Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MILŽINŲ PAUNKSMEJE BRENDĘS RAŠYTOJAS Poeto Mykolo Vaitkaus 80 mėty sukaktis PDF Spausdinti El. paštas
Parašė STASYS SANTVARAS   

(Tęsinys)

Trečioji poemos dalis itin dramatiška. Pabėgėlius Burtininkas pradeda vytis. Nors žirgas greitas, velniai dar greitesni. Bet Jonas, iš pilies išjodamas, žirgo patariamas, paėmė šepetį, veidrodėlį ir botagą. Kai Burtininkas jau buvo juodu beprisivejąs — Jonas numetė šepetį, ir staiga išaugo giria, per kurią Burtininkas turėjo kirviu prasikirsti kelią; kai numetė veidrodėlį — dideli žemės plotai apsidengė ledu; kai numetė botagą — išsiliejo plati ir srauni upė. Girią Burtininkas iškirto, velnius pakaustęs, ledą perjojo, bet upės srovės nepajėgė perplaukti ir jo sėbrai vandens nepajėgė išgerti — Jonas, kalbančio žirgo nešinas, prijojo prie kalno, kuris prasiskyrė, ir ten jie rado puikius rūmus, saugų prieglobstį.

čia pat buvo ir karalijos sostinė. Jonas stojo tarnauti pas karaliaus daržininką, o ten gyvenanti karalaitė yra Burtininko mylimoji. Karalius dėdė su Burtininku sutaria padirbdinti aukso obuolį, sušaukti kilmingus jaunikaičius, iš kurių karalaitė turės pasirinkti sau vyrą. Karalius paris obuolį, užburtas obuolys nusiris pas Burtininką. Karalaitė, žirgas ir Jonas ryžtasi šį klastingą sumanymą nugalėti.


Ketvirtoji poemos dalis: Užburtasis aukso obuolys buvo paristas, bet jis nusirito į sodą prie Jono kojų. Įsižeidė Burtininkas, įsižeidė kiti jaunikiai, apkaltino karalių apgavyste ir paskelbė karą. Tris dienas kovėsi narsūs vyrai, kol iš dangaus atkilęs vadas priešą įveikė ir nukirto Burtininką. Tas vadas buvo Jonas. Jo žirgas — karalaitės tėvas, kurį už neprielankumą Burtininkas buvo pavertęs arkliu. Kai Burtininkas žuvo — jis vėl tapo žmogumi ir grįžo į savo rūmus. Jonas vedė karalaitę ir ėmė valdyti karaliją. Savo brolį Antaną iš karo lauko jis išvijo, ir dabar jis žemę dirba. Pamotė, kaip žmonės sako, pasiskandinusi. Tėvas apsigyveno pas karalių sūnų. Atseit, kaip dažnai pasakose būna, poema baigiasi laiminga atomazga.

M. Vaitkaus poemos Laimės turinys yra legendinis, gal daugiau pasakinis. Tačiau ta pasaka spalvinga ir įdomi. Nors fantazijos daug, bet autorius pajėgia skaitytoją įtraukti į veiksmą, priverčia jį tikėti, kad žirgas gali kalbėti, kad iš šepečio gali išaugti neperžengiama giria, iš veidrodėlio pasilieti ežeras ledo, iš botago išsipilti srovių ir sūkurių kupina upė. Tuo požiūriu Laimėje apstu įtampos, kuri skaitytoją pririša ir verčia skubėti į poemos atomazgą. Pasakos stiprybė, berods, ir glūdi tame, kad fantastiniais, nerealiais dalykais žmogus pradeda tikėti.

Poemos idėja nesunkiai įžvelgiama — amžinoji kova tarp gėrio ir blogio. Gėris ir blogis niekad nuo žmogaus nesiskiria. Jeigu vienas siekia laimės, jeigu jam sekasi, tai kitas, net ir brolis, neįveiks savyje pikto ir stengsis laimingojo laimę sugriauti. Tokis santykis per amžius buvo gyvas tarp atskirų asmenų, tokis santykis buna tarp atskirų bendruomenių ir tautų. Mūsų laiko žmogus yra gyvas liudininkas tų kovų, kur blogis, žmoniškumą pamynęs, visom jėgom veržiasi į pergalę. Tačiau dar yra lemtis, mistinė sąvoka, bet neatjungiama nuo žmogaus gyvenimo. Lemties planuose žmogaus laimė dažnai suspindi ten, kur jis visai netikėjo ją rasti.

Lemties ranka aiškiai regima ir M. Vaitkaus Laimės poemoj. Aukso obuolys, nors ir Burtininko padirbdintas, nesirito prie jo, o pasuko į rūmų duris ir sode sustojo prie Jono. Tai ir buvo ženklas, kad šios kovos blogis nepajėgs laimėti. Jono kelias į laimę buvo ilgas, sunkus ir skaudus, bet jis rado ją. Ir rado kaip didvyris, o ne Jonelis durnelis.

Laimės veikėjai — pasakiniai. Vienu požiūriu jie yra gyvi ir realus žmonės, o kitu — fantastinės būtybės. Kaip to žanro pasakojimuose įprasta, kuris žmogus yra geras, tai jis geras šimtu procentų, o kuris blogas, tai nepataisomai blogas. M. Vaitkaus Laimėj gėriui atstovauja Tėvas, jo sūnus Jonas, karalius — žirgas ir karalaitė, o blogiui Antanas, Jono pamotė, Burtininkas, dėdė karalius ir jų talkininkai kipšai. Skirtumas nuo liaudies pasakos čia yra tas, kad blogieji Antanas ir Burtininkas turi gyvą sąžinę, gana dažnai su ja kalbasi ir suvokia, kad ne visi jų elgesiai yra pagirtini ir garbingi. Sąžinės balsas sukelia abejojimus, o tie lemiamą valandą ir nuveda juos į pralaimėjimą.

Poemą sudaro keturios dalys arba giesmės. Kompoziciniu požiūriu ji yra gerai pastatyta. Pasakojimas
gyvas ir nuoseklus, intriga sumaniai pinama, įvykiai jungiami į vieną grandinę, veikėjų išgyvenimai, kiek tas pasakoj įmanoma, psichologiniu požiūriu teisingi.

M. Vaitkaus Laimės silpnybė, tai jos kalba ir poetika. 1911 m., be abejonės, ši poema buvo mūsų grožinės literatūros laimėjimas, šiandien jos kalboj — sakinio daryboj, žodžių kirčiavime, poetinių priemonių naudojime — yra nemažai archaiškumo. Jei poetas M. Vaitkus turėtų kiek laiko ir Laimę perrašytų — kaip to žanro kūrinys, ji galėtų būti gana retas ir svarus indėlis liet. grožinėj literatūroj.

M. Vaitkaus poema Brėkšta, spausdinta Jagomasto spaustuvėj Lituanijoj, Tilžėj, vos besilaiko rankose, nes popiery apstu medienos, kuri nuo menko sulenkimo lūžta ir trupa. Išleidimo metai nepažymėti, bet yra data, kada autorius baigė šį kūrinį rašyti: "Smolenske 26 rugsėjo 1915 metų". Poemos Brėkšta dedika taip skamba: "šviesiausiajam ir Gerbtiniau-siajam Lietuvos Dvasiškajam Vadovui žemaičių Vyskupui Pranciškui Karevičiui tą veikalą skiriu. Autorius". Kūrinio spausdinimas Jagomasto spaustuvėj lyg sako, kad tai buvo atlikta tuoj po pirmojo pas. karo, gal 1920 ar 1921 m., taigi jau Nepr. Lietuvai atsikūrus.

M. Vaitkaus poema Brėkšta savo mintim ir tema yra tolokai nubėgusi nuo jo Laimės. Visų pirma savo apimtim ji yra keliariopai trumpesnė — tik 38 spausdinti puslapiai. Laimėje kovėsi amžinieji priešai — gėris ir blogis, didaktikos ten beveik nebuvo nei dvelktelėjimo. Poemoj Brėkšta M. Vaitkus nukyla į senovės Lietuvą, veiksmo arenon išveda tris pagrindinius veikėjus — kunigaikštį Rimgailą, jo dukterį Tylutę ir narsų kareivį Mantrimą. žodis "brėkšta" šioj poemoj turi simbolinę reikšmę. Tuo žodžiu poetas nori pasakyti, kad krikščionio tartas žodis ir jo valia pažadina brėkštantį rytą pagonio sieloj.

Mantrimas grįžta į Rimgailos pilį iš kovų su mozūrais ir lenkais. Nors narsiai kovėsi, bet buvo sužeistas ir patekęs į nelaisvę. Ten jį gydė ir slaugė tyros dvasios krikščionis. Mantrimas jį pamilo, kaip brolį, ir pats pradėjo tikėti krikščionių Dievą. Kunigaikštis Rimgaila, rūstus pagonis, nors didžiai buvo nudžiugęs, kad Mantrimo susilaukė, dabar kirto jam į žandą ir liepė jį iš pilies išmesti. Tai buvo nelauktas smūgis valdovo dukrai Tylutei, mylėjusiai Mantrimą, tai buvo smūgis ir jam, godojusiam tą "gėlelės žiedą". Jis nepakėlė rankos prieš valdovą, paliko pilį ir mylimą merginą.
Netrukus gudai užpuolė lietuvių žemes ir pradėjo ramių gyventojų sodybas terioti. Sklido gandas, kad lietuviai neatsilaiko ir traukiasi. Bet Rimgailos pilį pasiekė žinia, kad į kovą stojo nepažįstamas "Juodasis Arelis" ir, kur puolė, ten gudus išblaškė. Rimgaila nuvokė, kad tai gali būti Mantrimas. Ir jis su savo kariais taip pat pakilo į karo žygį — į talką Juodajam ereliui. Smarkiame susirėmime su gudais, apgynęs nuo mirties Rimgailą, išblaškęs gudus, pats Mantrimas buvo sunkiai sužeistas. Rimgaila jį pargabeno į savo pilį. Tylutė jį slaugė, globojo ir mylėjo. Mantrimas tą mergaitės jausmą matė, pats ją karštai mylėjo, bet kovos lauke, nebetikėdamas, kad kada nors galės Tylutę pamatyti, buvo Dievui pasižadėjęs nevesti.

Rimgaila atsiprašė už įžeidimą, žadėjo dukters ranką, bet Mantrimas pakilo ir iš pilies išjojo į savo lemties rūsčią nežinią. Verkė Tylutė ir kentėjo, nuliūdo ir Rimgaila, bet abu suprato, kad kilnus yra krikščionio Mantrimo žodis ir jo pasiryžimas. Savo sielose ir jie atsigrįžo į Mantrimo Dievą, pajuto kančių palengvėjimą. Tai, berods, ir yra ta esminė mintis, kurią poetas Myk. Vaitkus norėjo pasakyti savo poemoje Brėkšta.

ši poema skiriasi nuo Laimės ne tik savo idėja ir turiniu, bet ir poetiniu iškilumu. Kūrinį skaitydamas, aiškiai regi, kad poetas apvaldė pasakojimo formą, susirado savo stilių, žodžių ir poetinių vaizdų sąskambį, sakinio sklandumą, kalbos grožį. Poemoj yra puslapių, kuriuos būtų galima cituoti, kaip dailaus eiliavimo pavyzdžius, štai poemos Brėkšta pirmieji vaizdai:
Iš tylinčio miško, kurs, pilį apsupęs,
Kaip priešas, ją stumia prie upės,
Ant juodbėrio žirgo, tamsus, lyg naktis,
Išjoja šarvuotas vytis.
Senasis Barsukas bokštelyj virš vartų
Neblaukia, kad žodį ištartų.
"Narsusis Mantrimai, nežuvęs? Grįžai?"
Pas kunigą bėga skubriai.
"Valdovai! sugrįžo jaunasis Mantrimas —
Pavasario mielas dvelkimas!" ...

Tai epinė kalba, bet sklandi, gyva, vaizdinga. Tikrai nuostabu, kad M. Vaitkaus poema Brėkšta iki šiol tebėra beveik nežinoma, o ji praverstų mokyklos reikalui, ji būtų mielas kūrinys ne vienam epo mėgėjui.

Gaila, poemos žanras šiuo metu ne madoj, jis tartum miršta. Gal dėl to ir mes savo negausias poemas pradėjom pamiršti. M. Vaitkaus kūrinys Brėkšta, jei dar kur autoriaus peržvelgtinas, tai tik dialogų puslapiuose — čia vienur kitur dar pasitaiko nesklandumo. Tačiau savo visuma, herojine dvasia, jautriai atkurtu senovinės Lietuvos paveikslu — poema Brėkšta anaiptol nėra literatūrinio archyvo medžiaga.

Mykolo Vaitkaus dramaturgija


Viešumoj yra pažįstami trys Myk. Vaitkaus draminės formos veikalai: Žvaigždės duktė, Vilnius mūsų, Žaibas ir mergaitė. Nei vienas jų nebuvo statytas scenoj, nors Žvaigždės duktė Valst. Teatro dramos veikalų konkurse buvo atžymėta pirmąja premija. Tas malonus Myk. Vaitkaus laimėjimas jau nutolo beveik už keturiasdešimties metų kalno.
Reikšmingi ir būdingi Myk. Vaitkaus draminio žanro kūriniai yra žvaigždės duktė ir žaibas ir mergaitė. Būdingi ir vėl tuo pačiu polinkiu į estetizmą.

žvaigždės duktė yra fantastinio pobūdžio dramos veikalas, bet stipriai atremtas į realų gyvenimą ir žmonių psichiką. Fantazija — žemėn iš dangaus nusileidusi šviesi, kilni ir tauri būtybė, įsikūnijusi dailios merginos pavidale. Realybė — karaliaus dvaras, kupinas intrigų, savanaudiškumo, klastos ir brutalumo, kur toji tobulesnio ir gražesnio pasaulio moteris turėjo išgyventi savo kilnių pasiryžimų žlugimą.

Pats autorius duoda foną, kuriame jo dramos žmonės gyvena ir veikia: laikas — gili senovė; vieta — šiltas kraštas; kultūra — jauna, traiši; papročiai — grubūs. Teatro žmogus iš duotų sąlygų tuoj pamatys, kad šio kūrinio statymo problema nėra pigiai ir lengvai sprendiama. Reikia rasti spektaklio formą ir stilių, atkurti gilios senovės dekoratyvinį vaizdą, reikia ir drabužį tam vaizdui pritaikyti. Visa tai galima įkūnyti tik profesiniam teatre, koks buvo mūsų Valst. Dramos Teatras.
Žvaigždės duktery veikia dešimt veikėjų ir minia — medžiotojai, vergai bei vergės, svečiai bei viešnios, kareiviai, šventikai bei šventikės, šokėjai, šokėjos, kanklininkai, kanklininkės ir kt. Prie dešimties veikėjų dar tokia įvairių luomų minia, savaime aišku, taip pat nepalengvina veikalo statymo scenoj.

Tautinis šokis - Subatelė           Nuotr. V. Maželio

Nors trumpai pažvelkime į Žvaigždės dukters veikiančių asmenų veidus ir sielas. Karalius — tėvas (60 metų amžiaus) — lėbautojas, mergišius, gašlus senis, beveik apie nieką daugiau nepajėgiąs galvoti. Džengardas — karalius (karaliaus tėvo sūnus, 30 m.) — fizinė jėga, dailus, narsus ir atkaklus vyras, turįs žmoną ir meilužę, visu atkaklumu siekiąs savo sugulove padaryti ir žvaigždės dukterį. Dėl jos kovoja su pusbroliu, pagaliau su tėvu ir net vyr. šventiku. Tibba — jaunojo karaliaus žmona, graži ir išdidi moteris, bet veikale mažiau išryškinta. Vivi — didikė, Džengardo giminaitė ir mylimoji, su įniršiu ginanti savo teises ir padėtį karaliaus dvare, gudri intrigantė, pikta, jokios moralės nevaržoma būtybė. Linlija — žvaigždės duktė. Tai ji atkilo iš tobulesnio pasaulio, kur žmogus jau mirties nepažįsta ir jau yra pakilęs iš didžiųjų nuodėmių purvo, tai ji ryžosi žemėn atnešti gėrio ir meilės pradus. Skaisti savo vidumi, stipri dvasia, užburianti savo grožiu — tokia yra Linlija. Daugiausia dėl to išorinio grožio ir prasideda jos misijos nepasisekimai, apsivylimai ir skausmai. Kai kuriuos Myk. Vaitkaus personažus (pvz. Tvano Aninothą) aš galėčiau apytikriai atpažinti, bet turiu prisipažinti, kad suidealintoji Linlija man yra visai neregėta. O ji yra vienas gražiausių liet. dramaturgijos personažų, štai, kaip nuostabiai Linija kalba apie savo kelionę žemėn ir tuos grožio padarinius, kuriuos ji šiame pasauly sukėlė: "Gal tai jinai, toji klaida ir keršija dabar man — ir aš, užuot sveikatą skleidusi, skleidžiu sugedimą!"

Kiti žvaigždės dukters veikėjai: Gegas — vyr. šventikas (50 m. amžiaus), išmintingas ir gudrus vyras, bet viduj savo tikėjime nestiprus, net bodįsis stabu, dar neatsisakęs gyvenimo džiaugsmo ir laimės, gudrumu tikįs laimėti Linlijos prielankumą. Robis — šventikas, Gego bičiulis, jaunas vyras, tikįs Gegą, jautriai ir skaudžiai išgyvenąs mokytojo dvasios lūžimą. Degbegas, Džengardo pusbrolis, karalaitis — savo išore negražus ir fiziškai silpnesnis už Džengardą, bet dvasia ir meile Linlijai tauresnis ir tyresnis. Ne kiekvienu atveju kilni dvasia įveikia didelę fizinę jėgą. Kovą dėl Linlijos pralaimi ir Degbegas. Bodė — 18 metų vergė, slapta mylinti Džengardą, klusni, paslaugi mergaitė, ištikima meile pamilstanti Linliją. Juokdarys — nėra viduramžių dvaro rūmų kopija, bet artimas anų giminaitis — tiesus ir drąsus teisybės tarėjas. Tik gal per mažai lankstus ir juokingas. Autorius juokdario lūpom ryškiai apibūdino jo vidų: "Juokas turėjo pravirkti, nes žvėrys neverkia!"

Tegul ir trumpas žvaigždės dukters veikiančių asmenų apibūdinimas, berods, padės mano rašinio skaitytojams susivokti šio veikalo turiny. Linlija tikrai pakliūna į grubių papročių pasaulį. Ji kovoja, bet jos kova labai sunki, nes ir tie žemės žmonės, kurie jai atrodo esą kilnesni, jos užnugary pina savo pinkles ir tikisi laimėti ne jos krištolinę sielą, bet visų pirma jos kūną, jos išorinį grožį. Praradusi viltį iš tų pinklių išsivaduoti, kai Džengardas ją nuteisia pririšti prie šventyklos kolonos ir badu numarinti, ji sutrauko saitus, nušvinta nežemiška šviesa ir grįžta savo žvaigždėn. Kai sas nepatikimas įvykis sujaudina šventovėj esančią minią, tik tada Džengardas suvokia, kad gaivus sapnas dingo, o liko ta pati bjauri tikrovė.

Veikalo idėją, manding, būtų galima taip apibūdinti: gėris ir grožis, atnešti iš tobulesnio pasaulio (ar iš tobulesnės sielos) į žemę, sudūžta žmonių puikybėj, klastoj, žiaurume, veidmainystėj ir pagaliau kvailam aklume. Ar ne taip yra atsitikę su mūsų žemelės pranašais, kurie žmonių tarpe skelbė šviesą, tiesą ir meilę? Tegu ta Myk. Vaitkaus idėja nėra nauja (naujo maža tėra pasauly), tačiau žvaigždės duk-tery ji gavo tikrai naują ir savaimingą apreiškimą.
žvaigždės dukters, kaip draminio veikalo, kompozicija autoriaus apmąstyta, gerai sukirpta, nuosekli, logiška. Veikalas padalintas į 4 veiksmus, o kiekvienas veiksmas dalomas atskirais reginiais ar scenom. Tai įprastinė draminio kūrinio forma, daugelio dramaturgų naudota ir daugelį bandymų atlaikiusi. Nors šioj dramoj dedasi ir fantastiniai dalykai (moters atsiradimas iš dangaus), bet negi galėtumėm sakyti, kad fantazija dramaturgijos mene yra negalima? Svarbu, ar rašytojas savo vaizduotės gyvastingumu pajėgia žiūrovą įtikinti. Mano manymu, dramaturgas M. Vaitkus tą savo uždavinį įveikė.


Žvaigždės dukters sceningumas nėra vienodas. Yra ištęstų ir statiškų scenų, yra ilgų monologų, stabdančių veiksmą (ištęsimai ar ilgi monologai nėra dramos veikalo literatūrinė silpnybė, tai tik dramaturginės technikos dalykas), bet nestinga ir ugningų scenų, nestinga draminės įtampos ir atmosferos. Dialogas sklandus, dažnu atveju dvikovinis, kuriame sutelkta nemaža literatūrinio grožio. Dramą statant, tektų kai kurias scenas trumpinti, nes normaliam epektakliui veikalas šiek tiek perilgas.

žvaigždės duktė, kaip literatūrinis darbas, yra brandus Myk. Vaitkaus dramos kūrinys. Nors Linlija nūdien jau turi keturiasdešimt metų — ji dar tebėra graži ir nepasenusi. Autorius, tą veikalą kurdamas, turėjo tikslą pakelti žmogaus sielą nuo žemės į dangų, nuo darganos į giedrą, bet ir parodė didį šių pakalnių gyventojo dvasios niekšingumą. Kai kuri veikalo simbolika gali būti vienaip ar kitaip suprasta. Gal tai irgi buvo viena iš tų priežasčių, dėl kurių žvaigždės duktė nebuvo statyta Valst. Dramos Teatro scenoj.

Antrasis Myk. Vaitkaus draminio žanro veikalas — žaibas ir mergaitė, 1936 m. pasirodęs Sakalo leidiniu, yra trijų veiksmų dviejų paveikslų negalimybė. Tokį savotišką kūrinio aptarimą duoda pats autorius.
Ir antroji viešai paskelbta Myk. Vaitkaus drama yra iš fantazijų pasaulio. Nežinomo krašto valdovė Limna, daili ir žavi moteris, turi susižadėti su didiku Nidaru. Bet ją myli ir Nidaro bičiulis Guduras. Ją myli ir dangiškasis Žaibas, kuris veikale dalyvauja tik žaibavimų ugnim ir gūdžiu balsu, pats scenoje nesirodydamas.

Veikalo veiksmą pradeda sukti dvi valdovės tarnaitės — Niga ir Sida. Niga gudri, melagė, slapta Guduro intrigų rėmėja ir jo sugulovė, o Sida ištikima Limnos ir Nidaro talkininkė, žaibe ir mergaitėj tėra tik šeši didesni vaidmenys. Tuo požiūriu M. Vaitkaus teatras nėra sudėtingas (jeigu nebūtų minių, tai ir žvaigždės duktery juk tėra tik dešimt veikėjų). Tiesa, žaibo ir mergaitės trečiam veiksme dar dalyvauja keli didiko Nidaro vyrai, bet jie reikšmingesnio vaidmens veikale neturi. Dramos sunkumai glūdi režisieriaus darbe — veikalo įforminime scenoj, o taip pat ir aktorių uždaviniuose.

Kovon su žaibu stoja ne Limnos sužadėtinis Ni-daras, kuris pasikliauja tik valdovės globa ir jos tariama apsauga, o nuotykių mėgėjas ir intrigų meistras didikas Guduras, suvedžiojąs tarnaitę Nigą ir tuo pačiu metu be atodairos siekiąs laimėti Limnos širdį. Kovoj su dangiškuoju žaibu jis žūna. Nuo žaibo apmaudo žūna ir, ištikimybės augštumoj neišsilaikiusi, valdovė Limna.

Žaibo ir mergaitės dialogas yra gyvas, sklandus, jo kalba daili. Dramaturginiu požiūriu veiksmas pinamas įdomiai ir, nežiūrint kai kurių situacijų nerealumo, įtikinamai. Veikėjų charakteriai ryškūs, jų siekiai bei pasiryžimai (taurūs ir savanaudiški) yra tvirti ir žmogiški, autorius į dramos atomazgą juos veda, sudarydamas reikalingą atmosferą ir įtampą.
Veikalo kompozicija apmąstyta, bet nėra vientisa. Jei du pirmieji veiksmai eina grynosios dramos plotmėj, tai paskutinysis pakrypsta gal ne tiek į groteską, kiek į Commedia dell'Arte.

Daug sunkesnė mįslė yra žaibo ir mergaitės idėja. Ji yra paslėpta nelengvai atraizgomoj simbolikoj. Meilė? Tačiau kokia gali būti žaibo meilė ir kas to-kis yra tas žaibas? Gal slapta vienišo žmogaus svajonė, jo aistrų ir troškimų susitelkusi energija, ar paprastas moters glamonėsiu ilgesys? Pasitelkus talkon Freudą, gal būtų lengviau į šiuos klausimus atsakyti, bet aš asmeniškai, nors neniekinu Freudo atradimų, netikiu tokia didele jo galia painiems žmogaus psichikos vingiams aiškinti, kokia jam, ypačiai Amerikoj, yra teikiama.

Tačiau norėdami rasti nors šiokį tokį atsaką į Žaibo ir mergaitės "romanso"klausimą, gal galėtumėm spėti, kad žaibo meilė žemės dukrai, tai yra slapta žmogaus mintis, jo troškimas peržengti užgintą ribą, nuskinti rojaus obuolį, atseit, padaryti veiksmą, kai kuriam subjektui moraliniu požiūriu visai negalimą ir neįmanomą, žaibas tą nusikaltimo gelmę regi, bet ir apmaudo nesuvaldo, kai pamato, kad jo pasirinkta moteris nėra verta to didžiojo jausmo, vadinamo meile. O tai lyg ir išduoda jo žmogišką prigimtį.

Jeigu aš Myk. Vaitkaus kūrinio žaibas ir mergaitė idėjos nebūsiu apčiuopęs — tegu jis man už tai atleidžia.
žaibas ir mergaitė, nepaisant statyminių sunkumų, mano manymu, yra tokis veikalas, kurį galima statyti ir emigracinėj scenoj. Savo amatą mokantis režisierius tame kūriny gali rasti neblogą medžiagą įdomiam spektakliui. Aktorių aprengimas, pvz., klasikinėm togom, ir statymas didesnių išlaidų nesudarytų, žaibo pasirodymai, turint galvoj dabartinę scenos techniką, nėra sunki problema. Bet gal tai būtų eksperimentas? Man veidenasi, kad teatro meno vardan nėra nusikaltimas ir eksperimentai. Linkėčiau, kad Myk. Vaitkaus žaibas ir mergaitė šen ir ten pasirodytų scenoj, nesgi juk tam ta "negalimybė" ir buvo sukurta.

Novatoriška, tiesiog perversmiška mintim, este-tizmui ir dalinai simbolizmui artima pakraipa Myk. Vaitkus atėjo ir į dramaturgijos meną, kaip anksčiau su tuo savo "modernizmu" jis pasirodė lietuvių poezijoj. Jeigu iki 1924 m. mūsų teatre dominavo buitinė (daugiausia iš kaimo gyvenimo) ir herojinė ar istorinė drama (nekalbant šia proga apie Vydūno draminę kūrybą), tai Myk. Vaitkus akivaizdžiai parodė, kad šiame literatūros žanre taip pat gali būti kitos galimybės ir kiti pasauliai. Dėl minėtų meninių privalumų, o ir dėl to novatoriškumo Myk. Vaitkaus žvaigždės duktė ir žaibas ir mergaitė yra itin reikšmingi veikalai mūsų grožinėj literatūroj.

Mykolo Vaitkaus beletristika

Apžvelgę poeto sukaktuvininko keletą poezij os rinkinių ir porą dramų, dabar atsigręžkim į jo prozą. Štai Myk. Vaitkaus beletristiniai veikalai: Iš įvairių pasaulių, Auštant I ir II (1939), Rytmečio žygiai, či-rikšas siaube (1951 m.), Tvanas (1954 m. II leid.).

Aš noriu ilgėliau sustoti prie Tvano, senovinių amžių apysakos, kuri pirmuoju leidimu pasirodė nepr. Lietuvoj. Ji buvo palankiai kritikų sutikta, buvo gražiai vertinta tokių mūsų grožinės literatūros tuzų, kaip Vincas Krėvė, A. Jakštas-Dambrauskas, Vaižgantas, P. Vaičiūnas ir kt.

Myk. Vaitkaus Tvanas ir skaitytojų buvo mielai skaitoma knyga, tik ji nesukėlė tokios sensacijos, kaip V. Mykolaičio-Putino romanas Altorių šešėly. Mat, čia nėra nei tų aštrių krantų, atsirėmusių į kasdieninį gyvenimą, nėra nei tų aktualių problemų kvapsnio, gundančio žmogaus uoslę, nėra nei pašaukimo klausimo, kuris anuomet jaudino lietuvių visuomenę.
Myk. Vaitkus savo veikalui paėmė biblinę temą apie visuotinį tvaną. Tema didinga ir įvykiai turėjo būti siaubingi, bet visa tai buvo taip seniai, užrašyta liko tik šv. Rašte, o ir Dievo yra pažadėta niekad daugiau žmonijai tokios bausmės nesiųsti...

Visa tai žinodamas, skaitytojas tokio veikalo negriebia į rankas su tokiu karščiu, kokį jis kartais parodo, kai beletristiniam kūriny yra narpliojami psichologiniai, nusikaltiminiai ar buitiniai žmogaus gyvenimo aspektai. Tačiau didžiojo tvano tema yra viliojanti. Rašytojai prie biblinių temų ne kartą grįžo ir ne kartą dar grįš. Tai visuotinė ir amžius tverianti medžiaga, kuri daugiau ar mažiau savo išmintim ir nepaprastumu daugumai žmonių yra artima. Tuo požiūriu ir Myk. Vaitkaus Tvanas nėra tokis veikalas, kurį galėtumėm vadinti senienų aprašymu. Savo nemirtinga tema jis yra nesenstantis, o rašytojo dvasios polėkiu — sveikintina ir nedažna kregždė mūsų padangėj.

Betgi medžiaga, kurią rašytojas ima į rankas, yra vienas dalykas, o kaip jis darbą atlieka, savo dvasios kūrybinėm galiom pasireiškia — kitas dalykas. Berods, pastarasis menų gyvenime visada buvo daug reikšmingesnis, nes gi iš to paties molio gabalo gali nulipdyti nevalyvą ir beformę kerėplą, gali prašvisti ir tokiu švytinčiu pavidalu, kaip Milos Venera.
Myk. Vaitkus didžiulėj visuotinio tvano medžiagoj nepasimeta. Jo veikalas padalintas į tris dalis, pavadintas Svaigimu, Atsibudimu ir Merdėjimu. Be to, kiekviena dalis yra daloma į keliolika skyrių. Vadinasi, veikalo kompozicija yra aiški, galima sakyti, klasikinė.

Svaigime autorius užsimoja pavaizduoti prieštvaninį žmogų, puikybėj paskendusį, negailestingą, ištvirkusi, sužvėrėjusį. Nugalėjęs atkaklų priešą Sinthą, grįžta į sujudusią ir pasipuošusią sostinę Sunnaro valdovas Itnah, jaunas, dailus ir puikus vyras. Didikai pataikūnai ir minia apšaukia jį dievu. Ir, žinoma, išdidusis Itnah patiki, kad jis yra dievas, viso pasaulio valdovas.

Nugalėtojai parsigabena didelį karo grobį, parsivaro ir gausų kiekį belaisvių, dabar jau vergų, kurių tarpe ir narsuolį Sinthą, įveikto krašto valdovą, Šimo laisvės gynėją, jauną ir kilnų vyrą. Prasideda karaliaus sutikimo iškilmės, viso miesto puota Nehlio pakrantėj. Ta didžiulė lanka — "Milžinams palapinė — bedugnė dangaus mėlynė, ištempta ant kalnų "viršūnių". Skobniai lūžta nuo valgių ir gėrimų, tautai žadama amžina laimė ir amžinas džiaugsmas, svaiginantis vynas liejasi upėm.

Karo grobio ir vergų pasidalinimas, priverstom pastarųjų tarpusavėm žudynėm neva laisvei išsipirkti, yra itin rūstūs ir klaikūs reginiai. Puota baigiasi orgija, vergių išniekinimu, burnojimu prieš Noachą, kuris lėbautojus ir sužvėrėjusius tautiečius įspėjo apie kylančią baisią nelaimę ir jau yra pastatydinęs milžinišką arką, kurion skuba žvėrys, paukščiai ir kiti žemės gyviai. Puikuolio Itnah ir tas nebaugina, nes gi jis yra dievas, viso pasaulio valdovas! ...
Nugalėtojo sutikimo paradą, puotą, žudynes, žiaurumus ir orgiją savo akimis stebi, tyra širdim išgyvena dailioji Aninoth, Noacho sesers duktė, jo augintinė, pusbrolio kuprio Jaredo globojama ir nesuvaldoma. Nors susižavėjusi galinguoju Itnahu, ji pradeda gailėtis Sintho ir vėliau parodo jam daug prielankumo.

Myk. Vaitkaus Tvanas visų pirma pagauna dailia kalba, sklandžiu ir įtikinamu pasakojimu, puošniu poetingu stilium:
"Vieškelio linkui bėga per pievą pasišokėdama mergaitė, lengva, kaip jauna alkų stirnelė, marga-skraistė, kaip atplėštas vaivorykštės kampas, juokdario vėjo per slėnį nešamas. Paskui ją seka uždusęs kuprys, piktai niurnėdamas:
— Klausyk, Aninoth! Neik ten! negalima!"

Tvane randi paveikslų, kurie šiurpu nukrečia, nes visu rūsčiu gyvumu jie primena mūsų laiko sužvėrėjusio žmogaus (nugalėtojo!) veiksmus:
"Kariai vykdydami visagalinčiąją viešpaties valią, sustatė likusius belaisvius į vieną ilgiausią eilę būreliais, šeimomis, kurios jausdamos, jog neilgai trukus liks amžiams išdraskytos, visu jausmo karščiu glaudžias paskutinį kartą krūvon, išgąsčio pilnom akim skaitydami kits kito žvilgsny nevilties, sopulio, atsisveikinimo ir meilės, ūmai neapsakomu, sopulingu grožiu suliepsnojusios meilės rašmenis".
Vaizdui paryškinti štai dar kita citata:

"... o kai jie, baigę derybas, juda važiuoti sau toliau, nežmoniškas verksmas perskrodžia viešpatavusią toj vietoj tylą, draskant didžiūnų tarnams šeimas, plėšiant dukras bei sūnus nuo tėvų ir juos nuo kits kito. Ir taip, kur tik lekia ta puikioji blizgančių dviračių eilė, ten paskui ją teka plati žmonių sopulio upė..."
Vietoj dviračių, arkliais lėkinamų, duok burzgiančius sunkvežimius ir turėsi mūsų dienų baisią tikrovę ...
Myk. Vaitkus Svaigime davė ir nuostabių minios psichologijos paveikslų, ypač valdovo pagerbime prasidėjus orgijai. Ta visa apysakos dalis — ištisa ba-talinių scenų virtinė. Man rodosi, tai nebloga medžiaga amerikiečių mėgiamiem to pobūdžio filmam.

Kas mane, o gal ir ne vieną Tvano skaitytoją, stebino, tai klausimas: kaip tokia šviesi, humaniška ir švelni asmenybė, kaip Myk. Vaitkus, galėjo taip įsijausti į sužvėrėjusį žmogų ir jį pavaizduoti? Tikrai, Svaigimas aprėpia žymiai daugiau, negu tik žmogaus atsipalaidavusį apsvaigimą, čia prabyla žvėris visu savo apokaliptiniu rūstumu.
Atbudimas dažniausiai ateina tada, kai visi tiltai būna sudeginti ir savo paties rankom visi keliai sugriauti. Berods, taip atsitiko ir Sunnaro tautai, panorusiai visą pasaulį pagrobti ir, puikybės priepuoly, valdovą Itnah apšaukusiai dievu.
Taurusis Noach, "paskutinėmis kruvinos sielos pastangomis karštai mylimų tautiečių neįtikinęs, nulipo nuo savo sakyklos visai nusilpęs, paliegęs, pasenęs". Tokiu vaizdu prasideda antroji Tvano dalis Atsibudimas.

Jeigu Svaigime daugiau veikė minia, tai Atsibudime jau ima reikštis atskiri apysakos veikėjai. Itna-ho įžeistas ir paniekintas Noacho brolvaikis kupris Jared, planuodamas jam atkeršyti, visų pirma iš kalėjimo išvaduoja Šimo valdovą Sinthą, o netrukus po to, nakties metu įsimaišę į minią, juodu išgelbsti ir Aninothą, kurią Itnaho tarnai buvo pagrobę, o šventikės ir šventikai jau buvo ją paruošę Meilės deivės aukai. Tai reiškė, kad ji, po dailių iškilmių, bus dar viena valdovo Itnaho sugulovė.

Jaredas ir Sinthas, aišku, būtų įkliuvę į kietus valdovo nagus, bet tuo metu, kai jie išvadavo Aninothą, pirmasis tvano žaibas perskrodė naktį, sudundėjo perkūnija ir prasidėjo baisi liūtis, žinoma, minia, besirenkanti į Meilės deivės šventę, nelaimę sutiko su juoku. Ir M. Vaitkus tą žmonių kvailumą ypačiai gražiai pavaizdavo:
"Sujudus visoms erdvių jėgoms ir sudrebėjus žemei, drąsioji žmonių giminė, apsvaigusi nuo džiaugsmo ir gėrimų, iš pradžių nepajėgė nujausti nelaimės didumo. Pirmiesiems lietaus lašams permerkus plonus drabužius ir pakutenus kūną, pasigirdo gašlūs moterų klykavimai, nervingas juokas ir išdykaujami vyrų juokavimai. Pražūties pradžia — apakimas. Bet kaip nesijuoks tie vyrai: moterų ilgi ploni drabužiai beregint permirko iki gyvo kūno, prilipo glotniai prie jo


Bendras stadijono vaizdas tautinių šokių metu. šoka Rugučius.  Nuotr. V.Maželio


ir veliasi aplink kojas — reikia bėgti, o pabėgti negalima ... Bet juokas greit virto nuostaba, nuostaba — baime. Kas gi čia? Pasaulis nuožmiu bildesiu griūva? Dangus nori paskandinti žemę?"

Atsibudimo veiksmas rieda greitai ir su nemaža įtampa. Tačiau šioj daly jau nėra to meninio vientisumo, kurį matėm Svaigime. Dėl to kyla ir vienas kitas klausimas. Pvz., kodėl Jared, Noacho augintinis, žinodamas, kad dėdė pastatydino didžiulę arką, jis pats iš anksto kalnuose susirado urvą, įrengė guolį, prisinešė maisto ir rengėsi ten Noacho pranašaujamą nelaimę išgyventi? Aišku, į ten jis atsivedė Aninothą ir Sinthą. Nelengva man buvo rasti atsakymą į šį klausimą.
Kupris Jared slapta myli savo pusseserę Aninothą, tai gal jis nori tokiu būdu ją nugalėti? Betgi jis čia atsivedė ir kilnųjį, gražųjį Sinthą, kuris su Aninothą veikiai akim susikalbėjo ir meilę širdyse uždegė, pačiam Jaredui palikdami krūtinėj smilkstantį pavydą. O gal tokis autoriaus užmanymas — iš ka: nų urvo trijų žmonių akimis stebėti ir išgyventi v suotinį tvaną? Tikslingiausias atsakymas gal bus tc kis: juk ir kupris Jared yra sunnaras, gudrus, nei gėrio pradų sieloj, bet kartu žiaurus, netikintis n Noacho pranašystėm, nei jo arka, nei jo Diev Jeigu taip galima trijų žmonių kelionę į kalnų un išsiaiškinti — šis autoriaus vingis darosi supranta mesnis, jis mažiau siejasi su nuotykių romano form Psichologiškai nėra pagrįstos ir Sintho pastang* pulti į slėnį, aplietą vandeniu, ten gelbėti savo tėvi ir gražuolę seserį Sellą, Itnaho vergę. Gal šioj vieti būtų tikslingesnė jo desperacija, žmogaus menkysti praregėjimas, o ne tasai noras kristi į visa naikinai tį tvaną.

žinoma, nei minios, nei atskirų žmonių veiksm visuotinio tvano metu negalėjo būti tikslingi, nes ba sios stichijos akivaizdoj beregint griuvo visi jų planai ir net desperatiškos pastangos išsigelbėti.

Stichijos vaizdavime Myk. Vaitkus parodė stipraus meistriškumo, čia rasim puikių ir spalvingų scenų, rasim gilaus įsijautimo į tą biblinę žmonių nelaimę. Paskaitykim, štai, kad ir tokį jo pasakojimo gabalėlį:
"Sujudėjo ūmai žemė, tartum kokių milžinų būtų judinama, sujudėjo ir ramus vandens paviršius: susvyravo kalnas, kaip vėjo lankstomas medis, ir, kaip ir vakar, kažin kokio Didžio Keršytojo kalavijas sušvytravo melsvu žaibu nuo pietų iki pat žiemių — ir prasidėjo vėl klaikus žaibų siutimas, nesiliaujančio ir nepakenčiamo perkūno trenksmų lydimas. Pirmasis griaustinio aidas pažadino miegantį tolimose kalnų daubose audros paukštį, kurs, džiaugsmingai ištiesęs sparnus, galingai mostelėjo jais ir iš augštybių plėšriai puolė į pasmerktąją pakalnę, siekdamas milžinais sparnais nuo kalnų iki kalnų ir šluodamas žemėn nuo jų visa, ką tiktai paliečia — atlūžusias uolas, medžius, gyvius..."

Atsibudimas baigiasi scena, kai valdovas Itnah, pabėgęs iš skęstančių rūmų, išsikėlė su savo dvariškiais ant gretimo kalnagūbrio. Jared ir Sinth pamatė, kad išsikėlusių tarpe yra ir Sintho sesuo Sella.
Merdėjime — trečioj Tvano daly — Myk. Vaitkus susitelkia prie pagrindinių savo apysakos veikėjų likimo dramos. Minia dingo, minią, jos lėbones ir džiaugsmą užliejo tvanas. Ant dviejų gretimų kalnų, teskiriamų neplataus sąsiaurio, susispietė dvi buvusių priešų grupės. Ittime, vis kopdami nuo kylančio vandens augštyn, dar laikosi Sunnaro išdidusis valdovas Itnah, o su juo žmona Emcha ir vergė Sella. Dvariškiai jau pakrikę ir kiekvienas rūpinasi savo likimu. O tuo likimu yra ko rūpintis, nes neišvengiama žūtis kasdieną darosi siaubingesnė.

Ant antro kalno Aninoth, Jared ir Sinth. šie laimingesni, nes jie turi maisto atsargų, iš anksto Ja-redo parūpintų, o ir jų žemės sklypas dar turi gyvybės diegų, kurių teikiamu maistu žmogus dar gali kurį laiką save išlaikyti.
Ittime įsiviešpatauja badas, ligos ir mirtis. Ant kaimyninio kalno pabunda žmogaus širdis, nes gi anoj pusėj sąsiaurio ir Sintho sesuo. Jaredas, Sinthas ir Aninotha renka šakneles, renka kiekvieną valgomą dalyką ir meta į antrą pusę. M. Vaitkus neatlai-džiai laužia vienų puikybę, o kitų širdysna bando grąžinti gailestingumą.
Tame siaube, toj neišvengiamos mirties angoj, dar tebespinduliuoja meilė. Ją sudaro savotiškas keturkampis: Aninoth, Itnah, Sinth ir Jared. Tačiau bib-linio tvano akivaizdoj ta žmogiškoji meilė gal tik tiek tėra verta, kad ji dar gaivina viltį, palaiko norą gyventi ir laimėti.

M. Vaitkus tikrai giliai įsijautė į visuotinio tvano misteriją. Ne jis, bet Dievo bausmė turi tuos paikus žmones sunaikinti. Ir jie žūna baisiose biblinio tvano aplinkybėse. Žūna vienas po kito. Nuo bado miršta Itnaho žmona ir jo vergė Sella. Sinth, jausdamas pavojų seseriai, palieka mylimą mergaitę, bando perplaukti sąsiaurį, bet srovė už jį galingesnė — draugų akyse jis panyra gelmėn ir daugiau nebeiškyla. Didžią kančią iškentęs, bet dar nepalaužtu išdidumu į sąsiaurį puola ir Itnah, tikėdamasis pasiekti Aninothos krantą. Ir jis būtų įveikęs srovę, bet biblinis jūrų siaubūnas leviathanas prie pat pergalės kranto jį pagriebia ir paskandina.

Regimam pasauly belieka tik trys — Aninoth, Jared ir dar ant kito kalno alkanas žudikas tigras. Jared pareiškia savo meilę Aninothai. Dabar kito pasirinkimo jinai jau neturi. Atrodo, kad prašvis saulė ir nauja žmonių giminė pradės vėl žemėje įsikurti...
Ir, štai, tik dabar du jaunuoliai — kupris Jared ir jo pusseserė Aninoth, prisimena savo dėdę ir jo arką! Po kurio laiko arka pasirodo, plaukia jų sąsiauriu, bet niekas pasmerktųjų šauksmo arkoj negirdi. Išsigelbėjimo viltis dingo tą pačią valandą, kai pro šalį praplaukė Noacho laivas. Tuo tarpu, palankios srovės nešamas, atplaukė tigras. Likimo buvo lemta, kad jis sutriuškintų Aninothos nugarkaulį. Tigrą leviathanas praryja, o prie mylimosios lavono verkiantį Jaredą užlieja tvano banga, čia M. Vaitkus ir sako:
"Neapsakoma tyla įsiviešpatavo pasauly, tartum seniai — seniai apleistoje šventykloje.
Ir toj didžiojoj tyloj taip aiškiai jaučiamas Didžiosios Dvasios kvėpavimas".
Tais žodžiais baigiasi apysaka Tvanas.

Merdėjimui, kaip ir Svaigimui, nestinga meninio vientisumo. Nors čia bėga pro akis itin siaubingi įvykiai — autorius pajėgia skaitytoją įtikinti. Gaila simpatingų veikėjų Aninothos, Sintho ir Jaredo, bet jie padarė fatališką klaidą — Noacho Dievas jų šauksmo neišgirdo...
Tvano apysakoj bene mažiausia autoriaus išnaudota medžiaga, tai jos personažai. Nors jie puikiai apmesti, bet veikalą skaitydamas regi, kad jie gana schematiški. Itnah — dailus, puikybe ir fizine jėga pertekęs, didis karo vadas, bet ir didelė dvasinė menkystė, negailestingumo raugėm apaugusi širdis. Beveik tokis jisai dingsta ir leviathano nasruose.
Jo priešingybė — Šimo valdovas Sinth. Jis taip pat jaunas ir dailus, taip pat galingas, bet iki veikalo pabaigos jis nepakyla iš nuolankumo gėriui ir taurumui. Gyvendamas vienam urve su mylima mergaite, Sinth net jos nepaliečia (tame Dievo bausmės nusipelniusiam pasauly!), lyg jinai būtų bekūnė būtybė.

Jared — išmintingas ir gudrus kupris. Į jį autorius sudėjo daugiausia žmogiškų ypatybių — meilės ir pavydo, keršto ir susivaldymo, veikimo ir apdairumo, troškulio laimėti, bet ir sugebėjimo pralaimėjimui išmintingai nusilenkti. Jaredui taip pat pažįstami džiaugsmas, pyktis, nusiminimas ir kančia. Jis ir yra pati ryškiausia asmenybė Tvano apysakoj.
Aninoth — itin būdinga amžinosios Ievos duktė, kuri myli du ir dar geidžia trečio... Per visą veikalą ji negali atsigauti iš svaigulio, kurį joje sukėlė tvirtas ir vyriškas Itnah. Tuo pačiu metu ji mato Sintho meilę, jos nesišalina, kiekviena proga jam parodo, kad ir ji nėra abejinga. Be to, jai patinka ir didikas Remmon. O, kai ateina valanda, ji priima ir Jaredo meilę, kuri ir anksčiau jai nebuvo nepažįstama. Tokia ta pirmoji M. Vaitkaus Tvano moteris, kurios prototipų nestinga ir potvaniniais laikais...


Dalis chorų vadovų su dainų šventės dirigentais Nuotr. V. Maželio

Visi kiti apysakos personažai — tik statistai. Jais autorius pasinaudojo tik vienam ar kitam įvykiui paryškinti. Jeigu jis būtų plačiau užsimojęs ir nepaskubinęs tvano — galimas dalykas, kad jo visi personažai būtų buvę spalvingesni ir ryškesni.
M. Vaitkus Tvane pasirodė, kaip stiprus masių psichologas, kaip įgudęs minios režisierius. Jo masinės scenos, randamos pirmoj ir antroj apysakos daly, yra geras meistro darbas. Tokį masinį pokylį, tokį minios siautėjimą, tokią orgiją ir tokią jos paniką ne kiekvienam rašytojui pasiseka sukurti. Tuo požiūriu M. Vaitkaus Tvano stiprybė yra neabejotina. Kitos veikalo regimai geros ir dailios ypatybės, tai pasakojimo lengvumas, kalbos grožis ir sakinio puošnumas, sugebėjimas ne tik pažinti, bet ir įsijausti į baisiąją Biblijos dramą.
Dėl tų meninių privalumų Myk. Vaitkaus Tvanas laikytinas mūsų gerųjų apysakų šeimoj. Jis yra gal ne tiek charakterių drama, kiek didžiulės minios, o drauge ir visuotinio tvano stichijos giesmė.

Atsiminimai
Rašytojas Myk. Vaitkus lietuvių periodikoj jau yra pažėręs nemenką pluoštą savo atsiminimų. Neteko man sutikti skaitytojo, kuris nebūtų gėrėjęsis tuo mūsų gerbiamo autoriaus darbu.
Periodikoj pasirodę jo atsiminimai daugiausia lietė mūsų kultūrinio, bažnytinio ar visuomeninio gyvenimo asmenis. Tuose raštuose Myk. Vaitkus pasirodė esąs ypačiai akylus stebėtojas, sugebąs savo atmintin įrašyti ne tik išorinį žmogaus paveikslą — jo manieras, kalbėjimo būdą, jo eiseną ir laikymąsi kitų žmonių tarpe, bet ir mokąs giliai įsismelkti į savo pažįstamo vidaus pasaulį, į jo širdį ir sielą.

Miela pastebėti, kad ir šiuose darbuose, kaip literatūrinėj kūryboj, mes regim vis tą patį kan. Myk. Vaitkų — giedrą, optimistišką, didžiai kultūringą. Atrodo, kad jam yra didelis džiaugsmas savo artimo veide ir sieloj matyti gėrio, taurumo ir žmoniškumo pradus. Jis žino, kad nėra tokių žmonių, į kuriuos būtų galima mesti akmenį dėl jų skaistumo, bet su ta medžiaga jis moka taip elegantiškai susidoroti, kad net ir Sofija Kymantaitė-čiurlionienė mums atrodo buvusi beveik tobula moteris ...

Atskirom knygom jau yra pasirodę tokių pavadinimų Myk. Vaitkaus atsiminimai: Mistiniame sode (prel. Pr. M. Juro leidinys, 1957 m.), Keturi Ganytojai, su Minija į Baltiją (Nidos leidinys, 1962 m.) ir Baltijos Gražuolė (1963 m.).
Mistiniame sode Myk. Vaitkus pasakoja apie kunigų seminariją Kaune, apie jos profesorius ir kolegas klierikus, apie mokslą ir discipliną, apie seminarijos rūmus ir jų mistinę nuotaiką, apie klierikų maldas ir pasivaikščiojimus, jų dvasinę giedrą ir naktį, žiemos ir vasaros atostogas, o taip pat ir apie žymesnius tautinius ir tarptautinius ano meto įvykius. Kiek ten puikių ir gyvų atskirų asmenų paveikslų! Skaitai tą knygą, kaip kokį nuotykių romaną.

Keturi Ganytojai — keturių vyskupų portretai, Myk. Vaitkaus itin rūpestingai nutapyti.
Su Minija į Baltiją — atsiminimai apie tėvus, šeimą, pradžios mokslą ir progimnaziją Palangoj, čia iškyla ir sunki pašaukimo problema — eiti į kunigus ar neiti. Tėvas geras, o gal ir pažangus žmogus, nenori savo sūnaus prievartauti, bet taria, kad negalėsiąs jam toliau padėti. Broliui į talką stoja sesuo Anė, ryždamosi su juo keliauti į Liepoją, kur jis turi baigti gimnaziją.

Tautinių šokių grupių vadovai. Vidury su gėlėm - Jadvyga Matulaitienė, apipavidalinus tautinių šokių programą. Nuotr. V. Maželio

Mykolo Vaitkaus atsiminimų stilius — dailioji beletristika. Aplinkos, žmonių ir nuotykių apibūdinimai bei aprašymai meistriški. Gali atsiversti kurį nors knygų puslapį ir netrukus rasi ten dailiosios prozos pavyzdžių. Cituoju nors porą gabalėlių:
"Mamertas Lumbė, vyras iš stuomens ir liemens, didele galva, rūsčia povyza, neaiškia veido spalva, visas toks sultingas, stiprus, truputį į bulių panašus (nepašiepiant). Bus kuomet riebus klebonas. Atrodo neperkalbus nei lipšnus, o ir nepatrauklus, bent kol arčiau nepažintas. Betgi doras vyras ir vykęs draugas ..."
(Mistiniame sode, 35 psl.)

"Smuikas... tas grakštus instrumentas — lyg kokia jauna panelė. Ne vien Šulgos ir černyšovo rankose mačiau jį verčiamą giedoti: tekdavo jį matyti čirpinamą (bet linksmai) vestuvėse, kada vyrai ir moterys, bernai ir mergos, griaunamai trankydavo kojom grindis, keldami debesius dulkių ir jas čia pat sualsuodami į sveikus ir nesveikus plaučius".
(Su Minija į Baltiją, 54 psl.)

Tokia yra ta Myk. Vaitkaus atsiminimų kalba. Vaizdinga, sklandi, su malonumu skaitoma.
Tačiau patys atsiminimai nėra fikcija. Tai buvusių ar tebegyvanančių žmonių apibūdinimai, tikrų, neišgalvotų vietovių aprašymai, buvusio ar tebesančio gyvenimo atspindžiai. Tai yra ir gera medžiaga (kai kuriems darbams gal bus tik žaliava) lietuvių kultūros istorijai. Gausi, daug faktų sutelkianti ir dai liai apipavidalinta medžiaga, ne beformiai griozdai. Apskritai gi atsiminimuose plaka jautri ir humaniška poeto Myk. Vaitkaus širdis.

Užsklanda
Pasižadėdamas atlikti nelengvą, bet malonų uždavinį — duoti nors neišsamią rašytojo Mykolo Vaitkaus gyvenimo ir kūrybos apžvalgą, visų pirma turėjau rasti tašką, nuo kurio galima tą darbą pradėti. Negaliu pasigirti, jog tokie taškai yra lengvai atrandami. Bet pagaliau apsisprendžiau, kad šiuo atveju nedera rankioti išmintingų citatų ir iškilmingų frazių apie literatūros meną, nedera vienokiom ar kitokiom digresijom rašinio apsunkinti. Pakartotinai paskaitęs vieną kitą Myk. Vaitkaus kūrinį, įsitikinau, kad apie jį tegalima kalbėti, kiek tik žmogui tas yra įmanoma, intymiai ir asmeniškai. Tą darbo kryptį pasirinkęs, bandžiau krūvon sutelkti savo objektyvumą, bandžiau kalbėti savo žodžiu ir širdim. Kiek tas užsimojimas man pavyko įveikti, man pačiam labai sunku pasakyti.

Mano apžvalga teatidengė tik dalelę poeto ir jo kūrybos veido. Aš ilgėliau sustojau tik ties jo poezijos knygom šviesūs krislai, Nušvitusi dulkė, Vienatvėje ir Nuošaliu taku; ties epiniais kūriniais — poemom Laime ir Brėkšta; ties dramom žvaigždės dauk-tė, Žaibas ir mergaitė ir ties bibline apysaka Tvanas. Keliom pastraipom paminėjau jo atsiminimus, bet liko neapžvelgti lyrikos rinkiniai Margumynas, Liepsnelės, Alfa ir Omega, satyrų knyga Rakšties Rakštys, o taip pat pluoštas beletristinių veikalų ir tokie reikšmingi vertimai, kaip šv. Augustino Išpažinimai. Kai kurių Myk. Vaitkaus knygų šiame krašte man nepasisekė rasti, o kai kurios netilpo į mano darbo planą ir apimtį. Dėl tokių regimų mano darbo trūkumų aš nuoširdžiai atsiprašau poetą Muk. Vaitkų, o taip pat ir kiekvieną šio rašto skaitytoją.

Berods, mano apžvalgoj netobulas yra ir asmeninis Myk. Vaitkaus pavekslas. Daug ką dar galėjau papasakoti, daug kuo jo būdo ir asmens bruožus paryškinti, bet reikėjo vietą taupyti, o kai kurie dalykai per vėlai atmintin sugrįžo.
štai, beskaitydamas Tvaną, ypačiai tas su regima plaukimo nuovoka aprašytas Sintho ir Itnaho pastangas perplaukti pavojingą sąsiaurį, prisiminiau šiurpų įvykį Palangoj, kuriame mudu su kan. Myk. Vaitkum dalyvavom.

Nepažindamas po audros atlyžtančios Baltijos klastingumo, per toli nuo kranto nuėjo, pateko į jūros srovę ir pradėjo skęsti puikus, jaunas vyras Kostas Meškauskas (Germanto brolis), šokom organizuoti visokią įmanomą pagalbą, bet gausios vyrų grupės pastangos čia pat sudužo. Ir tuo metu pamatėm, kad kažkas atkakliai ir drąsiai iriasi per lūžtančias bangas prie skęstančio. Tai buvo poetas Myk. Vaitkus. Tiesa, jis nespėjo jūros įveikto jaunuolio pasiekti, bet jis kurį laiką nuskendimo vietoj pats vienas sukinėjosi ir mus, toli krante stovinčius, pradėjo imti baimė, kad ir narsusis gelbėtojas nenuskęstų. Kai jis krantan išlipo, jau tada aš pagalvojau: jeigu tas vyras kūnu atrodo trapus ir ne atletiškas, tai jo dvasia turi būti didi ir nepalaužiamų sparnų...

Poeto Myk. Vaitkaus 80-ties metų sukakties valandą, nors ir su nemaloniu drovumu, regim, kad jo vardas neskambėjo mūsų grožinės literatūros kritikų, apžvalgininkų ir trubadūrų liaupsėse, giesmėse ir panegirikose. Jeigu jam kas pynė laurų vainiką, tai gal tik jo intymūs ir artimi draugai.
Patsai poetas Myk. Vaitkus kartą man prasitarė: "Apkrovimas darbais, pareigom, o taip pat vidinis neramumas sutrukdė man didelius veikalus sukurti. Vienas sparnas palūžęs, tai kaip skristi, kaip kurti!".
Jieškodami prasmingo atsakymo į tą skundą, gal galėtumėm šiandien klausti: ar ne dėl to Viešpats Poetą apdovanojo tokiu garbingu amžium, kad jaunystę jam reikėjo pareigom aukoti? ...

Atrodo, ši prielaida nėra labai šluba. Ir pats poetas Myk. Vaitkus tai pastebėjo, kai tarė: "Po antrojo pasaulinio karo atėjo kūrybos metas. Viskas pakilo augštyn, į viską požiūris blaivus. Ir ramybė, kurioj skamba praeities išgyvenimai! ..." Teisybė, šio pokario jo kūrybingumas yra ne tik akivaizdus, bet ir stebinantis.
Tačiau rašytojas Myk. Vaitkus niekad asketo drabužio nenusirengė, niekad vienuoliško kuklumo ir santūrumo neprarado. Berods, jis pats geriausiai apibūdino save, o taip pat ir ikšiolinę savo kūrybos lemtį:
Negriovei tu kalnų ir nerausei bedugnių, nesiautėjai audrom, aistrų suvaržęs ugnį, nejaudinai minių, neaugai į žvaigždes; tačiau kaip žiburys mirksėjai tyliai, lygiai, ir tavo mintys dar kukliom liepsnelėm degs, kol dings užuomarštyj šie posmai kukliastygiai.
(Vienatvėje, 136 psl.)

Taip gieda poetas, brendęs ir save suradęs milžinų paunksmėj, taip byloja ąžuolas, užaugęs ant Minijos krantų. Tame poezijos posme, taip liūdnai nusakančiame žmogaus kūrybines pastangas ir jų likimą, aš, būdamas poetu Myk. Vaitkum, bet nebūdamas toks kuklus, pakeisčiau toj strofoj tik vieną žodį — tarčiau ne kukliastygiai, bet posmai šilkasty-giai. Iš tikro, dažnu atveju Myk. Vaitkaus kūryba skamba, tartum gaivi melodija, skambinama šilkastygėm kanklėm...

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai