Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIU RAŠYTOJU DRAUGIJOS LAUREATU ŽODIS LITERATŪROS ŠVENTĖJE BROOKLYNE PDF Spausdinti El. paštas
PULGIS ANDRIUŠIS — LIETUVIŠKOJO ŽODŽIO KŪRĖJAMS IR MYLĖTOJAMS

Jau antras kartas, kai aš klebenu į Lietuvių Rašytojų konkursų komisijos duris, ir abiem atvejais jos man buvo vaišingai atidarytos. Man, gyvenančiam pasaulio provincijoje, nutolusiam nuo didžiųjų lietuvybės centrų, kartais atrodo, jog tęsti grožinės literatūros kūrybą yra tas pats, ką ir šaukti dykumoje, kur į tavo balsą neitsiliepia joks aidas. Bandai išbėgti kluonienon, bet ten nerandi nei Balioko, nei Narbos, o vietoj kriaušių ir obelų tematai apsilupinėjusius peleninius eukaliptus.

Jūsų premija mane vėl suriša su lietuviškąja kluoniena, dvasiniais saitais sujungia Amerikos ir Australijos lietuvių bendruomenes, pabrėžiant, jog kur begyventų kūrybiškas tautietis, jo darbai bus pastebėti ir įvertinti. Kanados senmiškiuos, Amerikos didmiesčių tyrlaukiuos, Brazilijos džiunglėse, Australijos brūzgynuos laisvai, o priespaudinėje Lietuvoje, reikia manyti, slaptai yra kuriamos vertybės, kurias vieną dieną sunešime į bendrą kluonieną, žydint vyšnioms ir obelims.

Berašydamas "Rojaus vartus", prisibijojau mūsų spaudoje beįsi-vyraujančios nuomonės, girdi, meskime pagaliau tą visų nuvalkiotą arkliuką — kaimo vaizdavimą ir pasukime į universalines temas. Jury komisija, žmonės su dideliu literatūriniu stažu, nepasmerkė mano temos, tuo suteikė man drąsos ir toliau rašyti apie tai, ką aš geriausiai žinau. Nėra nei tremties nei tarybinės literatūros, yra tiktai viena, nedaloma lietuvių literatūra. Argi mes rašome tam, kad patektumėm į Amerikos literatūros istoriją? Ar į Amerikos lietuvių literatūros istoriją?
Varganos sąlygos dabartiniam vienišam rašytojui, sunkiai traukia vežimą mūsų leidėjai, nelengva išparduoti menkus tiražus, tadgi ir autoriui užkraunama pareiga žvelgti į pačias savo dvasinių išteklių gelmes, atlikti darbą su visu sąžiningumu ir projesiniu kruopštumu, kiek. talentas leidžia praskleisti sparnus.
Dėkoju Lietuvių Rašytojų Draugijai, mecenatams, Nidos Knygų Klubo leidyklai ir čia visiems susirinkusiems!
Adelaidė, 1962 m. balandžio 29 d.



LEONARDAS ANDRIEKUS — KELIAS Į POEZIJOS ŽEMĘ

. . . Literatūrinės premijos esmėje išreiškia ne tiek dėmesį žmogui, kiek dėmesį toms dvasinėms vertybėms, kuriomis žmogus gyvena. Man tokia vertybė yra tapusi poezija. Ji tinka visoms žmogaus egzistencinėms ir tautinėms problemoms spręsti.

Kai tariama žodis Poezija, man visuomet prieš akis iškyla Lietuva — Lietuva su savo tragiška istorija, skaudžia buitim, graudžiu peizažu ir dar pilnai neatvertais kūryboj lobiais.
Su Lietuva atsisveikinti ir jos daugiau nebematyti buvo lemta 1937 m. vasarą. Per tą ilgą laiką į ją teko žiūrėti iš tolo — tartum vizijoje; teko lasinėti vaikystės atsiminimų skeveldras, jieškoti istorijose, pasakose, giesmėse bei dainose užslėptų brangmenų ir iš jų susikurti tokį Lietuvos paveikslą, kuris būtų gražesnis už Alpių kalnus, Kaprio salą, Maino uolas. Kitaip nebūtų buvę įmanoma rašyti.

Galiu dėkoti Dievui, kad gimiau Žemaitijoje ir, nors trumpai, savo akimis mačiau senus kryžius, šventųjų koplytėles, medines bažnyčias, varpines; turėjau laimės klausyti senoviškų giesmių ir dainų.
Iš praeities atmintin giliausiai įsispaudė Žemaičių Kalvarijos didžiųjų atlaidų įspūdis, kur visos lygumos ir kalvos linguoja šventom giesmėm, kur žmonės nuo vienos koplytėlės į kitą per akmenuotą žemę neretai eina keliais. Ten viskas taip sava, paprasta, idiliška. . . Kaimuose pasitaikydavo tokių, kurie buvo įsitikinę, jog Kristaus kančia tikrai vyko Žemaičių Kalvarijoje. Tas nuoširdus tikėjimas ten prasiverždavo nuostabiais pamaldumo vaizdais. Už juos didesnio įspūdžio vėliau nebesukėlė net minios šv. Petro bazilikoje Romoje arba tarptautiniuose religiniuose kongresuose.

Be to, niekad iš atminties neišdilo didžiai graudi Velykų vakaro giesmė: "Verkit, angelai, verkit, dvasios šventos; linksmybė jūsų jau šiandien atimta". Dėl tos vienos giesmės vaikystėje per žiemą laukdavom, kad sausiau nudžiūtų takai, ir būtų galima pasiekti bažnyčią.

Didį įspūdį darė ir tas begalinis žmonių šaukimas, kai jie per apskritus metus iš kaimų veždavo laidoti savo mirusius, tąsiai ir labai garsiai giedodami Visų Šventųjų litaniją. Tai kažkas baisaus — rodos, jog nuo to šauksmo tuojau suplyš dangus ir žemė.

Negaliu čia nutylėti nė to menko tėviškės upokšnio, į kurio vandenį iš pasvirusios koplytėlės žiūrėjo mediniai šventieji. Neįmanoma išsakyti, kokia ten paslaptinga tyla viešpataudavo vasaros vidudienių kaitroj, kaip ten kvepėjo samanos, blizgėjo akmenėliai.
Buvo ir kitų brangių kampelių, į kuriuos per tuos dvidešimt penkerius metus iš svetimų šalių vis grįždavo širdis.

Visas tas brangenybes išsaugoti svetur ir jas ryškinti padėjo draugystė su lietuviais rašytojais bei dailininkais, dirbant prie kultūros žurnalo "Aidų". Be Čiurlionio, gilų žvilgsnį į Lietuvos buitį bei gamtą pateikė Galdiko, Valiaus, Augiaus ir Petravičiaus paveikslai. Krėvės, Aisčio, Brazdžionio, Vaičiulaičio, Niliūno, Nagio, Bradūno ir kitų kūryba prižadino meilę grožiniam raštui.
Tuomet gimtosios kalbos žodžiai ėmė vaidentis kažkokiais stebuklingais aukso grūdais, kuriuos neišsenkamai galima semti iš lietuviškos buities aruodų ir berti kūrybos sėjoje. Tuose žodžiuose, kadaise tartuose mūsų kunigaikščių, vaidilų, baudžiauninkų, knygnešių, savanorių ir partizanų — žodžiuose, gėdingai paniekintuose sulenkėjusios mūsų šviesuomenės, palengva prasivėrė man gyva Lietuvos istorija ir visa jos buitis, lyg amžinai kraujuojanti žaizda.

Siela labiausiai pasviro į religinę sritį, per penkis šimtus metų gaivinusią mūsų tautos gyvenimą. Ir taip nejučiom panūdo širdis įsijungti į lietuvišką giesmę bei dainą, nors menku ir vėlyvu balsu. Rūpintojėliai, sopulingos motinos, seneliai šventieji, pagaliau dabartinė Lietuvos drama ir jos žalojamas peizažas per kalnus bei vandenis atsimušė mano sielon skausmu, liūdesiu, rezignacija. Iš viso to pamažu gimė eilėraščiai, paskelbti rinkiny "Saulė kryžiuose".

Šią valandą dėkinga širdimi atsimenu visus, kurie padėjo žengti į poezijos žemę ir kurie dabar apdovanojo net premija. Taip pat šią valandą skrenda mintys į Lietuvą — tą gyvą mūsų poezijos versmę. Itin džiaugiuosi, kad radijo bangomis nukeliaus ten šitie žodžiai.
Sveikinu — nuoširdžiausiai sveikinu kenčiančią ir kuriančią Lietuvą, linkėdamas jėgos kančioje ir Viešpaties palaimos kūryboje.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai