| |
|
|
|
LIETUVIS RAŠYTOJAS AMERIKOJE IR JO KNYGA |
 |
 |
 |
|
Parašė BENYS BABRAUSKAS
|
PASKAITA LITERATŪROS SEKCIJOJE
Pasaulio literatūros istorijoje nebūtas atsitikimas, kad apie 70 procentų rašytojų pasitrauktų iš savo tėvynės, palikdami tautą, kurią jie mylėjo ir tebemyli, kuriai rašė ir teberašo. Toks gausus laikinas mūsų rašytojų pasitraukimas iš savojo krašto buvo ne asmeninės savisaugos reikalas, bet pasaulinio masto protestas prieš laukinės baudžiavos pakartotinį antplūdį į Lietuvą. Lietuvos rašytojas pasitraukė todėl, kad, užuot namų nelaisvėje priverstas tylėti ar — dar blogiau — meluoti savo skaitytojams, laisvėje galėtų, skelbdamas tiesą, kovoti dėl gimtojo krašto išvadavimo.
Lietuvis rašytojas tą tautinį įsipareigojimą vykdo nepailsdamas ir nesustodamas. Vos tik antrasis pasaulinis karas pasibaigė, sugriautoje Vokietijoje dar tais pačiais 1945 metais pasirodė eilė karo metu mūsų poetų sukurtos poezijos knygų. Lietuviškų knygų leidimo centras ligi 1949 m. buvo Vokietijoje, o nuo 1950 m., mūsų rašytojų daugumai nusikėlus į Š. Ameriką, ten susikūrė naujos leidyklos ir išleidžiama didžioji knygų dalis.
Ligi šiol laisvajame pasaulyje nuo 1946 m. išleista daugiau naujų grožinės literatūros knygų, negu rusų okupuotoje Lietuvoje, tačiau tie skaičiai, žinant mūsų rašytojų pajėgumą, laisvojo lietuvio negali patenkinti. Nepriklausomoje Lietuvoje paskutiniais keleriais metais naujų grožinės literatūros veikalų pasirodydavo žymiai daugiau, negu dabar pasirodo šios rūšies knygų abipus geležinės uždangos.
Visi atsakome už tautos kapitalą
Raštija yra ryškiausia tautos kultūrinio pakilimo liudytoja. Visų raštų priekyje yra grožinė literatūra, o rašytojas — tautos kultūros viršūnėje. Kas, pavyzdžiui, tvirtins, kad Valančius, Maironis ar Vaižgantas nėra mūsų tautos vadai? Rodos, taip pat visiems aišku, kad Valančius ligi šiol išliko ne dėl to, kad buvo vyskupas (kas juos visus šiandien bežino?), ne dėl to, kad parašė tokį reikšmingą istorinį veikalą, kaip "Žemaičių vyskupystė", bet kad sukūrė tokias grožinės prozos knygeles, kaip "Palangos Juzė" ar "Vaikų knygelė". Maironis irgi išsilaikė pačių didžiųjų mūsų tautos vyrų priekyje ne dėl to, kad buvo prelatas, profesorius ir rektorius, bet kad tautai davė nepalyginamos poezijos. Ir doc. J. Tumas, kol buvo gyvas, atrodė, daugiausia išgarsėjo savo įspūdingomis prakalbomis ir paskaitomis iš draudžiamojo lietuvių literatūros laikotarpio, bet dabar neabejojame, kad išliko ne Tumas, o Vaižgantas: taigi ne jo paskaitos, bet "Pragiedruliai" ir "Dėdės ir dėdienės". Net ir po šimto metų šie veikalai liudys didžiulį to augštaičių rašytojo talentą.
Pora pavyzdžių iš praeities čia paimta tam, kad pamatytume rašytojo reikšmę ir svorį. Didžiausias turtas, kurį mes iš Lietuvos išsive-žėm, yra šimtinė mūsų rašytojų. Už tą kapitalą visi mes lygiai atsakome. Jei rašytojai čia bus priversti tylėti, tai ar ne verčiau jie būtų likę Lietuvoje? Jie turi čia daugiau duoti, negu Lietuvoje bolševikų prievartaujami jų kolegos pajėgia užfiksuoti laisvos minties trupinių tarp partinės propagandos formulių.
Jeigu mūsų rašytojų knygų pasirodo mažiau, negu jie pajėgia parašyti, tai kaltas skaitytojas. Lietuviškai knygai pinigo, rodos, neturėtų trūkti. Vargu ar pateisinama ir laiko stoka: knygai perskaityti pakanka 10 valandų, o rašytojui jai parašyti reikia bent tūkstančio valandų. Turbūt, nėra reikalo aiškinti, kad darbovietėje tiek vienas, tiek kitas kasdien praleidžia apie devynias valandas. Rašytojas, nelengvai ir daug dirbąs, privalo bent moralinės paramos. Jis turi žinoti, kad jo raštai nėra rašinėliai, kurie gali būti ir kurių lygiai galėtų nebūti. Pagaliau sunku rasti tokį rašto maniaką, kuris rašytų ir rašytų, aiškiai žinodamas, kad jo rankraščiams nebus lemta išvysti knygos pavidalo.
S. Smalinskienė Natiurmortas (aliejus)
Konkursai ir premijos
Mėgstame dainas, vaidinimus ir kitokį scenos meną, o ar pagalvojame, kad tų visų meninių pramogų pagrindinis kaltininkas yra rašytojas? Nebus eilėraščio — kompozitorius nesukurs dainos; nebus dramos veikalo — aktoriai neturės ko vaidinti; pagaliau ir taip laukiami Dainavos ansamblio muzikiniai vaidinimai visų pirma priklauso nuo rašytojo sukurto teksto.
Savų dramaturgų niekad neturėjome perdaug: nei nepriklausomoje, nei okupuotoje Lietuvoje, nei čia, Amerikoje. Suprantama, kodėl scenos veikalams sukurti dažnai skelbiami konkursai. Ne visada jie duoda laukiamų vaisių, vis dėlto jau turime nemaža premijuotų ir kitu būdu išskirtų bei atžymėtų veikalų. Tačiau, deja, tik trys tos rūšies veikalai išleisti atskiromis knygomis. Vadinas, konkursai nepasiekia tikslo, jeigu jų vaisiai, taip sakant, neišvysta dienos šviesos. Sunku tikėtis, kad plačiuose kontinentuose pasklidę lietuviai vaidintojai j ieškotų premijuoto autoriaus ir kad šis sutiktų multiplikuoti savąjį egzempliorių. Taigi konkursų skelbėjai iš anksto turi įsipareigoti išleisti premijuotuosius veikalus.
Nors scenos veikalų reikalas nėra pakankamai sutvarkytas, vis dėlto mūsų vaidintojai galėtų ir turėtų pirmoje eilėje rodyti lietuviškus veikalus, ne vertimus. Liūdna, kai matai tūkstančius lietuviško teatro išsiilgusių žiūrovų, kuriems vis pateikiami tie patys prieš 30 metų vienu ar kitu būdu į Lietuvos teatro sceną patekę labai jau vidutiniškos vertės verstiniai veikalai. Juk ir tų vertimų neturime išleistų — vadinas, reikia verstis rankraščiu ir jį nurašinėti. Prieš pirmaeilius verstinius pvz. Šekspyro ar Ibseno veikalus balso niekas nekeltų, deja, jų nematome. O juk yra apsčiai savų V. Alanto, A. Giedriaus, J. Griniaus, Ant. Gustaičio, A. Kairio, A. Landsbergio, S. Lauciaus, K. Ostrausko, A. Rūko, S. Santvaro, A. Škėmos ir kitų rašytojų vaidintinų veikalų, nekalbant apie senesniuosius Krėvės, Sruogos, Vaičiūno ar kitų lietuvių dramaturgų kūrinius.
Kalbant apie konkursus ir premijas, ne kartą pareikšta nuomonė, jog tų konkursų ir premijų esą jau perdaug. Mano įsitikinimu, šitokia pažiūra yra nesusipratimas. Jeigu, pavyzdžiui, "Draugo" romano konkursų nebūtume turėję, tikriausiai būtume netekę bent pusės geresniųjų romanų. Ne be pėdsakų liko ir kiti konkursai. Rašytojo kūryba taip menkai atlyginama, kad jis nė svajoti negali bent apie pusę to, ką gauna linotipininkas. O juk baisiai tamsu ir nyku liktų, jei rašytojas, metęs mašinėlę, nueitų prie linotipo ar kitos mašinos.
Taigi iš tikrųjų premijų ne perdaug, bet per mažai. Kiekviena geresnė knyga, buvusi ar nebuvusi konkurse, turėtų būti premijuojama, kadangi leidėjai, stokodami skaitytojų, nepajėgia rašytojui nė minimalaus honoraro sumokėti. Praktiškai turėtų kiekviena gausesnė lietuvių apylinkė tuo būdu, pasikvietusi išėjusios knygos tą ar kitą autorių, jį apdovanoti tūkstantine ar penkšimtine. Tai būtų morali ir reali paskata rašytojui toliau kurti, matant, kad jo kūryba tautai yra reikalinga. Ir taip — premijų reikia duoti tiek, kiek išleidžiama Jankaus, Andriušio, Alanto, Barono, Brazdžionio, Gliaudos, Kralikausko, Mazalaitės, Pūkelevičiū-tės, Radausko, Katiliškio, Švaisto ir kitų žinomų mūsų rašytojų knygų.
Leidėjas ir skaitytojai
Kaltinti leidėjus, kad neįstengia išleisti daugiau knygų ir kad autoriams nemoka bent kiek pakenčiamesnių honorarų, būtų ne visai tikslu. Turėtų leidėjai, žinoma, pajieškoti efektyvesnių būdų lietuviškai knygai paskleisti, kaip kad juos surado D. Britanijoje Nida, savo knygomis pasiekianti beveik kiekvieną tenykštę šeimą. Gal ir čia, Amerikoje, turėtume įsteigti pigesnių knygų klubą ar klubus, kurių nariai, pastoviai imą visas knygas, įgalintų bent tūkstantinį tiražą?
Dėl pernelig sumažėjusio knygų tiražo, be abejonės, daugiausia kaltas yra skaitytojas. Patetiškai parafrazuodami Maironio "Kur Sardės? Atėnai? Ar Rymo garsaus kur vyrai ir jų veikalai?", paklauskime: Kur Venta, Tremtis, Bendrija? Kur Patria ir jų leidiniai? — Skaitytojai papjovė šias leidyklas. Jų savininkai gyvi ir fiziškai pajėgūs, tik finansai privertė juos mesti nuostolingą leidybą.Ventos vedėjas prieš kokius 8 metus desperatiškai rašė LRD pirmininkui: Duok man tamsta Amerikoje tris šimtus pirkėjų — aš išleisiu kiekvieną lietuvišką knygą. Deja, mūsų kultūrinis organizuotumas ir susipratimas buvo ir tebėra per menkas, kadangi mes nepajėgiame ar nesugebame suorganizuoti nė šitokio pastovaus kiekvienos knygos pirkėjų skaičiaus. Jeigu profesiniai leidėjai kapituliuoja ar apmiršta, tai knygų leidimo talkon efektyviau turėtų ateiti mecenatai: pavieniai asmenys ir organizacijos. Ypačiai reikalingi mecenatai literatūros mokslo, kritikos, poezijos ir dramos veikalams: šios rūšies knygų nesiima leisti beveik nė vienas leidėjas.
Kartais išgirstame siūlymų leisti tik geras knygas: tada, girdi, pakaksią ir skaitytojų. Mano įsitikinimu, jeigu prieitume prie to, kad per metus tebūtų išleidžiama vos kelios knygos, tada net paskutiniai skaitytojai visai atprastų nuo jų. Tai būtų panašu į tokį receptą dienraščiui gelbėti: mažėjant jo skaitytojų skaičiui, gelbėti jį paverčiant savaitraščiu. . .
Niekur ir niekad nebuvo tik gerų rašytojų ir tik gerų knygų. Prastesni, vidutiniški ir geresni veikalai ir rašytojai yra būtini ansambliui, kuriame varžybų eigoje atsiras ir tas gerasis. Donelaitis, atrodė, buvęs stebuklas ar vienintelė išimtis pasaulio literatūroje: vienas, toks milžinas, staiga išdygęs. Bet ir Donelai-
J. Monkutė-Marks Paradas prieš Nojaus arką (lino raižinys)
čio nebūta stebuklo: Mykolas Biržiška nurodė visą būrį Šimelpenigių, kuriems paskyręs eilę paskaitų, tuo būdu išgrindė kelią didesniam už juos Donelaičiui pasirodyti. Pagaliau daugumo rašytojų nueitas kelias parodo, kad jie pradėjo nuo silpnesnių ir, tik gerokai įsirašę, davė gerų kūrinių. Užtenka paminėti nors ir tokį Juozą Paukštelį, kuris per keliolika metų išleido keletą pavyzdingai silpnų knygų, kol staiga beveik nustebino savo "Kaimynais". O jeigu niekas nebūtų leidęs tų silpnesnių, vargu ar kuris autorius betesėtų rašyti, neturėdamas vilties būti spausdinamas. Taigi silpnesnės kny-kos yra neišvengiamas "akompanimentas" gerosioms. Žinoma, leidėjai neturėtų leisti tokių knygų, kurios aiškiai yra anapus literatūros ribų. Kiekvienas leidėjas turi turėti patikimą literatūros patarėją, kaip kad jų nuolat turėjo Sakalo b-vė. Jeigu tokių nerandama vietoje, būtina kreiptis į LRD.
Čia laisvos, ten priverstinės temos
Kartais susilaukia priekaištų mūsų išleidžiamų knygų tematika. Čia, žinoma, visiems neįtiksi. Vienam mieli nepriklausomos Lietuvos prisiminimai, kitam tai "nieko naujo"; vienas mėgsta primirštas mūsų pačių kaimo ar miestelio buities detales, kitas pyksta, kad po tiekos metų Amerikoje mūsų rašytojas vis dar neįstengia ar nenori įžvelgti į pačią Ameriką ar į lietuvį Amerikoje; vienas džiaugiasi mūsų istoriniais romanais, kurių anksčiau kaip ir nebuvo; kitas nemato jokios prasmės į tai gilintis.
Veikalo turinys, savaime aišku, yra grynai kūrėjo reikalas. Tačiau žinant, kad šiuo metu žiauriai naikinamas Lietuvos kaimas ir lietuvių papročiai, o literatūroje įsakyta niekinti nepriklausomos Lietuvos laikus, reikėtų džiaugtis, kad šičia, toli nuo tėvynės, mūsų rašytojai, kaip Andriušis.Katiliškis, Alė Rūta ir kiti, gyvai ir teisingai atkuria tą mums brangų ir savą, nors ir ne rožėmis nubarstytą laikotarpį. Kai Lietuvoje priešas persekioja tautybę ir religiją, o literatūra paversta internacionalizmo ir ateizmo propaganda, bent čia mes neturėtume juoktis iš tautybės ir religijos ir menkinti kūrinius ar autorius, kurie tuos dalykus iškelia. Deja, mūsų tarpe pasitaiko tokių, kurie įmantria "filosofija" ar patetiška lyrika su ironijos prieskoniu stengiasi nuneigti natūralaus lietuviško daugumos mūsų rašytojų kelio prasmingumą.
Lietuvoje rašytojas įžūliai verčiamas garbinti rusų tautą, bolševizmą, įrodinėti "komunistinę moralę", eilėmis girti Kubą, Afriką, pakilus į erdvę astronautams rašyti himnus, būtinai padarant išvadą, kad visas dangus jau išjieškotas ir Dievo "tikrai nėra". Grynos grožinės literatūros Lietuvoje dabar nėra, nes 'komunizmas tokios nepripažįsta. Užsispyręs skaitau kone kiekvieną ten pasirodančią knygą, vis j ieškodamas grynosios literatūros ar bent įspūdingesnio žodžio, kad pagaliau galėčiau paskelbti: Štai radau! Deja, iki šiol neradau.
Prieš keletą metų pastebėjau Lietuvos spaudoje jauną, dar dvidešimties neperžengusį, literatą P. Naraškevičių, kuris, atrodė, galėsiąs išvengti komunizmo garbinimo, kadangi jo žanras — trumpyčiai, kelių sakinių, gamtos vaizdeliai, sukelią nuotaiką ar mintį. Ir štai 1959 m pasirodo to jauno panevėžiečio miniatūrų rinkinėlis "Į saulę". Griebiu iš džiaugsmo jį, beveik įsitikinęs, kad tai gali būti vienintelė knygelė, kurioje bus leista tam lietuviškam žiogeliui išreikšti gamtos meilę be komunizmo priemaišų. Deja, nusivylimas buvo skaudus, kai pamačiau, jog bolševikų santvarkoje nė gamtos meilė be komunizmo neleidžiama. Taigi ir P. Naraškevičiui išimties nepadaryta: prie Nevėžio plaunamo akmens turėjo prikergti "tautų draugystę": armėno ir lietuvio, 6; ir iš "Amerikos balso" reikėjo pasijuokti, 12; ir sputniko — palydovo, to "paprasto žmogaus kuriamo stebuklo") nevalia nepaminėti, 60; svarbiausia autorius turi paskelbti nepaprastą laimę patyręs, kad "saulė ne dievo keliais eina", 58; bet didžiausias jauno rašytojo džiaugsmas turi būti tas, kad "tėvas buvo mūsų valdžios priešas, o mano visos jėgos ir širdis — komunizmui", 17.
Taip Lietuvoje prieš kompartijos stabą klupdomas kiekvienas rašytojas.
Kai tėvynėje lietuviškais žodžiais niekinama ir laidojama lietuvybės mintis, priešpastatant jai tarptautinį komunizmą, laisvajame pasaulyje gyvenančio lietuvio rašytojo kūryba turi būti visaip skatinama ir remiama. Laisvojo lietuvio kūrybinis žodis yra lietuviškas, nemeluotas. Mūsų rašytojas, kol lietuviškai teberašo, be abejonės, lietuviškai ir mąsto. O tokio pavojaus, kad mūsieji imtų rašyti angliškai, dar nėra. Jei kurie kada taip pasielgs, šitai reikš, kad jų mintys ir interesai yra sutapę su amerikiečių mintimis ir kad jų vaizduojami dalykai lietuviams nebėra būdingi nei reikšmingi. Tuo tarpu turime pagrindo džiaugtis, kad tie, kurie iš Lietuvos išvyko tebebūdami vos 10 metų, tebegalvoja ir rašo lietuviškai. Net jaunesniųjų, neseniai tepradėjusių studijas, kūryba pvz. "Ateities" lapuose teikia mums literatūrinio prieauglio vilčių. Šis prieauglis turės, aišku, daugiau pagrindo išlikti literatūroje tik tuo atveju, jei jo pasirinktas studijų dalykas bus literatūra. Reta nūnai išimtis, kai inžinierius ar gydytojas lieka rašytoju.
Rašytojo, atskirto nuo tautos kamieno, reikšmė tautai itin didelė. Mažoji Lietuva, buvusi kelių šimtmečių siena atskirta, pasidarė visos Lietuvos dalis tik per Donelaitį, Vydūną ir Simonaitytę. Be šių rašytojų mums būtų nežinomi Mažosios Lietuvos išgyvenimai, siekimai ir pastangos išlikti — todėl ir patys to krašto gyventojai, ir jų dvasia mums būtų svetima, nesuprantama. Panaši bus reikšmė ir laisvojo mūsų lietuvio rašytojo: jam bus lemta suartinti ir sujungt abejus — Lietuvos ir užjūrio — lietuvius. Taigi ir šia prasme kiekvieno sąmoningo lietuvio pareiga yra remti ir platinti mūsų literatūrą.
Lietuvių literatūros istorijos reikalingumas
Literatūrai ugdyti ir skleisti daug padeda kritika. Periodikoje pernelig mažai matome literatūros kritikos, o atskiromis knygomis leisti kritikos straipsnių niekas nė nebando. Lig šiol, deja, neturime nė literatūros istorijos, nors ir literatūros kritikų, ir literatūros mokslininkų turime apsčiai. Lituanistikos Institutas ar LRD-ja turi imtis skubiai organizuoti lietuvių literatūros istorijos parengimą ir išleidimą. Paskubėti reikia vien jau dėl to, kad Lietuvoje leidžiama komunistinė Lietuvių literatūros istorija greitai gali būti paskleista Amerikos viešosiose ir universitetų bibliotekose, kur mažiau kritiški studentai bus klaidinami ir maitinami komunistinėmis idėjomis.
Vilniškė literatūros istorija plati, bet ar tikslu ją pavadinti lietuvių literatūros istorija, jeigu 1920-40 m. laikotarpyje nė žodžio nepasakyta, pavyzdžiui, apie J. Augustaitytę-Vaičiū-nienę, V. Alisą, P. Andriušį, A. Keliuotį, K. Bradūną, H. Radauską, L. Žitkevičių, A. Tulį. Nė vardo jų nerado reikalo paminėti. Kritikų nedaug teturėjome, tačiau net apie Lietuvoje likusių tokių žymių kritikų, kaip M. Miškinis ar P. Juodelis, raštus — nė žodžio. Už tai toje istorijoje daug pasakyta apie A. Maginską, V.Rekašių, Lavėnos Liudą ir panašius vardus, kurių vieta aiškių aiškiausia — anapus literatūros. Kad "reakciniams rašytojams" neskiriama platesnių nagrinėjimų, tatai istorijos klastotojai patys atvirai pasisako III tomo 62 psl.; bet kas galėtų tikėti, jog net komunistinis istorikas drįstų poetą Bernardą Brazdžionį aptarti šitaip: "B. Brazdžionis. . . rėmė fašistinį režimą" III, 176. Kas pasakytų, kad A. Vaičiulaitis yra "reakcinis rašytojas", o vis dėlto vel-
Juozas Mieliulis Aerodrome
tui j ieškotume apie jį platesnių nagrinėjimų: tėra vienur kitus šykšti užuomina apie jį, tarp kitų. Net mirusių rašytojų bijoma vertinti. Kada tiems maždaug Šeiniaus lygio rašytojams, kurie liko Lietuvoje, skiriama po 40-50 psl., tai Ignui Šeiniui neskirta nė 40 eilučių; iš tikrųjų Šeiniaus gyvenimui ar kūrybai tiesiogiai nepaskirta nė vieno sakinio, tik šen bei ten jo ar jo knygos vardas tarp kitų paminėta.
Komunistiškai sukirpta lietuvių literatūros istorija verčia mus ko greičiausiai išleisti literatūrinę, o ne politinę mūsų literatūros istoriją. Apie tuos rašytojus, kurie iškilo jau tremtyje, savaime aišku, Lietuvoje gyveną literatūros istorikai neturi teisės nė žodžio tarti: šie, kaip Baronas, Gliaudą, Landsbergis, Nyka-Ni-liūnas, Pūkelevičiūtė, Alė Rūta, Škėma..., turi būti visiškai ignoruojami. O mūsų rašytojų ir jų išleistų knygų laisvajame pasaulyje iki šiol yra daugiau negu Lietuvoje, taigi mūsiškių į-našas į lietuvių literatūrą vien jau kiekybiškai yra didesnis, dėl to jų ignoravimas niekaip nepateisinamas.
Kad mūsų teiginys būtų vaizdingesnis, pravartu pateikti mūsiškių rašytojų ir komunistų per 15 metų išleistų knygų lyginamąją statistiką. Bet prieš tai pažvelkime į pačius rašytojus.
Laisvų ir pavergtų lietuvių rašytojų skaičiai
Iš Lietuvos 1944 m. pasitraukė į Vakarus 78 rašytojai: iki 1940 m. Amerikoje buvo pasireiškusių 11 rašytojų; Vakarų Europoje prieš pat karą ar karo metu atsidūrė 4; nuo 1944 m. iškilo 36 nauji rašytojai. Čia įtraukti tik tie, kurie yra išleidę vertingas grožinės literatūros knygas, teikiančias rašytojo vardą. Taigi rašytojais nelaikomi tie, kurių knygos kol kas nepasiekia reikiamos augštumos; tokių yra 30 su viršum. Eilė gabių jaunesniųjų literatų, iki šiol dar nepasirodžiusių atskiromis knygomis, taip pat neįeina į minėtą rašytojų skaičių: Lėtas, Keblys, Antanaitis, Brazytė, Narutė, Vėžys ir kt. Iki šiol mirė 14 rašytojų: Europoje 6, JAV — 8 (Lietuvoje nuo 1945 ligi šiol mirė 17, Sibire žuvo 3, iš Sibiro grąžinta 7). Vadinas, laisvajame pasaulyje šiuo metu yra 115 lietuvių rašytojų: 78 plus 11 plus 4 plus 36 minus 14; 98 iš jų yra LRD nariai, 17 — ne. Iš 98 LRD narių 82 gyvena Š. Amerikoje: JAV — 75, Kanadoje — 7; minėtieji 17 ne-narių visi gyvena Š. Amerikoje.
Lietuvoje 1944 m. palikome 32 rašytojus, iš Maskvos grįžo 10, taigi 1944 m. pabaigoje Lietuvoje tebuvo 42 rašytojai. Rašytojų skaičius ten augo palyginti lėtai: 1954 m. tebuvo 64 LRS-gos nariai. Bolšaja Sovietskaja Enciklopedija pažymi, jog 1958 m. Lietuvos Rašytojų S-gos narių būta 92; jų tarpe eilė žydų, rusų — iš Rusijos atgabentų komunistų pareigūnų Lietuvai bolševikinti. Visoje SSSR 1957 m. buvo 4,178 Rašytojų S-gos nariai. Reikia pastebėti, kad Lietuvos rašytojus tvarko ir jiems vadovauja anaiptol ne vadinamoji LTSR Rašytojų S-ga ir jos partinė vadovybė: toji S-ga ir jos nariai yra vadovaujami iš Maskvos — mask-vinės Rašytojų S-gos valdybos. Apie tai labai aiškiai kalba Didžioji sovietų enciklopedija 1958 m. 40-tame tome 224 psl.: "sąjunginėse respublikose esančios respublikinės rašytojų organizacijos veikia SSSR Rašytojų S-gos valdybos vadovybėje".
Lietuvoje leidžiamame LRS organe 1959 m. oficialiai paskelbti LRS-gos skaičiai. 1959 m. LRS narių buvo 96 (mūsų LRD narių tuo metu buvo 98); partijos narių tik 30 procentų. Pagal amžių Lietuvos rašytojų 1959 m. buvo: 20-40 m. — 46 proc, 40-50 metų — 20 proc, 50 m. ir vyresnių — 34 proc. Laisvojo pasaulio lietuvių rašytojų — LRD narių amžius
1959 m.: 30-40 m. — 12 rašytojų, 41-50 metų —39 rašytojai, 51-60 m. — 31, 61-70 m. — 12, 71 m. ir vyresnių — 4; iš viso 98. Ne LRD nariai yra jaunesnio amžiaus.
Kalbant apie rašytojo profesiją, komunistinės santvarkos rašytojų dauguma gyvena iš rašymo ar redagavimo. Nepriklausomoje Lietuvoje 1938 m. profesinis rašytojų pasiskirstymas atrodė šitaip: mokytojų 22, žurnalistų 17, valdininkų ar tarnautojų 16, iš rašymo ar vertimų gyveno 11, profesorių 6, pensininkų 5, artistų 4, kunigų 3, studentų 3, bibliotekos vedėjų 2, karių 2, ūkininkų 2, advokatas 1, agronomas 1, diplomatas 1, vaistininkas 1, be aiškios profesijos 3; iš viso 100; iš jų — 80 LRD narių, 20 nenarių.
Laisvojo lietuvio rašytojo Š. Amerikoje profesija (apima tik LRD narius: 75 — JAV, 7 Kanadoje): 31 dirba protinį darbą — 2 gydytojai, 4 kunigai, 3 profesoriai, 5 bibliotekininkai, 10 redaktorių, 7 — kitokio protinio darbo darbininkai; 4 — pusiau protinio, pusiau fizinio; 8 — laisvos profesijos žmonės: advokatai, prekybininkai ar gyveną iš nuosavybės; 5 — pensininkai; šešios — šeimininkauja pas save; 1 — ligoninėje; 27 gyvena iš fizinio darbo — iš viso 82. Už Š. Amerikos ribų gyvena 16 mūsų rašytojų: 3 Pietų Amerikoje, 3 Australijoje, 5 Anglijoje, 3 Vokietijoje, 1 Prancūzijoje, 1 Šveicarijoje; iš jų tik 3 dirba fizinį darbą. Anksčiau daugiau negu pusė Amerikoje gyvenančių lietuvių rašytojų dirbo fizinį darbą; dabar jų beliko trečdalis. Iš 27-ių fizinį darbą dirbančių 14 yra buvusių mokytojų; nesunku jiems ir dabar būtų imti dėstyti kokią svetimą kalbą, bet tada greičiausiai jie žūtų kaip rašytojai: visą laiką turėtų skirti savo anglų kalbai tobulinti ar dėstomajam dalykui ruoštis. Išvada ne visai maloni: tik fizinis darbas dabartinėmis aplinkybėmis tiems mūsų rašytojams atrodo dėkingiausias, kadangi jis teikia daugiausia laiko rašymui. Žinoma, tai yra didelė fizinė ir moralinė lietuvio rašytojo auka, kurios, turbūt, niekas niekad tinkamai neįvertins.
Išleistų knygų skaičius bent iš dalies parodo tą didžiuli laisvojo lietuvio rašytojo dar-bą.
Laisvėje gyvenančių liet. rašytojų parašytos ir išleistos knygos
Metai Poezija Beletristika Drama Iš viso
1946 19 7 26
1947 14 15 2 31
1948 5 14 — 19
1949 3 7 1 11
1950 10 2 — 12
1951 11 18 29
1952 6 17 — 23
1953 9 11 1 21
1954 5 17 1 23
1955 10 12 1 23
1956 6 11 2 19
1957 6 8 14
1958 3 8 2 13
1959 5 8 13
1960 6 6 — 12
-----------------------------------
15 metų 118 161 10 289
Tai tiek lietuvių rašytojų grožinės literatūros veikalų, parašytų laisvajame pasaulyje, pirmą kartą susilaukė knygos pavidalo 1946 -1960 metais. Visas tas knygas turiu savo lentynoje, tad jos yra man fizinės, ne vien bibliografinės. Galėčiau patikslinti, kad į 1946 metų derlių čia įtraukta trejetas pačioje 1945 metų pabaigoje išleistų poezijos knygų: man atrodė tikslingiau čia atkelti 1945 m. gruodžio mėnesio derlių, negu dėl mėnesio į lentelę į-traukti visus 1945 metus, kurių didžiąją dalį juk reikėjo "kariauti", o ne galvoti apie knygas. Reikėtų taip pat pažymėti, kad Vokietijos laikais ne visi mūsų autoriai ir leidėjai galėjo prieiti prie spaustuvių, taigi 13 grožinės literatūros knygų (1946 — 6, 1947 — 4, 1948 — 2, 1949 — 1) išspausdinta rotatorium: J. Mikuckio, H. Nagio, B. Rutkūno, J. Krumino,
A. Vitkauskaitė - Merker Gėlės
J. Meko ir kitų knygos. Jos visos įtrauktos į lentelę.
Svarbiausia įsidėmėtina, kad šie skaičiai apima tik naujas, pirmą kartą spausdinamas knygas. Todėl, pavyzdžiui, A. Ružancovo vadovaujama Bibliografinė tarnyba 1945-49 metais rado išleista grožinės literatūros knygų daugiau negu 150, o aš, imdamas tik pirmąkart 1945 - 49 m. pasirodžiusias, jų tesurašiau 87. Sakysim, Brazdžionio "Svetimų kalnų" ar Ramono "Kryžių" išleista po dvi laidas, o mano te-įrašyta pirmoji. Brazdžionio "Per pasaulį keliauja žmogus", Vaičiulaičio "Pasakojimai", Babicko "Dramblio kojos" ir dešimtys kitų tos rūšies knygų čia neįtraukta dėl to, kad šios knygos ne naujai parašytos, bet sudarytos iš ankstesnių rinkinių. Dar daugiau: čia neįtraukiau ne tik nė vienos antologijos, bet nė almanachų (Tremties metų, Gabijos ir kt.) nors šiems kūriniai buvo specialiai parašyti ir anksčiau niekur nespausdinti. Savaime aišku, čia neįtraukta nė viena Maironio, Vaižganto, Pietario, Š. Raganos, Kudirkos . . . knyga, kadangi visos jos parašytos seniau.
Lygindami atskirų metų knygų skaičius, negalime griežtai kalbėti apie kokią nors pastovią mažėjimo kreivę. Pavyzdžiui, atrodo, jog nuo 1955 m. knygų skaičius visą laiką mažėja, bet jeigu toliau imtume 1961 metus, tai rastume tais metais išleistas net 22 naujas knygas (10 poezijos, 11 beletristikos ir 1 dramą), taigi kone dvigubai daugiau negu 1958, 59 ar 60 m., o 1962 m. išleista 16 ( 6 poezijos, 9 beletristikos ir 1 drama), taigi vėl daugiau negu 1957 - 1960 m.
Okupuot. Lietuvos rašytojų per 15 metų išleistos knygos:
Metai Poezija Beletristika Drama Iš viso
1946 1 2 — 3
1947 5 4 5 14
1948 3 7 — 10
1949 3 7 — 10
1950 6 2 — 8
1951 6 4 2 12
1952 9 2 — 11
1953 6 8 1 15
1954 3 2 2 7
1955 4 5 1 10
1956 5 5 5 15
1957 6 8 4 18
1958 7 8 3 18
1959 4 10 3 17
1960 11 10 2 23
15 metų 79 84 28 191
Kaip matome, komunistai, turėdami galią ir valią, valdydami visus rašytojus ir skaitytojus, kurių jie krašte turi bent 50 kartų daugiau už mus, tepajėgė per 15 metų parašydinti ir išleisti knygų net trečdaliu mažiau negu mes: jų teišleista 191, o mūsų — 289. Tai aiškus moralinis okupantų bankrotas.
Šią lentelę sudarant, laikytasi to paties principo: įtraukta tik naujai pirmą kartą pasirodžiusios knygos. Deja, čia teko keliolika ar net keliasdešimt knygų prirašyti perdaug dėl savotiško bolševikinio knygų sudarymo būdo: pvz. Mieželaitis ar kitas kuris autorius išleidžia poezijos rinktinę, kurion įtraukta 70 proc. ar daugiau eilėraščių iš ankstesnių rinkinių, bet pridėta dalis dar nespausdintų kituose rinkiniuose, taigi knyga tik iš dalies nauja. Arba Anglickio ar Miškinio išleidžiama poezijos knyga, kurion bent pusė ar daugiau eilėraščių sudėta dar iš nepriklausomybės laikų rinkinių— vis dėlto ir tos rūšies knygos čia laikomos "naujomis" (žinoma, su neįprasta nuolaida!).
Tačiau aišku, kad pakartotiniai mirusių ar gyvų rašytojų knygų leidimai, pasirodę 1946 -1960 m., čia neįtraukti: pvz. mirusių Montvilos 5, S. Nėries net 15 knygų tuo būdu teko išbraukti. Panašiai iš Amerikos "rašytojų" Vilniuje perspausdintos knygos (Seno Vinco 1, Mar-gerio 2, Mizaros net 8) jokiu būdu nepriklauso Lietuvos rašytojų knygų derliui. Arba tokio Cvirkos tuo metu teparašyta 2 knygos, o 1946-1960 m. išleista įvairiais pavidalais net 34 jo knygos; žinoma, tie perspausdintieji Cvirkos veikalai negalėjo patekti į naujų knygų lentelę. Tais pat sumetimais, kaip ir mūsiškės, neįtrauktos ir jų antologijos. Tiesą pasakius, tos jų antologijos (Tarybinė lietuvių proza ir T. 1. poezija), išleistos 1940-50 m. dešimtmečiui paminėti, vien jau kiekybiškai, puslapių ir autorių skaičiumi, neprilygsta nė pusei mūsiškių, nekalbant jau apie jų "tarybinę" vertę.
Šiai lentelei imta duomenys iš oficialaus vilniškio bibliografinio 1961 m. leidinio "Grožinė literatūra 1940-1960", kuriame, beje, suregistruota 1946-60 m. pasirodžiusios 399 grožinės literatūros knygos. Iš to skaičiaus, kaip matėme, teko bent pusę išbraukti: aišku, ne dėl to, kad jos yra ar būtų menkos vertės, bet dėl to, kad tai pakartotiniai leidiniai. Mūsų bibliografas A. Ružancovas sužymėjo pas mus per tą patį laiką išleistų kone dvigubai daugiau tos srities knygų, tačiau, įrašydami tik naujai sukurtas knygas, mes tą skaičių suredukavome ligi 289.
Jei palygintume nepriklausomoje Lietuvoje 1937,1938 ar 1939 metais išėjusių naujų grožinės literatūros veikalų skaičių, tai rastume, j°g JU išeidavo dvigubai ar trigubai daugiau, negu dabar mūsų išleidžiama abipus uždangos krūvon sudėjus. Bolševikų sistemoje rašytojas gali visą laiką skirti rašymui, mūsiškis rašytojas laisvėje rašymui teturi tik "laisvas valandas" po darbo. Tačiau jis per tas nuo miego pavogtas valandas sugeba parašyti ir iš-leisdinti daugiau, negu jo supančiotas brolis Lietuvoje.
Pačių mūsų rašytojų pasisakymas
Laisvasis mūsų rašytojas sukuria žymiai daugiau, negu kad išleidžiama. Mūsų visų pareiga sutelktinėmis pastangomis sumažinti tų rankraščių skaičių, paverčiant juos knygomis. Norėdamas, kad mano mintys, duomenys ir siūlymai būtų paremti didesnio rašytojų skaičiaus, šį referatą rengdamas, išsiuntinėjau LRD nariams, gyvenantiems Š. Amerikoje, anketą, į kurią iš 81 atsakė 41, taigi pusė; du iš jų konkrečiai neatsakė į klausimus, tik bendrybėmis atsiliepė.
Į klausimą, kiek valandų savaitėje vidutiniškai tenka praleisti darbovietėje, įskaitant ir kelionę, gauta šie atsakymai: 2—40 vai., 1— 42, 3—45, 2—48, 6—50, 1—53, 6—55, 1—57,5 2—60, 1—65, 1—70, 1—74, 1—80 valandų; kiti neatsakė į tą klausimą.
Kiek valandų savaitėje paskiriama literatūrai (literatūriniams skaitymams ir rašymui? — 2—2 vai., 1—8, 1—9, 8—10, 2—12, 3—15, 1—18, 1—20, 1—22, 1—30, 2—35 vai., 5 — visą turimą laiką, 2 — atsitiktinai, nevienodai.
Kiek knygų turi parengtų spaudai? Atsakymai: romanų — 7, novelių, legendų, feljetonų rinkinių — 19, poezijos rinkinių 17, dramų 25, mokslo 2, kritikos, liter. straipsnių — 10, vaikų ir jaunimo literatūros — 14, kitokių (atsiminimų . . .) — 11, vertimų — 13 (jų tarpe 8 antologijos) — iš viso 118 knygų.
Kaip žiūri į literatūrinius laikraščius, LB ir kitų organizacijų konkursus? — 30 teigiamai, 2 neigiamai, 5 skeptiškai,1: "Perdaug jų".
Ar būtina išlaikyti metinė LRD premija už vertingiausią išleistą grožinės literatūros knygą? — 35 — būtina, 1 — ne, 1 — sąlyginai.
Ar nebūtų tikslu, trūkstant leidėjų, kiekvienam laikraščiui (savaitraščiui ir dažnes-niems) išleisti kasmet po vieną ar dvi originalios dailiosios prozos knygas. . . vietoj dabar spausdinamų vertimų ar perspausdinamų okupuotos Lietuvos knygų? — 34 — taip, 1— ne, 1 —sąlyginai.
Kaip žiūrima į kai kurių organizacijų pastangas leisti bent savų narių knygas? Ar neturėtų tuo keliu žengti ir kitos organizacijos? — 26 — taip, 5 — ne (jų tarpe toks motyvas: "Tai tik kėlimas savųjų, lyg mėšlo ant šakių"), 3: "Jų pačių reikalas", 3 abejoja.
Ar neturėtų sėkmės JAV ir Kanadoje gerai suorganizuoti pigesnių liet. knygų klubai, kaip kad Anglijoje Nida? — 12 — taip, 4 — ne.8 — abejoja, 9 — galbūt. . .
Kai kurie atsakymai išplėsti įvairiais siūlymais ar ryškesnėmis nuomonėmis, pavyzdžiui: "Pagrindinė knygos problema yra skaitytojas". "Reikia naujų laikų knygnešių, nes žmogus pro knygų stalus praeina užsimerkęs", A. B. Įvairiomis progomis liet. knygas duoti dovanomis. "Per mažai knygų propagandos periodinėje spaudoje". "LB turėtų K. Fondą pastatyti ant kojų". "Reikia jieškoti knygoms leisti mecenatų atskirų asmenų tarpe". "LRD premija būtina. Tai mūsų garbė ir pasididžiavimas", B.A. "Spausdinimas vertimų — nesąmonė", V. A. "Laikraščiai, spausdiną vertimus, nusižengia savai literatūrai, saviems rašytojams", K. K.
Svarbiausias mūsų rūpestis yra tie rankraščiai, laukią leidėjo. Pačių autorių pasisakymu, jų yra šimtinė su kaupu. Bet reikia atsiminti, kad tai tėra pusės Š. Amerikoje gyvenančių LRD narių žinios, o imant visus laisvojo pasaulio lietuvius rašytojus — čia būtų tik trečdalis. Taigi tas rankraščių skaičius praktiškai yra žymiai didesnis ir, aišku, nuolat vis augąs. Juos paversti knygomis yra pirmutinis mūsų leidėjų reikalas, o senesnių knygų perspausdinimas ar vertimų leidimas turėtų būti atidėtas ateičiai.
Ne retai mūsų laikraščiai (savaitraščiai ir dažnesni) spausdina vertimus ar tam tikrais sumetimais perspausdina Lietuvoje išleidžiamas knygas. Neabejotinai reikšmingas literatūrinis įnašas būtų spausdinimas čia pirmą kartą literatūriškai išversto pvz. "Hamleto", bet Lietuvoje jau išleisto "Fausto" perspausdinimas nieko naujo neįneša. Laikraščiams priderėtų pirmoje eilėje prisiminti savus rašytojus ir, per-leidus per atkarpas, kasmet išleisti po 1-2 knygas, kurias už pridėtinį dolerį gautų visi laikraščio prenumeratoriai. Vien perleisti per laikraštį neužtenka, nes laikraštis — ne knyga: jo po metų kitų iš lentynos nepaimsi.
Man atrodo, didžiausia tautinė nuodėmė yra numarinti gyvą rašytoją. Savickis, Krėvė ar Šeinius šiandien, gaila, jau nieko nebegali rašyti. Bet Bernardas Brazdžionis, Jurgis Jankus, Liudas Dovydėnas, Nelė Mazalaitė — paminint tik keletą vardų — gyvi gali būti mūsų pačių numarinti. O ar ilgam užteks rašytojui kūrybinio impulso rankraštynui didinti?
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
