Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NEMIRŠTANTI LIETUVYBĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MUSTEIKIS   


Toli, už marių mėlynųjų,
Už šilo, už laukų,
Ten karalaitę pamotė išgujo,
Išgujo vieną iš namų.
J. Aistis

I. Gyvosios lietuvybės iššauka
Šiais didžiojo Šekspyro metais niekas neabejoja, kad vis dar galima pasakyti naujas žodis apie jo gyvenimą ar kūrybą. Tačiau praeito šimtmečio vidury buvo atsiradęs vienas literatūros autoritetas, paskelbęs, jog jau daugiau nieko nauja negalima pasakyti apie Šekspyrą . . . Ta pati abejonė gali kilti ir dabar, iš naujo pakedenant gyvosios lietuvybės problemą. Kiek daug spausdintų žodžių paskleista, kiek paskaitų išklausyta! Net dvi svaraus turinio knygos ta pačia tema parašytos. Pirmoji, pedagogo V. Čižiūno "Tautinis Auklėjimas Šeimoje", pasirodė 1953 m., antroji, filosofo dr. J. Girniaus "Tauta ir Tautinė Ištikimybė", rodo 1961 m. datą. Pastaroji jau spėta išversti ir į latvių kalbą. Aplamai, abu veikalai buvo daugumo skaitytoje ir kritikų gražiai įvertinti. Tad gal čia reikėtų padėti tašką ir pasijieškoti naujos temos. Tuo labiau, kad esą niekas skaitytojų rinktinio skonio tiek nepažeidžia, kaip seni anekdotai. . .


O vis dėlto gyvosios lietuvybės problema, kaip ir visos didžiosios problemos, negali būti poros knygų išspręsta. Ir šių eilučių autorius geriausiu atveju norėtų atskleisti dar porą aspektų, nepretenduodamas į temos išsėmimą.

Dalinis atsiliepimas apie bet kokį veikalą neatstoja pagrindinio įvertinimo ir dažnai į autorių meta šešėlį, kurio jis neužsitarnavo. Autorius, pvz., gali pasijusti užgautas, kai skaitytojas knygoje pasigenda tam tikrų dalykų, kurių autorius visai nepalietė. Vis dėlto, jieškoda-mas atsakymo į gyvosios lietuvybės problemą, skaitytojas turi teisę pasigesti ir net reikalauti atsakymo į visus pagrindinius aspektus; tuo labiau, kai autorius neužsimena apie jo sąmoningai aplenktus dalykus, sudarydamas įspūdį, jog problema yra išsemta ar bent vispusiškai išspręsta. Gyvosios lietuvybės atžvilgiu tad aš drįsčiau šiaip — trumpiausiais žodžiais — apibūdinti dr. J. Girniaus ir pedagogo V. Čižiūno įnašus: vienas atstovauja teorijai, antras — praktikai. Paskirai paėmus, abu autoriai yra stiprūs savais atžvilgiais, tačiau skaitytojas vis dėlto neras būtino ir esminio ryšio tarp vieno teo^ rijos ir kito praktikos. Šiuo raštu aš ir norėčiau užpildyti tą spragą, pagelbėdamas sąmoningam skaitytojui spręsti savo šeimos ar bendruomenės gyvosios lietuvybės problemą.

II. Tautinio charakterio sfinksas
Gyvoji lietuvybė yra ta tautinės kultūros dalis, kurią mes įžvelgiame ir pagauname lieamerikiečiai pavadintų įsisavintu (inter-nalizuotu) "gyvenimo būdu". Jis ir išskiria lietuvių tautinį charakterį nuo svetimųjų. Jo skaitytojas, manding, tose knygose pasiges.

Filosofas savo veikale pateikia mums elementarias, drauge ir gilias bei išsamias tautos kultūros, valstybės, krašto, išeivijos, bendruomenės sąvokas, aptartis, gilinasi į tautinės ištikimybės pagrindus išeivijoje, sumini daugelį veiksnių, vedančių į tautinės kultūros išlaikymą, ir visa tai išreiškia bendrybėmis (atsitiktinė konkreti nuoroda nepakeičia veikalo pobūdžio). Štai kodėl knyga tinka vartoti ir kitoms tautybėms. Bet tai tuo pačiu apriboja lietuvių tėvų galimybes konkrečiai ugdyti savo vaikuose lietuvišką charakterį. Jie tad ir pasigedo "receptų". Pedagogas gi, šalia panašių bendrybių, ypačiai liečiančių vaiko brendimą, duoda apsčiai patarimų, kaip įdiegti tautinį, religinį, grožinį jausmą ir aplamai brandinti žmogiškus bruožus bręstančiame amžiuje, pateikdamas ir konkrečių lietuviškų pasakų ar maldos pavyzdžių. Abiem atvejais tačiau lietuviškasis charakteris pasilieka sfinksas, kurį pats skaitytojas turėtų įminti. Gerų norų lietuviui tėvui "moralinis apšvietimas" ir "kaltės praregėjimas" be konkrečių "receptų" gali labai mažai pagelbėti, nors išradingi ir turiningi pakaltinimai ir paskatinimai pralenkia visus anksčiau pasirodžiusius. Čia ir konkretūs pedagogo pavyzdžiai, pvz., kaip tėvelio rankose piniginė su Vilniaus katedros vaizdu viršelyje gali iššaukti patriotinį paaiškinimą, nepakankami. Žinia, tėvų išsivežtoji prarasto krašto vizija dalinai atsispindi jų jausenoj ir mąstysenoj, tačiau svetimoje aplinkoje nesąmoningas lietuviško charakterio įdiegimas į jaunąją kartą nebus pakankamai sėkmingas. Argi neperdaug norime, tikėdamiesi, kad eiliniai tėvai pralenks specialistus ir pirma jų atidengs lietuviškojo sfinkso paslaptį?

Turint konkretų gyvosios lietuvybės pavidalą — lietuviškąjį charakterį, ir filosofinis ir pedagoginis priėjimas prie problemos ir jos sprendimas būtų visiems suprantamesnis. Teorija ir praktika dar labiau sietųsi, jei nebūtų vengiama sociologinės analizės. Be jos daug kas filosofijoj ir pedagogikoj atrodo pakibę debesyse. Nepažindami realybės, nebūsime veiksmingi ir siektinų normų plotmėje. Dėmesys į tai, kas privalėtų būti, ir aplenkimas konkrečios realybės idealo nepriartins ir realybės neišdildys. Šia prasme abu autoriai realybę pažeidžia, kai visą problemą beveik išskirtinai suvokia vienu požiūriu — vyresniosios kartos tautinės ištikimybės paskata bei pagrindu. O kad jaunoji karta yra neatsiejama tos pat realybės dalis ir kad ji negali būti tapati su vyresniąja, lyg ir nepastebima.

Prisimenu, kaip vieną vakarą — o tai buvo šv. Patriko diena — grįžau iš darbo namo Bruklino požeminiu traukiniu ir negalėjau savo nuovargio paskandinti monotoniškame vagono dardėjime. Žaliu kaklaraiščiu pasipuošęs, įkaušęs airis graudžiai ir įkyriai kalbėjo ir skundėsi, jog jaunoji karta niekam netikusi; skundėsi ta pačia problema, kurią senovės egiptiečiai ierogli-fais išreiškė, kurios ir būsimos kartos neatsikratys. Toli nej ieškodami pavyzdžių, tik prisiminkime neseną mūsų literatų karą, sakytumei, mūzų parnase (siaurame naujųjų ateivių rately). Tada "Žemės" lankininkai susikibo su Ais-čio-Brazdžiono kartos strėlininkais, nors jų amžiaus skirtumas sukosi puskartės ribose (apie 11 metų), kai "klasinis" tėvų ir vaikų kartų skirtumas yra žymimas ketvirčiu šimtmečio. Tad savaime aišku, kad dvi dabartinės kartos, paženklintos skirtingomis gimtinių aplinkomis, privalo turėti skirtingų kultūros bruožų ir jų ginklanešiai gali nepasitenkinti vien lankais ir strėlėmis.

III. Pluraliniai horizontai

Istorinės perspektyvos pranašas A.J. Toyn-bee, žvelgdamas iš ateities amžių į dabartį, mūsų valstybinį bei tautinį išsiskaidymą vadina parapijiniu. Kiekvienu atveju tačiau mes gyvename tautinių kultūrų, arba nacionalizmo, amžiuj, kuris pareikalauja savo duoklės. Tai, ką Europos kraštai patyrė jau prieš šimtmetį ar porą, Azija ir Afrika dabar išgyvena. Nežiūrint to, ar mes tautiškumą vertinsime kaip palaimingą gėrį ar būtiną blogį, jo neišvengsime dar daugelyje ateities kartų. Tautiškumo sąvoka yra plati ir jo formos gali kisti nuo girtino patriotizmo, per naivias "ūgly American" (bjaurusis amerikietis) apraiškas ir Tolimųjų Rytų neapykantą baltajam žmogui ligi nacinės ar rusiškai komunistinės tautžudystės. Tačiau tautinė jausena ir mąstysena yra neatsiejama kiekvieno individo dalis. Ir tie, kurie save laiko pažangiausiais liberalais ir kurie mano esą ant-tautiniai, savo poelgiuose neišvengia tautinių kultūros pavidalų. Tik jie dažnai juos naudoja eklektiškai, plaukdami pavandeniui, nerodydami ryškesnių atsparos ženklų, nors ir tikėdami esą savo likimo kalviai. Pagaliau nepamirština, kad tarptautinėj arenoj kultūrinė hegemonija yra susijusi su ekonominiu išnaudojimu, ir tai paprastai stiprina dominuojamo krašto rezistenciją. Deja, paskirame krašte tas ryšys paprastai silpnina mažumos atsparumą. Betgi tautinė kultūra jokiu būdu negali būti saistoma vien ekonominių motyvų.

Gyvosios lietuvybės išlaikymas svetimybėj klasiškai yra apsprendžiamas pirmosios ir antrosios (ateivių ir jų vaikų, gimusių adoptuota-me krašte) kartų santykiavimo. Žinoma, ne visi mums rūpimi lietuvių kilmės žmonės lengvai įspraudžiami į klasiškus rėmus, tačiau tie patys veiksniai galioja ir antrosios su trečiąja kartų sąsajoj. Pagrindžiai šiame darbe aš apsiribosiu JAV veiksniais, kurie didžiąja dalimi turės atsispindėti ir kituose anglosaksų kraštuose. Ir šiuo atveju JAV, atrodo, yra pavojingesnės tautinei mažumų tapatybei išlaikyti nei pati Anglija, Australija ar Kanada. Pastaruosiuose kraštuose ateivio naujoji pilietybė turi daugiau antraeilės pilietybės pažymių nei Amerikoj, o tai savo ruožtu sukelia pasipriešinimą asimiliacijai. Kuo daugiau atviros prievartos, tuo daugiau atsparos. Ir okupuotoje Lietuvoje tai charakteringa. Krašto lietuviai, pastudijavę Maskvos ar Leningrado universitetuose, grįžta tėvynėn nė kiek nenutautėję, nors antra vertus, jie nevisai atitinka vadinamosios tremties antrąją kartą. Tuo tarpu JAV laisvė ir subtilios sankcijos prieš mažumos narius pagreitina asimiliaciją.

Amerikiečių laikysenos ateivių atžvilgiu rodo trijų tarpsnių kaitą, apibrėžiamą trijų teorijų: tirpinimo katilo, asimiliacijos ir pluralinės kultūros.
Ankstyvesnieji ateivių vaikai, gimę naujajame pasauly, taip pūtėsi savo ypatinga kilme bei priklausomybe naujajam kraštui, kad, galima sakyti, visai nenorėjo priimti naujesnių ateivių. Vėliau jie suminkštėjo: ateivius priėmė, bet su implikuotu lūkesčiu, kad greitu laiku jie atsikratytų savo "svetimų" papročių bei kalbos. Ir tik galiausiai, jau gerokai pažengus į dvidešimtąjį šimtmetį, jie pradėjo juos toleruoti ir nuoširdžiau priimti. Pirmoji — tirpinimo katilo teorija — oficialiai turėjo reikšti procesą, pagal kurį įvairios naujų Amerikos tautybių kultūros susimaišys į vieną tariamai naują kultūrą. Tikrovėje tos visos kultūros tapo tik prieskoniais anglosaksiškos kultūros katile. Pagal antrąją — asimiliacijos teoriją — naujakurys turėjo greičiausiu laiku atsikratyti savo "svetimumo", kad amerikiečių kultūra išliktų gryna, nepagadinta. Tai sutapo su griežtais tam tikrų tautybių imigracijos suvaržymais ir svetimų kalbų smukimu JAV. Tik kai ne per seniai sociologinės studijos įrodė, jog dažniausiai vien trečioji karta pilnai pasisavina naujojo krašto kultūrą, o antroji — pusėtinai, pasikeitė ir oficialioji pažiūra į ateivius bei jų vaikus, pabrėžiant pluralinės kultūros principą. Tuo būdu tikimasi palengva, nelaužant žmogiškosios prigimties, į-lieti paskiras ateivių kartas į daugumos kultūrą. Pluralinės kultūros implikacijos šiuo metu gelbsti JAV pasaulinės politikos baruose: svetimų kalbų žinovai yra plačiai naudojami tyrinėjimuose, informacijos, diplomatijos ir kituose junginiuose. Savo ruožtu ši teorija oficialiau atveria platesnius horizontus ir lietuvių kalbos bei kultūros atžvilgiu.

IV. Uždarume ar atvirame kiaute?

Lietuvių ateivių laikysena dviejų kultūrų bei kartų santykiavimo klausimais taip pat nėra tolygi, o galima pastebėti ketveriopas jos formas.
Konservatyvūs vyresniosios kartos atstovai norėtų, kad jie ir jų prieauglis —antroji karta — kone aklinai užsitvertų nuošalioje senųjų tradicijų pilyje ir tuo išvengtų svetimos įtakos. Čia susiduriama su dviem galimybėm. Pirma, ateiviai gali užsidaryti savo kiaute taip, kad beveik jokio ryšio neturėtų nei su atsineštine nei su naujojo krašto aplinka. Vadinas, jie nebendrautų nei su lietuviais nei su anglosaksais, o tik inertiškai tęstų minimalius tradicinės lietuvybės bruožus, dominuojamus pasyvių, kartais gal ir sujauktų kultūros pavidalų. Antra, jie gali tęsti bendravimą su tos pat rūšies lietuviais, pasinerdami į visuomeninę veiklą, bet neturėdami su plačiąja krašto aplinka kitų ryšių, išskyrus ekonominius ar tuos, kurių negalima išvengti, vaikams dalyvaujant plačiojoje daugumos aplinkoje. Tokių yra daugiausia vyresniosios kartos patriotų tarpe. Nė viena iš šių dviejų galimybių negalės būti pilnai pasisavinta antrosios kartos jau vien todėl, kad ji natūraliai priklausys ne tik savo tėvų kultūrai, bet ir naujojo krašto socialinei bei kultūrinei aplinkai (lankydami mokyklą, žaisdami su kaimynų vaikais, žiūrėdami televizijos ir t.t.). Trečia galimybė — bandymas pilnai įsijungti į naujojo krašto kultūrą, atsikratant atsineštinės, pirmajai kartai nepavyktų. Neperkopiamos kliūtys suteiktų daugybę nusivylimų; dominuojanti krašto visuomenė jos nepriimtų kaip sau lygios (dėl "nepilnos kalbos" skirtingo akcento, papročių ir kt.). Bet toks įsijungimas yra galimas antrajai kartai. Deja, psichologiškai jis turės skaudžių pasėkų. Atmetimas tėvų kultūros aštrins šeiminius dviejų kartų konfliktus, o tariamas antrosios kartos laimėjimas (įsijungiant į dominuojančią visuomenę) dažnai tenka brangiai apmokėti: sąžinės priekaištai ("kam gi reikėjo tėvus atmesti"?) gali nuvesti į neurotinę asmenybės plėtotę. Kitu atveju sukilimas prieš tėvus gali įtaigoti sukilimą prieš kiekvieną autoritetą ar pavyzdinį herojaus pavidalą. Tai daugeliu atžvilgių pažeidžia normalų santykiavimą su pasirinkta visuomene ir tik retais atvejais gali prasiveržti nenuoseklia kūryba. Daug daugiau ir pastovesnės kūrybos užtinkame ketvirtojoj galimybėj, kai antroji karta aktyviai dalyvauja abiejose socialinėse aplinkose. Iki tam tikro laipsnio tai įmanoma ir primajai kartai. Šiuo atveju sąmoningas atvirumas visokeriopam gėriui praturtins asmenybę. Tačiau, kad esminiai lietuvių kultūros bruožai išliktų antro, joje kartoje, reikia planingai vartoti seni lietuviški metmenys su naujais anglosaksiškų pavidalų ataudais. Nors konservatyvioji vyresniosios kartos dalis gal ir raukysis, kad jų vaikai nerodys 100% lietuviškumo, vis dėlto jie bus patenkinti, kad lietuviškasis charakteris pagrindiniais bruožais išliks jaunojoje kartoje. Būtų gera, jei svetima įtaka kaip tik nuvalytų kai kurias nepatrauklias lietuvių kultūros dėmes ir tuo lietuvišką charakterį dar labiau sukilnintų, nors, antra vertus, nereikia pamiršti, kad dalii ir svetimų nuosėdų neišvengiamai įsimes į ant-rosios kartos charakterį. O kad iš tikrųjų atsi' neštinė kultūra persvertų daugumos kultūrą, reikia gerai pažinti akultūracijos dėsnius.

V. Daugumos tironija ar mažumos laisvė?

Akultūracija yra aptariama kaip dviejų kul« tūrų kontaktas arba kaip abipusis dviejų bend-ruomenių kultūros pavidalų pasikeitimas. Yra daug veiksnių, apsprendžiančių vienos ar kitai kultūros dominavimą ir kitos atsparumą bei pasidavimą. Jie liečia dalyvių kiekybę ir kokybfJ ir pagrindžiai jų galima priskaityti ligi dešimt.
1. Juo smulkesnė tautinė mažuma santyky su naujojo krašto dauguma, juo daugiau šan*j sų greitesniu laiku prarasti tautinę tapatybę. Išskirtiniais atvejais mažumos kultūra gali dominuoti daugumą, net jeigu ta mažuma yra kariškai nugalėta, kaip graikų — romėnų a-kultūracijoj. Bet istorija žino tik kelis tokius atvejus. Lietuvių išeivių skaičius niekur nėra pakankamai gausus naujojo krašto visuomenės daugumai atsispirti.

2.    Tautinės mažumos išsisklaidymas po platų naująjį kraštą menkina atsparą. Kaimas yra palankesnis atsineštinėm tradicijom palaikyti, bet lietuvių ten maža. Didmiesčio gyvenimas turi savo dėsnius, niveliuojančius kultūrinius skirtumus. Net jeigu kai kur mieste ir susidaro "mažoji Lietuva", antrajai kartai subrendus, ji pradeda irti dėl dviejų priežasčių. Pirma, miesto gyventojai dažnokai keičia darbovietes, kurios savo ruožtu paskatina gyvenviečių keitimą. Antra, prasikūrusi karta palieka savo tėvus tirštai apgyventuose kvartaluose, o pati siekia augš-tesnio statuso, tarp kitko, išsikeldama gyventi į "rezidencinius" kvartalus toliau nuo miesto centro ar į priemiesčius. Tėvams išmirus ir antrajai kartai išsiblaškius, išmiršta ir tautinės salos. Įvairūs planai šiais laikais pradėti lietuvių kolonizaciją "kompaktine mase" kur nors nuošia-liame krašte (pvz., Britų Hondūre) yra pavėluoti. Nacionalizmo daigai dabar visur prasiverčia, ir tradicinės didžiųjų valstybių kolonijos, išskyrus komunistinę Rusiją, braška arba visai išnyksta, atverdamos kelią nepriklausomybei ir tų tautų, kurios gali būti nepribrendusios savarankiško gyvenimo atsakomybei.

3.    Lietuvių mažuma rasiniu tipu nesiskiria nuo adoptuoto krašto daugumos, tad šiuo (fizinės išvaizdos) atžvilgiu neturi jokių kliūčių būti priimta ir asimiliuojama naujajame krašte, tuo labiau anglosaksuose, kur rasė vaidina žymų vaidmenį.

4.    Naujosios lietuvių išeivių bangos (DP) išsilavinimas, atrodo, pralenkė įvairių kitų tautybių išsimokslinimą, o tai palengvino prisitaikymą prie naujojo krašto sąlygų. Tai paskatino palankesnes daugumos laikysenas naujųjų gyventojų bei piliečių atžvilgiu. Tuo būdu asimiliacijai durys plačiau atsivėrė. Antra vertus, kaikurie naujųjų lietuvių ateivių inteligentų kartos nariai nebūtinai turėjo pradėti gyvenimą "nuo dugno", iš apačios. Antroji karta dažnai galėjo turėti progos didžiuotis savo tėvų karjera, kas neskatino lengvai atsikratyti ir tų tėvų kultūros. Aplamai, inteligentai turi su savim geresnį raktą kiekvienu atveju: atsirakinti duris į naująją kultūrą ar plačiau jas atverti Į atsineštinę kultūrą.

  JUOZAS BAKIS
Sv. Kūdikėlio Jizaus Teresė keramikos skulptūra šv. Filomer.os bažnyčioje Chicagoie. Bažnyčią remontavo Adolfo Valeškos meno studija

5.    Ekonominis naujojo krašto atvirumas visiems naujakuriams (nors dažniausiai pradedant nuo žemiausių pakopų) įgalino darbščius lietuvius greit atkusti ir prasikurti. Ir jei ekonominis veržlumas pirmajai kartai buvo pagrindinė išlikimo sąlyga, tai antrajai kartai jis turėjo kitą reikšmę: siekti augštesnio statuso bei pakopos nerašytoje naujojo krašto klasių sistemoj. Tai savo ruožtu implikavo ir kitas naujosios kultūros savybes, kaip reikalą "apsišlifuoti" pagal daugumos modelį ir tuo pačiu pamiršti dalį atsineštinės kultūros pavidalų.

6.    Kiekviena nauja ateivių banga normaliai įlieja naujos gyvybės į ankstyvesnes ateivių gretas. Po antrojo pasaulinio karo vad. dypukų banga paliko ryškų ir teigiamą įnašą išeivijos lietuvių literatūroj, mene, moksle, spaudoje ir kt. Šia prasme mes turėjome ne nuosmukį, o suklestėjimą. Bet po to tik reti paskiri individai buvo išleisti ar prasiveržė iš pavergto krašto, ir jų įtaka negali būti ryški ir gebanti pakurstyti tautinės kultūros židinį iš naujo. (Šia proga galima pastebėti, kad naujausieji ateiviai rodo ir tokių charakterio bruožų, kuriuos dypu-kai nenorėtų laikyti savais).

7.    Nuotolis ir susižinojimo saitai tarp tautos kamieno ir jo dalies (išeivių) tebėra svarbus akultūracijos veiksnys ir šiame sprausmi-nių lėktuvų, radijo ir televizijos amžiuje. JAV, Kanada, Australija ir daugelis kitų kraštų yra per toli nuo Lietuvos, tad ir ryšiai negalėtų būti veiksmingi net ir normaliomis sąlygomis. Dabar gi, kol geležinė uždanga palieka neišdildomą įspaudą, kol vadinamieji "kultūriniai ryšiai" yra vienašališkai diskriminuojami ir atviras žodis negalimas, kol ignoracija tampa totalistinio režimo stiprybe, reali kultūrinė parama iš pavergto krašto neįmanoma.

8.    Sąmoningi politiniai pabėgėliai paprastai neįleidžia gilių šaknų svečiose šalyse. Kad tokių daug tebėra pokarinėj išeivių bangoj, rodo jų pamėgimas save vadinti tremtiniais. Kai brolio klėtis dega, negalime ramiai miegoti. Tėvynės gaisro patirtis ir atošvaistės įsmego į pirmosios kartos širdis, ir joms sunkiau aptukti materialinėj naujo krašto gausoj. Jos visą laiką išliks neramios, dažnai sąžinės dilginamos, kad pradėtas žygis yra nebaigtas; žygis, kuris išblaškytų komunistinį tvaiką iš Lietuvos ir sugrąžintų laisvą lietuvių kultūrą šalia sau lygiųjų. Tas pat neramumas nesąmoningai ir nepastebimai pereina į antrosios kartos širdis: tokia yra nebaigto žygio galia. Tai pirmas akultūracijos veiksnys, pa-gelbstįs palaikyti tautinę mažumos kultūrą antrojoje kartoje.

9.    Kultūrinės krašto daugumos ir mažumos priešybės yra kitas pagrindinis veiksnys, trukdąs greitesnę asimiliaciją. Šalia visoms tautoms bendrų savybių, lietuvių kultūra, atsispindinti kalboj, istorinėj patirty bei aplamai tautiniame charaktery, turi savitų bruožų, kurie ryškiai išskiria lietuvius iš anglosaksų tarpo. Pirmoji karta tuo būdu išlieka originali svetimame krašte. O kultūrinės priešybės duoda objektyvų pagrindą ir antrajai kartai išlikti bent didžiąja dalimi originalia. Čia yra būtinas sąmoningas pirmosios kartos uždavinio vykdymas. Tai įmanoma tik gerai pažįstant ir žinant, kas yra lietuviškas charakteris, jau neskaitant tai, kokie yra dviejų kultūrų bendravimo (akultūracijos) mechanizmai.

Pilnų lietuvių charakterio studijų stokojant, teks remtis tomis, kurios yra po ranka. Šių eilučių autorius anksčiau yra paskelbęs dalį savo tyrinėjimų (žr. J Laisvę, 1959 m. 18 (55) nr. ir Aidai 1960 m. 10 nr.), liečiančių lietuvių charakterį (būdą) ir amerikiečių ir lietuvių kultūrų palyginimą. Pasekdamas jais ir kai ką papildydamas, aš šia proga pateiksiu dvylika būdingų kultūros temų bei pavidalų, užtinkamų dviejuose tautiniuose charakteriuose (kairėje žymėdamas amerikiečių tipą, o dešinėje — lietuviškąja).
1.    Ekonomistas — inteligentas;
2.    Darbas — kūryba;
3.    Civilizacija — "kultūra";
4.    Praktiškumas — abstraktiškumas, simbolizmas;
5.    Partikuliarizmas — visuotinumas;
6.    Kaita dėl kaitos — kaita į pastovumą;
7.    Racionalizmas — tradiciškumas;
8.    Laisvė — tvarka;
9.    Individas — bendruomenė;
10.    Lygybė — hierarchija.
11.    Perdėjimas — kuklumas;
12.    Dabartis — ateitis.

Sąmoningas ar nesąmoningas atitinkamų bruožų įsisavinimas ir sydarys tautinio charakterio pavidalus, nors išeivijoje pirmasis priėjimas yra vaisingesnis.

10. Lemiamiausias akultūracijos veiksnys yra abiejų kultūrų tautinių charakterių laikysenos. Vargas tai kultūrai, kuri iš karto prisiima daugumos primestą savo tapatybės menkavertiškumą. Tada jau antroji karta gali visiškai atkristi nuo tėvų kultūros. Ir priešingai, tikėjimas mažumos kultūros pranašumu, augš-ta verte, išlaiko atsivežtinę kultūrą ne tik antroj ar trečioj kartoj, bet ir penktoj kartoj.

Kultūrų vertė moksliškai (empiriškai) negalima išmatuoti, išskyrus vieną technologinį aspektą, nes nėra kito mastelio, kaip tik vienas ir pats bendriausias: ar nagrinėjamoji kultūra pagelbėjo tautai išlikti gyva gamtos gaivalų ar svetimos socialinės iššaukos akivaizdoje. Šia prasme visų gyvų tautų bei kilčių kultūros yra augštos. Tačiau atsigręžus į filosofijos bei religijos idealus, kai kurios kultūros atrodo esančios pranašesnės nei kitos. Krikščioniškosios pasaulėžiūros ar humanizmo saiku seikėjant, lietuvių kultūra realiaisiais pavidalais yra artimesnė užsibrėžtam idealui, kai daugumos kitų kultūrų pavidalai yra labiau nutolę. Šita žymė ir pateisina bei sudaro pagrindą pasitikėti savo kultūros pranašumu. Čia ypač pabrėžtini šie lietuvių charakterio bruožai: inteligentiškumas, kūrybingumas, simboliškumas ir kuklumas. Šiuo būdu pateikti tikslai (krikščionybė atokiau ir humanizmas) ir jiems pasiekti priemonės (lietuvių kultūros pavidalai) laiduos natūraliai pasirinktą lietuviškojo charakterio tąsą antrojoje kartoje.

Kaip matėme, iš dešimties akultūracijos veiksnių tik trys pastarieji — nebaigtas žygis, kultūrinės priešybės ir laikysenos — yra palankios tautinei tapatybei išlaikyti, tad jie ir privalu vispusiškai išnaudoti.

VI. Ugnies ir vandens bičiulystė

Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Neužtenka žinoti akultūracijos dėsniai ir pagrindiniai lietuvių charakterio bruožai. Reikia tinkamai atsakyti į naujojo krašto daugumos kultūros iššauką, ateinančią į vyresniąją kartą antrosios kartos apraiškomis. Krašto daugumos mokykla bei socializacijos priemonės ir būdai palieka jaunojoje kartoje pėdsakus, lyg ir skirtingą mechanizmą, kuris gali būti sunkiai suvokiamas bei valdomas vyresniosios kartos. Tai lyg ir žaidimo taisyklės, kurias reikia žinoti prieš pradedant žaisti. Be jų vargiai įmanomas atsineštinės kultūros įdiegimas, nors vyresnioji karta turėtų geriausių norų. Vadinasi, reikia tinkamai atsakyti ne tik į kultūros turinio, bet ir formos iššauką. O vyresnioji karta, kaip žinome, yra konservatyvesnė ir nepaslanki j ieškoti naujų kelių lietuvybei ugdyti. Štai keletas pagrindinių pirmosios lietuvių kartos klaidų bei paklaidų:
1. Pirmoji karta atstovauja autoritetiniam santykiavimo būdui, kai antroji yra pasišovusi į demokratiškumą. Teikdamas kraštutinį pavyzdį, paminėsiu tėvus, kurie beatodairine puskarininkio drausmės galia (kas kariuomenėj gali būti pateisinama)  privers savo vaikus ir paauglius laikytis tam tikrų papročių bei kalbos. Vaikams taikoma tokia griežta disciplina gali atnešti ir tinkamų vaisių, tačiau paaugliams dažniausiai to bus arba per maža arba perdaug. Per maža, nes prievarta įbrukti papročiai ar kalba, nors ir vartojami, gali būti nekenčiami, ne tik nemėgiami. Perdaug, nes, pertempus stygą, ji truks; tėvų apmaudas negelbės, ir jaunuolis sukils. O atmetęs tėvus bei jų autoritetą, atmes ir lietuvių kultūrą aplamai. Tad prie antrosios kartos paauglių reikia prieiti daugiau demokratišku keliu — įtikinėjimo, įrodymų, pavyzdžių, ir kuo mažiau įsakymų ir prievartos.

2.    Auklėtojas čia turi vaidinti kitokį vaidmenį, neįprastą senojoje tėvynėje. Reikia primiršti "amžinąsias tiesas" bei nekintančias vertybes ir daugiau tapti gerai informuotu žinių šaltiniu. Jaunuolis, mat, čia vaidins savarankiško pasirinkėjo vaidmenį. Savaime suprantama, kad mokomieji dalykai (šiuo atveju — lietuvių kultūrinės temos) turi būti taip pateikiami, kad jaunuolis ir neturės kito pasirinkimo, o tik tą, kurį auklėtojas iš anksto suplanavo. Jieškant konkretesnio pavyzdžio, galima pateikti du herojus — inteligentą ir ekonomistą — taip, kad lietuviškasis sužibėtų patrauklesnėm spalvom. Panašiu būdu ir kiti lietuviško charakterio bruožai natūraliai, sakyčiau, irracionaliai galėtų į-smigti į bebręstančią būtybę. Ir priešingai, tiesioginis idėjos piršimas, paremtas autoritetų, turės mažesnius šansus būti priimtas.

3.    Vietoj autoritetų, vyresniosios kartos kultūros perteikimo pastangos turi remtis ar būti "padengtos" paskutiniu mokslo žodžiu. Dabartinei antrajai kartai reikia įrodymų, patikimų duomenų. Tuo būdu yra galima ne tik, pvz., anksčiau mūsuose populiarų Foersterį, bet ir Šalkauskį apvilkti moderniausiu drabužiu, ir pateikti kaip naujus. Didžiosios problemos yra nuolatinės problemos, tad nesenstančios, ir visų laikų didieji jas sprendė. Tačiau reikėtų rečiau vartoti Platoną ir Aristotelį, o dažniau atsigręžti į Camus, Pierre Teilhard de Chardin ir Freudą. Psichoanalitiniai, alienacijos (atsipalaidavimo) ar funkcionalizmo terminai antrojoje kartoje turi magiškos galios, juos tad reikia ir vartoti, nors jie ir gali būti empirinio mokslo nevisada patvirtinami.

Atsimenu vieną posėdį, kur buvo sprendžiami numatomų tyrinėjimų tikslai bei priemonės, dalyvaujant vyresniosios kartos atstovams, išsimokslinimą gavusiems dar Europoje, ir jaunesniesiems, baigusiems JAV kolegijas (abeji buvo pirmosios kartos atstovai). Jieškodami bendrojo žodžio, jie mažiau ginčijosi dėl tikslo, daugiau dėl formos. Vyresnieji bandė bendriniais žodžiais ir konkrečiais pavyzdžiais apspręsti studijų planą, o jaunesnieji atrodė negalį pilnai suprasti vyresniųjų ir savo ruožtu daugiau braižė įvairių kvadratų, stačiakampių ir skritulių. . . ant stalo ar popieriaus, nei kalbėjo. Jau vien tik pats figūrų faktas jaunesniesiems reiškė visišką problemos aiškumą bei sprendimą, kai vyresniesiems tie braižiniai atrodė nė kiek nepadeda. Posėdis nebuvo sėkmingas, ir tam buvo daugiau priežasčių, tačiau bene didžiausioji galima sieti su skirtingais dviejų panašių kartų priėjimais.

Paminėtina dar viena kartų dialogo smulkmena — kliuvinys — svetimos kalbos (čia lietuvių ar anglų kalbos yra laikomos savomis). Europiečiai, likę ištikimi savo švietimo tradicijai, o kartais ir snobizmo vedini, mėgsta savo kalboje vartoti lotyniškus žodžius ar posakius. Naujojo pasaulio kultūra gi yra atgręžta į ateitį, ne į praeitį bei mirusias kalbas. Nors visos kalbos yra geros mintims reikšti, senovės kalba geriau apibrėš specifinę senovės situaciją, kai visiškai nauja situacija pareikalaus kitų niuansų ar žodžių. Kiekvienu atveju antroji karta, gal ir ne be pavydo, lotynų kalbos kaišiojimą "kur reikia ir nereikia" dažniausiai palaikys vien snobizmo apraiškomis.

4.    Sakoma, kad jaunas yra kvailas, jei geria, ir senas yra kvailas, jei negeria. Moksliniuose samprotavimuose jaunas yra nepribrendęs, jei kiekvieną situaciją matuoja "balta — juoda" spalvomis, o senas yra laikomas neišmaneišmanėliu, jei nedrįsta apibrėžti situacijos ryškiomis spalvomis. Čia ir kultūrų skirtybės aštrina problemų pagavas (percepcijas). Europiečiai yra labiau linkę išvadose kirviu atkirsti, išryškindami juodą ir baltą spalvas, kai amerikiečiai dažnai savo pluralinėj visuomenėj j ieško kompromisų ir koncentruojasi ties pilka (vidurys tarp juodos ir baltos) spalva. Tad ir anglosaksų kultūros pristatymas antrajai kartai juoda spalva, pastatyta prieš lietuvių kultūros išskirtinai baltą spalvą, gali rekošetuoti. Jaunimas vistiek netikės, kad Lietuvoje viskas buvo tik gera, o už jos ribų — viskas bloga. Pabrėžiant baltuosius lietuvių kultūros dalykus, nereikia visiškai aplenkti ir jos dėmių, tuo išliekant objektyviu ar sudarant objektyvumo įspūdį. Antra vertus, kaip jau buvo minėta, ir objektyvus lietuvių kultūros pristatymas grynajai lietuvybei palaikyti yra palankus.

5.    Adomas Jakštas, jaunystėje jieškodamas augščiausios žinojimo srities, buvo pasirinkęs matematiką. Tik neilgai trukus pastebėjo, kad matematika yra kaip malūnas: kokius grūdus pilsi, tokius miltus semsi. Tą patį galima pasakyti apie empirinį mokslą tautiniuose malūnuose. Amerikiečiai yra paskelbę galybę studijų, nurodančių, kokiomis sąlygomis ir kokiu būdu bręstantis žmogus nukrypsta nuo visuomenės priimtų poelgio normų, kaip suirsta šeimos, kaip iš-siplėtoja neurotinė asmenybė ir t.t. Reikia tas studijas bent šiek tiek žinoti, ir tai padės išlaikyti darnaus lietuviško charakterio ar šeimos tąsą. Pvz., žinoma moderuoto Freudo pasekėja Karen Horney pastebi, kad amerikiečių kultūra, lygiai stipriai pabrėždama dvi prieštaraujančias kultūros temas, ekonominį pasisekimą ir krikščionišką meilę, išveda žmogų iš pusiausvyros. O lietuviškasis charakteris, duodąs pirmenybę inteligentui priešais ekonomistą, šiuo atžvilgiu išvengs lūžimo. Arba paimkime kitą žymų amerikiečių sociologą, Robertą Mertoną, kurs, sekdamas dar kita garsenybe — prancūzų Emi-liu Durkheimu, nuogąstauja anomiška visuomenės būkle (anomie — benormiškumas). Anomi-jai įsigalėjus, suardomas tinkamas priemonių ir tikslų santykiavimas. Mertonas JAV randa tuos pat tikslus visuose visuomenės nariuose, tačiau nėra vienodai priimtų priemonių bei normų jiems pasiekti; priemonėse riba tarp moralumo ir amoralumo neryški. Tuo tarpu tolydinė lietuvių kultūra, pabrėžianti tvarką bei hierarchiją, išvengs amerikiečių visuomenės ligų. Arba vėl — dar vienas pavyzdys apie šeimą, kuri sudaroma išskirtinai individiniais potroškiais, be jokio atsižvelgimo į kultūrines bei kitokias skirtybes. Čia išskirtini romantinės meilės motyvai gražiai sutampa su demokratinių principų vykdymu, bet tai taip pat sutampa su skyrybų skaičiaus augimu. Tuo tarpu sociologinės studijos nesugriaunamai įrodo, jog kultūriniai (tautiniai), rasiniai, religiniai ir kiti susituokiančių interesai bei bruožai privalo būti panašūs, kad galima būtų stiprinti ir laiduoti šeimos laimę ir nesu-ardomumą. Vadinas, moksliniai duomenys skatina mus sudaryti tautiniu atžvilgiu grynas šeimas. O tai juk atitinka lietuviškos šeimos idealą, kurio siekia pirmoji karta savajam prieaugliui.

6. Pasišovę kūrybos, nematerialinių idealų ir simbolizmo linkme, lietuviai bando sukilninti kiekvieną bendruomeninę, ypač kūrybinę pastangą. Jie įpratę kitą iškelti į augštumas, gal tuo dažnai implikuodami savąjį kuklumą. Ilgainiui tėvynės meilės apraiškų sukilninimas atsigręžia į patį įvertintoją. Nejučiomis ir jis pats gali pasijusti esąs viešas herojus, kurs, vienu žodžiu tariant, be abejonės, aukojasi. Tada kiekvienas lietuviškas rašinys, jau nekalbant apie beletristiką ir poeziją, kiekviena bendruomenės nario pareiga, lituanistinių mokyklų vedimas bei mokymas, net į lietuvišką draugę suėjimas yra būtinai suvokiami kaip aukos apraiškos. Pamirštama, kad tai tik dalinė tiesa, kurios neutralus psichologas ar sociologas gali ir visai nepripažinti. Jeigu lakštingala negali nečiulbėti, tai būsim netoli tiesos, tvirtindami, kad poetas negali nerašyti, mokytojas negali nemokyti ir t.t., nors svetimoje aplinkoje yra daugiau šansų, jog pragyvenimą jie turės užsidirbti prie fabriko mašinos, o ne specialiame profesinio darbo kambary. Tik tai neimplikuoja, jog, baigę savo kūrinį, kūrėjai neturės pasitenkinimo. Jo gali turėti net daugiau, jei kūryba prasiveržia ir gniuždančiose aplinkos sąlygose. Taip pat ir kūrėjo, mokytojo, bendruomenininko statusas amžininkų bei visuomenės akyse bus augštesnis, kas iš tikrųjų priartins juos prie siekiamo idealo, kuris dažnai bus suvokiamas kaip savos rūšies laidas į nemarybę. Šitai vadinti auka iš tikrųjų nebūtų visiškai tikslu, ir antroji karta vargiai tokią situaciją apibrėš aukojimusi. Antra vertus, aukos sąvoka gali rekošetuoti. Jeigu ir antroji karta, elgdamasi lietuviškai, visą laiką jausis besiaukojanti, kaip sakoma, "ant tėvynės aukuro", abejoju, ar ji ištvers ilgesnį laiką. Beje, aš nenorėčiau ardyti šiuo klausimu nusistovėjusios tradicijos vyresniųjų tarpe, tik jie neturėtų j ieškoti nenatūralių aukų antrojoje kartoje.

VII. Mėlynakės karalaitės broliai

Yra ir daugiau akultūracijos veiksnių, lietuvių charakterio bruožų ir kartų bendravimo kluvinių, kurių aš nepaminėjau, tik jų svarba man atrodo antraeilė. Jieškodamas ryšio tarp filosofinių bendrybių ir nepilnai priežastingos praktikos, pabandžiau atskleisti, kas gyvosios lietuvybės atžvilgiu dažnam stebėtojui nepagaunama. Bet tai ir apsprendžia lietuvių kultūros išlikimą svetimybėj. Kaip jau minėta, studijėlę taikiau sąmoningam lietuviui. Daugelis man už tai gali prikišti, kad mano nurodytu keliu lietuvybę išlaikyti galės tik elitas — tėvai pedagogai, mokytojai, humanitarai ir pan. Tai tiesa, bet juk tai ir yra mano temos apsibrėžimas.

Sąmoningas žurnalo skaitytojas galės iš naujo panagrinėti savo santykį su antrąja karta, ypač šeimos rėmuose, ir pabandyti keletą naujų, tegu sau ir subtilių, būdų gyvajai lietuvybei tęsti. Kaip kiti — nepasiekiami galėtų tą patį uždavinį atlikti, yra kita, gal sunkesnė tema. Čia tik noriu pastebėti, kad bepigu pakaltinti, kaip kažkuris kritikas daro, jog "liaudis" yra atskirta ir palikta savo pačios likimui. Argi nebūtų garbingiau, kad tas kritikas parašytų bent keletą "receptų" sau ir kitiems ta pačia tema, ir iš tikrųjų pagelbėtų "liaudžiai"?
Baigiamąsias išvadas aš norėčiau nusakyti keletu trumpų pareiškimų:
1.    Gyvosios lietuvybės situaciją reikia analizuoti realiai, dalykiškai, nepaskęstant bendrybėse ar praktinėse smulkmenose.
2.    Kartų dialogas yra sėkmingas tik nusileidžiant į jaunosios kartos lygį, kad ją pakeltume ligi idealo.
3.    Pirmosios ir antrosios kartų santykiavimai turi koncentruotis ties nebaigtu žygiu ir kultūrniu pranašumu.
4.    Vyresnioji karta turėtų ugdyti lietuviškąjį charakterį sąmoningai, racionaliai ir taip subtiliai, kad jaunoji karta jį pasisavintų natūraliai, irracionaliai.


Kita proga, kita situacija paskatino tada kitaip pasirašiusį Joną Aistį parašyti nostalgišką eilėraštį apie karalaitę, piktos pamotės išguitą iš namų. Pakito laikai bei sąlygos, tačiau tas pat poeto beržas, lietus ir vėjas rauda lietuviškos kultūros, kuri priversta prisiimti podukros vaidmenį įvairiose svečiose šalyse. Dar skaudžiau, kad "toli, už marių mėlynųjų", pačioje pavergtoje tėvynėje svetima pamotė guja šviesiaplaukę karalaitę iš namų. Argi ta šviesiaplaukė karalaitė, "akim kaip linas mėlynom", neprisišauks gausybės brolelių jos vaduoti?
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai