Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KRISTAUS PRASMĖ ALEKSANDRO BLOKO POEMOJE "DVYLIKA" PDF Spausdinti El. paštas


1
Vakaram Al. Blokas (18801921) yra žymiai mažiau pažįstamas negu kiti rusų simbolistai, sakysime: Andrius Belyj, Viačeslavas Ivanovas arba Dmitras Merežkovskis. Stipriai lyrinis jo poezijos pobūdis, didelis jo kalbos muzikalumas, į vos suvokiamus prasmenis įvilktas jo eilėraščių turinys yra kliūtys, kurios Vakarų žmogui darosi beveik neįveikiamos, užtverdamos jam kelią į šio didžio poeto veikalus. Todėl tik dvi trumpos Al. Bloko poemėlės yra Vakarų Europoje kiek žinomesnės, būtent: "Skitai" ir "Dvylika". Abi jos parašytos tomis pačiomis 1918 metų sausio mėnesio dienomis, tačiau jos esmingai skiriasi viena nuo kitos.

"Skitų" tema — tai sena nesantaika tarp Rytų ir Vakarų. Al. Blokas mėgina šiuo eilėraščiu kviesti Rytus ir Vakarus paduoti vienas kitam ranką ir susėsti prie bendro stalo "džiugiai broliškai puotai".1 Rusija galinti būti tarpininkė tarp šių dviejų pasaulių, nes ji suprantanti tiek "prancūziškąjį proto aštrumą", tiek "tamsų vokiškąjį genijų"; ji pažįstanti visa: "Paryžiaus gatvių pragarą ir Venecijos vandenų vėsą, — Italijos citrinų kvapsnį ir Kolno fabrikų dūmus" (1,454); ji žiūrinti į Europą "su neapykanta, kartu tačiau ir su meile" (I, 454). Jeigu tačiau, sako Blokas, Vakarai šio "barbariškos lyros" (1,455) kvietimo nepaklausytų, tada Rusija atsuksianti savo "aziatišką snukį (roža)" (1,454) į Europą, sunaikinsianti jos miestus ir jos bažnyčiose šersianti savo arklius (I, 455). Tai esąs, pasak Bloko, paskutinis kartas, kada Rusija draugiškai prabylanti į Vakarus. Senasis pasaulis turįs tai suprasti ir šį kvietimą priimti. — Galimas daiktas, kad "Skitai" yra pranašiškas eilėraštis, kaip jį aiškina N. Berdiajevas; galimas daiktas, kad Vakarai iš tikro praleido paskutinę progą susėsti su Rusija už vieno stalo ir broliškai susitarti; kaip poetinis kūrinys tačiau jis neturi jokio simbolinio turinio. Jis išsisemia kultūriškai politinės kovos šūkiu, atremtu į Rytų pirmenybę, kurią jie semia iš dar neišeikvotos barbariškos energijos.

Visiškai kitokio pobūdžio yra to paties Al. Bloko poema "Dvylika". Jos turinys, žiūrint grynai temos atžvilgiu, yra taip pat politinis, būtent: 1917 metų revoliucija. Pats Blokas yra rašęs savo dienoraštyje (1920), kad, kurdamas "Dvylika", jis tiesiog fiziškai girdėjęs dūžtančio senojo pasaulio triukšmą, buvęs jo sužavėtas ir mėginęs jį savo eilėraščiu išreikšti (plg. 1,773). Revoliucijos vaizdas yra tad šios poemos pagrindinis motyvas.

Revoliucija, sako Blokas, yra juk uraganas, "sukeliąs audrų visose jūrose — gamtoje, gyvenime ir mene; žmogiškojo gyvenimo jūroje esama vienos mažos srities, kuri vadinasi politika; ir šiame vandens stikle buvo anuo metu taip pat kilusi audra" (1,773). Todėl savaime suprantama, kad "keletas politikos lašų" esą pasilikę ir poemoje (1,774). Vis dėlto Blokas griežtai nesutinka su tais, kurie jo "Dvylikoje" norėtų matyti tiktai politinį eilėraštį. Toki aiškintojai esą "arba menui visiškai akli arba įklimpę ligi ausų į politinį purvą, vis tiek ar jie būtų poemos priešai ar draugai" (1,773). Galimas daiktas, kad "kiekviena politika yra tokia purvina, jog vieno jos lašo pakanka viskam suteršti ir sugadinti" (I, 774). Blokas tačiau tikisi, kad šis lašas poemos tikros prasmės gal nesunaikins; priešingai, gal jis veiks kaip raugas ir išlaikys poemą vėlesniem laikam (plg. I, 774). Ši poeto viltis iš tikro pasitvirtino. Juk jeigu mes dar ir šiandien "Dvylikos" poema domimės bei ją nagrinėjame, tai tik todėl, kad anas politinis jos motyvas neša savimi gilesnę prasmę ir tai tokią, kuri taip labai skiriasi nuo politinio pobūdžio ir jam yra tiek priešinga, jog niekas negali praeiti pro poemą nepasiklausęs, ką gi ji galų gale reiškia. Politinis jos vaizdas yra, be abejo, purvinas, tačiau po šiuo vaizdu vyksta kažkas, kas politiką peržengia ir mūsų dėmesį kreipia į daug gilesnę būtį, negu paviršutiniškas revoliucijos triukšmas.

"Dvylikos" turinys yra labai paprastas. Tamsų bei audringą žiemos vakarą žingsniuoja miesto gatvėmis dvylika raudongvardiečių. Jie šaudo į visas puses, keikiasi ir žudo. Juodi jų šautuvų diržai blizga tamsoje, o aplinkui — "ugnis, ugnis, ugnis" (I, 526). Jie jaučia laisvę ir elgiasi laisvai. Tačiau ši laisvė — "be kryžiaus" (I, 526). Laisvė be kryžiaus ir šautuvų tratėjimas ("ech, ech bez krėsta! Tratata"!) eina per visą poemą tarsi muzikinis motyvas ir skelbia mums atpalaiduotą revoliucijos gaivalą, kuris visiem buržujam mėgina užkurti "pasaulinį gaisrą" (1,527). Pirmąja šio gaisro auka krinta gatvės mergaitė Katia ir jos draugas Vanka, kuriuos raudongvardiečiai pastebi važiuojant ir nušauna. Petrucha, vienas iš dvylikos, buvęs Katios draugas, gailisi nušautos mergaitės, nes jis ją tikrai mylėjo. Tačiau kiti jo sėbrai sako jam, kad jo laukią didesni smūgiai negu Katios mirtis: laikai pasikeitę, ir dvylika turį būti viskam pasiruošę. Eidami toliau, jie mato, kaip buržujus styri gatvių sankryžoje tarsi klaustukas ir slepia nosį nuo šalčio apsiausto apikaklėj; kaip alkanas šuo stovi šalia jo paspraudęs uodegą; — taip lieka už jų "senasis pasaulis" (1,532). O aplinkui staugia sniego pūga. Dvylika žengia tolyn, viskam pasiruošę ir nieko nesigailį (I, 532).

Staiga tačiau jie pajunta, kad nėra vieni. Kažkas eina su jais. Jie žvalgosi, tačiau negali nieko pastebėti. Gal tai tik sniego sūkuriai. Gal tai tik tasai alkanas šuo, kuris paskui juos velkasi. Senasis pasaulis sudužęs. Niekas negalėtų eiti jų priekyje. O vis dėlto kažkas eina. Raudongvardiečiai šaukia jam, kad atsakytų, kas esąs. "Kas ten moja raudona vėliava?" — klausia jie vienas kitą (I, 533). Įsmeigę akis į tamsą, jie dairosi, ar neišvys šio raudonos vėliavos nešėjo. Jie regi, kad kažkas bėga ristele, ir vėl klausia: "Kas ten eina?" (I, 533) ir grasina: "Ei, drauguži, bus blogai! Pasirodyk! Šausim!" (1,534). Ir iš tikro šauna. Bet — jokio atsakymo. Tiktai šūvių aidas atsimuša nuo namų sienų, tiktai sniego pūga nusikvatoja ilgu juoku. Paskutiniu poemos posmu Blokas galop atskleidžia šio paslaptingo vėliavos nešėjo vardą:
"Tak idut deržavnym sagom — Pozadi — golodnyj pios, Vperedi — s krovavym flagom . . . , V belom venčike iz roz — Vperedi įsus Christos" (I, 534).

"Taip žengia jie galingu žingsniu — užpakalyje [seka] alkanas šuo, priekyje — su kruvinai raudona vėliava, baltų rožių vainikėlyj — priekyj [žengia] Jėzus Kristus" (I, 534).

2
Šis nelauktas poemos posūkis verčia mus kelti klausimą, ką reiškia Kristaus pasirodymas raudongvardiečių kareivių priekyje? Ar tai revoliucijos pateisinimas ir net jos apoteozė? Revoliucija, kaip tai Blokas pabrėžia visoje poemoje, suardė senąjį pasaulį.
Bet štai ant jo griuvėsių pasirodo Kristus, ima raudoną vėliavą į rankas ir virsta revoliucionierių vedėju: jis moja jiem šia vėliava, juos tuo būdu skatina ir kviečia eiti paskui Jį. Ką Blokas nori tuo pasakyti?

Klausimas tuo labiau keltinas ir spręstinas, kadangi rusiškame simbolizme apskritai Kristus jokio ypatingesnio vaidmens nevaidino. Berdiajevas pastebi vienoje vietoje, esą rusų simbolistai tikėję į dieviškąją Išmintį, į Sophią ir laukę jos apsireiškimo pasaulyje, bet jie netikėję į Kristų.:! Jie visi ilgėjęsi pasaulio perkeitimo, tačiau ne iš Dievo tiesioginio veiksmo, kaip tai skelbia Apreiškimas, o iš kosminio išsivystymo, kuris turėięs iškelti į kasdienos paviršių būties pirmavaizdį, paversdamas jį mūsąja būsena. Išganymas, apie kurį taip aistringai kalbėjo rusų simbolistai, turėjęs būti ne auka bei atsiteisimas istorijos eigoje, bet savaimingas vyksmas gamtos gelmėse. Ne kančia ir mirtis esą kelias į išganymą, bet menas, ypač poezija, kuri, kurdama simbolių, tuo pačiu keičia būtį pagal šiosios pirmavaizdį.   Simbolių kūrimas virsta  išganomuoju darbu, o poetas  kūrėjas — "pasaulio mesiju" (Novalis). Savaime aišku, kad šitaip suprastame pasaulio išganyme Kristus neturi ko veikti: jis čia yra nereikalingas, nes jo uždavinį perima menininkas, kuris sava kūryba keldina į paviršių dieviškąją Sophią ir tuo būdu keičia kosmą.

Šiuo atžvilgiu Al. Blokas nesudarė jokios išimties: ir jis ankstesnėje savo kūryboje buvo Kristui visiškai abejingas. Dar daugiau: 1904 metais, vadinasi, tada, kai Blokas ypatingai tikėjosi, kad dieviškoji Sophią greitai apsireikš ir pasaulį perkeis, jis net neigė Kristų. Viename savo laiške Eugenijui Ivanovui Blokas rašė: "Aš neinu Kristaus pasitikti. Ašen jo nepažįstu ir niekados Jo nepažinau".4 Kristus esąs tik "tuščias žodis", tik terminas, tik "karsto dulkės" (t.p.). Tiesa, vienur kitur Blokas mini Kristų savo eilėraščiuose, tačiau šis jo Kristus yra visiškai pasyvus. Viename bevardžiame savo eilėraštyje (1905) poetas kalba apie Kristų, kuris, "baltais drabužiais apsivilkęs", "grandinėse ir rožėse" ateina prie rašytojo kalėjimo ir žiūri pro langelį į vidų. Tačiau tolimesniame posme Blokas tarsi pasitaiso, pastebėdamas, kad tai ne Kristus, o tik "jo ikona" žiūri pro langą "iš mėlyno dangaus" (I, 160). Šis eilėraštis yra tuo įdomus, kad jame Kristus pasirodo rožėse ir baltais drabužiais. Po trylikos metų Blokas savo poemoje "Dvylika" Kristų taip pat įstatė į "baltų rožių vainikėlį". Sąryšis nepaneigiamas. Bet jis nė kiek nekeičia Berdiajevo pastabos, kad simbolistų Kristus yra tiktai savotiška dieviškosios Sophios atšvaitą, vadinasi, pasyvus pradas, ilgesingai žiūrįs ir laukiąs menininko pagalbos. Užtat nenuostabu, kad savo gyvenimo pabaigoje Blokas atsisakė šios simbolistų pažiūros ir revoliucijos priekin pastatė Kristų jau nebe kaip pasyvų stebėtoją, o kaip vadą tų, kurie "galingu žingsniu" eina keisti pasaulio. Posūkis esminis, ne atsitiktinis, todėl gilus bei prasmingas, sykiu tačiau ir mįslingas.

Šis mįslingumas padidėja dar labiau atsiminus, kad kiti rusų revoliucijos dainiai aiškiai ir sąmoningai Kristų išskiria ir revoliucijos vyksmą sudeda grynai į žmogaus rankas. Sergijus Jeseninas (18951925), pavyzdžiui, spiauna "Kristaus Kūną iš burnos" ir prakeikia "šviesaus Jėzaus pėdsakus".3 Vietoje sandoros su Dievu žmogus steigia naują sandorą su pačiu savimi: horizonte kyla naujas Nazaretas, tačiau šį sykį "be kryžiaus ir kančios".'1 Vladimiras Kirilovas (18891943) skelbia ateinantį "geležinį Mesiją", kuris pasauliui pasirodo ne "dieviškų paslapčių gloriolėje", bet "krumpliaračių triukšme, mašinų blizgėjime ir elektrinių saulių spindesyj".7 Išganytojas virsta techniku, ir pasaulio perkeitimas reiškiasi ne kaip dieviškoji malonė, o kaip kūrybinis žmogaus veikimas.   Vladimiras Majakovskis (1893  1930) eina ta pačia kryptimi. Pasak jo, revoliucionieriai neša "žemei naujas įstatymų lenteles nuo mūsų pilko Sinajaus"8, Dievo įsakymus pakeisdami revoliucijos dėsniais. Žodžiu tariant, revoliucijos poetai niekur nejungia Kristaus su rusiškuoju perversmu. Net ir pats Blokas "Dvylikos" poemoje neigia revoliucijos ryšį su ankstesnėmis religinėmis Rusijos vertybėmis. Dvylika raudongvardiečių griauna ne tik politinę, bet ir religinę Rusiją: jie šaudo "į šventąją Rusiją" (I, 526); jie klausia, kas gi išgriovė "paauksuotą ikonostazę" (I, 532); jie eina tolyn "be šventojo vardo" (I, 532). O aukščiau minėtas motyvas "laisvė, laisvė, ech be kryžiaus" (I, 526) tik patvirtina šį Bloko atsiribojimą nuo ankstesnio rusiškojo religingumo. Ir vis dėlto, nepaisant šio atsiribojimo, Kristus pasirodo poemos pabaigoje kaip revoliucijos vadovas. Tiesa, jis pasirodo ne kaip Nukryžiuotasis, bet kaip Perkeistasis "baltų rožių vainikėlyj". Jo nuostabi prasmė tačiau dėl to nė kiek nemažėja. Klausimas, kodėl Blokas leidžia Kristui imti revoliucijos vėliavą, pasilieka ir toliau tamsus, nes tai neturi atramos nei rusiškame simbolizme, su kuriuo Blokas yra susijęs metajiziškai, nei revoliucijos poezijoje, su kuria jis siejasi psichologiškai.

3
Taigi visiškai suprantama, kodėl Kristus "Dvylikos" poemoje yra susilaukęs įvairių aiškinimų. Vos tik paskelbus šią poemą "Darbo vėliavoje (Znamia truda)" 1918 m. vasario 18 dieną, rusų kritikas Nikalojus Gumilevas (18861921) prikaišiojo vienoje savo paskaitoje apie Bloko poeziją, — "Dvylikos" Kristus esąs eilėraščiui dirbtiniu būdu prilipdytas ir žadinąs tik grynai staigmenos įspūdį, nebūdamas pagrįstas bei pateisintas pačia eilėraščio dvasia.9 Tą patį priekaištą kartoja ir Vladimiras Zlobinas, Vakaruose gyvenęs rusų emigrantų rašytojas (miręs 1951 m.), kuris "Dvylikos" Kristuje regi mechaninį komunistų revoliucijos sujungimą su Dievo Karalyste: vietoje Lenino, Trockio ar Markso Blokas pastatęs Kristų ir tuo "viską aiškiai bei paprastai, tiesiog automatiškai" išsprendęs.10 Tas pats Zlobinas vadina Kristaus pasirodymą "Dvylikoje" piktžodžiavimu, nes "nevalia laisvės žudymo pridengti Kristaus vardu" (t.p. 21213).

Šios rūšies priekaištų daro ypač religiniai Bloko poemos aiškintojai, tarp kurių išsiskiria vienas anoniminis senojo Petrapilio ortodoksų dvasiškis. Jo vardo nežinome, nes rankraštis buvo gautas iš Sovietų Sąjungos ir paskelbtas kaip anoniminis. Šisai dvasiškis vadina "Dvylikos" poemą "Bloko demonizmo viršūne"; Kristaus vaizdas šioje poemoje esąs velnio vizija, panaši į Puškino viziją sniego audroje, kurią jis aprašė savo eilėraštyje "Velniai" (1830).11 Tokio pat nusistatymo yra ir Nikalojus Arsenevas (g. 1888), vienas iš ryškių rusiškosios emigracijos religijos filosofų, kuris Bloko poemą "Dvylika" laiko "baisia, piktžodžiaujančia poezija": poetas norįs, "pastatydamas Kristų poemos pabaigoje, pridengti nusigėrusios žudikų bandos nusikaltimus"12. Rusų literatūros istorikas Vsevolodas Zečkarevas, anksčiau dėstęs Bonnoje ir Hamburge, vėliau persikėlęs į Ameriką, irgi vadina "Dvylika" "turinio ir pasaulėžiūros atžvilgiu labai neaiškiu ir atstumiančiu produktu"". O Fedoras Stepunas (g. 1884), iš Mažosios Lietuvos kilęs rusų sociologas, dėstęs Mūncheno universitete, mato Bloko poemoje nuodėmę nesugebėti skirti pikto nuo gero; nuodėmę, kurią rašytojas galėjęs išpirkti "tik skaudžia agonija ir perankstyva mirtimi".14

Sovietiniai literatūros kritikai yra nuomonės, kad Blokas "tikros prigimties socialistinės revoliucijos" nesuprato ir jos "istorinės prasmės" neįžvelgė; todėl jo Kristus yra "objektyvinei revoliucijos paskirčiai visiškai svetimas".15 Paskutiniais tačiau metais ir sovietų kritikai sutinka, kad Kristus Bloko poemoje turis gilesnės simbolinės prasmės. Tiesa, jis nesąs "Bažnyčios Kristus" (p. 90); jis esąs "rusiškasis liaudies Kristus" (p. 92). Vis dėlto jis esąs rašytojui "įsikūnijimas ne tik šventumo, grynumo, žmogiškumo, bet ir simbolis, reiškiąs kažkokį sukilėliškaidemokratinį principą ir naujos pasaulio istorijos idėją".10 Kristus Bloko poemoje esąs "simbolis gyvenimo visuotinio atnaujinimo" ir kaip toks neprieštaraująs revoliucijos prasmei (t.p.).

Nuomonės, kaip matome, yra, išskyrus pastarąją sovietinę, negatyvios. Kritikai sutinka, kad Kristaus pasirodymas poemos pabaigoje daro stipraus įspūdžio. Bet juos piktina tai, kad pasaulio Išganytojas atsistoja žudikų bandos priekyje ir ją veda į kažkokią ateitį. Todėl jie nesutinka, kad Kristus čia būtų gilesnis simbolis, o laiko jį nereikalingai prikabintą įspūdžio dėliai, kaip tai tvirtino jau Gumilevas. Vis dėlto šitokia "Dvylikos" Kristaus interpretacija mūsų nepatenkina, nes ji yra perdaug atremta į kažkokį, pasakytume, popierinį Kristaus supratimą, esą Išganytojas negalįs eiti revoliucionierių gaujos priekyje ir net juos vesti. Tai yra toks pat Mesijo supratimas, kokį turėjo ir senojo Įstatymo saugotojai, priekaištavę Jėzui, kam jis valgąs su muitininkais ir leidžiąsis apkuopiamas gatvės mergaičių rankomis (Marijos Magdalenos atvejis). Izraelio sąmonėje gyveno tokis Mesijas, kuris stovįs aukščiau bet kokios kasdienos ir su ja nesusiliečiąs. Šis vaizdas yra išsilaikęs ir šiandien, ir jis kaip tik prabyla minėtose pažiūrose į Bloko poemą. Todėl jis nėra ir negali būti tikras mastas "Dvylikos" Kristui suprasti.

Iš kitos tačiau pusės reikia pripažinti, kad Kristaus simbolio supratimas nėra lengvas. Jeigu Bloko poemą "Dvylika" suprasime kaip grynai politinį eilėraštį ir politinėje šviesoje svarstysime Kristų, tada, žinoma, Jo vaizdas atrodys mums demoniškas, dirbtinis ir piktažodžiaująs. Jeigu tačiau "Dvylika" suprasime kaip Bloko poezijos viršūnę bei atbaigą, su kuo visi kritikai — tiek krikščioniškieji, tiek sovietiniai — sutinka, tuomet Kristaus vaizdas pasirodys mums giliaprasmis, ne prilipdytas prie poemos paviršiaus, bet kyląs iš pačių jos gelmių. Tuomet nesunkiai paregėsime, kad šis vaizdas mums atskleidžia kažkokią vidinę liniją, vedančią į pat Bloko kūrybos esmę ir šioje esmėje randąs galutinį išaiškinimą. Atrodo, kad pats Blokas mums yra pagelbėjęs šią vidinę liniją surasti ir, jai vadovaujant, suprasti Kristaus reikšmę jo poemoje.

Bloko dienoraštyje 1918 metų kovo 4 dieną randame tokį įrašą: "Ar aš jį [Kristų, Mc] išgarbinau? Aš tik konstatavau, kad, gerai į šį kelią sniego audroje įsižiūrėjus, paregimas Jėzus Kristus. Tačiau ašen pats kartais nekenčiu šios moteriškos šmėklos" (11,500). Paskutinis įrašo sakinys tikrai nuostabus. Kodėl Blokas vadina Kristų, kurį jis sakosi išvydęs pūgoje, moteriška šmėkla? Kodėl jis šios šmėklos kartais nekenčia? Ar nėra sąryšio tarp Kristaus vaizdo moteriškumo ir poeto neapykantos? — Beskaitant įrašą, padarytą 1918 metais, mums prisimena tučtuojau kitas Bloko dienoraščių įrašas iš 1902 metų: "Aš šaukiu aną didingą moterišką šešėlį, kuris ėjo priešais mane ir įsikūnijo grandinėmis žvangančioje tamsaus pasaulio bedugnėje".17 Sustatę šiuos du įrašu šalia vienas kito, tuojau pastebime, kad moteriškasis šešėlis iš 1902 metų ir moteriškoji šmėkla iš 1918 metų kažkokiu būdu siejasi tarp savęs ir Bloko poezijoje vaidina lemiantį vaidmenį. Kadangi tačiau moteriškoji šmėkla iš 1918 metų turi Kristaus pavidalą, todėl savaime aišku, kad "Dvylikos" Kristus savo prasmę gali atskleisti tiktai ano istoriškai praėjusio, psichologiškai tačiau vis dar tebegyvo moteriškojo šešėlio šviesoje. — Kas tad yra anasai moteriškasis šešėlis iš 1902 metų, kurio poetas šaukėsi ir kurį įsikūnijusį matė pasaulio tamsiose gelmėse?

4
1901 įr.etų sausio mėnesio pabaigoje Blokas turėjo regėjimą: ant sniegu apklotų ir akinančiai blizgančių laukų netoli Maskvos jis matė kažkokį moterišką pavidalą, "vienišą, žavingą ir pilną ilgesio". Tai nebuvo kokia nors reali moteris. Tai buvo regėjimas, tačiau sukrėtęs visą rašytojo būtybę. Visi jo 190102 metų eilėraščiai yra šiai moteriai skirti. Jis laukia jos ir liūdi, kai jos nejaučia; jis girdi jos žingsnius begalinėse pasaulio erdvėse; apie ją kalba poetui rytmečio aušros ir vakaro prieblandos, debesys ir žvaigždės; jai artinantis, skęsta visa gamta rožiniame rūke, šviesos srovės liejasi iš dangaus, rožių lietus krinta žemėn, užsiliepsnoja visas akiratis. Blokas kalbasi su šiuo pavidalu, vadina jį 'mergele', 'aušra', 'erškėčių krūmu', 'šventąja', 'mylimąja', 'karalaite', 'sužadėtine'. Tai meilės kalba, tačiau tokia švelni ir simbolinė, jog jo mylimoji atrodo esanti daugiau įvaizdis, beveik pasąmoninis pergyvenimas, negu tikrovė. Leisdamas 1905 metais šiuos savo pergyvenimus eilėraščių forma, Blokas pavadino juos "Stichi o prekrasnoj dame — eilės apie gražiąją ponią". Tuo būdu anasai ūkanotas pavidalas gavo vardą ir šiuo vardu įėjo į rusų literatūrą: Bloko "gražioji ponia" (prekrasnaja dama) stovi šalia Dantės Beatričės, Petrarkos Lauros, Solovjovo "amžinosios draugės" (podruga večnaja).

Pradžioje Blokas savo regėjimą laikė grynai subjektyviniu pergyvenimu ir, kaip autobiografijoje rašo, nenorėjo apie tai niekam pasakotis (plg. 11,208). Tačiau 1901 m. jis gavo iš savo motinos kaip Velykų dovaną V. Solovjovo eilėraščių rinkinį ir juos, kaip Blokas pats sakosi, tiesiog ryte prarijo (plg. II, 208). Nes šiuose eilėraščiuose jis rado lygiai tą pat, ką ir pats dabar pergyveno, būtent: apsireiškimą kažkokio kosminio prado moteriškuoju pavidalu. Savo gyvenime Solovjovas regėjo šį pradą tris kartus: pirmą kartą 1862 metais bažnyčioje Mišių metu, antrą kartą 1875 metais Londone ir trečią kartą — 1876 metais Egipte, Kairo dykumose. Kiekvieną sykį Solovjovas matė moterišką pavidalą. Bažnyčioje jis regėjo, kaip prasidarė altorių nuo žmonių skirianti užtvara (ikonostasis), ir moteris pasirodė, apsupta dangaus žydrynės: ji stovėjo, šypsojosi, lingavo galva ir greitai pradingo mėlyname rūke. Londone Solovjovas matė tik jos veidą, tačiau dangaus žydrynė buvo ir čia. Į prašymą, kad pasirodytų visa, moteris atsakiusi: "Tai įvyks Egipte", į kur Solovjovas ir nuskubėjo. Ten, dykumose netoli Kairo, ši moteris apsireiškė trečią ir paskutinį kartą. Visus šiuos regėjimus Solovjovas vėliau aprašė trumpoje poemėlėje, pavadintoje "Trys susitikimai" (Tri svidanija). Blokas skaitė dabar šią poemą ir jautė, kad jis regi tą patį, ką ir Solovjovas, apie kurį lig šiol nedaug buvo girdėjęs ir kurio paties nepažino.

Aprašymas šios paslaptingos moters Solovjovo ir Bloko eilėraščiuose yra nuostabiai panašus. Štai paskutinis Solovjovo regėjimas: "Ilgai gulėjau, baimingai virpėdamas; tik štai padvelkė: 'Užsnūsk, mano vargšas drauge!' Ir ašen užsnūdau, o kai netrukus prabudau, dvelkė rožėmis žemė ir dangus aplinkui. Dangiškame purpuro žėrėjime, akimis pilnomis žydrios ugnies žiūrėjai tu lyg pirmoji visuotinės ir kūrybinės dienos šviesa. Visa, kas yra, kas buvo ir kas amžiais ateis, apėmė tasai vienas nejudantis žvilgis. Apačioj mėlynavo jūros ir upės, ir tolimi miškai, ir snieguotų kalnų viršūnės. Visa regėjau ir visa buvo viena, visa buvo tik vienas moteriškojo grožio paveikslas. Begalybė tilpo jo mastuose; prieš mane ir manyje — tik tu viena".19 Taigi: rožės, purpuro žėrėjimas, dangaus žydrynė, nežemiška šviesa yra drabužiai, kuriais apsisiautusi pasirodo anoji moteriškoji figūra tiek Solovjovui, tiek Blokui. Jos žvilgis perskverbia visa ir visa apima. Solovjovas taip pat davė savo regėjimui vardą, būtent: "amžinoji draugė". Jis taip pat ją apdainavo savo eilėraščiuose ir apmąstė savo filosofiniuose veikaluose. Svarbiausia tačiau, kad Bloko vizija atsirado be jokios Solovjovo įtakos: savo "gražiąją ponią" Blokas išvydo 1901 m. sausio pabaigoje, o Solovjovo eilėraščius jis paskaitė tik 1901 m. balandžio mėn. (Velykų metu). Bloko regėjimas kilo iš to paties kosminio pergyvenimo kaip ir Solovjovo, psichologiškai tačiau juodu yra nepriklausomi vienas nuo kito. Todėl Blokui buvo didelė staigmena, kai jis Solovjovo eilėraščiuose rado save patį — su savo vizijomis ir net su tais pačiais šių vizijų vaizdais.

Kas yra šis moteriškasis pavidalas savyje ir ką reiškia jo pasirodymas poetui? — Solovjovas aiškino savo "amžinąją draugę" kaip dieviškąjį pasaulio pirmavaizdį, pagal kurį yra sukurti visi daiktai. Būtybės yra Dievo sukurtos pagal vieną pirmavaizdį, todėl jos sudarančios ne tik tvarką, bet ir vidinę vienybę. Visa Solovjovo filosofija yra ne kas kita kaip šios visuotinės vienybės metafizika: tai įspūdingas mėginimas atskleisti pasaulio dieviškąjį pagrindą ir paskui patirti, kaip jis spinduliuoja atskirose būties srityse. Šis pagrindas yra ne tik pasaulyje, bet kartu ir Dievuje; todėl jis jungia kūriniją su Dievu  Kūrėju. Graikiškieji Bažnyčios tėvai, o vėliau rusų filosofai vadina šį pirmavaizdį dieviškąja Išmintimi (Sophia, premudrostj). Sophios sąvoka yra daugiaprasmė: kartais ji tapatinama su dieviškuoju Logos, kartais su Dievo Motina Mergele Marija, kartais vėl padaroma savarankiška. Viena tačiau yra aišku, kad Sophia savo esme yra moteriškasis pradas. Tai receptyvinis būties principas. Kaip pasaulio pirmavaizdis Sophia yra Dievo sukurta: ji egzistuoja tuo, kad gauna savo buvimą iš Dievo. Pasaulio kūrimo akte Sophia taip pat nevaidina aktyvaus vaidmens, nes čia ji yra ne veikiančioji (causa efficiens), bet tiktai pavyzdinė priežastis (causa exemplaris). Kūrybinio akto metu Sophia atsiduoda kūrinijai, vadinasi, santykiuoja su ja moteriškai. Kiekvienu tad atveju Sophia yra moteriškojo priimančiojo (Dievo atžvilgiu) ir atsiduodančioj o (pasaulio atžvilgiu) prado objektyvacija. Jeigu tad kas nors dieviškąjį pasaulio pirmavaizdį pergyvena arba paregi, tai jis gali jį pergyventi arba paregėti tiktai moteriškuoju pavidalu. Čia glūdi pagrindas, kodėl tiek Solovjovas, tiek Blokas savo vizijas patyrė moters forma. Solovjovo "amžinoji draugė" ir Bloko "gražioji ponia" yra kosmo gelmėse glūdįs pirmavaizdis, paregėtas poeto sieloje.

5
Solovjovo eilėraščiai ir vėliau kiti jo veikalai, kuriuos studijuoti dabar Blokas griebėsi, atvėrė jam akis, ir poetas suprato, kad savo regėjimuose jis patyrė kažką objektyvaus, ko ne tik neturi gėdytis, bet ką jis turi ir kitiem skelbti. "Gražioji ponia" kaip pasaulio pirmavaizdis, apsireikšdama poetui, jį kaip tik įpareigojo būti jos riteriu, ją ginti bei vaduoti. Būdinga, kad iš pat pradžios Blokas regėjo savo damą grandinėmis sukaustytą ir uždarytą pasaulio gelmėse tarsi kalėjime: ji apsireiškė jam be galo liūdna ir pilna ilgesio; ji šaukėsi poeto kaip išvaduotojo. Tačiau Blokas juk neturėjo jokio kito ginklo kovoje už savo princesę (carevna) kaip tik poetinį žodį. Ar tai nebuvo didžiulis nurodymas į poezijos galią? Juk jeigu dieviškasis pasaulio pirmavaizdis apsireiškia poetui ir šaukiasi jo pagalbos, ar tai nėra ženklas, kad poezija yra kelias dieviškajam pirmavaizdžiui iškelti iš tamsių gelmių į kasdienos šviesą ir tuo būdu perkeisti pasaulį?

Netrukus prieš savo mirtį (1921) Blokas kalbėjo "Apie poeto paskirtį" Puškino mirties dieną. "Kas yra poetas?" — klausė Blokas savo kalboje. "Ar tai žmogus, rašąs eiles? Nieku būdu! Ne todėl jis vadinasi poetas, kad eiles rašo, bet jis rašo eiles kaip tik todėl, kad jis yra . . . harmonijos sūnus . . . Bet kas gi yra harmonija? Harmonija yra pasaulio jėgų suderinimas, pasaulio gyvenimo tvarka. Tvarka — tai kosmos; tai priešginybė netvarkai arba chaosui. . . Chaosas yra pirmykštė, savaiminga anarchija (beznačalie). Kosmos tai harmonijos sukūrimas, kultūra. Iš chaoso gema kosmos . . . , iš anarchijos atsiranda harmonija" (II, 348). Jeigu tačiau poetas yra harmonijos sūnus, tai jo vaidmuo pasaulio apipavidalinime arba, kaip Blokas sako, "pasaulio kultūroj" (II, 349) yra lemiantis. Tai vaidmuo, kuris išeina aikštėn, pasak Bloko, trimis uždaviniais: "pirma, išlaisvinti garsus iš prigimtos anarchijos, kurioje jie yra; antra, suvesti šituos garsus į harmoniją arba duoti jiems formą; trečia, nešti šią harmoniją į viršinį pasaulį" (11,349). Kitaip sakant, poetinė žodžio harmonija turi virsti ontine daikto harmonija. Poezija kaip tvarkos kūrimas žodiniuose garsuose turi virsti paties pasaulio perkūrimu.

Šiuo atžvilgiu rusiškasis simbolizmas buvo daugiau negu tik grynai literatūriškai  estetinė kryptis. Jis buvo tragiškas kūrėjo mėginimas poetinio žodžio grožine jėga keisti pasaulį ir tuo būdu kurti ne simbolius, bet naują būtį. Solovjovo svajonė apie teurginį meną, kuriame susijungs technika, estetinė kūryba ir mistika ir iš kurio kaip šios sąjungos pasėka kils naujas pasaulis, — ši svajonė buvo rusų simbolistų ne tik priimta teoretiškai, bet ir bandyta vykdyti praktiškai. Rusiškasis simbolizmas norėjo, kad jo kuriama literatūra iš pasakojimo apie daiktus bei įvykius virstų pačiais šiais daiktais bei įvykiais. R. M. Rilkės posakis "giesmė yra buvimas"20 buvo rusų simbolistų praktikuotas mažiausia dvidešimt metų anksčiau. Taip pat M. Heideggerio teorija, kad poezija yra "ne laikinis susižavėjimas", ne pasismaginimas, bet "visų daiktų būtį ir esmę statąs pavadinimas (dasstiftendeNennen)," buvo rusų simbolistams jų pačių patyrimas. Jie visi buvo įsitikinę, kad jų veikalai pradedą pasaulio perkeitimą ir kad netrukus šis perkeitimas išpilsiąs visoje kasdienoje. Rusiškasis simbolizmas kilo ne iš naujo stiliaus literatūroje, bet — atvirkščiai — jis ieškojo naujo stiliaus kaip kelio į naują pasaulio būtį. Rusiškojo simbolizmo pagrinduose glūdi intuityvus pasaulio pirmavaizdžio įžvelgimas.

Tik šio įžvelgimo šviesoje paaiški mums ir Al. Bloko "gražioji ponia". Ji yra ne kas kita kaip poetinė išraiška kosmologinio principo, kuris stovėjo rusiškojo simbolizmo centre. Rusų simbolizmas yra esmingai kosmologinis. Blokas vadino savo damą "visatos viešpate — vladyčica vselennoj" ir regėjo ją, kaip ir Solovjovas savo "amžinąją draugę", tiktai gamtos objektuose: rasos žibėjime, miške, kalnų bei jūrų mėlynume. Šis tad kosmologinis principas turįs iš būties gelmių išeiti į paviršių, virsti regima pasaulio buvimo forma ir tuo būdu visa perkeisti iš pagrindų. Blokas, o su juo ir jo draugai buvo įsitikinę, kad šis perkeitimas tuojau įvyks: "gražioji ponia" nusimes neaiškų rūkų apsiaustą ir apsireikš visu savo spindesiu. Net 1910 metais, kai regėjimas jau nebepasikartojo, Blokas vis dar nebuvo visiškai nustojęs tikėti į artimą pasaulio perkeitimą. Savo straipsnyje apie Solovjovą Blokas rašo, kad "naujas pasaulis jau stovi už durų; rytoj išvysime auksinę šviesą, žėrinčią dviejų, taip nevienodų šimtmečių sąvartoje" (II, 171). Bloko draugai, sudarę su juo ankštą ratelį, buvo įsitikinę, kad "gražiosios ponios" įsikūnijimas jau ir konkrečiai prasidėjęs, būtent, Al. Bloko žmonoje, Liubovoje Mendelejevoje (garsaus rusų chemiko Mendelejevo duktė), ir kad iš jos kosmo pirmavaizdis greitai išplisiąs visoje žmonijoje.



Deja, visi Bloko ir jo draugų lūkesčiai buvo veltui. "Gražioji ponia" buvo ir liko tiktai šešėlis, tik neaiškus, ūkanotas pavidalas. Blokas jautė jos artumą, sykiu tačiau ir jos nenugalimą tolumą. "Aš žinau, — rašo jis viename eilėraštyje, — tu esi čia, tu esi arti". Bet čia pat jau kitoje eilutėje sako: "Tu esi ne čia, tu esi tenai" (I, 75), vadinasi, nepasiekiamose būties gelmėse. "Tu neatėjai", skundžiasi liūdnai poetas. Viename ketureilyje iš 1902 metų Blokas rašo, jis susitiksiąs savo "gražiąją ponią" kažkur pasaulyje, kažkur "akmenuotų kelių tolybėje", o gal tiktai po mirties (1,152). Nuojauta, kad ši dama nebepasirodys, vis stiprėjo. Jos apsireiškimo kasdienoje belaukiant, regėjimai retėjo ir galop visiškai išseko. Ruošdamas 1905 metais naują eilėraščių rinkinį, Blokas pradėjo jį žodžiais: "Tu išėjai į laukus ir nebegrįžai. Teesie šventas tavo vardas" (I, 138). Tai buvo atsisveikinimas su "gražiąja ponia". Pasaulio pirmavaizdis neprasiveržė į kasdienos paviršių. Mūsasis pasaulis ir toliau pasiliko tamsus bei melagingas. Asmeninė Bloko tragedija dar labiau sustiprino šį apsivylimą: jo žmona, kurią jis pats ir jo draugai laikė Sophios įsikūnijimu, pasidarė jam neištikima; įsimylėjo šeimos draugą Andrių Belyj, ji paliko Bloką ir išvyko su Belyj į užsienį. Kosmologinis principas, užuot pasaulį perkeitęs, pasirodė esąs pats perkeitimo reikalingas.

Atsakymas į šį apsivylimą buvo dvejopas. Iš vienos pusės Blokas pradėjo tyčiotis iš savo lūkesčių bei regėjimų, iš kitos — pasaulio perkeitimą jis dabar perkėlė iš mistikos į techniką.

1906 metais Blokas parašė dramatinę satyrą "Balaganas (balagančik)". Tai vaidinimas marionečių teatrui. Esmėje tačiau tai bet kokios mistikos išjuoka. Visi laukia didelio įvykio, būtent, atvykstant mylimosios. Ir ji atvyksta, tačiau pasirodo esanti — mirtis. Vaidinimo eigoje ji virsta mergaite, ir arlekinas įsimyli ją. Tačiau meilės prisipažinimo valandą jis pastebi, kad jo kolombinė yra tiktai paprasta popierinė lėlė. Ir dangus, iš kurio arlekinas sveikina pasaulį ir skelbia artėjant kosminį pavasarį, pasirodo esąs popierinis. Lauktas įvykis virsta karčia pajuoka. Skaitant veikalą, aiškiai jausti apvilta Al. Bloko širdis. Arlekinas juk yra jis pats, o kolombinė yra ana "gražioji ponia", ana dieviškoji pasaulio Sophia.   Kolumbinės   virtimas   popierine   lėle yra ne kas kita, kaip poeto įžvalga, kad pasaulio perkeitimas todėl neįvyko, jog ana "gražioji ponia" buvo melaginga: ji nebuvo tai, kuo ją Blokas laikė. Ta pati ironija pasikartoja ir kituose Bloko veikaluose: "Nepažįstamoji" (Neznakomka) — 1906, "Kaukė iš sniego" (Snežnaja maska) — 1907, ir k. Pasikeitė ne tik Bloko nuotaika, bet net ir jo eilėraščių kalba: pirma ji buvo švelni, muzikali, simboliška; dabar virto grubiai realistiška ir iš dalies net natūralistiška. Pats poetas pradėjo girtuokliauti, lankyti naktinius klubus ir lošti. Šisai neperkeistas pasaulis jam atrodė tarsi pelkės, į kurias jis vis labiau grimzdo.

Antroji reakcija buvo atsigrįžimas į techniką. Anksčiau minėjome, kad savo "gražiąją ponią" poetas regėjo tiktai gamtoje, todėl gamtą jis ir teapdainavo. Dabar Blokas pradėjo pastebėti žmogaus kūrinius, pirmoje eilėje miestą ir fabrikus bei mašinas. Jeigu dieviškasis pirmavaizdis pasirodė esąs apgaulė (tiktai lėlė iš popierio), tai realybė esą tai, ką pats žmogus pagamina. Tiesa, ši realybė irgi yra "popierinė" medžiagos prasme, tačiau mums nebelieka jokios kitokios išeities, kaip gyventi tarp šių popierinių kūrinių, kurių santalka yra miestas kaip vienintelė tikroji žmogiškosios egzistencijos erdvė. Tai mūsų likimas, nes kosmos yra apgaulė. Tai likimas ne tik Bloko asmeniškai, bet ir visos jo tėvynės. Šiuo atžvilgiu yra būdingas jo eilėraštis "Naujoji Amerika" (1913), kuriame jis mėgina paregėti tikrąjį Rusijos veidą, rasdamas jį ne maldose ir varpų gaudime, bet juoduose fabrikų kaminuose ir sirenų staugime. Rusija jau nebe ta; ji sapnuoja jau kitokius sapnus. "Juodas anglis, tasai požeminis mesijas" yra dabar čia "caras ir jaunikis", o sužadėtinė Rusija jau nebesibijo "savo akmeninių giesmių". Anglis vaitoja, druska boluoja, staugia grąžtų gręžiama rūda, o stepių dykumoje sušvinta Naujosios Amerikos žvaigždė (plg. 1,39798). Naujasis Rusijos sapnas yra pasaulio perkeitimas nebe Sophios iškilimu iš bedugnių į kasdieną, bet technikos išplėtimu į visas pasaulio sritis. Jei "gražioji ponia" nenori pasirodyti dieviškosios Išminties pavidalu, tai ji yra verčiama įsikūnyti pasaulyje žmogiškosios išminties forma. Vos girdima kosminių sferų muzika pasikeičia į grąžtų žviegimą ir sirenų kaukimą. Mistika virsta technika, civilizacija užima vietą transfigūracijos, dieviškoji Sophia nusilenkia matematinei formulei. Šitaip baigėsi prieškarinis Bloko poezijos tarpsnis, prasidėjęs regėjimu dieviškojo pirmavaizdžio ir užsisklendęs regėjimu Naujosios Amerikos.

6
Tokia pesimistine nuotaika begyvenantį Bloką užklupo 1917 metų revoliucija. Jau ir anksčiau jis buvo apie revoliuciją kalbėjęs kaip apie besiartinantį pasaulinį uraganą, kurio muziką galį visi "turintieji ausis" girdėti (11,22122). Bet tada šis uraganas buvo dar labai toli. Dabar poetas staiga pamatė, kad "stichija eina" gatvėmis (11,399), ir jo nuotaika tučtuojau pasikeitė. Blokas pasidarė jaunas, smagus, gyvas; žengė iškėlęs galvą; akys blizgėjo. Revoliucija jam atrodė kaip kažkas antgamtiško, žavingo, ko "tiktai tarnaitės bijosi" (11,476). Jis pats jautėsi esąs "liudytojas didžios epochos" (t.p.), kuri "mūsų melagingą, nešvarų, nuobodų ir biaurų gyvenimą pavers teisingu, švariu, pilnu džiaugsmo ir grožio" (II, 221). Raudonoji gvardija jam buvo naujosios žmonijos pasiuntinė, ir kiekvienas raudongvardietis esąs lyg "angelas su sparnais ant nugaros".21 Viltis, kad pasaulis gal gi bus vis dėlto perkeistas, atgijo iš naujo Bloko sieloje. "Gražioji ponia" poetą skaudžiai apgavo, bet štai ateina nauja stichija, kuri pasaulį perkeis. Politiškai žiūrint, revoliucija yra, be abejo, nešvarus dalykas, tačiau po šiuo politiniu paviršiumi Blokas regi kažką gilesnio, kažkokią kitą jėgą, kuri gyvenimą turėtų pakeisti iš pat pagrindų. Todėl jis ir vadina revoliuciją "didžiąja ateities muzika" (II, 228). Tiesa, Blokas sutinka, kad "šiame didingame pasaulinio orkestro gaudime bei skambėjime" pasitaiko ir "atskirų cypiančių bei klaidingų gaidų" (II, 228). Vis dėlto savo pagrinduose revoliucija yra kito pasaulio balsas.

Šios tad atsinaujinusios vilties vedamas Blokas ir sukūrė savo "Dvylika". Darbo metu — kūryba truko keliolika dienų — poetas jautėsi tarsi apsvaigęs: viskas jame virpėjo (plg. II, 491). Ateities lūkestis palaikė įtampą ir didino kūrybinį susižavėjimą. Visa tai mums suprantama. Nuostabu yra tačiau tai, kad šias naujas viltis Blokas deda į Kristaus rankas. Nebe "gražioji ponia" dabar yra pasaulio perkeitimo pradas, bet Kristus. N. Gumilevo priekaištas, Kristus pasirodąs "Dvylikos" pabaigoje staiga, neparuoštas, neturi nei literatūrinio nei psichologinio pagrindo. Literatūriškai poema "Dvylika" būtų neprasminga, jei Kristus nepasirodytų, nes tokiu atveju dvylika raudongvardiečių žingsniuotų į tuštumą, o jų skaičius būtų ne simbolinis, bet gryna atsitiktinybė. Psichologiškai Blokas nuo pat darbo pradžios galvojo apie Kristų. 1918 metų sausio 7 dieną jis į savo dienoraščių knygą yra įtraukęs ilgesnę pastraipą, kurioje randame ištisą eilę minčių apie Kristų: Blokas vadina jį menininku, Kalno pamokslą įsivaizduoja tarsi mitingą, regi Jėzų, vaikščiojantį tarp žmonių "susimąsčiusį ir išsiblaškiusį (II, 49091); pamini jo sugavimą ir apaštalų pabėgimą. Kitą dieną Blokas pradėjo poemą "Dvylika". Psichologiškai tad ši poema yra ne kas kita kaip anos pastraipos apie Kristų tęsinys, bet jau nebe palaidų minčių, o poetinio veikalo pavidalu. Todėl ir Kristaus pasirodymas poemos pabaigoje yra jokiu būdu ne atsitiktinis, ne įspūdžio déliai, bet nuosekli viso vidinio sielos proceso pasėka.

Sovietų kritikas A. Gorelovas aiškina gatvinės Katios nušovimą poemoje kaip anos "gražiosios ponios" mirtį: leisdamas nušauti Katią Blokas — Gorelovo pažiūra — "nušaudino savo buvusį melagingą sapną".22 Aiškinimas iš tikro giliaprasmis. Ar Blokas sąmoningai savo "gražiąją ponią" tapatino su neištikima gatvės mergaite Katia, šiandien vargu būtų galima pasakyti: Blokas apie tai niekur nekalba. Tačiau kad visa poema yra "gražiosios ponios" paneigimas, yra visiškai aišku, nes pasaulio perkeitimo vykdytojas šioje poemoje yra jau nebe ana ūkanota dama, o Kristus kaip aiški istorinė asmenybė. "Gražioji ponia" iš poemos visiškai pasitraukia, o jos vietoje atsistoja Kristus, pasiimdamas į savo rankas revoliucijos kaip naujų laikų pradininkės vėliavą. — Ką reiškia šis posūkis?

"Gražioji ponia" buvo, kaip sakyta, kosmos simbolis. Ji reiškė gamtą su visu jos grožiu, kartu tačiau su visu jos pavergimu chaosui. Bet "gražioji ponia" nereiškė istorijos kaip žmogaus padaro. Todėl ją Blokas ir regėjo gamtiniuose daiktuose, bet ne istoriniuose įvykiuose. Jeigu netgi iš šios "gražiosios ponios" apsireiškimo turėjo ateiti pasaulio perkeitimas, tai šis perkeitimas galėjo būti tiktai savaimingas gamtinis vyksmas, kuriame žmogaus laisvė ir jo apsisprendimas nedalyvauja. Juk dieviškoji Sophia glūdi, kaip sakyta, Dievo veikaluose, kuriuos pirmoje eilėje kaip tik ir sudaro gamta. Istorija ir kultūra nėra tiesioginiai Dievo padarai; juodvi yra žmogaus darbas, ir Dievas per juos apsireiškia tik netiesiog. Todėl rusų simbolistai, kalbėdami apie pasaulio perkeitimą, visados turėjo galvoje gamtą: joje visų pirma turėjo pasirodyti dieviškoji Sophia, o tik paskui, perkeltus gamtą, turėjo būti perkeista ir kultūra kaip sukurta ant gamtos pagrindo. Vis dėlto pats perkeitimo centras glūdėjo ne istorijoje, bet gamtoje. Jeigu tačiau Blokas "Dvylikoje" savo kosmologinį pradą "gražiosios ponios" pavidalu numarina, jos vietoje pastatydamas Kristų, tai reiškia, kad jis pasaulio perkeitimą iš gamtos perkelia į istoriją. Juk Kristus nėra jokis gamtos dievas senąja graikų prasme. Jis yra istorijos Dievas — "pater futuri sasculi", kaip mes jį vadiname savo maldose. Jis apsireiškia ne gamtiniuose objektuose, bet istoriniuose įvykiuose. Senasis Testamentas kaip didžiulė mesijaniškoji pranašystė yra iš esmės nebe gamtos, bet istorijos knyga, ir tuo ji skiriasi nuo visų kitų 'šventųjų' gamtinės religijos raštų. Naujasis Testamentas kaip Mesijo atėjimo knyga aprašo tiktai istorijos įvykius.  Abu Testamentai paliudija Kristų kaip stovintį istorijos centre ir skiriantį istoriją į dvi dalis. Su gamtos apraiškomis Kristus neturi nieko bendro: gamta apie jį mums nekalba ir jo neatskleidžia. Kristus yra randamas ne miškuose, ne vandenų šaltiniuose, ne dangaus mėlynėje ar kalnų spindėjime, bet visų pirma Dievo išrinktosios Tautos istorijoje kaip šios tautos viltis ir paskui Bažnyčios istorijoje kaip Dievo Karalystės skleidimas laike bei erdvėje. Pasukti į Kristų reiškia pasukti į istoriją ir tuo būdu suprasti pasaulį nebe kaip savaimingą gamtinį vyksmą, bet kaip laisvą žmogaus ir Dievo bendradarbiavimą laiko eigoje.

Revoliucija yra toks metas, kada istorija vyksta ypatingai koncentruotu būdu. Ji yra kovos ir priešginybių metas; tai metas didžiausio žmogiškųjų jėgų susitelkimo ir prasiveržimo. Todėl niekas nėra tiek priešinga rausvuose saulėtekio rūkuose skendinčiai gamtai kaip revoliucija. Jeigu tad Blokas savo poemoje nuo gamtos pasuko į istoriją, tai revoliucija jam pasisiūlė savaime kaip geriausia dirva apreikšti istoriniam Kristaus vaidmeniui. Kad Kristus yra istorijos Dievas ir kad jis vienintelis veda istoriją, tai ši tiesa niekur geriau negalėjo būti parodyta, kaip įduodant Kristui į rankas revoliucijos vėliavą. Galimas daiktas, kad pamaldžios širdys pergyvena visa tai kaip piktažodžiavimą. Esmėje tačiau šiame Bloko posūkyje glūdi gili metafizinė mintis: Kristus veda raudongvardiečius todėl, kad jis veda visą istoriją. Rusiškojo simbolizmo tragiką kaip tik ir buvo ta, kad jis dieviškąjį būties pirmavaizdį atskyrė nuo Logos, perkėlė jį į kosmo gelmes ir tuo būdu paliko istoriją žygiuoti šalia DievoKūrėjo. Galimas daiktas, kad šioje rusiškojo simbolizmo tragikoje išeina aikštėn ir apskritai rusiškojo žmogaus tragiką, kuris nuolatos žiūrėjo į Taboro kalno spindėjimą ir laukė šios šviesos apsireiškimo visame pasaulyje, nepastebėdamas, kad Taboro stebuklas buvo tik praeinantis ir kad jo įtvirtinimas pasaulyje yra galimas tik per istorinį Bažnyčios veikimą, o ne per savaimingą gamtos vyksmą. Ir Blokas ilgus metus buvo įsižiūrėjęs į Taboro šviesą, apvilkdamas ja savo "gražiąją ponią"; ir jis lūkuriavo šios šviesos apsireiškimo kasdienos formose. Tik vėliau, tik po ilgų nusivylimo bei susigraužimo metų jis suprato, kad visuose savo eilėraščiuose apie "gražiąją ponią" jis nežinojo ką kalbąs. Tada jis nusigrįžo galop nuo šios apgaulingos šviesos, nuo pasaulio perkeitimo gamtiniu keliu ir įdavė istorijos vėliavą į Kristaus rankas. Tuo būdu Blokas pripažino, kad pasaulio perkeitimas ateina ne savaimingai, bet tiktai per laisvą žmogaus ir Dievo bendradarbiavimą istorijoje ir kad tuo būdu ne gamta, bet istorija sudaro šio perkeitimo pagrindą.

7
Kristaus pastatymas dvylikos raudongvardiečių priekyje reiškia gilų pasikeitimą ir Bloko kaip poeto. Anksčiau Blokas tikėjo, kad jo "gražioji ponia" kaip kosmo pirmavaizdis taps realaus pasaulio forma per poezijos sukurtą harmoniją bei tvarką. Poezijos grožis turėjo būti kelias kosmo grožiui. Tačiau Kristaus akivaizdoje Blokas suvokė, kad istorijos pasaulio perkeitimas poezijos galybe yra neįmanomas. Juk tai, ko Kristus iš pasaulio reikalauja, peržengia visokį poezijos grožį ir visokią jos kuriamą harmoniją. Kristus reikalauja ne naujų simbolių, bet naujo žmogaus. O naują žmogų sukurti yra ne poezijos galioje. Naują žmogų kuria tik paties žmogaus įaugimas į Kristų kaip į savo egzistencijos pagrindą. Šiam įaugimui vykdyti betgi reikia kitokių priemonių ir kitokių kelių negu poezijos kūrimas. Tuo būdu Kristus pašalina ne tik aną didįjį Paną kaip gamtos simbolį, bet kartu ir magišką poezijos reikšmę, į kurią rusų simbolistai taip šventai tikėjo. Kristaus akivaizdoje poezija susivokia, kas ji iš tikro yra: ji gali pasaulio perkeitimo kelią skelbti bei jį rodyti, bet ji negali šiuo keliu būti. Poezija yra esmingai šv. Jono Krikštytojo talkininkė: ji Dievo Avinėlį parodo, bet ji jo neatstoja, nes tik Dievo Avinėlis, o ne poetas, gali nuimti nuo pasaulio jo nuodėmes. Poetas negali jaustis esąs mesijas, jei prieš jį stovi Kristus.

Vis dėlto, rašant poemą "Dvylika", kažkoks tolimas "gražiosios ponios" atsiminimas dar tebegyveno Bloko sieloje. Anąją "visatos valdovę" jis dar nebuvo visiškai pamiršęs. Todėl poetas apvilko "Dvylikos" Kristų savo "gražiosios ponios" drabužiu: iš vėjuje skrajojančių sniegulių jis nupynė "baltų rožių vainikėlį" ir juo Kristų apsupo. Tai suteikė, be abejo, Kristaus vaizdui didelio estetinio grožio, sykiu tačiau padarė jį panašų į aną tolimą "gražiąją ponią". Ir kaip tik šis panašumas sukėlė Bloko sieloje karčių prisiminimų. Apvilta jaunystės svajonė atbudo, ir Blokas pradėjo nekęsti šios "moteriškos šmėklos". Jis nekenčia ne Kristaus paties, o tik jo kosmologinio drabužio, paveldėto iš "gražiosios ponios". Neapykanta krypsta esmėje į šią damą kaip kosmos pirmavaizdį, kurį pcetas garbino, kuris tačiau jį tik suvedžiojo ir apgavo. Todėl Blokas pasilieka su Kristumi, r.epaisant jo širdyje kylančio kartelio. Kai Gumilevas jam prikaišiojo, esą Kristus poemos pabaigoje iššoka lyg Pilypas iš kanapių, Blokas į tai jam atsakė: "Man taip pat nepatinka "Dvylikos" pabaiga. Ir aš norėčiau, kad ši pabaiga būtų kitokia. Aš ir pats stebėjausi: kodėl Kristus? Tačiau juo arčiau įsižiūrėjau, tuo aiškiau mačiau Kristų. Ir tada pats sau parašiau: Gaila, bet vis dėlto — Kristus" (I, 773). Blokas nenusilenkė pigiem priekaištam ir Kristaus poemoje neatsisakė.

Iš kitos pusės neturi pagrindo nė religininkų priekaištas, esą Blokas teisina ir net garbina revoliuciją, leisdamas Kristui nešti jos vėliavą. Kiek revoliucija yra politinis įvykis, tiek ji yra kruvina, nešvari ir nuodėminga. Bet tai tik jos paviršius. Kiek ji tačiau išreiškia žmogaus pastangas keisti pasaulį, tiek ji yra giliaprasmė ir reikšminga. Nešdamas raudoną vėliavą, Kristus anaiptol neteisina raudongvardiečių veiksmų. Tai Blokas pažymi savo dienoraščiuose labai aiškiai. Pasirodžius "Dvylikai" spaudoje, Blokas rašė (1918 m. vas. 18 d.): "Kad Kristus eina jų priekyje, neabejotina. Reikalas ne tas, ar jie yra Jo verti; pasibaisėtina tačiau yra tai, kad jis vėl su jais, o kito kol kas nėra; gi reikia Kito" (II, 496). Ir dviem dienom vėliau: "Baisi mintis šiomis dienomis: reikalas ne tas, kad raudongvardiečiai Jėzaus neverti, kuris su jais eina, bet tas, kad jis būtent eina su jais, o reikia, kad eitų Kitas" (II, 497). Abejuose įrašuose žodis 'Kitas — Drugoj' yra parašytas didžiąja raide (D). Tai reiškia, kad Kristaus vietoje turėtų raudongvardiečius vesti Kitas — Kristaus priešininkas, antikristas. Komunistinė revoliucija, kiek ji griauna ir žudo, neturi su Kristumi nieko bendro: tai yra darbas anojo 'Kito', kuris turėtų eiti raudongvardiečių priekyje. Tačiau argi Kristus negali apvalyti revoliucijos nuo jos nešvarybių ir paversti ją pasaulio perkeitimo vyksmu? Jeigu visas nuodėmes Kristus gali panaikinti, kodėl ne revoliucijos nuodėmes? Todėl nėra pagrindo neigti Kristų kaip revoliucijos vedėją ir laikyti tai demonišku piktažodžiavimu. Juk jeigu Blokas revoliuciją pergyveno kaip gyvenimo atnaujinimo vyksmą, tai kas gi kitas galėjo šiam atnaujinimui vadovauti, jeigu ne Kristus?

Man atrodo, jog Bloko klaida glūdi ne tame, kad jis Kristui į rankas įdavė revoliucijos vėliavą — tai visai logiška, — bet tame, kad jis pasaulio perkeitimą ir šį kartą regėjo prigimtojoje plotmėje. "Gražiosios ponios" metu poetas laukė pasaulio perkeitimo iš gamtos vyksmo. Revoliucijos metu jis perkėlė šį perkeitimą į istoriją ir revoliuciją laikė perkeitimo forma. Kiekvienu tačiau atveju pats perkeitimas buvo Bloko pergyvenamas kaip vyksmas šiame pasaulyje, kaip imanentinis procesas. Tai kaip tik yra toji tragiška iliuzija, kurios vaikėsi rusų simbolistai ir apskritai visa rusų tauta. Pasaulio perkeitimo laukimas yra pats didžiausias rusiškojo žmogaus ilgesys. Tačiau šis ilgesys įgyja rusų tautoje visados konkrečių formų: jis pradeda būti regimas tai viename, tai kitame įvykyje ir todėl perkeliamas tai į vieną, tai į kitą laiką. Rusų tauta kažkaip savaimingai suimanentina pasaulio perkeitimą ir todėl visados skaudžiai apsivilia. Nes pasaulio perkeitimas yra esmėje transcendentinis Dievo laisvės aktas, kurio dienos ir valandos, o tuo pačiu ir formos niekas nežino — net nė angelai danguje. Todėl yra šiam aktui priešinga jį regėti ar tai gamtos procesuose, ar tai istorijos įvykiuose; jį laikyti ar tai evoliucija, ar tai revoliucija. Kas pasaulio perkeitimą suimanentina, iškreipia jo prigimtį ir savaime praeina jam pro šalį. Nusivylimas tuomet darosi neišvengiamas. Blokas nusivylė ne tik savo "gražiąja ponia" kaip kosmologiniu pradu: iš gamtos neatėjo joks išganymas; jis nusivylė ir savo raudoną vėliavą nešančiu Kristumi: iš revoliucijos taip pat nekilo jokio perkeitimo. Revoliucijos pagimdytas gyvenimas pasirodo esąs priešingybė viso, ko Blokas buvo laukęs. Kristus pradingo su anais dvylika naujos epochos apaštalų sniego pūgoje, o pasaulis liko neperkeistas kaip ir ligi tol. Iš revoliucijos išaugęs gyvenimas pasirodė esąs šaltas, apskaičiuotas, racionalus ir žiaurus, kuriame viešpatauja grynas protas be meilės ir širdies. Visokia mistika buvo revoliucijos užgniaužta. Pasiliko tik gryna technika su geležiniu savo dėsningumu. "Smegenys, smegenys", — rašė Blokas prieš pat mirtį, — "jos nepaprastai išsivystė; jos išpampo tarsi gūžys (zob)" (II, 260).

Nuo šio smūgio Blokas nebeatsigavo. Jis mirė visų apleistas ir vienišas. Jo draugai nusisuko nuo jo todėl, kad jis revoliucijoje matė naujo gyvenimo pradžią. Jo priešai negalėjo jam atleisti, kam jis revoliucijos priekyje pastatė Kristų kaip vadovą. Bloko atveju Kristus virto taip pat anuo kardu, kuris skiria šeimas, draugus ir tautas. Tačiau ši asmeninė Bloko tragedija yra kartu ir visos rusų tautos drama. Būtų įdomi religijos filosofijos studija panagrinėti, kaip rusai savo istorijoje yra konkretinę pasaulio perkeitimo lūkesčius, kaip jie yra jiem nustatinėję laiką ir būdą, kaip jie ir komunistinę revoliuciją yra sutikę tarsi ilgai lauktą gyvenimo šuolį į anapus. Šios tačiau paskaitos rėmai yra per siauri visa tai bent kiek paliesti. Tai užsimename tik ryšium su Bloko apsivylimu. Galimas daiktas, kad Rusija turėjo pergyventi revoliuciją, jogei pamatytų, kad pasaulio galutinis perkeitimas nėra nei gamtos nei istorijos vyksmas ir kad jis nesiduoda tapatinamas su jokiu imanentiniu įvykiu ar įvykių eile. Gal toji didžiulė kančia, kurią rusų tauta dabar taip kantriai neša, išvaduos rusiškąjį krikščionį nuo anų klaidingų lūkesčių ir leis jam aiškiai suvokti, kad pasaulio perkeitimas yra absoliučiai suvereninis, todėl niekados nepramatomas Dievo visagalybės aktas.






* Įžengiamoji paskaita, skaityta Muensterio (Westfalijoj) universitete 1962 metų sausio 27 dieną.

1.    Aleksandr Blok, Sočinenija. Maskva 1955 m. 2 tomai;
I,    455.
2.    Plg. N. Berdjaev, Russkaja idėja. Paryžius 1946 m. p. 233.
3.    N. Berdjaev, op. cit. p. 230.
4.    Plg. K. Močulskij, Aleksandr Blok. Paryžius 1948, p. 106.
5.    Sergej Esenin, Sobranie sočinenij. Maskva 1961, tom.
II,    p. 36, 44.
6.    Sergej Esenin, op. cit. p. 44.
7.    Plg. Antologija russkoj sovetskoj poezii. Maskva 1957, tom. I, p. 16162.
8.    S. Majakovskij, Izbrannye proizvedenija. Maskva 1955, tom. I, p. 53.
9.    Plg. A. Blok, Sočinenija I, 773.
10. W. Slobin. Das Geheimnis der Bolschewisten, sudėtiniame veikale "Das Reich des Antichristen" von D. Mereschkovvskij, I. Hippius, D. Philosofovv, W. Slobin, Muenchenas 1921, p. 212.

11.    Petrogradskij sviaščenik, O Bloke, paskelbtas "Putj" 1931, Nr. 36, p. 90. Straipsnis įdomus savo mintimis, tačiau pilnas tokių didelių nesusipratimų, kad N. Berdiajevas rado reikalo tame pačiame numeryje Bloką ginti nuo nepagristų užsipuolimų (plg. p. 109113).
12.    N. von Arsenew, Die russische Literatur der Neuzeit und Gegenwart. Maincas 1929, p. 278.
13.    V. Setschkarev, Geschichte der russischen Literatur. Bonna 1949, p. 122.
14.    F. Stepun, Das Antlitz Russlands und das Gesicht der Revolution. Muenchenas 1961, p. 199.
15.    A. Gorelov, Podvig russkoj literatury. Leningradas 1957, p. 417; plg. Istorija russkoj sovetskoj literatury, red. A. Metčenko ir k. Maskva 1958, tom. I, p. 149.
16.    V. Orlov, Poema Aleksandra Bloką "Dvenadcatj". Kaskva 1962, p. CO98.
17.    Plg. K. Močulskij, op. cit. p. 54.
18.    Plg. K. Močulskij, op. cit. 47.
19.    Plg. K. Močulskij, Vladimir Solovjov. žiznj i učenie. Paryžius 1951, p. 70.
20.    R. M. Rilke, Sonnette an Orpheus I, 3.
21.    Plg. K. Močulskij, Aleksandr Blok, p. 397.
22.    A. Gorelov, Podvig russkoj literatury, p. 42627.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai