Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠEIVIŲ SANTYKIAI SU TAUTA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. B.   

Viena iš likiminių mūsų tautos problemų yra išeivijos santykiai su tauta. Jie gali būti įvairūs: normalūs, kada išeiviai gali palaikyti ryšius, kokius tik nori — gali lankyti gimtąjį kraštą, kiek tik nori Ir kada nori, gali grįžti gyventi ir t.t.; ir nenormalūs, kada lankymasis ar grįžimas suvaržytas ar kada neįmanomas laisvas pasidalinimas spauda, literatūra, net laisvas laiškų rašymas. Tokia kaip tik yra mūsų situacija.

Šitokioje situacijoje iškyla ir dar vienas svarbus momentas — naujų kartų ryšiai su tėvų žemo. Anksčiau, pirmame pokario dešimtmetyje, šita problema mums dar nebuvo labai aktuali dėl to, kad pabėgėlių ryšiai su tėvyne buvo savaime pakankamai tvirti, kad išliktų visam laikui. Jie nenutruks nei su giminėmis, nei su draugais. Tačiau padėtis kinta, praleidus išeivijoje jau daugiau negu du dešimtmečius. Senoji karta, kuri tremtin išėjo su mažais vaikais, Jau pamažu traukiasi iš aktyvaus gyvenimo ir išmiršta. Jau užaugo nauja karta ir kaskart vis daugiau priauga tokių, kurie Lietuvos nėra matę. Jų santykiai su tėvų žeme jau visai kitokie nei jų tėvų. Pirmųjų santykiai yra savaime suprantami — tai giminių ar draugų santykiai. Pastarieji nepažįsta savo giminių Lietuvoje, o draugų ten irgi jokių neturi.

Tokioje padėtyje atsidūrus, kyla labai rimtas ir svarbus klausimas: ar jaunos kartos ryšiai su tėvų žeme palaikytini ir, jei palaikytini, tai kokiu būdu ir kaip plačiai? Vieni gal atsakys, kad čia gimusių bei užaugusių ryšiai su Lietuva nesvarbūs, kadangi jie vis tiek Lietuvon negrįš ir dėl to nieko jie Lietuvai, nei Lietuva jiems duoti negali. Tokie mano, kad išeivių vaikai jų tėvynei yra galutinai prarasti. Tai, sakytume, pesimistų ar net oportunistų nuomonė. Kiti sako, kad net ir čia gimusios kartos ryšiai su tautiečiais tėvų žemėje, tam tikras naudingas bendravimas su jais yra galimas. Tai optimistų bei idealistų nuomonė. Šie mano, kad tam tikra auklėjimo tendencija bei konkretaus bendravimo su tauta išvystymu išeivių jaunos kartos, bent jos dalies, sutapimas (identifikavimasis) su tėvų tauta yra įmanomas. Tokių žmonių įtaka bei parama savo tėvų kraštui taip pat yra galima, čia, žinoma, sunku konkrečiai nurodyti, kuo išeivių vaikai galėtų būti naudingi savo tėvų kraštui. Tačiau turint galvoj dabartinę situaciją tėvynėje, mūsų jaunos kartos platesnio masto bendravimas su jaunimu Lietuvoje reikštų tam tikrą Vakarų dvasios dvelktelėjimą, tam tikrą atsvarą prieš vienašališką užsisklendimą dusinančioj komunizmo atmosferoj. Iš kitos pusės, ir Lietuvos jaunimas darytų įtakos mūsų jaunimo lietuvybei, stiprintų savo tautybės vertės pajautimą.

Apie tai galima spręsti iš tų retų ir negausių susitikimų, kuriuos iki šiol esame turėję. Turime galvoj Kanados lietuvių draugišką susitikimą su tautiečiais iš Lietuvos Montrealio parodoje, JAV sportininkų grupės veržimąsi Lietuvon bei pavienių asmenų susitikimus vienoje bei kitoje pusėje. Tai rodo natūralią savo tautybės bei savo tautiečio meilę, stengimąsi suprasti jį, atsidūrusį visai skirtingoje situacijoje, stengimąsi tautybę statyti aukščiau už bet kokią ideologiją.

Kad šitoks bendravimas būtų abiem pusėm naudingesnis, jis turėtų būti dažnesnis ir žymiai platesnio masto. Kokios reikšmės turi didesnis jaunimo susibūrimas, visi gerai pajuto Dainavos stovykloje Pasaulio jaunimo kongreso pro ga. Tada iš visų pasaulio kampų susitikę jauni žmonės tartum pirmą kartą tikrai pasijuto esą vienos tautos vaikai. Tik tokiais retais momentais stipriau pergyvenama savo tautybės bei savo tautos meilė, gimsta tvirtesnis pasiryžimas gyventi ir dirbti jos ateičiai. Tą patį, berods, pergyveno ir išeivių jaunimas kad ir trumpam susitikęs su Lietuvos jaunimu Montrealy, kai visi kartu per naktį išdainavo visas patriotines dainas, keitėsi dovanėlėmis ir su ašaromis atsisveikino, kai svečiams reikėjo grįžti į laivą.

Šitokioms nuotaikoms sukurti pavienių asmenų susitikimai beveik nieko neduoda. Todėl kalbant apie naudingą išeivių jaunimo bendravimą su tautiečiais Lietuvoje, tenka pageidauti didesnių sambūrių bendravimo. Galima kalbėti apie sportininkų, studentų, menininkų ir panašius sambūrius. Tam reikia betgi vieno dalyko — drąsos, drąsos išnaudoti visas turimas galimybes, drąsos laužti geto užtvaras, čia pačių sudarytas, ten svetimųjų pastatytas. Reikia drąsos ir pasitikėjimo savimi, nes per amžius negirdėta, kad kada būtų laimėję bailiai ir pasitikėjimo savimi neturį kovotojai. Reikia drįsti atmesti nuolatinį įtaigoj imą, kad mūsų jaunimas silpnas, neparuoštas, nesąmoningas, o Lietuvos jaunimas taip jau ištreniruotas, taip perdirbtas, kad bendrauti su juo yra didelis pavojus. Reikia pagaliau suvokti, kad, netikint laisvės pranašumu prieš vergiją, o lietuvybės pranašumu prieš komunizmą bei kitokius izmus, joks naudingas veikimas Lietuvos labui neįmanomas. Ir priešingai, su laisvės ir Lietuvos meile širdy jokie pavojai nebaisūs.

Ligšiolinis problemos sprendimas

Išeivių santykių su tėvyne pokaryje galima skirti kelis tarpsnius. Pirmiausia išeiviai nieko nesiklausdami patys tuos santykius su pasilikusiais Lietuvoje užmezgė, rašydami laiškus, paskui siuntė siuntinius, dėjo pastangas atsiimti gimines. Ir čia jie patys rinkosi priemones, kokios jiems atrodė galimos, nevengdami net kreipimosi į aukščiausius Sovietų pareigūnus.

Vėliau prasidėjo antras bendravimo laikotarpis — bendravimas ne tik su giminėmis, bet ir su pažįstamais bei nepažįstamais tautiečiais, tiek nuvykus į Lietuvą, tiek ir susitinkant su atvykusiais iš Lietuvos. Ir čia į tą reikalą įsikišo mūsų Veiksniai, kasdieninės politikos vairuotojai, imdami tokį platesnį bendravimą drausti. Jų pasisakymus paprastai išprovokuodavo kokio nors žmogaus iš Lietuvos atvykimas ar kieno nors vykimas į Lietuvą. Ir taip gavom Veiksnių bendrą pareiškimą prof. J. Kubiliaus atvykimo proga (develando rezoliucija 1966 sausio 22), pareiškimą dėl L. Vladimirovo atvykimo į lietuvių susirinkimą, daugybę pareiškimų dėl sportininkų išvykos į Lietuvą ir kt. Šitokia taktika pastato Veiksnius į nepatogią padėtį, verčia juos bėgioti iš paskos, lyg kokius gaisrininkus su pareiškimų švirkštais gesinti gaisrelių ar tik tariamų gaisrelių.

Labiausiai pagarsėjo minėtoji develando rezoliucija su šitokia savo formule: "Laisvųjų lietuvių bendravimas su vadinamos LTSR pareigūnais, įstaigomis ar organizacijomis būtų tolygus Lietuvos Respublikos tęstinumo ir Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą nepripažinimo atsisakymui". Bet jtoji formulė kaip tik ir sukėlė daugiausia abejonių tiek dėl j05/ pačios teigimų, tiek dėl mūsų politikos praktikų sugebėjimų tokias problemas spręsti apskritai. Daug kam atrodo, kad tokiu draudimu bendrauti su "pareigūnais" užkertamas kelias nuvažiuoti Lietuvon net giminių aplankyti, nes tokiu atveju susidūrimas su vizos davimo pareigūnais ir su Inturisto pareigūnais Lietuvoje yra neišvengiamas. Kai "Aiduose" (1966 nr. 3, 129) buvo pastebėta, kad tokiu Veiksnių teigimu draudžiamas bet koks, net ir grynai privatus bendravimas su tautiečiais, kurių daugumas dabar yra pareigūnai, tai Veiksnių žmogus — V. Vaitiekūnas ėmėsi nelengvo uždavinio papildyti ar gal pataisyti Veiksnių pareiškimą. Jis sako, kad reikia skirti asmenį ir pareigūną, pažymėdamas, kad "matyt, ir Veiksnių atsišaukimas tą skirtumą žinojo" (Aidai, 1966 nr. 9, 399). Pagal V. Vaitiekūną Veiksnių atsišaukimas "niekam neužkirto adresuo-tis į vieną ar kitą pavergtąjį lietuvį, paliekant jo aneksines pareigas ar titulus tik pačios Maskvos apyvartai... (esą) nėra jokio reikalo adresuotis į kokią LTSR pirmūnę melžėją ar vykdomojo komiteto pirmūną, užuot adresavusis į Oną ar Joną". Esą Veiksnių atsišaukimą "kai kas sukarikatūrintai vaizduoja". Nors V. Vaitiekūnas bendravimo ribas praplečia tiek, kad jos sutampa su "Vienybės" ribomis ar net dar toliau jas nukelia (leidžia "adresuotis" ir į asmenį Motiejų šumauską, tik ne į aukštą pareigūną šumauską), vis dėlto neteko pastebėti, kad Veiksniai būtų kur pritarę tokiam jų nusistatymo aiškinimui. Priešingai, spaudoj buvo net griežtesnių Veiksnių žmonių pareiškimų, negu minėtas klevelandiškis. Pavyzdžiui, Vliko pirmininkas dr. K. Valiūnas pasisakė prieš bendravimą net su tokiu asmeniu (pensininku), kaip dr. A. Juška, kuris pereitais metais buvo atvykęs į Ameriką.

Nustatydamas plačias ribas bendravimui su "asmenimis", V. Vaitiekūnas pritaria Veiksnių atsišaukimui dėl bendravimo su "pareigūnais" draudimo. Skirtumas tik tas, kad Veiksnių pareiškimas inkriminuoja tik bendraujančius su "pareigūnais" asmenis, o V. Vaitiekūnas teigia, kad tokie veiksmai turėtų ir platesnės reikšmės — jie "tiesiogiai ar netiesiogiai implikuotų sutikimą su Maskvos siekiamu Lietuvos aneksijos tarptautiniu pripažinimu, nors tik ir viešosios opinijos plotmėje". Tačiau nei Veiksniai, nei V. Vaitiekūnas savo teigimų nieku nepagrindžia, neremia jokiu tarptautinės teisės principu, nei jokiu politinio gyvenimo praktikos pavyzdžiu. Tai ir kyla klausimas, ar tokių dėsnių jie nežino ar jų iš viso nėra, ir skaitytojui norom nenorom peršasi mintis, kad jų teigimai remiasi, tur būt, paprastu subjektyviu dėsniu "mums taip atrodo".

Tuo tarpu kitiems atrodo, kad turėjimas reikalų su "pareigūnais", siekiant bendravimo su tautiečiais, jokiu atžvilgiu nesudaro pagrindo inkriminuojančiai išvadai. Toks bendravimas, jų nuomone, nereiškia nei bendraujančio asmens asmeniško aneksijos pripažinimo, nei jis sudaro pagrindą viešajai opinijai bendravimą laikyti aneksijos pripažinimu. Bendravimas asmenų (ir sambūrių) pats savaime nėra ir negali būti laikomas kokiu politiniu veiksmu. Jis terodo bendraujančių pastangas išliktl tautinėje vienybėje. Kad bendravimas būtų politinis ar politiškai nuspalvintas veiksmas, jis turi išpildyti bent vieną iš dviejų sąlygų — bendraujantieji turi padaryti atitinkamą politinį pareiškimą arba atlikti tokį viešą veiksmą, kuris praktikoj visų laikomas kam nors pritarimu, pvz. rankos pakėlimas balsuojant kokį siūlymą. Kur viso to nėra, negali būti ir kalbos, kad bendravimas reiškia ar implikuoja aneksijos pripažinimą bei nepriklausomybės atsisakymą.

Kad Clevelando rezoliucija nėra patenkinama, rodo ne tik kritiškas jos vertinimas spaudoje, bet lr gyvenimo praktika. Pagal jos formulę turėtų būti smerkiami visi tie lietuviai, kurie dalyvavo Lietuvos menininkų koncerte (ir spaudos konferencijoj) Sovietų paviljone Montrealy. Juk jie dalyvavo TSRS paviljone ir klausėse LTSR menininkų koncerto. Turėtų būti smerkiama ir daug kitų kanadiečių lietuvių, kurie "bendravo" privačiose salėse, įsileisdami į jas ne tik menininkus, bet ir pareigūnus. Tačiau viešoji opinija jų nesmerkia. Dėl to daug kam atrodo, kad Kanada bendravimo su lietuviais iš Lietuvos problemą išsprendė praktiškai, bendravimo egzaminą aplamai išlaikė gana gerai, tuo būdu tapdama pavyzdžiu Ir Amerikai (JAV). Tuo tarpu Amerika egzaminą laikė, bet neišlaikė. Kai mūsų sportininkų būrelis lyg atsilygindamas Lietuvos Jaunimui už atvykimą į laisvąjį pasaulį, nuvyko pabendrauti su juo į Lietuvą, tai čia buvo sukeltas toks triukšmas, kad iš to buvo daugiau žalos nei naudos. Po tokių įvykių  (Kanadoj ir Amerikoj) ir patiems Clevelando rezoiucijos   autoriams,   tur   būt, paaiškėjo tos rezoliucijos praktiškas nepritaikomumas. Gal dėl to tas pats bendravimo klausimas ir vėl buvo įtrauktas į Veiksnių darbotvarkę pasitarimuose Vašingtone spalio 21-22 dienomis. Čia nutarta sudaryti komisiją Clevelando principams  "išplėtoti".   Reiškiama vilties, kad nuo dabar,  gal  būt, prasidės trečias bendravimo su tėvyne tarpsnis. Juoba, kad į Veiksnių pasitarimą buvo pasikviesta ir pašalinių talkininkų — spaudos atstovų. Jeigu minėta komisija bus nudaryta ne vien iš politikos praktikų, jeigu ir jon, kaip ir pačion konferencijon, bus pasikviesta ir talkininkų iš šalies, ypač iš jaunesnės generacijos ir intelektualų tarpo, tai būtų galima tikėtis ir geresnių rezultatų.

Bet kodėl apie tai čia kalbama? Ar todėl, kad kas nora iš bendraujančių ar norinčių bendrauti siūlo aneksijos pripažinimo nevengti, siūlo bendravimo déliai atsisakyti nuo nepriklausomybės Lietuvai siekimo? Tokias išvadas galima daryti iš V. Vaitiekūno straipsnio "Aiduose". Iš tikrųjų niekas iš lietuvių išeivijoje, išskyrus komunistus, aneksijos nepripažįsta ir nuo nepriklausomybės neatsisako net ir bendravimo kaina; ir niekas iš minėtų lietuvių neteigia ir nemano teigti, kad tarptautinis (JAV, Anglijos, Kanados ir kitų valstybių) Lietuvos aneksijos nepripažinimas neturi reikšmės ir kad laisvieji lietuviai galėtų to nepripažinimo nepaisyti. O jeigu taip, tai net tokio klausimo kėlimas neturi jokio pagrindo.
Bendravimo ir diskusijų dėl jo tikslingumo klausimas

Išaiškinus, kad išeivių bendravimas su lietuviais (net ir pareigūnais) Lietuvoje nereiškia tų išeivių "Lietuvos Respublikos tęstinumo ir Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą nepripažinimo atsisakymo" ir kad tas bendravimas neimplikuoja nė aneksijos pripažinimo "nors tik ir viešosios opinijos plotmėje", tenka daryti išvadą, kad bene svarbiausiu abipusių santykių reguliatorium tegalėtų būti tikslingumas. Tą klausimą svarsto ir V. Vaitiekūnas jau minėtame straipsny "Aiduose". Tik ir šį klausimą jis formuluoja, mūsų nuomone, nelogiškai. Anot jo, "ne viskas, kas yra tikslinga, yra leista" (turėtų būti: leistina), šiam teigimui pailiustruoti jis duoda ir tokį nevykusį pavyzdį — esą tuščioj gatvių sankryžoj netikslinga stovėti ir laukti, kol pasikeis šviesa (iš raudonos į žalią). Iš tikrųjų gi netikslinga laužyti įstatymus, netikslinga nesilaikyti eismo taisyklių ir dėl to tikslinga nelaužyti tų taisyklių net ir tuščioj sankryžoj. Todėl tas pavyzdys neparemia jo teigimo, kad ne viskas leistina, kas yra tikslinga. Iš tikrųjų reikėtų formuluoti tokią taisyklę: viskas leistina, kas yra tikslinga (t. y. kas pasitarnauja siekiamam tikslui) ir vengtina, kas nėra tikslinga (kas nepasitarnauja geram tikslui).

Nėra abejonės, kad tas geras tikslas yra išeivių bendravimas su tauta. Ir Clevelando rezoliucija teigia, kad "laisvieji lietuviai privalo kuo glaudžiau bendrauti su tauta". Bet ta pati rezoliucija čia pat stengiasi tą bendravimą apriboti "privačia asmenine plotme". Suprantama, kad toks privatus asmeninis bendravimas nėra joks "glaudus bendravimas su tauta" ir dėl to nelabai tikslingas, nes nedaug tepasitarnauja siekiamam tikslui. Tam tikslui reikšmingiau pasitarnauti tegali platesni kontaktai — bendravimas jaunimo, sportininkų, menininkų ir kitų sambūrių, čia pažymėtina, kad būtų naudingas bendravimas ne tik grupės su grupe, bet ir grupės su pavieniais žmonėmis, ypač su menininkais. Tai parodė kad ir susitikimas Kanadoj: koks šiltas kontaktas iš karto užsimezgė tarp klausytojų ir solistų iš Lietuvos. Todėl ar netenka apgailestauti, kad Virgilijus Noreika negavo padainuoti Kanados lietuvių šventėj kartu su L. šukyte ar kad nebuvo jis pakviestas Alfredo partijai Traviatos operoj Čikagoj? Nėra abejonės, kad Noreika būtų ir Čikagoj susilaukęs ovacijų, kokių jis susilaukė Kanadoj. Nėra nė mažiausios abejonės, kad ir mūsų solistai susilauktų tokio pat šilto priėmimo Vilniuj.

žinoma, gali būti ir netikslingo bendravimo atvejų, t. y. tokio bendravimo, kuris nepasitarnauja jokiam geram tikslui, pvz. bendravimas su asmeniu laisvame pasaulyje, kuris teigia, kad Lietuvos okupacija ir aneksija yra geras dalykas. Su tokiu asmeniu lietuviui patriotui bendrauti neleidžia paprasčiausia savigarba.

Kalbant apie tikslingumą, verta dar pakalbėti ne tik apie bendravimo, bet ir apie mūsų laikysenos tikslingumą — tiek lietuvių Lietuvoje, tiek ir čia gyvenančių atžvilgiu. Mes laikome netikslinga niekinti, įžeidinėti, juo labiau plūsti savo tautiečius tiek Lietuvoje, tiek čia išeivijoje. Tokia niekinimosi laikysena yra tiesiog pražūtinga.

Net PLB valdybos žmonės buvo vadinami komunarais, pragaištingais lietuvių tautai žmonėmis ir pn. (Laisvoji Lietuva). Raganų medžioklė, pasirodo, yra užkrečiama liga. Ji jau persimetė ir į kitus laikraščius — "Į Laisvę" (nr. 40), "Lietuvių Dienas" (žr. 1967 birželio nr. vedamąjį) ir kitur. Ten buvo puolama ne tik dr. M. Gimbutienė už lietuvių liaudies meno parodos suruošimą Kalifornijos universitete, bet ir "Litua-nus" žurnalas, ir net Lituanistikos Instituto nariai, nepritarę siūlomai pataisai. Jie esą jau "nebeišti-kimi Lietuvos laisvės idėjai". Kai jau randama "neištikimųjų" net tokiose institucijose, kyla rimtas klausimas, kiek jau ištikimi yra tie, kurie taip rašo. Visa tai rodo, kad prigyvenome rimtą krizę. Užuot kovoję su priešu, kovojame tarpusavy, susidarydami kovos dėl laisvės iliuziją, ją vadindami rezistencine veikla ir pn. šitokiame akligatvy atsidūrėme ne dėl ko kito, o dėl to, kad mūsų intelektualai leidosi nustelbiami, užmigdomi. Nebuvo kam į reikalą pažvelgti rimčiau ir plačiau. Tada praktinės veiklos vadovams beliko nusikalti formulę, o spaudos žmonėms aiškinti, kad jos nesilaikymas yra "baisiau už mirtį" (Draugas, 1967.VIII.14).

Goethe savo Mefistą vadina dvasia, kuri visada blogo nori, bet gera daro. Kai kuriems mūsų veikėjams bei spaudos žmonėms tinka priešingas teigimas — gero nori, bet bloga daro. Jie nori tautinės vienybės ir drausmės. Iš esmės tai būtų neblogas dalykas-Bet netikslingas, o dėl to ir blogas dalykas vienybę suabsoliutinti. Vienybė nėra pats sau tikslas — ji tėra priemonė, kelias į siekiamą tikslą (Lietuvos laisvę). Kai mūsų veikėjai, užuot tenkinęsi tikslo vienybe, reikalauja priemonių vienybės, jie ne tik nepasitarnauja siekiamam tikslui, bet kaip tik trukdo jį siekti. Jie nesuvokia, kad svarbiausias dalykas tikslo vienybė ir kad, būnant vieningiems dėl tikslo, nėra tikslinga skaldyti vieni kitiems galvas dėl priemonių. Galima pageidauti ir priemonių vienybės, bet jei jos nėra, netikslinga vienų priemones laikyti nepajudinama dogma ir skelbti ją su neklaidingumo pretenzija, o kitų priemones skelbti kaip nusikaltimą. Kas šitaip elgiasi, kad ir turėdamas gerų norų, daro bloga: siekdamas vienybės, ją ardo ir ne artina prie siekiamo tikslo, o nuo jo tolina.

Jeigu jau net Bažnyčios po šimtmečių praregėjo ir atšaukė senas anatemas, jeigu Katalikų Bažnyčia šiandien labai tolerantiška ir visai neskuba smerkti kokį nedrausmingą "eretiką", tai juo labiau netikslinga mums visuomeninėje veikloje švaistytis anatemomis. Todėl nesijaudinkim per daug dėl mažų nukrypimų nuo "bendros linijos", nes tie nukrypimai, tos tariamos "nedrausmingumo" nuodėmės nėra sunkios nuodėmės, ir jų žala, jei kokia iš viso yra, daug mažesnė, negu mūsų tarpusavio susipykimo ir suskilimo žala. Tai kaip tik turėtų suprasti mūsų šviesuomenė, mūsų intelektualai, nes ne kieno kito, o jų pareiga ugdyti visokeriopą ekumenizmą lietuvių tarpe.    A. B.


 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai