Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
E T I E N N E GILSON PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KĘSTUTIS SKRUPSKELIS   
Į paskaitų salę įėjo stiprus, plačiapetis vyras, atsisėdo už stalo ir pradėjo kalbėti, savo žodžius pabrėždamas prancūzišku pečių truktelėjimu. Paskaitų ciklas lietė vėlesniosios scholastikos raidą, tą katalikiškosios filosodijos būklę, kuri pažadino Leono XIII tomistinę reformą. Man, neseniai ištrūkus iš Fordhamo kolegijos jėzuitų rankų, tai rodėsi keista ir neįtikinanti tezė, kad Tomo Akviniečio iškėlimas nebuvo scholastinio suakmenėjimo pavertimas dogma, bet, visai priešingai, drąsus ir katalikiškąją filosofiją atnaujinantis žingsnis. Paties Tomo beveik neskaitęs, aiškaus skirtumo tarp jo ir man žinomų scholastikų nemačiau, tiek dvasioje, tiek turinyje. Maniau, kad katalikiška filosofija istorijos neturėjo, kad ji išsilaikė tiek pat sausa nuo Tomo ligi Noonan, Bittle ir kitų mano laikų vadovėlių autorių. Pagal paskaitininką, aštuonioliktasis amžius scholastikai buvo pats sunkiausias: visi gėdijosi ir kratėsi to vardo, vyskupai ją draudė seminarijose dėstyti. Katalikiškoji filosofija tada atrodė kaip "tirpdymo katilas", nes buvo semiamasi iš daugelio įvairių šaltinių. Kartas nuo karto paskaitininkas auditoriją prajuokindavo citatomis, kuriose buvo lengva atpažinti Descartes, Locke, Malebranche, Augustino ir Tomo frazes. Tokio mišinio filosofija vadinti negalima, nes filosofuoti tai bent mąstyti nuosekliai.  Devynioliktame amžiuje prasidėjo atgimimas. Apžvelgęs de Bonald, de Maistre, Gioberti, paskaitininkas artinosi prie 1879 metų ir Aeterni Patris enciklikos.

Šį paskaitų ciklą iš dalies sekiau 1962 m. pradžioje Toronte, kada E. Gilsonas (tark: Žilsonas) jau buvo peržengęs savo 75-sius metus, ir Toronte nebedėstė, tik grįždavo kartą per metus paskaitų serijai. Po kelerių metų, Torontą jau palikus, kai teko tvarkyti savo universitete filosofijos bibliotekos knygas, Gilsonas buvo didžioji bėda. Tų veikalų begalės, o čia vis leidžiami nauji jo straipsniai, naujos knygos, pasirodo jo suredaguoti žurnalai, metraščiai, o reikėjo įsigyti bent pačius svarbiausius jo veikalus. Kai 1970 m. Toronto universitetas perėmė paties Gil-sono biblioteką, gavo maždaug 800 jo leidinių, nors jis ir pats ne viską turėjo, ką buvo išspausdinęs.

Torontiškiai draugai kartais užsimindavo, kad Gilsonas serga, į Torontą daugiau nebegrįžta, arti mirties. Bet metai po metų vis kas nors naujo pasirodydavo. Pradėjo kilti įtarimas, kad Gilsonas per daug gyvastingas, mirčiai per stiprus. Tačiau ir jis mirė — 1978 rugsėjo 19 Cravant, Prancūzijoje, sulaukęs 94 metų.

Etienne Gilson gimė Paryžiuje 1884 birželio 13. Studijavo Petit Seminaire de Notre-dame-des-Champs ir Sorbonoje. Čia 1913 m. įsigijo daktaratą už disertaciją La Libertė chez Descartes et la thėologie ir tuo pat metu paskelbė kelis veikalus apie šį filosofą, kurie ligi šių dienų pasilieka pagrindiniai. Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo kariuomenėje, Verduno mūšio metu buvo paimtas į nelaisvę ir porą metų praleido kaip vokiečių karo belaisvis. Kalinio dienas praleido studijuodamas šv. Bonaventūros filosofiją ir rusų kalbą. 1919 m. pradėjo dėstyti Strasburgo universitete, o 1921 m. perėjo dėstyti į Sorboną.
1932 m. perėmė viduramžių filosofijos katedrą Collėge de France. 1947 m. buvo išrinktas Prancūzų Akademijos nariu.

Į Torontą jį atsikvietė bazilijonai 1927 m., kur 1929 m. įsteigė Viduramžiams tirti institutą prie Toronto universiteto Šv. Mykolo kolegijos. Sis institutas 1939 popiežiaus Pijaus XII buvo paskelbtas pontifikaliniu.

Gilsonas yra paskelbęs atskiras knygas apie Bv. Augustiną, Abelardą (Hėloise et Abėlard), mistiką šv. Bernardą, šv. Tomą Akvinietį ir Duns Skotą. Atskirą studiją skyrė ir Dantei. Iš jo istorinių veikalų išskirtini La philosophie au moyen age (1922, II leid. 1952) ir Spirit of Medieval Philosophy (Gifford Lectures Škotijos Aberdeen universitete 1930-31, prancūziškai Vesprit de la philosophie mėdiėvale, 1932). Jo, kaip viduramžių filosofijos istoriko, pažiūros gal lengviausiai randamos knygelėje Reason and Revelation in the Middle Ages (1938, paskaitos Virginijos universitete 1937). Savo paties filosofavimui irgi skyrė nemaža veikalų, tarp jų The Unity of Phi-losophical Experience (1937, William James Lectures Harvarde 1936-37), Rėalisme thomiste et critique de la connaissance (1939), Vėtre et Vessence (1948), Being and Some Philosophers (1949). Keliose knygose svarstė estetines problemas: Les idėes et les lettres (1932), Painting and Reality (1955, prancūziškai 1958), Introduction aux arts du beau (1963). Lingvistikai skirta knyga Linguistiąue at philosophie (1969). Bene paskutinė jo knyga D'Aristote a Darivin et retour pasirodė 1971 m.

Gilsonas filosofavo su giliu krikščionišku įsitikinimu, su vaikišku paprastumu bei tiesumu, su humoru. Savo autobiografiniame veikale Le philosophe et la thėologie (1960; angliškai išvertė jo duktė Cėcile Gilson — The Philosopher ant Theology, New York: Random House, 1962), Gilsonas visai atvirai skelbia, kad jo metafizikos ribas nustatė dar vaikystėje išmoktos tikėjimo tiesos:

Sakysite, kad jeigu krikščionis filosofas savo būkle nepatenkintas, jisai visada gali krikščioniškai ne-befilosofuoti. Beveik visi didieji filosofai pasitenkino paprastu filosofavimu, ir šiandien dauguma krikščionių tam pritaria, ir sveikas protas taip siūlo. Tai tiesa, tačiau šis patarimas pavėluotas, nes esu per senas juo pasinaudoti. Būdamas krikščionis, pasirinkimo neturėjau. Krikščioniu niekas negimsta, tačiau asmuo, krikščioniškoje šeimoje gimęs, netrukus tampa krikščioniu, nors jo paties niekas ir neatsiklausė. Krikšto metu vaikas priima sakramentą, kurio pasekmės apspręs visą jo ateitį, tiek laike, tiek amžinybėje. Krikšto tėvas jo vardu kalba credo ir jo vardu įsipareigoja, nors pats vaikas tų pareigų nesupranta. Nežiūrint to, tariami žodžiai vaiką pilnai saisto (p. 8). Gilsonas tęsia: "ir dabar aš formaliai atnaujinu tai, kas mano vardu buvo pasižadėta" (p. 9). "Kada krikščioniškas protas pradeda domėtis metafizika, jo vaikystės tikėjimas beveik visus klausimus yra teisingai atsakęs" (p. 11).

Dar gimnazijos nebaigęs, Gilsonas apsisprendė tapti mokytoju, nes ši profesija žada daugiau intelektualinės laisvės bei ilgesnes atostogas (p. 16). Apsisprendimas dėstyti filosofiją 1905 m. Gil-soną nuvedė į Sorboną, kur klausėsi visos eilės Prancūzijos didžiūnų, kaip Durkheim, Lėvy-Bruhl, Bergson, Brunschvicg.

Scholastinės filosofijos jis niekada nestudijavo. Kai sykį, smalsumo vedamas, scholastikos vadovėlį perskaitė, jį nustebino piktas ir nemandagus tonas. Su autoriaus išvadomis lengvai sutiko, nes jos nebuvo naujos krikščioniškai išauklėtam skaitytojui, tačiau — kodėl reikia kiekvieną priešininką išplūsti, jį apskelbti kvailiu ir bepročiu?

Tiktai lotyniškai rašantys scholastiniai folosofai mano, kad įžeidinėjimai priklauso argumentacijai. Jie patys iš tikrųjų nėra perpykę, savo širdyse jie niekam pikto nelinki. Įžeidinėjimai jiems tėra tik literatūrinė ornamentacija (p. 49).

Šis nemandagumas, Gilsonas aiškina, iš dalies atsiranda todėl, kad scholastika taikoma saviesiems. Jos kūrėjai iš tikrųjų nesitiki, kad kas pašalinių jų veikalus skaitytų. Bet dar svarbiau tai, kad scholastikai pirmiausia yra teologai, o teologijoje yra svarbu klaidas pasmerkti. Ir šis iš teologijos paveldėtas paprotys — klaidas ne protu sugriauti, bet autoritetingai pasmerkti — scholastinę filosofiją išjungia iš bendrosios filosofijos vystymosi.

Ar čia tik nebus Gilsono gyvenimo vedamoji mintis grąžinti katalikiškąją filosofiją į bendrosios filosofijos srovę? Iš vienos pusės, jis negalėjo užsidaryti bendraminčiams skirtuose vadovėliuose, be ryšio su ta filosofavimo dvasia, kuria jį auklėjo Bergsonas ir kiti mokytojai Sorbonoje. Iš kitos pusės, krikšto įsipareigojimai, vaikystėje išmoktos tikėjimo tiesos vertė jį filosofuoti katalikiškai. Neišmokęs skambių prakeikimo formulių, bet taip pat nesugebąs savo katalikiškumo slėpti, Gilsonas išeities ieškojo filosofijos istorijoje. Ne todėl, kad ši istorija yra neutralus laukas, ne todėl, kad, kitų pažiūras atpasakojant, galima daug ką pasakyti, pačiam neišsiduodant, bet todėl, kad tikėjosi atrasti autentišką katalikiškąją filosofiją, su kuria viešai pasirodyti būtų ne gėda. Gilsonas tvirtai tikėjo, kad tokią filosofiją sukūrė Tomas Akvinietis, kuris buvo retai teisingai suprastas, nežiūrint to, kad daugelis kalbėjo ir rašė Tomo vardu. Scholastikos vadovėliai, nors dažnai Tomu ir rėmėsi, tikrojo tomizmo neskelbė. Priešingai, jų įtakoje tikrasis Tomas tapo visai neprieinamas. Tikrąjį Tomą atrasti ir pasauliui parodyti yra Gilsono darbo pagrindinis siekimas. Nenuostabu todėl, kad jo veikalas Le Thomisme (1919) susilaukė penkių leidimų, kiekvienas su pataisomis, o keli — net su naujais skyreliais.

Gilsonas kaip istorikas yra stipriausias dėl to, kad jis sujungė plačią erudiciją ir didelį atidumą su giliu filosofiniu interesu. Niekada nepasitenkindavo bendrais bruožais, antraeiliais šaltiniais: istorikas turi remtis pačiais autentiškiausiais dokumentais. Tačiau šią istoriją tyrinėjo ne kaip neutralus mokslininkas, faktų rinkėjas, minčių archeologas, bet kaip filosofas, kuriam istoriko darbas buvo tik priemonė. Gilsoną per visą jo gyvenimą persekiojo viena problema, kuriai išspręsti skyrė visą savo istoriko darbą. Jį vedė troškimas teisingai suprasti teologijos ir filosofijos santykį, nubrėžti tikslias proto ir apreiškimo ribas. Gilsono įsitikinimu, tiktai Tomas buvo šį klausimą reikiamai nušvietęs.

Pats Gilsonas savo autobiografijoje paaiškina, kokiu būdu ši problema jam iškilo. Pasirodo, čia kaltas Gilsono disertacijos vadovas Lucien Levy-Bruhl, kuris pasiūlė temą: Descartes ir scholastika. Ją tyrinėdamas, Gilsonas priėjo visai nelauktos išvados, kad Descartes iš tikrųjų filosofiją nuskurdino:

Bedirbdamas aš vis daugiau ir daugiau nusivyliau, matydamas, kaip skurdo metafizika Descartes rankose. Beveik visos filosofinės tiesos, kurias jisai skelbė, buvo įrodytos, tiktai ne paties Descartes raštuose, o scholastikų. Descartes išvados abejonių nekėlė: mane baugino Descartes nerūpestingumas, nes jisai savo filosofijoje skelbė tiesas, net nepabandęs jų pateisinti. Mano nuomone, pereidama iš scholastikų į Descartes rankas, metafizika prarado didelę savo turinio dalį (p. 88).

Tačiau kaip tik ši išvada, pagal to meto galvoseną, buvo negalima, nes visiems buvo aišku, kad viduramžiais iš viso filosofijos nebuvo. Filosofijos istorijoje tiems šimtmečiams tarp graikų ir Descartes tereikėjo tik kelių puslapių, nurodant, kad teologijos išsivystymas filosofijai vietos nepaliko. Tiesa, kad ir viduramžiais įvairios filosofinės pažiūros buvo žinomos, diskutuojamos, priimamos ar atmetamos. Tačiau tai tik graikų palikimo likučiai, kuriuos teologai bandė pritaikyti savo reikalavimams. Filosofijoje nieko naujo, nieko originalaus nebuvo sukurta. Atrodytų, kad Descartes skola scholastikams iš tikrųjų tėra jo skola graikams, nes viduramžiai sugebėjo tiktai tarpininkauti. Gilsonas greitai įsitikino, kad šitokie sanprotavimai nėra teisingi. Descartes pagrindinės išvados graikams buvo visai svetimos. Descartes tikėjo, kad yra vienas Dievas, begalinis, visatos kūrėjas, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir turi nemirtingą sielą. Tai ne graikų filosofijos išvados, bet krikščionybės. Pasidarė aišku, kad ta filosofija, iš kurios Descartes sėmėsi, turėjo būti stipriai ir neištrinamai krikščionybės paveikta. Todėl ir kilo Gilsonui reikalas surasti viduramžių filosofiją.

Iš pradžių Gilsonas galvojo radęs du skirtingus filosofus: Tomą ir Bonaventūrą. Tačiau su laiku pamatė, kad jie abu iš tikro yra teologai. Tiesa, filosofijos pas juos yra, bet ji išdėstyta teologiniuose veikaluose. Ieškant grynos filosofijos, tuos gabalus reikėjo išrankioti ir išdėstyti patiems autoriams svetima tvarka. Tiek Tomas, tiek Bonaventūra mąstė teologiškai, pradėdami Dievu ir nuo Jo nusileisdami į kūrinius. Filosofijoje tačiau daroma atvirkščiai: pradedama pasauliu ir nuo jo kylama į Dievą. Taigi, norint surasti viduramžiuose grynąją filosofiją, būtų reikėję juos visus perrašyti, perredaguoti, o to neleido Gilsono istorinis metodas. Reikėjo filosofijos ir teologijos santykį persvarstyti iš naujo.

Su filosofija krikščionybė susidūrė jau pačioje pradžioje ir ją vertino labai įvairiai. Vieni pabrėžė apreiškimą ir į filosofiją žiūrėjo su baime ir nepasitikėjimu. Ar galima ko gero laukti iš to pagonių prasimanymo? Per tiek metų patys didieji žmonijos protai nesugebėjo atrasti tiesas, kurias gerai žino kiekvienas krikščionis, net ir vaikas. O kur dar filosofų klaidos? Šventajame Rašte yra viskas, ką mums reikia žinoti; jį skaitykime, įsisąmoninkime, pagal jį gyvenkime. Tada pagonių filosofų mums visai nereikės. Kiti taip pat siūlė su apreiškimu pradėti, tačiau jie filosofijos neatmetė. Priešingai, jiems filosofinės sistemos buvo priemonės parodyti, kad krikščioniškasis apreiškimas yra racionalus. Pradėję tikėjimu, jie siekė savo tikėjimą suprasti filosofiniu būdu. Tai Augustino kelias, išreiškiamas šv. Anzelmo formule "credo ut intelligam."

Dar treti rado, kad filosofija apreiškimui prieštarauja. Filosofija teigia, kad pasaulis yra amžinas, nesukurtas, kad Dievas pasaulyje neveikia ir kontempliuoja tiktai save patį. Kaip tai suderinti su apreiškimu? Atsakymo ieškota ne visai tiksliai pavadintoje dviejų tiesų teorijoje. Filosofijos išvados filosofijos plotmėje yra būtinos, neišvengiamos. Tačiau tikra to žodžio prasme jos nėra teisingos, nes tiktai apreiškimas tiesą teikia. Tokiu būdu, atsisakant tiesos vardo, galima filosofiją savarankiškai plėtoti ir tuo pačiu išvengti konflikto su teologija.

Tomas, pagal Gilsoną, vengia minėtų kraštutinumų. Jis protą ir apreiškimą suderina. Tomistinė sintezė remiasi aiškiu proto bei apreiškimo išskyrimu. Tikėti ir žinoti yra du skirtingi dalykai: ką žinai, tuo netiki, o kuo tiki, to nežinai. Pavyzdžiui, tuo pet metu tas pats asmuo negali ir tikėti, ir žinoti, kad du ir du yra keturi. Tokiu būdu tiesos, pasiekiamos vien tik apreiškimo keliu, niekada negali būti protu įrodytos. Tomas taip pat mano, kad atreiškimo tiesos yra dvejopos: kai kurios visada pasilieka už proto ribų, kitos yra prieinamos natūraliam protui. Pirmąsias tiesas tikime tik todėl, kad Dievas pats taip sakė. Antrąsias tiesas galima filosofiniu būdu įrodyti, tačiau jos taip pat buvo apreikštos, nes ne visi žmonės sugeba filosofuoti, o jos kiekvienam būtinos. Niekas nesugebės įrodyti, kad yra vienas Dievas trijuose asmenyse. Čia nebūtų galima be apreiškimo apsieiti. Tačiau Dievas taip pat apreiškė savo buvimą. Paprastam žmogui tai ir pasiliks tikėjimo tiesa: Dievas yra, nes Jis pats apsireiškė. Filo-Filosofui, kuris sugebėtų Dievo buvimą įrodyti, ta pati tiesa taptų žinojimo objektu.

Pagal Tomą, filosofija griežtai išskiria viską, kas tik apreikšta. Tačiau teologija, stovėdama pačioje viršūnėje, apima ir grynai filosofines tiesas. Kad galėtų teologijai gerai tarnauti, filosofija turi išsaugoti savo racionalumą. Filosofija tokia ir turi pasilikti, nepriimdama nieko, kas nėra paprastam protui įrodyta. Kitu atveju — filosofija meluotų. Tomistinėje sintezėje filosofija randa savo vietą kaip apreiškimo pagalbininkė. Nepraradusi savitumo, ji įsilieja į šventąją doktriną.

Tokiu būdu po ilgų svarstymų Gilsonas prieina išvados, kad Tomas ir kiti buvo teologai, tačiau scholastiniai teologai, tai yra teologai, kurie filosofija pasinaudojo (p. 98).

Gilsono nuomone, Tomas kaip filosofas originaliausias tuo, kad suprato buvimą kaip veiksmą. Dievo buvimas nėra tam tikra nesikeičianti esmė, bet tam tikra veikla. Tai Tomo didžioji įžvalga, kurios nesupratęs .niekas teisingai Tomo suprasti negali. Nažinau, ar Gilsonas bet kur šią savo interpretaciją yra išsamiai išdėstęs. Nežinau, ar buvimo kaip veiksmo sąvoka tokiam išdėstymui duotųsi. Tegaliu tik pabrėžti, kad ši sąvoka randama centre visų Gilsono svarstymų apie Tomą.

Nėra klausimo, kad kaip istorikas Gilsonas pasiekė daug. Jau vien tiktai savo raštų ir paliestų temų gausybe jis užima labai svarbią vietą kaip filosofijos istorikas. Aišku, kad po Gilsono niekas negalės ramia sąžine pasekti Hėgelio pavyzdžiu, viduramžių filosofijai skirdamas kelis ją menkinančius sakinius. Ne vienas Gilsonas atstatė viduramžių garbę, tačiau nėra klausimo, kad jo nuopelnai čia yra didžiausi. Iš kitos pusės, nei Gilsonui, nei kam kitam nėra pavykę grąžinti katalikiškąją filosofiją į bendrosios filosofijos srovę. Bent Amerikoje katalikai gyvena atskirai. Jie dėsto savuose universitetuose, skaito paskaitas saviems rateliams. Tiktai kartas nuo karto scholastinės sąvokos pasirodo šių dienų filosofijos vystymesi. Ar tai todėl, kad neatsirado užtektinai didelių katalikų filosofų? O gal tik "laikas" nepribrendęs. Šiaip ar taip, sunku atsisakyti išvados, kad Gilsonui nepavyko jo prasme krikščioniškos filosofijos įvesti į bendrąją filosofiją. Krikščioniška filosofija, kurioje apreiškimas filosofiją veda ir ją vaisina, pasilieka svetimas net daugeliui krikščionių.
E. Gilsono autografas (1962.IV.il)




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai