Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVILGSNIS Į DR. J. OCHMANSKIO LIETUVOS PRAEITIES TYRINĖJIMUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS PUZINAS   
II pasaulinis karas gerokai sutrukdė Lietuvos istorinių tyrinėjimų darbą. Daugumas iškiliųjų lietuvių istorikų pasitraukė į Vakarus, kur, kad ir sunkiomis darbo sąlygomis, laisvai gali tęsti savo tyrinėjimus. Deja, mokslinės laisvės neturi rusų okupuotos Lietuvos istorikai, kuriems privali vad. "marksistinė - lenininė metodologija". Kadangi "buržuazinių" istorikų pažiūros į savo krašto praeitį nepriimtinos okupantams, todėl nutarta pertempti Lietuvos istoriją ant "marksizmo - leninizmo mokslo" kurpalio. Tik 1953 m. pradėta ruoštis "Lietuvos TSR istorijos" leidimui. Teksto maketą, atspausdintą lietuvių ir rusų kalbomis, ėmė svarstyti ne tik istorikai, bet ir "respublikos mokslo darbuotojai, Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto ir Lietuvos TSR vyriausybės vadovaujantieji darbuotojai, TSRS Mokslų akademijos, o taip pat Baltarusijos, Latvijos, Estijos respublikų Mokslų akademijų mokslininkai . . . Nušviesdami lietuvių tautos istorinio vystymosi procesą, autoriai ir redaktoriai vadovavosi marksizmo - leninizmo mokslu, Tarybų Sąjungos Komunistų partijos Centro Komiteto nutarimais ideologiniais klausimais, Lietuvos Komunistų partijos VI, VII ir IX suvažiavimų nutarimais bei nurodymais ideologiniais klausimais, o taip pat lietuvių tautos kultūrinio palikimo vertinimo klausimais" (Lietuvos TSR istorija, I, Vilnius 1957, p. 3). Ir tik 1957 m. išspausdintas "Lietuvos TSR istorijos" I tomas, apimąs laikotarpį nuo seniausių laikų iki 1861 metų. II tomas (nuo 1861 iki 1917 metų) išėjo po šešerių metų — 1963 m., o III tomas (nuo 1917 iki 1940 metų) — 1965 m. Pastarajame tome nepriklausomos Lietuvos laikotarpis neatpažįstamai iškreiptas. Pabrėžtina, kad net patys sovietiniai istorikai dažnai objektyviau vertina  Lietuvos  istorinį  vyksmą,  negu komunistų partijos diriguojami Lietuvos Mokslų Akademijos Istorijos instituto vadovai bei bendradarbiai. Pavyzdžiui, istorikas V. T. Pašuto savo darbe apie Lietuvos valstybės susidarymą — Obrazovanije litovskogo gosudarst-va, Moskva 1959 (plg. platų knygos apibūdinimą: J. Jakštas, V. T. Pašutos naujoviškas Lietuvos valstybės pradžios aiškinimas. — Aidai, 1965 nr. 7, p. 295-304), kad ir remiasi marksizmo - leninizmo doktrina, kad ir neišvengia prorusiškos tendencijos, tačiau į daugelio Lietuvos valstybės genezės problemų svarstymą sugeba mesti ir rimto mokslininko žvilgsnį.

Iš kitų kraštų istorikų daugiausia lenkai nagrinėja įvairias Lietuvos istorijos problemas: vieni jas paliečia Lenkijos istorijai skirtuose darbuose, kiti — specialiose studijose. Iš Vakaruose atsidūrusių lenkų istorikų, kreipiančių dėmesį Lietuvos istorijai, paminėtini O. Halec-ki, H. Paszkiewicz, W. Wielhorski, o iš Lenkijoje gyvenančių — W. Kamieniecki, H. Low-mianski, J. Ochmanski, W. Semkowicz (m. 1949), S. Zajączkowski ir kt. Iš jų visų paskutiniuoju metu beveik visai Lietuvos istorijos studijoms yra atsidėjęs dr. Jerzy Ochmanski. Čia ir pabandysiu bent bendrais bruožais supažindinti "Aidų" skaitytojus su jo darbais.

Dr. Jerzy Ochmanski yra jaunas lenkų istorikas (g. 1933 gruodžio 4), 1951-1955 m. studijavęs Poznanės universitete ir 1960 m. ten gavęs daktaro laipsnį. Nuo 1963 m. jis yra Poznanės Adomo Mickevičiaus vardo universiteto docentas. Lietuvos istorijos tyrinėjimams atsidėjo nuo 1955 m. Jo mokslinis vadovas — to paties universiteto profesorius Henryk Lovmianskis, iki 1939 m. buvęs Vilniaus universiteto docentas, parašęs daug darbų iš Lietuvos istorijos, iš kurių pats žymiausias — Studja nad początkami spolescenstwa i pahstwa litevvskiego, 2 tomai, 1931-1932. Kad galėtų naudotis ir lietuviška literatūra, J. Ochmahskis yra išmokęs lietuvių kalbos. Štai jo svarbesni darbai chronologine eile.

W kwestii agrarnego charakteru miast W. Ks. Litewskiego w XVI w. (Apie Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos miestų agrarinį pobūdį XVI amžiuje). — Studia Histórica w 35-lecie pracy naukowej Henryka Lowmiañskiego, War-szawa 1958, p. 279-294. Šiame darbe J. Och-mañskis nagrinėja Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos XVI a. miestų ir miestelių ūkines bei socialines skirtybes, miestelių agrarinį pobūdį, prekyviečių struktūrą didesniuose miestuose ir miesteliuose, feodalų rūpinimąsi naujų miestelių kūrimu (ypač smuklės buvo svarbus valdovų pajamų šaltinis).

La grande reforme agraire en Lituanie et en Ruthénie Blanche au XVI-e siėcle (Didžioji agrarinė reforma Lietuvoje ir Gudijoje XVI amžiuje). — Ergon, t. II. Warszawa 1960, p. 327-342. Straipsnyje iškeliama reikšmė Žygimanto Augusto valakų reformos Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje, kalbama apie valstiečių dirbamos žemės išdalijimą valakais (valako dydis 21,3 ha), apie trilaukės žemės ūkio sistemos išplėtimą (vienas laukas skiriamas žieminiams javams, antras — vasariniams ir daržovėms, trečias — pūdymui), girių naudojimo nustatymą, naujų kaimų kūrimą ir kt. Žemės reforma gerokai padidino valdovų pajamas, nes valstiečiai buvo apdėti mokesčiais ir apsunkinti kitokiomis prievolėmis.

Problematyka badán dztejów Litwy feudal-nej we wspólczesnej historiografii litewskiej (1945 - 1959) (Feodalinės Lietuvos istorijos tyrinėjimų problematika dabartinėje lietuvių istoriografijoje, 1945-1959 m.;. — Kwartalnik Historyczny, nr. 4, 1960, p. 1165-1180. Autorius nesutinka su dabartinėje lietuvių istoriografijoje įsigalėjusia pažiūra feodalinės santvarkos klausimu. J. Ochmanskio manymu, IX a. negalima laikyti feodalinės santvarkos pradžia Lietuvoje, nes čia iki XII a. imtinai dar tebevyravusi gimininė epocha. Feodalizmas Lietuvoje galutinai išsivystęs nuo 1386 m. lenkų - lietuvių unijos.

Organizacja obrony w Wielkim Księtivie Li-tewskim przed napadami Tatarów krzymskich w XV-XVI wiéku (Gynybos organizacija Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje prieš Krymo totorių antpuolius XV-XVI a.). — Studia i Mate-rialy do Dziejów Wojskowosci, t. V, 1960, p. 349-398. Apibūdinami Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos kariniai ir politiniai santykiai su Krymo totoriais XV-XVI a.

Dzieje Litwy w pracach wspôtczesnych his-torykôw polskich (Lietuvos istorija dabartinių lenkų istorikų darbuose). — Rocznik Bialostoc-ki, t. II, Bialystok 1961, p. 451-458. Autorius trumpai apžvelgia darbus lenkų istorikų, rašiusių Lietuvos istorijos klausimais II pasaulinio karo metu ir po jo. Susidomėjimą Lietuvos praeities problemomis liudija čia duodamas ilgas tyrinėtojų sąrašas: S. Aleksandrowicz, J. Anto-niewicz, S. Arnold, J. Bardach, F. Bujak, S. Herbst, Z. Kaczmarczyk, W. Kamieniecki, A. Kamihski, S. Kasperczak, A. Kersten, S. Kie-niewicz, J. Kopahski, S. Koscialkowski, S. Ku-czyhski, W. Kula, T. Lepkowski, K. Lepszy, J. Leskiewiczowa, B. Lesnodorski, H. Lowmiahski, E. Maleczyhska, J. Morzy, J. Ochmanski, J. Oku-licz, H. Paszkiewicz, W. Pociecha, B. Podoski, J. Puzyna, J. Sawicki, W. Semkowicz, Z. Skwar-czyhski, K. Tymieniecki, E. Trillerôwna, A. Wawrzynczyk, Z. Wdowiszewski, A. Wyczahski, W. Wielhorski, J. Wisniewski (lietuvių kilmės J. Vyšniauskas), B. Wlodarski, S. Zajaczkowski ir kt.

Rolnictwo na Litwie feudalnej w éwietle nowszych badan (Feodalinės Lietuvos žemės ūkis naujų tyrinėjimų šviesoje). — Kwartalnik Historii Kultury Materialnej, nr. 3, 1961, p. 819-826. Aptariama naujausia literatūra tuo klausimu.

Renta feudalna i gospodarstwo dworskie w dobrach biskupstwa wilenskiego od konca XIV do polowy XVI wieku (Feodalinė renta ir dvarų ūkis Vilniaus vyskupijos žemėse nuo XIV a. galo iki XVI a. vidurio). — Zeszyty Naukowe Uniwersytetu im. A. Mickiewicza. Historia, nr. 5, 1961. Ištraukos iš J. Ochmahskio plataus darbo apie Vilniaus vyskupijos latifundijas, išsp. 1963 m.

Uwagi o litewskim panstwie wczesnojeudal-nym (Pastabos apie Lietuvos valstybę ankstyvojo feodalizmo laikotarpyje). — Rocznik Historyczny, t. XXVII, 1961, p. 143-160. Plačiai apžvelgiama V. T. Pašutos knyga Obrazovanije litovskogo gosudarstva, Moskva 1959.
Noms des terres lituaniennes au XIH-e siècle (Lietuvos žemių pavadinimai XIII amžiuje). — Lingua Posnaniensis, t. IX, 1962, p. 169-174. Rašoma apie Lietuvos žemes — Lietuvą, Nalšią, Deltuvą.

Uprzywiliejowanie gospodarcze košciola ka-tolickiego na Litwie w sredniowieczu (Lietuvos Katalikų Bažnyčios ūkinės privilegijos viduramžiais). — Roznik Dziejôw Spolecznych i Gos-podarczych, t. XXIII, 1962, p. 89-108. Remdamasis istoriniais šaltiniais, autorius nagrinėja klausimą, kaip Lietuvos valdovai aprūpindavo Katalikų Bažnyčią žemėmis ir kitomis privilegijomis.

Struktūra įeudalnej wlasnosci ziemskiej na Podlasiu w XVI w. (Feodalinės žemės nuosavybės struktūra Palenkėję XVI amžiuje). — Acta Baltico-Slavica, 1, Bialystok 1964, p. 157-163. Analizuojama feodalinės žemės nuosavybės struktūra Palenkėję, iki 1569 m. įėjusioje į Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos sudėtį. Išvedžiojama, kad Palenkėję XVI a. paskutinėje ketvirtyje būta 243.000 gyventojų, jų tarpe 133.000 valstiečių, 43.000 miestiečių, 65.000 bajorų ir 2000 dvasininkų. Prieš 1536 m. karališkosios žemės sudarė 21,4 proc, bajoriškosios — 74,1 proc. ir bažnytinės — 4,5 proc.

Historiografía odrodzenia narodowego Lit-wy (Lietuvos tautinio atgimimo istoriografija). — Kwartalnik Historyczny, nr. 3, 1964, p. 737-751. Plačiai apžvelgiama literatūra, nagrinėjanti Lietuvos tautinį atgimimą.

Z dziejów wspólpracy polityczno-kulturalnej Polaków i Litwinów w koncu XIX i na począt-ku XXwieku (Iš istorijos lenkų ir lietuvių politinio - kultūrinio bendradarbiavimo XIX a. gale ir XX a. pradžioje). — Rocznik Olsztyñski, t. IV, 1961-1962, Olsztyn 1964, p. 367-382. Čia rašoma apie lietuvių Liudviko Janavičiaus, Jono Šliūpo, Vinco Kudirkos ir Mikalojaus Čiurlionio ryšius su lenkais ir apie lenkų Felikso Dzieržynskio (čekisto), Tado Wrublevskio ir Liudviko Krzywickio ryšius su Lietuva.

Weneckie początki Litwy (Venetiškieji Lietuvos pradmenys). — Acta Baltico-Slavica, 3, Bialystok 1966, p. 151-158. Čia autorius iškelia naują lietuvių kilmės teoriją. J. Ochmañskis pasisako prieš šių dienų archeologijoje vyraujančias pažiūras baltų, kartų ir lietuvių, etnogenezės klausimu. Esą, archeologai neatsižvelgia į kalbinius bei istorinius šaltinius ir etnines problemas sprendžia labai paprastai: seniausia etnine grupe laikomi suomių - ugrų kilmės žmonės (sukinės keramikos kultūra), II tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje didžiuliuose rytinės ir vidurinės Europos plotuose išplitę indoeuropiečiai (virvelinės keramikos kultūra), viena indoeuropiečių atplaiša, aptinkama tarp Baltijos, aukštutinės Volgos ir Okos, laikoma prabaltais, žalvario amžiuje (XVI-VI a. pr. Kr.) jau susiformavę rytiniai bei vakariniai baltai (vėlyvesniųjų lietuvių, jotvingių, prūsų ir latvių protėviai) ir vėliau iki pat istorinių laikų pradžios susekamas nenutrūkstamas kultūrinis bei etninis tolydumas. J. Ochmañskis, remdamasis savo mokytojo H. Lowmiañskio hipotezėmis, išdėstytomis veikale apie Lenkijos pradmenis (Początki Polski, t. I, 1963), dar kiek platėliau išvysto tą naują lietuvių kilmės teoriją. J. Ochmañskio išvados yra šios. III-II tūkstantmečio pr. Kr. sąvartoje vėlyvesnėse lietuvių žemėse gyvenęs nedidelis skaičius suomių-ugrų kilmės žmonių. Apie 1800 pr.Kr. su pirmąja indoeuropiečių banga atvykę venetai, atskira etninė grupė, skirtinga nuo slavų ir baltų; jiems būdinga virvelinė keramika ir nedegintų mirusiųjų laidojimas. XII a. pr. Kr. Lietuvą pasiekę indoeuropiečiai-baltai. Jų atvykimą liudijąs brūkšniuotosios keramikos pasirodymas ir mirusiųjų deginimo paprotys. Ilgą laiką venetai gyvenę kartu su baltais. II-V a. po Kr., kaip rodąs plokštinių griautinių kapų paplitimas vidurinėje, vakarinėje ir šiaurinėje Lietuvoje, baltai paklusę venetams arba prisiėmę jų kultūrą. Tačiau nuo I tūkstantmečio po Kr. vidurio didelis kiekis baltų, spaudžiamų slavų, iš Gudijos atvykę į Lietuvą. Jų atvykimas, esą, sietinas su mirusiųjų deginimo papročio išplitimu: V-VI a. rytinėje Lietuvoje, VII-VIII a. — vidurinėje ir vakarinėje Lietuvoje. Tie baltai asimiliavę venetus. XII-XIII a. ve-netų kultūros liekanų, esą, dar aptinkama tarp Ventos ir Mūšos. Čia venetus paskutinį kartą sumini XIII a. pradžioje kronikininkas Henrikas Latvis. Apie venetų buvimą Lietuvoje liudiją upėvardžiai ir vietovardžiai: Venta, Ventė (Šilutės ir Klaipėdos aps.), Vandžiogala, Vendzgaliai ir kt.

Kaip gi tenka vertinti šią H. Lowmiahskio ir J. Ochmahskio puoselėjamą hipotezę? Venetų klausimas ligi šiol maža tetyrinėtas. Nenustatytas ryšys tarp tuo pačiu vardu besivadinančių šiaurės vakarinio Adrijos pakraščio venetų (lot. Veneti, gr. Uenetoi, Enetoi), II a. pr. Kr. patekusių Romos valdžion, šiaurės vakarinės Prancūzijos venetų (lot. Veneti, iš čia kilo Prancūzijos provincijos Vendėe pavadinimas), 57 m. pr. Kr. Julijaus Cezario nugalėtų, ir prie Vyslos gyvenusių venetų ar vendų, kuriuos I-II a. po Kr. pamini Plinijus Senasis (Venedi), Tacitas (Veneti) ir Ptolomėjas (Ounedai). Adrijos pakraščio venetai laikomi ilirais, Galijos — keltais, o Baltijos — Pavyslio venetai ar vene-dai — vakariniais slavais. Kuo gi remiamas ankstyvesnis venetų įsikūrimas pietų rytiniame Pabaltijyje ir vėlesnis baltų pasirodymas toje srityje? Deja, ne autoriaus siūlomais istoriniais ar kalbiniais šaltiniais, bet archeologinėmis prielaidomis. Ar mirusiųjų deginimas yra būdingas tik baltams, jų atskiroms tautoms ar kiltims, taip pat reikalingas patikrinimo. J. Ochmahskio hipotezė dėl vėlyvo lietuvių atsikėlimo į dabartines sodybas labai gimininga su K. Būgos pažiūra, kuri archeologiškai nepagrindžiama. Autoriaus svarstymai įdomūs, bet reikalingi nuodugnaus archeologų, istorikų ir kalbininkų patikrinimo.
 
A. Dargis        kompozicija (aliejus, 1968)

Ludnošė litewska we ivtošci Obolce na Bialo-rusi ivschodniej w XIV-XVI wiėku (Lietuviai Obolcų valsčiuje, rytinėje Gudijoje XIV-XVI amžiuje). — Actą Baltico-Slavica, 5, Bialystok 1967, p. 147-158. Remdamasis istoriniais šaltiniais (Lietuvos Metrika ir kt.), J. Ochmanskis išvedžio-ja, kad Obolcuose (XV a. Lietuvos Metrikoje vietovė vadinama Bolce, Wobolce, Obolce), prie Obol upės (liet. Obelis?), buv. Oršos aps., rytinėje Gudijoje, XV-XVI a. gyventa lietuvių. Apie tai liudija ir lietuviškos gyventojų pavardės: Tričys, Svirklys, Duobutis, Kurkutis, Noreika ir kt. J. Ochmanskio manymu, čia turima reikalo su lietuvių sala, išlikusia nuo priešistorinių laikų.

Nad Kroniką Bychowca (Apie Bychovco kroniką). — Studia Zr6dloznawcze, t. XII, 1967, p. 155-163. Čia J. Ochmanskis apžvelgia N. N. Ulaščiko 1966 m. Maskvoje išėjusią Bychovco kroniką (rusiškas vertimas ir komentarai). Kaip žinia, pirmą kartą šią kroniką išleido Vilniuje 1846 m. Lietuvos istorikas Teodoras Narbutas (T. Narbutt, Pomniki do dziejow litewskich, Wilno 1846), kuris ją buvo gavęs iš Aleksandro Bychovco (Bychowiec), buv. Vilkavisko apskrities apeliacinio žemės ribų teismo pirmininko. T. Narbutas tą kroniką ir pavadino jos saugotojo vardu. Kadangi tos kronikos rankraštis yra dingęs ir T. Narbutas ar kuris nors jo bendradarbis yra suklastojęs vad. Grafo Konrado Kyburgo kelionę Lietuvon 1397 m. bei Vilniaus miesto sienų aprašymą, todėl ilgai manyta, kad ir Bychovco kronika esanti falsifikatas. Tačiau paskutiniuoju metu išaiškinta, kad rankraštį T. Narbutas tikrai buvo gavęs iš A. Bychovco. Tai yra XVI a. Lietuvos metraščio nuorašas, padarytas XVIIa. Bychovco kronikoje ankstyvieji istoriniai laikai iki 1440 m. kartojami iš Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštijos metraščio, tik čia legendinio Palemono atvykimas Lietuvon iš Nerono laikų (I a. po Kr.) nukeliamas į Atilos laikus (V a. po Kr.) ir Mindaugo tėvu laikomas Rimgaudas. Kronika baigiama maždaug 1508 m. data. Kronika susideda iš trijų dalių. Abi pirmosios dalys rašytos lietuvio, artimo Goštautams ir Alšionių kunigaikščiams, o trečioji dalis, apimanti Kazimiero Jogailaičio (m. 1492) ir Aleksandro valdymo laikus (1492-1507), rašyta ruso, stačiatikio, bet Lietuvos valstybei ištikimo asmens. Spėjama, kad Bychovco kronikos rankraštis galėjęs atsirasti apie 1564-1574 m.

Zaludnienie Litwy w r. 1790 (Lietuvos gyvenamumas 1790 m.). — Zaszyty Naukovve Uni-wersytetu im. A. Mickiewicza, Historia, z. 7, Poznan 1967, p. 269-279. Duodama įdomios statistikos po pirmojo gyventojų surašymo. Štai keletas skaičių: 1790  m.  Lietuvoje  yra  buvę 190.499 dūmai (kiemai) su 1.300.000 gyventojų; visoje Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje buvo 452.351 dūmas, t. y. apie 3.200.000 gyventojų; visoje Lietuvos ir Lenkijos Respublikoje būta apie 9 milijonus gyventojų. Bajorų būta 12. 097 šeimos (6,3 proc. visų Lietuvos gyventojų). Lietuvos miestai turėjo 23.607 dūmus. Iš viso miestų ir miestelių būta 271. Stambiausias Lietuvos miestas Vilnius 1788 m. turėjo 23.062 gyventojus. Kaimų yra buvę apie 21.000 su 152. 596 dūmais (valstiečių kiemais). Valstiečiai sudarė 80 proc. visų Lietuvos gyventojų, o miestiečiai — 12,4 proc. Gyventojų tirštumas — viename kvadratiniame kilometre apie 15 žmonių. Tirščiausiai gyventa Vilniaus vaivadijoje (17 gyv. 1 kv. km.), rečiausiai — Trakų vaivadijoje (12 gyv. 1 kv. km.).

Polityka Niemiec wobec Litwy podczas I wojny šwiatowej. — Zeszyty Naukowe Uni-wersytetu im. A. Mickiewicza, Historia, z. 8, 1968, p. 177-188. Trumpai apžvelgiama Vokietijos nusistatymas Lietuvos atžvilgiu I pas. karo metu ir supažindinama su nepriklausomos Lietuvos atkūrimu.

Lituanistyka w Polsce (do 1965 r.). — Rocz-nik Historyczny, t. XXXIV, 1968, p. 137-168. Išsami apžvalga įvairių lituanistinių darbų lenkų kalba nuo XIX a. ligi 1965. Apžvelgiami ne tik istorikų, bet ir kalbininkų, etnografų etc. veikalai bei studijiniai straipsniai.
Be čia paminėtų studijinio pobūdžio straipsnių J. Ochmanskis yra parašęs tris knygas. Čia trumpai stabtelsiu ties jų turiniu.

Powstanie i rozwoj latyfundium biskupst-wa toilenskiego (1387-1550). Ze studiow nad rozwojem wielkiej wlasnošci na hitvoie i Bialo-rusi w šredniowieczu (Vilniaus vyskupijos la-tifundijos atsiradimas ir raida 1387-1550 m. Iš studijų apie stambiosios nuosavybės raidą viduramžinėje Lietuvoje ir Gudijoje), Poznah 1963, 213 p. Tai pirma išsami studija, plačiai nagrinėjanti Vilniaus vyskupijos latifundijos teritorinę raidą, to stambaus ūkio vieneto dydį, jam priklausančių sodybų ir gyventojų skaičių. Pradedama Jogailos ir Vytauto laikais, baigiama — XVI a. viduriu. Jogaila 1387 vasario 17 privilegija naujai steigiamai Vilniaus vyskupijai (katedrai ir vyskupui išlaikyti) užrašė didelius turtus: Tauragnus su pilimi, Dubravos (Lydos aps.), Verkių (prie Vilniaus) ir Bokštų (Ašmenos aps.) valsčius, Labanoro ir Molėtų kaimus, dalį Vilniaus miesto prie pilies ir kt. Į tą nuosavybę įėjo apie 50-60 kaimų su kokiais 600 dūmų (apie 4800 žmonių). Vėlyvesnieji Didieji Lietuvos kunigaikščiai naujais užrašymais dar daugiau padidino Vilniaus vyskupijos turtus. Vilniaus vyskupas pasidarė vienas iš stambiausių Lietuvos magnatų. Apie 1528 m. buvo žinomos tik penkios didikų šeimos (Kęsgailos, Radvilai, Goštautai, Olelkovičiai ir Ostrogiškiai), valdžiusios didesnius žemės plotus, negu Vilniaus vyskupas. Darbas puikiai dokumentuotas ne tik jau žinoma ir paskelbta archyvine medžiaga, bet ir naujais šaltiniais, ypačiai iš Vilniaus archyvų bei bibliotekų. Duota ir šeši žemėlapiai.

V. RATAS    Sukūrimas (spalvota litografija)

Antra knyga — hitevoski ruch narodovoo-kulturalny w XIX voieku (do 1890 r J (Lietuvių tautiniai kultūrinis sąjūdis XIX amžiuje, iki 1890 m.), Bialystok 1965, 201 p. Tai plati lietuvių tautinio atgimimo apžvalga nuo XVI a. iki 1890 m., kada, autoriaus manymu, pasirodžiusi nauja socialinė jėga — lietuvių proletariatas. Įvade autorius stabteli ties savo veikalo problematika, tautos sąvoka ir tautinių sąjūdžių istorija. Čia, žinoma, kaip ir tenka laukti iš komunistinių kraštų tyrinėtojų, neapsieinama be privalomų citatų iš V. I. Lenino raštų.

Kaip J. Ochmanskis yra gerai susipažinęs su lietuvių tautinio atgimimo problemų visuma, aiškiai rodo I-jame knygos skyriuje "Tautinio Lietuvos atgimimo istoriografija" (p. 19-45) plačiai apžvelgiama tuo klausimu literatūra iki 1918 m., nepriklausomos Lietuvos metu (1918-1940) ir po II pasaulinio karo (nuo 1945 iki 1962 m.). Pastarajame poskyriuje nurodomi ir lietuvių tyrinėtojų darbai, parašyti Vakaruose, ir okupuotos Lietuvos autorių pažiūros į lietuvių tautinį atgimimą, kuris susiejamas su "kapitalizmo išsivystumu", "buržuazijos atsiradimu" ir t.t.

Atskirus lietuvių tautinio atgimimo laikotarpius autorius nagrinėja šiuose skyriuose: II. Lietuvių tautos nykimas feodalinės santvarkos metu XVI-XIX a. (lietuvių tautinė padėtis nuo Lietuvos valstybės įsikūrimo iki XVI a. vidurio, lenkinimo ir rusinimo vyksmas nuo XVI a. vidurio iki XIX a.); III. Lietuvių tautinio atgimimo pirmtakai bajorai nuo XVI a. pabaigos iki 1863 m. (iškeliami darbai vysk. Merkelio Giedraičio, Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo, Vaitiekaus Vijūko Kojalavičiaus, Kristijono Donelaičio, domininkono Jurgio Kosakaus-ko, Edukacinės Komisijos); sklidimas demokratinių idėjų Lietuvoje nuo XVIII a. pabaigos iki 1863 m.; tautiniai kultūrinis sąjūdis pirmojoje XIX a. pusėje iki 1863 m.: Ksaveras Bagužis, Antanas Klementas, Dionizas Poška, Antanas Strazdas, Silvestras Valiūnas, Simanas Stanevičius, Kiprijonas Nezabitauskis, Kajetonas Aleknavičius, Klemensas Kairys, Laurynas Ivinskis, Antanas Baranauskas, Simanas Daukantas, Teodoras Narbutas, Motiejus Valančius ir daugelis kitų. Či lietuvių tautiniai kultūrinio sąjūdžio vyksme išskiriami du etapai. Pirmajame laikotarpyje, pradedant Mikalojum Dukša XVI a. pabaigoje ir baigiant 1775 m. nežinomo autoriaus išleistu lietuvišku elementorium "Mokslas skaitymą raszto lietuwiszko" (elementorius iki 1864 m. buvo susilaukęs net 62 leidimų), matome atskirų asmenų pastangas skleisti lietuviškumą ir užkirsti kelią savo tautiečių nutautimo grėsmei. Antrajame laikotarpyje (nuo XIX a. pradžios iki 1863 m. sukilimo) jau apčiuopiami bent keli lietuvių tautinio atgimimo židiniai, kurie telkėsi apie Dionizą Pošką Žemaičiuose, Sima-ną Stanevičių Vilniuje, vyskupą Motiejų Valančių Žemaičiuose ir apie Mikalojų Akelaitį Užnemunėje. Vienas iš 1863 m. sukilimo vadų kun. Antanas Mackevičius jau kėlė Lietuvos tautinio išsilaisvinimo šūkį.

IV.    Tautinio Lietuvos atgimimo priežastys ir pradmenys (1861-1882 m.). Šitame skyriuje nagrinėjami šie klausimai: baudžiavos panaikinimas 1861 m., 1863 m. sukilimas, spaudos uždraudimas 1865 m., pavėluoto tautinio atgimimo priežastys, kunigijos vadovaujama lietuvių kova dėl savosios kultūros, atsiradimas iš valstiečių kilusios patriotinės inteligentijos. Tai trečiasis lietuvių tautinio atgimimo laikotarpis. Po nepavykusio 1863 m. sukilimo uždraudus spaudą, išsivysto daugiau ar mažiau sutelktinė kova dėl lietuvių tautinės kultūros. Tą darbą dirbo patriotiškai nusiteikusi kunigija su vysk. M. Valančium priešakyje. Netrukus į tą tautinę kultūrinę veiklą įsijungia ir iš valstiečių kilusi inteligentija.

V.    Lietuvos mylėtojai (1883-1890 m.). Šio skyriaus turinys: "Aušra" — pirmasis tautinis lietuvių laikraštis ir jo vaidmuo, "Šviesa" ir jos konservatyvios pažiūros, tautinė Petro Kriaučiūno veikla jaunimo tarpe, "Lietuvos Motinėlės" organizacija, knygnešiai, "Lietuva", "Varpas". Tai ketvirtasis laikotarpis, laikytinas tikruoju Lietuvos tautiniu atgimimu. Šiuo metu lietuvių visuomenė ima diferencijuotis į politines sroves. O 1890-1905 m. jau imamas kelti Lietuvos laisvės šūkis.

VI.    Iš lenkų - lietuvių santykių "Aušros" metu. Šitame skyriuje kalbama apie lenkų-lietuvių santykių krizę, duodama įdomios medžiagos apie "Dziennik Poznanski" polemiką su "Aušra" (atspausdinti du J.Šliūpo laiškai "Dziennik Poznanski" redaktoriui) ir gale paliečiami kai kurių lietuvių ryšiai su lenkų socialistine revoliucine "Proletariat" partija.

Apskritai, ši J. Ochmahskio knyga parašyta moksliniu objektyvumu ir laikytina vertingu įnašu į lietuvių tautinį atgimimą nagrinėjančią literatūrą (žiūr. dar L. D. recenzija Aiduose, 1966 nr. 4, p. 188-189).

Trečia knyga — Historia Litwy (Lietuvos istorija), Wroclaw - Warszawa - Krakow 1967, 347 p. Leidykla — Ossolineum. Įžangoje autorius šiltai atsiliepia apie lietuvių tautą, kuri didžiuojasi savo senovine, labiausiai archaiška kalba Europoje, kuri, nepaisant kryžiuočių grėsmės, sukūrusi galingą valstybę, apsaugojusi didelius
Rusios plotus nuo mongolų jungo, Lenkijai davusi didžiąją Jogailaičių dinastiją, o pasauliui daug iškilių valstybės vyrų, mokslininkų ir menininkų. Vėliau ji suskilusi į dvi dalis — sulenkėjusią aukštuomenę ir jos paniekintą lietuvių liaudį. Kad ir rusifikacijos grasoma, ji ne tik atgijo kaip tauta, bet sukūrė savą nepriklausomą valstybę. Tolimesnį valstybės likimą jau nusako ir pagal lenkų mokslininkams privalomą komunistinę frazeologiją: "Po to atmetė fašizmą ir pasirinko socializmą" . . . Deja, Lietuva ne "pasirinko socializmą", bet rusų buvo karine jėga okupuota, ir jai buvo primestas ne socializmas, bet diktatūrinis komunizmas. Ir pačiame darbe J. Ochmahskis vienur kitur neišvengė privalomos frazeologijos, bet šiaip moksliniu objektyvumu nagrinėja Lietuvos istorijos faktus, kritikuodamas tiek lenkų, tiek lietuvių, tiek ir kitų kraštų tendencingas pažiūras įvairiais istoriniais klausimais, ypač beaiškinant politinę istorijos dalį.

J. Ochmahskis, berašydamas šį veikalą, vienur laikosi tradicinio istorinių faktų nušvietimo, bet kitur imasi savaip vertinti istorinį vyksmą ir įneša daug ko nauja. Išsiskiria ir Lietuvos istorijos periodizacija. Ypač autorius nesutinka su okupuotos Lietuvos istorikų nustatytu istorijos suskirstymu trijų tomų "Lietuvos TSR istorijoje" (išleista Vilniuje 1957, 1963 ir 1965 m.). Jis kritikuoja tų istorikų pažiūrą, jog lūžis Lietuvos istorijoje įvykęs LX a., kada ėmęs įsigalėti feodalizmas, ir kad laikotarpis nuo IX iki XIII a., t. y. iki Lietuvos valstybės atsirar dimo, sudarąs atskirą vienetą. J. Ochmahskis iš-vedžioja, kad laikotarpis iki XII a. priklausąs gimininei epochai. Ir, jei IX-X a. Lietuvoje pastebimi tam tikri feodalizmo reiškiniai, jie negalėję pakeisti visuomeninės santvarkos. Tikrasis feodalizmas Lietuvoje prasidėjęs po Lenkijos ir Lietuvos unijos 1386 m. Autorius taip pat nepritaria okupuotos Lietuvos istorikų naujausių laikų istorijos periodizacijai, kur naujas Lietuvos istorijos periodas pradedamas XX a. pradžia, kada jau prasidėjusi "imperialistinio kapitalizmo" stadija. J. Ochmahskis atmeta tą pažiūrą, nes XX a. pradžioje dar nėra buvę gamybos ir kapitalo koncentracijos, dar nebuvo atsiradę monopolių, teturime keletos akcinių vienetų užuomazgų. Taip pat pasisakoma prieš tų istorikų tvirtinimą, kad "lūžinė" data Lietuvos istorijoje buvę 1917 m. — Didžioji spalio revoliucija. Ši data Lietuvos istorijai neturėjusi reikšmės, nes posūkis Lietuvos istorijoje įvykęs 1918 m., kada buvo atstatyta Lietuvos nepriklausomybė.

Knyga turi 12 skyrių: I. Lietuva ir jos geografinė padėtis; II. Lietuvos pradmenys; III. Lietuvos valstybė XIII-XIV a.; IV. Lietuva unijo-


POV. KAUPAS  Olimpas (aliejus)

je su Lenkija, jos aukščiausia galybė nuo XIV a. pabaigos iki XV a. vidurio; V. Lietuva didikų valdoma (1440-1548); VI. Lietuvos klestėjimo laikotarpis (1548-1648); VII. Lietuvos smukimas (1648-1795) ir jos kova dėl pažangos; VIII. Lietuva feodalinės epochos pabaigoje (1795-1861); LX. Tautinis Lietuvos atgimimas (1861-1904); X. Lietuva revoliucijos ir reakcijos metu (1905-1918); XI. Lietuva I pasaulinio karo metu (1914-1918) ir XII. Nepriklausoma Lietuva tarp demokratijos ir fašizmo (1918-1940). Sovietų okupacijai teskiriama pusė puslapio ir priduriama svarbesnių Lietuvos gyvenimo įvykių chronologinė apžvalgėlė nuo 1940 liepos 21 iki 1960 m. Knygos gale duota plati Lietuvos istorijos bibliografija, apimanti apie 600 pozicijų. Tai bene plačiausia ligi tol duota tos rūšies bibliografija. Ją autorius suskirstė į keturius skyrius su keliais poskyriais, pvz.: I. Šaltiniai, II. Kronikos, dokumentai, atsiminimai; III. Bendro pobūdžio darbai; IV. Darbai, liečia atskirus laikotarpius; Lietuvos pradmenys, Lietuvos valstybė XIII-XIV a., Lietuva unijoje su Lenkija ir t.t.

Asmenvardžiai ir vietovardžiai rašomi įvairiai: iki XVIII a. — lenkiškomis lytimis (pvz. Giedymin, Kiejstut, Gasztold, Chodkiewicz, Rad-ziwill, Dauksza; Wilno, Kowno, Poniewiež, tik skliausteliuose duodant lietuvišką lytį), o nuo XIX a. — lietuviškomis lytimis (Alekna, Basanavičius, Biržiška, Čiurlionis, Jablonskis, Putvinskis, Šliūpas, Višinskis). Čia J. Ochmahskis išsiskiria iš kai kurių kitų istorikų, kurie vis dažniau ima rašyti asmenvardžius ir vietovardžius lietuviškomis lytimis. Pvz. lenkų istorikas H. Paszkiewicz (The Origin of Russia, 1954) Lietuvos kunigaikščius rašo lietuviškomis lytimis: Jaunutis, Jogaila, Kaributas, Karijotas, Kęstutis, Liubartas, Mindaugas, Narimantas, Pukuveras, Skirgaila, Švidrigaila, Tautvilas, Traidenis, Vaišvilkas, Vytautas, Vytenis ir t.t. Iš miestų bei upių rašoma: Kaunas, Kernavė, Merkinė, Neris, Nevėžis, Tauragnai, Trakai, Upytė, Utena, Užpaliai, Vilnius.

Kas gi nauja J. Ochmahskio Lietuvos istorijoje? Pirmiausia, kaip jau minėta, išsiskiria nuo okupuotos Lietuvos istorikų vartojamos Lietuvos istorijos periodizacijos. Autorius daugiau laikosi Vakaruose priimto Lietuvos istorijos skirstymo. Nauju požiūriu apžvelgiami Lietuvos pradmenys. Čia trumpai paliečiami šie klausimai: Lietuvos vardo kilmė, baltai kalbotyros ir archeologijos šviesoje, pakartojama jo jau ankstyvesniame straipsnyje iškelta venetų hipotezė, stabtelėjama ties taip pat hipotetine baltų - slavų vienybės problema, baltų diferenciacija, baltų ūkio forma, luominio susiskirstymo pradmenys VIII-XII a., atskirų sritinių valdovų, kuriuos autorius vadina viešpačiais, politinės valdžios telkimas į savo rankas X-XI a., vikingų žygiai į lietuvių žemes VIII-IX a., Lietuvos vardo pasirodymas istoriniuose šaltiniuose 1009 m., rusų ir danų žygiai į Lietuvą XII-XIII a., ankstyvieji Lietuvos ir Lenkijos kariniai kontaktai XI-XII a., vieningos Lietuvos valstybės kūrimasis XII-XIII a. sąvartoje. Tolimesniuose knygos skyriuose daug plačiau negu ligšioliniuose apžvalginiuose  Lietuvos  istorijos  veikaluose  ar vadovėliuose iškeliami socialiniai santykiai, ekonominiai klausimai, gausiau panaudojami statistiniai duomenys ir 1.1. Metamas žvilgsnis ir į nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, nepabijota duoti 1918 m. vasario 16 d. akto faksimilę, net A. Smetonos nuotrauką.

Apskritai, J. Ochmanskio darbai pasižymi rūpestinga tiriamojo dalyko analize, objektyviomis ir atsargiomis išvadomis, puikiu susipažinimu su Lietuvos istorijos šaltiniais ir plačia literatūra. Laukiame iš autoriaus dar daugelio brandžių Lietuvos praeitį nušviečiančių darbų,
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai