Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ISTORIKAS ZENONAS IVINSKIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė RAPOLAS KRASAUSKAS   

Pagrindinis istoriko rūpestis visada turi būti susekti tiesą (Z. Ivinskis)

Kiekviena tauta savo praeityje slepia neaprėpiamus kiekius vertybių. Amžių klodai yra pridengę jos kilmę, augimą ir brendimą, jos žygius, jos šviesius ir tragiškus įvykius, jos medžiaginės ir dvasinės kultūros raidą, tradicijas ir įvairiopus kartų palikimus. Tautos praeityje tarsi žemės gelmėse, glūdinčias vertybes reikia atrasti, iškasti, išgryninti, įvertinti ir perduoti naujoms kartoms, naujiems šimtmečiams. Tai atlikti imasi istorikai. Vieną jų — Zenoną Ivinskį, mūsų laikotarpio žymiausią istoriką, švenčiantį savo amžiaus 60 metų sukaktį, čia ir norime paminėti.

Iš Žemaitijos gilumos

Gimė jis 1908 gegužės 25 erdvioj Juozapo ir Aurelijos Bražinskaitės Ivinskiu sodyboj, Kaušėnų k., ant Babrungo kranto. Dar gerokai prieš I pas. karą įsikūrė ten Ivinskiai 49 ha ūkyje, pirktame iš vieno' nusigyvenusio rusų dvarininko. Ūkio laukus iš vienos pusės skalavo sraunusis Babrungas, plukdinęs savo vandenį iš Platelių ežero ir sukęs bent 14 malūnų. Jauniems Ivinskiukams buvo idealios sąlygos maudymuisi ir žuvavimui. Už kelių kilometrų buvo ir Minija su savo garsiuoju Gandingos piliakalniu, kurį ir vėliau, jau būdamas Kaune docentu, Z. Ivinskis, parvykęs į tėviškę, mėgdavo lankyti. Ir piliakalnis, ir netoliese lokalizuota Gandingos pilies vieta bylojo lankančiajam gilia praeitimi. Tokių apsilankymų metu vykdavo į-domūs susitikimai ir pasidalijimai įspūdžiais su plungiškiu kraštotyrininku L. Kumšlyčiu, parašiusiu ir 1933 išspausdinusiu studijėlę "Gandingos senovės liekanos".

Stambus ūkis nešė apsčiai gėrybių. Be to, šeimos galva Juozapas Ivinskis, šalia ūkininkavimo, nuo prieškarinių laikų užsiimdavo miškų prekyba, tiekdavo Klaipėdos lentpiūvėms rąstų, imdavo iš varžytynių įvairias parangas — tiltų bei įvairių pastatų remontus. 1921, aptikęs savo žemėj gero molio klodus, pastatė plytinę, kiek vėliau dar nupirko malūną ant Babrungo upės. Darbai gausėjo ir įvairėjo, gerovė kilo. Tėvui dažnai išvykstant įvairiais prekybiniais reikalais, motina energingai ir sumaniai tvarkydavo ūkio reikalus. Tik I pas. karo metu ūkis stipriai nukentėjo. Dideliu Telšių - Kretingos keliu, ėjusiu per Ivinskiu ūkio laukus, nuolat žygiuodavo vokiečių kariuomenė, nutrypdavo pasėlius, rekvizuodavo gyvulius. Iš gausios Ivinskiu ūkio gyvulių kaimenės nuo vokiečių kariuomenės pavyko išsaugoti tik porą senų arklių ir porą karvių. Šiuo sunkiu karo metu rūpestinga A. Ivinskienė nupirko ir parvedė į ūkį ožką. Pradžioje buvo lyg ir negarbė turėti ožką — pajuokos gyvulį tokiame stambiame ūkyje. Bet ožkos pienas labai pravertė augančių vaikų būriui, o ožkos grietinės kastinis buvo nepaprastai skanus. Tą skanėstą prisimena Z. Ivinskis dar ir dabar.

Laikini karo meto sunkumai praėjo, Ivinskiu ūkis vėl pradėjo atsigauti. Visi vaikai — 5 berniukai ir 2 mergaitės — pradėjo eiti į mokslą. Vyriausias sūnus Jonas (dabar Čikagoj) baigė Klaipėdoj prekybos mokyklą, nes jam reikėdavo padėti tėvui prekybos reikaluose, Juozas ir Paulius išėjo žemės ūkio mokyklą ir pasiruošė ūkininkauti, Vladas studijavo mediciną, tapo gydytoju (mirė 1966 Sydnėjuje), Bronė Ivinskytė baigė Dotnuvos žemės ūkio akademiją. Kaip specialistė namų ruošos srityje, ji reiškiasi įvairiais būdais, neišskiriant nė raštų, ir dabar Lietuvoje. Jauniausia duktė Janina studijavo farmaciją, iš Lietuvos pasitraukusi susirgo vėžiu ir mirė 1952 Čikagoje. Anksčiausiai išsiskyrė iš savųjų tarpo šeimos tėvas. Dar 1929, betikrindamas miško medžius, jis persišaldė ir mirė gegužės 6. Palikusi našlė, Aurelija Ivinskienė vadovavo ūkiui ir, nežiūrint krizės ir ūkinių sunkumų laikmečio, mokslino vaikus toliau. Šiandien ji, vasario 12 sukakusi 80 m. amžiaus, gyvena Čikagoje ir gali džiaugtis gausiu būriu — 14 vaikaičių ir 6 provaikaičiais.
Mokslo kelyje

Pradžios mokyklos Z. Ivinskiui neteko lankyti. Kai du vyresnieji broliai užgriebė kiek prieškarinės rusų liaudies mokyklos ir pargrįžę iš jos vakarais mokydavosi atmintinai rusiškų eilėraščių, tai ir mažas Zenonas, besiklausydamas jų, ištisai juos išmokdavo ir galėdavo deklamuoti. I pas. karo metu Ivinskiai pasirūpino turėti namų mokytoją Joną Smilingį (vėliau — 1921-23 jis mokytojavo Šiaulių mokytojų seminarijoj), nepaprasto uolumo ir tvarkingumo pedagogą, kuris mokė tada tris Ivinskiukus. Namuose netrūko ir knygų, Rygoje ir Prūsuose leistos lietuviškos literatūros, buvo ir tėvo prieš I pas. karą skaitytų laikraščių "Vilties" ir "Vienybės" komplektai, po kuriuos rausdavosi labiausiai skaityti mėgęs Zenukas. Taip pat namuose buvo nemaža Lauryno Ivinskio kalendorių. Apie patį kalendorių leidėją daug žinojo ir pasakojo savo vaikaičiams senelė Barbora Ivinskienė apie jo dažną svečiavimąsi Kaušė-nuose, apie jo įvairių vabzdžių kolekcijas, apie jo žvaigždžių stebėjimus ištisomis naktimis ir t.t. Pagarbiai buvo minimas Laurynas Ivinskis, buvo vis primenama giminystė su juo, o kai Zenonas, baigęs gimnaziją norėjo savo pavardę pakeisti į Jievinis, tai tėvas įsakmiai prašė pavardės nekeisti ir vadintis taip, kaip vadinosi Laurynas Ivinskis.

Atidarius 1918 gimnaziją Telšiuose, iš karto trys Ivinskiukai įstojo į ją: vyresnieji (Juozas ir Jonas) pirmon klasėn, o Zenonas į prirengiamąją.  Apie   šiuos   mažylius   sakydavo:
"prigotovuški - liaguški" (prirengiamieji — tai varliukai). Bet tokiu ilgai būti Zenonas nenorėjo. Pasispyręs matematikoj, jau po poros mėnesių buvo perkeltas į pirmąją klasę pas brolius. Kitais metais, pradėjus veikti gimnazijai Plungėje, visi Ivinskiukai persikėlė į ją. Ji tebuvo už 2 km. nuo tėviškės, tad Zenonas pen-keris metus kasdien keliavo iš namų ten semtis mokslo. Tik gimnazijos baigti — aštunton klasėn vėl atvyko į Telšius. Mokslo rezultatai buvo šaunūs — abitūros pažymėjime visi penketukai. Gimnazijoj dėmesys labiau krypo į literatūros, geografijos ir istorijos dalykus. 1922-23, būdamas jaunesniųjų ateitininkų pirmininku, pradėjo skaityti jų susirinkimuose referatus. Ir pirmasis jų buvo istorinis, dar ir šiandien ginčijamu klausimu: ar gali lenkai vadintis Lietuvos krikštytojais? Referate ypač iškėlė didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Algirdo ir Vytauto pastangas apkrikštyti Lietuvą. Tad ne be pagrindo mokytojas Juozas Gedgaudas per pamoką šeštoje klasėje, grąžindamas Ivinskiui rašomąjį darbą, pastebėjo, kad jis turįs palinkimą į istoriją. O kai abiturientas Zenonas kartą pasisakė Stalgėnų klebonui Aužbikavičiui, kad norįs studijuoti istoriją, tai šis rimtai pabrėžė, jog tokio amato žmogus turi daug rašyti, o rašymas jau esąs talento dalykas.

1925 rudenį Z. Ivinskis įsimatrikuliavo į Lietuvos universitetą, Teologijos - filosofijos fakultetą, pasirinkęs pagrindiniu dalyku studijuoti senąją istoriją. Tačiau pamatęs, kad senovės istorija yra jau taip smulkiai ištyrinėta, o Lietuvos istorija tebedirvonuoja, antrame semestre pasirinko pagrindiniu dalyku Lietuvos istoriją, o senųjų, vidurinių ir naujųjų amžių istoriją, pedagogiką ir psichologiją užsirašė šalutiniais dalykais. Tad paskaitų teko klausyti daug ir pas visus fakulteto istorikus: A. Alekną, Pr. Dovydaitį, Pr. Penkauską, J. Totoraitį. Kartą Romoje paklaustas apie jo buvusius profesorius Lietuvos universitete, Z. Ivinskis pasakė: "Daugiausia išmokau iš A. Aleknos. Šviesiajam Lietuvos istorijos 'savamoksliui' profesoriui turiu daug pagarbos. Jam dedikavau ir vieną savo knygą 'Lietuvos prekyba su Prūsais' (1934). Pirmiausia iš Aleknos išmokau eiti prie šaltinių — ad fontes. Jis ir savo seminaruose dažnai tik šaltinį į rankas teduodavo, neminėdamas jokios literatūros. Koks Alekna buvo kritiškas, kaip jis gerai pažino šaltinius! Jau tada Alekna kėlė, pavyzdžiui, reikalą objektyviau vertinti Jogailą, Žalgirio mūšį. Alekna vispusiškai žvelgė ir į Lietuvos Bažnyčios istoriją, nevengdamas kritikos, kur jos reikėjo. Tas Aleknos kritiškumas, blaivumas, faktų ėmimas psichofiziniame priežastingume man tebeimponuoja ir dabar".

Nemaža žinių galėjo pasisemti studentas Ivinskis ir iš kitų fakulteto profesorių istorikų, bet jie nežavėjo taip labai, nes paskaitas skaitė dažnai menkai pasiruošę ir seminarus ve* dė nerūpestingai. Pr. Dovydaitis, įklimpęs į žurnalų redagavimą bei visuomeninę veiklą, Pr. Penkauskas, paskendęs kunigų seminarijos rūpesčiuose, neturėjo nei laiko, nei galimybių daugiau atsidėti gilesniam paskaitų paruošimui. Daugiau buvo galima išmokti iš J. Totoraičio: jis dėstė gerai, turėjo kritišką žvilgsnį, bet, būdamas labai švelnaus ir gero būdo, iš studentų nedaug tereikalavo.

Baigęs 1929 pavasarį istorijos studijas Lietuvos universitete ir gavęs valstybinę stipendiją, Z. Ivinskis išvyko į užsienį jų pagilinti, įsigyti daktaro laipsnį bei pasiruošti profesūrai. Pirmą semestrą klausė paskaitų Mūncheno universitete pas mediavistą Heinrich Gūntherį, paskui persikėlė į Berlyno universitetą, kur buvo tikrai gerų ir žymių istorikų. Vien viduramžių istorijai buvo keturi, viens už kitą geresni ordinariniai profesoriai. Z. Ivinskis užsirašė pas juos visus klausyti paskaitų ir dalyvauti seminaruose. Turtingos Berlyno bibliotekos sudarė puikias darbo sąlygas. Rytų Europos istorijos instituto bibliotekoj buvo ir iš Lietuvos istorijos daug šaltinių, veikalų ir žurnalų. Juos panaudodamas, Z. Ivinskis parašė žinomam Rytų Europos istorijos specialistui prof. Otto Hoetzschui ilgą referatą, kaip Vytauto asmenį vaizdavo Dlugošas. Ypač patogios ir turtingos trys bibliotekos: Slavistikos seminaro, universiteto ir valstybinė (Preussische Staatsbibliothek). Jose dirbdamas, Z. Ivinskis 1930 sudarė plačią Vytauto Didžiojo ir jo laikotarpio bibliografiją, kuri buvo išspausdinta per du "Athenaeum" žurnalo numerius 1930-31 Kaune. Savo disertacijos moderatoriumi pasirinkęs prof. Alb. Brackmanną, žinomą viduramžių istorijos specialistą ir slaptojo Prūsų  archyvo Berlyne  direktorių,   1932 parašė disertaciją tema: Geschichte des Bauernstandes in Litauen. Darbas buvo įvertintas "valde laudabilis" laipsniu ir atspausdintas Historische Studien serijoje 1933. Tos disertacijos svarbą rodo faktas, kad ji 1966 buvo antrąkart toje pačioje Historische Studien serijoje perspausdinta. Tos serijos leidinius prenumeruoja visos universitetų bibliotekos, tad šią Z. Ivinskio studiją galima rasti kiekvienoje mokslinėje Europos bibliotekoje.   (Historische Studien  serijoje yra išleistas dar ir kito mūsų istoriko — K. Avižonio darbas: Die Entstehung und Entwicklung des litauischen Adels bis zur litauisch-polnischen Union 1385).

Išlaikęs doktorato egzaminus (1932.XII.1), Z. Ivinskis dar kurį laiką dirbo prof. Brackmanno vadovaujamame archyve — Geheimes Staatsarchiv, Berlin-Dahlen, o 1933 pavasarį padarė poros mėnesių išvyką į Dancigo archyvą, kuriame rado daug medžiagos Prūsijos ūkinių santykių su Lietuva klausimu. Iš archyvuose surinktos medžiagos 1933 parašė habilitacinį darbą: Lietuvių ir Prūsų prekybiniai santykiai pirmoje XVI a. pusėje. Jos santrauka buvo atspausdinta "Židinyje" 1933 nr. 8-9 (ir atspaudas), o visas darbas, papildytas dar 1936 Rygos archyvuose surinkta medžiaga, turėjo pasirodyti 1940 "Praeities" III tome, bet jis, užgriuvus karo įvykiams, nebepasirodė. Z. Ivinskio aptikta Dancigo archyve medžiaga yra ypač svarbi Lietuvos ūkio istorijos problemoms nušviesti. Iš jos matyti, kaip Lietuva neteko savo didžiųjų girių ir ąžuolynų masyvų, kaip vyko krašto kolonizacija, kokie mezgėsi ir vystėsi santykiai su kaimynais, koks intensyvus buvo Lietuvos didikų susirašinėjimas prekybos ir kitokiais reikalais. Tie santykiai atskleidžia mums žymią dalį taip svarbios mūsų kultūros istorijos. Tuo laiku užgriebtos visai naujos temos — Lietuvos ūkinių santykių problematikos istorijoj — Z. Ivinskis nepadėjo į šalį. Jis grįžo prie tų klausimų 1940, kai (rūpinantis Ekonominių mokslų fakulteto dekanui A. Rimkai, profesoriui V. Jur-gučiui ir doc. J. Bučui) buvo pakviestas į Vilnių dėstyti Ekonominių mokslų fakultete Lietuvos ūkio istoriją ir bendrąją ūkio istoriją.
 
Akademiniame darbe

Grįžęs iš studijų užsienyje, dr. Z. Ivinskis 1933.VI.12 Vytauto Didžiojo universitete, didžiojoj fakulteto auditorijoj, sausakimšoje studentų ir svečių, viešame fakulteto posėdyje paskaitė savo habilitacinio mokslo darbo santrauką ir, atsakęs į įvairius fakulteto profesorių paklausimus, apgynė habilitaciją, gaudamas teisę (venia legendi) dėstyti universitete ir privatdocento titulą. Vasaros mėnesiai prabėgo kruopščiai beruošiant paskaitų ciklą iš Lietuvos istorijos, kurį turėjo pradėti skaityti rudenį. Rugsėjo 21 vyko įžengiamoji paskaita: "Krikščioniškosios Vakarų Europos santykiai su pagoniškąja Lietuva". Ji vyko universiteto I rūmų salėje, gausiai dalyvaujant studentams, profesūrai ir draugams, suvažiavusiems net iš provincijos.

Įžengiamoji paskaita — tai ne eilinis įvykis profesoriaus gyvenime, pakilios nuotaikos momentas, jau nebe egzamininis, bet daugiau debiu-tantinis ir dėl to nemažai reikšmingas, nes sudarąs reputaciją pradedančiajam savo mokslinę karjerą. Z. Ivinskio gyvenime tai buvo pirmas įvykis, bet ne vienintelis ir paskutinis. Po 30 metų (1964.11.12), po antrąkart gautos venia legendi Bonnos universitete, jis vėl išgyveno į-žengiamosios paskaitos skaitymo momentą, tik jau kitokiomis aplinkybėmis ir kitokiomis nuotaikomis. Iškilmingumo netrūko ir šį kartą. Universiteto rektoriui ir dekanui iš šalių lydint, visi trys akademinėmis uniformomis — su talarais ir biretėmis, įžengė į didžiulę salę. Klausytojų buvo prisirinkę daug, bet jų tarpe tik viena lietuvė — profesoriaus žmona Paulina Ivinskienė.

Vos pradėjęs 1933 Kaune dėstyti, Z. Ivinskis buvo pašauktas (XI.1) ir turėjo eiti atlikti karinės prievolės. Fakulteto dekanui Pr. Kuraičiui pavyko išrūpinti, kad tą karinę prievolę galėtų atlikti čia pat Kaune šarvuočių rinktinėj. Po pirmųjų karinio apmokymo dienų Z. Ivinskis gavo leidimą popietiniu metu, kada nėra karinio užsiėmimo, išeiti į universitetą. Nelengva buvo suderinti abi tarnybas, sunku buvo kareivinėse pasiruošti paskaitoms. Turėdamas energijos ir sveikatos su kaupu, Z. Ivinskis ne tik įstengė atlikti karinius užsiėmimus ir paskaityti paskaitas universitete, bet ir daug pasirausti kariuomenės archyve ir, remiantis ten surinkta medžiaga, parašyti ir išspausdinti straipsnių iš Šarvuočių rinktinės istorijos (Karo Archyvas XII, 1930) ir aplamai iš mūsų karų istorijos (vėliau išleistame leidinyje: Karo technikos dvidešimtmetis 1919-1939), dėstyti kuopos kariams švietimą ir skaityti karininkams paskaitas Karininkų Ramovėje. Beveik dveji metai karinės tarnybos (ji buvo žymiai prailginta to ėmimo kareiviams dėl iškilusio įtempimo dėl Klaipėdos įvykių — Neumanno-Sasso byla), nors ir gerokai sunkino darbą universitete, bet vis tik davė ir įvairiopos naudos: sudarė progą pažinti iš arti Lietuvos kariuomenės gyvenimą, praplėsti pažintis su eile šviesių kariškių, pasinaudoti mokslo reikalams kariuomenės biblioteka ir archyvu, užmegzti glaudesnį ryšį su karinių žurnalų "Karo Archyvas" ir "Mūsų Žinynas" redaktoriais.

Baigęs karinę tarnybą (1935.VI), Z. Ivinskis galėjo tęsti normalų profesoriavimo darbą. Pradedant mokslo metus (IX. 15), jis buvo pakeltas docentu ir paskirtas visuotinės istorijos katedros vedėju. Taip pat tų metų rudenį Z. Ivinskis sukūrė šeimą, vesdamas Ceciliją Griniūtę. Vedybinis gyvenimas pririšo profesorių kiek labiau prie namų, aptramdė kiek jo judrumą, sutaupydamas jam daugiau laiko moksliniam darbui ir rašymui. Žmonos sveikata buvo nestipri, ji daug vargo su širdimi. Buvo rūpestingai globojama profesoriaus ir savo motinos atsidėjusiai prižiūrima. Mirė ji 1946.XII.19 Kaune, kur iki mirties ją slaugė rūpestingoji motina.

Tuo metu — tai yra nuo 1935 rudens — doc. Z. Ivinskis kruopščiai pasiruošdavo paskaitoms, kurių turėjo nemaža. Jo dėstomas pagrindinis kursas buvo plati Lietuvos istorija, nuo pat jos pradžios iki 1918. Ją skaitydavo ištisai bent penkis semestrus po dvi valandas savaitėje. Iš specialiųjų kursų skaitė Lietuvos istorinę geografiją, Rusijos istoriją iki XVII a. ir Lietuvos istorijos šaltinius. Šis kursas buvo labiausiai jo mėgiamas dalykas. Plačią to kurso pirmąją dalį (kronikos ir kt.) buvo jau paruošęs ir spaudai. Švietimo ministrui J. Tonkūnui (jis buvo labai nusistatęs prieš Teol. - filosofijos fakulteto Filosofijos skyrių) 1937 nesutikus prailginti prof. J. Totoraičiui dėstymo teises, Z. Ivinskis turėjo perimti ir naujųjų amžių istorijos dėstymą, kol tą pareigą 1939 perėmė S. Sužiedėlis.

Šalia universitetinio darbo tuo metu Z. Ivinskis daug rašė. Jo istoriniai straipsniai ir recenzijos pasirodydavo "Naujojoj Romuvoj", "Židinyje", "Tiesos Kelyje", uoliai bendradarbiavo fakulteto leidžiamuose žurnaluose "Atheneaum" ir "Soter", priklausė "XX Amžiaus" kolektyvui ir buvo oficialiu to dienraščio viceredaktoriumi.

Teol.-Filosofijos fakultetas, ypač jo Filosofijos skyrius tautininkų režimo politikos ėjimuose buvo tam tikras kliuvinys. Dėl to jį imta įvairiais būdais varžyti. 1937 jis buvo atsidūręs tikrai "apgultos tvirtovės" padėtyje. Švietimo ministras J. Tonkūnas pareiškė nepasitikėjimą fakulteto dekanui prof. kan. Pr. Kuraičiui. Šis turėjo iš tų pareigų pasitraukti. Pertvarkant fa-


E. KEPALAITĖ Kūrimas (bronza) Nuotr. V. Maželio

kulteto vadovybę, dekanu buvo paskirtas prof. P. Malakauskis, o fakulteto sekretoriumi buvo išrinktas Z. Ivinskis. Teko pradėti sekretoriauti sunkiausiais fakultetui laikais. Šias pareigas Z. Ivinskis ėjo iki 1940.VII.17, kada rusai okupantai tą fakultetą uždarė. Buvimas trejetą metų fakulteto sekretoriumi įtraukė profesorių giliai į universiteto reikalus ir įgudino juos tvarkyti. Po metų pertraukos — po pirmojo bolševikmečio — laikinoji Lietuvos vyriausybė (J. Ambrazevičius, insistuojamas dr. J. Griniaus) 1941 padalijo Teologijos-Filosofijos fakultetą į du atskirus fakultetus. Filosofijos fakulteto dekanu buvo paskirtas Z. Ivinskis. Jo anksčiau įgyta administraciniuose dalykuose praktika dabar labai padėjo organizuojant ir tvarkant naują fakultetą. Kadangi Humanitarinių mokslų fakultetas nuo 1939 buvo nukeltas į Vilnių, tai Kaune reikėjo būtinai praplėsti Filosofijos fakultetą, įvedant eilę naujų dalykų. Dekanui Z. Ivinskiui buvo rūpesčio ir vargo bėgiojant pas generalinį tarėją P. Kubiliūną, švietimo tarėją Pr. Ger-mantą-Meškauską ir kitus pareigūnus, kol pasisekė gauti patvirtinimą keliolikai naujų docentų, asistentų ir lektorių. Filosofijos fakultetas Kaune greitu laiku suklestėjo, studentų skaičius pakilo iki 400. Bet jį ir aplamai visą universitetą reikėjo ginti nuo vokiečių. Ne vieną kartą teko universiteto vadovybei — rektoriui ir fakultetų dekanams — kreiptis į vokiečių okupacinės valdžios komisarą A. Rentelną, įteikti jam promemorijas, prie kurių rašymo ir vertimo į vokiečių kalbą daugiausia teko dirbti Z. Ivinskiui. Vokiečių užmačios universiteto atžvilgiu buvo aiškios. Jie siekė pažeisti jį mirtinai. 1942 vasarą buvo pateiktas reikalavimas, kad visi abiturientai, norį stoti į universitetą, pirma atliktų darbo tarnybą Vokietijoj (Reichsarbeitsdienst). Tuo reikalu universiteto senatas buvo iškviestas į Gestapą. Nuvykus šešiems senato atstovams (Vytauto Didžiojo universiteto prorektoriui A. Zubkui, medicinos fak. dekanui J. Meškauskui, statybos fak. dek. St. Kairiui, filosofijos fak. dek. Z. Ivinskiui, senato sekretoriui J. Griniui ir Vilniaus universiteto prorektoriui D. Krivickui), buvo išdėstyti senato argumentai, kodėl senatas yra priešingas studentų ėmimui į darbo tarnybą. Vertėju buvo Z. Ivinskis, visą argumentaciją išdėstęs vokiškai Gestapo valdininkui Mülleriui. Gestapui tai labai nepatiko, ir visi senato atstovai buvo suimti ir tris dienas (iki VIII.26) kalinti Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1942 rudenį vėl pasigirdo, kad vokiečiai nori Filosofijos fakultetą perkelti iš Kauno į Vilnių. Tai būtų reiškę fakulteto likvidavimą, nes Vilniuj jis būtų buvęs suliedintas su Humanitarinių mokslų fakultetu. Dekanui Z. Ivinskiui vėl buvo daug vargo vaikščiojant pas tarėjus: Kubiliūną, Germantą, Paukštį ir pas vokiečius apginti fakulteto pasilikimą Kaune. Po tų didžiai vokiečiams įkyrėjusių intervencijų Z. Ivinskis jautė, kad fakultetui gal bus naudingiau, jei jis atsistatydins iš dekano pareigų. Tada dekanu buvo pravestas prof. dr. A. Maceina, vadovavęs fakultetui iki universiteto uždarymo 1943. Dėl tos visos veiklos Gestapas nebeišleido Z. Ivinskio iš akių. Jis buvo įrašytas į sąrašą tų, kurie 1943 kovo 16 turėjo būti suimti ir išvežti į kacetą. Tik kitos  — tuo laiku stipriai nugaravęs nuo pečiaus smalkių, išgulėjo kelias dienas be sąmonės ir daugiau kaip pusantro mėnesio ligoninėj gydomas — išvengė išvežimo.

Tremtyje vėl prie istorinių šaltinių

Pasitraukimas iš Lietuvos 1944 rudenį į Vokietiją išbloškė Z. Ivinskį iš istorijos mokslų kelio, atskyrė jį nuo bibliotekų, ypač nuo savosios rinktinės, Lietuvos istorijos studijoms taip reikalingos, bibliotekos, kurią Kaune turėjo taip kruopščiai sukomplektavęs. Bet profesorius nenuleido rankų. Su neišsenkama energija ėmėsi įvairių darbų, įsijungė į veiklą. Porą metų (1945-47) dirbo Raudonajame Kryžiuje, leido jo biuletenį "L. R. Kryžiaus Žinios", organizavo skyrius, rūpinosi studentų reikalais. Tuo laiku buvo apie 1900 studentų, kurių šalpą, gaudamas lėšų iš BALFo, vykdė Lietuvos Raudonasis Kryžius. 1947-49 dėstė istoriją lietuvių gimnazijoje Nūrtingene ir Schwab. Gmünde, dalyvavo rezistencijos sąjūdyje, palaikė ryšius su VLIKu, talkino sienų komisijai, parengdamas išsamią studiją Lietuvos sienų klausimu.

Kai dauguma lietuvių tremtinių pakilo emigracijai į užjūrius, Z. Ivinskis 1949 pasuko į Romą, prie istorinių versmių. Šį posūkį padaryti, nors buvo jau gavęs afideivitą važiuoti į JAV, nulėmė jo meilė istorijai ir noras pasidarbuoti daugiau toje srityje. Prie to daug prisidėjo vysk. V. Padolskio parūpinta parama — stipendija, nors ir labai labai kukli — pradžioj po 40 dol., vėliau po 50 dol. į mėnesį. Ta stipendija Z. Ivinskis naudojosi dvejus metus, paskui jau turėjo pats susirasti egzistencijai išteklių. Labai kukliose materialinėse sąlygose pradėjo ir tęsė Z. Ivinskis darbą Romos ir Vatikano archyvuose, bet su didele ryžtimi, su žemaitiška ištverme, su geležine sveikata. Per trejus - ketverius metus jis tiek persijojo archivalijų Vatikano archyvo fonduose, kiek kitas per dešimtis metų nebūtų to padaręs, ir tiek prisirinko, nurašė arba nufotografavo dokumentų, liečiančių Lietuvą, kad reiktų visą gyvenimą skirti, kad jie būtų sunaudoti mokslo darbams. Iš tos surinktos medžiagos tuojau gimė eilė straipsnių, paskelbtų "Aiduose", pora studijų vokiečių kalba "Commentationes Balticae" leidinyje (1954), knyga "Šventasis Kazimieras" (1955), stambus veikalas "Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva" (1955), gavęs "Aidų premiją.

Nuo 1953 Z. Ivinskis daug jėgų ir laiko skyrė Lietuvių Enciklopedijai. Jo parašyti dalykai (Jogaila, Jadvyga, Kazimieras, Mindaugas, Vytautas, Žemaičiai ir kiti) virto ilgais straipsniais, aprūpintais plačiomis, iki šių dienų siekiančiomis bibliografijomis. Į LE straipsnius (Dusburg, Eiliuotinė Livonijos kronika, Lietuvos metrika, Litauische Wegeberichte, Metraščiai ir 1.1.) jis sudėjo savo gausias žinias iš Lietuvos istorijos šaltinių srities, taip rekapituliuodamas savo Lietuvoj paruoštą apie juos rankraštį. Rašė daug ir iš Lietuvos istorinės geografijos, kurią buvo tekę dėstyti Kaune, galimai tiksliai lokalizuodamas visas Vokiečių ordino pilis (Gotteswerder, Marienwerder, Dubysos pilis, Marienburg, Frie-deburg ir kt.). Visus savo LE rašinius, nuo Barboros Umiastauskaitės Žagarietės (II tome) iki Žirgyno senovės Lietuvoje XXXV tome) grindė šaltiniais. Jeigu kam iš lietuvių bus lemta dar ir po poros generacijų labiau atsidėti šaltinių studijoms Vatikano archyve, galės pastebėti, kad Romoj dirbęs Z. Ivinskis ir jo sutelktas istorikų būrelis jau savo laiku yra panaudojęs daug archivalijų LE straipsniams. Ne tik savo enciklopedinius straipsnius ramstė ir tvirtino šaltinių duomenimis, bet ir pačius jaunuosius istorikus, subūręs pas save, mokslino, akademiškai dėstydamas jiems Lietuvos istorijos šaltinių kursą. Romos istorikų būrelio studijiniai susitikimai, kurie vykdavo reguliariai Z. Ivinskio kukliame kambaryje, pilname knygų ir archy-

E. Kepalaitė Altorius (bronza) Nuotr. V. Maželio

vinės medžiagos, buvo ypač naudingi dėl to, kad labai praturtindavo jaunuosius istorikus Lietuvos istorijos ir jos šaltinių žiniomis, kurių Romos universitetuose studijuodami negaudavo.

Intensyvų darbą prie istorinių versmių archyvuose protarpiais pertraukdavo išvykos kitokių pareigų atlikti. 1951 gale, palikęs Romos archyvus, Z. Ivinskis išvyko dirbti į VLIKą Vokietijon, kur perėmė iš J. Brazaičio Užsienio reikalų tarnybos vedėjo pareigas. Daugiau kaip pusę metų veikė Lietuvos bylos reikalui, megz-damas įvairius ryšius su politikais, lankydamas žymius pareigūnus Bonnoj, prasiverždamas net iki paties Vokietijos užsienių reikalų ministro Brentano. Vėliau susidūręs su VLIKo daugumos priešinga laikysena kai kuriais principiniais klausimais bei vyresniųjų katalikų atstovų nelojalumu ir nesolidarumu kitų katalikų atžvilgiu, buvo priverstas pareikšti Lietuvių Fronto, kuriam atstovavo, pasitraukimą iš VLIKo.

Nuo archyvų ir mokslinio darbo atitraukdavo Z. Ivinskį taip pat ir Baltų institutas, kurio nariu yra nuo 1953, o pakaitom turėjo jam ir vadovauti. Dabar jau ketvirtą kartą nuo jo įkūrimo Z. Ivinskis yra jo vedėju, o tai uždeda visokių administracinių pareigų ir pareikalauja laiko.

1957 Z. Ivinskis pasuko ir savo privatų gyvenimą kita linkme. Išnašlavęs per dešimt metų, jis apsisprendė antrąkart sukurti šeimą. Vedė aukštaitę Pauliną Talanskaitę, augina sūnų Kęstutį, einantį dabar dešimtus metus. Šeima atnešė naujų problemų. Jos dabarties ir ateities egzistencija vertė dairytis tikresnės ir tvirtesnės materialinės bazės. Išvažinėdamas protarpiais iš Romos į Bonną vadovauti Baltų institutui, užmezgė ryšius su tenykščiu universitetu ir pažintis su profesoriais. Pakviečiamas skaityti paskaitų, pradžioje atskirų, o nuo 1963.IV.1 ištiso kurso, kaip svečias profesorius (Gastprofessor). Pradžia davė gerus rezultatus, 1984. 11.22 gavęs veniam legendi baltų ir lenkų istorijai, prasiskynė kelią į Bonnos universiteto etatinių profesorių rangą.

Bonnos universitete

Trečias posūkis — išvykimas iš Romos Bonnon — atitraukė Z. Ivinskį ilgesniam laikui nuo istorijos versmių — archyvų, atvedė vėl į universiteto katedrą, padarė dėstytoju, atvėrė daug galimybių pristatyti Lietuvos isteriją tarptautinėj plotmėj. Profesoriavimas iki pensijos metų, be abejo, labai sulėtino patį mokslinio tyrinėjimo darbą. Parengimas paskaitų — pasirašymas jų vokiškai pareikalauja labai daug darbo. Tai galima suprasti vien iš to, kad per penkerių metų, t. y. 10 semestrų dėstymą, susidarė Z. Ivinskio pasirašytų paskaitų teksto per 4000 puslapių. Autentiškais šaltiniais pasiremdamas, objektyviai, stengdamasis išaiškinti dalykus kaip iš tikrųjų yra buvę, dėsto Z. Ivinskis vokiečių studentams Lietuvos istorijos klausimus. Pavyzdžiui, kad Vokiečių ordinas savo misiją blogai atliko ir pasidarė pagrindine kliūtimi lietuviams priimti krikščionybę, studentai išgirsta citatomis iš pačių šaltinių. Kritiškumas ir objektyvumas jiems imponuoja, jie dėl to vertina ir dėstomąjį kursą,   ir   patį   dėstytoją.

Visame savo istoriniame darbe, tiek paskaitose studentams, skaitytose Lietuvoj ir dabar užsienyje, tiek visuose savo rašiniuose Z. Ivinskis yra kritiškai objektyvus istorikas. Einant kritiškai moksliniu keliu, jam pasisekė objektyviai įvertinti Vokiečių ordiną. Šį klausimą jis pradėjo tyrinėti jau 1936 (žr. jo studijas: Saulės — Šiaulių kautynės 1236 m. ir jų reikšmė, Kaunas 1936, atspaudas iš Karo Archyvo VII t., 50 psl.; Durbės kautynės 1260 m. ir jų politinis vaidmuo, Kaunas 1938, atspaudas iš Karo Archyvo VII ir IX t., 114 psl.) ir, galima sakyti, atbaigė dabar, dėstydamas Bonnos universitete kursą "Vokiečių ordino ir to meto Lietuvos santykiai".

Jis pirmas iš lietuvių istorikų bandė atstatyti objektyvų Jogailos vaizdą, rašydamas apie jį straipsnį leidinyje "Jogaila" (1935). Anuomet tos knygos leidėja Švietimo ministerija pridėjo net pastabą, kad už autoriaus "originalias" mintis neatsako. Bet jos buvo objektyvios tada, kaip ir dabar, po 33 metų, autorius gali tvirtinti tą patį ir dar stipriau paremti savo teigimus gausesniais šaltiniais. Panašiai naujo ir istoriškai pagrįsto galėjo Z. Ivinskis pasakyti Lietuvos krikšto datos, pirmųjų lietuviškų knygų, šv. Kazimiero kanonizacijos klausimais. Daugelis mūsų istorijos problemų, patyrinėtos labiau atsidėjus ir iš šaltinių, išryškėja naujoj šviesoj. Net ir pačioj naujausioj mūsų istorijoj Z. Ivinskis randa atitiestitinų dalykų. Besirengdamas skaityti Bonnos universitete kursą iš naujausios Lietuvos istorijos, surinko daug archyvinės ir dokumentinės medžiagos ir iš jos rašo studiją apie 1926 gruodžio 17 perversmą, jo priežastis ir pasekmes. "Turiu rūpesčio — sako Z. Ivinskis — kaip pavyks suderinti vėlyvus veikėjų atsiminimus su autentiškais šaltiniais. Daug kas iš šaltinių kitaip prisistato, negu dalyviai po 40 metų pasakoja". Neveltui dėl to Z. Ivinskis nuolat pabrėžia: reikia visuomet eiti prie šaltinių — ad fontes, nekarikatūrinti istorinių faktų barokiškais perdėjimais, neieškoti pigių, momentą trunkančių efektų. Tik remiantis autentiškais šaltiniais, tik rimtai ir objektyviai interpretuojant istorinius faktus, bus galima ir patiems įžvelgti, ir kitiems parodyti Lietuvos istorijos didybę ne vienai dienai. Todėl ir romantiškoji kryptis, stipriai veikusi praeitais šimtmečiais mūsų istorikus, Z. Ivinskiui yra visai nepakeliui. Taip pat netoleruotinos yra mūsų tremties sąlygose iškylančios pastangos ieškoti mūsų istorijoj to, ko joje nėra, teigti nebūtus dalykus, skelbti falsifikatais tai, kas istoriškai yra tikra. Z. Ivinskio nuomone, tai ne kas kita, kaip pristatinėjimas mūsų istorijos rūmuose kreivų veidrodžių, kuriais norima parodyti mūsų praeitį. Bet tos praeities vaizdas tada išeina iškreiptas, neobjektyvus ir nerimtas. Ir dėl to mūsų kaimynai, pasiskaitę tokių "istorinių" darbų, ne be pagrindo gali sakyti, kad mūsų istoriografija dar iš vaiko batelių neišaugusi.

Iš čia iškyla Z. Ivinskiui kitas rūpestis: informuoti pasaulį apie tai, ką mes darome ir ko vertingo esame pasiekę Lietuvos istorijos tyrimo srityje. Šito rūpesčio skatinamas Z. Ivinskis ir stengėsi kur tik buvo galima dalyvauti (1937 Rygoje, 1938 Zūriche, 1955 Romoje, 1960 Uppsaloj) tarptautiniuose istorikų kongresuose skaitė referatus iš Lietuvos istorijos, stengėsi užmegzti ir palaikyti ryšius su kitų tautų istorikais. Negalima vien tik skųstis ir dejuoti, kad svetimtaučiai (lenkai, rusai, vokiečiai) vis falsifikuoja mūsų istoriją. Daugeliu atvejų padaro tai be blogos valios, nes nepažįsta mūsų istorijos tokios, kokios mes norėtume, kad jie pažintų. "Užtat — sako Z. Ivinskis — mes turime visais galimais būdais, rimtai ir objektyviai pristatyti jiems kongresinėmis kalbomis ir bendrąją Lietuvos istoriją, ir mūsų tyrinėjimų rezultatus atskirų jos epizodų. Tada bus galima laukti, kad svetimtaučiai istorikai rimčiau pažiūrėtų į Lietuvos istoriją ir kad iš jos daugiau paimtų ir įjungtų į universalinę istoriją".

Ta kryptimi veikdamas, Z. Ivinskis yra paskelbęs studijų ir eilę straipsnių vokiečių, anglų, italų kalbomis, yra parašęs vokiškai Lietuvos istoriją (tebėra rankraštyje), skaitęs šimtus paskaitų universitete (Bonnoj 10 semestrų maždaug 300 paskaitų vokiškai) ir kitur (suvažiavimuose, minėjimuose). Pereitais metais (1967) Z. Ivinskis paskelbė vokiškai vieną straipsnį iš mūsų Bažnyčios istorijos, kaip už Merkelį Giedraitį turėjo ilgai kovoti visa Lietuva, kad jis taptų Žemaičių vyskupu, o ne lenkas Voroneckis. Be to, 1967 Z. Ivinskis išspausdino studiją vokiečių k.: Die Entwicklung der Reformation in Li-

IRENA BAJORŪNAITĖ Šatrija

tauen bis zum Erscheinen der Jesuiten 1569. Be to, yra atidavęs į spaudą savo ilgesnę studiją: Litauen und die Sovjet-Union zwischen den beiden Weltkriegen. Ji pasirodys žurnale Forschungen zur Osteuropäischen Geschichte.

Gausūs yra Z. Ivinskio plunksnos darbai. Čia jų visų negalima nė išskaičiuoti. Jų dalis — knygos ir stambieji straipsniai — yra suminėti LE IX tome (200 - 201 psl.), kita dalis -naujesnieji sužymėti Baltų Instituto narių metinėse veiklos apyskaitose, paskelbtose "Com-mentationes Balticae" tomuose. Visa eilė Z. Ivinskio darbų, kaip jis pats sako, tebėra dar "staklėse".

Galime nuoširdžiai džiaugtis matydami, kad 60 metų amžiaus našta Z. Ivinskio pečiams anaiptol nėra sunki. Jis toks pat dinamiškas, energingas, pajėgus, kūrybingas, plataus užmojo, lakios minties, didžios ištvermės, atviros širdies, kokį mes jį pažinome prieš daugelį metų. Jis tarsi lenktyniauja su laiku, ir šis nespėja įbrėžti jame savo pėdsakų. Tokį jį randame ir šiandien savo 60 metų amžiaus sąvartoje beplušantį Lietuvos istorijos dirvonuose.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai