Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽEMAIČIŲ IR LIETUVOS APŽVALGA 1890—1896 m. PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PR. PAULIUKONIS   

(Tęsinys)

Vienoje korespondencijoje iš Ariogalos, kur aprašo, kaip žandarai atminėjo dievocionalijas iš ka-rabelnikų, įdėtas ir toks sakinys: "Eina gandas, būk daugumas matė, kaip negeros dvasios cypdamos ir kaukdamos nešė per Kražius neseniai numirusį carą" (1894 m. 23 nr.). čia turimas mintyje caras Aleksandras III, kurio laikais įvyko Kražių skerdynės. Kai jis mirė, jo nekrologo vietoje buvo įdėtas straipsnis, išskaičiuojąs visus jo padarytus lietuviams suvaržymus (1894 m. 22 nr.). Pašiepė ir sosto įpėdinį, vėliau buvusį carą Mikalojų II. Caraitis, girdi, negalįs susirasti sau žmonos, nes nė viena mergina nenori už jo tekėti, bijodama, kad už įgytą garbę vėliau nereikt savo galva užmokėti (1893 m. 17 nr.).

Trumpoje žinutėje iš Kelmės nurodo, kaip reikia kovoti su rusų mokytojais, skleidžiančiais provosla-viją. Vietos mokytojas rusas mokykloje pradėjo vaikus mokyti stačiatikių poterių. Susitarusios moterys su šluotomis ir kačergomis subėgo į mokyklą ir piktai jo paklausė:
"Ar tu čia atėjai vaikus mokyti maskoliško skaitymo ir rašymo ar tikėjimo? Tikėjimo mokyti turime kunigus ir pačios mokome, žiūrėk, kad to nebūtų, o ne, tai kitaip su tavimi apseisime

Iš Salako rašo, kad 1893 m. per švč. Mergelės Marijos užgimimo atlaidus Ceikiniuose atvyko žandaras Rozenbergas pradėjęs iš žmonių atiminėti brostvas bei lietuviškas knygas. Drąsesni vyrai tai pastebėję užpuolė žandarą mušti, tas vos pasprukęs į vieną namą ir spintoje pasislėpęs. Žinutė baigiama paskatinimu kovoti už lietuviškas knygas:
"Duok Dieve sveikatą ir dar didesnę tame dalyke tvirtybę tiems lietuviškų knygų apgynėjams: kadangi su prakeikta maskolių policija dažnai kitaip ir negalima apseiti" (1894 m. 13 nr.).

Ilgoje korespondencijoje iš Gintiliškės plačiai nurodo, kaip elgtis su žandarais atvykusiais be liudininkų krėsti:
"Ne vienoje vietoje jau atsitiko, kad tokie žandarai arba urednikai, bejieškodami knygų ir laikraščių, žmonių kišenes iškratė ir pinigus išvogė", todėl be liudininko atvykusio žandaro neįsileisti. "Imkite už apykaklės ir stumkite pro duris laukan, jeigu jis dar neklausytų, tai duokite jam į nugarkaulį tiek, kiek tik įtilps, kad jis kitą kartą eidamas krėsti, pasimokytų savo zo-konų".
"Atminkite tą, jog kuo jūs daugiau bijotės, tuo vis šunsnukiai jus daugiau baido ir gandina. Ant palinkusio karklo, sako visos ožkos šokinėja, taip pat ir ant jus, kurie per daug bijotės, visi maskolpalaikiai jodinėja. Būkite vyrais, ne virbalais, drąsiai ir energinga kariaukite už savo tikėjimą ir tautą"!

Nurodo, kaip elgtis patekus su knygomis į žandarų rankas: nereikia sakyti pas ką knygos pirktos, nes abiem teks nukentėti, geriausia sakyti, kad knygos pirktos nuo nepažįstamo žydo, ar kokio tai vokiečio ar šiaip pašaliečio.
"Visur, broliai, reikia buklumo, gudrumo ir supratimo, o tik tada mes tegalėsime apsiginti nuo visokių savo nevydonų. Nelaimei atsitikus, nereikia pamesti proto, bet šaltai ir vyriškai į viską žiūrėti, maskolpalai-kiams po kojų nepuldinėti ir nesilenkti, nes tas... nieko neatneš, bet tiktai pažeminsime žmogiškumą ir lietuvio vardą" (1893 m. 14 nr.).

Tauragės parapijos vikarą gubernatorius nubaudė 50 rublių pabaudos už nuvykimą į kaimą liturginiais rūbais pašventinti mirusį. Ta proga "Apžvalga" parašė:
"Iš tikro, kaip vienas kunigas iš sakyklos yra pasakęs, kad ne kitaip yra, kaip gudai velnią prariję, nes ko tiktai velnias bijosi ir nekenčia, to ir gudai. Kokią skriaudą daro carui arba jo tarnams, kad mūsų kunigai apsirengia bažnytiniais rūbais? žodžiu, nė jokios. Bet velniui tas netinka, o drauge ir "caroslavi-jai". Velnias tik taip nori, o caras su savo tarnais sako; "taip turi būti" (1893 m. 23 nr.).

1894 metais caro valdžia rusinimo tikslu sumanė Lietuvoje prie valdžios pradžios mokyklų įsteigti 61 biblioteka-skaityklą. "Apžvalga" tuoj pat ilgame straipsnyje išaiškino rusintojų sumanymo tikslus, taip rašydama:
"Valdžios pranešimu, bibliotekos steigiamos dėl apšvietimo tamsių lietuvių. Pažiūrėjus į pačių gudų pra-voslaunus sūnus, atrodo tamsiausi žmonės ir gaila tik žiūrėti į tuos vargingus "kacapėlius". Ne tik kad be Jokio mokslo ir be apšvietimo, bet pagal pravoslavijos paženklinimą persižegnoti į tripetį nemoka. . . Vienok ten Maskolijoje "geroji gudų valdžia" nesteigia skaitymui bibliotekų, kad apšviestų savo tamsiuosius sūnus, ne! Gudai tik skubinasi su savo pasmirdusią pravosla-vija į Lietuvą, neva mokyti tamsių žmonių, kurie jų kalbos visai nesupranta, ir tai rodo, kad viską daro dėl lietuvių gero(?). šelauk gudai iš Lietuvos su tuo geru! šelauk su savo pasmirdusiomis pravoslavija bibliotekomis iš mūsų šventos Lietuvos! Nereikalaujame to pasmirdusiu jūsų "gero" . . . tiktai neplėškite nuo mūsų to, kas mūsų yra . . .

"Jeigu dabar kunigai, maskoliams verčiant, ir garsintų savo parapijiečiams eiti į tas bibliotekas pasiklausyti, tegul visi žino neklausyti tokių kunigų garsinimų. Tegul tėvai neleidžia savo vaikams imti knygų skaityti ifi tų bibliotekų. Kad gudai mums mūsų lietuviškų knygų neleidžia turėti, tegul jie sau savąsias pasilaiko, mes be jų knygų apseisime" (1894 m. 7 nr.).

"Apžvalgos" revoliucingumas pasiekia apogėjaus, paskelbiant Rusijos valdžiai Prancūzijos lietuvių protestą, kurio kiti lietuvių laikraščiai neįsidėjo. Tą protestą iššaukė rusų archeologų Vilniuje suvažiavimas, svarstęs pagreitinti Lietuvos rusinimo akciją. Protestas gana griežtas ir grasinantis Rusijos valdžiai teroru. Išskaičiavęs Rusijos varomą rusinimo akciją Lietuvoje ir jos norą visai sunaikinti Lietuvą, kreipiasi į Rusijos valdovus:
"Jeigu nepaliausite kankinti toliau mus tokiais prispaudimais, tai priversite, Maskoliai, mus pasielgti su jumis kaip Airiai su Anglais; pradėsime dinamitą dėti po jūsų rūmais ir cerkvėmis, priversite mus, kad žudytume jūsų gubernatorius, didesnius perdėtinius ir kitus siurbikus, kaip antai buvusį Vilniaus generalgubernatorių Kochanovą senai jau buvo verta iškelti į padanges su dinamitu, ir dabar esantį Orzevskį—... .

"Pirmiausi mūsų darbai bus: per laikraščius raginti mūsų jaunuomenę kad vengtų nuo kariuomeniškos tar-nystos, po tam patieksime užrubežėje dinamitus dėl apgynimo Lietuvos ir panaikinimo jos despotų žudytojų . . .
"Jeigu neatiduosite mūsų spaudos, nepaliausite persekioję mūsų tikybos, neatidarysite mūsų tautiškų mokyklų, neperstosite mus už apsišvietimo norą, tėviniš-kų raštų platinimą sodinę į kalines bei varę į Sibirą, tai sulauksite tuos svečius, kuriuos mes jums persta-tėme su šiuo raštu.. Pajus jūsų "činovnikai", kas tai yra kantrumą išbaigti" .. .

"Apžvalgos" redakcija nuo savęs prieš protesto tekstą pasiaiškina:
"Nesmagu teisybė išgirsti apie grasinimus dinamitais, užmušinėjimais, bet už tai ne mes kalti, o maskoliai, kurie savo šunybėmis išbaigė lietuvių kantrybę" (1893 m. 19 nr.).
Rusijos valdžios bjaurius darbus ir jos rusinimo planus nušviečiančių pavyzdžių "Apžvalgoje" galima rasti keleriopai daugiau, negu čia paduota. Per ištisus septynerius metus kiekviename numeryje tuo pačiu griežtu tonu kalbėjo prieš Lietuvos rusintojus ir nepasitenkinimo bei priešinimosi rusintojams mintis skleidė lietuvių tarpe.
"Apžvalgoje" aiškiai jaučiama vysk. M. Valančiaus politinių brošiūrų įtaka, vietomis net jų mintys žodis į žodį kartojamos. 1894 m. buvo įdėta ir viena iš anų brošiūrų: Kataliko pasnekėsis su nekataliku. Tai rodo, kad prieš ketvirtį amžiaus vysk. M. Valančius nustatyta kovos programa su Lietuvos rusintojais lietuvių tarpe buvo dar gyva ir aktuali.

6. Lietuvos lenkintojai.

"Apžvalgos" nusistatymas prieš sulenkėjusius Lietuvos bajorus ir Lietuvos lenkintojus buvo aiškiai lietuviškas. 1893 m. 16 nr. vedamuoju "Mūsų bajorai" kreipėsi į sulenkėjusius Lietuvos bajorus, kviesdama juos "papūtus lietuvių "mužikiškai dvasiai", susiprasti, ir atitaisyti protėvių klaidas ir tapti "Tikrais lietuviais", lietuviškai kalbėti, laikytis lietuviškų papročių ir pasisavinti lietuvišką kultūrą. "Kiekvienas bajoras gali palikti sau ir titulus, ir privilegijas, ir herbus, tas lietuviams nerūpi, bet lietuviai reikalauja, kad mūsų bajorai pamestų svetimtaučių įtaką, kad nusipurtytų nuo savęs svetimtaučių dulkes"... nes "šiandien žmogaus vertė yra sprendžiama ne pagal... titulus ir privilegijas, bet pagal jo išmintį, protą ir apšvietimą". Todėl mūsų bajorai, pamesdami "ponišką lenkų kalbą ir visą gyvenimo būdą ir į jų vietą priimdami lietuvių kalbą ir kultūrą, savo "stono", rodos, per daug nepažemintų".

Į vieno sulenkėjusio kunigo priekaištą lietuviams, kad jie užgaulioją lenkus, jų nekenčia ir t.t. "Apžvalga" ilgu straipsniu "Pro domo sua (1893 m. 22 nr.) atsakė, išdėstydama lietuvių katalikų pažiūras į santykius su Lietuvos lenkais. Svarbiausia nesutarimo lietuvių su lenkais priežastis esanti, rašė kun. K. Pakalniškis, yra ta, kad lenkai seniau ir dabar reikalavo iš lietuvių gerbti jų kalbą kaip "šventą".
"Ar gal jie iš dangaus gavo žinią, kad jų kalba geresnė už lietuviškąją? Mes nuo lenkų Lietuvoje nieko daugiau nereikalaujame, kaip tik vieno, kad Lietuvos lenkai prisitaikytų prie mūsų, nes mes esame šeimininkai, o jie atėjūnai.. .Tegul lenkai visados įsideda atmintin, kad iš Lietuvos jau Lenkija nepastos, kaip iš Lenkijos Lenkija buvo, taip iš Lietuvos Lietuva. ."

Toliau straipsnio autorius nurodo, kaip lenkai nekultūringai ir neteisingai elgiasi su lietuviais: lietuvius vadina "bydlo" (galvijai), lietuvių kalbą "pagoniška", ponai baudžiavos metais žiauriausiai skriaudė valstiečius ir dabar dar laikosi to metodo, o religiniu atžvilgiu lenkai daugiausia atsilikę.

Vienas nutautėjęs žemaitis kunigas parašė kaimyniniam klebonui darkyta lenkų kalba grasinantį laišką, girdi, parapijiečiai prašysią pakeisti jį kitu klebonu, nes jiems įkyrėję jo sakomi lietuviški pamokslai ir įvestos pridėtinės lietuviškos pamaldos. "Apžvalga" įsidėjo ištisai visą laišką, o prie jo kun. K. Pakalniškis parašė įžanginį straipsnį "Pro domo sua". Atsakymas kunigui nelitvomanui (1894 m. 14 nr.). Pradžioje str. autorius išreiškė apgailestavimą, kad esą tokių lietuvių kunigų, kurie kaip beždžionės pamėgdžioja Lietuvos lenkintojus. Kokia kalba reikia žmonėms skelbti Dievo žodį, kunigui nelitvomanui patarė pasiskaityti lenkų katalikų leidžiamą laikraštį "Przegląd Katalocki" 1883 m. 44 nr., iš kurio paduoda ir ištrauką:
"Tridento susirinkimas aiškiai prisakė, kad Dievo žodis kiekvieną šventą dieną prigimta kalba (ne kunigo prigimta, bet parapijiečių) būtų skelbiamas (Sess. 24, e. 7). O jeigu kas apsileistų ir vyskupo įspėtas per tris mėnesius savo pareigos neatliktų, tai augščiau paminėtas susirinkimas įsako bausti kaltininką bažnytinėmis bausmėmis. Tai gana aišku, kad Dievo žodį kunigas privalo skelbti klausytojams prigimta kalba po sunkia nuodėme. Todelgi, kaip matome iš to, Bažnyčia yra globėja kiekvienos tautos ... ir savo išpažintojams, po jų mirimui, ateinančiame gyvenime žada ne lenkišką, bet dangišką karalystę".

Toliau sugėdina tą kunigėlį, kuris išsižadėjo savo tėvų garbingos kalbos. Išvardina Europos mokslininkus, besidominčius lietuvių kalba. Baigdamas autorius primena lietuvių kalbos reikšmę lietuviui ano meto gyvenimo sąlygose:
"Lietuviška kalba mums turi būti labai brangi, kadangi ji viena mums ir primena, kad mes esame Lietuvos vaikai, anos garbingos Lietuvos, kuri keletą amžių atgal buvo plati ir garsinga Karalystė, kurios ir Karaliai lietuviškai kalbėjo".

Perskaitęs tik ką pacituotus žodžius, parašytus prieš septyniasdešimt metų, ne vienas ir Amerikos lietuvis kunigas turėtų rimtai pamąstyti, ar ir jis nedaro tos pačios klaidos, kaip anas nelitvomanas, ir ar taip pat nenusikalsta Tridento nutarimams, nežiūrint į tai, kad vyskupo ir nėra įspėtas.

Nekalbant jau apie Vilniaus kunigų seminariją, Kauno ir Seinų seminarijose taip pat ir Petrapilio Dvasinėje Akademijoje tuo metu vadovybių ir profesorių tarpe buvo asmenų, kurie favorizavo lenkybei. Įstojusį į seminariją neaiškiai apsisprendusi lietuvį lenkomanai stengdavosi paimti į savo globą ir pripusti lenkiškos dvasios, pirmiausia stengdavosi pakeisti lietuvišką pavardę, kad ji "gražiau" skambėtų. Taip ir žvirblio padarydavo Wroblewski, iš Oškinio —Kozlowski, o kartais tik galūnę lenkišką pridėdavo Taip vienas lietuvis šimanėlis, patekęs į Petrapilio akademiją, buvo sulenkintas, jo pavardė sutrumpinta į šymanel. Bet tas šymanel, lenkų favoritas, vieną gražią dieną ėmė ir tapo kalvinistu. Ta proga "Apžvalga" nesigailėjo karčių žodžių kunigų seminarijų vadovybėms ir profesūrai už nesirūpinimą išleisti gerus, dorus kunigus, už klierikų lenkinimą ir t.t.

"Kas išsižada savo tėvynės, savo kraujo, savo tevų, brolių ir seserų tautybės, tam nesunku išsižadėti ir V. Dievo. . . Pragaro apžioti, vilkų apstoti reikalaujame, kad iš seminarijų išeidinėtų šviesūs, dori, visu kuo pavyzdingi kunigai, žodžiu, ne tik Katalikų Bažnyčios bet ir mūsų tėvynės Lietuvos apgynėjai" (1894 m. 18 nr).

Lietuvių visuomenės žiniai "Apžvalga" skelbė nutaustančias vietoves ir ragino lietuvius pasirūpinti kokiu nors būdu gelbėti tas vietoves nuo pražuvimo lietuviams. Kėlė viešumon, kuriose lietuvių parapijose Vilniaus vyskupijoje dar laikomos lietuviškos pridėtinės pamaldos ir sakomi lietuviški pamokslai, kur jau įvedama lenkų kalba ir kur jau įsigalėjusi tik lenkų kalba. Korespondencijose reiškė pasipiktinimą, kur buvo įvedami lenkiški pamokslai ar tik lenkiška evangelija, ir džiaugėsi įvestais lietuviškais pamokslais bei pridedamomis lietuvių kalba pamaldomis.

Dr. V. Kudirka dažnai skundėsi inteligentų pasauliečių nerangumu ir negailėjo jiems karčių papeikimo žodžių. Panašios negerovės reiškėsi ir kunigų, ypač senesnės kartos, tarpe. Juk ir kunigai buvo ne iš dangaus, bet kilę iš tos pačios lietuviškos visuomenės. Vieni kunigai iš sutingimo, kiti iš caro valdžios persekiojimo baimės, treti visai be visuomeniškų palinkimų tenkinosi vien tiesioginių pastoracijos pareigų kartais visai šablonišku atlikimu. Pasitaikydavo ir vienas kitas kunigas, kuris, būdamas tikrai per klaidą patekęs ne į savo luomą, siekė karjeros pataikavimu rusų administracijai. Dr. V. Kudirka "Varpe" kėlė visas esamas ir nesamas kunigų blogybes bei jų nerangumą visuomeniniam tautos darbui, bet jo kandūs žodžiai apie kunigų "gaspadines" ir "davatkas" daugiau užgauliojo kunigus, negu juos skatino prie konstruktyvaus darbo.

"Apžvalga" be jokių pagražinimų bei paįvairinimu tiesiog kalbėjo apie reikalą ir nurodinėjo lietuvio kunigo pareigas bažnyčioje ir šalia jos. 1893 m. 18 nr. įžanginiame bara kunigų apsileidimą ir ragina dirbti, nežiūrint valdžios persekiojimų:
"Taigi visur pavojui gresiant ar gi galima sėdėti sunėrus rankas taip vienai partijai taip ir kitai (čia au-torus turi mintyje pasauliečius ir kunigus P.P.). Man-dink, tą kiekvienas išmintingas pripažįs, kada didesnis pavojus mums gresia, tada dar labiau turime darbuotis, kad kuo greičiau jį atitolintume. Dėlto ir prislėgti naštos turime stvertis kiek tik galėdami už darbo ir dirbti kas ką galime, kad nereiktų apgailestauti po laikui. .."

Kunigų pareiga, "Apžvalga" rašė, yra rūpintis ne tik tikėjimo tiesų skelbimu, žmonių sielos, bet ir kūno reikalais, nes jei kūnas dėl žmogaus tamsumo žūsta, badu miršta, tai jame ir siela nebegyvena. Mokant žmones tikėjimo tiesų, negalima užmiršti ir bendro žmonių švietimo reikalų. "O tas paskutinysis pas daugelį Lietuvos kunigų yra atmestas. Ar tai yra tikra artimo meilė? . . . Nes žmonių apšvietimas priguli kunigams, jei tik jiems rūpi žmones visu kuo apšviesti — pasirūpina patarti", kurios knygos ir laikraščiai yra geriausi, patys kunigai arba per kitus parsigabena reikalingos spaudos, ją dalina, jei patys neturi, tai žmonėms nurodo, kur jos galima gauti. O ką kunigai pasako, žmonės tą padaro (1894 m. 4 nr.).

Ragino visus kunigus užsiimti — "lietuvystės reikalais, labiausiai lietuvių dvasiška ir svietiška literatūra; išsimokinti gerai lietuviškai kalbėti ir rašyti, o išsimokinus lietuviškai rašyti, aną literatūrą didinti ir kiek galima ano pažintį tarp žmonių platinti. . ."
"Broliai! Nusikratikyme tinginyste ir per didele "baime", kuri mums nieko gero neduoda, būkime, kaip sako Sim. Daukantas, "godos vyrais, laisvę mylinčiais,

o ne šeškais, kurie svetimus kiaušius geria, vištas ėda ir tamsiame urve smirdžia". Tejjul gyvuoja Lietuva" (1894 m. 24 nr.).
Ilgą polemiką "Apžvalgoje" vedė kun. K. Pakalniškis su kun. A. Dambrausku dėl rusų valdžios pareigūnų svečiavimosi klebonijose. Pirmasis buvo linkęs, dėl šventos ramybės, policijos pareigūnas ir mokytojus pavaišinti bon-ka degtinės ar kelių rublių kyšiu nulenkti, kad nebūtų tokie priekabūs ir netrukdytų kunigui eiti savo pareigų. Tuo tarpu kun. A. Dambrauskas buvo griežtai nusistatęs prieš bet kokią kunigų bičiulystę su rusais ir patarė kunigams drąsiai bei vieningai laikytis savo luomo pareigų:
"būtų galima daug ką padaryti, reiktų tik mums turėti mažiau baimės, o daugiau vienybės ir drąsos. . . Broliai, būkime apsiėjime su maskoliais ne tik atsargesni ir gudresni, bet drauge ir drąsesni, negu iki šiol buvome" (1893 m. 22 nr.).

Bara ir drauge padrąsina Ariogalos kunigus, kuriuos apskrities viršininko sekretorius terorizavo už anksti atlaikytas pamaldas caro šventės dienoje ir reikalavo antrą kartą atnašauti mišias:
"Vietoj kad kunigai būtų sustatę protokolą ir ap-skundę teismui raštininką už "išniekinimą bažnyčios ir kunigų, o jie sėdi sudėję rankas ir dreba, kad nenubaustų .. .nebijokite svieto, kurs tik kūną gali pražudyti, bet bijokite Dievo ... Vienok Lietuvoje .. .daugiau prasto policijanto žodžių bijo negu Dievo. Pakol Lietuvoje ta silpnybė ir baimė viešpataus mūsų kunigų tarpe, tol Kristaus Bažnyčia nesulauks laisvės iš po schizmatiško jungo" (1894 m. 23 nr.).

Dar griežčiau pliekė botagu kunigus, pataikaujančius caro valdininkams. Tiesa, tokių pataikūnų kunigų buvo maža, bet pasitaikydavo, ir jie savo išsišokimais griovė bendrą visų kunigų nusistatymą. "Apžvalga", polemizuodama su Leono XIII enciklikos vertėju, kuris įžangoje į vertimą, iškreipdamas enciklos mintį, nurodė "Žemaičiams ir Lietuviams godoti ir šenavoti visas Ciesoriaus vyresnybes ant mūsų pastatytas, taip lygiai kaip vyresnybes Bažnyčios šv .. ." pasipiktino ir nuo savęs pridėjo:
" . . vertėjas, norėdamas pralenkti ir Popiežiaus Encikliką, Rusijos ciesorių net j padanges iškėlė. Tiktai dideli dyvai, kad ant pabaigos — vertėjas su tokiais širdingais jausmais provoslavijai, savo prakalboje neužgiedojo: "Bože Caria chrani!" Bet ir be to galima manyti, kad ne kas kitas kaip tik pravoslaviškos cerkvės apaštalas išguldė Encikliką ir padavus katalikams "žemaičiams ir lietuviams" greičiau galės įgriebti į gudų žabangas" (1894 m. 15 nr.).

Kitoje vietoje, kalbėdama tos pačios enciklikos klausimu, "Apžvalga" nurodo caro valdžios pataikūnų pavyzdį Švenčionių dekaną Jusevičių, kuris pontifikališkai sutikęs generalgubernatorių Orževskį. Laikraštis pabrėžė: "Ne tokių kunigų mums reikia ir ne tokių reikalauja popiežiaus enciklika, kad būtų Lietuvoje ir Lenkijoje" (1894 m. 23 nr.).

D. Uždraustos lietuvių spaudos reikalai.

Negalima pasakyti, kad "Apžvalgai" visai nerūpėjo uždraustos lietuvių spaudos klausimas ir kad ji nesvarsčiusi jo. Kai po visą Lietuvą siautėjo žandarai, gaudydami knygnešius ir juos grūsdami į kalėjimus bei tremdami į Sibirą, kai Lietuvis nedrįso viešai ne tik pasirodyti su lietuviška knyga ar laikraščiu, bet ir paminėti jos vardą, kai visą tautą slėgė tamsi naktis be aušros, tai buvo labai maža vilties, kad artimesniu laiku lietuvis galėsiąs atgauti spaudos laisvę. Ne tik "Apžvalga", bet ir jos bendralaikiai laikraščiai "Varpas" su "Ūkininku" nebuvo išvystę ypatingos akcijos už lietuvių spaudos grąžinimą. Pasklidus gandui, kad rusų filologai drauge su lietuvių mokslininkais ketiną rasti lietuvių spaudai kompromisinį raidyną, "Apžvalga" griežtai pasisakė prieš rusišką abėcėlę. Kun. K. Pakalniškis str. "Maskoliškos bukvos (literos)" (1893 m. 20 nr.) pabrėžė, kad — "lietuviškame kalbamokslyje (gramatikoje) jokių pali-tiškų kompromisų negali būti. Leidžia mums spaudą lotyniškomis literomis — sakome "ačiū", neleidžia — ponų "obrusitelių" malonės nereikalaujame. Apsėjome be pagalbos ponų "obrusitelių" iki šiolei, o Dievas duos, apseisime be jų pagalbos ir toliaus. O lotyniškos raidės (literos) lietuviškai kalbai neatbūtinai ir tepritinka...

Toliau nurodo pagrindus, kodėl lietuvių kalbai tepritinka lotyniškos raidės. Tarp kitų orgu-mentų bene svarbiausi du paskutiniai paminėti: "visos civilizuotos Europos tautos vartoja lotyniškas literas, net vokiečiai" savo gotišką raidyną rengiasi keisti į lotyniškąjį Ir "kas tai yra svarbiausia, jog maskoliškos "bukvos" mūsų rašliavoje turi politišką paklotę; nes jeigu mes jas įsileistųme į savo rašliavą, tai už keletos dešimtų metų netektume nė vieno lietuviško žodžio. . . patys pritartume prie surusinimo".

Yra ir daugiau straipsnių draudžiamos spaudos klausimu.
Be to, kiekviena proga ragino žmones skaityti lietuviškas knygas, laikraščius. Kadangi jos buvo Lietuvoje draudžiamos, tai reiškė raginimą jas gabenti iš Prūsų. Apgailestavo dėl patekusių lietuviškų knygų į žandarų rankas, į-spėdavo žmones saugotis žandarų su lietuviška spauda. Ne kartą nusiskundė, kad rusų valdžia daro didelę skriaudą lietuviams, drausdama jiems spaudą.
Tikruoju uždraustos lietuvių spaudos atgavimo akcijos pionieriumi reikia pripažinti kun. J. Tumą, kuris gyvu žodžiu, darbais ir raštu raginimais "Tėvynės Sarge" sukėlė visą Lietuvą rašyti prašymus carui, ministeriams, gubernatoriams, kad leistų lietuvių spaudą. Tų prašymų šimtai plaukė į Petrapilį ir, kaip Vacl. Biržiška pripažįsta, tai iš dalies ir prisidėjo prie lietuvių spaudos atgavimo pagreitinimo. Bet tik vienintelis "Tėvynės Sargas" iš visų lietuviškų laikraščių buvo išvystęs tokią didelę akciją už suvaržyto lietuviško spausdinto žodžio iškovojimą.39

e. Rusų mokyklos ir tautos švietimas

Po 1863 m. buvo uždarytos visos vysk. M. Valančiaus rūpesčiu veikusios parapinės mokyklos ir vienuolynų mokyklos. Jų vietoje įsteigtos rusiškos pradžios mokyklos: vienos buvo valdžios, o kitos stačiatikių šventikų globojamos. Mokyklų mokytojai buvo šventikų vaikai, girtuokliai, keiksmininkai ir ne retas paleistuvis. Tokios mokyklos labai mažai ką nors gero duodavo, o blogo daug. "Apžvalgos" žodžiais tariant: "vaikai išmokdavę gražiai maskoliškai keiktis". Be to, tos mokyklos buvo rusinimo židiniai. Valdžios mokyklose tikybą dėstė katalikų kunigai pirmus metus lietuviškai, o vėliau buvo reikalaujama rusiškai. Kunigai kapelionai buvo griežtoje mokytojų kontrolėje, kad nustatytiems skyriams dėstytų rusiškai ir nedarytų "kenksmingos" įtakos vaikams. Kapelionai nesiskaitė su valdžios reikalavimais, jie dėstė taip, kaip jiems atrodė geriau, todėl dažnai susikirsdavo su mokytojais. Mažiausias susikirtimas buvo laikomas revoliuciniu veiksmu ir nusikaltimu didžiosios Rusijos imperijai. Pirmas valdžios žingsnis buvo kapeliono atleidimas nuo pareigų. Pagal vysk. M. Valančiaus taisyklę "ten, kur į mokyklą neateina kunigas, negalima leisti vaikų", kunigą pašalinus, mokykla likdavo tuščia. Dėl tokios "kenksmingos" kunigo įtakos vaikams ir tėvams kunigas buvo baudžiamas Kretingos vienuolynu ar ištrėmimu į Sibirą. Daug kunigų dėl rusiškų mokyklų nukentėjo.

Maironis, skelbęs eiles "Apžvalgoje". Stovi kun. Šimaitis.

"Apžvalga" nemažai vietos skyrė nušviesti rusiškų mokyklų pavojingumui lietuviams katalikams, rašė apie kunigų vargus, dėstant tikybą, ragino pašalinus kunigą iš mokyklos, toliau { tą mokyklą nebeleisti vaikų (1890 m. 5-7 nr., 1891 m. 2 nr. ir kt.). Neleidžiant vaikų į rusiškas mokyklas, negalima buvo jų palikti visai be mokslo, todėl "Apžvalga" ragino tėvus rūpintis savo vaikus namuose pramokyti, liepė kunigams šviesti savo parapijiečius. Taip pat kaimo moteris ir davatkėles (1892 m. 2 nr. ir 1893 m. 17 nr.) įpareigojo būti kaimo švietėjomis: 1. būti tikromis lietuvėmis ir žemaitėmis, mylėti lietuvių kalbą, papročius, nesigriebti lenkų kalbos, žinant vos kelis žodžius; 2. rūpintis savo vaikų našlaičių ir apsileidusių tėvų vaikų švietimu, juos mokyti poterių, skaityti "įkvėpti tėvynės Lietuvos meilę"; 3. platinti tarp žmonių knygas ir laikraščius. "Tvirtas ir karštas tikėjimas, mokslas, apsišvietimas, susipratimas, vienybė, kuriuos galime įgyti tiktai per raštus — šiandien yra tai vienintelis mūsų ginklas .. . atsispirti prieš visas "obrusenijos" vilnis . . ." Pataria, kaip namuose mokyti vaikus (1892 m. 12 nr.)

Amatininkus siuvėjus ir batsiuvius kvietė skaityti laikraščius ir šviesti kaimą. Džiaugiasi, kad tėvai leidžia savo vaikus į mokslą, tik neteisingai darą, kad kiekvieni tėvai norį matyti savo sūnų kunigu. Kunigai ir pasauliečiai inteligentai turėtų išaiškinti žmonėms jų klaidingą supratimą apie kunigystę, nes toks asmuo, per tėvų prievartą tapęs kunigu, "neatneša jokios naudos nei Bažnyčiai nei tėvynei, kuri šiais laikais labiausiai varguose paskendusi reikalauja ne vien dvasiškų, bet ir svietiškų darbininkų" (1890 m. 4 nr.).

f. Politinė "Apžvalgos" programa

"Apžvalgos" laikais lietuviai dar neturėjo aiškios politinės programos Lietuvos valstybės atstatymo klausimu, nes žiaurios Rusijos caro valdžios prislėgta tauta pirmiausia troško bent kiek laisviau atsikvėpti. Ir "Varpas" ir "Apžvalga" tuo metu kovojo prieš vedamą bjaurią Lietuvos rusifikaciją, kovojo už paprasčiausias žmogaus teises: lietuvių spaudą, lietuviškas mokyklas, tikėjimo laisvę. Šiandien kai kurių autorių mėgstama girtis, katra politinė srovė pirmiausia iškėlusi Lietuvos laisvės mintį, — atrodytų, kad nepriklausomos Lietuvos valstybės idėja buvusi visai užmiršta. Tai klaidingas to meto lietuvių veikėjų politinių pažiūrų aiškinimas. 1831 ir 1863 m. sukilimai rodo, kad lietuvių širdyse savo valstybės idėja buvo gyva, tik paskutiniojo sukilimo nepasisekimas atnešęs dar didesnes tautai nelaimes realiai galvoj an-tiems veikėjams rodė, kad politiniam tautos išlaisvinimui dar nebuvo pribrendęs laikas. Jei spaudoje tautos laisvės mintis nebuvo aiškiai formuluota, tai dar nereiškia, kad jos visai nebuvo. Prof. P. Leonas pasakoja, kad dar 1889 m. netoli Pilviškių pas Lozoraičius įvykusiame varpininkų suvažiavime dr. J. Gaudys-Gaidamavi-Čius visų susirinkusių paklausęs, koks esąs galutinis lietuvių tautinio veikimo tikslas ir jis pats tuojau pat atsakęs, kad "lietuvių tikslas siekti politiškos nepriklausomybės". Prie šio pasakymo P. Leonas priduria, kad susirinkusieji iškelto klausimo nediskutavę, nes "jis visiems buvo aiškus" (Vilniaus Didžiajam Seimui paminėti, Kultūra, 1926 m. 27-28). Lietuvos laisvės mintis visų susipratusių lietuvių pasauliečių ir kunigų sąmonėje glūdėjo ir tam tikromis progomis vienokia ar kitokia forma viešai buvo reiškiama. 1892 m. "Apšvietoje" dr. J. Šliūpas, kalbėdamas apie reikalą lietuviams šviestis, išreiškia viltį, kad per apsišvietimą lietuvių tauta laimėsianti laisvę, panašiai, kaip ir kitos buvusios pavergtos tautos yra išsikovojusios nepriklausomybę. 1896 m. "Varpo" 1 nr. dr. K. Grinius iškėlė Lietuvos laisvės mintį, tų pačių metų gegužės 1 d. Lietuvos socialdemokratai, išeidami ne grynai iš Lietuvos reikalų, o iš visuotinio Europos socialistų mokslo, paskelbdami savo programą, įrašė ir tą garsųjį punktą, liečiantį Lietuvą: savistovi demokratiška respublika, susidedanti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta laisva federacija.
"Apžvalgoje" taip pat galime rasti užuominų apie Lietuvos laisvę. A. Gužutis ir A. Jakštas savo poezijose kėlė laisvės mintį:

Kad' išnyks tie mūsų vargai?
Savalni kad' pastosim?
Kad atstos nuo mūsų sargai?
Iš linksmybės kad' raudosim?

(A. Gužutis, 1890 m. 5 nr.)

Tas pats autorius eilėraštyje "Rauda dėl Lietuvos" šaukia Gediminą iš kapo, prašo jį surinkti išblaškytus ginklus, sušaukti karius: "Sušauk, sutrauk galybę seną" ir "Eik gelbėk tu savo vaikus":
Eik sutrink jų piktadėjus,
Kurie tik juos varžo, spaudo!
Eik naikink visus spaudė jus,
Kad pranykt lietuvių rauda!
(1890 m. 6 nr.)

A. Jakštas savo eilėraštį "Padėk Dieve" taip užbaigia:
Padėk Dieve, Tėvyne,
Tau sunkų jungą traukti,
Išvysti laisvės aušrą
Ir atilsio sulaukti.

Tegul tavęs nebvargin
Tegul daugiau nebžūdo
Anei suktybės žydo
Anei šunybės gudo

(1894 m. 5 nr.)

Keliose vietose laikraštis, kalbėdamas apie Katalikų Bažnyčios Lietuvoje persekiojimą, jau minėtame str. reiškia viltį, kad persekiotoja Rusija Dievo bus nubausta ir sunaikinta, o Lietuva atgausianti laisvę: "Jei Dievui patiks ir maskoliams nulaužti ragus ir juos susilpninti, tuokart gal vėl stosis ir atgys Lietuva" (1890 m. 8 nr.).

Po Kražių skerdynių Lietuvos katalikų persekiojimą "Apžvalga" sulygina su Romos krikščionių persekiojimu ir pranašauja Rusijos, kaip ir Romos, žuvimą: "Visi tie, kurie dabar mus persekioja ir žudo, kraugeriai pražus, o Lietuva su šventu kryžiaus ženklu liuosa pasiliks" (1893 m. 23 nr.).

Aiškiausiai išreikštas "Apžvalgos" nusistatymas Lietuvos ateities klausimu 1894 m. 1 nr. kun. K. Pakalniškio įžanginiame str. "Pirma diena 1894 metų". Laikraščio redakcijos vardu sveikindamas savo skaitytojus, linki jiems kantrybės ir ištvermės kovoje nugalėti savo pries-paudėjus ir įvairius priešus. Linki skaityti knygas ir laikraščius, šviestis, įgyti reikalingų žinių, kad būtų naudingi "ne tik prie atsikėlimo mūsų nukankintos Lietuvos, bet visai žmonių draugijai". Ragina kiekvieną lietuvį pagal savo sugebėjimą Lietuvos laimės reikalui daryti gerus darbus, būti lietuviu ne iš vardo, bet iš gerų darbų. Dar kartą primena turėti kantrybės, nes "mes nuo savo tautos visas siurbėles ir prie-spaudėjus ne su viena diena galime nukratyti, bet reikia atidėti ant to daug darbo ir laiko ... pasišventino ir aukų, be kurių nė jokios idėjos negalime įgyvendinti." Dar tik dešimt metų praėjo, kaip pradėjo reikštis tikra lietuvių tautinė mintis, o kai kurios didesnės ir turtingesnės tautos šimtmečiais kovojančios už savo būvį ir nepalūžtančios, bet dar su didesniu užsidegimu kariaujančios už savo laisvę. Jei šiandien lietuviai dar nieko neiškovojo, tai dar nereiškia, kad ateityje nieko nelaimės, dėl to nereikia rankų nuleisti
".. .atėjo valanda, kad jau ir lietuviai pradėjo susiprasti, ... kad jau gana svetimtaučiams tarnauti, kad reikia pasirūpinti ir apie savo lizdą. . . Mūsų tautišką dirvą iki šiolei vien arė, akėjo ir sėjo svetimtaučiai... bet suspraskime dabar, vyručiai, kad jau gana jiems šeimininkauti ant mūsų šešmargio, kad verta būtų tuos ponus "arendatorius" išgrūsti ir Lietuvą padaryti dėl lietuvių — Vokietija tegul būna dėl vokiečių, Maskolija dėl maskolių, Lietuva dėl lietuvių ... visų atsakančiais ginklais lietuvių turi būti.. .mokslas, apšvietimas ir susipratimas ... Todėl šiandien visi rūpinkimės tą ginklą savo broliams įduoti, mokykime juos kaip reikia kariauti už savo tėvynę, už tikėjimą ir už kalbą, o ateis valanda, kada Lietuva iš nagų visokių spaudikų išsisuks. —Tik tinoma, šalin nuo mūsų tinginystė ir per didi baimė, ir tegul visados mums pribūna kantrybė, stiprybė ir — drąsybė"!"

"Apžvalgos", kaip ir vėlesnių katalikų, į-sitikinimu kovoje su pavergėju pirmiausia reikalingas tautiečių apsišvietimas ir tautinis susipratimas. Kai lietuviai pasieks augštesnį kultūrinį laipsnį negu jų pavergėjai, tuokart Lietuvai laisvės kelias bus aiškesnis ir lengviau pasiekiamas. Dėl to "Apžvalga" šalia kovos su "pasmirdusią pravoslavų a" rūpinosi tautiniu lietuvių samoninimu, švietimu, lietuviškos spaudos laisvės atgavimu ir lietuviškų mokyklų leidimu. Pirmas tikslas buvo laimėti kultūrinę laisvę, o ją laimėjus, siekti politinės tautos laisvės.

Apšvietimą stipriausiu lietuvių ginklu laikė ne tik "Apžvalga" ir po jos ėjęs "Tėvynės Sargas", bet ir vėlesni spaudą atgavus, katalikų laikraščiai: "Šaltinis", "Nedeldienio Skaitymas", A. Jakšto redaguojama "Draugija" ir kiti. Nepavykusių sukilimų ir 1905 metų nepasisekusios revoliucijos pamokyti, jie galvojo, kad mažai lietuvių tautai kelti ginkluotą revoliuciją prieš milžiną, nors ir ant molio kojų, yra dar per anksti ir tautai pražūtinga. Didžiausias dėmesys buvo nukreiptas į švietimo klausimą, į kultūrinę veiklą. Po 1905 m. įvykių, šiek tiek caro valdžios policinėms replėms atsileidus, tuoj pat kunigai tapo pirmieji Lietuvos švietimo pionieriai. Įsisteigė Šv. Kazimiero Draugija, Saulė, Žiburys, buvo steigiamos mokyklos, knygynai, skaityklos suaugusių kursai, organizuojami kooperatyvai ir 1.1. Jei vienu metu įvairiose švie timo srityse kunigai ėmėsi darbo gana plačiu mastu, tai ta dirva iš anksčiau slaptose klierikų draugijose, kunigų suėjimuose, "Apžvalgoje" ir "Tėvynės Sarge" jau buvo parengta.

Politinės santvarkos klausimu "Apžvalga" specialiai nėra rašiusi, gal ir dėl to, kad tuo metu dar niekas iš lietuviškų tilžiškių laikraščių nerašė tuo reikalu. Tačiau įdėtos žymaus Amerikos arkivyskupo Irelando kalbos, kuriose iškeliama demokratinė santvarka, rodo "Apžvalgos" demokratišką nusiteikimą. Štai pora ištraukų:
"Kadangi šis amžius yra demokratijos amžius, Bažnyčia jaučia nepaprastą džiaugsmą. Ji buvo prie visokių valdžių, bet labiausiai sutinka su jos mokslu liaudies valdžia, kuriai yra pavesta mokyti tiesos" (1893 m. 23 nr.).

" .. .demokratai savo respublikoniškomis laisvėmis ir dvasinė Katalikų Bažnyčios valdžia yra kuo didžiausioje harmonijoje, sueina širdingon bičiulysten, dirbdamos iš vien dėl... pažangos žmonijos labo ant žemės ir danguje" (1894 m. 7 nr.).

g. Kiti lietuviški reikalai.

Be minėtų klausimų, "Apžvalga" domėjosi ir kitomis rusų pavergtų lietuvių aktualijomis. Gal viena iš didžiausių anuomet lietuvių negerovių buvo girtavimas. Baudžiavos laikais ponas lietuvį skandino degtinėje, kad galėtų išlaikyti jį didesniame skurde, o sau daugiau pelno turėti. Norint pakelti tautos moralę, jos švietimą, pirmiausia reikia ją nublaivinti. Vysk. M. Valančius suprato tą didelę blaivybės reikšmę savo tautos pakėlimui iš vargo ir tamsybės, bet rusų valdžia valstybės iždo pajamų ir tam tikrais politiniais sumetimais, o gal ir demoralizacijos tikslu blaivybės brolijas uždarė. Bet pati tautos blaivinimo idėja nesunyko. Ir "Apžvalga" ėjo jau pramintu tautos blaivinimo keliu. Tiesa, ji negalėjo organizuoti blaivybės draugijų, nes valdžios buvo griežtai uždraustas bet koks žmonių organizavimas. Tačiau savo skiltyse ji skyrė nemažai vietos blaivybės idėjai. Pirmiausia kiekvieną girtuoklio nelaimę išnaudojo, skatindama žmones liautis gerus. Toliau atskirais straipsniais įrodinėjo degtinės kensmingumą žmogaus ekonominiam ir moraliniam gyvenimui; ji skelbė, kad "Arielka Lietuvos prapultis" (1893 m. 13 nr.).

Jau buvo prasidėjusi emigracija į Ameriką. Lietuvių emigravimo ir išvykusių į užjūrius klausimas "Apžvalgos" buvo svarstomas. Ji patarė lietuviams neapleisti savo tėvynės, vietoj susirasti geresnį pragyvenimą: mokytis amato, griebtis prekybos ir užimti išemigruojančių žydų vietą. Ypač lietuviai buvo raginami pradėti prekiauti nuo labai mažų dalykėlių, o toliau, prasigyvenus, plėsti, steigti savo krautuves ir panašiai. "Apžvalga" savo skiltyse skelbė lietuvius, įsisteigusius krautuves, ir juos kitiems rodė pavyzdžiu. Išvykusių į užjūrius lietuvių pareiga nepabirti, organizuotis, šviestis ir išlikti lietuviais. Amerikoje laikraštis turėjo bendradarbių, kurie suteikdavo žinių iš išeivių lietuvių gyvenimo.

Kovoje prieš rusifikaciją "Apžvalga" kvietė lietuvius būti vieningais, susipratusiais, drąsiais priešintis rusų pareigūnams, kurie dažnai nesilaikė net ir savo valdžios nuostatų ir skriaudė žmones, matydami jų baimę.

"Eet kad mes vieną antrą kartą tiems Liucipieriaus tarnams atsikirstume, jie toliaus nedrįstų prie mūsų kabintis. O kad mes drebame, virpame, bijomės, apsileidžiame visais nususėliais ir patys dar kartais jiems padedame, tai žinoma, Rusų valdžia ką nori, tą gali su mumis daryti. — Tiktai broliai, truputį vienybės, drąsumo, neapsileidimo, buklumo, o Maskolius, nors čia plyš-truks, nieko mums nepadarys" (1890 m. 10 nr.).
Valsčiaus susirinkimuose, rusų pareigūnams reikalaujant nenaudingų lietuviams nutarimų, žmonės privalo netylėti, tuoj pat pareikšti, kad nesutinka. Į valsčių pareigūnus, kaip viršaitį, seniūnus ir dešimtininkus rinkti gerus lietuvius, blaivius žmones, kurie daugiau žiūrėtų lietuvių reikalų, o ne pataikautų rusams.

Visokie valdžios pataikūnai buvo griežtai smerkiami, o ypatingai knygnešių ar kitų lietuvių išdavikai ("Keletas žodžių apie judošių" 1890 m. 15 nr.). Lietuviai su savo išdavikais privalo būti atsargūs, su jais jokių reikalų neturėti, juos boikotuoti:
"Todėl vyrai ir moters, kuriems brangi lietuviška kalba, kurie mylite šventą savo tikėjimą, tie su šitais skundikais niekad nesusidėkite, su jais nešnekėkite, jiem padargų ar gyvulio neskolinkite, namų jiems nenuomokite, į jūsų trobas tokie tegul nė kojos nekelia ... ir dar smarkesnio nubaudimo verti jų darbai" (1893 m. 13 nr.).

Kai rusai ir lenkai lietuvių kalbą niekinę o žmonės, išmokę keliolika lenkiškų žodžių, stengdavosi jau krevezuoti lenkiškai, tai "Apžvalga" dažnai lietuviams primindavo jų pareigą mylėti ir gerbti savo kalbą ir ją vartoti. Kun. J. Tumas įrodinėjo "lietuvių kalbos svarbumą mokslo žvilgsniu" (1891 m. 6-7 nr.), aiškino kaip dokumentuose turėtų būti rašomi lietuviški vardai (1896 m. 6 nr.); kun. M. Jurgaitis priminė lietuvio pareigą "mylėti ir didžioj garbėj laikyti tėvų kalbą" (1892 m. 3-4 nr.) ir ilgame straipsnyje dėstė, dėl ko ir kaip reikia rinkti tautosaką —"dvasios turtus" (1892 m. 5-8 nr.).

Baigiant reikia keliais žodžiais paminėti "Apžvalgoje" buvusius literatūros dalykus. Poezijos kūriniais "Apžvalga" pralenkė ir "Varpą": joje pasirodė geriausių ano meto poetų, kaip Maironio, Baranausko, Jakšto kūriniai. Čia yra Baranausko "Giesmininko pasikalbėjimas su Lietuva" ir kiti dalykėliai, Maironio patriotiniai eilėraščiai: Miškas ir lietuvis, Vilnius, Trakai, Senovės daina, Viltis laimingų laikų, sonetai. Beletristika beveik išimtinai vieno Dėdės Atanazo (kun. K. Pakalniškio). Tarp jo kitų gana vykęs kūrinys ir liaudžiai suprantamu stiliumi parašytas apie Lietuvos rusintojus "Obrusite-liai", kuriuos drąsiai galime gretinti su V. Kudirkos "Viršininkais". Kun. J. Tumas skundės, kad per autoriaus tam tikrą, kuklumą, jo raštai nebuvo surinkti ir atskiru leidiniu išleisti, todėl jie greit nuėjo į užmarštį. Jei būtų kas juos surinkęs ir išleidęs, nepriklausomybės laikais kaimas labai mielai būtų skaitęs jo raštus, taipgi ir "Obrusitelius".40

4. "APŽVALGOS" REIKŠMĖ
"Apžvalgai" galima prikišti daug trūkumų, kurių svarbiausia priežastis buvo laikraščio redaktorių žurnalistinio patyrimo stoka. Redagavo ir leido "Apžvalgą" žaliūkai kunigai, vos išėję iš seminarijos suolo, beveik be jokios toje srityje praktikos. Tik jų užsidegimas ir pasišventimas dirbti savo tautos šviesesniam rytojui nugalėjo daug kliūčių, bet tam tikrų trūkumų neišvengė. "Apžvalga" vartojo pasenusią kun. M. Sideravičiaus ir kun. A. Vytarto maldaknygių rašybą su lenkiška cz ir sz vietoj č ir š. Pati lietuvių kalba nebloga, nes rašė kun. K. Jauniaus mokiniai. Neturėdama patyrusio laikraštininko Tilžėje, stokojo geros laikraščio sistemos, gero straipsnių sutvarkymo. Kartais trūko tikslumo minčių išdėstyme, už ką "Varpas" pliekdavo kailin. Dažnai kaltinama "Apžvalga", kad labai šiurkščiai polemizavusi su "Varpu". Bet kai palygini abiejų laikraščių polemikos toną, tai sunku pasakyti, kuris iš juodviejų buvęs džentelminiškesnis. "Varpas" mėgdavo dažnai paleisti aštrių adatų "Apžvalgos" adresu. Jau vien visą laiką jos vadinimas "davatka" ("Tėvynės Varpų" redaktoriaus supratimu, tai reiškė dievobaimingumo skraiste prisidengusias moteris, kurios "neša gausias aukas Mildai" ir didina "degeneraciją moteriškos lyties Lietuvoje") nebuvo džentelmeniška polemika.41 "Apžvalga" buvo šiurkšti ir karinga su visais Lietuvos priešais: pavergėjais rusintojais, lenkintojais, išdavikais, neveikliais kunigais ir pasauliečiais inteligentais, kurie uškabinėdavo kunigus ir tikėjimą.

Dar 1889 m. spalio mėn. išleistas "Apžvalgos" kvieslys (programa) buvo silpnas ir iš tikrųjų sudarė blogą įspūdį, bet pasirodęs pats laikraštis greit pagavo žmonių nuotaikas ir po pusės metų buvo garsus visoje Lietuvoje, sako kun. K. Pakalniškis. Ją visur skaitė ne tik kunigai ir šiaipjau žmoneliai, bet ir rusų uredi-ninkai ir žandarai. Šieji skaitė, keikdamiesi ir spjaudydamiesi ir vis įtardami, jog visa tai darą kunigai.42 "Apžvalga" iškeldavo kiekvieną rusintojų sumanymą, žandarų bjaurius darbus ir savo revoliuciniu tonu patraukė jaunesnius kunigus ir platesnę lietuvių visuomenę ir "užtikrino laikraščiui didelį pasisekimą, nors rusų administracija daug žiauriau persekiodavo "Apžvalgos" skaitytojus ir platintojus, negu kairesnius "Varpo" ir "Ūkininko" šalininkus"43

Iš visų Lietuvos Prūsuose leidžiamų laikraščių "Apžvalga" buvo daugiausia skaitoma. Jos spausdino 2000 egz. ir beveik visi buvo išplatinami, tuo tarpu iš "Varpo" 500 egz. beveik pusė likdavo. Pats "Varpas" 1895 m. baigdamas pripažįsta, kad jis turi 313 skaitytojų, "ūkininkas" — 569 skaitytojus ir "Apžvalga" — 680 sk. 1894 m. pabaigoje "Apžvalga" prisipažįsta turinti per tūkstantį skaitytojų. Vacl. Biržiška nurodo, kad "Apžvalgos" išplatintų egz. skaičius buvęs dvigubai didesnis negu anų dviejų laikraščių drauge44. Spaudos persekiojimo metu buvo tai didelis laikraščio skaitytojų skaičius. Jos populiarumą rodo ir knygnešių pasisakymai. Palangos kapelionas kun. M. Jurgaitis, Varęs didelę lietuviškų knygų kontrabandą, sako, kad iš laikraščių daugiausia buvo gabenama "Šviesa", vėliau "Apžvalga".45 Juozas Steponavičius iš Saločių tą patį pripažįsta.46 Vien tik Garšvių knygnešių organizacija imdavusi "Apžvalgos" 600 egz.47 Kun. K. Pakalniškis savo atsiminimuose rašo, kad kai jis 1890 m. nuvylęs i Mosėdį vikarauti, ten apie lietuviškus laikraščius niekas nė girdėti nebuvo girdėjęs, tik vienas kitas kaip naujieną iš škaplerninkų nusipirkdavo kalendorių. Kai pradėjusi eiti "Apžvalga", tai jis pats savo parapijoje paskleisdavo laikraščio 30 egz. 48 Ir Lietuvos Šaulių Sąjungos kūrėjas Vladas Putvis prisipažįsta, kad pirmas lietuviškas laikraštis, kurį jam teko paimti į rankas, buvusi "Apžvalga". "Mano rankos drebėjo — rašo jis, — iš džiaugsmo, palietus užburtą brangenybę, tik dėja: nemokėjau suprasti nė vieno posakio. Pradėjau mokytis "žemaitiškai" ir gabentis daugiau Tilžės raštų.41' "Apžvalgos" didelis vaidmuo yra lietuvių kovoje su rusinimu. Ji vykdė vysk. M. Valančiaus paskelbtą kovos programą — lietuvius katalikus griežtai nustatyti prieš lietuvių pavergėjus ir persekiotojus rusus ir jų vengti kaip kokio maro. Ir Lietuvos kaimas buvo nusistatęs prieš rusus ir nesileido į jokį kompromisą.

"Apžvalga" išeidama reguliariai du kartus per mėnesį turėjo žymiai daugiau įtakos už kitus laikraščius, kurie kartą per mėnesį pasirodydavo — ir dar su pavėlavimu. Be to, ji yra pirmas lietuvių laikraštis, prašnekęs į pasyviai nusiteikusią Lietuvos liaudį revoliuciniu tonu ir jai aiškiai suprantama kalba. Lietuvos liaudies žadinimas yra didžiausias "Apžvalgos" nuopelnas.

"Apžvalga" turėjo neabejotinos įtakos taip pat ir kunigų tautiniam sąmoninimui. Skaudūs smūgiai visokiems valdžios pataikūnams, išdavikams, ugningi raginimai kovoti su caro valdžia, įvairūs paskatinimai ir priminimai šviestis bei kitus šviesti, dažnai kartojami ir plačiai paskleisti, negalėjo būti neišgirsti. Nežiūrint kartais kai kurių neigiamų "Apžvalgos" vertinimų, istorinė teisybė reikalauja pripažinti, kad per septynerius metus ji gana uoliai ėjo lietuvio kario kovotojo su tautos priešais ir liaudies švietėjo bei sąmonintojo pareigas ir ne vieną plytą įdėjo į Lietuvos laisvės rūmą.

Apie "Apžvalgą", o vėliau apie "Tėvynės Sargą" susibūrė daugiausia tie asmens, kurie vėliau buvo krikščioniškos demokratijos Lietuvoje pionieriais. Tad "Apžvalga" yra pradas, iš kurios vėliau išsivystė ir išaugo gana galinga politinė jėga, davusi nepriklausomai Lietuvai demokratišką konstituciją ir pažangią žemės reformą, kuria ir šiandien galime visi lietuviai didžiuotis.

38 "Apžvalgos" ištraukų taisyta rašyba ir šiek tiek
kalba, kad jaunesnioji karta aiškiau suprastų.
39 Vacl Biržiška op. c. 192 p.
40 Kun. J. Tumas op. c. 69-70 p.
41 Vinco Kudirko raštai, Tremties leidinys 1953 m. 240 p.
42 Kun. J. Tumas op. c. 53 p.
43 Vacl. Biržiška op. c. 190 p.
44 Ten pat
45 Knygnešys I tomas 127 p.
46 Ten pat 134 p.
47 Ten pat 89 p.
48 Kun J.TUMAS OP. C. 61 p.
49 Knygnešys I. 240 p.

Padėka, šio straipsnio autorius jaučia pareigą padėkoti Marijanapolio Tėvų Marijonų namo viršininkui Tėvui Juozui Dambrauskui už leidimą naudotis bibliotekos knygoms, rašant straipsnius apie "Apžvalgą" ir 1960 metais apie "Draugiją".

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai