Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RELIGINĖS LAISVĖS DEKLARACIJA PDF Spausdinti El. paštas


Paskutinei Bažnyčios Vatikano II Susirinkimo sesijai susirinkę vyskupai rugsėjo 21 didele balsų dauguma (1997 prieš 224) principiškai pasisakė už lauktąją religinės laisvės deklaraciją. Lapkričio 19 ši deklaracija buvo galutinai priimta 1954 balsais prieš 249 balsus. Galutinėj versijoj įglausta tradicinė tiesa, kad vieninteliam tikram tikėjimui atstovauja katalikų Bažnyčia.

Deklaracija padalyta į keturis skyrius: įžanga, religinės laisvės doktrina žmogaus proto šviesoje, religinės laisvės doktrina žvelgiant iš Apreiškimo, kreipimasis į kraštų vyriausybes.

Sąžinės laisvė grindžiama tuo, kad žmogus tegali pajusti ir atpažinti Dievo norą tik per savo sąžinę. Todėl kiekvienas turi ištikimai sekti savo sąžinę visuose savo veiksmuose, kad priartėtų prie Dievo, kuris yra jo tikslas. Žmogus turi teisę ir pareigą ieškoti religinės tiesos, kad tuo galėtų formuoti savo sąžinę, šios tiesos ieškoma žmogišku būdu — t. y. laisvu tyrinėjimu. Kadangi žmogus yra visuomeniška būtybė, tiesos ieškoma dialogu, kuriame vieni pristato kitiems tiesas, kurias jie mano atradę, kad tokiu būdu vienas kitam talkintų tiesos ieškojime. Pagarba asmeniui reikalauja, kad jokiam žmogui nebūtų trukdoma religiniais reikalais elgtis pagal savo sąžinę privačiame ar viešame gyvenime. Pripažįstama, kad religinė laisvė turi ribas, nes ją saisto atsakomybė visuomenės narių gerbūviui. Tačiau drauge pabrėžiama, kad Susirinkimas trokšta, kad visos pasaulio valstybės rastų būdų teisiškai apsaugoti religinei laisvei. Yra neteisybė pripažinti asmens religinę laisvę, o tačiau drausti jos visuomenines apraiškas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kai kuriuose kraštuose valstybė turi ypatingus ryšius su kuria nors religine bendruomene, tačiau ir šiuo atveju primenama, kad visos religinės bendruomenės turi teisę džiaugtis pilna religine laisve, ši laisvė, kuri yra būtina asmeniui, taip pat reikalinga ir religinei bendruomenei, kuri turi teisę pasirinkti ir mokyti savo kunigus, palaikyti ryšius, su savo vadais ir kitomis religinėmis bendruomenėmis už savo krašto ribų. Religinėms bendruomenėms turi būti leidžiama viešai liudyti savo tikėjimą gyvu ar rašytu žodžiu. Šeimos turi teisę pasirinkti jų vaikų religinį auklėjimą. Valstybė turi pripažinti tėvams teisę pasirinkti jų vaikams mokyklas. Valstybė neturi teisės mokesčiais bausti tėvus dėl to, kad jie vaikus leidžia į savo parinktą mokyklą. Valstybė pažeidžia tėvų teises, jei ji krašte įveda vienintelę mokyklų sistemą, kurioje uždraustas religinis vaikų auklėjimas.

Apreiškimas kalba apie žmogaus sąžinės laisvę: Dievas kviečia žmones jam tarnauti, bet jų neverčia jėga, nes gerbia asmenį. Kristus atsisakė daryti stebuklus, kurie verstų žmones į jį tikėti, nors jo mokiniai tokių ženklų prašė. Apaštalai sekė Kristaus pavyzdžiu, laikydami tikėjimo aktą žmogaus laisvo apsisprendimo išdava.

Paskutiniame deklaracijos skyriuje rašoma, kad religinę laisvę garantuoja daugelio valstybių konstitucijos ir pripažįsta tarptautinės organizacijos. Tačiau netrūksta vyriausybių, kurios nekreipia dėmesio į krašto konstituciją ir trukdo savo piliečiams išpažinti jų tikėjimą. Bažnyčios Susirinkimas ragina visus, o ypač tuos, kuriems patikėta kitų auklėjimas, formuoti žmones, kurie yra klusnūs teisėtam autoritetui ir stipriai prisirišę prie tikrosios laisvės.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai