Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
T. S. ELIOT (1888 - 1965) PDF Spausdinti El. paštas


Ištisą šimtmečio ketvirtį T. S. Eliot buvo ne tik dominuojanti, bet kartu ir formuojanti figūra Europos poezijoje, šiuo atveju tenka specialiai pabrėžti formuojanti, nes jo poezija visą laiką buvo ir pasiliko ne tiek savyje užbaigta estetinė visuma, kiek nuolat tebevykstantis kūrybinis procesas, glaudžiai susijęs su laiku, betarpiškai dalyvaująs universalinės poezijos vyksme. Kaip tik dėl to ir jo įtaka buvo tokia didelė, ypač anglosaksų kraštuose.

Savo laikysena ir poetinės realybės samprata Eliot buvo revoliucionierius, tik jo revoliucija, ypač metodo požiūriu, buvo kitokia, konservatyvi. Ji kilo iš vidaus, iš moralinės momento situacijos išgyvenimo ""parmenidiškai" suvokto laiko santykių plotmėje. Istoriškai, t. y. socialinio rango bei santykių prasme.Eliot neturėjo nieko bendro su literatūrine Vakarų Europos bohema: jis buvo greičiau tipingas konformistas, snobiškų palinkimų Harvardo mokyklos dandy, primenantis jo paties The Fire Sermon minimus "loitering heirs of City directors". Kitaip sakant, jis buvo tas, kas jis buvo: iš geros šeimos kilęs studiozas, banko tarnautojas etc. Angažuodamasis duoti savo intelektualinio brendimo epochos summa moralis, Eliot iš anksto nujautė visas galimas konsekvencijas ir į kūrybinės regeneracijos žygį leidosi su giliai išmąstyta estetika bei tikinčiojo gimtąja nuodėme etika, šioje vietoje labiausiai išryškėja skirtumas tarp jo ir kontinento poezijos revoliucionierių, kurie savo kovoje atkakliai laikėsi "scorched  earth" taktikos. Eliot, priešingai, nieko negriovė ir neragino griauti, tik konstatavo griuvimą, ironiškai šaipėsi iš steriliškos egzistencijos etc, tuo pačiu metu ragindamas kūrybinio atsinaujinimo pastangas remti niekuomet neklystančia tradicija.

Paskutinius savo gyvenimo metus Eliot praleido reliatyvioje užmarštyje (nes jau senokai buvo tapęs literatūros istorija), užsiiminėdamas seniems žmonėms būdinga veikla: skaitydamas paskaitas etc; jo konversacijos temų rate dominavo katės. Mirtis, atėjusi šių metų sausio 4 dieną, tarytum dar kartą grąžino jį į mūsų tarpą.

Thomas Stearns Eliot gimė 1888 St. Louis (Missouri). Jo tėvai buvo atsikėlę iš Naujosios Anglijos. Mokėsi Harvardo universitete, kurį baigė 1910. Vėliau papildomai studijavo Sorbonoje ir Oxforde (Merton College). Nuo 1915 pastoviai apsigyveno Anglijoje, čia kurį laiką tarnavo banke, redagavo Criterion žurnalą; po to ilgus metus dirbo Faber and Faber leidykloje. 1927 atsižadėjo JAV pilietybės ir priėmė britiškąją.

1948 jam buvo suteikta Nobelio premija.

Literatūriškai Eliot brendo prancūzų simbolistų poveikyje. Didžiausius pėdsakus jame paliko Baudelaire ir Laforgue. Jų kūrybos įtaka ypač ryškiai matoma Harvardo periodo eilėraščiuose, paskelbtuose Harvard Advocate 1909  1910. Vėliau lemiamos formuojančios įtakos turėjo il miglior fabbro Ezra Pound, vienas reikšmingiausių moderniosios anglosaksų poezijos iniciatorių. Pirmas tikrai žymus Eliot poezijos kūrinys buvo The Love Song of J. Alfred Prufrock (1917) — bergždžio bergždžios epochos žmogaus, atitrukusio nuo elementarinių egzistencijos versmių, portretas. Jį sekė istoriškai reikšmingiausias ir daugiausia įtakos turėjęs Eliot veikalas The Waste Land (1922). Šiame, vieno kritiko žodžiais tariant, eklektinės shorthand epopėjos bandyme Eliot pirmiausia norėjo parodyti visos gyvenamosios epochos steriliškumą ir savo paties bei savo kartos nemažiau sterilišką nusivylimą tik ką iš apkasų pakilusių Vakarų civilizacija. Pesimizmo zenitą Eliot pasiekė The Hollow Men (1925) eilėraštyje, kuriame iš žmogaus liko tik "Shape without form, shade without colour — Paralyzed force, gesture without motion". Po šio krizės laikotarpio kūrinio pasirodžiusioje Ash Wednesday poemoje Eliot iš dekadentinio nihilizmo aiškiai pasuko į elementarinės būties džiaugsmą, į pasaulio teigimą,paremtą religine subordinacija, j klasicizmą. Visus šiuos naujus turinio bei formos elementus Eliot pilnai ir tobulai išreiškė paskutiniame didesnes apimties poezijos kūrinyje Four Quartets (1943), kurio dominuojanti tema yra laiko vienybe, ideologiškai užimdamas "anglokataliko religijoje, monarchisto politikoje ir klasiko literatūroje" poziciją.

Poetines hegemonijos metais (nuo The Waste Land iki Four Quartets) Eliot lygiagrečiai uzëmë ir vadovaujančio anglosaksų literatūros kritiko postą. Savo kritikos raštais (The Sacred Wood, 1920; Homage to John Dryden, 1924; Dante, 1929; Thoughts after Lambeth, 1931; The Use of Poetry and the Use of Criticism, 1933; Elizabethan Essays, 1934; The Music of Poetry, 1942) Eliot sukūrė kritinio impersonalizmo mokyklą, paremtą "dissociation of sensibility" teorija. Pasisakydamas prieš saviraiškos principą estetinėje kūryboje, Eliot teigė, kad meno išgyvenimas esąs beasmeninis ir kad vienintelis kūrybines evoliucijos laidas esąs "a continual selfsacrifice, a continual extinction of personality". Jo klasicistinio impersonalizmo poveikyje anglų literatūroje įsipilietino nauja senųjų vertybių gradacija: buvo ypač iškelti mažesnieji Elžbietos laikotarpio dramaturgai (Webster, Kyd, Middleton), John Dryden, metafizine poezijos mokykla (Donne, Herbert), G. M. Hopkins, ir gerokai degraduoti kai kurie romantikai, Tennyson etc.

Paskutiniame gyvenimo dvidešimtmetyje Eliot pagrindinį dėmesį skyrė dramatinei kūrybai ir publicistikai, tik retkarčiais beparašydamas vieną kitą eilėraštį. Neskaitant Sweeney Agonistes (1932) ir Rock (1934) fragmentų, pirmas rimtas dramatinis bandymas buvo Murder in the Cathedral (1935), parašytas Canterbury festivaliui ir vaizduojantis šv. Tomo à Becket nužudymą. Po jo sekė The Family Reunion (1939), šių dienų gyvenimo aksesuarais užmaskuota graikų tragedija, įdomi ne tiek dramatine slinktim, kiek intelektualiniu įžvalgumu bei kalba. The Coctail Party (1950), modernus Euripido Alkestis variantas, buvo didžiausias teatrinis Elioto pasisekimas. Su Confidential Clerk (1953), dramatinės technikos požiūriu, Eliot įsijungė į moderniojo teatro tradiciją, nors ir čia tam tikri ryšiai su Euripido lon neabejotini. Paskutinį savo dramos veikalą The Elder Statesman (1958) Eliot skyrė autodemitizacijos bei atsisakymo tarnauti viešumos primestam savo paties mitui temai.

Vienas anglų apžvalgininkas, rašydamas Eliot mirties proga, savo straipsį pavadino Lament for a Maker. Iš tiesų Eliot visą savo gyvenimą buvo ir pasiliko ne tiek vaizduotojas, kiek naujų formų kūrėjas, iniciatorius, gyvybes pradus savyje kaupianti sėkla, ne puošnus žiedas. Jo forma yra apochos forma, ir jeigu ji yra antlaikinė, tai ji yra tokia tik savo laikiškumu. Keliant visuotinio galiojimo bei išlikimo klausimą, reikėtų atsakyti, kad galutiniam sprendimui dar neatėjo laikas, nes Eliot tebėra mūsų dienos realybė. Tačiau jau šiandien be ypatingos rizikos suklysti būtų galima numatyti jam didelio "minor poet" vietą naujausių laikų literatūros istorijoje.
A. S.

P. S. šioje apžvalgoje minimą T. S. Elioto istoriškai reikšmingiausią veikalą The Waste Land lietuviškai išvertė Ariadna Viltrakytė (slapyvardis) "Literatūros Lankuose", 1953 nr. 3, kur jis paskelbtas "Nevaisingosios žemės" antrašte.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai