Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JOHN DEWEY —"PROGRESYVIOS MOKYKLOS" FILOSOFAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS PAŠKUS   
God help the world when He lets loose a bad thinker — Carlyle

Jau per 15 metų praslinkus nuo Dewey mirties, vis dar nesutariama, ar dėkoti Dangui už šį minties genijų ar prašyti pagalbos kovoje prieš jo idėjas. Dewey garbintojai ir šiandien jį vadina Amerikos Aristoteliu filosofijoje, Koperniku pedagogikoje, Lincolnu demokratijoje. Priešininkai lygina jį su Atila prie mokyklos vartų, Marksu ar Nietzsche, bandžiusiu palaidoti Dievą. Tačiau visi, Dewey sekėjai ir oponentai, pripažįsta jį jėga, su kuria reikia skaitytis; vadu, kuriam privalu nusilenkti arba pasipriešinti; mokytoju, kurį turime priimti arba atremti. Žodžiu, sutinkama, kad Šiaurės Amerikos filosofas paliko gilius pėdsakus šio krašto mokyklų struktūroje ir gyvenime. Norint bešališkiau įvertinti Dewey įtaką minėtose srityse, būtina suprasti bent pagrindinius jo filosofijos elementus biografinio konteksto šviesoje.

1. Biografiniai bruožai

John Dewey gimė 1859 daržovių pardavėjo šeimoje. Tie 1859 metai anglosaksų istorikų yra vadinami annus propheticus, arba annus fecun-dus. Tais metais Marksas išleido "Politinės ekonomikos kritiką", o J. S. Mill — "Apie laisvę". Tais metais pasaulio šviesą išvydo ir Darwino "Rūšių kilmė", pateikusi vieną iš pamatinių Dewey filosofijos prielaidų. Tais metais gimė ir "progresyvinės mokyklos" kūrėjas.

Dewey šeimoje viešpatavusi kalviniška nuotaika. Pats Dewey prisimena, kaip motina dažnai, net prie žmonių, klausinėdavusi jį ir jo brolį, ar kartais jie nenusidėję Kristui ir ar prašę Dievo atleidimo. Tos motinos religinės pastabos jam įkyrėdavusios ir drauge sukeldavusios kaltės jausmų.1 Vaiku būdamas, Dewey vaizdavęsis Dievą rūsčia būtybe su nepasitenkinamu įtarimu nuolat stebinčia jo veiksmus. Psichoana-listų aiškinimu, motinos perdėtas rūpestis sūnaus religija ir užgesinęs dar neįsiliepsnojusią tikėjimo ugnelę. Nors iš pradžių kolegijoje Dewey aktyviai reiškėsi studentų religinėj veikloj, betgi nesiekė gilesnio religijos supratimo nei ryžosi pilnesniam jai angažavimuisi. Po trijų metų aukštesniųjų  (graduate)  studijų J. Hopkins universitete (Baltimorėj) Dewey galutinai nutraukė ryšius su krikščionybe.

Jei kas ir kaltina Dewey motiną per griežtu religingumu, visi, kurie ją pažino, stebėjosi jos artimo meile. Ponia Dewey asmeniškai lankydavo miestelio skurdžius, organizuodama jiems pagalbą. Tokiu pasiaukojimu ji užsitarnavo Burlington (Vt.) visuomenės pagarbą ir meilę; ir veikiausiai bus pažadinusi savo sūnuje interesą paprastam žmogui.

Savo ilgame gyvenime Dewey dėstė įvairiose mokyklose, bet Čikagos ir Kolumbijos universitetai buvo pagrindinės jo darbo vietos. Čikagos universitete Dewey buvo įsteigęs vadinamą eksperimentinę mokyklą, kurioje bandė naują programą ir naujus mokymo metodus. Ten Dewey prisidėjo ir prie funkcionalinės-behavio-ristinės krypties formavimo psichologijoje. Kolumbijos universitete (Teachers College) praleidęs 25 akademinio darbo metus (1904-29), mokytojų mokytojas turėjo užtenkamai progos savo teorijų paskleidimui Amerikos žemyne ir už jo ribų (Azijoje). Čia jis užsiugdė stiprių savo pasekėjų filosofijoje (pvz. Sidney Hook) ir pedagogikoje (pvz. W. H. Kilpatrick).

Studentų pasakojimu, Dewey buvęs nuobodus dėstytojas, monotoniškas, migdantis kalbėtojas. Panašų įspūdį susidarys ir jo raštų skaitytojas. Sakiniai komplikuoti, gremėzdiški, sausi lyg mediniai. Dewey asmuo buvęs neimponuojantis, bet patrauklus: "švelnus, kuklus, kiek nedrąsus, tolerantiškas, visad bandąs oponento nuomonėje surasti pozityvių elementų".2 Betgi aristotelininkų ir tomistų Dewey patalogiškai nepakentęs.

Kiekybiškai Dewey priklauso prie produktyviausių filosofų. Jo parašytų knygų sąrašas siekia arti 40, straipsnių skaičius prašoka net 800. Ir geografiniu judrumu Dewey, atrodo, bus pralenkęs savo bendralaikius kolegas. Bene pirmas iš Amerikos liberalų Dewey atliko "maldininko" kelionę į Sovietų Sąjungą (1928); skaitė paskaitas Kinijoj, Japonijoj ir Turkijoj; gynė Trockį nuo Stalino apkaltinimų Meksikoje.

Freudo terminais kalbant, Dewey libidinė energija atrodė neišsemiama. Nežiūrint intensyvios sublimacijos filosofinėj kūryboj bei visuomeninėj veikloj, pirmajai žmonai mirus, Dewey, 88 metų senis vedė daugiau nei pusiau už save jaunesnę našlę. Tuo pačiu metu adoptavo dar du vaikus šalia jau turimų šešių. 92 metų sulaukęs Dewey mirė 1952, stipriai paryškinęs Amerikos dvasinį veidą.
2. Dewey filosofijos pagrindinės prielaidos

Vieną iš pagrindinių Dewey natūralizmo prielaidų galima būtų nusakyti šiapusiškumo terminu. Pagal Dewey žmogus dalijąsis esmiškai ta pačia prigimtimi su visa gyvūnija. Jis, kaip ir kiti žemės gyviai, esąs evoliucijos produktas, palenktas tiems patiems vystymosi dėsniams. Ši planeta ir jo esanti vienintelė tėvynė. Todėl žmogaus viltys ir aspiracijos, vertybės ir idealai, tikslai ir siekiai privalo čia, žemėje, prasidėti, čia išsiskleisti ir čia rasti savo atbaigimą. Nietzsches žodžiais, žmogus kviečiamas "prisiekti ištikimybę tik šiai žemei". Šiuo šiapusiškumo, arba gamtiškumo, principu Descarto dualizmą Dewey suvedė į Markso monizmą, t. y. dvasią pavertė medžiaga, žmogų — gyvuliu, sielą — kūnu. Tokiu būdu savita žmogiška funkcija, kaip protavimas, pasidaro lygi bet kokiai neurofiziologinei funkcijai, sakysime, virš-kinimui.3

Aplamai į protą Dewey žiūri kaip į įrankį (instrumentą), įgalinantį žmogų prisitaikyti aplinkos sąlygoms. Kaip, pvz., dantinmis kramtome maistą, rankomis jį paruošiame, kojomis judame (keičiame vietą) ir t.t., taip ir protavimu nugalime mūsų aplinkoj susidariusias kliūtis, kitaip sakant, sprendžiame problemas. Mąstymu, kaip ir kitais pojūčiais, reaguojame į aplinkos poveikius, nepajėgdami pažinti dalykų esmės. Bet toks pažinimo pasireiškimas yra savitas tik gyvuliams. Žmogus kaip protaujanti būtybė nesitenkina tik "problemų sprendimu", bet ieško tiesos dėl jos pačios. Dewey supratimu, tik idėja ar sprendimas, kuris veda prie uždavinio išsprendimo, yra tiesa. Nuosekliai Dewey pragmatinė pažinimo teorija užtveria kelią į ant juslinę tikrovę.

Visata ir žmogus joje natūralistui nesančios statiškos, uždaros sistemos. Besikeičianti tikrovė kiekvienu momentu vis kitaip atsiskleidžianti prieš mūsų akis. Neatbaigtas žmogus, aplinkos formuojamas, gyvena nuolatiniame vyksme. Todėl kalbėti apie absoliučias vertybes, nekintamus principus nuolat besikeičiančioj tikrovėj nesą jokios prasmės. Nuosekliai Dewey ir atsisakė svarstyti tokius klausimus, kuriais sielojosi Aristotelis, Tomas Akvinietis, Descartes, Kantas, Hėgelis ir kiti.

Suprantama, natūralizmo teorijos rėmuose nebelieka vietos nei Dievui, nei žmogaus nemirtingumui. Tradicinė religija (religija su Dievu) pakeičiama religija be Dievo, t. y. psichologiniu nusistatymu kurios nors žmogaus pasirinktos vertybės, pvz., sekso, atžvilgiu. Dewey savo filosofijoje krikščionybę pakeitė demokratijos surogatu.4 Demokratija, Dewey pabrėžia, "yra daugiau nei valdžios forma; visų pirma ji yra bendruomeninio gyvenimo bei jungtinės patirties paskleidimo būdas."5 Dewey demokratija — tai gyvenimo forma, kurioje mokslinis metodas pripažįstamas vienintele natūralia kasdieninių, praktiškų tiesų atskleidimo priemone. Tai gyvenimo tvarkymas, iššauktas momento reikalavimų ir paremtas to paties momento pripažinta tiesa, atsisakant nustatytų, pastovių principų. Iš individo perspektyvos žiūrint, demokratija pasireiškia kaimyno noru pagelbėti kaimynui, palinkimu dialogu spręsti ginčytinus klausimus, kylančius iš žmogaus bendravimo su žmogumi, noru tikėti svetimo žmogaus gera valia. Bendruomeniniu (socialiniu) atžvilgiu demokratija esanti daugiau etinis klimatas, suteikiąs individui galimai didžiausią laisvę. Ta laisve naudodamasis, visuomenės narys išmoksta angažuotis kitų gerovei, tuo būdu pasiekdamas ir savęs atbaigimo, žmogiškosios egzistencijos įprasminimo. Taip suprasta demokratija iškyla kaip žmogaus pastangų apogėjus sėti teisingumą, šienauti taiką ir gerą valią. Toks žmogaus gyvenimo būdas, Dewey nuomone, esąs "aukščiausias žmonijos idealas", žmogaus gyvenimo tikslas — religija.6 Tačiau žmogus neturi užmiršti, kad jis tik savo jėgomis privalo demokratijos idealą įgyvendinti. Jam tik vienam leista diriguoti Dewey demokratinį orkestrą. Dievui bilietą į šį koncertą demokratijos pranašas atsisakė parduoti. Juk Dievas, nebūdamas žmogaus patirties dalimi (t. y. moksliniu metodu prieinamas), esąs tik iliuzija. Subrendęs žmogus gi iliuzijomis negyvena. Pagaliau, įsileidus Absoliutą į natūralistinę visatos viziją, žmogus nustoja buvęs tiesos ir moralės mastu. O tai, Dewey nuomone, jau esanti Absoliuto diktatūra.

Pagrindinės Dewey filosofijos idėjos nepaliko dulkėti bibliotekų lentynose, bet buvo aiškinamos universitetų auditorijose ir diskutuojamos seminaruose. N. Roodkowsky,7 Kolumbijos universiteto alumno ir buvusio Dewey mokinio, liudijimu, religijos ir kultūros istorijos paskaitose į krikščionybę nebuvo žiūrima kaip į apreikštą religiją. Daugelis jos esminių elementų buvo laikomi mitais. Faktas, kad krikščionybės mokslas davė pagrindą individo vertei ir demokratijai, rūpestingai apeitas. Pažinimo teorijoje žmogaus protas buvo interpretuojamas materialistiškai teigiant, kad filosofiniame ieškojime tikrumo pasiekti nesą galima. "Man rodėsi, jei Vakarų pasaulis prarastų viltį surasti kažką amžino ir nekintamo būties, proto ir doros srityse, tai būtų lygu intelektualinio pralaimėjimo prisipažinimui prieš pirmyn žengiančią komunistinę pseudoreligiją, teikiančią Absoliutinės tiesos pakaitalą"8 — daro išvadą mūsų liudytojas. Sprendžiant iš paskirų kontaktų su "jauniausiais" "mokyklų mokyklos" absolventais, negalima sakyti, kad idėjinis klimatas nuo Dewey laikų ten būtų pasikeitęs. Šiuo metu loginio pozityvizmo, natūralizmo bei egzistencializmo minties srovės šiame krašte teka Dewey nurodyta kryptimi. Jos visos graužiasi po pamatais, kuriais remiasi šio krašto laisvės statula. Jos visos paneigia žmogaus teisių Davėją, į kurį Amerikos konstitucijos kūrėjai šventai tikėjo.

Vis dėlto pro Dewey minties šešėlius pasirodo ir skaidrios šviesos plyšiai. Pvz., girtinos Dewey pastangos užgrįsti prarają tarp dvasios ir medžiagos, nors ir nepriimtini jo pastangų rezultatai. Ne Amerikos filosofo sistemoj, o prancūzo mistiko Teilhard'o makrokosminėj sintezėj šis dualistinis plyšys pranyksta, nesunaikinus dvasinio principo. Dewey tvirtinimas, kad XIII a. scholastikos rėmuose nebegalima sutalpinti XX a. žmogaus patirtį, vis labiau pradeda pasiekti katalikų mąstytojų ausis. Keitimasis, vienas iš centrinių natūralizmo prielaidų, atrodo darosi neišvengiamu ir teistinėj metafizikoj. Evoliucija Dewey aiškina žmogų ir jį supančią tikrovę; evoliucija remiasi Teilhard'o sintezė ir vad. naujai besiformuojanti proceso, arba trijų dimensijų filosofija." Abu, natūralizmas ir tri-mensionizmas, evoliucijos dėsnį taiko ne tik fi-ziniam-biologiniam, bet ir psichiniam-dvasiniam pasauliui. Dewey teorijoje neduodama vyksmui nei pradinio, nei atbaigtinio taško. Nenurodoma nei tikslo, nei gairių į tikslą, viliantis, kad kiekvienas keitimasis turėtų reikšti naują žingsnį pažangos link. Tuo tarpu proceso filosofinėj vizijoj evoliucija turi pradžią ir pabaigą, Alfą ir Omegą. Tikrovės keitimasis gravituoja atbaigiamo taško, arba Omegos, link, jau pačiam pradiniam punkte, Alfoje, įgavęs pastovią pagrindinę kryptį. Teologinėj keitimosi perspektyvoje bandoma naujai aiškinti kai kuriuos teologinius klausimus: sielos sukūrimą, nemirtingumą, Inkarnaciją, aplamai gamtos ir antgamtės santykius. Atrodo, net ir etikoje prigimtinio įstatymo teorija šiandieninių socialinių mokslų šviesoje darosi daug suprantamesnė, priėmus evoliucijos postulatą. Bandymas žmogaus protinį pažinimą aiškinti besivystančios sąmonės šviesoje, pritaikant jį dogmų interpretacijai, taip pat vertas dėmesio.10

Pagaliau, rodos, ir Dewey "prisitaikymo" (adjustment)   hipotezė  leidžiasi lengvai perkeliama į teistinės žmogaus filosofijos rėmus. Gyventi iš esmės reiškia komunikuoti. Gyventi biologinėj plotmėj reiškia komunikuoti su biologine aplinka; išlaikyti sociopsichinei gyvybei, t. y. likti psichiškai normaliu, privalu bendrauti su žmonėmis; egzistuoti dvasinėj plotmėj būtina santykiauti su antgamtine tikrove. Dewey, priimdamas tik dvi pirmąsias gyvenimo "prisitaikymo" plotmes, žmogaus atbaigimą suveda į altruistines bendravimo formas, nukirsdamas tradiciškai priimtų vertybių piramidės viršūnę. Pagaliau, ar nevertėtų sutikti ir su Dewey pragmatine pažiūra, verčiančia filosofiją tarnauti gyvenimui? Užuot griežtai imitavus fizikos mokslus tikrovės aiškinime, ar nelabiau filosofas pasitarnautų žmogui, padėdamas jam susidaryti pasaulėžiūrą.
3. Dewey filosofija mokykloje

Būdamas nuoseklus mokytojų mokytojas, Dewey ir panaudojo savo filosofiją demokratijai nusakyti, t. y. žmogaus gyvenimo planui sudaryti, o mokyklą — jam įgyvendinti. Tikėdamas behavioristinės psichologijos dėsniu, laikančiu aplinką vieninteliu veiksniu žmogaus formavime, Dewey bandė mokyklas paversti mi-niatūrine demokratine bendruomene. Tokioj bendruomenėj gyvendamas, veikdamas ir planuodamas, vaikas savaime persisunksiąs demokratijos idėjomis. Tokioj mokykloj gravitacijos centrui nukrypus nuo dėstomo dalyko į mokinį, pasikeitė kiek ir mokytojo uždaviniai. Pirminė mokytojo pareiga pasidarė kiek galint daugiau pažinti savo mokinius ir leisti jiems kiek galint daugiau save išreikšti. Atrodo, kad mokytojai aplamai bus savo pareigas išpildę — išmokę pažinti mokinį. Visa tik bėda, kad mokiniai nebuvo linkę atlikti savųjų — išmokti skaičiuoti, rašyti ir skaityti. O mokinių noras "save išreikšti" kartais pasiekdavo tokį laipsnį, kad grupinį veikimą ir planavimą (mokymąsi) turėjo saugoti policijos patruliai mokyklos koridoriuose.

Kaip žinome, į Dewey demokratinę bendruomenę Dievas nebuvo įsileistas. Negalėjo Jis būti priimtas ir į miniatiūrinę mokyklos demokratiją. Juk, Dievą įsileidus, moralinė tiesa darosi nebe bandoma (eksperimentinė), apsprendžiama momento reikalavimo, bet pastovi ir nekintama. O tai, Dewey supratimu, reikštų demokratijos galą. Išvada aiški: jokia religija neprivalo būti dėstoma viešose mokyklose. Šį "demokratinį" nusistatymą vis dar bandoma pateisinti Amerikos konstitucija.

Išjungus galimus antidemokratiškus poveikius (pvz., šeimą, bažnyčią ir kt.) ir sekant Pavlovo dresūros dėsniu, vaikų mokymas demokratijos pasidarytų daug sėkmingesnis. Kai kurie Dewey sekėjai todėl ir tebereikalauja, kad visi amerikiečių vaikai lankytų viešąsias mokyklas, praleistų jose visą dieną, dvylika mėnesių per metus. Tokiu būdu mokykla pavirstų į didžiulę dirbtuvę, kurioje pro vienas duris įėjus mokyklinio amžiaus žaliavai pro kitas išeitų jau gatavas produktas — amerikietis, išpažįstąs demokratijos religiją. Nesunku, žinoma, numatyti, kad pra vedus tokį eksperimentą, auklėjimas baigtųsi žmogaus sunaikinimu.

Taip maždaug atrodo progresyvinės mokyklos teoretiniai pagrindai. Tačiau, kaip pats Dewey savo laiku nusiskundė, į tuos rėmus jo pasekėjų buvo įdėtas iškreiptos demokratijos paveikslas. Kaip ten bebūtų, šiandien "progressy-vinė" mokykla nebeegzistuoja. Daug jos klaidų, ypač po rusų sputniko pasirodymo, buvo ištaisyta, žinoma, pasiliekant pozityvius elementus, kaip neformalią nuotaiką klasėje, mokyklos ryšį su gyvenama aplinka ir kt. Deja, pati giliausia žaizda, vadinamasis pasaulėžiūrinis viešųjų mokyklų neutralumas, vis dar tebekraujuoja ir šiandien. Vis dar tebesilaikoma Dewey principo, kad "šalia dalyvavimo bendruomeniniame gyvenime, mokykla neturi jokio moralinio tikslo nei siekio".12 Žinoma, mokykla be aiškaus tikslo negali vykdyti prasmingo auklėjimo. Gi išaugti pilnutiniu žmogum reiškįa-susidaryti pasaulėžiūrą — surasti gyvenimo prasmę ir etinių vertybių pagrindą. Tai galima pasiekti, atsiremiant tik religine - filosofine žmogaus samprata. Dewey betgi "neutralią pasaulėžiūrą" remia moksline žmogaus sąvoka. Tačiau mokslinė žmogaus idėja tik sugrupuoja matuojamos tikrovės fenomenologinius reiškinius, nepajėgdama išspręsti specifiškai žmogiškų klausimų, kaip sielos nemirtingumo, laisvės, tiesos, meilės, žmogaus vertės, patriotizmo, ištikimybės ir t.t. Nesuradus šioms vertybėms intelektualinio pagrindo ir iš įsitikinimo joms nesiangažavus, žmogiškos dorybės virsta dresūra, kitaip tariant, iš aplinkos paimtais žodžiais be turinio. Taip suformuota sąžinė nepasiekia individo dvasios gelmių, bet pasilikdama paviršiuje plonu sluoksniu pridengia jo elgesį (super ego). Pakeitus aplinkos sąlygas ir panaudojus bausmės ir atlyginimo techniką, smegenų išplovimo pasisekimas darosi beveik garantuotas. Šią tezę bene ir bus patvirtinę amerikiečių kariai Korėjos karo metu pakliuvę kinų nelaisvėn. Palyginus su kitomis tautybėmis, amerikiečiai pasirodė mažiausiai atsparūs kinų propagandai ir mažiausiai solidarūs savo tarpe. Kinams nepavyko, pvz., nė vienam turkui išplauti smegenis, nei palaužti jų solidarumo. Psichologų sluoksniuose prieita išvados, kad "nepasaulėžiūrinis" mokymas ir buvęs vienas iš pagrindinių Amerikos karių neatsparumo priežasčių. Suprantama, būti geram piliečiui ir civilizuotam žmogui reikia išsiugdyti vidinį centrą, gyvą asmeniškos sąžinės šaltinį, iš kurio teka idealizmas ir kilnumas, paklusnumas įstatymui ir pagarbus kitiems draugiškumas, tvirtas savarankiškumas ir drauge atsižvelgimas į bendrą nuomonę.

Prie ideologinio Amerikos mokyklų ir, gal būt, visuomenės negalavimo prisideda vienaip ar kitaip ir kiti natūralizmo postulatai. Demokratija taip sulygino žmones, kad kraštas, atrodo, nebenori girdėti apie herojus, bet linksta garbinti paprastą žmogų (regulär guy), veikiantį grupėje. Įsileidus didelį žmogų į reguliariųjų tarpą, paaiškėja mažųjų menkystė. O sukasdieninus aplinkoje pasitaikančius genijus, mažieji gali patogiai savo kvailumą pridengti lygybės iliuzija. Tuo tarpu Arthur Schlesinger įspėja, kad jei tauta praras norą herojams ir pajėgumą jiems išugdyti, galimas daiktas, pasijus vieną sykį praradusi ir visa kita. Pagaliau galimai didesnės laisvės individui šūkis taip giliai palietė amerikiečio sąmonę, kad nesiryžtama jėgos pavartoti ir ten, kur ji viena begali sutramdyti sociopatinį "savęs išreiškimą". New Yorke (Bronx), pvz., mokytojai turėjo en bloc streikuoti, kad priverstų miestą duoti jiems policijos apsaugą nuo kriminalinio elemento. Laisvės ir dialogo principais vargu ar galima sustabdyti organizuotą ir sąmoningą Amerikos miestų deginimą. Aplamai demokratija nėra pajėgi išlaikyti viešą tvarką socialinio bei politinio sukrėtimo metu. Tokios negalios simptomai vis labiau ima rodytis ir liberalinės demokratijos filosofo tėvynėj.
4. Dewey filosofija kovoje prieš komunizmą

Amerikietiškos minties formuotojo įtaka nepasibaigė mokyklų mūrais; peržengusi krašto sienas, ji pasiekė net tolimą Aziją. Kinija buvo ta vieta, kur pragmatinis natūralizmas susitiko su dialektiniu materializmu veidu į veidą. Tarp šių dviejų ideologijų, komunizmo ir liberalinės demokratijos, kinų intelektualai pasirinko pirmąjį. Pagrįstai kyla klausimas, kodėl, atrodo, demokratiškai nusiteikusi kinų inteligentija susižavėjo Marksu o ne Dewey, komunizmu o ne demokratija. Norėdami rasti atsakymą, turėtume palyginti Dewey natūralizmo filosofiją su Markso dialektiniu materializmu, panagrinėti paties Dewey laikyseną komunizmo atžvilgiu ir ano meto kinų intelektualų pasaulėžiūrines nuotaikas.

Lankydamasis Sovietų Sąjungoje, Dewey buvo susidaręs įspūdį, kad sovietinis materializmas esąs tik skirtinga pragmatinio natūralizmo forma. Iš tikrųjų jis nedaug ir tesuklydo.

Savo teoriniuose pagrinduose tos abi sistemos yra labai panašios. Sutinka su tuo ir Sidney Hook (šiaip aiškus antikomunistas), bene autentiškiausias Dewey interpretatorius sakydamas, kad "labiausiai šiandien pasauly prasikišanti figūra, kuriame sutelkti patys geriausi Markso minties elementai, yra John Dewey".13 Palyginę tas abi sistemas, natūralizmą ir materializmą, nesunkiai rasime bendrų Markso ir Dewey minties elementų.

1.    Abiem, Dewey ir Marksui, lemiamos į-takos turėjo Hėgelis. Iš jo Amerikos mokytojas pasiskolino vyksmo principą, apribodamas jį tik biologinei evoliucijai. Iš jo išrinktosios tautos mąstytojas pasisavino dialektiką. Abu, amerikietis ir izraelitas, dvasios primatą Hėgelio filosofijoj pakeitė medžiagos primatu savo sistemose.

2.    Markso ir Dewey filosofijos yra ateistinės. Vienas ir kitas į religiją žiūri kaip į pažangos stabdį ir žmonių laisvės gniaužėją. Krikščionybės adresu abu naudoja panašią "terminologiją". Nė vienas iš jų nejautė pareigos savo teigimus apie religiją pagrįsti. Nė vienas ir nestudijavo krikščionybės autentiškų šaltinių, nors abu sakėsi esą mokslinio, t. y. objektyvaus metodo čempijonai.

3.    Kasdieniniame gyvenime nei Marksas, nei Dewey nerodė neurotinio ateizmo simptomų. Pats Dewey paskaitose taip atvirai religijos ir nekritikavo, kaip jo kolegos. Savo studentams jis pataręs religijų nereformuoti, bet leisti tylomis joms numirti, kad kaip socialinės senienos būtų padėtos į muziejų. Marksas, norėdamas į-tikti šeimai, vedė bažnyčioje ir kartais dalyvaudavęs religinėse apeigose (pvz. laidotuvėse).

4.    Markso ir Dewey supratimu, filosofija privalo tarnauti ne dykaduonių klasei, bet gyvenimui. Jos uždavinys esąs ne interpretuoti, bet pakeisti pasaulį. Taigi iš esmės abi tos minties sistemos yra pragmatiškos, tarnaujančios veiksmui. Ypač istorinis materializmas yra veiksmo teorija, sukurta veiksmui ir grįžtanti į veiksmą.

5.    Praeitis abiem filosofams yra vertinga tik tiek, kiek padeda suprasti dabartį. Abu nelinksta žiūrėti į praeitį iš tiesos perspektyvos. Tradicija ar net genijų kūriniai privalo būti nušluoti, jei jie priešinasi dabarčiai, t. y. natūralizmo ir materializmo kategorijoms.

Iš šių keletos bendrų prielaidų anaiptol neseka išvada, kad Dewey buvęs komunistas. Dewey atmetė komunizmą kaip nemokslinį socialinių klausimų sprendimą. Jis tikėjo į socialinę evoliuciją, ideologinę klasių kovą, ne į revoliuciją. Jis šventai respektavo žmogaus vertę ir laisvę. Kaip tik šitame taške amerikono ir izraelito keliai ir išsiskyrė. Vis tiek komunistai tiesioginiais ir aplinkiniais keliais bandė Dewey įtraukti į savo orbitą. Sidney Hook14 prisipažįsta, kad ir jis komunistų agentų buvęs viliojamas pereiti į jų bloką. S. Hook nuomone, komunistai norėję jį paversti tiltu, kuriuo būtų bandę parsivesti Amerikos Aristotelį. Nors Dewey atveju šis bandymas ir nepavyko, bet tas pats metodas tebenaudojamas ir šiandien marksistinei ideologijai artimesnių žmonių atžvilgiu.

Vis dėlto sovietų komunizmas nenustojo asmeniškai dominęs Amerikos filosofiją. 1928 grįžęs iš Rusijos, Dewey, savo intymaus draugo liudijimu,10 gėrėjosi Sovietų kalėjimais ir gyrė Lenino ir Trockio valdžios laimėjimus, laikydamas Sovietų Sąjungos "eksperimentą" įdomiu ir dėmesio vertu užsimojimu. Dewey buvo vienas iš pirmųjų Amerikos visuomenėje žymių žmonių, pasisakiusių už Sovietų Sąjungos diplomatinį pripažinimą. Kai Stalino teismas in absentia apkaltino Trockį, Dewey sutiko būti pirmininku kaltinimams ištirti. Nuo tada jis pasidarė antistalinistu.

Dewey nebuvo vienintelis dairęsis į Rytus. Roodowsky10 nuomone, tarp pirmojo ir antrojo pasaulinio karų promarksistinės nuotaikos buvę jaučiamos daugumoj Amerikos mokslo institucijų. Nemaža dalis inteligentijos palankiai žiūrėję į masines žudynes Rusijoje kaip į "didžiulį mokslinį eksperimentą". Visiško abejingumo kenčiantiems Rusijos žmonėms nebuvę galima pateisinti nežinojimu. Mūsų liudininko N. Roodowsky tvirtinimu, Amerikos dienraščiai nuo 1917 tiksliai informavo visuomenę apie ūkininkų likvidaciją, religijos persekiojimą, NKVD žiaurumus ir kitus bolševikų nežmoniškus veiksmus. Bet tam tikra gyventojų dalis, susidedanti daugiausia iš universitetus baigusių, atsisakė tikėti spaudoj paduotiems faktams. Šitokios "objektyvinės" laikysenos priežastis, Roodowsky supratimu, ir glūdinti ideologinėj giminystėj tarp anos grupės ir marksistinio komunizmo. Ta pati priežastis, reikia manyti, ir šiandien užmerkia kai kurių "moksliškas" akis prieš komunistiniam pasauliui nepalankius faktus.

Atrodo, kad ir filosofinė giminystė su Marksu bus gerokai pasunkinusi Dewey kovą už demokratiją Kinijoje. Paprastai natūralizmas, pašalinęs "senus dievus", sukuria dvasinę tuštumą, kurios pats užpildyti nebepajėgia. Iš pragmatinio natūralizmo išplaukiantis "demokratinis klimatas" neįstengia viešos drausmės sutrikimą suvaldyti, sudarydamas tuo būdu geras veikimo sąlygas agresyvesnėms ideologijoms. Kinijos pavyzdys, berods, tai ir patvirtina.

Šito šimtmečio pradžioje Kinijos politinis, socialinis ir dvasinis gyvenimas buvo giliai sukrėstas. Sugriuvus monarchijai ir pašalinus praeities tradicijas, pradėjo irti ir viešoji drausmė. Sunku buvo rasti naują politinę formą kraštui tvarkyti, bet Konfucijaus humanizmui pakaitalą suieškoti pasirodė sunkiausia. Kinų intelektualai dairėsi naujų vertybių, plačių vizijų, galinčių atskleisti kraštui šviesius ateities horizontus. Tokiu ieškojimo metu mokytojų mokytojas Dewey oficialiai buvo pakviestas į Kiniją. Čia prie merdinčio koloso ir sutiko Dewey Marksą, atskubėjusį su savais receptais.

Anuo metu stipriausia filosofinė srovė Kinijoje buvo angliškos rūšies pozityvizmas. Dauguma intelektualų buvo linkę išpažinti tik du dievus: mokslą ir demokratiją. Jiems rodėsi, kad Vakarų galybė išaugo tik mokslo ir technikos pagalba, nepagalvojant, kad krikščionybė padėjo pamatus Vakarų didybei. Pasisakydami prieš Konfucijaus humanizmą, jie neatsakingai kritikavo ir valdžią. Tokia laikysena visiškai atitiko Dewey Į ir Markso filosofijas, todėl ir jie noriai prisidėjo prie senosios tvarkos griovimo. Tačiau komunistai turėjo aiškius naujo statinio planus, gi Kinijos liberalai jų neturėjo, nei įvertino komunistų jėgos. Kai atėjo pasirinkimo valanda, Kinijos ligonis apsisprendė už Markso receptą. Kinų intelektualai daugumoje pasekė dialektinį materializmą. Pvz., žymus to laiko kinų mąstytojas Chen Tu-hsiu, kurį laiką žavėjęsis Dewey mintimis, vis dėlto vėliau tapo kinų komunistų partijos kūrėju ir jos politiniu ir ideologiniu vadu. Taip pragmatinis natūralizmas pralaimėjo prieš dialektinį materializmą.

Thomas Berry17 randa tris pagrindines ideologinio (ne politinio) šio pralaimėjimo priežastis. 1. Komunizmas pateikė integralinę dogmų visumą socialiniam gyvenimui išaiškinti. Gi Dewey turėjo tik nuolatinio prisitaikymo programą besikeičiančioms gyvenimo sąlygoms sutikti. 2. Komunizmas pasiūlė istorinio neišvengiamumo doktriną visuomenės rekonstrukcijai, tuo būdu parodydamas ne tik tikslus, bet įdiegdamas ir tikrumo jausmą. 3. Komunizmas intelektualams pavedė atlikti prof etinę misiją: jie turėjo ne tik skelbti naują pasaulį, bet ir vesti žmoniją į šį universalų civitas hominis. Pasisavintas Senojo Testamento mesianizmas ir ankstyvosios krikščionybės dinamizmas darė marksistinę ideologiją dar patrauklesnę.

Tokia ateities vizija kinų intelektualų, "palaidojusių Konfucijų", negalėjo nevilioti. Dialektinio materializmo pseudoreligija pirma laimėjo kinų intelektualų protus, negu komunistų armijos sumušė Čiang Kai-šeką.18 Gi Dewey pragmatinis natūralizmas tapo visai marksistinės filosofijos antplūdžio užlietas. Drauge su natūralizmu ir "progresyvinės" mokyklos bendrieji bruo žai buvo perkelti į komunistinės ideologijos rėmus.
Išvadinės pastabos

Šešiolikai metų praėjus po Dewey mirties, jo idėjos per mokyklas tebesisunkia į visas gyvenimo sritis. Taip pat ir grumtynės, kurios vyko Kinijoje tarp demokratijos ir komunizmo, tebevyksta Azijoje ir visame pasauly. Mūšio lauku virto visos žmogaus gyvenimo sritys: politinė, ekonominė ir ideologinė-dvasinė. Kinijos pavyzdys parodė, kad marksistinei ideologijai pragmatinis natūralizmas atsispirti negali. Dvasinėj tuštumoj darosi neveiksminga ir ūkinė gerovė. Šio šimtmečio ketvirtoj dešimty 70 nuošimčių komunistų vadų Kinijoje priklausė tur-tintajai klasei. Dvasinėj tuštumoj sumenkėja ir politinis efektyvumas. Paprastai, ideologijai subraškėjus, pradeda byrėti ir viešosios tvarkos fasadas. Tokiu atveju krašto įstatymus apsaugoti politiniu dialogu darosi vargu beįmanoma. Reikia pripažinti, kad ir krikščionybė, įvilkta į tomistinius - aristotelinius drabužius, vargu be-užpildo dabartinio žmogaus dvasinę tuštumą. Tačiau bandymai krikščioniškąją filosofiją išplėsti Teilhard'o vizija ir Dewey veiksmu teikia daug vilčių Vakarų ir Rytų grumtynėse.

1.    S. Hook, Some Memories of John Dewey, Commentary, Vol. 14 (Sept. 1952), 246.
2.    M. Eastman, Great Companions, New York: Farr-Strauss, 1959, 282-83.

3.    J. Dewey, Knowing and the Known, Boston: Beacon Press, 1949, 87.
4.    J. Dewey, Reconstruction in Philosophy, New York: Holt, 1920, 212-213.

5.    J. Dewey, Democracy and Education, New York: Macmillan, 1916, 101.
6.    J. Dewey, The Ethics of Democracy (University of Michigan Philosophical Papers, Second Series, No. 1, Ann Arbor: Andrews Co., 1888), 18.
7.    N. Roodkowsky, Marxism's Appeal for American Intellectuals, The Catholic World, Vol. 192 (1959).
8.    Ibid., 36.
9.    E. R. Baltazar, Teilhard and the Supernatural, Baltimore: Helicon, 1966, arba E. Fontinell, Reflections on Faith and Metaphysics, Cross Currents, Vol. XVI, (1966), 15-40.
10.    L. Dewart, The Future of Belief, New York: Herder, 1966.
11.    J. Dewey, Experience and Education, New York: Macmillan, 1951.
12.    J. Dewey, Moral Principles in Education, Boston: Houghton, 1909.

13.    Cituota iš Roodkowsky, ibid., 39.
14.    S. Hook, ibid.
15.    M. Eastman, ibid., 286.
16.    N. Roodkowsky, ibid.
17.    T. Berry, Dewey's Influence in China, in John
Dewey: His Thought and Influence, ed. J. Blewett, New
York: Fordham, 1960, 226.
18.    C. Brandt et al., A Documentary History of
the Chinese Communist Party, Cambridge: Harvard,
1952, 476, 478.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai