Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RENATA PDF Spausdinti El. paštas

Ištrauka iš apysakos "Tiltas virš Okeano"

Ji pakelia mano galvą, pakreipia, pilia šaukštuku vandenį. Jos rankos vėsios ir minkštos. Švelniai atguldo, kad neužgautų skaudančio peties. Atmirkęs liežuvis, ramiai tvinkčioja galva. Paveikslų chaosas nutolo; prie lovos stovi Renata, juodų plaukų apsuptu veidu.

—    Aš ir vėl ateisiu pasižiūrėti.
—    Ko?
—    Žinoma, tavęs. Ko aš daugiau žiūrėsiu?
—    Aš tau įkyrėjau . . .

—    Zenonai! Jei dar žodį apie tai, lupti gausi!
—    Taip. Žinoma. Tu visada tokia . . . Stipresnė už mane.
—    Tu nepaklusnus vaikas. Geras vaikas. Mano Zenonas . . .


Renata pasilenkia. Jos veidas pilnas liūdnumo, bet lūpos šypsosi. Ar ji tuo šypsniu mane ramina? Tada reikia priimti, kad ir dirbtiną, priimti už gera ... Ji visiems žmonėms nori gero, nori pagelbėti. Renata. Aš mėginu dėkingu žvilgsniu jai atsilyginti, bet akys nukrypsta į paveikslus. Akys pavargusios, kontūrai liejasi, bet aš juos matau širdimi. Prisimenu, kaip juos tapiau, kaip ieškojau ir kankinausi. Ieškojau linijų, rinkau šešėlius, kurie vis išbėgiodavo, atsirasdavo kiti, nereikalingi. Kontūrai buvo nepaklusnūs, kraipė mano mintis. Filomenos portretas. Laikau jį arti, kad ją nuolatos matyčiau. Bet portretu nesu patenkintas. Ne tokią Filomeną pažįstu. Švelnumas ir kietumas joje lygiai išsiskleidę. Švelnumas gailestingos širdies, bet kieta valia tiesino jos kelius, aiškius, kaip telegrafo stulpai mėnesienoje. Mėnesienoje, kai abu vaikščiodavom už miesto, nepakęsdami žmonėmis prigrūstų gatvių ir pasiilgę tyliųjų mūsų tėviškės alėjų. Filomena — švelnioji mano sesuo. Bet ji man buvo duona ir druska, kai alkau, kai buvau dvasia nuskurdęs. Ne, Filomenos veido nepajėgiau nupiešti, koks jis tikrai yra: pilnas gilaus mąstymo ir nušviestas spinduliuojančia meile. Paveikslai, portretai . . . Mano neūžaugos kūdikiai . . . Kodėl jus nuskriaudžiau? Buvo Filomenos vardadienis. Skubėk, skubėk! Baik portretą, reikia siųsti. Dovana turi pasiekti laiku. Ji lauks, ji gal tikėsis. Aš dar delsiau, dar nenorėjau atiduoti. Skubėk. Anas, užsakytas. Skubėk, užsakytojas laukia, užmokės, mums reikia pinigų . . . Neūžaugos mano vaikai ... Vargšeliai ... Aš kaltas, kas daugiau? — Renata žiūri į mane. Ji stebi mano kvėpavimą. Šypsena jau pasislėpė. Su rūpesčiu paima mano ranką, ieško pulso. Norėtų jį sučiupti, paspartinti. Paglosto mano veidą. Norėtų, kad jis būtų rausvesnis, kad atgytų, sujudėtų kraujo latakėliai. Visa tai matau Renatos rūpesčio įspaude ant jos veido. Mane apima geras silpnumas. Žvilgsnis blanksta. Nebematau jos veido kontūrų, tik tamsių plaukų gobtuvą. Paveikslai ant sienų nutolsta, tarytum ant manęs pykdami. Tur būt, bėga nuo manęs, gėdijasi savo kūrėjo. Koks aš kūrėjas, jei neįžvelgiau jų esmės? Aš juos luošinau, skriaudžiau. Žmonės gyrė portretus, savininkai buvo patenkinti. Ar aš jų gyrimu patenkintas? — Aš geriau žinau, ko norėjau ir ko nepadariau. O, kad sugrįžtų mano laikas! Palaukit, kai pakilsiu, bus kitaip. Dabar niekas manęs nepaskubins. Kūriniui reikia laiko. Reikia jį išnešioti, kaip motinai kūdikį Jei gimsta prieš laiką, būna neišsivystęs. Suluošintas. Renata stovi tiesi. Dabar matau ją visą, gražią, kaip marmuro statulą, bet nuolankiai pakreiptu veidu.

— Ačiū, Renata.

Ji linkteli galva. Ji nežino, kad tai ne už gurkšnį vandens, ne už veido paglostymą minkšta ranka, ne už pulso ieškojimą. Už mūsų ilgus bendrus metus.

Nes aš vis stačiau tiltą virš okeano, o Renata vaikščiojo žemėje ir vedžiojo mane, kaip vaikščioti pradedantį kūdikį. Tyliai užsidarė durys. Aš nebegirdžiu jos žingsnių. Ji žemės duktė, bet didelė siela pritildo žingsnių bildėjimą, kai reikia. Ji žino, kada.

Aš buvau klajūnas ant Ikaro krantų. Atsiskyrėlis, badautojas, svajotojas, girtas grožiu muziejuose ir gamtoj, girtas meile, kurios kvapas tik svaigino, bet kurios negalėjau atsigerti. Mano vienišos, vienišos valandos, kai kiti manė, kad esu draugų, gerbėjų būry.

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai