Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Lietuvių mitologija Wiecherto, Sudermanno ir Agnes Miegel kūryboje PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANATOLIJUS MATULIS   
Susipažinę vokiečių literatūroje su Ernst Wiecherto, Hermann Sudermanno ir Agnės Miegel raštais, pastebime vardų, kurie mus, lietuvius skaitytojus, maloniai nustebina. Kitataučiams, ir ypač vokiečiams, tie vardai atrodo lyg kokios magiškos formulės, atklydusios iš paslaptingos ir jiems svetimos poezijos. Iš tikro tai yra mūsų mitologijos palikti vardai ir jų metaforos. Minėtieji vokiečių rašytojai pasirinko juos portretuoti Rytprūsių gyventojų dvasiniams bruožams ir stengėsi jų alegorine pagalba pasiekti savo kūriniuose prasmingesnio ir dramatiškesnio intensyvumo. Lietuviams skaitytojams, be abejo, įdomu panagrinėti, kokiu literatūriniu pavidalu mūsų senovės mitai atsispindi minėtųjų vokiečių rašytojų prozinėje kūryboje. Taip pat verta išsiaiškinti, dėl ko tie lietuvių tautinės kultūros palikimai taip sudomino šiuos mūsų amžiaus žinomus vokiečių rašytojus ir kokiam estetiniam ar net filosofiniam tikslui jie buvo skirti.

Wiecherto, Sudermanno ir Agnės Miegel aprašomi M. Lietuvos lietuviai yra krikščionybės išauklėti žmonės. Tačiau jų kasdieniniame gyvenime randame aiškių pagoniško laikotarpio pėdsakų. Šitas dvigubas ir net vienas antram priešingas dvasinis siluetas be jokio konflikto darniai jungiasi jų gyvenime. Dėl to minėtieji vokiečių rašytojai vaizduoja lietuvius vieną kartą lenkiančius savo galvas prie krikščioniško kryžiaus, o kitą — keliančius rankas į betekančią saulę — religinį simbolį, išlikusį iš pagoniško amžiaus. Neturėtų tai mūsų stebinti, nes gi Lietuva buvo viena iš paskutinių pagonių tvirtovių Europoje. Net ir po oficialaus apsikrikšti-jimo XIV a. protėvių religija buvo jau per giliai įsišakojusi, kad krikščionybė būtų ją be vargo užkariavusi.

Ernst Wiecherto lietuviai nėra tokio fanatiško būdo, kaip Andreas Nyland romane Der Knecht Gottes Andreas Nyland (1925-26) ar Jo-hannes Karsten novelėje Die kleine Passion (1929). Jų krikščioniškas tikėjimas yra pagrįstas naiviu paprastumu. Jie tiki į Dievą ir Jo
---------
Dr. A. Matulis yra moderniųjų kalbų skyriaus vedėjas Purdue univ. Calumet Campus. Jis yra išspausdinęs veikalą Lithuanian Culture ln Modern German Prose Literature (1966). Dedamasis straipsnis yra paremtas šio reikalo vienu skirsniu.

valią be jokių filosofinių abejojimų ir vykdo savo įsitikinimus su tyliu, net vaikišku paklusnumu. Romane Der Knecht Gottes Andreas Nyland Wiechertas aprašo lietuvių šeimą, Jons ir Grita, priklausančius prie kryžininkų (Kreutzträger) sektos, kurios ženklas, savaime suprantama, yra kryžius. Tačiau krikščioniškas kryžius jiems simbolizuoja daugiau sunkią gyvenimo naštą, negu grynai dogmatines tiesas, kurių jie, nusikreipę į žemę, net nepajėgtų pakankamai suprasti. Dar įdomesnis Gritos samprotavimas apie piktas jėgas žmogaus gyvenimo sūkuryje. Jų egzistavimą Grita supranta ne kaip dalį kosminio plano, kilusio iš krikščionių Dievo rankos, bet kaip įsiterpimą senovės lietuvių likimo deivės — Laimos.1 Kai Andreas Nyland patenka į Bulcko šeimos tamsų tinklą, Grita nori jį įspėti dėl Laimos Fräulein Bulck asmenyje. Bet Laima jau yra įtraukusi Andreas Nylandą į erškėčiais dengtą kelią, ir jos rankai pasipriešinti jam yra per sunku. Ši mūsų likimo deivė meta savo šešėlį ir ant Martos Jeromin gyvenimo romane Die Jeromin-Kinder (1945-47). Ji kartą išgirsta Laimos beldimą ir yra įsitikinusi, kad ateitis atneš tik nelaimes. Nuo to meto Laima, kaip koks kerštingas miniatiūrinis dievas, pradeda valdyti visą Sowirogo kaimą, parūpindama jo gyventojams kiek galint didesnių nelaimių. Su užuojauta skaitytojas stebi žmones, stovinčius bejėgius prieš jos galią. Pagaliau sviedusi ugnį į šią jau tragedijos palaužtą vietovę, Laima ją lyg su pašaipa palieka. Iš visų šių poetinių epizodų aišku, kad Wiechertas įsivaizduoja mūsų likimo dievaitę turinčią tik nei-giamsa savybes. Tai neatitinka jos lietuvių mitologijoj palikto paveikslo. Pagal mūsų mitologiją, Laima, būdama gyvenimo kompaso sprendėja, nustato įvairių kontrastų dienas ir tuo būdu harmonizuoja šviesius ir tamsius tonus žmonijos likimo simfonijoje. Bet drauge turime pripažinti, kad žmonija nuo pačios pradžios žiūrėjo į įdeivintas likimo idėjas kaip į metafizines figūras, atnešančias daugiau nelaimių negu laimės.

Wiechertas šitą universalią mitologinę tradiciją palaiko, įtraukdamas į savo paskutinę novelę Missa sine nomine (1949-50) ir lietuviškas laumes, kurias jis pavadina "Nebelfrauen". Būdamos pusdievės, šios laumės turi dievų nemirtingumą ir žmogaus pavidalą. Bet savo veikloJe jos daugiau palinkusios į žemės reikalus, negu į dievų pasaulį. Nors yra moterys, tačiau joms nėra skirta gimdyti vaikų, dėl to jos nu-tačiusios prieš motinystę ir bando jai visokiais būdais pakenkti. Šioje novelėje Donelaitis jas kaltina dėl jo šeimos išardymo. Dėl jų jis nesusilaukė įpėdinio, dėl jų prarado savo vienintelę gyvenimo meilę Erdmuthe. Tačiau laumių ranka nebėra tokia fatališka, kaip Laimos. Patys Donelaičio žodžiai rodo, kad laumių galia pasibaigia ten, kur krikščionybė prasideda. Jos yra visiškai bejėgės prieš pasaulį, kurio centre žiba Išganytojo meilė pasimetusiai žmonijai. Wiechertas laumių aprašyme (panašiai kaip Laimos įvaizdyje) nepripažįsta joms jokių gerų ypatybių, tuo vėl nutoldamas nuo mūsų mitologinių įvaizdžių. Lietuviai laumes daugiau įsivaizdavo kaip gražias ir protingas moteris, iš kurių rankų plaukė žmogui turtas ir laimė.

Besekdami toliau, kaip Wiechertas vartoja mūsų mitologinius fragmentus, pastebime, kad ir jo romano personaže Jürgen Doskocil (Die Magd des Jürgen Doskocil, 1932) atsispindi kai kurios senovės lietuvių religinio gyvenimo liekanos. Vieną valandą Jürgen buria savo neturtingą bakūžę prieš piktas dvasias, kitą — tiki, kad "požeminiai" (Unterirdischen) augina ir saugo jo pasėtas avižas. Šitų "požeminių" mitologinis charakteris yra artimai susietas su mūsų Žemyna ir Žemininku,2 kurie buvo daugiau populiarūs Mažojoj negu Didžiojoj Lietuvoje. Be abejo, jie buvo gerai pažįstami ir Sensburgo apylinkėje, kur autorius praleido savo jaunystę. Čia jis greičiausia girdėjo įvairių pasakojimų apie jų magišką dalyvavimą Rytprūsių sodybų gyvenime. Sujungęs juos vienu vokišku "Unterirdischen" vardu, Wiechertas jais pasinaudoja sugyvinti Jürgen asmenybei. Be šio mitologinio atspalvio Jürgen liktų tik pilkas puslapinis milžinas, neįtikindamas savo egzistencija nei skaitytojo, nei pačio autoriaus.

Taip pat Jürgen charakterizavime aiškėja, kad rašytojas daugiau palinkęs į Jürgen pagonišką orientaciją, negu į jo krikščionišką nusiteikimą. Savo autobiografijoje Jahre und Zeiten (1949) Wiechertas aiškiai prisipažįsta, kad jis visuomet jautė švelnų linkimą "zu dem schönen Glanz des Heidentums",3 kuriam jis dalinai liko ištikimas ligi paskutinių savo kūrybos metų. Wiechertas susipažino su lietuvių mitologija jo tetos Veronikos dėka. Per jos ankstyvą įtaką jaunas Wiechertas palinko į jos keistą tikėjimą, susidedantį iš pagoniškų ir krikščioniškų segmentų. Jos artimas ryšys su aplinkine gamta, pripildyta dvasių ir burtų, uždegė rašytojo sieloje panteistinės filosofijos kibirkštį, kuri žymiai atsispindėjo jo gilioje meilėje  Rytprūsių  miškams. Laikydamas juos "Dievo pavidalu" (eine Form Gottes) ar "žaliuoju Dievu" (ein grüner Gott), Wiechertas net pavadina savo pirmą autobiografinį rinkinį Wälder und Menschen (1936) Žinodami autoriaus prisirišimą prie savo lietuvės tetos, galime prileisti, kad jis tetos pasakų repertuare girdėjo ir Medeinės mitą. Tai miškų dievaitė, senovės lietuvių globotoja, kuri kaip švelni motina saugojo savo tautą. Miškuose lietuviai rasdavo poilsį po sunkių dienos darbų ir apsaugą nuo netikėtai įsibrovusių priešų. Tai prisimenant, pasidaro daug aiškiau, kodėl ir Wiechertas dažnai bandė nuo šio pasaulio blogybių slėptis miškų gilumoje, kurioje jis pats ar jo sukurtos asmenybės rado sielos ramybės, nors ir trumpos. Jam miškai atrodė kaip žalia religinė auditorija, pripildyta amžinai gyvos gamtos simfonijos, kur pagonys ir krikščionys jautė intensyvesnį artimumą savo dievams.

Panašią į Wiecherto religinių idėjų mozaiką randame ir Hermann Sudermanno lietuvių aprašymuose. Krikščioniškas tikėjimas turi didelę reikšmę jų vaizduojamame ūkiniame gyvenime. Su malda jie pradeda ir užbaigia savo dienos darbus. Jų rūpesčio apgaubtos akys lyg visuomet seka dangaus skliautą. Iš ten jie tikisi Dievo pagalbos ir palaimos savo gyvenimo užsimojimams. Bet jų dvasinis charakteris slepia ir praeityje viešpatavusios pagonybės įtaką. Apysakoje "Die Reise nach Tilsit" Sudermannas įtraukia dvi lietuvių mitologijoje įdeivintas idėjas — Aušrinę ir Laimą. Pakartotinas Indrės Balčienės palyginimas su "Sonnentochter" rodo, kad rašytojas ją ir jos charakterį įsivaizduoja kaip patraukliai žibančią žvaigždę — Aušrinę. Šita žvaigždė turėjo nemažą reikšmę lietuvių ūkininkų gyvenime. Su jos pasirodymu ir nusileidimu horizonte jie pradėjo ir baigė savo laukų darbus. Vėliau Aušrinė pasidarė krikščionišku simboliu. Ji buvo žvaigždė, kuri rodė kelią pas užgimusį Kristų ir vėliau liko dangišku Švč. Marijos simboliu. Dėl to Sudermannas i lygina Indrę su "die katholische heilige Jungfrau". Indrės tragiškas gyvenimas priveda rašytoją iškelti ir kitą mūsų mitologinę deivę — Laimę. Čia jis jau ištikimiau, negu Wiechertas, laikosi lietuvių mitologinės tradicijos. Jis vaizduoja Laimę su geromis ir blogomis savybėmis. Indrės gyvenimo pradžioje ji atrodo kaip "die freundliche Göttin", o vėliau atsistoja prie Balčiaus šeimos likimo vairo jau mirties angelo pareigose. Per ją Indrė susigrąžina prarastą savo vyro meilę, bet užtat Laimė jį sau pasiima.

Be Laimės, Sudermannas atgaivina ir kitas senovės lietuvių deives — tai Milda, Magila ir Giltinė. Apysakoje "Jons und Erdme" Baltrušaitienė su pasigėrėjimu žvelgia į Ulelę, Smailiaus dukterį, ir priskiria jos grožį Mildai, meilės deivei. Jau Mildos vardas skelbia, kad jos mitologinę sferą gaubia tik šviesūs atspalviai. Etimologiškai Milda sietina su tokiais žodžiais, kaip "mildybė, mylavimas, mylista" ar "mylėti, mylėtinas, mylėjimas". Bet koks negatyvus bruožas šiai meilės deivei visai nepritiktų. Lietuviai apysakoje "Die Magd" taip pamilsta vokiečio Westphalio žmoną, kad ją lygina su deive Milda. Į jos dalyvavimą Marinkės vestuvėse jie žiūri lyg į pačios meilės ir gerumo deivės apsilankymą. Prieš pat jos atvykimą vestuvių puotos mitologinėje aplinkoje viešpatauja piktybės atstovė Magila. Gėrybių prikrauti stalai ir šeimininkių vaišingumas negali sugriauti jos piktų planų. Sudermannas Magilos mitologinį charakterį efektyviai įjungė į apysakos įtemptą atmosferą, kur blogos ir geros jėgos bando savo stiprumą žmogaus gyvenimo arenoje.

Apysakoje "Miks Bumbullis" sutinkame kitą, panašią į Magilą, mitologinę figūrą, kurios vardas gąsdina ir persekioja žmoniją nuo pat jos pradžios. Tai mirties deivė Giltinė. Sudermannas įtraukia ją išryškinti Miko charakteriui ir jo religiniam siluetui. Šiame pasakojime Mikas mato sapnuose mirusią Anikę ir nutaria, kad nepatenkinta Giltinė lyg iš keršto neleidžia Anikei tęsti amžino miego. Jis užsimoja pagoniškomis aukomis išpirkti iš Giltinės ramybę savo pamiltai globotinei. Bet jo aukos neatneša trokštamų vaisių. Mikas nenori suprasti ir pripažinti, kad pats mirties deivės charakteris yra būti nepasotinamai ir žmogaus prašymų nepasiekiamai. Praranda jis ir savo laisvę, beban-dydamas pasiekti tą šešėlių karalaitę. Pagrįstai Giltinės vaidmenį Sudermannas susieja su sapnų pasauliu. Juk sapnuose Giltinė bando pasikviesti sau gyvybių, ir žmones turi neatsakyti į jos šauksmą. Mikas, kaip ir daugelis lietuvių, tiki į sapnų orakulinę reikšmę. Juose jis stengiasi rasti tikrą Anikės mirties priežastį. Todėl Sudermannas į jo sapnų turinį įdeda ir raktą tai tragiškai paslapčiai išspręsti. Taigi, ir Sudermanno, kaip Wiecherto, lietuviai, nors ir krikščioniškai išauklėti, dar stipriai laikosi į-vairių pagoniškų sąvokų. Ten, kur krikščionybė sielų nepatenkina, jie jos ieško pagoniškame nusiteikime. Mikas nenori Anikės sielos atiduoti į krikščioniško, jam per tolimo ir nepasiekiamo dangaus globą, bet bando palaikyti su ja ryšius pagonišku keliu.

Agnės Miegel, aprašydama Rytprūsių gyventojus, nenutolsta nuo Sudermanno ir Wie-cherto. Rytprūsiams charakteringas tikėjimas, siejąs pagonišką ir krikščionišką spektrą, skaidriai atsispindi ir Agnės Miegel kūryboje. Apysakos, vaizduojančios modernių dienų lietuvius, ar aprašymai, siekią gilią M. Lietuvos praeitį, duoda rašytojai gerą progą pasekti senovės ir dabartinės religijos išsivystymą. Paskaitę pasakojimus "Landsleute", "Die Fahrt der sieben Ordensbrūder" ir "Meine alte Lina" mes, kaip ir autorė, jaučiamės liudininkais istorinio proceso, kurio pradžioje susitiko pagonybė ir krikščionybė. Kantraus laiko stumiamos, jos pamažu suartėjo, ir pagaliau gimė įdomus, heteroge-niškas tikėjimas, kuris, nors ir krikščioniškos dvasios valdomas, sentimentaliai įjungia ir senovės pagoniškus papročius. Agnės Miegel raštai yra lyg paminklas šiai Rytprūsių būdingai dvasinei orientacijai. Nėra nė vienos jos apysakos, kuri vienu ar kitu būdu neturėtų pagoniško elgesio aprašymo ar pačių pagonių dievų portretų reflektavimo.

Norint sužinoti lietuvių mitologijos populiarumą, tereikia suskaičiuoti tik mūsų senovės (tikrų ar tariamų) dievų vardus, sutinkamus Agnės Miegel veikaluose. Pati žymiausia vieta, savaime suprantama, tenka mūsų senam dangaus atstovui Perkūnui.4— Alegorinės apysakos "Die schone Malone" didesnė dalis ir yra skirta šiam mūsų dievui, kuris aplanko žemę pasirinkti sau žmoną. Jo antropomorfinį pavidalą aprašo vokiečių vaikai, kurių akyse išskaitome kartu ir baimę, ir susižavėjimą šiuo keistu, barzdotu "Undeutscher". Bet lietuviai apie Perkūną kalba daugiau su pagarba ir meile, negu su baime. Jie jį laiko savo "didžiuoju Tėvu", kuris savo globotinių niekuomet neapleidžia. Iš jo maldauja derliaus savo laukams ir pagalbos prieš savo priešus. Arčiau pažvelgę į Agnės Miegel aprašomą audros sceną, turime sutikti, kad rašytoja gerai interpretuoja Perkūno portretą, mūsų mitologijos paliktą, ir lengvai galime įsivaizduoti tą galingą lietuvių dievą bestovintį vežime, traukiamame dviejų ugninių žirgų. Po kiekvieno debesų užgavimo pasipila žaibų juostos po jo vežimo ratais. Vienu atveju jis sviedžia žaibus kaip bausmę už žmonijos piktus darbus, bet kitą momentą tas pačias deginančias vaivorykštes siunčia kaip savo meilės liudininkus. Todėl lietuviai tikėjo, kad žaibo nutrenktas žmogus turėjo būti Perkūno pamiltas, ir tas žmogus buvo laikomas ypatingoje pagarboje. Pasinaudodami šiomis mintimis, vokiečių skaitytojai gali geriau suprasti, kodėl šioje apysakoje Perkūnas ištiesia žaibinį kanalą savo mylimos žmonos susigrąžinimui į dangų.

Norint dar pilniau suprasti apysaką "Die schone Malone", reikia atkreipti dėmesį ir į žemišką Perkūno žmoną. Ji yra Magdalene, Georg H6xterio giminaitė, kuri paslaptingai pradingsta prieš pat savo vestuves. Prabėgus šimtmečiui, ji taip pat paslaptingai sugrįžta pas savo likusias gimines, bet jau su nauja ir mums simboliška pavarde — Malone Perkuhn. Kartu su jos atsiradimu grįžta ir laimė į Höxterio šeimos gyvenimą. Tai išpranašauta jau pačiame jos varde, kurio krikščioniškoji prasmė mums aiški. Bet šiuo atveju Agnes Miegel tą krikščioniškąją idėją susieja su senovės lietuvių tikėjimu, lyg norėdama skaitytojui priminti istorines dienas, kuriose Perkūno ranka artimai lietė žmogaus sielos gyvenimą. Verta pastebėti, kad Perkūnas pasiima atgal savo Malonę tą dieną, kurią krikščioniškasis pasaulis pasirinko paminėti Kristaus įžengimui į dangų. Tai vėl sutinkame dviejų tikėjimų mišinį. Pačiose lietuvių pagonių dievo ir vokiečių ateivių moteries vestuvėse rašytoja iškelia savo pritarimą ne tik religiniam, bet ir socialiniam junginiui iš senų ir naujų M. Lietuvos gyventojų. Pagal Agnes Miegel, šitas susijungimas su buvusiomis ir atneštomis tradicijomis sudaro naują M. Lietuvos gyventojų klasę, kuri nepriklauso nei grynai vokiečiams, nei prūsų palikuonims, nei lietuviams. Pagrindinė apysakos mintis: naujieji M. Lietuvos gyventojai gali darniai gyventi šalia vienas kito, nors jų papročiai, tikėjimas ir kalba yra taip skirtingi.

Be populiaraus lietuvių griaustinio dievo, Agnes Miegel į savo raštus įtraukia dar kitą lietuvių mitologinio pasaulio atstovą — Bang-pūtį. Kaip pats jo pavadinimas rodo, jo karalystę riboja nebe dangaus skliautas, bet jūros bangos. Apysakoje "Tine Sudaus Erzählung" rašytoja pasirenka Bangpūtį, nors ir neminėdama jo vardo, didesniam dramatiniam įspūdžiui. Šiame pasakojime Tinės tėvas su pagalbininkais ištraukia iš vandens nuskendusio jaunuolio kūną tradiciniam palaidojimui. Tą užsimojimą kiti žvejai laiko nusikaltimu Bangpūčio įstatymams, nes jie nelaukė, kol pats jūros dievas skenduolį išplaus į krantą. Už šitą drąsų žingsnį nepaklusnieji užsitarnauja mirties bausmę, kuri gali būti įvykdyta tik vandens pasaulyje. Dėl to po Tinės tėvo ir jo pagelbininko tragiško nuskendimo, jos brolis Franzas pakeičia savo paveldėtą amatą. Turime taip pat pastebėti, kad nuskendusiųjų kūnai turi būti surasti ir palaidoti, kitaip žvejai laiko juos pavojingais savo gyvybei. Iš visų šitų mitologinių - psichologinių niuansų galime spręsti, kad Agnes Miegel šioje apysakoje pagavo ir vieną pajūrio lietuviams būdingą bruožą, kurį vokiečiai vadina "vandens baime" (Wasserangst).

Agnes Miegel prozoje sutinkame dar ir kitų mažiau svarbių lietuvių mitologinių liekanų. Daugiau atkreipia skaitytojo dėmesį senovės lietuvių (kartu ir prūsų) gamtos reiškinių garbinimas akmenų, ugnies ir žalčių pavidalais. Noveletėje "Die gute Ernte" pastorius Henneber-ger prisimena žmonių pasakojimus apie "der heilige Stein" ir Heidendorfo "Schlangestein", bet, būdamas geras krikščionių dvasiškis, jis padaro porą pastabų ir palieka juos ilsėtis istorijos lapuose. Mūsų tautosakiniai šaltiniai dažnai mini, kad senovės lietuviai didelius akmenis laikė mitologinių deivių gyvenamomis vietovėmis. Inge Meidinger - Geise knygoje Agnės Miegel und Ostpreussen (1955) bandė įrodyti, kad šie akmenys buvo skirti mirusių dvasioms garbinti, bet jos teorija nesutinka su mūsų mitologijoje randamomis nuomonėmis.

Apysakos "Die gute Ernte" ir "Landsleute" rašytoja atskleidžia ir šventąją ugnį, kurios liepsna kilo pagonių dievų garbei. Daugely vietovių amžinai degė šventa ugnis, saugojama vaidilų ir vaidilučių. Kai kuriais atvejais senovės lietuviai net sukūrė savo vaizduotėje ugnies deivę, pavadinami ją Gabija, Gobija ar Gabieta.

Spręsdami iš visų šių Agnės Miegel aprašymų, turime pripažinti, kad nėra nė vienos progos, kur rašytoja, būdama pati pavyzdinga krikščionė, kritikuotų bet kokią lietuvių pagonišką tradiciją. Ji yra visuomet pasirengusi suprasti, kad tai yra natūralus ištikimumas mūsų protėvių religijai.

Baigdami šią trumpą Wiecherto, Suder-manno ir Agnės Miegel prozinių raštų interpretaciją, prieiname prie pagrindinės išvados: mūsų lietuvių mitologijos paliktus įvaizdžius ar artimai su jais susijusias idėjas šie vokiečių rašytojai teisingai atskleidė. Savaime suprantama, kiekvieno autoriaus literatūrinė, filosofinė ir psichologinė orientacija prisidėjo prie kai kurių mūsų mitologinių įvaizdžių paįvairinimo, bet tai nepakenkė jų pačiam pagrindiniam originalumui. Kaip lietuviams mums daug svarbiau, kad minėtieji vokiečių rašytojai ne tik asmeniškai mūsų tautinę kultūrą įvertino, bet ir drąsiai ją įtraukė į savo kūrybą. Tuo jie pabrėžė, kad mūsų tauta ir jos istorijos ugdyta kultūra yra užsitarnavusi užimti savo vietą literatūriniame pasaulyje.

1.    Laimą sutinkame dar ir šiuose Wiecherto raštuose: Ostpreussische Landschaft, Süddeutsche Monatshefte (1930), X, 576; Land an der Memel (Įžanga), Ein Memelbilderbuch (Berlin, 1935), arba Sämtliche Werke, X, 758.
2.    Yra įdomu palyginti "Unterirdischen" su Lauk-pačiu, Lauksargių, barstukais, mūsų žemyną — su ira-niniu Zamin ir graikų Semele.
3.    E. Wiechert, Jahre und Zeiten, Sämtliche Werke (1957), DC, 608.
4.    Perkūnas yra artimas ne tik latvių Perkuons, prūsų Perkonis ar Perkunos, bet kai kuriais bruožais indų Parjanyai, slavų Perunui ir hetitų Perunai.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai