Aidai.eu Apžvalga

ANTANAS TULYS

Parašė Domas Jasaitis

šešiasdešimt penkerių metų sukakčiai atminti

Dar Nepriklausomoje Lietuvoje teko paskaityti nepažįstamo Amerikos lietuvio rašytojo A. Tūlio pikantišku vardu knygą: "Aš bučiavau tavo žmoną".' Nustebau. Dingtelėjo mintis: "Būtų įdomu pamatyti tos knygos autorių. Bet jis buvo toli už vandenyno. O aš nesiruošiau palikti savo karšto.

Per ilgu būtų pasakoti, kaip ten buvo, kas atsitiko. .. 1954 m. pavasarį atsidūriau Tampoje, Floridoje. Vietinių lietuvių klubo susirinkime susipažinau su seniai jieškomu Antanu Tūliu. Netrukus patekau į jų motelį "Gay Surf" St. Petersburge. "Gaivi bangų lūžtis" yra prie Meksikos įlankos. Vėjingomis dienomis girdimas bangų lūžimas. Jis nėra taip dūsaujančiai ošiantis, kaip Palangoje; čia neaidi Jūratės raudos. Saulėtomis dienomis matomas akinantis, akvamarininės spalvos, nusidriekęs į begalybę, vandens veidrodis. Ramus. Jo sapnuojantį paviršių retkarčiais sudrumsčia, dienos rūpesčius užmiršęs, nardantis delfinas ar j paviršių iššokusi ir šviesos išsigandusi žuvis, ar plačiais sparnais lėtai suvasnojantis pelikanas, sekąs perveriančiomis akimis sidabrinių žuvų pulkų krypiavimą. Tik prazvimbiantys autovežimiai nutraukia besimezgančią svają.

Savo pastogėje Faustina ir Antanas Tūliai gyvena ramiai, kiek užsidarę, jau šešiolika metų. Priglaudžia ir globoja atvykstančius iš šiaurės Floridos saulės ir žavingų pajūrių mėgėjus. Tai jų duoninis šaltinis. Daugumą ūkinių problemų, atrodo, tvarko jinai, mūsų sukaktuvininkas jai talkininkauja, o atliekamą laiką iškeičia į žuvavimą ir kūrybą. "Taip, žuvauti aš aistringai mėgstu". Jam nėra svetima pažiūra "menas dėl meno". Jam artima pažiūra "žuvavimas dėl žuvavimo". Bet jau pradeda atsibosti. "Prisižuvavau per šešiolika metų. Kodėl mėgstu žuvauti? Gal tingiu ką kita dirbti, ar gal todėl, kad esu girdėjęs, jog Dievas-Alachas neįskaito į žmogaus amžių praleistas dienas žuvaujant. Jei taip, tai aš gyvensiu šešiolika metų ilgiau, negu buvo man skirta, žuvavimas yra žaidimas. Tuo laiku būčiau galėjęs parašyti kelis romanus. Bet nežinau, ar jie būtų atnešę man didesnį džiaugsmą negu pagauta žuvis". (A. T., laiškas, 1963).

Mano laiškas, kuriuo kreipiausi į A. Tulį ir prašiau suteikti duomenų apie savo gyvenimą ir kūrybą, sudrumstė jo nuotaikas. Jis atsakė: "Mielas Daktare, gal būtų geriau tylėti apie 65 m. sukaktį, nes to amžiaus sulaukęs žmogus jau yra išmetamas iš gyvenimo, numestas į laužą, kaip sudaužyta mašina, paliktas sėdėti ir laukti ateinančios giltinės. Man jau peršti širdį liūdesys, kad ir aš pagaliau esu pasmerktas tam likimui". Bet po ilgesnių imtynių susitarėme.

Sukaktuvininkas yra gimęs 1898 m. balandžio 6 Šeduvoje, Lietuvoje. Jis mano, kad jo tėvas buvo iš kažin-kur atsikėlęs į Šeduvą. Tėvas teturėjo tik grytelę ir daržą, nors vadinosi Tulevičiumi, buvo plikbajoris ir laisvai kalbėjo lenkiškai ir rusiškai. Jis buvo neraštingas, bernu tarnavo aplinkiniuose sodžiuose ir Šeduvoje. Vedė našlę Valantinienę, kurios mergautinė pavardė buvo Marcijona Plungytė, kilusi iš didelio ūkio netolimame Baukų kaime. Ji turėjo Šeduvoje tris "šniūrus" žemės, trijuose laukuose po vieną "šniūrą". A. Tu-lys neilgai gyveno Baukuose, motinos tėviškėje. Bet tie metai giliai į-smigo į jo atmintį. Novelėje "Paskutinis pasimatymas", atsilankius po ilgo nebuvimo trumpam laikui į gimtinę, jį užgožė gaivinantys vaikystės prisiminimai. "Baukų sodžiaus neradau. Jis buvo išsikėlęs į viensėdžius. Kai brolis Kazys parodė vietą, kur tada stovėjo Čepulio malūnas ir buvo sodžiaus pradžia, o prieš mane lingavo tik tirštų javų laukas iš abiejų pusių iki pat kelio, aš gyvai išgirdau Cepulio kieme šunį lojant, tą didelį Saliamoną, kurį palikau išvažiuodamas. Kaip gyvas atsistojo prieš mano akis Baukų sodžius. Atsišaukė kalbos, pasakos, dainos. O tuo tarpu žaliavo kviečiai, rugiai, tarp jų įsimaišęs žirnis, iki pat kelio toje vietoje, kur palikau Baukų sodžių" (Tūzų klubas, psl. 57).

Tos ištraukos parodo A. Tūlio meistrišką gebėjimą puikiai piešti žodinius vaizdų audeklus. Nežinau, ar galima trumpiau, realiau, vaizdžiau nupiešti po valakų reformos išaugusį Lietuvos kaimą, kuris pradėjo nykti jau devyniolikto šimtmečio gale ir kurį galutinai sunaikino pasklidę Lietuvos dirvose krupavičiš-ki matininkai. Taupiais, bet taikliais žodžiais, sodriais sakiniais nupiešia savo gimtavietę, namus, žmones, vaikystę, prisirišimą prie jų ir išgyvenamą dramą, jausdamas, žinodamas, kad vėl išeina, ir jau paskutinį kartą, iš savo tėviškės. Regėjimas, girda nepajėgia įimti visa iš aplinkos ir prikrauti tėviškės meile sielos aruodų. Tiems nepritekliams papildyti jis, pasąmonės įkvėptas, elgiasi taip, kaip darydavo antikinis Antėjas, norėdamas atgaivinti išsenkančias galias — glaudžiasi prie motinos žemės; nusiauna kojas ir vaikščioja basas. Gyvo kūno sąlytis su gyva, gimtinės gaivastimi garuojančia žeme išlaisvina emocijas, kurių ir laiko rūdys nesunaikina.

Gal dėl to A. Tulys, nors jau 50 metų gyvena ne Lietuvoje, paliko artimas lietuvių tautai. Galvoju, čion yra daug nusipelniusi jo motina. Ji buvo neraštinga, kalbėjo tik lietuviškai. "1933 m. grįžęs Lietuvon, pajutau, kad daug jos (motinos) išsireiškimų yra įstrigę ir pasilikę mano galvoje" (A. T. laiškas, 63).

Be pirmagimio Antano, Tūliams gimė dar du vaiku: Marijona ir Petras, kuris buvo septyniais metais jaunesnis už pirmąjį. Petrui tik gimus, tėvas išvyko į Ameriką užsidirbti pinigų. Jam išvykus, šeima paliko Baukuose. Įdirbdavo savo žemės šniūrus. Laikė vieną arklį, vieną karvę, kelias aveles ir skerdė dvi kiaules per metus. Tėvas visą laiką atsiųsdavo dolerių. Gyventi nebuvo sunku. Jie gyveno gal net geriau už tuos, kurie turėjo didelius ūkius. Buvo mažiau garbės, bet nereikėjo taip sunkiai dirbti, kaip aniems. Tėvas grįžo po 4-5 metų. Už užvargtus dolerius pasistatė naują pirkią, pripirko žemės. Matyt, parsivežė jų nedaug, nes tik vienus metus pagyvenęs Lietuvoje, jų pritrūko ir vėl išvyko į dolerių šalį. Žadėjo grįžti po 4 metų. Bet 1914 m. nelauktai susirgo greitąja džiova ir, mėnesį pasirgęs, mirė. Palaidotas Batavia, 111., miestelyje, apie keturiasdešimt mylių nuo Čikagos.

Mūsų sukaktuvininkas, paaugėjęs, žiemomis lankė pradinę rusų mokyklą ir ėjo paruošiamuosius kursus į ponystę — vasaromis ganė.. . "Kiaulių neganęs — ponu nebūsi". Lietuvių rašto mokėsi pas "daraktorių" Samulį. Nebuvo dideliai mokslu užsidegęs. Tad, nors ir baigė mokyklą, mažai ko išmoko. Jis pats su šypsena apie tai sako: "Matyt, buvau prastas mokinys. Tačiau didžiąją kvitelę, leidžiančią eiti prie pirmos komunijos, gavau iš karto. Gal todėl, kad viliodavau klebono karvelius".

A. Tūliui kiek suvyriškėjus, motina prikalbėjo vykti pas tėvą, nes būsią visiems lengviau gyventi. Bata-viją pasiekė 1913 m. birželio mėn. Su tėvu teko gyventi tik truputį ilgiau nei metus. Su Lietuva ryšiai nutrūko dėl prasidėjusio karo. Į ją A. Tulys buvo grįžęs keliems mėnesiams 1933 m.
Brolis Petras išaugo augštas ir stambus vyras ir tarnavo pasienio policijoje. Mirė tragiškai 1934 m. Sesuo Marijona ištekėjo ir augino sūnų. A. Tulys paskutines žinias apie savo šeimą gavo 1947 m. Laiške buvo pranešta, kad jo motina buvo mirusi antrojo pasaulinio karo metu. Jame buvo išskaičiuota, kurie jo artimieji tebegyvena savo vietose ir kurių jau nebėra. Laiško pabaiga buvo mįslinga: "Mes dabar gyvename labai linksmai, sueiname, alų geriame ir dainuojame". Į vėliau rašytus laiškus nebuvo jokio atgarsio.

A. Tulys mokosi
Atvykusį sūnų tėvas įtaisė dirbti fabrike, — mašina kalė gelžgeliams skyles. Pramokęs šiek tiek kalbos, prašė tėvo, kad leistų į mokyklą. Neleido. Jis galvojo grįžti Lietuvon pas šeimą ir norėjo kiek galima greičiau ir daugiau susitaupyti dolerių. Bet įvyko kitaip. Netikėta tėvo mirtis padarė A. Tulį nepriklausomą. Nutarė mokytis. Su mirusio tėvo paliktomis ir savomis santaupomis 1916 m. išvyko į Valparaiso universitetą, Indianos valstybėje. Prie jo buvo vienų metų kursai pasiruošti į vidurinę mokyklą, pati vidurinė mokykla ir keli universiteto fakultetai. A. Tulys rimtai atsidėjo studijoms. Ne tik mokėsi, bet ir mokė kitus lietuvius studentus gimtosios kalbos — gramatikos, sintaksės ir net literatūros. Lituanistikos mokytoją išrinkdavo patys studentai. Universiteto vadovybė jį tvirtindavo ar atmesdavo. Yra pagrindo galvoti, kad A. Tulys jau tuomet buvo studentų tarpe rimčiausias lietuvių kalbos žinovas. Universitetas įtraukė jį į fakulteto mokytojų sąrašą. Anksčiau taip nebuvo daroma. Lituanistikos pamokų buvo dvi valandos kasdien. Už tą darbą A. Tulys gaudavo valgį ir neturėjo mokėti už mokslą. Tad palikdavo tik kambario nuoma.

Studentas Tulys vasaromis dirbdavo raštinėse, redakcijose ar fabrike. Didelio rūpesčio dėl lėšų nebuvo, nes jį rėmė jo pusbrolis Kazimieras Plungė, drauge su juo atvykęs į Ameriką. "Jis man davė pinigų visada, kada tik paprašiau, ir tiek, kiek prašiau". Besimokydamas įsiskolino iki trijų tūkstančių dolerių. Bet visa buvo grąžinta su šešių nuošimčių priedu. Nuošimčius A. Tulys pridėjo savo noru ir valia. Baigęs gimnaziją, buvo palinkęs studijuoti literatūrą, psichologiją, sociologiją, kalbas. Bet vėliau susvyravo ir apsisprendė tapti vaistininku: mokslas trumpesnis ir darbas pastovesnis ir pinigingesnis. Kaip dabar, taip ir tais laikais darbas lietuviškoje spaudoje buvo ir neužtikrintas ir neduoningas. Baigęs Valparaiso universitetą, dar išlaikė Illinojaus valstybės egzaminus.

Valparaiso universitetas
Ta mokslo įstaiga suvaidino reikšmingą rolę mūsų emigracijos kultūriniame gyvenime. Pravartu stabtelti prie jo kiek ilgėliau. Jį įkūrė milijonieriai Brown ir Kendzie devyniolikto amžiaus gale. Tai buvo neturtingiems moksleiviams gimnazija ir universitetas. Studentai už įvairių ūkio darbų atlikimą gaudavo maistą ir buvo atleidžiami nuo mokslapinigių. Tai buvo didžiausia parama.

Mūsų pirmieji emigrantai atvyko į šią šalį užsidirbti dolerių. Tad moks-linimasis jiems buvo neaktualus. Bet nuo 1899 m. iki 1914 m. į JAV atvyko 252,594 mūsų tautiečių. Iš jų 45,672 buvo be jokio užsiėmimo (vaikai, kiti šeimos nariai). Iš jų apytikriai 25-30,000 buvo ligi 25 m. amžiaus (L. E. X, p. 140). Pridėję jau čia gimusius, gausime stambų skaičių mokyklinio amžiaus jaunuomenės. Tai palankiai progai atsiradus, lietuviai gausiai ja pasinaudojo. 1918-19 m. Valparaise buvo daugiau kaip 100 lietuvių studentų. Per ilgą metų eilę jame yra buvę keliolika šimtų lietuvių jaunuolių. Ne visų jų darbo ir pastangų vaisiai buvo vienodi. Dalis baigė tik kursus, paruošiančius į gimnaziją, kita dasiyrė iki universiteto, treti baigė jį ir sudarė pirmuosius Amerikos lietuvių inteligentijos būrius. Tik mažesnė dalis įgijo profesiją. Vieni negalėjo to padaryti dėl nepakankamo pasiruošimo, antri dėl visiško nesugebėjimo išmokti paskaitas ir išlaikyti egzaminus, treti dėl finansinių nepriteklių. Bet ir nebaigusiems Valparaiso universitetas buvo naudingas: jie vis dėlto šio to pramoko. Jų gyvenimas ateityje buvo lengvesnis.

Valparaiso universitetas paruošė visuomenininkus: dr. S. Biežį, dr. A. Rakauską, dail. Šileiką, K. Augusti-navičių-Augustą, dr. J. T. Vitkų, Bimbą, Andriulį, Vyt. Sirvydą, dr. K. Drangelį, dr. P. Daužvardį ir kt. Čion suminimi tik tie, kurie mokėsi vienu laiku su A. Tūliu. Daugumas senosios kartos gydytojų ir dantų gydytojų yra to universiteto auklėtiniai. Vienu laiku su A. Tūliu studijavo farmaciją Vaičiūnas, Bielskis (miręs), Bliza, Kaziliauskas, Kose-rauskaa, E. Kromelis (mirė), Zigmas Kielė (mirė), Pr. Šeštokas, čiulis. Vienas iš pirmųjų lietuvių, baigęs Valparaisą, buvo gyd. Adomas Juška (miręs). Jis paliko nemažai žinių apie tą įstaigą. Jas berods turi K. Augustas, vienas iš "Naujienų" redaktorių. Valparaiso univ. studentija buvo ideologiškai diferencijuota. Veikė katalikų, socialistų, o vėliau ir komunistų studentų kuopelės. Šalia jų gyvavo Lietuvių literatūros draugija, kuriai galėjo priklausyti visi lietuviai studentai. Ji turėjo nemažą knygyną. Lit. dr. suskilus (po 1917 m. spalio revoliucijos), knygynas atiteko Bimbos ir Andrulio žinion. Vėliau jis buvo pasiųstas į Pietų Ameriką (A. T. laiškas, 1963). Lit. dr. rinkdavosi kiekvieną penktadienį. Visuomet buvo du pranešėjai. Po pranešimų vykdavo diskusijos. A. Tulys, atvykęs į Valparaisą, pastebėjo, kad Lit. dr. susirinkimuose dominuoja Bimbos ir Andrulio paeekėjai. Jam greitai išaiškėjo, kad Valparaiso universitete yra studentų "be nuomonių", yra tautininkų, o katalikai turi net savo organizaciją, kovojančią prieš Bimbos-Andrulio vadovaujamą grupę. Jis nenorėjo pasilikti pašalinis stebėtojas. "Man atėjo mintis į-sirašyti į katalikų studentų draugiją, kad padaryti šiokį tokį ryšį tarp jų ir tautininkų, kurie jokios ideologijos neturi, kad būtų lengviau laikytis prieš Bimbą-Andrulį ir kitus tokius" (A. T. laiškas, 1963). Bet jis, Antanas Tulys, buvo atviras san-darietis ir bedievis ("bedievių" buvo nemažai). Katalikai ir "bedieviai" lietuviai patriotai kartu sėkmingai kovojo prieš "didžiuosius bedievius" — Bimbos - Andrulio bloką Literatūros draugijoje. Vėliau, kai JAV socialistai suskilo į komunistus ir socialistus, Valparaiso socialistai studentai irgi skilo: vieni virto komunistais, o kiti susijungė su vidurine srove.

Tuometinė lietuvių visuomenė
Dera nors prabėgomis pažinti anų laikų visuomenę, kurios apsuptas A. Tulys brendo ir kurios įtakoje formavosi jo pasaulėžvalga ir gyvenimo-žiūra. Tai padarius, bus lengviau suprasti ir teisingiau vertinti jo kūrybą.

A. Tulys atvyko į JAV prieš penkiasdešimt metų. Amerika buvo skurdesnė už dabartinę. Bet krašto visuomenė buvo palanki, tolerantiška ir padėdavo ateiviams. "Man asmeniškai ji atrodė broliška" (A. T. laiškas, 1963).

Lietuviška visuomenė buvo labiau vargo ir skurdo prislėgta. Lietuviai ateiviai gyveno labai susikimšę. Valgė stipriai, bet vienodai. Prisilaikė lietuviškos dietos: valgė riebią sriubą, šonkaulius, lašinius, kumpį, kugelį, labai mažai daržovių ir vaisių. A. Tulys rašo apie tuos laikus: "Kai aš atvykau, mes šešiese miegojome viename kambaryje, kur buvo tik trys lovos. Namų šeimininkė mus apskalbdavo, pusrytį iš savo duodavo, pietus virė iš mūsų produktų, ir už tai gaudavo tik du doleriu per savaitę". "Čia nė vienas neskaitė ir neėmė laikraštį. Turbūt, nė vienas nemokėjo skaityti. Aš jiems rašydavau laiškus į Lietuvą" (A. T. laiškas, 1963).

A. Tulys, nusikėlęs į kitus namus, gavo miegamąjį tik dviem, ir jau pirmą kartą pamatė savaitraščius "Kataliką", "Keleivį" ir lietuviškų knygų. Jis iki šiol negali užmiršti, kaip vienas vyras aplankydavo kartą per mėnesį visus lietuvius, susirinkdavo laikraščių prenumeratas, parduodavo lietuviškas knygas, laikrodžius ir žiedus. Atrodo, kad tai buvo savo rūšies knygnešys ir iš to pragyveno. Jis taip pat patardavo vyrams negerti, kortomis nelošti, bet skaityti ir mokytis. A. Tulys mano, kad būtų labai gera, jei ir dabar atsirastų "per gryčias" einančių vyrų, platinančių lietuvių knygas, laikraščius, žurnalus. Jis tiki, kad mažai kas atsisakytų.

Tai toksai vaizdas buvo mažesnėse lietuvių kolonijose. Čikagoje, Bostone ir kituose dideliuose miestuose atrodė pažangiau. Bet ir tokioje Čikagoje atsitikdavo daug muštynių: lietuviai mušėsi tarp savęs ir su kitų tautybių vyrais, dažniausiai šokių salėse. Lietuvius užpuldavo kitų tautų emigrantai, bet ne tikri, seni amerikiečiai. A. Tūliui teko matyti vienas tokias muštynes šokių salėje, kur lenkai pradėjo stumdyti lietuvius, atiminėti iš šokančių merginas. Čia, pašaukti, atskubėjo Baltojo Dobilo klubo vyrai, kurie specializavosi muštynėms. Jie, apie 20, į-siveržė j salę, apsiginklavę smogimo prietaisais. Suvarė visus vyrus prie sienų ir klausė, ar kalbi lietuviškai. Nekalbantiems lietuviškai, nežiūrint, kas jis buvo, davė pagaliais per galvą. Aprašytos sąlygos buvo pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, kai jau buvo daug lietuviškų parapijų, draugijų, klubų, knygų, laikraščių. Dvi-uesimtojo šimtmečio pradžioje buvo dar liūdnesnis vaizdas. Todėl A. Tūlio vaizduotėje prisikrovė daug juodų spalvų apie lietuvį emigrantą.

1929 m. A. Tulys vedė Faustiną Ragutytę. "Mus surišo lietuvis kunigas zakristijoje. Aš turėjau pasirašyti dokumentą, kad jei mums atsirastų vaikų, aš nesipriešinsiu juos auklėti katalikų tikėjime. Vienas ir kitas nusileidome, padarėme kompromisą, kad mūsų įsitikinimai nekliudytų mūsų susituokimui".

Susipažinus su Tūliais, jau pirmas įspūdis atskleidžia jų būdų ir elgesio skirtingumą. Pažinčiai didėjant, tas skirtingumas dar labiau išryškėja. Jis staigus, užsidegantis, sangvinikas. O ji rami, išlaikyta, atrenkanti žodį, atsverianti, užtęsianti veiksmą. Jų pasaulėžvalgos nevienodos. Bet tai nekelia nesusipratimų jų santykiuose. Vaikų nebuvo. Feodoras Šaliapinas išsireiškė, kad tik pirmieji 35 metai šeimyninio gyvenimo yra sunkūs. Vėliau teka visa sklandžiai. Faustinos ir Antano Tūlių tasai teigimas, matyti, neliečia, štai ką jis kalba apie pirmus 34 savo šeimos gyvenimo metus: "Mums nepasitaikė nei vieno rimto nesusipratimo, kuris būtų davęs net mintį išsiskirti. Turiu su džiaugsmu pasakyti, kad aš gavau labai gerą žmoną. Ir daugiau — ji nei serga, nei sensta. Jos nevilioja nei deimantai, nei kailiai, nei puošnios vilos".

Gal dėl to ir tais laikais, kai jie turėjo Beverly Hills, Čikagoje, turtuolių rajone namą, bendravo su jais, jiems nebuvo aišku, ar toksai gyvenimo būdas yra tikras, pilnavertis. A. Tulys sako: "Ir dabar nežinome, kur jis yra tikras". Bet matyti, kad nors viešo žodinio atsakymo į tą klausimą nėra, bet vidinis, abiem priimtinas, atsakymas buvo padarytas.

Ponia Tulienė yra baigusi kolegiją ir dirbo daugelį metų keliose įstaigose atsakingą darbą. Bet tai nekliudo jai būti mūsų liaudies dainų audėjėle. Jei būtų gyvenusi Lietuvoje, būtų audusi baltas drobes, šešioliknytes staltieses ir vaivorykštės spalvų juostas. O čionai audė savo ašmenini ir bendrą su vyru gyvenimo audeklą. Aplamai žmonų dalia nėra lengva, juo sudėtingesnė ir slepianti savyje daug staigmenų yra rašytojo žmonos dalia... Man atrodo, kad ji išsprendė visus gyvenimo iškeltus — ir spygliuotus ir švelnius — uždavinius sėkmingai, teisinga ir pakankamai žavinčiai. Mano ilgamečių susitikimų išvadą patikrina ir paties A. Tūlio žodžiai: "Galvodamas apie savo žmoną Faustiną, prisimenu japonų eilėraštį:
jei anapus, kur laikas nei laikrodžiu, nei mirtimi nepažymėtas, kur nors jos balsą išgirsiu, aš tuojau pakilsiu, skubėsiu jos pasitikti. Jei ji sutiks, tada mudu kartu gyvensime ilgiau už saulę, už visą mūsų žvaigždyną".

Viešnagė Lietuvoje
Antanas Tulys grįžo į Lietuvą 1933 m. t. y. po 20 metų nebuvimo. Viešėjo keturis mėnesius. Per ilgą nebuvimo laiką visi pažįstami pasidarė nepažįstami.
Gimtinės miestelis Šeduva buvo nedaug pasikeitusi. Bet aplinkiniai sodžiai jau išėję į viensėdžius. Tai A. Tulį jaudino. Buvo gaila, kad nėra romantiškų sodžių. Šeduva buvo išaugusi: padidėjo viena vaistine, atsirado bankas ir kelios lietuvių krautuvės.

Ūkininkų galvojimas buvo šviesesnis, o gyvenimas buvo geresnis. Jis pastebėjo, kad į miestą ir kaimus buvo atėję naujų žodžių ir dainų. Jam krito į akį Kauno policininkų išvaizda. Jie visi buvo labai gražūs ir labai augšti, gal daugiau nei šešpėdžiai vyrai. Prieš išvykdamas į Ameriką, jis nebuvo matęs Kauno, todėl negalėjo padaryti palyginimo. Miestas buvo gražus ir jaukus, ypačiai Laisvės Alėja. Nuobodžiauti nebuvo laiko. Stotyje jį pasitiko "Lietuvos žinių" atstovas Juozas Pronskus ir didelis siurpryzas — Anelė Bratėnaitė, dar iš Bostono labai gerai pažįstama. Rytojaus dieną ji išvedžiojo jį po Kauną, parodydama visa, kas buvo įdomesnio. Su kai kuriais rašytojais jį suvedė kritikas Kostas Korsakas, kuris kiek anksčiau buvo atvykęs j Šeduvą pasimatyti su Tūliu. Jam teko nusifotografuoti su Justinu Pa-leckiu ir keliais kitais "Naujo Žodžio" redakcijoje. Jis aplankė Putiną Mykolaitį, Liudą Girą, "Spekty-vos" leidėją Praną Būdvytį ir kelis kitus. Pas Putiną nuo grindų iki lubų — visos keturios sienos bibliotekos paslėptos. Putinas labai gražiai priėmė A. Tulį savo namuose, kalbėjo su juo kaip su lygiu. Jis buvo jam labai atidus, padovanojo keletą savo autografuotų knygų. Kazį Binkį matė tik iš tolo. Jis buvo susitikęs Al. Braziulį, T. Tilvytį, Venclovą, Gricių, Bronį Railą ir keliolika kitų rašytojų. Bronys Raila buvo visų pažįstamas Laisvės Alėjoje. Tad antrą kartą su juo eidamas į miestą, paliko savo skrybėlę kambary, kad ir vėl ranka nepavargtų, ją kilnojant. Poetas A. Rimydis, kuris tuomet buvo "Ūkininko Patarėjo" redaktorius, iškėlė šaunią puotą — išleistuves. Lietuvos rašytojai buvo labai svetingi. "Jie mane mylėjo ir reklamavo gal net daugiau, negu aš buvau vertas" (A. Tulys, laiškas, 1963).

Tulys įžengia į spaudą ir visuomenę
"Nei skaityti, nei rašyti, o karalium deda". Tas posakis gali būti pritaikytas Antanui Tūliui. Jis jau 1914 m. pradėjo rašyti feljetonus į "Lietuvninkų Vienybę". Tas darbas suvedė jį į artimą pažintį su Miku Tarabilda ir Pijum Norkumi, "Vienybės" redaktorium. Santykiai su jais buvo lemtingi Tūlio karjerai. Jų skatinamas A. Tulys metėsi tobulintis lietuvių kalboje. Per keletą mėnesių įtempto darbo padarė didelę pažangą. Bet lietuvių kalbos reikalo jis niekuomet nenustūmė į šalį. Ją vis puoselėjo. Jis neturi jokių diplomų, bet lietuvių kalboje yra stiprus. Jo žodynas nėra nususęs, jo kirčiavimas teisingas. Nepaprastai maža jo raštuose svetimybių. A. Tulys gali būti pavyzdžiu, kaip galima išsaugoti savo gimtąją kalbą penkiasdešimt metų gyvenant svetimoje šalyje, artimai santykiaujant su kitų tautybių žmonėmis, ne tik girdint, bet ir profesijoje vartojant svetimą kalbą ir daug knygų skaitant svetima kalba.

Tarabilda ir Norkus skatino A. Tulį siekti augšto mokslo. Jiedu stengėsi tėviškai perduoti jam savo literatūrinį patyrimą, savo laikrašti-ninkišką techniką, nors ji buvo ribota ir netobula. A. Tulys prisimena nepaprastai šiltai P. Norkų, kuris rašė jam ilgus laiškus su visokiais patarimais ir padrąsinimais, grąžindavo rankraščius jau ištaisytus ir Liet. Vienybėje išspausdintus, kad būtų lengviau pamatyti daromas klaidas.

Atvykęs į Čikagą tvarkyti "Lietuvos", kurios redaktorius Br. Balutis ruošėsi vykti Lietuvon, P. Norkus pakvietė A. Tulį savo bendradarbiu. Tuomet įvyko nelaukta keistenybė: po kelių mėnesių jis paliko šio dienraščio tikruoju redaktorium ir šešias savaites jį redagavo. "Rašydavau, iki užmigdavau. Jei pasitaikydavo palikti nebaigtą straipsnį ant redaktoriaus stalo ar mašinėlėje, tai rytą jį rasdavau atspausdintą dienraštyje. Paruoštą raštą peržiūrėti ar perrašyti nebuvo laiko" (A. T., laiškas, 1963). Taip atsitiko dėl to, kad dienraščio redaktoriai vienas paskui kitą buvo kviečiami darbui į išsilaisvinusią Lietuvą. Balutis išvyko pirmasis, vėliau P. Norkus, paskui K. Gineitis. Numatytas naujas redaktorius Gediminas negalėjo taip greitai atvykti. Didelė laimė buvo, kad tuo metu viešėjo Čikagoje kompoz. St. Šimkus, kuris retkarčiais parašydavo vedamąjį ir talkininkavo kituose darbuose, žinoma, negalima buvo laukti iš A. Tūlio straipsnių ypatingo tobulumo, bet vistiek jie parodė, kad jis buvo pajėgus aktualius faktus sutelkti ir juos tinkamai įvertinti. Gal dėl to jis buvo tokioms pat pareigoms išrinktas į "Sandarą" Bostone vietoj išvykstančio V. Šlia-kio. Darbas sekėsi. "Sandara" buvo patobulinta: vieną puslapį paskyrė literatūrai ir įvedė aktualijų skyrelį, kuris sudarė medžiagą dialogui su visuomene. A. Tulys teigia, kad jis pirmasis sugalvojo lietuvių tarpe, kai kuriomis progomis, grožio karalienės rinkimą. Nors kai kurie lietuviški laikraščiai tą naujovę smerkė, bet, atrodo, kad ji prigijo. A. Tulys tapo populiarus visuomenėje, dar būdamas studentu Valparaise. Iš ten, o vėliau iš Čikagos ir Bostono, jis buvo kviečiamas į miestus ir miestelius pasidalinti nuomonėmis ir daryti pranešimų. Jis yra lankęs "Sandaros" kuopas su prov. J. Makaus-kiu, kai pastarasis atvyko rinkti aukų. Vėliau važinėjo su dainininku Butėnu. Čikagoje turėjo debatus su Bimba, kuris atvyko tam reikalui iš Bruklyno, N. Y. Salė kimšte prisikimšo, sėdinčių ir stačių. Dar daugiau paliko už durų. Debatai buvo audringi, bet baigėsi be muštynių.

A. Tulys susipažino, ypatingomis sąlygomis, ir su kun. P. Būčių. Jo draugai M. Šlikas ir Paukštys dažnai nuviliodavo A. Tulį vasarą į Čikagos vyčių parengimus. Būsimas vyskupas Bučys laikė juose keletą paskaitų. Po jų būdavo diakusi-jos, į kurias A. Tulys mėgdavo įsivelti. Jis negali užmiršti tokio atsitikimo: "Kun. Būčys buvo sutikęs eiti su manim j debatus. Bet už kelių vakarų savo paskaitos metu paklausė manęs, kokius aš atestatus turiu, kokį mokslą esu baigęs. O tada aš net gimnazijos nebuvau baigęs. Dabar man gėda tai prisiminti — buvau tikras akiplėša. Tai primenu tik vysk. Bučio garbei, kad suprasti, koks didelis tolerantas jis buvo, kokią didelę kantrybę jis turėjo pakęsti mane jaunuolį ir igno-rantą" (A. T., laiškas, 1963).

Bostono sandariška visuomenė priėmė prieteliškai jauną redaktorių. Jis apsigyveno pas Bratėnus, prie pat Atlanto. Ten pat gyveno Vincas Šlia-kas ir Mikas Petrauskas iki išvykimo į Lietuvą. V. šliakas mokslinosi Europoje. Lietuvoje buvo knygnešys ir priklausė prie žinomos slaptos Sietyno organizacijos, žandarams ją susekus, pasitraukė į užsienius. A. Tulys turi apie jį daug vertingos medžiagos.

Nors darbo buvo daug ir atlyginimas nedidelis, o ir jį ne kiekvieną savaitę gaudavo, bet A. Tulys sako: "Man atrodo, kad mano gyvenimo smagiausieji metai buvo Bostone".

Bet po dviejų metų neramaus, į-tempto darbo, jis apsisprendė būti vaistininku ir išvyko į Čikagą.
Grįžęs iš Bostono A. Tulys tapo registruotu farmacininku. Kurį laiką dirbo lenko Gobulevskio vaistinėje. Paskui pats įsigijo vaistinę. A. Tulys nauju darbu buvo patenkintas ir pradžioje labai domėjos. Vaistinę išlaikė 20 metų (1927-1947). Bet ilgos profesinio darbo valandos, komplikuota atskaitomybė, labai platus visuomeninis santykiavimas buvo sunkiai nugalimos kliūtys kūrybai reikštis. Vistiek ji visai niekad neišseko. 1946 pašlijęs sveikatingumas privertė jieškoti ramesnio gyvenimo sąlygų. Už santaupas Tūliai įsigijo Floridoje sklypą, pasistatė moteliu-ką ir iš jo verčiasi ir veda kuklų, pusiau atsiskyrėlišką gyvenimą. (Bus daugiau)

Sukurta: Kretingos pranciškonai