Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIAUDIES FILOSOFAI LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ ŽVILGSNIU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. JONAS GRINIUS   
Paskaita, skaityta Lietuviškųjų studijų savaitėje 1978.VII.18.

Šios mano paskaitos* kilmė ir tema yra susijusi su mūsų tautos žymaus vyro Antano Maceinos, filosofo, teologo ir poeto 70 metų sukaktimi. Minėdamas šią sukaktį, dienraštis "Draugas" Chicagoje (1978.1.28) paskelbė savo kultūriniame priede jo redaktoriaus K. Bradūno straipsnį vardu "Filosofai — sąmoningos tautos būtinybė". Ten jo autorius tarp kitko rašė: "Jei turėjome šimtmečiais tautosakinę-liaudinę literatūrą (dainos, pasakos), liaudies architektūrą (medinės bažnyčios, sodybų pastatai), liaudies dailę (medžio raižiniai, dievdirbių skulptūros), tai turėjome ir apie būtį mąstantį liaudies filosofą, taip ryškų folkloristinėje liaudies išmintyje, vėliau net gana giliai atidengtą ir individualioje literatūroje".

Ši sukaktuvinio straipsnio mintis buvo pirmoji paskata pažiūrėti, kaip tuos liaudies filosofus, jei tokie buvo, yra vaizdavę mūsų rašytojai. Antra paskata buvo dvi dailiosios knygos, kurios, neseniai paskelbtos, vaizdavo gilią Lietuvos senovę. Tai buvo Vytauto Alanto dviejų tomų romanas "Šventaragis" (1974) ir Pauliaus Jurkaus poema "Juodvarniai" (1975). Šis pastarasis kūrinys, kurį P. Jurkus yra parašęs pagal pasaką "Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių", skaitytoją nukelia į tuos laikus, kai dar nebuvo nė Lietuvos vardo.

P. Jurkaus poemoje susitinkame ir su turbūt seniausiais filosofais, išminčiais. Tai trys seniai, kurių autorius nevadina išminčiais, tūno girių gelmėse. Nors jie tarp savęs broliai, tačiau kiekvienas jų gyvena atskirai, be kontaktų su žmonėmis. Tik jei kas į juos kreipiasi, kaip ana užkeiktų savo brolių ieškanti seselė Rūta, jie neatsisako padėti. Šių senių atsiskyrėlių minties galia gana siaura, pirmiausia susieta su gamtos gaivalais, nes vienas jų valdo debesis, antras — vėjus, tik trečias turi kontaktą su gyvąja gamta — jis valdo paukščius. Todėl P. Jurkus šiuos senius atsiskyrėlius vadina valdovais, nors savo galią atrodo įsigiję vienišu gyvenimu arba vienatvės mąstymais. Tie seniai pasirodo geri mergaitei pakeleivei, užburtų brolių beieškančiai sesutei, bet apskritai jie — savanaudžiai, patenkinti vien savo didžiais sugebėjimais. Tik vienas jų — paukščių valdovas — pagalvoja apie žmones ir norėtų jiems taikaus gyvenimo; tuo tarpu atsiskyrėlis, kuris valdo vėjus, net nelaimingus užburtuosius juodvarniais brolius vadina šiukšlėmis, kad atkalbėtų seselę nuo vargo jų beieškant.1 Pagaliau gal tie "Juodvarnių" atsiskyrėliai per pasakas į Lietuvą yra atkeliavę iš Indijos?

Daug aiškiau už P. Jurkų senovės Lietuvos gyvenimą yra mėginęs atskleisti Vincas Krėvė-Mickevičius. Jo "Dainavos šalies senų žmonių padavimai" vaizduoja Lietuvos priešistorinius laikus; tačiau filosofiškos nuotaikos išminčių ten rašytojas beveik nepastebėjo. Tik pačiame seniau-siame "Dainavos šalies padavimų" "Gilšės epizode tesutinkame į P. Jurkaus atsiskyrėlius šiek tiek panašų senelį, kuris daug žinojo ir daug galėjo. Jam nebuvo paslapčių, "kas darėsi danguje ir žemėje ir po žeme, ką veikia žmonės ir dievai".2 Jis galėjo susikalbėti su žvėrimis ir paukščiais ir suprato, ką šnekėjo žolės ir medžiai. Šis išminčius buvęs labai geras, nes pasakydavo paslaptis, kurios vargindavo žmones. Už tai jie senelį mylėję ir gerbę.

"Šarūno" dramatizuotą apysaką V. Krėvė yra skyręs pavaizduoti Dainavos šalies gyvenimui priešmindauginiais laikais, kada Lietuvoje didelės reikšmės turėjo sritiniai valdovai-valdovė-liai, tarp kurių gal neramiausias buvo Šarūnas. Bet, piešdamas šio tirono aplinką, V. Krėvė nematė jokio asmens, kuris žmogišką būtį pažintų geriau už kitus žmones. Krėvės Šarūnui didesnės įtakos teturi dainiai, kurie sugeba apdainuoti valdovų karo žygius į svetimas šalis. Jų tarpe nesutinkame nė vieno tokio gilios minties vyro, kurį galėtume pavadinti filosofu — išminčium.

Visai ką kitą matome "Šventaragio" romane, kuriame Vytautas Alantas vaizduoja Lietuvą kunigaikščio Mindaugo laikais, t.y. gal kokia dvidešimčia metų vėliau už Šarūną (jei toks r; Šitame dideliame (dviejų tomų) romane V. Abatas savo centrinį herojų Šventaragį jo gyvenimo antrojoje pusėje jau piešia kaip tikrą filosofą, kuris savo turtingo gyvenimo patyrimą yra sutapatinęs su savo įžvalgaus proto mintimis ir visa tai stengiasi perduoti savo tautiečiams.

Tiesa, kad Šventaragio paveikslu rašytojas pirmiausia norėjo sukurti idealų žymų lietuvį pagonį, kuris savo mintimis ir savo gyvenimo būdu pajėgtų prieštarauti krikščionybei, kurią karalius Mindaugas, politinių aplinkybių priverstas, buvo įvedęs į Lietuvą. Kad subręstų šitoks atsparus vyras, V. Alantas Šventaragį nuo pat jo mažų dienų išskyrė iš visų didžiūno Suginto vaikų — apdovanojo jį plačiais interesais, įžvalgiu stipriu protu, valinga drąsa, ištikimybe bei ištverme. Dar jaunas berniukas, draugaudamas su karo belaisviais, Šventaragis pramoko svetimų (gudų ir vokiečių) kalbų, kurios vėliau jam buvo naudingos, atliekant Mindaugo įvairias pasiuntinybes užsieny. Nepaisydamas kilmingųjų papročių, Šventaragis berniukas susidraugavo su nekilmingų tėvų žvaliais berniukais, kurie vėliau tapo jo kariškos draugovės ištikimiausiais nariais.

Anksti nujausdamas, kad žmonių dorybės nėra susietos nei su kilme, nei su turtais, Šventaragis girioje sutiktoje paprasto bitininko našlaitėje Ramunėje intuityviai atspėjo kilnią mergaitę, ją įsimylėjo prieš savo tėvų valią ir prieš kilmingų moterų pagundas ištvėrė jai ištikimas, kol tinkamai pasiruošė moterystei, kaip jis liko ištikimas ir pagoniškam lietuvių tikėjimui. Savo aštriu protu sugebėdamas vertinti politines aplinkybes, savo tėvo Suginto šeimoje Šventaragis pirmasis suprato kunigaikščio Mindaugo politiką. Matė, kad, apkarpydamas sritinių valdovėlių teises bei privilegijas, Mindaugas kūrė vieningą Lietuvą, kuri viena pajėgtų grumtis prieš jungtinio vokiečių ordino karišką galybę. Pagaliau subrendęs narsiu riteriu, Šventaragis įstojo į Lietuvos apjungėjo Mindaugo tarnybą. Jis taip pat dalyvavo pasitarimuose su šiuo didžiuoju kunigaikščiu, kai šis koalicinės didelės kariuomenės apsuptas Vorutos pilyje, buvo pastatytas prieš dilemą — arba kapituliuoti prieš savuosius ir svetimus priešus, arba pasižadėti kalavijuočių ordinui apsikrikštyti su visa Lietuva.

Suprantama, kad Mindaugas norėjo išsigelbėti apsikrikštydamas, negu pasiduodamas įtūžusiems priešams. Tik jis bijojo tapti savo senojo tautiškojo tikėjimo išdaviku, ypač kad senieji kriviai ketinimą krikštytis jau vadino išdavyste. Šitokiame stovy Mindaugas paklausė savo ištikimojo kario nuomonės. Šventaragis patarė Mindaugui krikštytis. Pagrįsdamas šią savo nuomonę, Šventaragis pradėjo reikštis kaip tautinis filosofas. "Mūsų tikėjimas yra amžinas, — kalbėjo Šventaragis, — bet jei valdovo ir jo genties išlikimas reikalauja daryti atmainų, tai dar ne-reikia, kad senieji dievai būtų išvaryti iš jų sostų".3

Šventaragiui atrodė, kad apsikrikštijimas turėjo būti paviršutinis ir laikinis, kad, tinkamai progai pasitaikius, būtų galima jo atsisakyti. Arba krikštas tebūtų turėjęs būti vieno valdovo auka. "Tu, viešpatie, gali pasiaukoti, — kalbėjo Šventaragis, — priimti krikštą ir vienas užsitraukti ant savo galvos dievų rūstybę ir prakeikimą. Kas nori krikštytis, tesikrikštija; bet tokių atsiras nedaug, o pagalios kas juos krikštys ir skelbs naują ti-kėjimą?(.. .) Jei nebus kam naująjį tikėjimą skelbti kardu, tai jis numirs savaime, dar kaip reikiant neužgimęs, ir tada vėl suliepsnos mūsų šventieji aukurai, kurie po teisybei ir nebus užgesę girių glūdumose".4

Jei krikščionių tikėjimo skelbėjams ir pavyktų giliau įsiskverbti į Lietuvą, ten sugriauti senąsias šventoves bei užgesinti aukurus, tai niekas negali sugriauti tikėjimo lietuvių širdyse. "Kas mums gali įsakyti atverti vartus į mūsų dvasios ramoves? — klausė Šventaragis. — Jei mes negalime garbinti dievų šventuose ąžuolynuose, leiskimės į mūsų dvasios požemio ramoves: dievai visada ten mūsų lauks! Juk svarbu ne pavidalas, prieš kurį tu privalai priklaupti, o svarbu gyvas dievas, kurį puoselėsi savo širdyje".5 Su šitokiomis Šventaragio mintimis sutiko Mindaugo dvariškių dauguma, tik kunigaikščio žmonai atrodė, kad tai veidmainystė.

V. Alanto herojus Šventaragis dar kurį laiką tarnavo Mindaugo dvare ir po valdovo krikšto, dalyvavo pasiuntinybėje pas popiežių karališkam vainikui Mindaugui išrūpinti; bet, kai valdovo aplinkoje buvo pradėti gesinti pagoniški aukurai. Šventaragis pasijuto nebetinkąs naujoms aplinkybėms. Gražiai atsisveikinęs su Mindaugu, Šventaragis su visa savo jauna šeima iš Kernavės išsikraustė į žmonos tėviškę Liepyne. Savo grįžtamos kelionės pradžioje jis susitiko būsimą kunigaikštį Traidenį, kuris Šventaragį pavadino karžygiu ir išminčium. Traidenis šį žymų vyrą paprašė pasakyti pamokomą žodį jo kareiviams. Jį baigdamas Šventaragis tarė: "Ir aš jums sakau: perniek bus mūsų pilys, jei jūs savo krūtinėse nebūsite pasistatę narsybės pilių".6 Tai buvo senovės liaudiško filosofo viešosios tarnybos pradžia, kaip ją atvaizdavo V. Alantas savo romane

Garsas apie Šventaragio sugrįžimą į žmonos tėviškę Liepyne, kuri buvo anksčiau išplėsta ir pagražinta, greit pasklido visoje apylinkėje. Tada vieni tautiečiai atvykdavo su juo susipažinti ir trumpai pasikalbėti, o kiti pasilikdavo Liepyne r ir jos apylinkėse, kad pasimokytų iš Šventaragio. Šitaip "aplink išminčių, — rašo Alantas, — spietėsi jo mokinių ir pasekėjų būrelis. Vasaros

TELESFORAS VALIUS Raižinys varyre Poetas (V.Mačernis) ir jo vizija


metu jie padėdavo sodybos gyventojams darbuotis laukuose, o vakarais ir laisvalaikiu klausydavosi Šventaragio žodžių (.. .) Jis pasakodavo jiems apie savo karo žygius ir keliones po svetimus kraštus, o kartais įsileisdavo į rimtas kalbas apie gyvenimiškos ir dvasiškos išminties dalykus,\7 Šitaip prie vakaro laužo V. Alantas vaizduoja užsimezgant senovės lietuvio filosofinę akademiją, šiek tiek panašią į senovės graikų Sokrato ar Platono akademijas.

Tik Mindaugo religinio perversmo metais Šventaragis nesėdėdavo vienoje vietoje. Jis išvykdavo į plačiąją Lietuvą dažniausiai su savo mokiniais ir pasekėjais. Nors jis nebuvo krivis, bet jis ieškodavo progų susitikti su tautiečių būreliais pasikalbėti religijos ir dorovės klausimais. Kai kurie kriviai prikišdavo Šventaragiui, kad jis su savo mokiniais plavinėja po visą šalį, tvirkindamas jaunimą ir senolių išmintį paversdamas "tuščiu koriu be medaus". Tada išminčius atsakydavęs: "Aš nenusigręžiu nuo sonolių papročių, aš tik juos papildau". Jis jautėsi esąs "krivūlės nešėjas, nes krivūlė yra jūsų, mūsų genties išmintis, atkeliavusi iš amžių gilumos".8

Taigi V. Alanto vaizduojamas išminčius Šventaragis buvo pirmiausia lietuvių tautinio paveldėjimo gynėjas bei aiškintojas ir tik antroje eilėje reformatorius, kuris nusistovėjusias pažiūras derino prie Lietuvos pakitusio gyvenimo reikalavimų. Jis pripažino tiesą, dėl jos kovojo, tačiau, tiesos vertybėms susidūrus, jam atrodė, kad turi nulemti genties interesai. Net mirties patale gulėdamas, jis kalbėjo: "Mylėkite ir kovokite už tiesą, bet pirmon eilėn puoselėkite savo genties tiesą, nes ji yra genties galybės ir garbės pagrindas".9

Atmesdamas krikščionių religiją, kuri nesanti geresnė už lietuvių tikėjimą, Šventaragis ir po Mindaugo žuvimo vis dėlto neatmetė visos buvusio karaliaus politikos: jis ragino tautiečius išlaikyti vieningą Lietuvos valstybę, kokią buvo sukūręs Mindaugas. To reikalavo genties interesai arba jos teisybė. Gindamas pastovų tautinį paveldėjimą, V. Alanto Šventaragis taip pat pripažino pažangos reikalą ypač tautinės kultūros srityje. Šaukdamas gerbti Amžinąją Ugnį, kurią išreiškianti žėruojanti židinio Gabija, Šventaragis sakęs: "Aš puoselėju visos genties išmintį, kad ji atsinaujintų, kad gentainiai rastų prieglobstį nedalioje, kad piltų į savo aruodus vis našesnį grūdų derlių ir krautų į lobyną vis didesnius išminties lobius. Savo žodžiu aš skatinu savo gentainius būti galingais, laisvais ir ištvermingais darganoms užėjus".10

Šventaragio paveiksle piešdamas pagoniškos lietuvių išminties atstovą, V. Alantas savo romano pabaigoje nemažai vietos skiria savo herojaus pamokslams, jo pokalbiams su žmonėmis; tačiau jo neva filosofinių kalbų vietos kartais suskamba evangelijų stiliumi. Antai, pamokyme apie troškimus kai kurie sakiniai prasideda lyg Kristaus palaiminimai nuo kalno. "Šventaragis nutilo, — rašo V. Alantas, — ir pamąstęs kalbėjo toliau: — Tebūnie pasveikinti tie, kurie trokšta vis daugiau ir daugiau, kurie nepanašūs į žemgulį akmenį, bet panašūs į artoją, kuris prakaituoja išvaryti gilesnę vagą, kad jo derlius būtų brandesnis ir našesnis".11 Tik ar šitokios gražios iškalbos Šventaragis įsigijo, besimokydamas gerai vartoti kardą, ar tai iškalbai suteikė grožio V. Alantas, norėdamas lietuvių pagoniškąją kultūrą ir religiją sulyginti su krikščioniškąja?

Pasibaigus Mindaugo epochai, kitų didžiųjų kunigaikščių ir didžiūnų laikais Lietuvos rašytojai, atrodo, nieko nebeturi pasakyti apie liaudiškuosius filosofus. Šie vėl pasirodo tik XVIII-me amžiuje. Prie jų galėtų būti priskirtas ir K. Donelaičio "Metų" Pričkus, jeigu jo žvilgsnis labiau išsiskirtų iš jo kaimynų Seimo ir Lauro. Bet ryškesnis už šiuos vyrus yra Visuomis, kuris laisviau ir giliau už Donelaičio Pričkų sugeba svarstyti žmogiškos būties esminius klausimus. Tas Visuomis — tai "Ne sau žmonių" veikėjas Vydūno (1868-1953) misterijoje "Prabočių šešėliai".

Tuose "Ne sau žmonėse" Vydūnas vaizduoja absoliutizmo epochą Prūsų Lietuvoje, kai nuo dvarponių savivalės labiau už Donelaitį kentėjo lietuviai baudžiauninkai, paversti pono nuosavybe. Šitokio žmogaus pažeminimo nepakelia Visuomis. Tiesa, jis labai senas, dėvi beveik skudurais kaip elgeta, teturėdamas tik kankles, apvyniotas skudurais. Bet tos kanklės — tai jo laisvos dvasios simbolis. Visuomis supranta, ką reiškia būti žmogum, sau žmogum, nes jis pats į sau žmogų išaugo iš beteisio dalios ir persekiojimų.

Prieš daugelį metų, kai Visuomis tebebuvo jaunas, jis parsivedė į namus jam patikusią jauną mergaitę, nepaprašęs pono leidimo. Su savo jauna žmona susilaukęs sūnelio, Visuomis jautėsi laimingas. Bet vieną kartą į jo namelius užėjo ponas dykūnas Orstenšteiniškis. Pamatęs Visuomį. sukūrusį šeimą be leidimo, ponas pasiryžo jį skaudžiai nubausti — įmetė į kalėjimą, o jo žmoną pasiėmė į sanguloves. Kai pagaliau Visuomis buvo paleistas iš kalėjimo, jo žmona buvo žuvusi, nes pono dykūno buvo užkrėsta lytine liga. o jų abiejų sūnelis miręs anksčiau. Tada nuskriaustasis pasiryžo tapti savo pono teisėju, kuris, keliaudamas po Lietuvą, tarp baudžiauninkų skelbia reikalą atsikratyti vergiškumo baimės ir pasijusti sau žmonėmis. Sužadinti beteisiuose baudžiauninkuose norą ir pasiryžimą būti sau žmonėmis yra pagrindinis Vydūno Visuomio rūpestis.

Šis rūpestis, Visuomio nuomone, sutampa su Dievo valia, nes baudžiauninkėms lietuvėms jis šokina: "Dievo valia, matykita, yra, kad žmogus sau žmogum būtų, o ne kitam. O pastojęs sau žmogumi, tuomet gal būti žmogumi ir kitam, iš meilės, kaip brolis broliui (...) Ir trauksiu nuo kaimo kaiman, kol nesupras lietuviai, kad Dievo valia juose".12 Vydūno Visuomiui atrodo, kad ta Dievo valia žmonėse apsireiškia pilnutiniu sąmoningumu ir valingumu, kai asmens pirmiausia įpranta suvaldyti savo nesąmoningus impulsus ir troškimus. "Klausydami savo pačių troškimų, jūs ir ne sau žmonės", — sako Visuomis.13 Nugalėję savo impulsus, aklą baimę, tapę sąmoningais lietuviais, baudžiauninkai jau tampa pajėgūs pasipriešinti savo ponų dykūnų savivalei bei pasijusti šeimininkais savo krašte. Svyruojantį, dar savo teises ir pareigas nepakankamai suvokiantį, jauną baudžiauninką Mykolą Visuomis dar moko skaistumo ir taurumo: "Vaike, tavo gyslose teka tyras lietuvio kraujas! Nepamirški: kūnui ir širdžiai nešvariem pastojus, nyksta visas žmogus, nyksta visa tauta!"14

Apvaldęs savo žemesniąją prigimtį ir būdamas visiškai sąmoningas, Vydūno Visuomis jaučiasi laisvas sau žmogus. Nors jis — elgeta, kuris teturi tik savo kankles, tačiau jis jaučiasi tikruoju Lietuvos didžiūnu, prieš kurį turi drebėti vokiečių dvarininkas Orstenšteiniškis.
Šitoks elgetos pavidalu po Lietuvą vaikščiojantis filosofas atstovauja absoliutistiniam XVIII amžiui, nors "Prabočių šešėliuose" jį sukūrė Vydūnas lietuvių tautinio atgimimo laikotarpiu, XIX ir XX amžių sąvartoje.

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje net trys mūsų rašytojai yra mėginę piešti liaudies filosofų paveikslus, kurie atstovauja XIX amžiaus pabaigai. Gal atokiausiai nuo liaudies nutolusį išminčių mums yra palikęs Ignas Šeinius (1889-1959) savo romane "Kuprelyje" (1913).

Jo centrinis herojus, kuprotas malūnininkas Olesis nėra eilinis amatininkas. Jis yra pralenkęs savo aplinkos žmones ne tik protu, bet ir savo filosofijos pobūdžiu, nes, mokėdamas svetimų kalbų, jis savo pažiūras galutinai yra susiformavęs filosofų Kanto, Hėgelio, Feuerbacho, Wundto įtakoje. Kiek šie autoriai yra paveikę Kuprelį, sunku apčiuoti. Tačiau tiek į minėtų filosofų skaitybą, tiek į atsiskyrėlio mizantropo nuotaiką jį pastūmėjo du jo asmeniniai nepasisekimai.

Svarbiausias jų buvo didelis nusivylimas mylima mergaite Kaze-Gunde. Su šia šviesaus ūkininko dukra Kuprelis (tada mažo miestelio vargonininkas) buvo slaptai susitaręs vestuvėms numatytą dieną išvykti į Prūsus jo išrinktoji pabėgo su kitu, jos anksčiau mylėtu vyriškiu. Antras įvykis, svarbus jo pasaulėžiūrai ir mizantropijai, buvo kelionė į Jeruzalę. Ten per maldas prie Kristaus kapo jis tikėjosi stebuklo, kuris turėjo sugrąžinti jo išdavikę mylimąją. Deja, toks negalimas stebuklas neįvyko. Nuo šių smūgių Kuprelis tapo mizantropu atsiskyrėliu, griebėsi filosofų skaitybų ir techniškų išradimų, kurių jis nepajėgia įvykdyti dėl lėšų stokos. Tada, nutoldamas nuo krikščionių Dievo sampratos, jis pradėjo krypti į senovės lietuvių gamtinę religiją ir ją labiau vertinti negu krikščioniškąją. Ber ar šis Ign. Šeiniaus mizantropas nėra liaudies filosofas? Gal jis tėra norvegų Knut Hamsuno įtakoje atsiradęs individualistas-atsiskyrėlis ?

Apie svetimų rašytojų įtakas nebėra pagrindo kalbėti, kai žvelgiame į tris originalius senius, kuriuos yra sukūręs Vincas Krėvė-Mickevičius (1882-1954) beveik tuo pačiu laiku, kaip Ign. Šeinius. Tie V. Krėvės apysakų herojai, kurie gali pretenduoti kandidatais į liaudies filosofus, yra du kaimo skerdžiai, piemenų viršininkai Lapinas bei Gugis ir bitininkas Vainoras. Šie trys vyrai savo senu amžiumi, didele gyvenimo patirtimi ir savo kalbomis išsiskiria iš pilkos lietuviško dzūkų kaimo aplinkos. Jie visi originalai, tačiau mažiausiai filosofiškų bruožų turi spalvingasis skerdžius Lapinas. Kaime jo niekas nė nelaiko išminčiumi, dažnai pajuokia, tačiau pamir-šutiniškai jis atrodo siekiąs būties paslapčių, kiek tai liečia jį patį, jo mirtį. Jis, mat, yra visam kaimui pasigarsinęs, kad nemirsiąs tol, kol žaliuosianti ūkininko Grainio liepa. Šitaip jam ; pranašavusi viena čigonė. Tik vargšas Lapinas nenumatė, kad, blogai nuotaikai užėjus, Grv: gali nukirsti savo liepą. Kai šitaip atsitiko, Lapinas nuliūdo, atsigulė ant žemės pavėsy, persišaldė, gavo plaučių uždegimą ir numirė. Atseit jo tikėjimas išsipildė. Bet tai tebuvo prietaringas tikėjimas, o ne gilesnio protinio pažinimo išdava.

Šiek tiek daugiau teisių į filosofus turi Lapino profesijos draugas skerdžius Gugis, kurį visas kaimas vadina raganium. Kadangi jo patarimai arba draudimai beveik visada pasitvirtina, ypač kiek tai liečia jaunų vyrų bei merginų meiles, viso kaimo žmonės tiki savo skerdžiaus gilesniu žvilgsniu arba ateities atspėjimu dažnai būna nustebinti. Šitą Gugio sugebėjimą žmonės sieja ne su kokia nors Dievo dovana, bet su velnio galia, nes savo skerdžiaus gyvenime jie nemato jokio šventumo. Priešingai. Kai tik gauna pinigų, jis tuojau eina į smuklę gerti ir pasigerti. Iš kur tat jo paslaptinga ateities įžvalga.

Kaimo žmonėms ji atrodo paeinanti iš velnio (iš čia jo pravardė Raganius). Bet iš tikrųjų jis tėra akylesnis žmonių elgesio stebėtojas, kuris per gyvenimą susidarė nuomonę, kokiomis aplinkybėmis, kaip ir kokie žmonės pasielgia vienaip, antraip ar trečiaip. Be to, jis savo kaimo gyventojus pažįsta nuo mažens. Todėl turi apie juos daug žinių, ypaž apie jaunuosius, kurie apie savo širdžių rūpesčius nejučiomis prasitaria. Taigi iš savo patirties duomenų susikurdamas prielaidas, Gugis galėdavo padaryti protingus arba pagrįstus sprendimus, kai jis savo kaimynus trumpai, lyg paslaptingai įspėdavo, arba klausiamas patardavo. Taigi savo logiškomis išvadomis iš patirtinių prielaidų V. Krėvės Gugis-Raganius gal buvo panašesnis į filosofą negu Lapinas, bet iš tikrųjų buvo liaudinis psichologas.

V. Krėvės tikras liaudiškas filosofas tebuvo tretysis senis, bitininkas Vainoras apysakoje "Bedievyje". Kaimo moterys jį ir vadindavo bedieviu, o vyrai — filosofu. Tiesa, vieni jį pravardžiuodavo filosofu, norėdami šiek tiek pajuokti: jiems jis atrodė suvaikėjęs, nes turėjo beveik devyniasdešimt metų. Bet iš tikrųjų Vainoras turėjo giliau mąstančio žmogaus savybių, mėgindamas religines paslaptis surasti bei išaiškinti protu, arba jas suracionalizuoti, šiek tiek jas pakeisdamas. Jeigu kas Vainorui prikišdavo, kad jis Dievą ne taip supranta, kaip Bažnyčia moko, jis atsakydavo, kad dėl to "patsai Dievas kaltas, kam tokį man protą davė".15

Pripažindamas Dievą ir Bažnyčios mokslą, kad Dievas yra visur, Krėvės Vainoras Dievą vis dėlto sugamtindavo, suracionalindavo. "Ir aš taip manau, — prabilo Vainoras (. . .), kad jis yra visur: jis yra šitame medy, šitos vejelės žolėje, kur sėdime, šitame ore, šitame vėjely, kuris dabar mums kušta ausysna. Visur jis yra . . . O kaip žmogus elgiasi, ką jis veikia, jam visai ne daboj. Blogai, gerai — jam vis tiek".16
Kad Dievas nesidomįs žmonėmis ir jų teisybe pasauly, V. Krėvės Vainoras išvedė iš žmonių elgesio su gyviais. "Štai, musė lekioja, tu ją užmušei, sutrynei, ir sako žmonės — nėra tau jokio nusidėjimo. Paukštį nušauk — nėra; kiaulę paskersk — nėra. Vien jei žmogų užmušei — didelis jau nusidėjimas. Kodėlgi? Ar visi — musės, paukščiai, žvėrys, gyvuliai — nenori gyventi?
Ar jie mirti nebijo? Ar juos gal Dievas ne tam leido, kad jie saulės šviesa džiaugtųsi? Ar jiems gal nesopa? Kur čia teisybė? Kad nors nusidėjimas būtų; žmogus skriaudėjas — ne čia, šiame gyvenime, nors ten, kitame pasauly, bausmės sau lauktų. Bet kur tau!"17

Nors Vainoras pripažįsta religines praktikas, eina velykinės išpažinties, laimina kryžiaus ženklu bičių spiečių, tačiau pomirtinį žmogaus gyvenimą jis sugamtina. "Aš savo kvailu protu manau, prabilo jisai vėl: — kad pragaras, tik kol žmogus gyvas. Dangus čia, žemėje, mūsų giriose, šlaituose, kapinynuose, tik mes jo per darbą nemokame pamatyti. Dangus tenai tam, kuris jau nieko nebereikalauja, kurio siela jau laisva kaip paukštutė. Manau, kad gyvas žmogus neklausytų savo uvėrių akių, o tik sielos balso, kuriai nieko nereikia, jis dar šiame gyvenime dangų sau rastų".18

Būdamas jaunas, V. Krėvės Vainoras vengdavo kapinių, bijodavo mirti. Ir sulaukęs gilios senatvės, jis mirti bijo, bet, dažnai pagalvodamas apie savo mirtį, jis pradeda norėti bendrauti su mirusiais. Todėl jis sėdi prie kalnelio, vadinamo Milžinkapiu, o kaimo kapinėse jis pajunta tartum paslaptingą gyvybę, kaip senovės lietuviai. "Betgi aš juntu, kad ten kažkas gyvena, ir gana. Ten kryžius, ir tasai, rodosi, gyvas. Tik gyvybė ten kitoniška, rami, ne tokia kaip žmonių tarpe .. . Sėdi ten žmogus, ir vis rodosi, kad štai. štai vienas akimirksnis — ir tu sužinosi didele didelę paslaptį ir būsi toks pat ramus".19

V. Krėvės Vainoras stengiasi būti doras, geras žmogus, minkštos širdies, nieko nenuskriausti. Jis tai pats maloniai pergyvena, semdamas bičių spiečius, nes bitutės jį priima draugiškai, būna tokios ramios, kad nors užantin pilk, pasigiria bitininkas. V. Krėvei atrodo, kad sav filosofavimais Vainoras krikščionių religiją yra supynęs su senovės lietuvių tikėjimu. Tai matyti bičių spiečiaus susėmimo apeigoje: "Dabar gyvenkite ramiai ir laimingai, mažosios bitutės, Diev darbininkės. Tesaugoja Jisai jus nuo viso ko pikto. Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Dvasios Šventosios! Amen! . . Ir Vainoras tris kartus peržegnojo avilį. Aukštas, žilas, saulės spinduliais apvainikuotas, jis panašus buvo dabar į kažkokį senąjį krivį, kuris seniai kažkada gal taip pat laimino mažas bičiukes".20

Atsisveikinant su V. Krėve, čia dar reikia pridurti, kad jo XIX amž. pabaigos ir XX amž. pradžios liaudinių filosofų akiratis nėra platus, ne toks kaip Visuomio: už savo kaimo ar parapijos akiračio jie nepastebi lietuvių tautos, kuri anuo laiku vedė vieną sunkiausių kovų savo istorijoje, — kovą,, kokios nežinojo jokia kita tauta Europoje, kovą už rašytą žodį gimtąja kalba. Bet šitos kovos veiklus dalyvis buvo Levanarda, Marijos Pečkauskaitės "Seno dvaro" veikėjas, Marijos Daugirdienės idėjinis draugas.

Jis tikriausiai buvo amžininkas Karolinos Laurinavičiūtės, pirmosios lietuvių knygnešės, kurią už lietuvišką žodį caro policija ištrėmė į Rusijos gilumą, kaip dabar Nijolę Sadūnaitę ir Onutę Pranskūnaitę. Kad knygnešys ir filosofas Levanarda buvo Karolinos amžininkas, galima spėti iš to, jog jis dar buvo baudžiauninkas. Už pasipriešinimą pono dvarininko savivalei jis buvo netrukus atiduotas į rekrutus caro kariuomenei tarnauti dvidešimt penkerius metus. Šitoms maskoliškoms pareigoms atlikti Levanarda buvo nusiųstas į Kaukazą, kur neįprastomis klimatinėmis aplinkybėmis jis susirgo drugiu. Ilgai begulėdamas ligoninėje, beskaitydamas įvairias knygeles ir pats viską apmąstydamas, priėjo išvadą, kad kiekvieno žmogaus pareiga — kovoti prieš neteisybę ir šitaip prisidėti prie Dievo karalystės greitesnio plitimo žemėje. Tai buvo jo filosofiškas sprendimas.

Jeigu Dievas leistų jam pasveikti ir grįžti i savąjį kraštą, Levanarda žadėjosi gyventi pagal savo prieitą įsitikinimą. Po kurio laiko iš tikro kaip nebetinkamą, rusai jį paleido namo. Grįžęs į tėviškę, savo motinos globoje Levanarda greit pasitaisė tiek, kad jau pajėgė dirbti nesunkius rankų darbus. Jei jis būtų buvęs mokytesnis, būtų stojęs į kunigų seminariją, nes kunigo darbas arčiausiai Dievo karalystės. Su savo menku mokslu Levanarda tapo amatininku — šaukštų drožėju bei medinių šventųjų statulėlių skaptuotoju. Su šitokiais savo išdirbiniais bevažinėdamas po Žemaičių parapijas ir jų atlaidus, jis pastebėjo, kad po šventųjų statulėlėmis galima lengvai paslėpti draudžiamas lietuviškas knygeles, kurias persekiojo rusų policija. Tai paskatino Levanarda tapti slaptu knygnešiu.

Nuvykdamas į Prūsus, iš ten parsigabendamas lietuviškų knygų, jis pardavinėjo jas drauge su šventųjų statulėlėmis taip sumaniai, kad rusų policija net neįtarė, kad šitaip platinama uždrausta lietuvių literatūra. Šitokiu būdu buvęs baudžiauninkas ir drugio ligonis kovoja prieš neteisybę dėl tobulesnio gyvenimo ir Dievo karalystės sukūrimo. Šitaip papasakojusi Levanardos gyvenimą Marija Daugirdienė rašo: "Apie viską jis turi nusistatęs savo nuomonę. Skaito visas lietuviškas knygas, kokios tik išeina, ir perskaitęs viską permąsto ir pergalvoja. Kad jis būtų mokytas, tikriausiai būtų buvęs žymus filosofas. O gal ir didis skaptuotojas". Ūkiškai tvarkytis jis nepajėgus kaip vaikas. Jo pinigus tvarko jo mamunėlė. Už parduotas knygeles jis nedaug ir pelno, "nes pusę dalija veltui. Kas bus, jei ta mamunėlė mirs pirm jo? Vesti jis neapsives, nes jo filosofija jam neleidžia".21

Kitaip sakant, Levanarda neveda, nekuria savo šeimos ir nekurs, nes tai trukdytų jo pasirinkta-jai misijai, kuri tada buvo tokia pavojinga. Apie Levanardos pavojus "Senojo dvaro" šeimininkė rašo: "Atsisveikindama su juo, kiekvieną kartą mąstau, kad sveikintis gal jau mudviem nebeteks. Juk kiekvieną valandą visokie žandarai ir uriad-ninkai gali uždėti ant jo savo geležinę leteną. *Ir kas gali žinoti, ar ilgai dar lemta jam taip laimingai nuo jų išsisukinėti, kaip lig šiol'.22

Peržvelgę tuos nelabai gausius liaudies filosofus, kokius juos yra pavaizdavę mūsų rašytojai, matome, kad aniems išminties atstovams rūpi gana skirtingos problemos. V. Alanto Šventaragiui stovi prieš akis lietuvių tautos religija ir jos kultūrinė pažanga. Norėdamas pasipriešinti krikščionybei, kurią karalius Mindaugas įveda Lietuvon, Šventaragis stengiasi apginti senąją pagonišką lietuvių religiją ir parodyti, kad ji nesanti menkesnė už krikščioniška :ą. Kad ir būdamas iš esmės konservatorius, jib vis dėlto sielojasi lietuvių tautos kultūrine pažanga, kurią pirmyn stumia naujos idėjos. Todėl jis ragina kiekvieną lietuvį tapti savų idėjų kūrėju, bet ne jų skolintis iš svetimųjų. Trumpai tariant, Vytauto Alanto Šventaragis yra nacionalistinis filosofas: jam svarbiausi savo tautos interesai.

Vydūno Visuomis atrodo daugiau moralinis išminčius, nes jam labiausiai rūpi dorovinės vergystės ir laisvės dilema. Visuomis mano, kad tas žmogus, kuris nepasijunta laisva asmenybe, yra nepajėgus pasipriešinti nė fizinei vergystei. Tik sau žmonės, t.y. sąmoningų asmenybių visuomenė tegali lietuvių tautai laimėti laisvę. Šitame kely žmonių dvasinė ir fizinė sveikata Vydūno Visuomiui atrodo pirmos reikšmės uždavinys.

Krėvės Vainorui, pravardžiuojamam bedieviu, aktualiausios tos problemos, kurių negali joks žmogus, stovėdamas netoli mirties slenksfio-Jam labiausiai rūpi santykiai su Dievu ir pomirtinis gyvenimas, nors jis nėra abejinga tara blogiui, kurį mato pasauly. Taigi Krėvės Vainoras atrodo individualistas, susirūpinęs piiwiir-sia metafiziniais klausimais.

M. Pečkauskaitės Levanarda (iš "Seno dvaro") yra aiškiai krikščioniškas filosofas. Jam rūpi prisidėti prie žmonių pažangos pagal Dievo tvarką. Todėl jis kovoja prieš neteisybes ir kitokį blogį pasauly, kad prisidėtų prie Kristaus karalystės kūrimo. Šitam savo uždaviniui jis skiria visą savo asmeninį gyvenimą kaip lietuvių tautinių ir krikščioniškų idėjų apaštalas arba misionierius.

Pagaliau reikia pasakyti, kad lietuviškus liaudies filosofus mūsų rašytojai yra pavaizdavę beveik visus kaip sokratiško tipo išminčius, kurie savo filosofiją vykdo savu gyvenimu. Jie nėra tik teoretikai, kurie būtų abejingi savo idėjų likimui visuomenėje. Jie savo idėjas ne tik skelbia, bet jas išpažįsta, dėl jų pasiryžę kovoti ir kovoja, nevengdami asmeninių nepatogumų ir pavojų. Atrodo, kad išimtį tarp jų sudaro V. Krėvės Vainoras, gal dėl to, kad jis labai senas, arba gal dėl to, kad jo problemos pirmiausia liečia individą. Bet ir dėl jų jis ginčijasi su klierikais ir kunigais.

Čia taip pat gali kilti klausimas: kodėl tie mūsų rašytojų pavaizduoti liaudiški filosofai yra sokratiško tipo? Gal todėl jie lyg Sokrato tolimi ainiai, kad juos yra sukūrę ne grynieji estetai, bet daugiau ar mažiau angažuoti rašytojai, kurie per liaudiškus savo filosofus nori išreikšti mintis, brangias jų autoriams?

Nevedant paralelių tarp visų mūsų rašytojų ir jų sukurtų išminčių, kaip ryškų pavyzdį galima nurodyti V. Alantą ir jo Šventaragį. Juk šis rašytojas "Pragaro prošvaisčių" romane (1951) buvo paskelbęs senosios, pagoniškos lietuvių religijos pranašumą prieš krikščionybę. Dabar šitas pačias mintis skelbia Mindaugo laikų filosofas Šventaragis. Nors jos ir būtų anachronistinės, šioms idėjoms vaizdžiai pagrįsti bei joms plačiai atskleisti stambia asmenybe V. Alantas ir yra sukūręs savo įdomaus romano "Šventaragio" centrinį herojų.

Mūsų rašytojų gana didelis dėmesys liaudiškiems filosofams liudija šviesaus proto atstovų ilgesį lietuvių tautai sunkiais laikais. Kadangi mūsų nedidelė tauta atlaikė sunkius bandymus praeity, mūsų rašytojai spėjo, kad paprastuose įmonėse buvo pasklidusių išmintingų asmenų, pagal kuriuos orientavosi ir lietuvių dauguma.

Ir dabar pergyvename nelengvus laikus, kai Zakaruose gresia beidėjinė asimiliacija, o tėvynėje — sovietinė demoralizacija. Prieš jas kovoti aip pat reikia iškilaus proto bei skaidrios dorovės asmenybių. Todėl labiau negu kada mums eikia palaikyti filosofinės nuotaikos asmenis-kūrėjus, kurie savo mintimis ir raštais įkvepia įmones siekti kilnesnių negu kasdieninių vertybių.

Sunkiais laikais šviesių asmenybių su filosofine išmintimi pasiilgsta net masės, nors, demagogų sukurstytos, jos savo išminčius kartais pasmerkia ir nukryžiuoja. Šitoks stovis dabar matyti komunistų pavergtoje Lietuvoje. Juk iš ten protarpiais vis ateina žinių apie demagoginius teismus, kuriuose tariami teisėjai sunkioms bausmėms pasmerkia neva pragaištingų minčių skleidėjus, nors po šituo melagingu maskaradu slepiami kilnių įsitikinimų drąsūs asmens, tokie kaip Nijolė Sadūnaitė, Onutė Pranskūnaitė, Viktoras Petkus, Balys Gajauskas, Vladas Lapienis ir kt. Tai jie tartum atstoja Vydūno Visuomį, ragindami nepasiduoti sovietinių pareigūnų melams, apgaulei ir prievartai, demoralizuojantiems silpnesnius tautiečius, bet juos kviesdami išlikti sau žmonėmis. Kad šitaip yra, mums jau apie tai byloja keletas metų pogrindžio spauda — "L. Katalikų Bažnyčios Kronika", "Aušra" ir kiti leidiniai. Bent kiek atremdami komunistų oficialiosios spaudos melus, jie skelbia tiesą ir reikalą būti sau žmonėmis. Jų slapti redaktoriai ir platintojai yra taip pat panašūs į Marijos Pečkauskaitės filosofą Levanardą. Kaip šis baudžiauninko sūnus, jie slaptai yra prisiekę, nepaisydami didelės asmeninės rizikos, tarnauti šventos tiesos draudžiamam žodžiui. Kaip tikri išminčiai, jie žino, ir mus moko, kad tiesa ir meilė mus išvaduos.



1. Paulius Jurkus, Juodvarniai, Brooklyn 1975, p. 47.
2. Vincas Krėvė, Dainavos šalies padavimai, Schwein-furt 1948, p. 57.
3. Vytautas Alantas, Šventaragis, II. Cleveland 1974, p. 469.

4. Ten pat, p. 471.
5. Ten pat, p. 473.
6. Ten pat, p. 534.
7. Ten pat, p. 536.
8. Ten pat, p. 586.
9. Ten pat, p. 603.

10. Ten pat, p. 596.
11. Ten pat, p. 533.
12. Vydūnas, Amžina ugnis, Vilnius 1968, p. 333.
13. Ten pat, p. 337.
14. Ten pat, p. 339.
15. Vincas Krėvė, Raštai, IL Boston 1956, p. 13.
16. Ten pat, p. 20.
17. Ten pat, p. 20.
9. Ten pat, p. 603.

10. Ten pat, p. 596.
11. Ten pat, p. 533.
12. Vydūnas, Amžina ugnis, Vilnius 1968, p. 333.
13. Ten pat, p. 337.
14. Ten pat, p. 339.
15. Vincas Krėvė, Raštai, IL Boston 1956, p. 13.
16. Ten pat, p. 20.
17. Ten pat, p. 20.
18. Ten pat, p. 12.
19. Ten pat, p. 11.
20. Ten pat, p. 15.
21. Šatrijos Ragana, Sename dvare, Vilnius 1969, p.
358.
22. Ten pat, p. 359.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai