Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BEETHOVENO "FIDELIO" Čikagos Lietuvių Operos pastatymas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VLADAS JAKUBĖNAS   

V. Andriušio dekoracijos baletui "Coppella", bostone pastatytam T. Babuškinaitės - Vasiliauskienės

Pernai Čikagos lietuvių opera pastatė pirmą originalią lietuvišką operą "Gražiną", sukurtą J. Karnavičiaus ir pastatytą Kaune 1933. "Gražinos" pastatymas sudarė nemažo vargo: tik iš Lietuvos gautą orkestro partitūrą buvo galima panaudoti, o klavyrą ir atskirų instrumentų balsus teko iš naujo perrašyti; klavyras net buvo išleistas. Vadovybės nepaprastai didelės pastangos nesusilaukė visuomenės atitinkamo dėkingumo; kai kurie žiūrovų buvo nusivylę tiek pačiu veikalu, tiek pastatymu. Tai nebuvo teisinga. "Gražina" yra visai rimto lygio operinis veikalas, kuris gali sėkmingai konkuruoti su daugelio mažesnių tautų kompozitorių sukurtomis tautinėmis operomis. Ir pats pastatymas, jei nebuvo visai savyje užbaigtas, vis dėlto buvo patenkinamai sklandus ir net didingas.

Patyrusi, kokių papildomų rūpesčių sudaro originalios operos pastatymas, vadovybė nutarė nepajėgianti du metus iš eilės imtis panašaus uždavinio. Todėl numatytas J. Gaidelio "Danos" (vienintelės Amerikoje parašytos originalios operos) pastatymas buvo atidėtas. Buvo apsispręsta už L. v. Beethoveno "Fidelio". Ši opera užima ypatingą vietą tarp kitų operų. Ji yra parašyta kompozitoriaus, kuris buvo daugiau instrumentalistas, negu vokalistas; jos stilius svyruoja tarp itališko charakterio arijų bei ansamblio ir tarp gilaus dramatizmo momentų, kur prasiveržia tikrasis L. v. Beethoveno talentas. L. v. Beethoveno muzika nevisuomet vienodai stipriai prakalba į klausytojus; kartais ji sukrečia žiūrovus, o kartais praskamba lyg nuošaliai. Ir "Fidelio" opera kartais praeina kiek nuobodžiai, o kartais sužavi visą salę.

"Fidelio" paruošimas turėjo savo problemų. Ją diriguoti buvo pakviestas ligšiolinis meno vadovas A. Kučiūnas, profesoriaująs Vašing-ton valstijos universiteto Muzikos Mokykloje Seattle mieste. Jis galėjo tik protarpiais atvažiuoti į Čikagą, chorą ruošė chormeisteriai A. Gečas ir Alice Stephens, o taip pat ir chormeisteris ir akompaniatorius Alv. Vasaitis, kuris, veikalo paruošimui pasistūmėjus, pravesdavo ir grupines solistų repeticijas. Atskiri solistai privačiai studijavo savo partijas su VI. Jakubėnu, D. Lapinsku ir A. Vasaičiu. Gerą teksto vertimą parūpino Birutė Pūkelevičiūtė. Operos vadovybė išleido libreto knygutę.
"Fidelio" spektakliai įvyko kovo 23, 24, ir 30 Marijos aukštesniosios mokyklos salėje. Šio straipsnio autoriui teko matyti pirmą ir antrą spektaklį. Sprendimas aiškus: "Fidelio" opera pavyko; ją galima priskirti prie geriausių mūsų operos pastatymų. Gal turėjo reikšmės kolektyvo įgytas prityrimas, o gal savaime esamieji solistai ypač gerai atitiko savo roles. Gal kiek turėjo reikšmės ir operos turinys šiais sukaktuviniais laisvės kovos metais.

Tiesa, jo sugretinimas su mūsų laisvės kovomis yra kiek dirbtinis: oeroje Ispanijos karaliaus ministras išlaisvina kalinius ir patį žiaurųjį gubernatorių įkiša kalėjiman. Tiek to laiko Ispanijoje, tiek ir mūsų krašto nesenoje praeityje rusų caro valdžia nebuvo jokiu išlaisvinimo simboliu. Tačiau L. v. Beethovenas iš tikro buvo paveiktas prancūzų revoliucijos ir jos nešamų žmogaus teisių. Jo trečioji simfonija ("Eroica") buvo dedikuota Napoleonui, kaip "žmogaus laisvės nešėjui"; atėjus žiniai apie Napoleono vainikavimąsi imperatorium, Beethovenas žiauriai ištrynė dedikaciją, pratrindamas skylę popieriuje (šį skylėtą ir suteptą rankraščio lapą teko matyti Vienos muziejuje). Tam tikra išlaisvinimo ir kovos su priespauda idėja neabejojamai slypi "Fidelio" operoj ir atsispindi jos muzikoje. Ši dvasia greičiausiai bus priartinusi šią operą ir mūsų kolektyvui.

Gan įžymus faktas, kad "Daily News" dienraščio svarbiausias kritikas Bernard Jacobson, praeitą rudenį trumpai, bet palankiai paminėjęs D. Lapinsko "Marą", atsilankė į "Fidelio" ir parašė recenziją, kurią dėl jos reikšmingumo verta čia atspausdinti beveik ištisai:

Tenoras spindi puikiame "Fidelio"
Fenomenalinis Florestano atvaizdavimas, įvykdytas šį savaitgalį tenoro Stasio Baro, pakėlė Čikagos Lietuvių Operos "Fidelio" pastatymą iki lygio, kurio galėtų pavydėti bet kuris pirmos eilės operos teatras. Pirmas veiksmas, kuriame Florestanas dar nepasirodo, ėjo kiek pavojingu keliu, trukdomas premjeros netikrumų, daugiausia ritminių. Gali būti, kad Maria Highschool salėje dainininkams scenoje sunku girdėti orkestrą; dėl tos ar kitokios priežasties Stefan Wicik, kaip Jaquino, ir Algirdas Brazis, kaip Pizarro, rodė savo netikrumą ansamblyje, mostaguodami rankomis link dirigento. Kiek tai liečia Pizarro, ši tendencija jungėsi su perdėtu grimu, ir jis priminė P. Sellers, vaidinant dailininką Lautrec [žinomame filme — vert.], arba vyriausią virėją, besistengiantį prisiminti patiekalo receptą.

žiūrovo akiai visa kita buvo puiku. Kostiumai buvo tinkami; grimuotojai sukūrė puikiai skrupulingą kalinių būrį, o Algirdo Kurausko efektingas scenovaizdis, dominuojamas nejaukiai kabančios grandinės, atliko vykusį dvigubą vaidmenį, kaip kalėjimo kiemas ir kaip kalinių rūsys, pakeičiant tik porą smulkmenų.

Dirigentas ir režisierius Aleksandras Kučiūnas vedė veiksmą su nepretenzionaliu aiškumu. Pirmo veiksmo į-žymus dainininkas buvo Jonas Vaznelis, stipriai balsingas Rocco. Daiva Mongirdaitė, kaip Marcelina, dainavo stipriai, dideliu soprano balsu, kurio nelygumas rodė tam tikrą destruktyvų [balso pastatymo — vert.] metodą. Kaipo kontrastas, antrasis sopranas — Dana Stankaitytė pateikė toną, kuris buvo simpatingas, nors kiek per mažas Fidelio Leonorai; vis dėlto ji vartojo savo balsą su supratimu ir atrodė bei judėjo gerai.

Kai tik Florestanas įsijungė į veiksmą po pertraukos, šios įkvėptos, bet sunkios pateikti dramos problemos atrodė lyg dingusios. Orkestras ir choras veikė lyg burtų pagauti; šiurpioje kalėjimo rūsio scenoje ir Pizarro įgavo įtikinamumo. Tačiau neginčytinas herojus buvo Baras, vienas iš šios operinės kompanijos įkūrėjų [vert.] ir jos vadovaujantis tenoras. Jo balsas savaime yra puikus; jis plaukė su nenutrūkstamu lengvumu nuo kalėjimo rūsio arijos kančių iki finalinio pakilimo, kuriame šis puikus dramatinis artistas parodė tobulą, viską nugalintį džiaugsmą kiekviename bruože.

46 metų amžiaus Baras, kaip atrodo, aukoja žymiausią savo laiko dalį bizniui — jis yra bankininkas. Tačiau aš sunkiai prisimenu eilės metų bėgyje girdėjęs kada nors tokio kalibro heroinį tenorą; būtų laimėjimas operinei scenai, jei jis galėtų būti palenktas pasirinkti dainavimą kaip svarbiausiąją karjerą.

Ši Čikagos dienraščio žymaus kritiko recenzija yra įdomi įvairiais atžvilgiais. Iš viso, tai pirmas kartas, kad Čikagos Lietuvių operos pastatymas susilaukė stambaus amerikiečių dienraščio recenzijos; ją rašė pirmaeilis kritikas; jos stilius pasižymi ypač Čikagos spaudoje tipingu drastiškumu, kur dažnai negailestingai pajuokiami ir garsiausi pasaulinio masto solistai. Kartu ši recenzija yra kategoriškai ir neginčytinai palanki, tiek St. Barui, tiek ir visam mūsų operos kolektyvui.

Prie visos pagarbos B. Jacobsono autoritetui ir aštriai plunksnai tebūnie leista pridėti ir savo komentarų. Mums pastoviems mūsų operos pastatymų bei kitokių mūsų solistų pasirodymų liudininkams, daug kas atrodo kiek skirtingoje perspektyvoje; vis dėl to bendras vaizdas bus gana panašus į "Daily News" kritiko nuomonę.

Stasį Barą mes girdėjome daug kartų; kartais puikioje formoje, kartais kiek menkesnėje. Suprantama, kad jo Florestanas mums gal nepadarė tiek "pritrenkiančio" įspūdžio, kaip amerikiečių kritikui. Tačiau be jokios abejonės, jis buvo tikrai geras; Florestanas pasiliks atmintyje, kaip viena iš geriausių St. Baro operinių rolių. Vokališkai sunkus greitas jo arijos galas buvo gražiai ir dirigento išryškintas, pradedant kiek lėčiau ir kiek greitėjant iki kulminacijos, tuo didinant efektą, bet ir apsunkinant dainininką, kuris šią problemą sėkmingai nugalėjo. Svarbiausia, St. Baras parodė neeilinius vaidybinius gabumus, ypač mokėjimą tyliai vaidinti, visu savo kūnu reiškiant momento emociją; žodinės kalbos epizoduose jis parodė ir talentingą dikcijos išraišką. Kad St. Baro tikroji vieta yra ne banke, o operos scenoje, mums senai žinoma, tačiau ... šio krašto konkurencinės ir pragyvenimo problemos mums yra taip pat puikiai žinomos.

Gal būt teisybė, kad A. Brazio sukurtas Pizarro nebuvo taip ryškus, kaip kitos jo atliktos operinės rolės; savo partiją jis geriau mokėjo antrame spektaklyje, negu premjeroje. "Traviatoje" prieš porą metų atsiradęs jo balse gražus "bel canto" šį kartą nebuvo parodytas; buvo daugiau jam įprasto šūkavimo; tiesa, ir pati žiauraus gubernatoriaus rolė tai skatina. Jo grimas priminė filmoje matytą prancūzų dailininką neužaugą Lautrec'ą (kodėl ne?). Tačiau "Daily News" kritiko ironija A. Brazio atžvilgiu gal kiek perdėta; vis tiek jis buvo įdomus.

Jonas Vaznelis, visų nuomone, davė bene gražiausią iki šiol jo sukurtą charakterį. Rocco rolė gali būti eventualiai nedėkinga ir nereikšminga; jis turi tik vieną nedidelę ariją, bet privalo dalyvauti kone visuose operos ansambliuose. J. Vaznelio sukurtas Rosso, šalia gražaus balso skambesio, traukė žiūrovų dėmesį; kalėjimo prižiūrėtojas išėjo geraširdis, įdomus ir patrauklus, suteikdamas visai rolei žymiai didesnio reikšmingumo.

Dana Stankaitytė turėjo nelengvą vaidmenį — vaidinti persirengus vyriškais rūbais. D. Stankaitytei pavyko Leonorą-Fidelio atvaizduoti natūraliai, santūriai ir įtikinamai. Ji buvo puikiai pasiruošusi vokališkai ir muzikaliai. Sutikdami iš dalies su "Daily News" kritiku, galėtume konstatuoti, kad jos balsas, laimįs vis daugiau kultūringumo ir laisvo valdymo, visumoje skamba kiek mažiau dramatiškai, ypač aukštame registre. Šioje operoje būta dar vienos ypatingos aplinkybės: Leonoros didžioji arija, sudaranti vieną stipriausių šios operos muzikinių vietų, yra žymia dalimi palydima valtornų. Šis instrumentas Beethoveno laikais galėjo išgauti vien lūpomis išgaunamus natūralius tonus (vad. overtonus); lūpų technika aukštiems tonams išgauti tada buvo aukštesnė negu dabar: mūsų laikų valtornistams ta partija yra sunki. Grojikai sėdėjo netoli publikos ir grojo garsokai, premjeroje net nevisai tiksliai. Dainininkė jų nelabai tegirdėjo, bet klausant iš salės gavosi tam tikras slopinimo efektas daug kur "mezza voce" dainavusios dainininkės. Vis dėlto D. Stankaitytės repertuare Leonora - Fidelio yra viena jos gražiausių rolių, o didžioji arija yra verta išgirsti koncertuose.

Daiva Mongirdaitė kasmet neabejotinai auga kaip dainininkė; ji daro profesinio įspūdžio, stipri vaidyboje (šį kartą kai kur net gal per-vaidino). Jos balsas — lyriškai lengvas koloratūrinis sopranas — yra stiprus, "nešantis"; teisybė, kad jis turi kažkokią nevisai pageidaujamą vibraciją, suteikiančią nevisur malonų tembrą. Tai kompensuoja gražus atlikimas ir balso valdymas.

Stefan Wicik vis daugiau prigyja lietuvių scenoje; pasikalbėjimų epizoduose jo lietuvių kalba buvo gan patenkinama; jo sukurtas Ja-quino vaidmuo visumoje buvo irgi pilnai priimtinas vokališkai ir vaidybiškai.

Nedidelę, bet įspūdingą tauraus karališko ministro rolę gražiai atliko Valentinas Liorentas; mažesnėse kalinių rolėse taip pat simpatingai pasirodė Julius Savrimas ir Vaclovas Momkus.

Dėl dekoracijų ir scenovaizdžio nuomonė yra aiški: Algirdo Kurausko atliktas darbas tikrai buvo meniškai ir kartu apgalvotai praktiškai sukurtas.

Chorai buvo gerai paruošti; garsusis kalinių choras praskambėjo ypač nuotaikingai. A. Kučiūnas veikalą dirigavo santūriai, aiškiais mostais; gal nebuvo tendencijos išieškoti niuansų, bet buvo stiliaus nuojautos ir natūralaus rimtumo. Šį kartą A. Kučiūnas programoje buvo pažymėtas kaip režisierius; ankstyvesniuose pastatymuose jo vaidmuo šioje srityje buvo didelis, kartais net sprendžiamas, nors programoje režisieriaus pareigose figūruodavo kiti asmenys. Aplamai režisūra buvo aiški ir įtikinanti.

Kai kurių kliūčių atsirado šį kartą iš gan nelauktos pusės: orkestro sąstatas nebuvo percaug geras. Čikagos Operos orkestras nera pastovus, jo sąstatas kiekvieną kartą yra menedžerio komplektuojamas pagal reikalavimus ir pagal apystovas. Pastoviems rimtiems klijen-tams, prie kurių neabejojamai priklauso Čikagos Lietuvių opera, paprastai stengiamasi sukomplektuoti prityrusių muzikų sąstatą. Kaip bebūtų, spektaklio premjeroje nemažai netikslumų ėjo iš orkestro, visai be dirigento kaltės; kiek geriau buvo antrame spektaklyje, bet, kaip teko girdėti, orkestrinių nesklandumų buvo ir paskutiniame vaidinime. Kaip paprastai esti su sumažintu, arti sėdinčiu orkestru, jis kai kur skambėjo garsokai, nepaisant iš dirigento pastangų jį kiek pritildyti.

"Fidelio" buvo ypač šiltai priimta mūsų publikos. Daugelis norinčių nebegavo bilietų; būtų buvę galima pripildyti salę ir ketvirtam vaidinimui.

Sėkmingas "Fidelio" pastatymas buvo kartu ir naujosios operos valdybos pirmas pasirodymas. Pernai į naują valdybą įėjo keletas naujų žmonių, jų tarpe dabartinis pirmininkas inž. Vilius Juška. Pastatymo techninis paruošimas ėjo sklandžiai; pasitraukė kai kurie mecenatai, bet atsirado nemažai naujų. Vadovybės dalinis pakeitimas, kaip matyt, nesutrukdė šio itin efektyvaus kolektyvo veikimo.

"Fidelio" pastatymas priskirtinas prie pirmos eilės mūsų operos kolektyvo pasiekimų. Šio veikalo sklandus įvykdymas parodo, kad Čikagos lietuvių operos kolektyvas įgyja vis daugiau prityrimo bei subrendimo; ypač svarbu, kad jo visi nariai, ne tik solistai, bet ir choristai, nėra nustoję darbingumo, pasiryžimo bei ištvermės.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai