Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIAI STUDENTAI DABARTINĖJ LIETUVOS LITERATŪROJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. JONAS GRINIUS   
(Pabaiga)

Kad nustalininimo laiku atsiradusi kritika, kurios taip baidosi provincijos komsomolo sekretorius, yra paveikusi ir patį V. Rimkevičių, matyti dar iš tokių karikatūriškų žodžių to sekretoriaus dievuko atžvilgiu:
"Literatūros dėstymą, jei tai būtų Gerdžiūno valia, jis išbrauktų iš mokymo planų. Fizika, chemija — reikalingos darbe. O literatūra? Knygų Gerdžiūnas neskaitydavo. Nieko įdomaus. Argi jis nežino, ką dabar knygose rašo! Buvo blogas — pasitaisė; gere degtinę — negeria; vogė — demaskavo. . . Kas kita, jei paimsi seną nuotykių romaną: plėšikai, pusnuogės moterys, indėnai" (Studentai, 186 p.).

Pakilios lietuvių studentų nuotaikos atsiradimas, leidęs net sovietiniam rašytojui karikatūrinu komsomolo sekretorių, sovietinių reakcinių kumščių buvo greit sutramdytos. Vieši įspėjimai komsomolo susirinkimuose (šalia viešų partijos įspėjimų, kurių V. Rimkevičius nemini), studentų areštai ir bausmės po demonstracijų pastūmėjo jaunimą į pesimizmą, o jautresnius studentus — net į nihilizmą. Tai atskleidžia V. Rimkevičius, apie pogrindininką Liucijų šitaip rašydamas:
"Kam rašyti?! Koks betikslis žmogaus gyvenimas, jo eilėraščiai ir visi kūriniai. . . Mus pasaulis pastatė prieš dilemą: "gyvename, kad įvykdytume Dievo valią ir nueitume į dangų" ir "visi keliai veda į komunizmą". Šalikelėse — durtuvų miškas. Netikėjome ir netikime nei viena, nei antra. . . Kokia laimė būti kuo nors įsitikinusiu ir kovoti! Mes praradom visus įsitikinimus. . .

"Aš norėjau pagalvoti, norėjau patylėti, pasitarti, kad išblaškyčiau savo dvejones. Nuo pirmų mano žodžių mane pasmerkė, kad aš esąs priešas, ir apkaltino, kad nedėkoju už laimę. Aš tapau priešu. Koks ten priešas, kai nežinau, kas yra mano priešas. . . Gerai galvoja ta balos dalis, kuriai užtenka tik storapadžių batų ir kvailo vepėjimo apie "kenčiančią Lietuvą". Tuo neseniai užsiiminėjau ir aš. Siaurakakčiai. . . Man ankšta tarp jų kvailų smulkių ir dar kvailesnių plepalų. O gal pakilsiu?.. Vargu. Grimsiu vis gilyn ir gilyn" (Studentai, 232-233 psl.).
Kad šitokios pesimistinės mintys įsigalėjo tarp jautresnių ir pranašesnių lietuvių studentų dėl sovietinės reakcijos kumščio, atrodo visai tikėtina. Ir tai juo labiau, kad J. Marcinkevičiaus atskleidžiamos 1960 metų nuotaikos lietuvių studentuose neatrodo giedresnės.

Nuo 1956 m. ir komsomolo organizacija lietuviams studentams atrodo nustojusi prievartinio auklėjamojo autoriteto. Iš V. Rimkevičiaus "Studentų" romano ji atrodo tapusi neišvengiama kasdienybe. Keleriais metais anksčiau, pagal V. Rimkevičių, stojimas į komsomola buvo susijęs su rizika, patetika ir sovietinės santvarkos išpažinimu. Tuo tarpu su Stalino nuvainikavimu visa tai atrodo nublukę, pačios organizacijos reikšmė sumažėjusi. Net toks svarbus komsomolo susirinkimas, kuriame turėjo būti kaltinami ir baudžiami Vėlinių demonstracijų dalyviai, prasideda be įprastos komunistams rimties ir patetikos. Rimtuoliai nori, kad bent susirinkimo pradžia nebūtų paversta į pramogą. Bet jie greit nusileidžia, kai linsksmas komjaunuolis Dzūkas garsiau užtraukia dainą apie pelėdą ("Išėjo tėvelis į mišką"). Tada visa didžioji auditorija pasileidžia dainuoti:
Nušovė visi vaikai
pelėdą. Ha-ha-ha!

Apie 1956-57 m. ir nauji nariai stoja į komsomola toli gražu ne idėjiškai užsidegę. Vieni tai daro dėl draugystės, simpatijų, kiti — dėl išskaičiavimų bei kitų motyvų. Kai jauna kandidatė komjaunimo susirinkime pasakoja savo autobiografiją, ši išeina visai menka, be jokio išpažinties charakterio. Ir mažai kas jos tesiklauso. Tik kandidatei ištarus "tai ir viskas, draugai", ją išgirsta jos artimiausias draugas, pakelia galvą, o paskui iškelia ir abi rankas priimti. Yra taip pat studentų, kurie į komsomola stoja dėl karjeros perspektyvų, pavyzdžiui, norėdami patekti į aspirantūrą, t. y. patekti į mokslininkų namus patogiam gyvenimui ir ruoštis profesūrai. Visos "plačiosios tėvynės" Rusijos mastu, be abejo, tai ne didžiausia karjera, bet lietuviams studentams ji tikra karjera, dėl kurios paaukojama mylima mergina, jos garbė ir duotas žodis. Tiesa, tokį studentą V. Rimkevičius smerkia ir net "nubaudžia", kaip buržuazinės galvosenos liekaną, bet faktas lieka faktu, kad komsomolas karjerizmui yra naudinga pakopa.

Komjaunuoliai ir gegužės pirmosios sovietinėj šventėj dalyvauja be demonstratyvaus paradinio mosto. Tokį mostą   nebent   galėtų   liudyti

Adomas  Galdikas  Long Islando peizažas (Tempera)

saulėj šviečiąs plakato užrašas: "Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetas". Bet šis užrašas lietuviams atrodo turįs ir patriotinės reikšmės. Šiaipjau to fakulteto (ir turbūt visai) studentų daugumai gegužės pirmosios komunistų iškilmės yra tik pavasarinės pramogos diena.
Nors komsomolo sekretoriai ir partorgai eina viršininkų ir kontrolierių pareigas tarp studentų, bet toli gražu nevisada pajėgia studentų mintis diriguoti. Ir patys komjaunuoliai tų viršininkų privengia, ypač susidomėję nepriklausomos Lietuvos poetais ir rašytojais. Komjaunuoliai nori pažinti tų rašytojų veikalus be "auklių" komentarų, nors komunistai tas knygas yra išėmę iš viešo vartojimo bibliotekose. Antai, studentas Vincas, kurį V. Rimkevičius vaizduoja pavyzdingu komjaunuoliu, negali susilaikyti slaptai nepasiėmęs iš bibliotekos vieno uždrausto lietuvių rašytojo senos knygos ir dėl to, įskųstas partorgui, turi patirti nemalonumų.

Apskritai lietuviai studentai Vilniuje studijuoja gana vargingai, dažniausiai gyvena valdiškuose bendrabučiuose ir laikosi iš valdiškų stipendijų. Bet jos nedidelės, kad užtektų žmoniškam pragyvenimui. Todėl studentai dažnai turi pasipildyti maistą atsivežtais iš kaimo, motinų sutaupytais produktais. Jais jie draugiškai dalinasi tarpusavy, dažnai studentės padeda studentams juos išsivirti ar išsikepti. Tačiau šitoks draugavimas bendrabučiuose neapsieina be dramų. Pasitaiko, kad viena antra studentė draugystėj ir meilėj nueina pertoli, tampa nėščia ir turi nutraukti mokslą, nors tokiais atvejais komsomolo pareigūnai įsikiša ir stengiasi tokius studentus sutuokdinti. Jie taip pat įsikiša į studentų gyvenimą, kai pastebi šių religines praktikas. Komsomolo susirinkimuose jie tuos draugus už bažnyčios lankymą smerkia. Kitokios antireliginės akcijos studentų gyvenime sovietiniai rašytojai neprimena.

V. Rimkevičius, K. Saja ir J. Marcinkevičius savo raštuose apie studentus taip pat visai nevaizduoja rusų. Vadinamosios "tautų draugystės" su tariamai "vyresniųjų brolių" rusų garbinimu lietuvių studentuose nematyti. Ar studentai iš tikro tokie abejingi rusams, ar jie tyčiom nekalba apie tuos atėjūnus, sunku pasakyti. Nors, antra vertus, nelengva patikėti, kad studentai nesusitiktų su rusais universitete arba institute, kad nematytų rusų valdininkų ir tarnautojų arogancijos. O gal toks vaizdas susidaro dėl minėtų sovietinių rašytojų tendencijos vaizduoti lietuvių gyvenimą taip, tartum jis ir visa sovietinė santvarka būtų vienų lietuvių reikalas. Pažymėtina, kad šituo atžvilgiu jie beveik niekuo nesiskiria nuo S. Narkeliūnaitės, kuri savo kelionės aprašyme ("Nuo New Yorko iki Vilniaus ir atgal") Vilniuje taip pat beveik nepastebėjo rusų, nors jie ten sudaro didelį gyventojų procentą.

Iš studentų gyvenimo, aprašyto V. Rimkevičiaus, K. Sajos ir J. Marcinkevičiaus, atrodo, kad lietuviai studentai stengiasi vartoti gryną lietuvių kalbą. Kai koks nors jų kolega filologas sukuria kokį nors nevykusį naujadarą, kiti tokį kolegą pradeda taisyti ir jį pašiepti. Jei tikėti tiems autoriams, rusiškų žodžių į lietuvių kalbą teįmaišo netikę studentai, palaidūnai. Pvz., rusišką žodį "poniatno?" (ar suprantama?) priežodžiu tevartoja lėbautojas ir tinginys sportininkas Silva Dzinziliauskas (K. Sajos komedijoj "Silva studentauja"). Bet šis yra kilęs ne iš lietuviško kaimo, o iš Kauno miesto. Be to, jis ari visto, sovietinės "naujosios klasės" atstovo, prekybinės bazės pareigūno sūnus. Ir V. Rimkevičiaus vaizduojamieji neigiamieji studentai bei studentės taip pat daugiausia kilę ne iš kaimo, o iš miesto. Tik jie autoriui svarbiausia neigiami atrodo dėl to, kad tebėra susirišę su buržuaziniu gyvenimu ir jo auklėjimu. Tai oficiali sovietinio aiškinimo tezė. Pozityvius studentus (be vienos antros išimties) minėti autoriai vaizduoja kilusius iš kaimo, su juo turinčius glaudžius ryšius, nors ir ne visada norinčius į jį sugrįžti, mokslą baigus. Tie studentai stengiasi gerai mokytis, kad nebūtų nutraukta stipendija. Tokiam nepasisekimui atsitikus, nukentėjusį stengiasi patys paremti. Kaip visi pasaulio studentai, jie bijo egzaminų, bet daugiausia rūpesčio jiems suteikia komunistinės teorijos egzaminai.

Žinių iš sovietinės literatūros apie lietuvių studentus 1960-61 metais mažiau teturim. Tėra tik J. Marcinkevičiaus apysaka "Pušis, kuri juokėsi". Ir reportažinio pobūdžio faktų joj mažiau negu V. Rimkevičiaus "Studentuose", nes apysaka pakelta į bendresnę, psichologinę-pasau-lėžiūrinę plotmę, su komunistinės ideologijos spalva. Savo apysakos centre J. Marcinkevičius yra pastatęs 23 metų studentą Romą. Jis Vilniaus dailės institute ruošiasi diplomui, projektuodamas baigiamąjį paveikslą vardu "Skaičių triptikas". Šis studentas, lietuvio kalbininko, pensijon išėjusio profesoriaus sūnus, dalyvauja siaurame intelektualiniame rately, kurio pastovieji nariai (poetas, aktorius, muzikas, advokatas ir pora universiteto studentų) privačiai prie kavos puoduko susirenka svarstyti meno, literatūros, kultūros istorijos bei filosofijos problemų. Šitą studentą J. Marcinkevičius vaizduoja susižavėjusį Vakarų pažiūromis ir madomis. Tik po tėvo mirties, paskaitęs jo dienorašty savęs pasmerkimą, Romas pergyvena dvasinę krizę, kol nueina į sovietinį konformizmą, pradėdamas piešti darbininkus viename fabrike, kur dirba studentui patinkanti abiturientė, mirusio tėvo įdukrinta mergaitė.

Taigi iš J. Marcinkevičiaus diagnozės atrodo, kad 1960 metų studentams ir jauniems lietuvių intelektualams būdingi yra siauri rateliai, kurių asmenims yra nusibodęs sovietinis kolektyvizmas ir jo ideologija, bet kuriuos domina Vakarų kultūros apraiškos. "Pušies, kuri juokėsi" ratelio dalyvius, ypač studentą Romą, yra sužavėjęs prancūzų ateistinis egzistencializmas. Kad Romas egzistencialistinis individualistas, matyti iš jo kai kurių filosofavimo frazių. "Aš nieko nepažįstu ir niekam nesimeldžiu", sako jis. "Aš noriu išvaduoti žmogų nuo bet kokių iliuzijų, noriu, kad jis, užsidėjęs ant pečių sunkią ir juodą žinojimo naštą, vistiek išlaikytų, vistiek herojiškai ją neštų" ("Pušis" 98 psl.). Nors jam rodosi, kad ir jo paties pasaulėžiūra yra iliuzija, tačiau Romas nori būti bent savų iliuzijų, tik jam vienam būdingų dailės kūrinių autorium. Todėl jis nori sukurti savo abstraktišką "Skaičių triptiką", nekenčia realistinių žurnalistinių dailininkų. Jis, ateisto tėvo ir komunistinių mokyklų auklėtinis, solidarizuoja su viso pasaulio nusivylusiais žmonėmis. Pradėdamas savo referatą apie kultūros nuosmukį ir mirtį, studentas Romas pasirenka neva vokiečių filosofo Osvaldo Badlerio knygos "Vakarų saulėleidžio" šitokią citatą:
"Mūsų pareiga stovėti nuolatiniame poste, be vilties, be galimybių išsigelbėti; mūsų pareiga stovėti, kaip stovėjo romėnų kareivis, kurį surado prie Pompejos vartų žuvusį, kadangi jį užmiršo pakeisti prieš Vezuvijaus išsiveržimą". O nuo savęs dar Romas priduria: "šita citata geriau už viską, ką aš žinau, išreiškia mūsų amžiaus turinį, herojišką ir beviltišką mūsų kartos budėjimą naujo pasaulinio Vezuvijaus papėdėje" (Pušis, 42 p.).

Bet mums įdomiau, kokį įspūdį palieka Vilniaus ratelio dalyviams šitoks referatas, nuaustas pagal Osw. Spenglerio, Toynbee ir egziscen-tialistų mintis. Beveik visi ratelio dalyviai referatui pritaria, išskyrus vieną Romo kolegą, dailės instituto studentą, dirvos ir žemės aistringą mėgėją Gailiūną, kurio paveikslą ratelio poetas Meškaitis šitaip charakterizuoja: "arimui trūksta mėšlo krūvelių, o žmogaus veidui — karpų". Tik šitas realistas kultūros nuosmukio ir mirties filosofijoj temato žūstančio Vakarų kapitalizmo nuotaikų išraišką, priešingą komunizmui, kai tuo tarpu "abu studentai, — rašo Romas, — nedrįsdami mirktelėti, žiūrėjo į mane neapsakomai susižavėję" ("Pušis", 45 psl.). Tie jauni studentai nebuvo kokie snobai. "Abu jie aistringai jieškojo tiesos", sako Romo lūpomis J. Marcinkevičius. Ši pastaba ypač reikšminga, nes ji atskleidžia, kad lietuvių studentuose yra gyvas tiesos alkis ir j ieškojimas bent privačiuose rateliuose, kuriuose neprivalomi komunistinių teorijų dogmatiniai šablonai. Kad ir beviltiškose, niūriose teorijose jaunimas įžiūri protesto ir drąsos išraišką, galima spręsti iš šitokių Romo žodžių:
"Man patinka, kad frazės, kurias aš metu, — tokios neįprastos, jog kelia klausytojų aktyvią neapykantą. Man patinka, jog tai, ką žinau ir sakau aš, nedrįsta pasakyti kiti, kad mano drąsai ploja keli intelektualiniai chuliganai paskutinėje partnerio eilėje" (Pušis, 99 p.).

Įdomu ir naudinga žvilgterėti, kaip šitokią studentų drąsą ir pastangas savanoriškai svarstyti ir susiformuoti savo pasaulėžiūrą, nepriklausomą nuo komunizmo, vertina tie asmenys, kurie buvo ar yra susitaikę su sovietine santvarka Lietuvoj. Romo tėvas, lituanistikos profesorius, apie savo sūnų ir į jį panašius studentus savo dienorašty rašo:
"Kada mūsų karta atvirai ar ne taip atvirai primena tiems jaunuoliams tikrą vertybių kainą, geriausiu atveju jie kukliai išklauso, o labiau įžūlūs pasako: — Mes norime gyventi". Tęsdamas toliau savo mintis, Romo tėvas klausia: "Iš kur. . . atsiranda to abejingumo visam, kas neliečia manęs, to persisotinimo, to visuomeninio tingulio — pagaliau, aš net nežinau, kokiu vardu pavadinti šį reiškinį. Ribotų gabumų jaunuoliai nueina paprasčiausio miesčionio keliu.. . Ir man jų negaila. Visais laikais buvo tokių žmonių; mums tik reikia rūpintis, kad jų kasdien vis mažėtų".

"Tačiau man labai skaudu, man iki ašarų gaila gabių žmonių, kurių veidai tarsi užantspauduoti totalinio nihilizmo, pasaulinio liūdesio, neigimo, visuotinio ne-pastenkinimo, kažkokio mirties kulto antspaudais. Nėra idėjų, nėra tikėjimo, nėra tiesos ir visa, kas turi tikslą, kryptį ir judėjimą, yra tiktai beprotybė, vienintelė tiesa yra tiktai mirties tiesa. Gyvenimas — tai tiktai trumpas, kvapą užgniaužiantis šuolis iš nežinios į nežinią, šie žmonės (aš su didelėm išlygom vadinu juos žmonėmis) yra seksualiniai, o ne visuomeniniai vienetai. . . Kuo gi skiriasi hipertropizuota meilė daiktams nuo abstrakčios, betikslės ir beidėjinės intelektualinės ekvilibristikos? Paprastas miesčionis gali ištisas valandas šluostinėti dulkes nuo savo daiktų pasaulio, be tikslo perstatinėti juos (perstatinėdamas jisai kuria)... Tas pats dulkių šluostymas nuo senų, supuvusių, tariamai filosofinių sistemų, betikslis juodų idėjūkščių perstatinėji-mas, ta pati gyvenimo ir skersvėjų baimė, tas pats užsidarymas savy — kas gi tai, jeigu ne nauja miesčioniškumo atmaina, jeigu ne intelektualinis miesčioniškumas?" (Pušis, 155 p.).

Tai rūstus pasmerkimas lietuvių studentų intelektualiniams būreliams bei jų dalyviams, kurie priversti gyventi sovietinių lėkštų vilčių, sistemingo melo bei grėsmingų, slaptų atominių bandymų atmosferoj ir kurie nebetiki istorinio materializmo optimistinėms dogmoms kultūros srityse. Tas pasmerkimas drauge liudija baimę dėl negausių augančių intelektualų, kuriuos gimdo privilegijuota sovietinė "naujoji klasė", anot Džilo, nes Romo tėvas dar rašo:
"Aš susipažinau su jo draugais, su kuriais jis gali per naktis be tikslo kilnoti ir perstatinėti dar labiau betiksles idėjūkštes ir didžiuotis savo drąsa ir originalumu. Mane nustebino, kad beveik visi jie, kaip sakoma, ne pirmoji karta nuo priekalo, augę dažniausiai inteligentiškose šeimose ir niekada nežinoję, kiek kainuoja kilogramas duonos. . . šiandien man aišku, kad duonos, o ir ne tik duonos, daviau perdaug ir nė syki nepasakiau, kiek tai kainuoja" (Pušis, 156 psl.).

Sovietinio režimo šalininkų pyktis dėl tų jaunų intelektualinių opozicionierių ypač didėja dėl to, kad jie talentingi. Studento Romo tėvas tai pakartotinai pabrėžia, rašydamas:
"šiandien peržiūrėjau paskutinius sūnaus paveikslus. .. Ir jo paveikslai, lygiai kaip ir veidas bei siela, užantspauduoti tais pačiais pesimizmo, neigimo, beviltiškumo antspaudais. Baisiausia, kad nutapyti jie talentingai. Kaip tikras menininkas, jis viską perleidžia per save ir viskam atiduoda save" (Pušis, 157 psl.).

Nors dėl tokio sūnaus nihilizmo Romo tėvas sau priekaištauja, bet jis taip pat mato, kad dėl jo sūnaus bei jo draugų individualistinio protesto laikysenos kalti ir kiti. Bet kas tos pašalinės įtakos, klausia Romo tėvas:
"Kas tie bailiai, kurie apgaudinėja mano sūnų, o patys slepiasi nežinau už kokių užuolaidų? Turbūt, už juodų. Nuplėškime jas ir parodykime visiems jų tikrą veidą. Beje, veido jie ir neturi — yra tik beformis, šlykštus mėsos gabalas, kuris, matote, irgi mąsto. Ir dar kaip mąsto!". (Pušis, 158 psl.).

Jeigu tie be veido mėsos gabalai stipriai mąsto, kaip išsitaria Romo tėvas, galima spėti, kad tai yra ateistinio egzistencializmo įtaka, atėjusi iš Vakarų su dailiąja literatūra, arba kad tai yra tas vakarietiškas optimistinis racionalizmas, kuris glūdi marksistinėj teorijoj, bet kuris provokuoja opozicinę reakciją intelektuališkai pranašesniuose studentuose. Greičiausia, kad reikšmės turi abu veiksniai.

Nors sunku tiksliau atsakyti į įtakų klausimą, tačiau iš J. Marcinkevičiaus raštų atrodo, kad per dešimtį metų lietuviai studentai, ypač chruščioviniame laikotarpy, yra pasukę nauja kryptimi, nepriimtina nei komunistams, nei okupantams. Apie 1948-50 metus aprašytieji studentai svyravo tarp lietuviškos rezistencijos ir pritarimo sovietiniam režimui, bet, okupacijos kumščio prislėgti, jie rezignavo. Tuo tarpu apie 1960-61 metus ("Pušies" Romo tėvo pasmerkimas aiškiai datuotas 1960 m.) lietuviai studentai ir kiti, komunistines mokyklas išėję, intelektualai pradeda bodėtis sovietinio gyvenimo ir komunistinės teorijos šablonais. Beveik niekam nebetikėdamas, tas gabus intelektualinis jaunimas dabar stoja į pasyvią opoziciją bent kultūros problemose, aistringai domisi Vakarų kultūriniu gyvenimu bei jo problemomis, tačiau iš tų Vakarų tegauna pasiimti ne stiprinančių bei gaivinančių vaistų, o dvasinių nuodų — ateistinį egzistencializmą, nihilizmą, — kuriuos perša ir kai kurie laisvieji lietuvių rašytojai.

Be abejo, mums gaila tų protestuojančių, individualistiškai ir nihilistiškai nusiteikusių lietuvių studentų, kuriuos J. Marcinkevičius savo "Pušy" pravardžuoja seksualiniais vienetais bei intelektualiniais chuliganais. Tačiau čia pat reikia pridurti, kad tas rašytojas nepasakė visos tiesos apie lietuvių studentus, nors ir užsiminė apie aistringą tiesos jieškojimą. Jis savo "Pušy, kuri juokėsi" nutylėjo, kad Lietuvoj dar yra spiritualistiškai nusiteikusių protestuojančių jaunuolių, kuriems nepriimtinas nei komunistinis materializmas su ateizmu, nei ateistinis egzistencializmas su nihilizmu. Iš sovietinių lietuvių laikraščių ("Literatūros ir Meno") žinome, kad tais pačiais 1960 metais, kai studento Romo tėvas "Pušies" apysakoj rašė pasmerkimą savo sūnui ir jo draugams už atsidavimą individualizmui ir nihilizmui, ne literatūrinis personažas, bet tikras Vilniaus universiteto studentas A. Jatulis išėjo į sovietinį laikraštį viešai ginti savo parapijos klebono ir tikinčiųjų nuo komunistinių puolimų ir šmeižtų. Kadangi, išspausdindamas A. Jatulio laišką, sovietinis laikraštis taip pat suorganizavo puolimą prieš tą drąsų studentą, yra pagrindo manyti, kad melų nepakentęs jaunuolis buvo išmestas iš universiteto. Kiek pavergtoj Lietuvoj yra šitokių, kaip A. Jatulis, drąsių riterių, tiesą mylinčių krikščionių, turbūt, greitai nežinosime. Tačiau jų Lietuvoj dar yra, nors V. Rimkevičius ir J. Marcinkevičius ir bijo apie tokius studentus rašyti pozityviai. Apie jucs tylėdsmi, arba juos viešai puldami, tie sovietiniai rašytojai įsirikiuoja į tokius pat mąstančius mėsos gabalus, kokius smerkia "Pušies" Romo tėvas už blogas įtakas jaunimui.

Bet, peikiant šitokį sovietinių rašytojų elgesį, jokiu būdu negalima džiaugtis tais Vakaruose gyvenančiais lietuvių rašytojais, kuris savo raštais niakina vertybes ir skelbia nihilizmą. Tuo jie neigia prasmę dirbti dėl Lietuvos laisvės ir neikvepia žmonių suteikti arba ruoštis suteikti dvasinę pagalbą, kuri dabar reikalinga ir bus labai reikalinga Lietuvos jaunimui ir šviesuoliams ateity. Tokią dvasinę pagalbą turėti nuolat prieš akis yra vienas svarbiausių uždavinių visiems laisviesiems lietuviams.
1961. VII. 5

Adomas Galdikas    Baltijos pajūrys
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai