolai. Pietų vėjas aštrus, Karštų audrų lietus Drasko jaunus jų liemenis ...
Iš pilkųjų tavo akių Mano ramios tylios dukterys . Jos man primena tolimą Skaidrųjį upelį Tarp žalių lygumų. Jos nuleidžia rankas Lyg alyvų šakas, Pailsę nuo vasarų . ..
Ar tu girdi mus, tėve, Taip toli ar girdi? ... Ir jų švelnų kvėpavimą, Tartum liepų šlamėjimą, Ar girdi? . . . |