Aidai.eu Apžvalga

VIEŠPATIES ATSIMAINYMO BAŽNYČIA MASPETHE

Parašė P. Jurkus

Gegužes 27 d. iškilmingai pašventinta nauja lietuvių Viešpaties Atsimainymo parapijos bažnyčia Maspet-he, N.Y. Parapija įkurta 1908 m. Jau tuomet buvo pasistačiusi bažnyčią, kuri bent du kartus degė. Po antro gaisro nupirkta šv. Stanislovo bažnyčia 1926 m. Parapijos steigėjas ir pirmas klebonas buvo kun. M. Petkus. Jį pakeitė kun. A. Milukas. 1933 spalio 1 d. čia klebonauti atkeltas prel. Jonas Balkūnas. Jis ir pradėjo rūpintis naujos bažnyčios statymu, nes tuometinė bažnytėlė buvo sena ir maža. Pradžioje pastatė rūsį, kurį ir naudojo kulto reikalams, gi pačią bažnyčią pavertė parapijos sale. Naujos bažnyčios statybos darbus sutrukdė prasidėjęs antrasis pasaulinis karas. Pokario metais prel. J. Balkūnas vėl telkė lėšas statybos fondui ir ėmė organizuoti pačius statybos darbus.

Planus parengė amerikietis architektas. Bet tuo laiku su savo kūrybingais darbais jau buvo pasireiškę naujieji ateiviai — lietuviai architektai ir dailininkai. Prelatas matė jų darbus, matė, kaip jie daug kuo išsiskiria iš kitų šio krašto pastatų. Pasitaręs su specialistais, prel. J. Balkūnas atsisakė nuo jau parengto projekto ir pasikvietė lietuvius. Šis apsisprendimas buvo didžiai laimingas, nes naujai pastatytoji bažnyčia yra meno kūrinys, apie kurį verta kalbėti, kurį verta pamatyti. Ji daug kuo išsiskiria nuo šio miesto ir nuo šio krašto moderniųjų pastatų.
Reikia pasidžiaugti prel. J. Bal-kūno drąsa, kad jis savo didžiojo paminklo statybą išimtinai patikėjo tik lietuviams. Statybos planus parengė architektas Jonas Mulokas, kaip konstrukcijos inžinierius dirbo Kozmas Balkus, statybos darbus vykdė kon-traktorius Jonas Stankus, vidaus dekoravimą atliko dail. V.K. Jonynas, bažnyčios frontonui statulą sukūrė A Marčiulionis. Tai rodo, kad, esant pilnam pasitikėjimui, ir lietuviai yra pajėgūs atlikti didelius ir sudėtingus darbus kaip ir amerikiečių senos statybos bendrovės. Be to, ši lietuvių menininkų sukurta bažnyčia visada bus meilesnė lietuviui, suprantamesnė, artimesnė jo širdžiai. Ir be didelių pastangų lietuviai menininkai savaime įneša lietuviško elemento, kuris saviškius džiugina, o svetimuosius labiau patraukia.

Planuojant šį naują pastatą, pirmiausia buvo atsižvelgtą į rūsį, kuriame vyko pamaldos. Rūsys naujuose planuose įjungtas ir paverstas sale. Ant jo sienų iškyla naujoji bažnyčia.

Ribotos lėšos neleido planų išpuoselėti ir pastatyti didelės, lenktais skliautais bažnyčios. Pasirinktas vadinamasis stoginės bažnyčios tipas, kur bažnyčios erdvė išvystoma stoge. Ekonominiai sumetimai privertė sumažinti ir mūro sienas, ant kurių remiasi augštas stogas, šonai palikti kuklesni, nes bažnyčia įsprausta tarp namų. Daugiau dėmesio sutelkta į
gatvėn atgręžtą frontoną. Siekiant monumentalumo, bažnyčios frontone stogas pratęstas iki žemės.

Taip bažnyčios siluete pirmiausia įsirėžia didelis frontonas — trikampis ir varpinė. Frontono trikampis mums primena lietuvių liaudies mene vaizduojamą Dievo Apvaizdą. (Bažnyčios mene trikampis dažnai reiškia Švč. Trejybės simbolį). Frontonas visas užpildytas spalvoto stilo mase, į kurią kur ne kur įdėta vitražų. Tai duoda fasadui gilumos įspūdį. Stogo kraštai į frontą yra gerokai užleisti. Nuo jo krinta šešėliai į stiklą, ir gilumos ispūdį dar labiau padidina. Virš aurų žiūrovo akį patraukia lietuvių kalba stambus įrašas "Mano namai — maldos namai."

Kad nebūtų nuobodi ši fasado masė, suskaldyta stiklų keturkampiais, architektas įvedė storas durų atramas, viršum jų iškėlė elegantišką banduojantį stogelį. Dar augščiau stovi moderni skulptoriaus A. Marčiulionio statula — šv. Kazimieras Lietuvos globėjas. Statula iš šviesaus blizgančio metalo, moderniai išlankstyta. Tik užuominomis čia atsekamas karališkas drabužis. Veide iš nosies ir akių linijų padarytas kryžius. Viršum galvos — karališka kepurė. Rankos plačiai išskėstos, tartum norėtų visus apglėbti. Dar augščiau pritvirtintas lapų vainikas. Iš tolo tai sudaro įspūdį, kad rankos kelia šį vainiką į žydrą padangę. Statula įdomiai sukonstruota. Ji labiausiai patraukia pro šalį keliaujančių dėmesį. Bažnyčios siluete ji aiškiai matoma. Fronto viršuje at-sikišusieji stogai yra prakirsti, ir ten įtvirtintas metalinis kryžius, kurio kotas, papuoštas įvairiomis plokštėmis, siekia net statulos vainiką.

Bažnyčios kairėje pusėje pastatyta varpinė. Taupumo sumetimai ir čia privertė suprastinti jos formas. Varpinė padaryta iš keturių palinkusių mūro kolonų. Viršum jų iškyla lietuviškas koplytstulpis. Jis išvys-titas dviem augštais ir užbaigiamas gražiu metaliniu lietuvišku kryžiumi.

Varpinės siluetas grakštus ir savo lietuviškais motyvais patrauklus. Bet varpinė yra truputį per žema prieš didelį bažnyčios siluetą. Jos tik kryžiaus metalinė viršūnė pajėgia pažvelgti, kas dedasi anapus bažnyčios stogo.
Įžengę į vidų, bažnyčią randame jaukią ir gražiai apšviestą. Net nustembi ir apsidairai, iš kur ta šviesa plūsta. Prisimeni kitas stoginio tipo bažnyčias, kurių viršinė dalis būna gana tamsi ir nejauki. Norėdamas daugiau įleisti šviesos, architektas pajieškojo naujų sprendimų. Jis prakirto bažnyčios kraigą (kur sueina abi stogų pusės) ir įdėjo matinius

Vysk. B. J. McEntegart ir prel. J. Balkūnas bažnyčios šventinimo iškilmėje

stiklus. Iš lauko puses jis pratęsė konstrukcijos metalinius rėmus ir siluete sudarė "žirgelių" įspūdį. Vieniems tai primins lietuviškos sodybos namus, kitiems — gal maldai sunertas rankas ar pirštus. Vienaip ar kitaip "žirgeliai" išlauko atkreipia žiūrovo dėmesį, o stiklas bažnyčios vidui duoda daug natūralios šviesos.
Stogo plokštumų masės, nepaslėpti konstrukciniai balkiai, į viršų kylančios įžambinės bažnyčiai suteikia gotikinės atmosferos. Viduje pirmauja natūralus medis, kurio šilti tonai skleidžia paprastumą ir jaukumą. Gražiai sukonstruotos ir lempos, kurios primena dekoratyvias gėles. (Lempų viduje įtaisyti garsiakalbiai)
Prie bažnyčios didžiųjų durų suprojektuotos dvi koplyčios, kurių lubos padarytos iš gaubto stiklo. Vienoje, po varpine, įrengta krykštykla. Kitoje pusėje yra kambarys įvairiem reikmenim sudėti.

Dail. V. K. Jonynas šiai bažnyčiai davė visą jos vidaus charakterį, visą jos dvasią. Jis sukūrė didijį altorių, šoninius altorius, du koplytėlių altorius, komunijos groteles, šoninių altorių tabernakulius, žvakides, skulptūras, visus presbiterijos suolus ir kėdes, vitražus.

Visas dėmesys čia nuteiktas į didįjį altorių. Tai nebuvo lengva, nes aplinkui yra plačios stogo masės su natūrialiu medžiu, natūrialių plytų mūro sienos. Didysis altorius turėjo išlaikyti šią lygsvarą ir kartu atsistoti visos bažnyčios centre.

Projektuodamas didįjį altorių, dailininkas pasinaudojo lietuviškais liaudies kryžiais. Po ilgesnių studijų sustojo prie dzūkų kryžiaus prototipo. Pastarasis be centrinio paprasto kryžiaus iš abiejų šonų turi po jietį, kurios prilaiko kryžiaus horizontalinius sparnus. Dailininkas prototipą savaip perkūrė, jungdamas modernizmą su lietuviškais motyvais.

Vidurinis kryžius turi plokštumą, prie kurios pritvirtinta Kristaus figūra, medžio baraljefas. Statula ir plokštuma baigiasi ties kryžiaus centru, apie kurį supintas gražius stilizuotų liaudies ornamentų vainikas. Ornamentai išpjauti iš natūralaus medžio, įvedant kai kur aukso.
Vaizduodamas Viešpaties Atsimainymo sceną ir norėdamas patalpinti pranašų bei apaštalų grupes, prie kryžiaus iš abiejų šonų įvedė plokštumas, jas skoningai suderindamas su kryžiumi. Plokštumų viršūnė yra siauresnė, apačia platesnė. Baralje-fai perdaug neišryškinti. (Baralje-fus ir skulptūras pagal dailininko projektą padarė viena studija Italijoje).

Dailininkas originaliai įveda ir spalvotą stiklą, sukurdamas du horizontalius skydus, kurie apjungia kryžių su šoninėm plokštumom. Stiklo spalvos žaismingos, bet ne stip-'rios.
Norėdamas didijį altorių išryškinti, dailininkas bažnyčios galinę sieną nudažė baltai. Taip dabar baltame fone kryžius su visa smulkia ornamentika yra gerai matomas ir atrodo didingai.

Altoriaus mensa suprojektuota gana moderniai, naudojant lietuvių liaudies stilistinį charakterį, šoniniai altoriai padaryti atsižvelgiant į didijį altorių. Prie to altoriaus priderinti ir visi prezbiterijos baldai—kėdės iškilmingom mišioms, suolai, sakykla. Komunijos grotelėse įvesta spalvoto stiklo.

Bažnyčia turi labai daug langų — apie 40 vitražų. Langai mažo formato, sujungti po tris į vieną grupę. Kiekvienas langas turi atskirą siužetą. Grėsė pavojus, kad bus daug įvairių figūrinių kompozicijų, kurios įneš per didelį įvairumą ir neramumą. Norėdamas to išvengti, dailininkas visiems langams panaudojo spalvinę kompoziciją. Tokiu būdu trijų langų grupė turi melsvą kryžių, kurio du sparnai yra šoninių langų viduryje. Vidurinis langas sudaro mėlyno kryžiaus centrą. Kiekvieno lango vertikaliniame viduryje yra balta plokštuma, kurioje įkomponuotas figūrinis siužetas.

Langų turinys gana įvairus. Be įprastų Saldžiausios Jėzaus ir Marijos Širdžių, šv. Mykolo Archangelo,

Neperstojamos Pagalbos, šv. Jono Krykštytojo ir kitų, rasime ir Aušros Vartus, ir šv. Kazimierą, ir Sopulingąją Dievo Motiną bei kitus siužetus, mielus lietuviškai širdžiai. Vitražus įtaisė įvairūs fundatoriai. Tai liudija Maspetho lietuvių prisirišimą prie mūsų dangaus globėjų. Jų aukomis bažnyčia pasipuošė spalvota stiklo tapyba. (Vienas langas skirtas ir pirmam klebonui prisiminti).

Savo stilistinėmis savybėmis vitražai kiek modernizuoti, spalviniu turtingumu primena viduramžių vitražus. Pats vitražų piešinys yra su klasikinio meno refleksu. Figūros ir veidai nedeformuoti, bet paįvairinti abstraktinių formų ritmika.

Reikia atkreipti dėmesį ir į klausyklas. Jos sustatytos prie didžiųjų durų iš abiejų pusių, gausiai papuoštos langų, klėčių ornamentais.

Bažnyčioje nuolat kabo lietuviška vėliava. Lietuvos vytį randame frontono stikle ir prie didžiųjų durų.
Apžiūrėjęs Maspetho lietuvių bažnyčią, nuoširdžiai pasidžiaugi. Pasidžiaugi dėl to, kad šiais "standartų" laikais čia siekta originalumo ir kūrybos. Pasidžiaugi, kad šiame pastate yra pratęstos šimtametės Romos Katalikų Bažnyčios tradicijos, kurių pastangomis žemė yra papuošta nemirtingais religinio meno kūrimais. Šie kūriniai, kaip gėlių žiedai, buvo sudėti didesnei Dievo garbei. Tai pačiai Dievo garbei įsipina ir lietuviškos kūrybos žiedai. Religinis menas naikinamas ir slopinamas pavergtoje Lietuvoje. Pasidžiaugi, kad čia, svetingoje šalyje, su širdies karštumu, valios tvirtumu kuriamos religinio meno vertybės. Pasidžiaugi, kad ši kūryba visiems bylos apie mūsų tautą daug iškalbingiau nei mūsų pasakyti iškalbingiausi žodžiai. Brook-lyno vyskupas B. J. McEntegart, gegužės 27 d. šventinimo apeigose pažymėjo, kad tai viena iš pačių gražiausių bažnyčių jo vyskupijoje.

Viešpaties Atsimainymo bažnyčios kertinis akmuo pašventintas Verbų sekmadienį. Nuo tos dienos bažnyčia pradėta naudoti pamaldoms. Kertiniame akmenyje, be parapiją ir statybą liečiančių dokumentų, įmūryta "Aidų", "Darbininko", "Draugo" ir "Lux Christi' numeriai. Bažnyčios Iškilmingas pašventinimas atliktas gegužės 27 d. šventino Brooklyno vyskupas B. J. McEntegart. Tai buvo labai įspūdinga iškilmė, kurioje dalyvavo minios New Yorko apylinkės lietuvių.
P. Jurkus

Sukurta: Kretingos pranciškonai