Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IGNO SKRUPSKELIO DISERTACIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   

Ignas Skrupskelis: LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS VOKIEČIŲ LITERATŪROJE. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, Roma, 1967-XX+172 psl.
Dr. Igną Skrupskelį vyresnieji gerai tebeprisimena kaip kultūros žurnalo "židinio" ir dienraščio "XX Amžiaus" redaktorių, o taip pat kaip savo meto vieną iš pagrindinių jaunųjų katalikų politikų. Tai jų kartos žmogus: jei ne ankstyva mirtis, šį rudenį dr. I. Skrupskelis būtų sulaukęs 65 metų amžiaus. Deja, jau 25 metai jo nebėra gyvųjų tarpe. Užėjus bolševikams, tuojau pat (1940.VII.12) buvo suimtas ir nuteistas 8 metus kalėti Vorkutoje, kur ir žuvo 1942 gruodžio mėnesį, vos 39 metų amžiaus. Per tą laiką užaugusiai kartai jo vardas mažai bežinomas, daugeliui ir visiškai nežinomas. Jaunesniuosiuose žinomi kiti Skrupskeliai — jo vaikai: Čikagoj bibliotekininkės darbą dirbanti Enata, Oberlino kolegijoj prancūzų literatūrą dėstanti dr. Viktorija ir South Caroline universitete filosofiją dėstąs dr. Kęstutis-Ignas. Šeima, žmona su vaikais, parūpino ir šio veikalo vertimą bei lėšas jam išleisti "žuvimo Vorkutoje dvidešimt penkerių metų sukaktyje paminklo vietoje". Prasmingiau tai už paminklą, nes šituo būdu ne tik pagerbiamas šeimai brangus vyro ir tėvo atminimas, bet ir viešumai pateikiamas jo vertingas įnašas į lietuvių kultūros istoriją.

"Lietuviai XVIII amžiaus vokiečių literatūroje" yra vertimas rankraščiu likusios autoriaus disertacijos, už kurią Vienos universitete 1932 gavo daktaro laipsnį. Anksčiau, Lietuvos universitete, studijavęs pas prof. J. Eretą, I. Skrupskelis savo disertaciją parengė J. Nadlerio, buvusio Ereto profesoriaus, vadovybėje.

Faktinė veikali apimtis yra platesnė, negu antraštė skelbia. Veikalas apžvelgia ne tik XVIII a. vokiečių literatūros (atseit, knyginius) lietuvius, bet ir pačius to amžiaus lietuvius, būtent nuo seno į vokiečių rankas patekusios Prūsų Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Todėl ir sakėme, kad šis veikalas liečia mūsų kultūros istoriją, įsakmiai tai pabrėžiame dėl to, kad šia knyga susidomėti verta ne tik literatams, bet ir visiems besidomintiems mūsų tautos kultūrine praeitimi, šiai praeičiai priklauso ir Prūsų Lietuva. Per ją mezgėsi mūsų santykiai su vokiečiais Politiškai tie santykiai buvo nelemti. Bet kultūriniai ryšiai turėjo teigiamos reikšmės. Juos reikia ir pažinti, ir vertinti.

Knygą sudaro trys dalys. Pirmoji dalis tiesiog ir veda į Mažąją Lietuvą — "Kultūrinis lietuvių gyvenimas Prūsuose XVIII amžiuje" (1-41). šioje dalyje autorius ryškina, kaip, Prūsų hercogiją 1701 pavertus Prūsų karalija, imta rūpintis jos istorinio savitumo kėlimu. Iš vienos pusės pradėta neigiamai vertinti kryžiuočių ordiną, iš antros — garbinti senuosius prūsus. Tai sudarė pagrindą susidomėti ir lietuviais kaip senųjų prūsų palikuonimis ir betarpiškais jų krašto teisių paveldėtojais. Rūpinantis bendruoju krašto lygio pakėlimu, ir lietuviams įkurta mokyklų (apie 340) su dažniausiai dėstomąja lietuvių kalba. Karaliaučiuje ir Hallėje įsteigti seminarai parengti lietuviškoms parapijoms kunigų, išmokusių lietuvių kalbos. Pietistinis sąjūdis gyvai plito ir lietuviuose. Tai visa atnešė vaisių — pasirodė nemaža lietuviškų spaudinių: biblijos vertimų, giesmynų ir kitų smulkesnių raštų. Platėliau autorius vertina K. Donelaičio "Metus", jų dvasine atmosfera ryškindamas pietizmą. Taigi, visa ši dalis faktiškai skirta Prūsų Lietuvos kultūriniam gyvenimui XVIII a. pirmoje pusėje.

Antroji dalis — "Pagrindiniai idėjinės raidos bruožai" (43-90) — plačiai nušviečia vokiečių filosofinių rašytojų J. G. Hamanno (1730-1788)   ir J. G. Herderio  (1744 -1803) naują žvilgsnį į tautas. Abu būdingai buvo susiję su Prūsų Lietuva. Hamannas gimė, didesnę gyvenimo dalį gyveno ir mirė Karaliaučiuje, jausdamasis ne vokiečiu, o "nei daugiau nei mažiau rytprū-siu". Savo mistinį irracionalizmą jis grindė kalbos kaip pirminio pažinimo šaltinio samprata, keldamas kalbų įvairumą ir savitumą, gimtąją kalbą statydamas aukščiau už svetimąją, ieškodamas kalboj pačios tautos apsireiškimo. Jo mintis toliau plėtojo Herderio istorijos filosofija. Herderis taip pat gimė Rytprūsiuose (Mohrungen), studijavo Karaliaučiuje ir kurį laiką gyveno Rygoje. Atmesdamas valstybinį imperializmą ir humanizmo vardan teigdamas visų tautų lygią egzistencijos teisę, jis tapo pagrindiniu tautinių sąjūdžių ideologu. Vertindamas tautų įvairumą ir kreipdamasis į jų liaudies kūrybą, Herderis paruošė dirvą susidomėjimui ir primityvesnėmis tautomis. Jis pats išleido įvairių tautų dainų rinkinį, į kurį įtraukė ir 9 lietuvių liaudies dainas. Įdomūs jo tekstai apie senuosius prūsus ir aplamai baltus. Tame pat skyriuje dar trumpai susipažįstame su Girdavoj gimusiu T. G. Hippeliu (1741-1796), be-sibaisėjusiu kryžiuočiais ir aukštinusiu senuosius prūsus, ir su įžymiojo filosofo Kanto prakalba Milkės žodyne (1800). Kanto kilmės klausimo autorius specialiau neliečia, tik sumini, kad jo senelis buvo kilęs iš Škotijos atkeliavusios šeimos. Nors Kanto skotinė kilmė remiasi jo paties teigimu, tačiau šis teigimas nėra jau toks patikimas. Kanto kilmės klausimas mums yra didžiai įdomus, nes, atrodo, šis filosofas dalimi buvo ir mūsų, lietuvių, kilmės, šiek tiek ir mūsų spaudoj šiuo klausimu rašyta. Bet pagrindingo tyrimo dar neturime. Tiesiog norėtųsi pasiūlyti autoriaus sūnui dr. K. I. Skrupskeliui, filosofijos istorikui, susidomėti šiuo klausimu ir jį pa-grindiniau patyrinėti.

Trečioji dalis — "Lietuvybė XVIII amžiuje" (91 - 136) — apžvelgia, kaip vokiečių susidomėjimas lietuviais pasireiškė įvairiose srityse. Trumpai suminimi į-vairūs ginčai lietuvių kalbos klausimu. Aptariamas lietuvių vaizdavimas įvairiuose to meto raštuose   (daug kur lietuviai iškeliami prieš vokiečius). Supažindinama su pora Lietuvos istoriją liečiančių veikalų (rašytojos B. Naubert romanas ir L. von Baczko istorinis veikalas), kurie aukština Vytautą. Baigiama platoka (111-136) M. L. Rėzos lietuvių liaudies dainų rinkinio analize.

Pabaigos žodyje (137-138) autorius suglaudžia savo disertacijos išvadas: XVIII amžiaus Prūsų karalijoje buvo daug palankaus dėmesio lietuviams, bet lietuvių "su-prūsėjimas" brandino jų vėlesnį suvokietėjimą: "pirmiausia rūpinamasi tuo, kas lietuviška, kad tai būtų galima laimėti tam, kas prūsiška. Iš racionalistinių viršūnių leidžiamasi į primityvą, kad paskui jį iškeltų iki vokiškosios kultūros. Ir šis su vokietėj imas vyksta net ten, kur lietuvių tautinė sąmonė visai nebuvo pabudusi" (138).

Disertacinės apimties veikale gausiai sutelktą medžiagą buvo neįmanoma plačiau pasvarstyti. Viskas dėstoma labai glaustai (kai kur dėl to net lieka neaiškumų). Kur autorius leidžiasi į detalesnį kurio nors klausimo nagrinėjimą, jis parodo savo analitinį pajėgumą. O visame veikale jaučiamas stiprus istorikui būdingas sintetinis žvilgis. Nėra abejonės, kad dr. I. Skrupskelis savo disertacijoj pasirodė mokslinė pajėga. Nesant tuo metu laisvos vietos universitete, jis nuėjo į spaudos darbą. Ir ten jis buvo reikalingas. Bet neabejojamai būtų buvę daug iš jo sulaukta ir moksliniame darbe. Džiugu, kad bent dabar jo disertacija išvydo viešumą. Vertimas — sklandus.

Plati šaltinių ir literatūros bibliografija (141-158) rodo, kaip kruopščiai autorius rengė savo disertaciją, ir savo ruožtu didina knygos vertę. Dailiai parašytame (nors ir nepasirašytame) įvade apie veikalą ir autorių užsimenama, kad prof. Z. Ivinskis bibliografijos papildymą vėlesne literatūra atliksiąs LKMA artimiausiame "Metraštyje". Tai, be abejo, bus pravartu, tačiau labai gaila, kad nebuvo spėta tai padaryti pačioje knygoje. Vis tas lietuviškas "vėla-vimasis".

Knygos išleista 1200 egzempliorių. Reikėtų laukti, kad ji netruks būti išpirkta. Veikalas to vertas.
J. G.

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai