Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BAŽNYČIOS VISUOTINIO VATIKANO II SUSIRINKIMO IŠVAKARĖSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYSK. V. BRIZGYS   

Popiežius Jonas XXIII

Juo artesnė visuot. Bažnyčios susirinkimo diena, tuo vis didesnis viso pasaulio juo susidomėjimas. Paskutinėmis dienomis kai kurių kraštų visoje spaudoje net nepaprasti politiniai ir moksliniai įvykiai buvo palikti antroje eilėje.

Visuotinio susirinkimo pravartumo mūsų laikams mintis negimė staigiai. Apie jį ilgai kalbėta, ypatingai popiežiaus Pijaus XI laikais. Pijaus XII pontifikatas praėjo pasaulinio politi-tinio kataklizmo atmosferoje, buvo netinkamas laikas visuotiniam susirinkimui. Pijaus XI laikais ir vėliau, visuotinio susirinkimo reikalingumo ir jo tikslumo klausimu nebuvo vienos nuomonės. Vieni buvo už jo reikalingumą, tikslumą. Kiti sakydavo, kad mūsų laikais nesą reikalo šaukti visuotinio susirinkimo, nes Apaštalų Sostas ir be tokio susirinkimo turi visas priemones žmonijos reikalams, nuomonėms sekti, analizuoti ir, kas reikalinga, patvarkyti.

Popiežius Jonas XXIII Visuotinio susirinkimo klausimą išsprendė pačioj pradžioje savo pontifikato: paskelbė jį šaukiąs. Kas ką tuo klausimu anksčiau begalvojo, dabar visiems aišku, kad visuotinis susirinkimas bus labai didelės reikšmės įvykis. Jeigu jame bus svarstomi ir tvarkomi reikalai, kuriuos Apaštalų Sostas galėtų svarstyti ir be visuotiniojo susirinkimo, tai tų pačių klausimų sprendimas paprastu keliu daugeliu atvejų nebūtų sukūręs tos psichologinės atmosferos, kokią susikūrė belaukiant visuotinio susirinkimo, ir kokia dar susikurs, jam vykstant.

Visuotinis susirinkimas krikščionybės istorijoje neeilinis ir nedažnas įvykis. Šis yra iš eilės 21-sis. Pirmasis įvyko kažkada tarp 47-50 metų, dalyvaujant apaštalams ir turbūt būreliui jų pagelbininkų ar įpėdinių. Vadovavo jam šv. Petras. Antras įvyko jau tik 325 metais. Vėliau X, XI, XVII, XVIII šimtmečiuose nebuvo nė po vieną susirinkimą. IV, V, XVI šimtmečiuos buvo po du ir XII, XIII bei XV šimtmečiuose po tris susirinkimus.

Kaip paaiškės iš žemiau suminėtų šio susirinkimo programos pagrindinių klausimų, jo sėkmingumas ir rezultatai nepasireikš tuoj pat jam pasibaigus. Susirinkimo svarba paaiškės tik vėliau, vykdant gyvenime jo metu padarytus sprendimus ir pasiektas išvadas. Tų pasekmių šiandien dar nežinant, vistiek aišku, kad Bažnyčios, visos krikščionybės, gal visos žmonijos istorijoje įvykis pradėtas 1962 m. spalio 11 dieną liks minimas kaip vienas iš retų istorijos įvykių.

Čia jums rašančiam tenka būti ne tik pilnateisiu susirinkimo dalyviu, kuriam yra prieinama visa svarstytina medžiaga, bet taip pat teko darbuotis vienoje iš paruošiamųjų komisijų — vyskupų ir dijecezijų administravimo paruošiamoje komisijoje. Negaliu tačiau skaitytojams pateikti susirinkimo programos smulkmenų. Ir paruošiamųjų komisijų darbo dalyvius ir paties susirinkimo dalyvius saisto paslapties saugojimo priesaika. Šios įpareigojančios diskrecijos tikslas yra ne kita, o reikalas apsaugoti žmoniją nuo nereikalingų gandų, kalbų, polemikų. Kas bus nutarta ir priimta susirinkime, viskas bus paskelbta viešai ne tik žinojimui, o ir vykdymui gyvenime.

Išmintingos diskrecijos ribose visuomenė yra informuojama ir dabar. Atskiros paruošiamosios komisiios savo darbą baigė 1961 m. antroje purėje. Visų komisijų gausi sukaupta medžiaga buvo perduota paruošiama j ai centrinei komisijai, kurios uždavinys buvo tą medžiagą koordinuoti ir iš jos paruošti susirinkimui vieną programą. Kai tik paruošiamoji centrinė komisija pradėjo savo darbą, jos sekretoriatas ėmė leisti informacijos biuletenį. Kada komisija posėdžiaudavo, šis biuletenis pasirodydavo beveik kasdien. Jį galėjo Romoje gauti visi spaudos ir bendrai informacijos atstovai. Mano paprašytas, prel. K. Razminas oro paštu jį man persiųsdavo į Čikagą. Biuletenis yra davęs labai vertingų informacijų apie kiekvienos komisijos sąstatą ir jos uždavinius, apie centrinės komisijos svarstytus klausimus, centrinės komisijos sesijose pasakytas Šventojo Tėvo kalbas ir tt.

Iš anos viešai paskelbtos medžiagos paaiškėjo, kad susirinkimo darbų stambiosios ar bendrosios temos bus sekančios:
1. Bus pakartoti krikščionybės tikėjimo ir moralės pagrindai, kad ir katalikams ir neka-talikams būtų aišku, kuriais keliais reikia ir galima siekti krikščionių vienybės.

3. Bus svarstomi katalikų dvasinio atsinaujinimo ir tarpusavio susidrausminimo klausimai.
3. Bus aiškiai primintos mūsų laiko žmo-
nijai dabar pasireiškiančios klaidingos filosofi-
nės, moralinės tendencijos.
4. Bus svarstomi klausimai, kaip suaktyvinti visų tikinčiųjų dalyvavimą Bažnyčios misijoje išganyti visą žmoniją.
5. Siekiama pažadinti visuose krikščionyse vienybės tiesoje siekimo dvasią.
Geresniam supratimui, kaip susirinkimui pasiruošta ir kaip sklandžiai jis gali vykti, bus pravartu turėti viso pasiruošimo eigos vaizdą.
1959 m. gegužės 17, Sekminių sekmadienį, popiežius Jonas XXIII nominavo būsimam visuotiniam susirinkimui priešparuošiamąją komisiją. Ta pačia proga susirinkimui buvo duotas Vatikano II-jo Susirinkimo vardas. Ši prieš-paruošiamoji komisija darbavosi ištisus metus — iki birželio 5 d. — Sekminių sekmadienio 1960 m. Per tą laiką ji suorganizavo paruošiamąsias komisijas ir parengė kiekvienos komisijos darbams pradinę programą. Be to, ji išsiuntinėjo visiems pasaulio vyskupams, universitetams, atskiriems žymiems teologams, skriptū-ristams ir teisininkams kvietimą bei raginimą duoti susirinkimo programai savų pasiūlymų, sugestijų. Per metus laiko medžiagos suplaukė nemaža.

Sekminių sekmadienio data — 1960 m. birželio 5 d. — buvo paskelbtos atskiros visuotiniam susirinkimui paruošiamosios komisijos. Jos yra šios: 1. Centrinė Komisija, 2. Teologiniams klausimams Komisija, 3. Vyskupų ir Dijecezijų Administravimo Komisija, 4. Drausmės Klausimų Komisija, 5. Vienuolių Reikalams Komisija, 6. Sakramentų Drausmės Komisija, 7. Liturgijos Klausimams Komisija, 3. Vyskupų ir Dijecezijų Komisija, 9. Rytų Bažnyčios Reikalų Komisija, 10. Misijų Reikalų Komisija, 11. Pasauliečių Apaštalavimo Klausimų Komisija, 12. Apeigų Komisija.

Be komisijų, buvo paskelbti trys vad. sekretoriatai: 1. Spaudos ir bendrai viešos informacijos Sekretoriatas, 2. Krikščionių Vienybės Sekretoriatas, 3. Administracijos Reikalų Sekretoriatas.
Kiekviena komisija turėjo eilę pakomisijų pagal klausimų įvairumą.

Komisijų nariai buvo surinkti labai plačiu mastu, ir beveik kiekvienoje iš jų buvo atstovaujama visiems, bent didesniems pasaulio kraštams. Tačiau jos nebuvo sudaromos kokiu nors simboliniu, o grynai praktišku kriterijumu, todėl buvo pakviesti nariais ar patarėjais tik tokie asmenys, kurie galėjo dalyvauti komisijų darbe. Kadangi su Lietuva nėra laisvo susisiekimo, tai negalėjo būti paskirtas į komisijas kuris nors iš Lietuvoje esančių vyskupų. Toks paskyrimas, kaip minėjau, teko tik man vienam.

Komisijų darbo pradžiai pagrindinius klausimus pateikė pats Šventasis Tėvas iš anos priešparuošiamosios komisijos parengtos programos. Toliau ne tik kiekvienos komisijos nariai, o ir kiekvienas krikščionis (teorijoje ir nekrikščionys) galėjo siūlyti komisijų svarstymui kas ir ką norėjo.
Visa komisijon suplaukianti ir sekretoriato aptvarkyta bei referentų paruošta medžiaga tinkamu laiku būdavo išsiuntinėjama visiems komisijos nariams ir patarėjams su paraginimu taip pat tinkamu laiku atsiųsti raštu savas pastabas. Pagal taip surinktą medžiagą klausimas būdavo svarstomas komisijos sesijose. Sesijų metu kiekvienas dalyvis galėjo laisvai reikšti savas mintis, konkrečius tačiau pasiūlymus reikėdavo pateikti raštu.

Taip paruošta medžiaga pasiekdavo centrinę komisiją, kurioje ją svarstant kiekvieno klausimo referentu būdavo atitinkamas komisijos pirmininkas.

Centrinės komisijos paruošta ir išspausdinta medžiaga išsiuntinėjama visiems visuotinio susirinkimo dalyviams. Pirmojoje sesijoje, kuri prasidėjo spalio 11 d., svarstytina medžiaga vyskupus pasiekė apie rugpjūčio vidurį. Kiekvienas ją gavęs buvo įspėtas savas pastabas, siūlymus ir tt. raštu atsiųsti centrinei komisijai ne vėliau kaip ligi rugsėjo mėn. 15 d. Šis pirmas medžiagos tomas yra in 8° maiori 270 spaudos puslapių. Tai medžiaga pirmajai sesijai, kuri tęsis maždaug iki gruodžio mėn. vidurio. Deramu laiku bus gauta ir sekančių sesijų medžiaga.

Reikia pastebėti, kad susirinkimo sesijose dalyvausime du lietuviai. Eksperto titulu ir teisėmis yra pakviestas kan. Juozapas Stankevičius, Kauno ir Vilkaviškio dijecezijų kapitulia-rinis vikaras. Lietuvoje esą gyvi vyskupai: Petras Maželis, Julijonas Steponavičius ir Vincentas Slatkevičius, kaip dabar atrodo, nedalyvaus. Kaip žinoma, vyskupai J. Steponavičius ir V. Slatkevičius formaliai yra namų arešte.
Pravartu atkreipti dėmesio į šio susirinkimo būdingas savybes bei aplinkybes.

V.K. Jonynas Kristus Karalius (vitražo piešinys Wilton, Conn., vienuolyno bažnyčiai)

Iš dvidešimties anksčiau įvykusių baigtų ar nebaigtų visuotinių susirinkimų nė vienas nebuvo toks visuotinis, kaip yra šis 21-is ir Vatikano Il-is susirinkimas. Šį kartą lengva išskaičiuoti ne tas šalis, kurių vyskupai dalyvaus susirinkime, o tas, kurių nedalyvaus. Nebus tik iš Kinijos, Rusijos, Latvijos ir dalinai Lietuvos.

Ir Kinijos ir Latvijos ir Lietuvos dalyvaus laisvėje esą vyskupai: nežinau keli kinai, trys latviai ir vienas lietuvis. Kaip minėjau, vienas lietuvis kan. dr. J. Stankevičius — dalyvaus eksperto titulu. Jau yra atvykę Romon Jugoslavijos, Bulgarijos, Vengrijos, Čekoslovakijos, Lenkijos vyskupai. Tikimasi, kad atvyks iš Albanijos ir Rumunijos. Kitas dalyvaujančias šalis būtų per ilga čia išskaičiuoti. Nebus perdaug pasakyta, kad dalyvauja vyskupai iš visų kontinentų, visų rasių, visų tautų. (Spalio 9 d. į Romą su kan. J. Stankevičium atvyko kan. P. Bakšys ir kan. Č. Krivaitis, Kaišiadorių ir Vilniaus vyskupijų valdytojai. — Red.).

Nė vienas iš ankstesnių susirinkimų neturėjo tiek daug dalyvių, kaip šis. Neskaitant ekspertų ir kitokių, vien kardinolų ir vyskupų dalyvaus apie pustrečio tūkstančio.
Šis susirinkimas yra būdingas savo programos temomis. Mūsų laikais nėra tokių naujų ereziįų ar atskalų, kurias tektų vardu pasmerkti. Kad ir bus atkreiptas žmonijos dėmesys į kai kurias tendencijas bei apraiškas, tai jos visos yra jau seni, dabar pasikartoją dalykai. Susirinkimo visa kryptis bus tiesiogiai pozityvi: pakartoti, sustiprinti senas tiesas, atgaivinti krikščionių apaštališką dvasią, šaukti atgal vie-nybėn visus, kurie gyvena kada nors įvykusiose atskalose bei jau senai pasmerktose klaidose.

Dirbant šiam susirinkimui jokioje religinėje bendruomenėje nesijaučia Katalikų Bažnyčiai nedraugiškumo, įtarimų, pajuokos. Kaip popiežius Jonas XXIII parodė tikįs visų neka-talikų gera valia, šaukdamas juos broliškoje dvasioje svarstyti susivienijimo kelius, taip visi kiti parodė tikį katalikų gera valia. Visa eilė nekatalikų religinių bendruomenių viešai paragino savo narius melstis, prašant susirinkimui geros sėkmės. Daugelio nekatalikų krikščionių bendruomenių hierarchai asmeniškai atsilankė pas popiežių Joną XXIII; visų jų susitikimas su popiežium buvo draugiškas. Visa eilė nekrikščioniškų religinių bendruomenių išreiškė norą turėti susirinkime savo stebėtojus, ir visų pageidavimas buvo patenkintas.

Vargiai kada istorijoje visi katalikai taip visuotiniai meldėsi susirinkimo pasisekimo intencija, kaip meldžiasi šį kartą. Susirinkimo gandas niekad nebuvo pasiekęs viso pasaulio, taip, kaip šį kartą, ir niekad nesukėlė tiek susidomėjimo, kaip dabar.

Ir šiomis dienomis yra vietų, kur nėra ramybės, laisvės. Daug kur girdisi grasinimo karais gandas. Didelėje pasaulio dalyje tačiau yra ramu. Milžiniško masto tarpusavės pagalbos keliu vienos tautos gelbsti kitas kilti dvasinėje šviesoje, kultūroje, ekonominėje gerovėje. Vargiai kas galėjo tikėtis net paskutiniojo Visuotinio susirinkimo metu, kad vyskupų ir kardinolų tarpe bus atstovų iš tokių kraštų ir tautų, kurios tada net tikro vardo neturėjo, o buvo vadinamos ir laikomos laukinėmis.

Yra daug kraštų, kuriuose šis susirinkimas galėtų ramiai vykti, ir daug kraštų mielai matytų šį įvykį pas save. Jis tenka Italijai, taip netoli nuo sienos, už kurios Bažnyčia ir bendrai religija yra persekiojama labai nekultūringais būdais. Tačiau Italijoje ramu. Visa tauta ir jos valdžia visuotinį susirinkimą priima su derama pagarba. Italijoje yra, gal net daugiau negu aplinkiniuos kraštuos, žmonių, nepalankių Katalikų Bažnyčiai ir šiam susirinkimui. Jie tačiau nedrįsta pasireikšti ne iš kokios baimės, o prisiderindami prie savo tautos bendros nuotaikos. Kai prieš susirinkimo pradžią — spalio 4 d. popiežius Jonas XXIII vyko maldininku lankyti Loretto ir Asyžiaus, kaimuose ir miesteliuos, per kuriuos popiežius keliavo, rinkosi visi kartu — kunigai, vienuoliai, visi gyventojai ir su jais kai kurių vietovių komunistai savivaldybių nariai. Visi kartu ir entuziastiškai reiškė savo pagarbą pravažiuojančiam Šventajam Tėvui.

Jeigu šio susirinkimo vaisiai bus panašūs j nuotaikas, kurios yra visame pasaulyje jo atžvilgiu, tai jis turėtų būti lemiančios reikšmės visai žmonijai. Jo dalyviai ir susirinko tokia intencija. Tikėkimės, ne daug laiko praeis, kada galėsime pakalbėti ir apie susirinkimo darbų vaisius. Gi šiuo metu tikrai dera dvasioje sugrįžti prie pirmųjų krikščionių, kurie tapdavo maldoje vieningi svarbių reikalų valandomis. Jų maldos du kartu sutraukė storas grandines, rakinusias Petro rankas ir kojas, atidarė Mamer-tino požemio vartus ir išleido kalinius. Daug gali patvari tikinčiųjų malda. Per ją visi susijunkime vienon bendruomenėn, kad padarius kuo prasmingiausį šį istorijai svarbų visuotinį susirinkimą.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai