Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GYVENIMAS, MIRTIS IR PAMIŠIMAS LYGIOMIS DALIMIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vytautas Dyvas   
JURGIS JANKUS: Anapus rytojaus. Romanas. Ateities leidinys. 1978, 296 psl.

Kas tai yra?
Romano pradžioje, bent keliose dešimtyse pyslapių, skaitytojai greitai atpažins J. Jankų, elegantišką pasakotoją ir painios intrigos audėją. Vėliau jie pradės maišytis, turbūt spartindami skaitymą, nes norės greičiau patirti savo sukrikimo priežastį ir knygos pamatus. Taip skubotai ir smalsiai versdami puslapius, paskęs rūke, nes pasakojimo tėkmė aplėtės, intriga suskils. Iš debesio išsikrapštys tik antru skaitymu, ir tai rūpestingai klijuodami trūkinėti pasinešusius įvykius, grįždami atgal tikrinti, kas kur priklauso.

Ši J.J. knyga į mūsų įprastinę beletristikos rikiuotę neįsijungs, ilgokai viena keliaudama. Joje įvykiai pulsuoja tarp dabarties ir ateities, ir "Anapus rytojaus" žeidžia tradicijas, proteguojančias tik dabartį ir žvilgsnius praeitin. Tai nėra fantastinis (mokslinės ar paprastos fantazijos veikalas, nes gyvenimas, žmonės ir įvykiai nuo kasdienos nenutols-ta. Pagrindinius veikėjus pirmyn ir atgal laiku gainioja ne jų pačių ilgai mąstyti ir prieiti sprendimai, bet neįprastas atsitiktinumas. Tai gal net psichologinio romano klasė netinka. Simbolizmu bei nuo tikrovės atitrūkusiomis ir niekados atgal ne-grįžtančiomis haliucinacijomis (kaip Mero "Striptizas") permirkytus romanus skiria modernizmo luoman, tačiau "Anapus rytojaus" haliucinacijos virsta tikrove. Šis J.J. romanas yra tuo modernus, kad ne toks, kaip kiti.

Prieš trejus metus iš Lietuvos gavau laišką. Literatūros mėgėjas klausė, ką aš galvojąs apie gyvenimą anapus gyvenimo. (Taip ir buvo parašyta!) Frazės nesupratau, aiškinausi su pažįstamais, ir turėjo praeiti kiek laiko, kol sužinojau. Pasirodo, buvo kalbama apie žmogaus pomirtinę būseną. Ši tema paskutiniu dešimtmečiu tapo populiari, paskelbta daug su ja surištų, vertingų ir šarlataniškų, knygų. Todėl nenuostabu, kad sulaukėme "Anapus rytojaus", vienintelio tos krypties darbo lietuvių kalba ir turbūt (mano žiniomis ir spėjimu) vieno iš keleto, transcendenciją liečiančių rimta literatūrine forma bet kuria kalba. Štai klasė, geriausiai tinkanti paskutiniam J.J. romanui, nors jame yra psichologijos, filosofijos, telepatijos, haliucinacijų, o Big Bill lieka simboliu, tokiu dideliu, kaip ir jo fizinė masė. Šis geras J.J. darbas, prieš penkmetį angliškai paskelbtas, šiandien gal net kino teatruose rodytųsi, kaip mistikos pilnas "thriller".
Ne vieną mūsų skaitytojų "Anapus rytojaus" neteisingai išvargins, nes prie fragmentacijos nesame pripratę. Bet kas jį įveiks, vertins.

Kelių savaičių istorija
 Romano veiksmas apima tik kelias savaites, pilnas gyvenimo, mirties ir pamišimo. Petras Miksa, pagrindinis veikėjas, vidurnaktį išėjo namo po darbo. Siautė baisi pūga. Turėjo bristi pusnimis ir, kaip jis pats pasakoja, "Kas keliolika žingsnių reikėjo sustoti ir, atsirėmus į sieną ar į stulpą, pailsėti. Nuo bridimo krūtinėje atsirado keistas spaudimas ir burnoje ėmė trūkti seilių. (Citatų skyryba visur palikta autoriaus — V.D.) Nenoromis galvon lindo mintis, kas būtų, jei taip susmukčiau sniege, vėjas užneštų, pravažiuojąs plūgas dar storiau užverstų, ir vėl atsirasčiau tik vieversiam sugrįžtant, jeigu tame krašte jie kada sugrįžta" (9 psl.)

Miksa susmuko, ir jį išgelbėjo praeinanti gailestingoji sesuo, juodaodė Klaudija. Ligoninėje nustatė, kad net širdis kelioms minutėms buvo sustojusi, bet, kai Miksa kitą dieną atgavo sąmonę, gydytojai rado jį esant beveik sveiką. Tačiau ligonis nejautė, kad jo sąmonė, ar net gyvybė, buvo nutrūkusi. Jam atrodė, kad viskas riedėjo be kliūčių, ir per kelias valandas, mūsų tikrovės laiku, prabėgo kelios dienos. Būdamas tame keistame stovyje, jis sutiko niekados nematytų žmonių, kurie realybėje egzistuoja, pergyveno Klaudijos mirtį. Bet šito dar neužteko. Jį ligoninėje ir vėliau, namo grįžus, kankino sapnai su haliucinacijomis. Jų metu Miksa matė ateities įvykius, tiksliai pasikartojusius tikrovėje, kaip savo daktaro nužudymą, susipažinimą su Klaudijos šeimininke, ir t.t. Aišku, pradėjo rūpintis ir galvoti, ar nesikrausto iš proto. "Visi žino, kad man širdis. Dabar tokia madinga liga, jog beveik garbė ja susirgti. Bet ne išprotėjimu. Gink Dieve, ne! Mirkyta virve nekapos, bet liežuvių užteks. Užteks ir tam, kuris išprotėjo, ir tam, kuris iŠ proto išvarė. Širdim galima susirgti ir iš geros valios, bet iš proto turi kas nors išvaryti ir turi už išvarymą atkentėti." (258 psl.)

Nuogąstauti buvo ko. Juk jis du kartus miražuose matė nužudytą savo išgelbėtoją, Klaudiją, kol šią tragediją pergyveno realybėje, miražus pakartojusioje. Matė, kaip Goldbergui nusuko sprandą, ir po trijų dienų tas įvyko.

Apie struktūrą
 Įvykių šokinėjimas iš dabarties ateitin, ypač jų grįžimas atgal, sukelia trūkčiojimus romano eigoje. Pasakojimas pirmuoju asmeniu taip pat neištaiso tėkmės. Nesant kur, bent sakiniu, autoriui įsiterpti, veiksmo sekimas komplikuojasi. Tai nei gera, nei bloga savybė, bet savybė. Pramoginis skaitytojas ja bodėsis, o naujenybių ieškotojas džiaugsis, rasdamas vietos savai vaizduotei. Pastarasis, jei pažįsta Mero "Striptizą", užtiks kiek panašumo pasikartojimuose. Tačiau "Striptizo" pasikartojimai, po keliolika puslapių besitęsią, buvo diktuoti pasirinktos formos ir romano simbolizmo. Jankui jų po kelis sakinius prireikė turiniui vystyti.

"Anapus rytojaus" galėjo baigtis 178 puslapiu, trečiuoju, jau tikru, Klaudijos nužudymu. Užteko miražų ligoninėje, namuose, sapnuojant ir budint. Tragedija, Miksos pergyventa įvairiuose stoviuose, įrodė, kad ne pasąmonė ar pamišimas jį kankino, bet dėjosi kažkas daugiau. Bet autorius, matyt, turėjo dar kažkokį planą. Gal norėjo įprasminti Rabesoną, vėliau tapusį Big Bill, ir jo meile Klaudijai pateisinti žudynes, nors Big Bill liko tik simboliu. Gal tolimesnėmis vizijomis, nuobodžiomis, stengėsi pratęsti ar paaiškinti keistą Miksos būklę. Tačiau atrodo, kad vėlesnės haliucijacijos ir net Gold-bergo mirtis mažai pridėjo, tik romaną pratęsė, o Miksos, jo žmonos ir klebono svarstymai apie "plotmę", t.y. apie būseną tarp gyvenimo ir mirties, truputį panuobodino ir iš skaitytojo atėmė progą jam pačiam pasipainioti šiuose klausimuose. Modernus romanas pradėjo aiškinti pats save. Seminarijos profesoriaus mintys taip pat galėjo likti už ribų.

Mirtis
Nors kasdien girdime apie mirštančius, bet savo pačių pabaigos neįsivaizduojame. Jei kada tai įvyks, mums dabar atrodo, bus ne natūralios tvarkos faktas, o kokios blogos įtakos, blogo žmogaus ar nelaimės vaisius. (Pagal E. Kuebler-Ross, "On Death and Dying", MacMillan, 1969) Pasąmonėje tikime, kad ne mirsime, bet tapsime aukomis. Toliau žengdami civilizacijon, labiau bijome galo. Net artimiesiems neleidžiame paskutinės valandos praleisti namų aplinkoje, bet juos tremiame į ligonines ar prieglaudas.

Dievą tikį pomirtiniu gyvenimu neabejoja. Kristus mažą amžinybės gabalėlį atskleidė savo atsimainymu, ir apaštalas Petras, ją išvydęs, sušuko: "Viešpatie, gera mums čia būti!" (Mt. 17,4) Netikinčiam skausmas žemėje neturi prasmės, mirtis yra išnykimas. Jei reikia mirti, teįvyksta tai be skausmo, o lavonus bandoma užšaldyti, kad kada nors, pažengus medicinai, juos atgaivintų. Bet ar jų neatsiras per daug, ar nereikės specialių, kyšius imančių komitetų, kurie spręstų, kam leidžiama atgyti?

Petro Miksos patirtis nebuvo išnykimas, ar nuostabi šviesa. Ta patirtis net visai jo nenustebino. Tai ašarų pakalnės aplinka, savi kambariai, arbata su romu, balti ir spalvoti žmonės. Miksa matė tik vieną skirtumą: ten nejaučiamai viskas greitai bėga, ir per kelias akimirkas jis spėjo sutikti naujų žmonių, būti liudininku žmogžudystės. Dienos susitelkė į minutes, ir šis bruožas, grįžus gyveni man. jį beveik sukvailino.

Yra žmonių, lietusių mirties skvernus, ir kai kuriems buvo leista pamatyti ateitį. (R. A. Moody, "Reflections on Life after Life", 1977.) Gal ir Miksa buvo toks laimingas, nors jis, grįžęs iš ligoninės, apie savo mirtį kalba ir mąsto dažnai. Autorius taip pat palieka skaitytojui teisę galvoti, kaip patinka, nebandydamas įrodyti, kas yra mirtis, kada ji vyksta, tik pasakoja keistus negandus, Miksą palietusius, kuriais galima ir netikėti. Tačiau J.J. dėsto rimtai, atsisakęs vaikams tinkamų paveikslėlių, kaip yra pasielgę kai kurie amerikiečių autoriai. (Pvz., R. Montgomery, "A VVorld Beyond", 1971.)

Gyvenimas
Ankstyvesniuose J.J. romanuose daugiausia sutikdavome energingus, ateičiai sutikti plačiai rankas išskėtusius žmones. Vėlesnieji sukasi apie ramius, subrendusius, gerus piliečius. Tokie yra "Anapus rytojaus Miksa, Mikšienė, klebonas, Rosi. Jaunesnieji (Klaudija, Big Bill), nors intrigoje stovi labai svarbiuose talkuose, negauna progos atsiskleisti ir pasisakyti, ką jaučia. Apie juos kiek sužinome tik iš kitų.

Miksa (panašus į Šarką iš "Ir nebepasimatėm", tik kiek jaunesnis yra išsilavinęs, bet daug nereikalaująs, paprastai besiverčiąs. Štai kaip jis pasakojasi apie savo darbą: Is" lengvo tvarkausi įrankius. Dienos darbininkai skirstosi namo, o naktinė pamaina rengiasi sėsti prie mašinų. Jie dar stoviniuoja ir pasakoja, kaip kuris išsikasė iš sniego. M -nedaug. Rytinei pamainai turia paruošti tris mašinas." (39 psl.)

Išauginęs vaikus ir juos išlydėjęs, namuose verčiasi tvarkingai. Skaitinėja, taisinėja namelį, su žmona pasmaguriauja vėžiais. Vaizdo apie aktyvumą už darbovietės ir namų sienų nesusidarome, nes,i matyt, jokio aktyvumo nėra. Iki keistos nelaimės jis turbūt nieko nesisielojo ir nieko nesiekė, nei visuomenė, nei religija, nei politika jam nerūpėjo. Bet žmonės jį mėgo, kaimynai, klebonas, net juodaodžiai, nes vasarošilčiai kailiai priešų neturi.

Mikšienė yra panaši į vyrą, švari, rūpestinga, tvarkinga: "Žmonos daiktų nenorėjau liesti. Ji sykį pasakė: 'Nenoriu, kad mano drabužius kas nors kitas nešiotų* " (16 psl.) "Grįžęs iš darbo buvau įpratęs dar valandą kitą pasėdėti, peržiūrėti laikraščius, paskaityti knygą, ir žmona man visada palikdavo ant radiatoriaus storas vilnones kojines ir juodus veltinius, su kuriais mėgdavau šliurki-nėti po kambarius." (14 psl.) Žmonos miegamasis buvo atviras, lova pataisyta. Visiškai taip pat, kaip kiekvieną rytą." (24 psl.) Tačiau Mikšienė retkarčiais taria ir tvirtą nuomonę, ko pas Miksą nematome. Štai ką sako apie baltų ir negrų santykius: "Argi mes ne visi iš to paties Dievo rankos. Gerai, Dievas gali kam nepatikti. Gerai . . . Tegu būnie. Ar mes ne visi iš tos pačios gamtos įsčių. Žemėje vietos turėtų dar visiems užtekti. . . . Bent prie mirties slenksčio turėtumėm suprasti, kad ne žmoniška ir net nežmoniška vienas kitą ėsti." (88 psl.)

Ne Miksai sudaro romano centrą, bet juos apsupę įvykiai, ir ne žmogus čia sprendžiamas, bet problema. Taigi veidai ilgam neįsirėžia, išskyrus kleboną, šalutinį veikėją. Jis lieka geru pažįstamu dėl savo paprastumo. Jau senas, besidomįs tik pa-rapiečiais, taip pat į aukštybes ne-siveržiąs. Jam užtenka kalbėti apie cigarą ir dovanotą gerą vyną. Net teologija mažai jį domina, nes viską jau yra supratęs: "Kai jaunas buvau, skaičiau ir aš. Skaičiau viską. Nuo švento Augustino, ligi Teil-hardo ir visų kitokių, kurių nė vardų neatsimenu. Vieni jų rašė gal įkvėpti Dievo, kiti velnio, dar kiti patys save įkvėpę plėšosi, o aš iš visko teišmokau tik vieną, kad visa teologija telpa keturiose evangelijų knygutėse." (210 psl.) Žmogus jam taip pat aiškus, todėl nė vieno nesmerkia: "Kai vienas kartais sėdžiu, paskendęs cigaro smirdėjime, nei iš šio nei iš to ateina toks atsiminimas ir pagalvoju: na, kam aš tą dariau. Bet, matai, kad žmogus jau toks. Kai daro, atrodo, jog kitaip ir negalima, tik paskiau, po daugel metų sumeti, kad paikas buvai. O gal taip ir reikia, žmogus gali save palyginti su pačiu savimi. Tada ir visi kiti darosi suprantamesni. . . . Numiręs, jau tik pelenas, dulkė. Dulkė esi, į dulkę ir pavirsi. Tik ne pats žmogus, ne dvasia, tik tas mėsos gabalas. Bet kol čia gyvenam, jis toks svarbus, kad per jį paties žmogaus dažnai nebematom." (214 psl.)

Klaudija yra taikinys, kurin sminga romano eiga. Tačiau negyvas, medinis taikinys. Big Bill yra šaudytojas, likęs nepažįstamas, neaiškus. Miksa su Mikšiene gaudo rekošetus ir kenčia.

Pamišimas
Pomirtinio gyvenimo įrodymas yra panašu į tiesioginį Dievo pažinimą. Bet tai paneigtų tikėjimą. Gyvenimas yra misterija, pomirtinė būsena yra misterija, ir nuo šių dviejų Miksai neranda vietos pasislėpti. Sapnuoti (ar nemiegant klajoti) ir vėliau tuos pačius įvykius matyti, smulkmeniškai ir pasikartojant tikrenybėje vystantis, yra ne juokas. "Supranti? Ji jau daugiau negu pusmetis po žeme, o aš su ja šnekėjau tik prieš kelias dienas." (182 psl.) Tokie reiškiniai varo iš proto, ir Miksa nuogąstauja: "Ką pagalvos daktaras? Žinai, kaip yra. Tuoj sakys, reikia psichiatro, o gal ir psichiatrinės." (183 psl.) Jokio atsakymo Miksai nesuranda, tik, įtempimą nešdami, guodžiasi: "Ką mes galime žinoti, kur tikrenybė, kur tik pasirodymas, ir kada pasirodymas paliečiamas, kada ne. Atsimeni, Kristus juk kaip pasirodymas, kaip miražas įėjo pro uždaras duris, bet kartu valgė ir net liepė netikėliui paliesti žaizdas." (294 psl.) Viso romano pasekmė — du ramius, gerus žmones apėmusi baimė, visą gyvenimą persekiosianti: "Ją raminau, bet save patį mačiau sėdintį nusmukusiomis rankomis kaip Klaudiją, kaip daktarą ir jutau, kaip širdį mėšlungis traukia į kietą kamuolėlį ir visą pila šaltas prakaitas. Baimė neišnyko. Ji nemirė. Jos niekas nepasmaugė, ir ji nežino nei durų, nei sienų. Argi ji būtų amžinesnė už nemarumą?" (296 psl.)

Bendri įspūdžiai
 J.J. pasakojimas yra panašus į tapybą, kurioje galima įžiūrėti ir smulkmenas. Pūga, fabriko aplinka,
miestas* negrų gatvelė, Klaudijos veidas, Rimšų namas lieka gerai pažįstami ne autoriaus didelių pastangų, bet talento dėka. "Mūsų namas senoviškas, ir virtuvės durys tebėra užrakinamos senu geležiniu raktu. Nors visa kita pakeitėm, bet raktą tyčia palikau. Tegu kas nors primena tuos laikus, kad durys buvo aukštos ir tvirtos, keliu neišstumiamos. pečiu neišverčiamos, bet užraktą galėjai per porą minučių atrakinti užlenkta vinim." (14 psl.) Perskaitę knygą galės ligoninę rasti, vėžių pirktis, dirbtuvės mašinas valdyti. Šios žinios ateis be vargo, bet kaip skaitytojo pramoginės kelionės po puslapius vaisiai. Romano kalba natūrali ir taisyklinga, nors neapsižiūrėjimu yra praslydę keletas grubumų, kaip "Jaukumas suėmė pabusti namie." (156 psl.) Tokių mazgų išvengia leidyklos, turinčios redaktorius. Pats autorius, tuojau spaustuvei atidavęs darbą, jame beveik viską žino mintinai, korektūrose skaito ne tik tai, kas parašyta, bet ir ką galvojo parašyti, todėl daug ko nepastebi.

"Anapus rytojaus" yra šviežias, geras romanas. Jis šiek tiek primena A. Bieliausko "Tada, kai lijo" (Vilnius, 1977(. Žinoma, šitie du vei-kalai turi visai skirtingus pagrindus ir yra gimę nesusisiekiančiuose pasauliuose. Tačiau abiejų skaityme reikia pristojimų, abiejuose pinai tikrovė su vaizduotės (J.J. atveju — nesuprantamų įtakų) padariniais. Pas J.J. silpną, ramią Klaudiją, juodaodę, persekioja milžinas negras Rabeson; Bieliauskas ant minkšto komunistėlio užsiundė bolševizme traktorių Daubarą.

Sunku nutylėti
Kita pastaba peržengs "Anapui rytojaus" aplinką, liesdama rašybą ir skyrybą. Ir čia bus kalbama ne apie "kalbos kultūrą", apimančią detales bet apie pagrindus, kurie ardom: apsileidimu. Neturėdami teisės individualiai kurti gramatikos ar sintaksės taisyklių, jaučiamės nemalonia kai mūsų institucijos — aukštos valdybos, komitetai, leidyklos — nepaiso jokių principų. "Klausimas" ir "klausymas" jau neskiriami, "libdamas" vietoj "lipdamas" nebado akių, kableliai raštuose iškrinka atsitiktinai. Šios taršos negalima pateisinti korektūros neapdairumu, nes ji nėra korektūros atliekos. Gyvenimas svetimame krašte kaltę mažina, bet jos neatleidžia. Lietuvių kalbos rašyba yra nesunki, o sintaksė dar lengvesnė. Prasilavinęs žmogus A. Šešplaukio paprastą sintaksės vadovėlį gali per mėnesį vakarais išmokti. O mes važinėjame gruodu, mėtomės, lyg nedrausmingi vairuotojai, leisdamiesi priešingos krypties gatvėmis, sukdami ten, kur negalima. Kas tokio! Niekas dėl to nežūva .. . Yra atėjęs laikas susidraus-minti ir pagalvoti apie "naujo sąjūdžio" kūrimą, kurio ideologiją sudarytų pagarba lietuvių kalbai.

Reikia džiaugtis, kad "Anapus rytojaus" visai neturi rašybos klaidų. Bet skyryba yra nedrausminga, veiksnį nuo tarinio izoliuojanti, sakiniui teisės nepripažįstanti. Visu romanu nusidriekęs šis netvarkingumas netinka gerai Ateities leidyklai.
Vytautas Dyvas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai