Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SAKRALINES ARCHITEKTŪROS KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Architektas EDM. ARBAS   
Aš žiūriu į naują bažnyčią kaip į tylios maldos ir dvasinio džiaugsmo vietą. Neapkrauta išorinių efektų, — dvasinės vizijos ir palaiminto džiaugsmo namai.
Le Corbusier

Ne architektūrinės formos saisto religines apeigas. Priešingai, Dievo namų apipavidalinimas turėtų išreikšti liturgines apeigas. Architekto uždavinys yra įsijausti ir sukurti tikinčiųjų dvasiniam susikaupimui patrauklią aplinką, atitinkančią religines apeigas, nes kitaip pati architektūra nustotų savo paskirties.

Šių laikų bažnyčios negali būti planuojamos, remiantis praeities šimtmečių tradicijomis. Tas reikštų praeities architektūrines formas ir nebeatitiktų dabarties žmogaus religinės dvasios. Tačiau, nors dvidešimtasis amžius jau baigiasi, kai kurios meno bei architektūros sritys dar nėra pagavusios to amžiaus dinaminės išraiškos impulso. Mokslas ir technika nepaprastu išradingumu įgalino žmogų atsipalaiduoti nuo žemės, pasiekti mėnulį, o suskaldytą atomą pajungti gyvenimui. Tai savo būdu atsiliepia ir religiniame žmogaus gyvenime.

Vatikano II susirinkimo bažnytinės liturgijos reformos, prigydamos visame pasaulyje, turės didelės įtakos ir į bažnytinį meną bei architektūrinę jo išraišką.
Reformuotoj liturgijoj kunigas laiko šventas mišias, veidu atsigręžęs į bažnyčią. Besimel-džiantieji su kunigu gieda ar atsako į jo maldas besimeldžiančiųjų tautine kalba. Pagal tai pagrindinis altorius turi būti laisvai stovintis, nuo sienos atitrauktas taip, kad kunigas, atlikdamas bažnytines apeigas, būtų veidu į žmones.

Pirmaisiais amžiais krikščionių bažnyčiose altorius irgi buvo atitrauktas nuo sienos. Pagal Senąjį Testamentą, primityvus altorius buvo sukrautas iš akmenų. Viršutinė dalis, reiškianti Paskutinę vakarienę, buvo paremta ant dviejų didelių granito blokų. Altoriaus pristūmimas prie sienos atsirado vėliau įvairių religinių ordinų ir vienuolynų įtakoj. Daugelis senovinių garsių bažnyčių Europoje turi laisvai stovinčius altorius, tarp jų yra ir Šv. Petro bazilika Romoje. Altorius yra bažnyčios centras.

Daugelis šių dienų bažnyčių projektuojama be jokio įsijautimo į reformuotą eucharistinę liturgiją, liturginių apeigų ryšį su moderniąja architektūra. Persvarstyti bažnytinės architektūros principams Amerikos Architektų Institutas (A. I. A.), bendradarbiaudamas su krikščioniškomis organizacijomis, 1965 Vašingtone suorganizavo architektų ir bažnytinių menu besidominčiųjų seminarą. O 1967 New Yorke buvo sukviestas tarptautinis religinio meno ir architektūros simpoziumas, dalyvaujant žymiems pasaulio teologams ir bažnytinio meno architektams. Šis simpoziumas diskusijose iškėlė gana įdomių pasisakymų sakralinių pastatų klausimu.

Keletas dalyvių pasisakė, kad nėra prasmės statyti religinio pobūdžio pastatų, jei jie tuo pačiu negalėtų tarnauti socialiniams, sveikatos ar mokslo reikalams. Arch. Patwant Singh, daugelio knygų autorius, mano, kad reiktų peržiūrėti milijonines išlaidas bažnyčioms, sinagogoms ar kitokio pobūdžio maldykloms, kai pasaulyje yra tiek daug skurdo ir žmogus yra užmirštas. Dar kitų buvo nuomonė, kad jau yra praėjęs laikas monumentalių, jėgą ir amžinumą simbolizuojančių bažnyčių, kurios kaip didingi paminklai dominuoja aplinką.

Belgas F. Debuyst, O.S.B., redaktorius meno žurnalo "L'Eglise", norėtų matyti bažnyčias kaip žmogaus kasdieninio gyvenimo dalį inkorporuotas į gyvenamus namus, bibliotekas, mokyklas ar panašiai susiliejančias su visa aplinka ir nereikaujančias ypatingo išsiskyrimo. Jis siūlė užmiršti specialias neosakralines vizijos formas, o daugiau dėmesio skirti vidinei išraiškai — dėmesio gyvenančiam žmogui, o ne daiktams.

Kitas belgų teologas kan. F. H. Houtart irgi mano, kad bet kurią vietą padaro sakralinę daugiau dvasinis įsitikinimas. Jo nuomone, kiekviena vieta gali pasidaryti šventa, jei ten atliekamos šventos apeigos, vis vien, kur tai į-vyktų: namie, sandėlyje ar kitos paskirties pastate.

Teologijos profesorius J. G. Davies (Birmingham, Anglija) cituoja futuristinės architektūros tėvo Antonio Saut'Elia mintį:
"Žmonija yra užmiršusi statiškai masyvinio monumentalumo vertę, jausmus ir meninį skonį praturtindama linijų lengvumu ir praktiškumu. Mūsų nežavi masyviai didingos katedros ar gladiatorių arenos. Mes esame žmonės puikių viešbučių, milžiniškų uostų, puikių greit-





bažnyčia Norvegijo (arch. J. I. Hovig)

Projektas bažnyčios, numatytos pastatyti Venecueloj Puerto Ordaz. Arch. — F. C. Batalla, C. Gulf nand ir M. Benaceraf

Tos pačios bažnyčios modelio vidus, nuėmus stogą

Benediktinų Marijos bažnyčios St. Louis, Mo., m| delis (arch. Kellmuth, Obata ir Kassabaum)

Nekalto Prasidėjimo bažnyčia Morrero, La. (arch. Curtli Ir Davis)

kelių, dengtų arkadinių prekyviečių. Čia kalba modernus sakralinis žmogus, ir aš esu su juo".

Pagal tai, prof. J. G. Davies išveda, kad Dievui ir žmonėms tarnaujanti bažnyčia nereikalinga prestižu dominuojančių pastatų.
Bet New Yorko žymus architektas Philip Johnson atmetė Singh, Debuyst, Houtart, Davies ir kitų pažiūras, kad "Eucharistiją galima atnašauti garaže ar sandėlyje, ir vieta pasidarys šventa", kad "altorių gali atstoti pora lentgalių". Jis teigė: "mano įsitikinimu, bažnyčia turi būti iš puikiausio marmuro ar kitos medžiagos. Bažnyčia savo paskirtimi turi išsiskirti iš kitų ją supančių pastatų". Jo suprojektuota Šv. Tomo universitetinė bažnyčia sudarė centrinį fokusą kitų pastatų kompozicijoj, ir kitaip negalėjo būti. Juk nė vienas kitas kraštas nėra tiek mažai davęs impozantinių sakralinių paminklų, kaip modernioji turtinga Amerika. Todėl jis ir reikalauja kolosalinių, žmogaus akį ir dvasią pakeliančių architektūrinių kūrinių, kurie įprasmintų Dievo žmogui duotą kūrybinę galią.

Religinės architektūros įprasminimas tik tuo atveju įmanomas, jei šiandieninėj visuomenėj yra darnus bendradarbiavimas ir pilnas religijos reikšmės supratimas. Kontraversinių formų ir simbolių į bažnytinę architektūrą įvedimo prasmė yra ne išsiskirti, bet parodyti žmonijai bažnyčios gyvastingumą, priimant meno evoliucines apraiškas. Tai gali padėti lengviau pasiekti dabarties jaunimą, uždegti jo tikėjimą jaunatviškumu, kad suprastų religijos prasmę šių dienų gyvenime ir Bažnyčios gyvastingumą mūsų laiko dvasioje.

Naujos išraiškos įvedimas Dievo namų apipavidalinime betgi nepaneigia tautiškumo. Priešingai, Romos katalikų liturgijos naujoji konstitucija pripažįsta ir skatina tautų kultūrinių tradicijų įgyvendinimą bažnyčių planavime bei jų meniškame apipavidalinime. Dievo namai turi turėti šių dienų modernią architektūrinę išraišką, glaudžiai susietą su reformuotos liturgijos reikalavimais, o ne praeities Bizantijos, gotikos, renesanso ar baroko išraišką.

Mūsų naujų bažnyčių, mokyklų ar vienuolynų išorės ar vidaus architektūriniame apipavidalinime taip pat turėtų  atsispindėti  mūsų tautiškai kultūrinis lygis. Todėl svarbu įtraukti į darbą savo turimas architektūrines pajėgas ir nelikti vien tik pasyviais aukotojais.

Reformuotoj liturgijoj siekiama bendruo-meniškiau atlikti eucharistinę auką Visatos Kūrėjui, ir tikintiesiems aktyviai dalyvaujant su kunigu mišių apeigose, o neliekant tik pasyviais stebėtojais. Pagal tai bažnyčios ilgis techniškai priartėja pločiui, jei įmanoma, su grindų nuolaidumu link altoriaus, o luboms kylant taip, kad virš altoriaus susidarytų mistiška fokalinė erdvė. Krikštykla talpinama vestibiulio centre, nes įsijungimas į mistinį Kristaus Kūną vyksta per krikštą.

Altorius ir krikštykla vestibiulyje turėtų būti ant tos pačios pagrindinės ašies su didžiuoju altoriumi, panaudojant irgi tą pačią medžiagą meninei išraiškai. Virš altoriaus įrengiamas stogelis, lyg vainikas, simbolizuoja Dievo Karalystę. Altoriaus kairėje įrengiamas pakėlimas — sakykla, panaudojant irgi tą pačią medžiagą, kaip ir altoriui, išreiškiant Dievo žodžio — Evangelijos artimumą Šv. Mišių aukai.

Altoriaus užpakalyje įrengiama mažoji Švč. Sakramento koplytėlė, su altoriumi laikyti Švč. Sakramentui taip, kad tabernakulis nebūtinai turi būti didžiajame altoriuje.

Taigi, reformuotos liturgijos principai architektūriniame apipavidalinime yra tokie: Dievo namai turi įgauti naujas gyvenamojo laiko formas su kultūriniu žmogaus pažangumu. Architektūrinis stilius bei simbolių meninės išraiškos turėtų būti išreikšta tautiškai moderniomis formomis. Bažnyčia ir vienuolynai istoriškai buvo pradininkai ir puoselėtojai meno srovių ir architektūrinių stilių, kurie mums šiandien kaip paminklai liudija tų laikų žmonijos kultūrinį lygį. Panašiai modernioji srovė turi palikti ateičiai antspaudą, pabrėžiantį mūsų sugebėjimą mąstyti ir kurti savitai, laiko dvasioje.

Keletas modernios bažnyčių architektūros įvairiuose kraštuose pavyzdžių parodo savitą tautinę kryptį planavime ir sakralinio stiliaus sprendime.

Architektūra yra kaip sustingusi muzika. Stiliaus proporcijų grožis pasirinktoj sąrangoj kalba į mus savo šešėlių žaidimu, medžiagų ir masių darna.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai