|
1. G. F. Kennano memuarai
George F. Kennan, pereitų metų Pulitzer premijos laureatas (biografinių veikalų srityje), diplomatas, valstybininkas ir mokslininkas, savo dvidešimt penkerių metų politinę tarnybą ir diplomatinę veiklą patraukliu stilium apžvelgė knygoje: Mem-oirs 1925-1950. Little Brown and Co., Boston-Toronto 1967.
Su dideliu godumu skaičiau šią įdomią knygą, tikėdamas rasiąs gausios medžiagos apie jos autoriaus samprotavimus ar atsiminimus, susietus su Lietuva. Tokiai vilčiai turėjau pagrindo. Kennan gerai pažįsta Pabaltijį, nes ten jis keletą metų ėjo įvairias pareigas Amerikos pasiuntinybėse. Kaip jis rašo, Talinas buvo jo vienas pirmųjų postų užsienio tarnyboje. Vėliau — Ryta. Gyvendamas Rygoje, jis darydavęs ekskursijas į Kauną, Vilnių, Klaipėdą (p. 30). Kalbėdamas apie savo tarnybą Taline, Kennan beveik nieko nesako apie Estijos ir jos Pabaltijo kaimynų problemas, pasitenkindamas trumpomis užuominomis iš istorijos ir sostinių vaizdų. Talinas jam darė įspūdžio kaip "vokiečių Lūbecko šiaurinė replika, apsupta rusiškų priemiesčių" (p. 25). Apibūdindamas trijų respublikų politinę padėtį, Kennan rašo: "Visi trys šie kraštai visai neseniai buvo Rusijos imperijos dalimi. Visiems trims netrukus vėl buvo lemta tapti Rusijos dalimi".
Ryga jam labai patikusi dėl jos "kosmopolitiš-kumo". Latviai stengęsi tą "žavumą" pakeisti savuoju " šovinizmu", kas jiems pasisekę 1939 metais (p. 29), tačiau 1940 metais "latvių šovinizmas buvo nubaustas iki tokio laipsnio, kokio jis jokiu būdu nebuvo užsitarnavęs" (p. 29). žinoma, čia autorius kalba apie Latvijos patekimą Sovietų Sąjungos okupa-cijon.
Daugiau apie Lietuvą ir jos Pabaltijo kaimynus tiesiogiai Kennan nebeužsimena, išskyrus tuos atvejus, kai jis dėsto savo pažiūras Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Rašydamas apie prezidento F. D. Roosevel-to nutarimą pripažinti Sovietų Sąjungą de jure ir užmegzti su ja diplomatinius santykius 1933 m., Kennan sako, kad jis niekada nelaikė Sovietų "tinkamu sąjungininku ar bendradarbiu, faktinu ar galimu, Amerikai" (p. 57). Savo tvirtą nusistatymą Sovietų atžvilgiu jis pakartojo 1941 metų birželio 24 savo kolegai Valstybės departamente Loy Henderso-nui, taigi, tik ką nacių Vokietijai pradėjus karą su Sovietų Sąjunga. Tada Kennan rašė: "Man atrodo, kad priėmimas Rusijos kaip sąjungininko ginti demokratijai sudarytų sąlygas iškreipti mūsų pačių pozicijai ir suteiktų Vokietijos karo pastangoms neužtarnautos ir labai reikalingos morališkumo žymės. Aš nežinau, kaip mes, eidami tokiu keliu, galėtume išvengti savęs identifikavimo tiek su Rusijos įvykdytu Pabaltijo valstybių sunaikinimu, tiek su agresija prieš Suomijos nepriklausomybę, su Lenkijos ir Rumunijos padalijimu, tiek su religijos visoje Rytų Europoje sužlugdymu, tiek su vidaus politika tokio režimo, kurio plačiai bijoma ir kuris yra nekenčiamas šioje visoje pasaulio dalyje, tiek ir su metodais, kurie toli gražu nėra demokratiški" (p. 133). Sovietų Rusijos žodžių nuoširdumu jis netikėjo ir 1939 metais, kai, būdamas Prahoje, informavo Vašingtoną apie savo abejones dėl Sovietų intencijų padėti čekams tikrumo (p. 94). Kennan nepritarė karo nusikaltėliams naciams teisti Nūrnbergo tarptautinio tribunolo įsteigimui daugiausia dėl to, kad teisėjų kėdėje buvo sodinama ir Sovietų Sąjunga. Savo nusistatymą Kennan taip aiškina: "Įsileisti į tokią procedūrą Sovietų teisėją, atstovaujantį tokiam režimui, kuris yra atsakingas ne tik už rusų revoliucijos ir kolchozinimo masinius žiaurumus, už 1930-tųjų metų valymus, bet taip pat ir už daugybę brutalumų ir žiaurių nusikaltimų, kurie karo metu buvo įvykdyti prieš lenkus ir Pabaltijo kraštų žmones, — tai reikštų išniekinimą to tikslo, kuriam teismas galėtų patarnauti, ir taip pat prisiėmimą atsakomybės už tuos stalininius nusikaltimus" (p. 261). Lygiai tvirtai jis priešinosi denacifikacijai Vokietijoje, nesutikdamas pripažinti rusams moralinę teisę teisti ir bausti nacius (p. 180). Kai Sovietai be atodairos reikalavo laisvų rankų Lenkijoje, Kennan patarė sa-įvo vyriausybei jokiu būdu nesutikti su Maskvos siū-jLymais dėl pokario Lenkijos (p. 212). Tiesa, jis nesiūlė, ar bent apie tai nutyli, konkrečių ir paveikių priemonių atsispirti Maskvos reikalavimams kurti "liaudies demokratijas" pagal jos kurpalį Rytų Europoje, tačiau jis skatino nesiimti atsakomybės už tai, ką Maskva ryžosi įvykdyti. Jis buvo įsitikinęs, kad "Rusijai nebus lengva išlaikyti tą galią, kurią ji užgrobė rytų ir centro Europoje, jeigu ji negaus moralinės ir medžiaginės paramos iš Vakarų" (p. 543).
Kennano atsiminimuose vaizdžiai aprašomi jo pirmieji tarnybos metai Europoje (Berlyne susipažino su norvege studente, su kuria sukūrė labai laimingą šeimyninį gyvenimą), jo nuomonės apie bendradarbius ir viršininkus (pvz., jis labai šiltai vertina Lietuvos bičiulį Loy Hendersoną, ambasadorių Charles Bohleną, ambasadorių Bernardą Gufflerį, buvusį Lietuvoje konsulą. Pirmąjį JAV ambasadorių Maskvoje Wm. Bullittą jis apibūdina kaip labai nekantrų asmen}; tačiau Bullittas greit ten nusivylęs ir siūlęs Rooseveltui "kietą liniją" Sovietų atžvilgiu, bet Roose-veltas nepaklausęs (p. 81). Bullittą Maskvoje pakeitęs Joseph E. Davies buvęs "visiškas apsivylimas" — 1937 metais visas Amerikos ambasados Maskvoje personalas norėjęs atsistatydinti (p. 82). Teigiamai atsiliepia apie ambasadorių Averell Harrimaną, kurio patarėju Maskvoje jis buvo paskirtas 1944 metais. Ten jis sulaukęs antrojo pasaulinio karo užbaigos, kai tuo tarpu tas karas jį užtikęs Berlyne. Tarnaudamas Amerikos ambasadoje Prahoje, Kennanas su-sutiko su "Jack" Kennedy, kuris tuo metu, dar būdamas studentu, lankėsi po Europos sostines, rinkdamas medžiagą savo tėvui (ambasadoriui Londone) Ir savo studijai. Rašydamas apie pirmą susitikimą su Kennedžiu, Kennan sakosi, kad tada jokiu būdu nemanęs, jog "tas jaunas vyras vieną dieną taps Jungtinių Amerikos Valstybių prezidentu" ir kad "aš... būsiu jo nuolankiu ir admiruojančių pareigūnu" (p. 92).
Nepašykšti Kennan ir "pipirų" valstybės departamento biurokratijai, štai keletas jo minimų pavyzdžių: i visą eilę jo kruopščiai paruoštų memorandumų nesulaukta jokio atsakymo; su ilgamečiu valstybės sekretorium Cordell Hull, nežiūrint jo eitų svarbių pareigų, Kennanui teko matytis tik vieną kartą; viename karo ministro Stimsono vadovautame pasitarime, į kurį jis atvyko specialiai iškviestas iš Portugalijos, Kennanas nebuvęs supažindintas nė su vienu ten dalyvavusiu pareigūnu; 1944 metų pradžioje jis buvo nusiųstas į Londoną kaip Vokietijos ekspertas prie Europos Patariamosios Komisijos, tačiau per visą to paskyrimo laiką niekas neklausė jo nuomonės apie Vokietiją ... Net ambasadorius Win-ant, toje komisijoje atstovavęs Amerikai, su juo nesi-taręs.
Kennano atsiminimuose paskelbti ir keli jo memorandumai, kuriuose atsispindi jo įžvalgumas ir ryžtingos pastangos suvokti tarptautinių įvykių raidos esmę. Bet apie tai rašyti — ne šio apžvalgininko uždavinys. Kennano knyga verta didelio dėmesio ir keliasdešimt valandų brangaus laiko jai perskaityti.
2. J. Korbelio veikalas apie prieškarinę Lenkiją
Prieš seseris metus Princetono universitetas išleido Lenkiją liečiantį veikalą, kuriame apstu politinės medžiagos ir apie Lietuvą, ypač apie abiejų kraštų santykius 1920-1939 metų laikotarpyje. Tai Josef Korbelio knyga Poland between East and West. Soviet and German Diplomacy toward Poland 1919-1933 (Princeton University Press, 1963).
Remdamasis oficialiais dokumentais, autorius gan įtikinančiai nušviečia ypatingą Lenkijos padėtį dviejų didžiulių kaimynų — Vokietijos ir Sovietų Sąjungos interesų sankryžoje. Jis mėgina būti labai objektyvus, nors tai jam ne visada pavyksta. Pavyzdžiui, autorius be jokio skrupulo rašo, kad 1922 gruodžio Maskvos konferencijoje Lietuva visais klausimais ėjusi išvien su Rusija, "demonstruodama savo teritorines pretenzijas į lenkišką Vilnių" (p. 127). Tačiau tai bene vienintelis atvejis, kai autorius "išduoda" savo vidinius nusiteikimus. Apskritai jis lieka ištikimas objektyviam dalyko dėstymui.
Lietuvai šiame veikale tenka nemaža puslapių. Net vienas skyrius, dešimtasis, su "lietuvišku" pavadinimu: Betting on the "Lithuanian Horse" ... (p. 223-239). Tiek Lietuvos užsienio politikos žinovui, tiek mėgėjui yra ko toje knygoje pasišienauti. Todėl šiame pasižvalgyme turiu stiprios pagundos pateikti mielam "Aidų" skaitytojui citatų ar užuominų kiek daugiau, negu yra įprasta darant knygų apžvalgas.
Nors Korbel nepasako, kaip gimė "Lenkijos ir Lietuvos ginčas dėl Vilniaus teritorijos", tačiau tas "ginčas" daug kartų minimas, nagrinėjant Lenkijos santykius su Vokietija ir Sovietais. Paminėjęs, kad ambasadorių konferencija 1923 kovo 15 "pripažino teritoriją Lenkijai", autorius pažymi, kad "Lietuvos vyriausybė atsisakė sutikti su tuo sprendimu" (p. 132-133). Sovietai pasisiūlę tarpininkauti, bet Lenkija tai atmetusi "kaip kišimąsi" (p. 133). Sovietų domėjimasis Lietuvos ir Lenkijos santykiais buvęs ypač ryškus 1923 sausio mėnesį, po to, kai prancūzai ir belgai okupavo Ruhro kraštą, vokiečiams nepildant reparacinių įpareigojimų. Tuo metu susidariusi padėtis grėsusi nauju kariniu įsiliepsnojimu: buvo nuomonių, kad Lenkija gali žygiuoti į Vokietiją, o Lietuva — pulti Lenkiją... Tokios grėsmės akivaizdoje Sovietų viršūnėje daug reiškęs Bucharinas parašė laišką Prancūzijos kompartijos vadovui Souvarine, sakydamas: "jeigu buržuazinė Lietuva panaudotų Lenkijos puolimą prieš Vokietiją savo žygiui prieš Lenkiją, tai karinis ir politinis susitarimas tarp Rusijos ir Lietuvos būtų visiškai leistinas" (p. 130). Ruhro krizės metu, kuri tęsėsi ir po 1923 metų ambasadorių konferencijos sprendimo, Lenkija tolydžio budėjusi Lietuvos pasienyje (p. 133). Sovietų publicistas Radekas kaltino Lenkiją ruošiantis užgrobti rytinę Prūsiją ir įsiveržti Lietuvon (p. 135). Tada Maskvos oficialios simpatijos aiškiai buvusios su Vokietija, tačiau tuo pat metu Sovietai vedę slaptus pasitarimus su Lenkija, teiraudamiesi, ar būtų leista jiems per lenkų teritoriją nusiųsti raudonosios armijos dalinius Vokietijon ... pagelbėti vokiečių revoliucijai (1923), už ką lenkams būtų atsilyginta Vokietijos teritorija (p. 138). Korbelis vaizdžiai dėsto Maskvos "šakotą" diplomatinę veiklą: Sovietų užsienio reikalų komisariato pareigūnas Viktor Kopp, dirbęs Berlyne, buvo nusiųstas į Varšuvą tartis su lenkais dėl sutikimo praleisti Sovietų karinį "transportą" į Vokietiją. Prieš vykdamas Varšuvon, Koppas lankėsi Rygoje ir Kaune (1923 metų spalio mėnesį), ten užtikrindamas Sovietų neutralumą Latvijai ir Lietuvai, jeigu Vokietijoje įvyktų komunistinė revoliucija ir Rusija intervenuotų Lenkijoje, siekdama bendros sienos su komunistine Vokietija (p. 139-140). Bet tos Maskvos pastangos, rašo Korbel, nedavė vaisių.
Maskva siekusi Varšuvoje nepuolimo sutarties, o Berlyne — susitarimo dėl "bendros akcijos prieš Lenkiją". 1925 rugsėjo 30 Sovietų užsienio reikalų komisaras čičerinas susitiko su Vokietijos užsienio reikalų ministru Stresemannu. Tartasi dėl politikos Lenkijos atžvilgiu. Stresemannas pasakęs čičerinui, kad Vokietija niekada nepripažins Lenkijos sienų,
P. AUGIUS Iliustracija ("Žemaičiu vestuvės")
tačiau ji neis į derybas dėl Lenkijos "ketvirto padalijimo" (p. 177-178).
Čičerinas vėl susitiko su Stresemannu Berlyne 1926 gruodžio 2-3. Pasitarimuose vėl figūruoja Lenkija, bet liečiama ir Lietuva. Stresemannas papasakoja čičerinui, kad Prancūzijoje esanti grupė žmonių, norinčių grąžinti Vokietijai Dancigą ir kompensuoti Lenkiją Lietuvos sąskaita. Stresemannas su tokia mintimi nesutikęs; jo nuomone, lenkai galėtų tikėtis tik teisės naudotis Dancigo uostu, jeigu tasai būtų grąžintas Vokietijai (p .214). Ta pačia proga Stresemannas užtikrino Čičeriną, kad vokiečiai nevedą jokių derybų su lenkais dėl Lietuvos, su kuria jisai sutinkąs kooperuoti, bet tam kenkianti Lietuvos politika Klaipėdos atžvilgiu (p. 229).Toliau Korbel dėsto, kad 1926 gruodžio 17-tos perversmas Lietuvoje paaštrinęs Lietuvos ir Lenkijos santykius. Vokietija ir Sovietai laikėsi "bendro fronto" — neleisti Lenkijai politiškai sustiprėti, ko ji pasiektų išsprendžiant Vilniaus ginčą susitarimu ar jėga (p. 230). Stresemannas telegrama Vokietijos ambasadoriui Londone nurodė, kaip Vokietijai yra svarbu, kad nebūtų Lenkijos su Lietuva bendradarbiavimo. Ambasadoriui Prancūzijoje Stresemannas pakartojo, kad bet kokia politinė sąjunga tarp Lietuvos ir Lenkijos yra vokiečiams nepriimtina (p. 230). Tuo pat metu Sovietų užsienio reikalų vicekomisaras Litvinovas Maskvoje vokiečių diplomatui Rantzau pabrėžė, kad tiek Rusijai, tiek Vokietijai yra būtina neprileisti Lietuvos ir Lenkijos susitarimo (p. 231). Tačiau Maskva ir Berlynas žvelgė į Lietuvos poziciją Lenkijos atžvilgiu skirtingomis akimis: Sovietams rūpėję silpninti Lenkijos įtaką Pabaltijy (tuo tikslu jie ir nepuolimo sutartį su Lietuva pasirašę 1926 rugsėjo mėnesį), o Vokietijai patikęs Lietuvos priešiškumas Lenkijai, nes patys vokiečiai turėjo teritorines pretenzijas į abu kraštus (p. 224). Korbelio nuomone, Lietuva nekentusi Lenkijos lygiai tiek pat, kaip Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Sovietų pareigūnas Kopp dar 1920 metais Berlyne pasakęs, kad "Rusija lenktynių lažybose gali pasikliauti lietuvišku žirgu" (p. 223).
1926 metų perversmą Lietuvoje Korbelis vadina "A. Voldemaro vadovautu coup", po kurio pasklidę Įvairūs gandai apie Lietuvos ir Lenkijos santykių naują padėtį. Anglija dėjusi visas pastangas, kad Lietuva ir Lenkija susitartų. Sovietų nuomone, anglai tai darę, norėdami sustiprinti savo poziciją Sovietų atžvilgiu (p. 229). Atitinkamus žygius darė ir Prancūzija. Stresemannas buvęs patenkintas Londono ir Paryžiaus notomis Lenkijai ir Lietuvai, patariant abiem kraštams vesti atsargumo ir taikos politiką (p. 231). Vokietija savo ruožtu užtikrino Maskvą nedaranti jokių susitarimų su Varšuva. Bet abu suinteresuoti "partneriai" nepasitikėjo vienas antru. 1927 kovo 4 Berlynas protestuoja Maskvoje, kad Sovietai, nepainformuodami vokiečių, pasiūlę Varšuvai kviesti Rytų valstybių konferenciją lietuvių - lenkų konfliktui spręsti. Sovietai tuojau atmetė "dviveidiškumo" apkaltinimą (p. 232). Tų metų kovo 21 Stresemannas painformavo vokiečių ambasadas, kad Vokietija nenori "Rytų Lokarno", kol tarptautinė atmosfera nesanti patogi buvusių Vokietijos teritorijų klausimui kelti. Stresemannas ta proga pabrėžė, kad Rytų Europos klausimuose Vakarų valstybės neturinčios būti "sprendėjos ir garantijas duodančios", nes tie klausimai liečia tik Rusijos ir Vokietijos interesus (p. 232).
Lietuvos ir Lenkijos klausimui esant vis gyvam, 1927 lapkričio 3 Stresemannas savo instrukcijose vokiečių ambasadoriui Paryžiuje rašė: "Yra aišku, kad Vilniaus klausimo galutinis išsprendimas Lenkijos naudai būtų priešiškiausias mūsų interesams. Tačiau dabartinėse sąlygose neįmanoma siekti palankaus sprendimo Lietuvai. Turint tai dėmesyje, šio klausimo išsprendimo suspendavimas yra naudingiausia išeitis mūsų interesams" (p. 233). Sovietams pasiūlius Vokietijai drauge patarti Lietuvai panaikinti "karo stovį su Lenkija", Vokietija sutiko padaryti "draugišką intervenciją" Kaune, tačiau ji nematė jokio pranašumo Lietuvai, jeigu ji tokį patarimą įgyvendintų (p. 234).
Tautų Sąjungos Tarybai nutarus Lietuvos ir Lenkijos ginčą svarstyti 1927 metų gruodžio mėnesio sesijoje, Sovietų užsienio reikalų vicekomisaras Litvi-novas atvyko į Ženevą pasitarti su Stresemannu. Kadangi Sovietai dar nebuvo Tautų Sąjungos narys, Litvinovas gruodžio 4 pasakęs Stresemannui: "Neuž-mirški, kad šiuo svarbiu klausimu Tautų Sąjungoje atstovauji trims kraštams. Apginki Vokietijos ir Rusijos interesus ir apsaugoki Lietuvą nuo jos pačios" (p. 236). Tame pat puslapyje Korbel rašo apie Pilsudskio ir Voldemaro akistatą ... "Pone Voldemarai, nori Tamsta taikos — ar karo?", — sakęs Pilsudskis. Voldemaro atsakymas necituojamas, tik pasitenkinama pabrėžimu, kad po to prasidėjo "derybos dėl karo stovio panaikinimo" (p. 236). šio viešo posėdžio išvakarėse Pilsudskis pusryčiavo su Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrais. Vėliau jis privačiai susitiko su Stresemannu ir jį užtikrino norįs gerų santykių su Vokietija (p. 241). Gruodžio 11 Stresemannas tarėsi su Prancūzijos užsienio reikalų ministru Briand'u, kuris apgailestavęs, kad Stresemannas nepasitaręs su Pilsudskiu dėl sienų. Anot Stresemanno Briand'as rėmęs mintį kompensuoti Lenkiją, duodant jai laisvą uostą Dancige ir eventualiai laisvą uostą Klaipėdoje (p. 242).
Kiek anksčiau Korbel pažymėjo, kad 1927 birželio mėnesį Čičerinas įspėjo Stresemanną būti atsargiam su Pilsudskiu, sakydamas, kad Pilsudskis sudaro "pagrindinį pavojų", kad jis esąs "ir romantikas, ir avantiūristas", kurio vienintelis politinis siekimas yra "susieti Gudiją, Ukrainą ir Lietuvą su Lenkija... Tokiu atveju Rytprūsiai būtų visiškai apsupti" (p. 219).
Taigi, nei Lenkijai, nei Lietuvai "draugų" netrūko...
1928 sausio 27 Komunistų internacionalo vykdomasis komitetas paskelbė savo rezoliuciją, kuri smerkė Tautų Sąjungos "veidmainišką politiką" Lietuvos-Lenkijos konflikto atžvilgiu ir kaltino Pilsudskį ruošiantis įvykdyti Lietuvos aneksiją. "Jeigu jis (Pilsudskis) iki šiol neįvykdė savo planų, — sakoma rezoliucijoje, — tai tik todėl, kad jiems energingai priešinasi tiek Sovietų Sąjunga, kuri visada stovi prieš mažų tautų aneksavimą ir pavergimą, tiek ir Vokietija, kurios interesas yra, kad Lietuva būtų nepriklausoma" (p. 237).
Stresemannui mirus 1929 spalio 2, jo įpėdiniu ministro postan atėjo Julius Curtius. Anot vokiečių šaltinių, Curtius manė, kad Pilsudskis buvo linkęs atiduoti Vokietijai Dancigo koridorių Lietuvos teritorijos sąskaita, tačiau Korbel neturįs jokių įrodymų, jog Pilsudskis būtų taip planavęs (p. 261).
Daugiau išsamiau apie Lietuvą savo veikale Korbel rašo tik dviem atvejais. Vienas jų — tai vadinamas Duchemin protokolas, kurį 1933 sausio 29 pasirašė Vokietijos, Prancūzijos ir Liuksemburgo "privatūs asmenys". Pasitarime dalyvavę asmenys taręsi ir susitarę "dėl pastovios taikos Europos sukūrimo". Svarbiausi protokolo punktai: siūloma likviduoti Dancigo koridorių, grąžinti Dancigą Vokietijai ir išlyginti Aukštutinės Silezijos sienas. Vokiečiai pasiūlę atlyginti Lenkijai laisvu priėjimu prie jūros per Klaipėdą (p. 279). Vėliau buvę aiškinta, kad tuos pasitarimus inspiravęs Papenas, tačiau 1933 vasario 9 naujasis vokiečių užsienio reikalų ministras Neurathas nuo jų atsiribojo (p. 282). Pagaliau, labai trumpai rašoma apie tai, kaip Lietuva neteko Klaipėdos.
Apskritai, Lietuvą liečianti medžiaga daugiausia pagrįsta vokiečių dokumentais, esančiais Vakarų institucijose. Pilnesnis ir tikresnis vaizdas, aišku, susidarytų, jeigu būtų atidengti ir kiti šaltiniai.
Beje, tarti išsamesnį žodį apie Korbelio veikalą iš esmės — ne šio apžvalgininko uždavinys. Kam rūpės giliau palukštenti Lenkijos problematiką, tam Korbelio darbas vertingai patarnaus.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
