Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PROF. STEPONĄ KAIRĮ PALYDINT PDF Spausdinti El. paštas

1964 gruodžio 16 Niujorke mirė prof. Steponas Kairys, Lietuvos nepriklausomybes akto signataras ir Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pirmasis pirmininkas, Lietuvos socialdemokratų partijos vienas iš pačių pagrindinių vadų.

Gimė 1878 gruodžio 20 (senuoju stiliumi) Užunvėžių k., Kurklių vis., Ukmergės aps. 1894 m. baigė Palangos progimnaziją ir 1898 m. Šiaulių gimnaziją. Inžinerijos studijas ėjo Petrapilio technologijos institute, kurį baigė 1908 m. Nuo 1911 m. rudens apsigyveno Vilniuje, kur iki 1916 m. vasaros dirbo Vilniaus savivaldybės kanalizacijos skyriuje, ruošė projektus ir pirmasis pradėjo kanalizacijos darbus Vilniuje — kanalo statybą Didžiojoje gatvėje. Nepriklausomoje Lietuvoje 1923-38 m. vadovavo Kauno m. savivaldybės kanalizacijos ir vandentiekio skyriui — sukanalizavo Kauną ir jame įvedė vandentiekį. Be to, jis suprojektavo Šiaulių vandentiekį ir buvo ekspertas ruošiant Marijampolės, Vilkaviškio ir Panevėžio kanalizacijos projektus.
Drauge nuo 1923 m. dėstė kanalizacijos ir vandentiekio kursą Vytauto D. universitete ir išspausdino stambų mokslini veikalą "Miestu kanalizacija" (1939).


1939 fa. buvo pakeltas ordinariniu profesoriumi 1940 m. gavo garbės daktaro laipsni už Lietuvos sanitarinių į-rengimų statybą. Inž. A. Novickio žodžiais, prof. Stp. Kairys buvo "Lietuvos sanitarinės technikos tėvas - kūrėjas".

Bet ypač jis reikšmingas kaip vienas didžiųjų Lietuvos politikų. Politikoje jis reiškėsi kaip socialdemokratas. 1900 m. įstojęs į Lietuvos socialdemokratų partiją, tapo vienu iš pačių pagrindinių jos vadų, buvo nuolatinis jos centro komiteto narys, frakcijos vadovas visuose demokratiniuose Lietuvos seimuose, partinės spaudos redaktorius ir įvairių brošiūrų autorius. Dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime 1905 m. ir kaip socialdemokratų atstovas įėjo į jo prezidiumą. Per I pasaulinį karą likęs Lietuvoje, aktyviai jungėsi j nepriklausomybės atstatymo veiklą, Vilniaus konferencijoje 1917 m. buvo išrinktas j Lietuvos Tarybą ir kaip jos narys 1918 vasario 16 pasirašė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą. 1919 m. ketvirtame (M. Sleževičiaus) kabinete jis buvo tiekimo ir maitinimo ministras. Steigiamaje seime buvo politinės komisijos narys, III seime (1926) — seimo vicepirmininkas.Iš politinės veiklos jis nepasitraukė ir vėliau, įsigalėjus   autoritetiniam   režimui.  

1931 m. kartu su A. Žvironu paruošė naują Lietuvos socialdemokratų partijos programą, priimtą 1932 m. suvažiavime. Vokiečių okupacijos metu prof.   Stp.   Kairys   buvo   išrinktas 1943    m. sudaryto Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pirmuoju pirmininku.  Besitraukiant  iš  Lietuvos, 1944 m. vasarą buvo vokiečių gestapo pagautas ir kalintas. Vėliau vėl jungėsi į Vliko darbą.

1951 m. atvyko į JAV, kur išspausdino du tomus savo įdomių ir vertingų memuarų: "Lietuva budo" (1957) ir "Tau, Lietuva" (1964). Nors ir sunkiai nesveikatos kamuojamas, rinko medžiagą trečiajam atsiminimų tomui, kol buvo pašauktas amžinybėn.

"Tau, Lietuva, kad būtum laisva ir demokratinė, skyriau visą savo gyvenimą" — šiais testamentiniais žodžiais antrojo memuarų tomo įvade prof. Stp. Kairys išsakė ir savo gyvenimo kelią. Ir šiame kelyje siektą idealą. Doktriniškai įsitikinęs socialdemokratas marksistas, prof. Stp. Kairys buvo lygiai nuoširdžiai patriotas lietuvis. Jo visų pirma nuopelnas, kad Lietuvos socialdemokratinis sąjūdis griežtai atsiribojo nuo komunistų ir su jais vedė neatlai-džią kovą. Net tuo metu, kai prieš II pasaulinį karą daug kur kūrėsi su komunistais bendradarbiavimo "liaudies frontas", Lietuvos socialdemokratai juo nesusigundė. Tokį pat principingą tiesumą prof. Stp. Kairys paliudijo ir JAV, kai teko reaguoti prieš socialdemokratinio "Darbo" žurnalo jaunųjų redaktorių tam tikras fluktuacines ("zigzagines") tendencijas. Darbo ir pareigos žmogus, demokratiškai paprastas, nors ir kietų partinių įsitikinimų, — prof. Stp. Kairys savo tauria asmenybe buvo laimėjęs pagarbą ir tuose, kurie pažiūromis nuo jo skyrėsi. (Prof. Stp. Kairio atvaizdą mūsų žurnale žr. 1964 nr. 2, psl. 54).
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai