Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANTROJI LIETUVIŲ OPERA TREMTYJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė IZIDORIUS VASILIŪNAS   
Dar ne taip seniai mūsų spaudoje buvo linksniuojama pirmoji lietuvių opera tremtyje "Jūratė ir Kastytis". Jos autorių, kompozitorių Kazį Viktorą Banaitį apdovanojome tūkstantine premija. Operos klavyrui išspausdinti subūrėm komitetą, kuris rūpinasi visais išleidimo reikalais, įskaitant ir teksto vertimą į svetimas kalbas. Čikagos lietuvių operos kolektyvas parodė daug nuoširdaus entuziazmo pirmajai operai pastatyti scenoje. Lietuviškąja kūryba besisielojančio j i visuomenė gyvai domisi visa šia veikla ir nekantriai laukia jos pozityvių rezultatų.

Bet štai ir antroji lietuvių opera tremtyje jau sukurta. Jos autoriai — poetas Stasys Santvaras ir kompozitorius Julius Gaidelis. Rugpjūčio pirmoje pusėje abu jie dar keletą kartų peržiūrėjo visą tekstą, žodinį ir muzikinį, dar palygino atskiras vietas, kai kur muzikos poveikyje teko pakeisti vieną kitą žodį, kai kur muzikos kirtį nukelti pagal teksto kirtį ir ... padėti paskutinį tašką. Naujoji opera baigta. Lietuvių muzikinė kūryba praturtėjo dar vienu stambiu veikalu. Ta proga abu autoriai nutarė pasikviesti porą savo draugų ir su jais pasidalinti baigto darbo įspūdžiais.

Susirinkę pas kompozitorių Julių Gaidelį, buvome išsamiai ir įdomiai painformuoti apie visą operos darbo eigą, apie turinį, intencijas, tikslą, sąlygas — žodžiu, apie viską, kas tik galėjo būti kuriuo nors būdu siejama su operos kūrimo darbu.
Informacijas pradėjo libreto autorius Sta-tsys Santvaras. Jo įvadinis žodis iškėlė libreto kaip tokio uždavinį bei sunkumus. Libreto uždavinys pateikti visos operos tekstą kondensuotai bei trumpai. Čia ne drama, kur galima operuoti ilgais ir gyvais dialogais, — libretui reikia daugiau monologų. Čia negali leistis į ilgus išvedžiojimus, nes kiekvienas žodis, kiekviena mintis dar turi apsivilkti muzikos rūbais, kurie paprastai esti daug ilgesni už žodinį rūbą. Iš čia ir libreto sunkumai: reikia visą turinį išreikšti kiek galima kondensuočiau.

Turint galvoje, kad kiekvienas žodis reikia dainuoti, dar tenka parinkti patogius dainavimui žodžius, vengiant šnypščiančių bei švilpiančių priebalsių, kurių apstu mūsų kalboje, parenkant atviresnius balsius. Žinant autorių Stasį Santvarą buvus ilgamečiu oficialiu mūsų Kauno operos vertėju, šioje srityje jis turi begales patyrimo, ir tikrai sunku įsivaizduoti, ar kas galėtų surasti patogesnių dainavimui žodžių, kaip kad jo čia yra parinkta.

Operos rašymo iniciatyva priskiriama kompozitoriui Juliui Gaideliui. Prieš trejetą metų jis kreipęsis į Stasį Santvarą, klausdamas libreto. Rašytojas turėjęs "Atlantidos" libretą, kadaise projektuotą muziko Juozo Pakalnio operai. Dabar jos turinį apsvarsčius, ir kompozitorius Gaidelis ir rašytojas Santvaras priėjo prie išvados, kad reikia kitokio turinio operos.

Turėdami galvoje lietuviškos operos pastatymo sunkumus bei išlaidų naštą, ilgai galvoję ir j ieškoję, jie rado tokio turinio idėją, kuri pirmon eilėn palengvintų šią pastatymo problemą. Šioje operoje nereikia kostiumų, nes kiekvienas galės būti savo kasdieniniu kostiumu bei suknele, o stovyklinio kambario bei kiemo dekoracijos, autoriui atrodo, nesudarys jokių sunkumų, atseit išlaidų. Tad jis ir pasirinko D. P. stovyklinio gyvenimo tematiką.

Dar daugiau. Autorius mano, kad jo pajudinta tematika yra ne vien lietuviška tematika. Visais laikais būta tremtinių. Bet šiais laikais, atrodo, ir patį dvidešimtąjį šimtmetį bus galima vadinti tremtinių šimtmečiu. Pradedant nuo rusų revoliucijos pabėgusiais rusų aristokratais, sektų antrojo pasaulinio karo tremtiniai iš Pabaltijo kraštų, iš visos Rytų Europos, iš Vengrijos, toliau sektų iš Kinijos, arba iš Kubos, o dabar vėl iš Vietnamo arba Afrikos naujų valstybių, ir taip be galo. Visur kiekvienoje pasaulio vietoje susiduriama su tremtinių problemomis. Tai viso pasaulio aktuali bei gyvybinė tematika, ir ji gali būti visiems įdomi.

Stasys Santvaras, libreto autorius

Gal dėl to šioje operoje nesistengta specialiai iškelti lietuviškojo elemento bei folkloro, tačiau jo ir nevengta. Jis savaime prasikiša natūraliai, visur, kur tik galima, vengiant pigios patriotikos.

Jieškant daugiau ryšio su gyvenimu ir gilinant veikalo simboliką, libreto autorius savo veikėjo vardus surišo su dabartinio tremtinių operos personalo vardais, kad tuo būdu juos pagerbtų bei susietų su lietuviškąja kūryba visiems laikams. Ir taip operos pagrindinė figūra — Dana — primena Daną Stankaitytę. Jos pagrindinis partneris Stasys rišamas su Stasiu Baru. Jos vyras Jonas — su Jono Vaznelio vardu, o šio veikėjo pavardė — Daumantas — savo ruožtu primena žymaus partizano pavardę. Kitų veikėjų vardai Aldona ir Algirdas gali būti jungiami su Aldonos Stempužienės ir Algirdo Brazio vardais. Tai yra grynai vardų simbolika, nerišanti veikėjų charakteristikos su autenti-niais charakteriais.

Ilgai galvota dėl operos vardo. Stasys Santvaras davė jai "Gyvnašlės" (ne Gyvanašlės) vardą. Kreipdamasis į susirinkusius, jis paprašė pareikšti savo nuomonę dėl to vardo, kol bus žinomas operos turinys, paaiškinęs, kad šis žodis turi lietuvių kalba daug gilių niuansų. Jei iš pradžių atrodė, kad šis žodis sukelia lyg ir komiškumo įspūdį, ypač prisimenant Leharo operetės "Linksmosios našlės" vardą, tai pagal operos turinį šis vardas įgavo visai kitos šviesos, išreikšdamas sunkią, beveik neišsprendžiamą, tremtinių tarpe iškylančią problemą. Šias eilutes rašančio buvo pareikšta nuomonė, kad norint šią operą priartinti prie tremtinių gyvenamo epo, "Gyvnašlės" vardas nebūtų tinkamas. Tuokart autorius turėtų ir jo pakaitalą, būtent — "Dana". Toks operos pavadinimas skambėtų ir herojiškiau, ir lietuviškiau, ir galėtų iškelti herojinį, istorinį tipą a la Gražina. Susipažinus su operos turinio eiga ir jos išsprendimu, teko sutikti su "Gyvnašlės" vardu, kaip geriausiai išreiškiančiu visą operos turinį, su jos sunkia, neišsprendžiama problematika bei jos neigiamai herojišku užskleidimu.

Toliau autorius paryškino svarbesnius personažo charakterius bei operos turinį. Operoje yra penki pagrindiniai veikėjai.
Danutė Daumantienė, gyvanašlė, dainininkė solistė, sopranas, stipraus charakterio, myli savo vyrą, karo sūkurio nuo jos atskirtą, nuolat apie jį svajoja, jį sutikti viliasi, gyvenimo pagundų apsupta ryžtingai kovoja, iki aplinkybių paveikta palūžta prieš pat vyrui atsirandant, ir po to nematydama savo tragedijoje kitos išeities, nusižudo.

Jos vyras Jonas Daumantas operoje figūruoja kaip nežinomasis, bosas, epinis operos personažas, atstovaująs kovojančiam partizano tipui, prologe pristatąs dramatinę operos eigą, o pabaigoje surandąs pagaliau savo ilgai j ieškota žmoną.
Stasys Stanaitis, kompozitorius, choro dirigentas, tenoras, šalia Danos pagrindinis operos veikėjas, įsimylėjęs dainininkę Daumantienę, jai rašąs savo kantatą, jos palankumo j ieškąs, bet nesurandąs, vėliau suradęs seniai jį mylinčią Aldoną.

Aldona Daugirdaitė, Danutės kambario draugė, mezzo sopranas, įsimylėjusi kompozitorių Stanaitį, negali suprasti Danutės šaltumo jam, dalinai nemažai įtaigojusi Danutę užmiršti viltis surasti savo vyrą ir imti gyvenimą, koks jis yra.
Algirdas Braziulis, buvęs karininkas, baritonas, taip pat įsimylėjęs dainininkę Danutę ir j ieškąs jos palankumo. Ilgai jos atstumiamas, pasiryžta jos akyse nusižudyti. Danutė staigiu judesiu revolverį jam atima ir paslepia pas save. Bet šio įvykio įspūdžių taip giliai paveikiama, kad jos budrus atsparumas palūžta, ir ji suklumpa meilėje Braziuliui. Vėliau, vyrui sugrįžus, ji tuo pačiu revolveriu pati nusižudo.

Šalia šių pagrindinių veikėjų dalyvauja Stanaičio draugai, spaudos ir muzikinio gyvenimo vyrai, mišraus choro dalyviai, tremtinių stovyklos gyventojai, šokėjos, šokėjai, mergaitės, vaikai. Veiksmas vyksta lietuvių tremtinių stovykloje, vokiečių kareivinėse, Bavarijoje tarp 1947 ir 1949 metų.

Opera susideda iš trijų aktų su prologu.
Prologe kalba nežinomasis, Danutės vyras, Jonas Daumantas. Jo gilūs žodžiai monologo forma atskleidžia filosofinę tremtinių problematiką.

Gyvenimo platybėm skuba daugel nepažįstamų
veidų,
Ir neaprėpiama kančia po žemės stogu.
Nors nepažįstat jūs manęs, nežinot, kiek manoj
širdy randų — Aš ateinu priminti jum regėtą žmogų.
Tasai žmogus, likimo ir žmogaus išguitas iš
namų,
Vidurdieny šio amžiaus pasirodė.
Širdim aplieta sielvarto, aplieta degančių
skausmų,
Aš primenu jums šventą laisvės žodį!
Netrukus jūs regėsite savom akim
Buities tik atkarpėlę mažą.
Aiman, ar gali kas ir tom kraupiom naktim
Nebetikėt svaiginantį gyvenimo miražą?
Iš narvo, tartum paukštė, veržiasi žmogaus
dvasia —
Nelaisvė žudo kūną, žudo sielą!
Nesmerkit, jei paklysta brolis ar sesuo
kerštingo pasmerkimo daubose,
Jei myli jie pasaulio laimės veidą mielą!
Jūs nepažįstate manęs, nežinot, kiek manoj
širdy randiį, Ir nepajėgsit gal manęs net prisiminti!
Palaukit valandėlę, dar sugrįžti aš žadu,
Bandysiu jums atskleisti savo dalios mintį. ..


Kompozitorius Julius Gaidelis

Libreto autoriui baigus savo veikalo interpretaciją, atėjo eilė kompozitoriui pademonstruoti muzikinę veikalo pusę. Julius Gaidelis, atsiprašė, kad nevisur bus tikslus techniškai, nes fortepijoninė operos santrauka nėra lengva. Rodos, kai rašė, mokėjo išskambinti viską, bet kol priėjo prie operos galo, pirmuosius numerius bus gerokai techniškai primiršęs.

Kaip ten bebūtų su jojo technika, bet kai jis prisėdo prie fortepijono, mes išgirdome operos muzikinę eigą. Numeris po numerio, arija po arijos, duetai, tercetai, chorai, šokiai, an-! ambliai sekė vienas po kito, vystydami vidinę operos įtampą, iliustruodami įvairias veikėjų nuotaikas, spalvingai piešdami situacijas.

Juliaus Gaidelio opera — tai muzikinė ve-ristinio stiliaus drama. Jos muzika banguoja, atskleisdama teksto psichologines savybes, nuotaikingus momentus.
 
Eva Kulbos     Uosto nuotaikos (guašas)

Iš vienkartinio pasiklausymo — ką galima būtų pasakyti apie jo muziką? Visų pirma ji yra Gaideliška. Kompozitorius Julius Gaidelis savo pirmoje operoje išlaikė savo stilistinį veidą. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jis čia savoje harmonijoje, nuolat septakordinėje, savo melodikoje, paremtoje folklorine kvarte, gražiai bei patogiai parinktoje, solistams lengvai išdainuojamoje; ritmiškai jis judrus, gyvas, spalvingas. Jo muzika čia lyriškai svajinga, čia pakili, ekstaziška, čia dramatinė, pilna įtampos, tai vėl žaismingai lengvutė, nerūpestinga.

Kiekvienas iš pagrindinių veikėjų turi po vieną kitą ariją, kur išreiškiamas jo būdo bei nuotaikos svarbiausias momentas. Šios arijos į-domios savo muzikiniu stiliumi. Jose kompozitorius kuria visai naują lietuvišką melodiką. Kas pažįsta jo instrumentalinę muziką, lengvai įžiūrės tą patį melodikos stilių, jaučiamą antrose jo simfonijų, kvartetų, sonatos, lietuviškų šokių temose. Tai lyriškos, dainuojančios, plačios melodijos, lietuviško pobūdžio, pilnos lietuviškų elementų, lietuviškai kvepiančios.

Vckališkai arijos parašytos labai patogiai, gerai parinktais patogiais ėjimais, nesunkios tonališkai, visą harmoninį svorį perkeliant į akompaniamentą. Atrodo, dainininkai jas pamėgs dėl patogaus jų registro ir patogių intervalų.
Toliau dėmesį patraukia duetai, kurių yra keli. Kai kur jie dialoginio praeinančio pobūdžio. Bet keli duetai traktuojami kaip arijos, išplėstoje formoje. Melodiškai jie artimi solo arijoms, tačiau komplikuotesni harmoniškai bei painesni kontrapunktiškai. Daugelyje vietų jie labai dramatiški, pilni pakilaus įtempimo. Panašaus stiliaus yra tercetai ir kvintetas.

Keli šokiai, įvesti į operą, yra grynai ins-trumentalinio stiliaus. Spalvingai instrumentuo-ti, jie bus koloritinis operinės faktūros pagražinimas bei paįvairinimas.
Ypatingą dėmesį patraukia chorai. Jų yra keli. Savo role choras čia yra kaip veikiantis asmuo. Pirmame veiksme jis ruošiasi rytdienos koncertui, naujajai kompozitoriaus Stanaičio kantatai. Belaukdamas vėluojančios į repeticiją solistės, choras pradeda dainuoti antrąją kantatos dalį.

Pavasario žaliom dienom apsirengė giria,
Virpėjo saulėj vyturiai! —
Varpai palaimą gaudė sentėvių dvare,
Žėrėjo lelijų balti žiburiai . . .

Apėjom platų lauką auksu skambančių kviečių,
Kaip jūra mėlyna — linai!
Vai, ko atkilot, vėtros tų kraštų svečių,
Vai, ko gi nuliūdot, berneliai, bernai.

Lyg bičių avilio smagi ir dūzgianti talka,
 Mes kr ausim kraitį ryt dienom! —
Ir vėl gyvybės ugnimi žėrės alka,
Lyg saule, gyvensim viltim amžinom!.. .


Čia kompozitorius Gaidelis įveda naują stilistinę puošmeną — jis duoda liaudinio pobūdžio muziką. Jo choras atliepia folkloru. Efektas neišpasakytas. Tai nėra autentinė liaudies melodija, bet tiktai skoninga liaudinė daina, sukomponuota kompozitoriaus. Beethovenas kažkur yra pasakęs: "Daug duočiau, kad galėčiau sukomponuoti vieną liaudies motyvą". Kompozitorius Gaidelis gali būti laimingas. Jei tik ta viena daina išliktų iš jo operos, būtų didelis įnašas į mūsų chorinę literatūrą. Bet šio stiliaus chorinių dainų jis įdėjo ir daugiau į savo operą. Pavyzdžiui, antram veiksme uždangai pakilus, pasigirsta už scenos dainuojama tyli graudinga choro daina.

Už jūrų, už kalnų,
Už marių mėlynų
Saulelė leidžiasi raudona ...

Pati vienui viena,
Lyg pievoj aguona,
Ten verkia, rauda našlaitėlė ...

Kodėl tu palikai,
Kodėl nesugrįžai,
Broleli mano kareivėli?

Šalta laukų daina,
O aš tokia viena —
Ten verkia, rauda našlaitėlė ...
Už jūrų, už kalnų,
Už marių mėlynų
Saulelė leidžiasi raudona ...


Arba trečiame akte tremtinių daina.

Žaliojoj pievoj prie didžio dvaro
Plakami dalgiai skambėjo —
Vakariam toly, už melsvo šilo,
Aidėjo daina grėbėjų . ..

Greitieji kurtai graudingai lojo,
Kai jauni broliai išjojo   
Pravirko sesė baltoj seklyčioj,
Pravirko kalnai šilojų . ..

Žaliam papievy beržai lingavo —
Ir beržų galvos nusviro   
Vakariam toly, ne savo žemėj,
Ir ašaros brolių biro.

O saulė bėga giedriom padangėm.
Ir vilčių širdis pripildo! —
Nedalios vargą, nedalios gėlą
Saulelė močia sušildo . . .


Yra operoje pora choro dainų, kurios pasižymi sunkesniu komponuotu stiliumi. Tai pirmojo akto pabaiga:

Apdainuosim tavo veido giedrą,
Motina, pagarbinsim tave!
Lai giesmė pakyla, kaip erdvių žuvėdra,
Lai dūzgia bitės žydinčiam kleve!. ..

O trečiajame akte linksma tremtinių daina apie alutį ir vyną:

Žydėk žalioj pakluonėj, apyny,
Lai noksta auksinio alaus puta! —
Sugrįš paklydę broliai devyni,
Paliaus vaitoti žemė prislėgta! —


Labai vykusi yra moterų "pletkininkių" daina, savo lengvu pobūdžiu, savo muzikiniu žaismingumu, sakytum, neatsakingumu, kartu pilna originalumo. Moterėlės choristės pasityčioja patylomis iš pavėlavusios solistės.

Kokia slidi vienatvės atšlaitė —
Pilna vargų, pilna skriaudų!
Lyg užburtoj pily karalaitė,
Svajoja vieną, o myli du! ...
Chi - chi! Cha - cha!

Vienam kas rytą atveria langą,
O kitas lydi ten ir čia!
Vienam sidabro juoku sužvanga,
O kito laukia tylom nakčia ...
Chi - chi! Cha - cha!

Kiek daug, kiek daug vienatvės pavojų,
Tikrai baugu, tikrai slidu!
Ir gyvnašlė drugiu paskrajoja,
Priglaudžia vieną, o myli du ...
Chi - chi! Cha - cha!


O Daumantienė, išgirdusi apkalbas, su kartėliu atsikirto:

Klystat, klystat, mergužėlės!
Jei man slidu — ir jum slidu!
Pilnos melo pasakėlės —
Gyvnašlė myli tris — ne du! ...

Jaudinančio įspūdžio pasiekiama operos finaliniame ansamblyje, kur visas choras ir solistai gieda maldą. Čia kompozitorius Gaidelis pradeda tyliais mistiškais akordais, vėliau įveda imitacinę kontrapunktinę techniką, kurią išvysto iki kulminacinės dramatinės jėgos. Tebūnie man leista ir šį rašinį baigti su šios maldos žodžiais.

Tėve mūsų, Tėve gailestingas,
Atleiski savo klystantiems vaikam —
Tešviečia tavo veidas rūpestingas,
Visom dienom, visiem laikam!

Pakilo saulėn plaštakėlė —
Ir degė didele viltim giedra . . .
Kaip juodą debesį, lemtis sparnus pakėlė —
Ir šio gyvenimo viešnios nėra ...

Tėve mūsų, Tėve Visagalis,
Skambėjo, guodė širdį jos daina —
Tespindi jai tavų malonių šalys,
Tepasitinka ją šviesybė amžina! ...

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai