Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JERONIMO IGNATONIO LŪŽIAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Naujokaitis   

Mūsų spaudoje pasigirsta pagyrimų tiems autoriams, kurie knygų siužetus pasirenka iš dabarties, iš savo gyvenamos aplinkumos. Jurgis Gliaudą, laimėjęs "Draugo" premiją už "šikšnosparnių sostą", buvo giriamas, kad išdrįso duoti trem-tiniško gyvenimo pjūvį. O J. Gliaudą pagyrė už tuos pačius dalykus J. Ignatonio "Lūžius" — "Draugo" atkarpoje spausdintą romaną, o paskui išleistą atskira knyga. Tačiau reikia paabejoti, ar pasirinktoji tema jau pačiu pasirinkimu padaro autoriaus knygą vertingu meno kūriniu. Vieniems pavyksta meistriškai, kaip J. Gliaudai. Bet daugumai mūsų vy-resnėsės kartos rašytojų, brendusių tėvynėje, kūrybinės gelmės pasiliko ten, anapus didžiųjų vandenų ir laiko verpetų, ir dėl to skeveldrinis išeivijos gyvenimas sudaro rimtą pavojų išeiti į seklumas, netikromis spalvomis atskleisti vaizduojamą gyvenimą. Tų seklumų neišvengia V. Volerto "Draugo" atkarpoje ėjęs romanas, jų gana apstu ir J. Ignatonio "Lūžiuose".


"Lūžių" branduolį sudaro šeimos gyvenimo problemos, tikriau pasakius, šeimos griuvimo priežastys. Ir tokių šeimų autorius sutelkia savo knygoje visą eilę. Dvi vaizduojamas šeimas perskyrė ir išardė karo įvykiai, bėgimas iš tėvynės, tremtis. Baublys tremtyje be šeimos visai palūžo: nusigėrė, suardė sveikatą, tapo beveik valkata. Jo kančia gili:
"Drauguži, nežinai, kaip aš kenčiu. Aš kenčiu ne vien tik už save, ir savo šeimą, bet kenčiu ir visos tautos kančią. Supranti, visos tautos!... Aš esu tas gyvas paveikslas, kuris nešioja kančios įsikūnijimą!..." (74 psl.). Tik vėjai ir audros tamsią naktį miesto parke apramina Baublį. Tačiau Baublio tragediją autorius sulėkštino, paversdamas tą asmenį savanaudžiu ištižėliu. Argi nėra Baubliui kito pasirinkimo, kaip tik atsikviesti šeimą iš Lietuvos? (Ir pati atsikvietimo galimybė netikra). Juk kiek daug perskirtų šeimų susirašinėja, siunčia paramą, palaiko artimus ryšius, prisidengdami gerų dėdžių ar tetų vardais, arba visai atvirai. Baublio pesimistinė filosofija šito antrojo kelio neatsimena. Ir dėl to jo teigimais nelabai tikime, ypač jų nuoširdumu, o dar labiau tos filosofijos įtaka pagrindiniam romano veikėjui Rimvydui, kuris taip pat turi išspręsti perskirtos šeimos sujungimo problemą.

RimVydas atsikviečia į Ameriką žmoną Grožvydą ir dukterį Jūrą. Susijungusios šeimos nedarnumo priežasčių autorius, tiesa, jieško giliau: neatitiko vienas kitą charakteriai. Iš Rimvydo gausių išsikalbėjimų to nedarnumo kaltininkė esanti žmona. Ir Baublio jtaringa filosofija kartojasi Rimvydo samprotavimuose, kai jis jieško pagrindo skyryboms. Tačiau knygos pabaigoje pasirodo Rimvydo menkumas ir Grožvydos rami didybė, jos vidaus jėga. Už Grožvy-dos atvaizdą paskutinėje Rimvydo namo sugrįžimo scenoje autorių tikrai reikia sveikinti. Tačiau paties Rimvydo charakteris yra nenuoseklus, nepilnas, nepakankamai psichologiškas. Jis save laiko idealistu, principo žmogumi, teisingu ir išmintingu. Jį tokiu charakterizuoja ir jo pamiltoji kaimynų duktė Laima. Tačiau iš jo elgesio su Laima, iš dalies ir su Dalia, iš jo meilės nuotykių ir netekimo galvos dėl jaunos mergaitės, ir iš daugelio kitų veiksmų matome jį ne principų žmogumi, bet lengvabūdžiu meilikautoju, sensualis-tu, nerimtu. Kad yra žmonių, nemokančių suderinti principus su kasdieniniu gyvenimu, tuo neabejojame, bet autoriui to tragiško nesuderinamumo Rimvyde parodyti nepavyko. Tada ir visa sujungtos šeimos nedarnumo problema atsiduria visai ne toje plotmėje, kurioje autorius norėjo ją parodyti.

Panašių priekaištų dėl charakterio nenuoseklumo turime padaryti ir Rimvydo dukters Jūros atžvilgiu. Tikime jos nuoširdumu, kai ji nepritampa prie Amerikos jaunimo, žavimės jos iš Sibiro tremties atsivežta lietuviška dvasia. Bet negalime pateisinti tėvui rodomo šiurkštumo, pagiežos dėl praėjusių metų. Autorius nesugebėjo įtikinti skaitytoją tos pagiežos realumu.

šeimų grandinėje įjungta ir Dobi-lienės tragedija. Jos veikla yra suderinta su jos įsitikinimais, bet ji palūžusi savo gyvenimo vingiuose, įkyriose keršto smulkmenose. Ant suirusių moralinių pamatų sukurta šeima Dobilienei atsilygina nebeat-statomais griuvėsiais. Smulkmeniškai irzli, įkyri, kerštinga ir apsileidusi ji yra pakankamai įtikinanti. Tik dėl jos išpažinties Rimvydui savo jaunystės nuodėmių labai abejojame. Situacija psichologiškai neparuošta.
Dalios neapykanta ją ir motiną pametusiam tėvui yra suprantama ir natūrali. Tik jos kerštas yra ne jausminis, bet racionalus, apgalvotas. Dobilo vaizdas rodomas tik iš tolo, bet spalvų jam užtenka, kaip prašalaičiui.

Ketvirtoji šeima yra Zarembos. Vyrą autorius sukarikatūrina. Bet tas surembėjęs materialistas, skaičiuotojas šaukštų ir kąsnių, žingsnių ir žodžių, ne tik dolerių, vis dėlto nupieštas ryškiomis spalvomis, gyvas, įdomus ir nuoseklus iki galo. Tik. jo vaidmuo namuose yra menkas, lyg kokio daikto, lyg vaikščiojančio baldo, kurs nori ar nenori, o turi paklusti žmonos valiai, kuri ir dolerius gausiai į namus neša (kodėl ji, o ne pats šeimininkas, taip iš veikalo ir nesužinome). O Zarembos žmona Rūta turi ryškių ekscentri-kės bruožų (pinigai vienuolynui, pabėgimas iš namų ir noras įstoti į vienuolyną ir t.t.). Ji pakankamai valinga ir savarankiška, namų galva. Kodėl ji blaškosi, ne visai skaitytojui aišku. Pilniau jos charakterio autorius ir neatskleidė. Zaremboms veikale iš viso tenka tik antraeilis vaidmuo. Tai dar viena grandis šeimos "laimės".


Penktoji šeima — Valero namai. Iš tolo žiūrint, čia lyg viskas būtų tvarkoje: gražūs namai, taupumas. Duktė jau baigia gimnaziją. Peršasi jai turtingas vyras, tėvo labai mėgiamas, ir motinos nestumiamas. Tik pati Laima nesiderina į tą trikampį. Materialistinės namų gyvenimo smulkmenos jai yra svetimos, ne jos polėkiams, ir ji stengiasi išsiveržti iš tos ją slegiančios aplinkumos. Gal čia ir yra ta psichologinė priežastis, kad ji, bėgdama nuo jai peršamo jaunikio, įsimyli kaimyną Rimvydą. Laimos ir Rimvydo meilė yra centrinė romano ašis. Tik deja, čia ir yra tos pavojingos seklumos, kur užkliūva autoriaus laivas. Nesakysime, kad tokia meilė negalima. Gyvenime visko yra. Ir knygose galima viską vaizduoti. Bet reikia taip vaizduoti, kad skaitytojas tikėtų. O čia daug kuo netikime. Pavyzdžiui, kad ir pirmas Rimvydo susitikimas su Laima (13-14 psl.). Pasikalbėjimas psichologiškai neįtikinąs: vyresnio amžiaus vyras, principų žmogus, nepradės tokios kalbos su 18 metų mergaite. Tai mergininko kalba. Ir Laimos laikysena ją parodo lyg lengvabūdę, o vėliau matome, kad ji tokia nėra. Tolimesni santykiai yra įtikimesni.

Tačiau kas yra Laima? Tai 18 metų Amerikoje gimnaziją baigianti mergaitė. Bet ji tokia protinga, tiek apsiskaičiusi, kad jos žodžiai — tai ištisi išminties perlai. Jos gyvenimo supratimas — gilus. Tėvynės pažinimas pakankamas, lietuviškumas jokiomis dulkėmis neapneštas, moralė nepažeista. Jos gyvenimo lūžis nuo Rimvydo meilės į vienuolyną dramatiškai gilus, pagrįstas ir apgalvotas. Jos pamokslas Rimvydui vienuolyno sienose prilygsta neeiliniam moralistui dvasios vadui. Ir iš kur ji tai įsigijo? Valero šeimoje tų dalykų autorius neparodo. Amerikos jaunimas nebuvo jai pavyzdžiu. Jūros lūpomis, o dar dažniau Rimvydo galvojimu, aplinkumos stebėjimu ir pasipiktinimu — visas Amerikos miestų gyvenimas neugdo tokios jaunuolio dvasios, kokia yra Laima. Ir net Lietuvos laisvo gyvenimo sąlygose tokios jaunuolės nebuvo kasdieninis reiškinys. Sakykim, tai mergaitės idealas. Bet iš kur jis? Jei idealas žengia realaus žmogaus žingsniais, tai jis turi turėti versmes, iš kur jis teka, srovena, spindi...

Pridėkim dar šeštąją Paukščio šeimą, kur sūnus vedęs vokietę, o tėvas neregys. Iš namų išvaryta lietuvių kalba, ir senukas pajunta kultūrinį tragizmą. Neregio Martyno asmenyje autoriaus norėta parodyti apakinta lietuviška sąžinė. Daug gražių žodžių pasakyta tėvų žemės adresu, bet plokštuma ir banalumas tą idėjinį vaizdą susilpnina. Retorika ir bendriniai vaizdai palieka sausą įspūdį, čia jau reikėjo tikros lyrikos.

Knygoje sutelkti veikėjai — lyg nenormalūs, iškrypę iš nuoseklios gyvenimo vagos. Ir dėl to perskaičius — liūdna ir nyku. Netiki žmogus, kad visi toki menki būtume tapę. Lyg nebūtų tremties gyvenime prošvaisčių, lyg nebūtų aukos dvasios, kilnesnių siekimų, lyg visų širdyse idealai būtų išblėsę? Ir klausiame, ar tai tikrovė? Ar tai neišgaubtų veidrodžių atspindžiai?

Tiesa, nemažas vaidmuo skirtas seselei Barborai. Bet ir ji veikia ne tiek vidaus ugnimi, kiek atlikdama uždėtas pareigas. Tačiau jos charakteryje vis dėlto esama nuoseklumo, vidinės jėgos.

Prie psichologinių trūkumų pridėkime dar kompozicinius lūžius. Jau minėjome Dobilienės išpažintį. Ji vėliau Laimai atpasakojama iki smulkmenų ir tampa centriniu akmeniu veikalo atomazgai. Režisūra nevykusiai išsikiša ir verčia netikėti panašios situacijos tikrumu. Arba kokių nesąmonių prikišta Barboros elgesyje: kas gi tikės, kad iškilmių metu, kai ji turi pareigas scenoje, išbėgtų medituoti sodelin tik tam, kad iš pasikalbėjimo su Rimvydu autoriui reikėjo truputį jos praeitį atskleisti. Arba kuo pateisinamas Barboros vertimas pasiaiškinti dėl jos jaunystės meilės ir pašaukimo Zarembos namuose? Ir nepsichologiška, ir nemandagu, užgaulu, nekultūringa. Kai autoriui prireikia kurio nors asmens, tai būtinai jis veržte veržiasi į Rimvydo namų duris, laužte laužiasi. Reikia nusišypsoti iš tokio neapdairumo.

Prie gerųjų savybių reikia priskirti autoriaus sugebėjimą lengvai pasakoti. Taip, J. Ignatonis jau turi stilių .Gražu, kai fiksuoja vaizdus impresionistiniu būdu. čia galime gėrėtis jo įgimta vaizdumo dovana. Pasitaiko gana stiprių vietų   (knygos pabaiga), tačiau visuma turi daug seklumų. Perskaitai ir pagalvoji: jei reikėtų dar kartą skaityti, kažin ar prisiverstum. O tai dėl to, kad apstu psichologinių spragų, kad į gyvenimą pažvelgta tik iš vienos pusės, kad daug kas apšviesta dirbtine šviesa, tik iš paviršiaus, tik siauru ruoželiu.

Jeronimas Ignatonis, LŪŽIAI, romanas, išleido Liet. Kn. Klubas, 1963 m., aplankas — P. Jurkaus, 302 psl. Kaina 3 dol.
Pr. Naujokaitis

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai