Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAPATYBĖS KRIZĖ KAIP JAUNIMO PROBLEMA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Romualdas Kriaučiūnas   
(Pasivaikščiojimas semantikos pelkėse)

Harvardo prof. Erik H. Erikson neseniai išleido knygą Identity: Youth and Crisis (New York: W. W. Norton and Co., 1968, 336 psl., $6.95. Nauja knyga, aktuali tema ir autoritetingas autorius stūmė su šia knyga susipažinti, o susipažinus pergyventi tam tikrą nusivylimą. Knyga, suskirstyta į aš-tuonius skyrius, iš tikrųjų yra Eriksono ankstyvesniųjų raštų rinkinys. Straipsniai, pasaulį išvydę 1946-1966 metais, kai kur apkarpyti, kai kur papildyti ir perrašyti, bet toks perdažymas jų dar nesuaktualina, nors pati tapatybės tema ir tebėra aktuali. Knygą skaitant pakartotinai reikia prisiminti, kad gyvenimas vyksta šią dieną ir šią valandą, o ne prieš keliasde-šimts metų. Tokią nuotaiką sukurti palengvina autoriaus apsistojimai ties filosofu Kantu, Amerikos pilietiniu karu, rašytoju Shaw, filosofu - psichologu James, Hamleto charakteriu ir niekad perdaug nenutolstant nuo Freudo.

Pats rašymo stilius yra sunkus, ištęstas ir semantiškai klampus. Blaškomasi tarp semiotikos, pragmatikos ir loginės sintaksės (R. Carnapo prasme). Semantinis klampumas bendrąja prasme jau yra beveik garantuotas psichoanalizės šalininkams, prie kurių priskirtinas ir Erikson. Laikydamasis psichoanalitikams būdingos tradicijos, jis pirmiausia jaučia pareigą išgirti Freudo išmintį ir tik tada, su tam tikru apologetiniu mostu, drįsta toliau jo dėstymą pratęsti, jį praplėsti. Turėdamas gilias šaknis psichoanalizės sąjūdyje, Erikson nesijaučia apribotas psichoanalizės žodynu ir terminologija. Jis nesibaido dorybės, ištikimybės, vilties, moralės ir etikos sąvokų, nors pagrindinė ir daugiausia linksniuojama sąvoka yra tapatybė.

Knygos įvade autorius įspėja, kad neduosiąs pilnutinio tapatybės aptarimo ir išnagrinėjimo. Cinikas čia pridėtų, kad žodis išlaikytas. Autorius atvirai prisipažįsta — ir tas prisipažinimas yra subrendusio žmogaus dorybė — kad juo daugiau jis rašęs ir mąstęs apie tapatybę, juo daugiau ta sąvoka tapusi nepagaunama ir išsikerojusi.

Pats "tapatybės krizės" termino nukalimas siejamas su autoriaus klinikine patirtimi antrojo pasaulinio karo metu. Erikson tada pastebėjo, kad dauguma psichinių pacientų nebuvo nei karo veiksmų išgąsdinti, nei šiaip simuliantai. Tačiau karo įvykių raidoje jie buvo praradę savo asmeninį tapatumą ir istorinį tęstinumą. Taigi, tapatybės krizė buvo pirmiausia pastebėta patologiniame stovyje ir tik vėliau buvo pervesta į "normalų" ir platesnį gyvenimą. Dabar teigiama, kad tapatybės krizės išgyvenimas yra normalus asmenybės brendimo tarpsnis. Erikson teisingai pastebi, kad paskutiniųjų dvidešimties metų patirtis rodo, kad daugelį klinikinių terminų pasisavino ne tik diagnostikai, bet ir tie, kurie tapo perdaug išdiagno-zuoti. Visa jaunosios kartos banga šaukia turinti tokią krizę, kurią vyresnieji savo laiku pergyveno tyliai, viduje ir dažniausia pasąmonėje. Autorius čia priduria, kad dažnai, kalbėdamas su studentais, jis jų klausia, ar pastarieji tapatybės krizės išgyvenimu skundžiasi ar giriasi. Kitoje knygos vietoje autorius vėl klausia: ar jaunuoliai prisipažintų pasimetusiais ir viešai taip elgtųsi, jeigu jie nežinotų, kad tapatybės krizę turi išgyventi. Nors ir neduodamas atsakymo į pasistatytą klausimą, jis implikuoja, kad perdėtas tapatybės krizės pabrėžimas yra šių laikų laikina mada.

Tapatybė formuojasi stebėjimu, mąstymu ir išgyvenimu ryšium su kitais. Dauguma tapatybę ugdo nejučiomis ir nesąmoningai. Tapatybė niekad nebūna pilnai atbaigta, nes ji nėra statiška, bet dinamiška. Paskutinio šimtmečio bėgyje trys vyrai — Darvinas, Marksas ir Freudas — negrąžinamai pakeitė pačios žmogiškosios tapatybės supratimą. Gi šiuo metu turime milžinišką Bombą ir mažytę Piliulę, kurios, nors nekontroliuo-damos mirties ir gyvenimo iš esmės, jau teikia galią spręsti, kam duotinas gyvenimas ir kas skirtina mirčiai.

Vidinė tapatybė susikuriama normaliai vystantis ir augant. Jaunuoliui svarbu patirti pilnatvę, jausti besirutuliojantį tęstinumą tarp vaikystės metų ir ateities vizijų. Patologiškais atvejais kalbama apie negatyvią tapatybę. Tačiau Erikson mato lygiagretų reiškinį didesniu mastu. Tai pirmus žingsnius bežengią didmiesčių nusikaltėliai, neturį stipraus ekonominio, tautinio ar religinio atramos taško, apie kurį galėtų austi pozityvią tapatybę. Neretai negatyvios tapatybės prisiėmimą paskatina ir užgrūdina mokytojų, teisėjų ir psichiatrų pažiūros ir nusiteikimai. Kita grupė jaunuolių, užaugę totalistinėse ar trapiose šeimose, ieško prieglobsčio radikaliose grupėse, kur maištavimo ir pasimetimo tendencijos yra laukiamos ir net pagerbiamos. Apsistodamas ties kartų santykiais, autorius pabrėžia, kad vyresnioji karta yra tiek pat reikalinga jaunosios kartos, kiek pastariesiems yra svarbu gauti įkvėpimo ir stiprybės iš vyresniųjų. Smulkiau paliesta ir juodųjų tapatybės klausimas. Sekdami juos supamos kultūros tradiciją, juodosios rasės rašytojai daugiausia savo sukurtų charakterių tapatybę aptaria negatyvia prasme, šiuo metu jau matome antrąją kolektyvinės tapatybės stadiją. Tai charakterizuoja tapaty-binis jautrumas ir perdėtas sąmoningumas.

Šalia jau minėtų stiliaus ir semantinių sunkumų, knygoje gvildenamų minčių dėstymas be patikrinamo parėmimo empiriniais duomenimis iš skaitytojo reikalauja daugiau tikėti negu suprasti, kad taip ir iš tikro yra. Erikson užuominos apie mokslinį metodą neįtikina, kad jis būtų pasiruošęs savo stebėjimus ir išvedžiojimus išstatyti eksperimentinei ugniai. Tačiau nereikia būti pranašu teigiant, kad netrukus eilė jo sąvokų bus ne tik moksliškiau aptartos, bet ir empiriškai pamatuotos.
Romualdas Kriaučiūnas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai