Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VINCO JOMANTO SKULPTŪRA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Adolfas Vaičaitis   
Melbourne gyvenantis skulptorius Vincas Jomantas yra sūnus mirusio grafiko - litógrafo Viliaus Jomanto. Pirmąsias žinias apie menus jis įsiklausė iš tėvo ir jo draugų menininkų pasikalbėjimų-Vėliau tęsė meno studijas Mün-chene. 1949 atplaukęs į Australiją, per eilę metų atkakliai dirbdamas iškilo į pirmaeilius Australijos skulptorius. Priklauso Melbourno moderniajai skulptorių grupei. Savo kūrinius rodė ne tik Australijoj, bet ir kt. žemynuose. Lektoriauja Melbourne Karališkajame technologijos institute. Pagerėjus materialinei padėčiai, jau gali skirti daugiau laiko savo vizijoms įgyvendinti skulptūrose.

1964 Milduros miesto australų skulptorių trinalėj parodoj buvo premija atžymėta Jomanto bronzinė abstrakti skulptūra "Guard-ant". ši konstruktyvi, skoningai išbalansuota skulptūra spinduliuoja archaine nuotaika, t. y. žmonių pasąmonėse šimtmečiais besikristalizavusi idėja, spaudžiama supamos aplinkos nesuprantamų jėgų, rado atgarsį Jomanto kūrinyje.

Vėliau Jomantas sukūrė labai į-domią, bėgančių apie centrą rytietiškų elementų bronzinę skulptūrą — fontaną, ši konstrukcija buvo derinta prie architektūrinio pastato Australijos sostinėje Can-berroj. Britų meno istorikas Sir Herbert Read, lankydamas Australijos sostinę, pastebėjo šį viešą skulptūrinį paminklą ir priskyrė jį prie skoningiausių.

Pereitų metų pabaigoje Sydney, Rudy Komon galerijoje, Jomantas turėjo savo individualinę skulptūros ir piešinių parodą. Sydnėjaus australiškų dienraščių meno kritikai šią parodą labai palankiai į-vertino.

Bekalbant su skulptoriumi ir į-siklausius į jo paties mintis apie skulptūrą, nesunku atsekti jo labai platus Vakarų moderniosios skulptūros pažinimas. Gerai jam pažįstamas ir Rytų kraštų, ypač japonų, meno charakteris, kuris išskirtinas formų paprastumu, grožiu ir dvasine harmonija. Taip pat jį žavi būdingų tautų liaudies meno primityvūs, grubūs, bet gilūs religiniai simboliai. Jam nėra svetimos iškiliųjų poetų mintys ar ryškiųjų muzikų melodijos. Pagaliau jis jaučia dabartį, mechaniškos pažangos padiktuotą milžinišką įtampą ir spartą, kurios sunkiasi į visas gyvenimo apraiškas ir keičia ar praplečia žmogaus galvojimą.

Dabar Australijoje kūrybinėms idėjoms reikštis yra beveik absoliuti laisvė. Menininkai gali nertis į kraštutiniausius eksperimentus. Tačiau meistriškumas, gyvybiškumas ir šiandieninėje laisvėje yra būtina sąlyga darbui tapti kūriniu. Tokioje dvasinėje individo laisvės atmosferoje Jomantui yra palankios sąlygos augti.

Ankstyvesni Jomanto sumanymai, matyti jo studijoje, buvo žmogaus ar gyvulio modeliavimai gipsu. Labai didelio formato figūros, kurių net nebeužbaigdavo: skulptorius per vėlai pastebėdavo, kad neįmanoma išnešti iš jo studijos, nenukėlus stogo ar neišgriovus sienos. Kita labai paprasta priežastis — nebegalėdavo savo skulptūrų užbaigti ar išliedinti pastovioje medžiagoje dėl to, kad neturėjo pinigų. Iš šio laikotarpio yra užsilikę vos kelios mažos grakščios figūros, kuriose įžiūrime klasikinės apvaliosios skulptūros pėdsakus.

Jomantas labai įgudusiai piaus-to medį — žymiai įmantriau, negu lietuviški dievdirbiai. Atrodo, tokiam meistriškumui pasiekti neužtenka tik ilgų ir kruopščių studijų, kantraus darbo medžiagos pažinimui; nesuskaitoma daugybė didelių ir mažų kaltų Jomanto parankėje jam aiškiai palengvina nugalėti technikinius sunkumus. Iš tikrųjų, Jomantas yra ne tik įgudęs medžio skaptuotojas, bet ir giliai įsijautęs į moderniosios skulptūros tėvo Brancusi mintį, kad "ir medžiaga turi sielą". Jomantas respektuoja naudojamos medžiagos privalumus ir charakterį, užtat jo medžio kompozicijose yra glaudus ryšis tarp formų ir turinio. Tokias dekoratyvines, sienines ar erdvėje gyvenančias kompozicijas Jomantas grupuoja, klijuodamas iš atskirų mažesnių medžio luitų. Išryškindamas natūralaus medžio grožį ir pamėgindamas liepsna,   jis   pagilina mistišką senovišką pagoniškų ir krikščioniškų simbolių jungtį tokiuose darbuose, kaip "The gate", "Biros" ir kituose tokio pobūdžio reljefuose.

Jomanto kūryba nėra destruktyvi ar agresyvi. Net tokioj didingoj kompozicijoj kaip "Auka" (Sacrifice), kurioje formos labai grakščiai žaidžia dviejų skirtingų medžiagų junginyje, jaučiame svajingą, net poetišką nuotaiką, sakyčiau — čiurlionišką. Nei lašelio brutalios žudynės, nei krislo žiaurumo. Apskritai, jo kūryba nešaukia negrūmoja. Jomanto kūrybinės formos tiesiasi kaip lankstūs medžiai, plasnoja kaip paukščiai ir juda kaip gyviai. Užtat su kaupu visuose jo darbuose užtinkame tą mistišką gyvybės pradą. Įdiegti ar įžiebti gyvybiškumą medžiagoje ir yra didžiausias ir galutinis menininkų tikslas. Ir malonu, kad Jomanto darbuose apsčiai užtinkame gyvybiškumo. Juose nerasime tik šiandieną nebepopuliaraus akademinio vaizdavimo būdo, jose neįžiūrėsime masių agitacijai skirto heroiško monumentalumo pėdsakų, jose taip pat nėra siauro nacionalinio temų realizavimo.

Kaip minėta, Jomantui yra gerai pažįstamos Brancusi (rumunų emigranto, atvykusio į Paryžių 1904) idėjos, jo poetiškos, giliai išmąstytos, žaismingo paviršiaus ir absoliutaus tyrumo skulptūros. Jam nėra svetimi ir kiti mūsų amžiaus didieji skulptoriai, kurie įrodė, kad meno tikslas nėra kopijuoti daiktą, bet kad tik menininko vaizduotėje išaugusios formos gali būti gyvos ir tikros. Kaip britų meno kritikas ir istorikas Sir Herbert Read yra pabrėžęs, dabarties menininkas nėra gatavų daiktų iš natūros tapytojas, nes "realybė yra kitur, t. y. tapytojo mąstysenoje". Net praeities meno kūriniai, kurie daugiausia į mus kalba, buvo tie, kuriuose užtinkame paties dailininko vaizduotės pajėgumą ir jausmų stiprumą.

Vėlesnėse savo kompozicijose Jomantas naudoja plastiką, vad. poliesterį — medžiagą, kurią galima maišyti su bet kuria kita gamtoje sutinkama medžiaga ar spalva. Victorijos skulptūros parodoje Melbourne buvo išstatęs labai įspūdingą "Mitą" (Myth). šis kūrinys yra dviejų skirtingų elementų (medis ir poliesteris), paslaptingo, net baugaus "Gestalt", kurio nesutinkame realybėje, bet išskaitome poezijoje ar susidarome vaizduotėje. Gal ir neatsitiktinai ryšium su ta Jomanto kompozicija mano mintys nuslysta į kai kuriuos poeto Nykos - Niliūno eilėraščių posmus, kuriuose jis kalba apie neramius rudens paukščius:
Jie laužomais sparnais niauriam
dangui bejėgiai krankia
Ir skrenda ledine erdve, lyg
lapai, vėjo nuplėšti.

Atėjus nakčiai, nusileidžia
ąžuole senam už sodo
Liūdni ir rūstūs, lyg palaidoję,
kas buvo likę jiems brangaus.

Jomantas, pasinėręs į neišsemiamą įvaizdžių pasaulį, kantriai ir tyliai dirba. Jis rūpestingai kiekvienam darbui ruošiasi, ilgai mąsto, lyg koks rytų vienuolis kantriai ir ilgai "gaišta", paruošdamas, modeliuodamas, šlifuodamas formas tol, kol jo akis, "vidinė akis" ir jausmas suranda galutinį užbaigimą. Jo kompozicijose nėra atsitiktinių, neužbaigtų ar paliktų vietų, kurios nebūtų nuglostytos, išmąstytos ir suvestos į darnų ritmą.

Jomantas kuria pavidalus iš savo vaizduotės sandėlių, kur vaikystėje sukauptos pasakos ir padavimai dabar iškyla naujais įvaizdžiais. Paskutinėse kompozicijose Jomanto vaizduotės "personažai" nulipa nuo pjedestalų ir vykdo dramą erdvėje. Pvz. "Milžinų pabudimas II". šios kompozicijos formaliniai apvaliosios skulptūros elementai labai intriguoja žiūrovą, nes juose apčiuopiame gyvosios gamtos pradus.

Jomantas nėra daugumos menininkas; daugumos kiemsarginei mąstysenai gilesni kūrėjų siekimai nesuprantami ir nereikalingi. Malonu, kad lietuvis iš Kauno turi tokią stiprią valią ir tikėjimą į vertybes, kurios nemiršta laike. Gera matyti, kad jo asmenybė, dar nesunaikinta populiaraus ir pritaikomo komercializmo, randa laiko ir reikalo domėtis universaliu, gyvuoju ir progresyviuoju menu.
Adolfas Vaičaitis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai