Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS IR SOVIETŲ SĄJUNGOS SANTYKIŲ DVIDEŠIMTMETIS (1919-1939) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
Reikšmingieji etapai šaltinių šviesoje

2. Nepuolimo sutarties (1926 m.) laikotarpis

Nors ir Lietuva 1920 metų Maskvos sutartimi daug ko, kas buvo surašyta, negavo, tačiau tai nekliudė vystytis draugiškiems santykiams. Lietuva buvo šį kartą pati pirmoji Pabaltijo valstybė, kuri visų kaimynų nustebimui jau 1926 rugsėjo 28 pasirašė Maskvoje nepuolimo sutartį. Jos pirmasis straipsnis nusakė, jog 1920.VII.12 sutarties "visi nuostatai palaiko visą savo galią ir neliečiamybę, lieka Lietuvos respublikos ir Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos santykių pagrindu".

Gana palankiomis taikos sutartimis Rusijos bolševikai paliko ramybėj raudonajam tvanui sėkmingai besipriešinančias Pabaltijo tautas, jau spėjusias ant I pasaulinio karo griuvėsių sukurti savo nepriklausomas respublikas. Pati bolševikinė Rusija savo viduje irgi išėjo laimėtoja. Kadangi sąjungininkai baltuosius rusus te-parėmė atbula ranka, bolševikai įveikė vieną po kito visuose frontuose. Visai panašiai kaip Pabaltijyje iš griuvusios Rusijos imperijos buvo atsiskyrusios ir 1918 metų gegužės gale nepriklausomos pasiskelbusios ir trys Kaukazo tautos. Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano nepriklausomybę, savo interesais vadovaudamasi, palaikė ir kaizerinė Vokietija. Tačiau šias taip pat nepriklausomybės ištroškusias tautas bolševikai greit jėga pavergė. Nieko negelbėjo nė Tautų Sąjungos pasisakymas už šias naujas valstybes. Pabaltijo valstybės nepriklausomybės kovoj buvo laimingesnės, nors bolševikai jų pašonėj džiūgavo savo laimėjimais.

Pilietinį ir vad. "intervencijos" karą užbaigusius bolševikus ėmė stipriai varginti ekonominiai sunkumai. Jie ilgai pergyveno baimę, kad gali būti kapitalistų "apsupti". Tada Sovietų Sąjungoje kalbėta apie reikalą saugotis "kapitalistinio apsupimo" (kapitalističeskoje okruženi-je). Jauna Sovietų Sąjunga turėjo dar ir kitų rūpesčių. Bolševikams kėlė baimės galimas karinis konfliktas su militariškai sustiprėjusią Japonija. Vykdydami savo ekspansiją Azijos ry-
-----
Tęsinys iš pereito numerio.

tiniame pakraštyje (į šiaurę nuo Korėjos), japonai 1931-32 užėmė mineralais ir ypač anglimi turtingą Mandžiūriją. Pilietinio karo metų legendomis apsupto maršalo V. Bliuckerio vadovaujama Tolimųjų Rytų (Sibiro) armija stovėjo ant sienos, visai pasiruošusi galimam kariniam konfliktui.

Visa tai vertė Rusijos bolševikus budėti. 1925 - 32 laikotarpyje jie sudarė eilę sutarčių su vad. "kapitalistinėmis" valstybėmis. Jos, kaip ir 1920-23 metų taikos sutartys su kaimynais, rėmėsi tais pačiais pagrindiniais Sovietų Sąjungos užsienio politikos elementais. Per šešerius metus sudarinėdami nepuolimo paktus su kapitalistinėmis valstybėmis, sovietai tesiekė jų neutralumo, kad patys labiau galėtų apsisupti išorinio saugumo skraiste (R. Scheuner, For-schungen zur osteurop. Geschichte VIII, 1962).

Kai Lietuva viena iš pirmųjų (po Vokietijos ir Afganistano) 1926 rugsėjo 28 Maskvoje pasirašė nepuolimo sutartį su Sovietų Sąjunga, kaimynuose būta ne tik nustebimo, bet ir nepasitenkinimo, virstančio net pasipiktinimu. Bet kaip tik rusų - japonų santykių įsitempimo metais (1932) Lietuvos pavyzdžiu pasekė ne tik Estija ir Latvija, bet ir kitos valstybės.

Savo nesibaigiančiame konflikte su Lenkija Lietuva tikėjosi, kad Sovietų Rusija bus jos didžioji užtarytoja Vilniaus klausimu. Po Ambasadorių (aliantų) konferencijos nutarimo (1923. III.15), pripažinusio Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkijai, Lietuvai reikėjo ieškoti sau draugų tarp didžiųjų kaimynų. Nors su Vokietija dar nebuvo spėję iškilti aštrių konfliktų dėl Klaipėdos įjungimo į Lietuvą, tačiau Vokietijos besikeičiančios vyriausybės jau nė iš tolo nebebuvo linkusios taip palaikyti nepriklausomos Lietuvos, kaip ją 1918-19 buvo rėmęs katalikų Centro lyderis ir vėliau finansų ministras M. Erzbergeris.

Jeigu kas nors šiandien dabartinių nuotaikų šviesoje bandytų ano laiko Lietuvos užsienio politikos žygius nuvertinti ir juos kritikuoti, turėtų tuojau pat atsakyti į svarbų klausimą: kokį kitą pasirinkimą galėjo tada Lietuva turėti? Atsakymas tegali būti ano meto politikos rėmuose. Įdomios medžiagos tam klausimui duoda A. E. Senno studija apie Vilniaus klausimą (1966).

Šiandieninė sovietinė istoriografija nesiliauja vis pabrėžusi, jog Sovietų Rusija daug padėjusi buržuazinei Letuvai, realiai gynusi jos interesus prieš nedraugiškus didžiuosius kaimynus (Lenkiją ir Vokietiją) ir jai du kartu (1920, 1939) grąžinusi ar perdavusi jos sostinę. Kiek tokie teigimai gali būti suderinti su neginčijamais istorijos faktais ir kokios naudos pati Sovietų Sąjunga iš tokio Lietuvos palaikymo turėjo, paaiškės iš tolimesnio dėstymo.

Lietuva, žinoma, nuoširdžiai ieškojo sau palankumo Sovietų Sąjungoje, nors šios pastarosios visa politinė ir ideologinė sistema buvo iš esmės priešinga trijų Pabaltijo kaimynų valstybingumui. Tai buvo iš dalies parodęs ir 1924 gruodžio 1 komunistų pučas Taline, organizuotas Leningrado komunos "profesionalų" revoliucionierių.

Lietuvoje sveikai pravesta žemės reforma ir kitos pozityvios priemonės buvo jau spėjusios iš įvairių pakampių kaimų ir miestų varguomenėje komunistinį nusistatymą išvyti ar bent jį stipriai sumažinti. Oficialiai komunistų partija buvo uždrausta, nes prieš tos rūšies diversiją (Talino pučas buvo geras pavyzdys) reikėjo ir toliau budėti. Sovietų Rusija tada oficialiai į vidaus santykius nesikišo. Geriems santykiams su Sovietų Sąjunga vykdyti ir jiems palaikyti nekliudė, pvz., ir faktas, kad Lietuvoje po vad. "kuopininkų" (Darbininkų kuopų frakcijos) epizodo I seime (1922-23) ir atskirų jų narių bylų komunistai Lietuvoje turėjo eiti į pogrindinį veikimą. Kadangi komunistai visa savo veikla buvo priešingi nepriklausomos Lietuvos egzistencijai, tai jie, žinoma, iki pat 1940 metų okupacijos Lietuvoje buvo uždrausti. Komunistų partijos buvo uždraustos ir kitose dviejose Pabaltijo valstybėse. Ne mūsų uždavinys čia atsakyti į klausimą, kaip reiškėsi komunistų veikla Lietuvoje po 1920 metų.

Norėdami įrodyti, kad komunistų pogrindinė veikla Lietuvoje vis buvusi gyva ir net aktyvi, okupuotosios Lietuvos komunistai dabar yra išleidę (Partijos istorijos institutas) keturis stambius tomus (nuo 690 iki 970 puslapių) "Lietuvos komunistų partijos atsišaukimų" (1962-63), apimančių 1918-40 metus.
Tuoj po 1926 gruodžio 17 perversmo, kai jau buvo sušaudyti Lietuvoje 4 komunistai, Komunistų Internacionalo "Pildomojo Komiteto" atsišaukime buvo, be kitko, pasakyta: "Pagaliau, plačiosioms darbo masėms spaudžiant, liaudininkų ir socialdemokratų valdžia padarė žingsnį prie susiartinimo su TSRS ir sudarė su ja nepuolimo sutartį, paskui prasidėjo derybos dėl prekybos sutarties sudarymo. Sutartis su TSRS apie abipusį neitralitetą tikrai atitiko plačiųjų Lietuvos darbo masių reikalams ir stiprino jos nepriklausomybę . . ." (LKP atsišaukimai II, p. 9). Tai tik pigios propagandos žodžiai. Istoriškai yra visiškai neteisinga teigti, kad tada "plačiosios darbo masės" į tos rūšies derybinius kontaktus, kurie buvo užsimezgę dar esant valdžioje krikščionim demokratam 1925 metų gale, būtų turėjusios kokios nors įtakos.

Kaip tik pačios Sovietų Sąjungos užsienio politikos dokumentų VIII tomas (1963) duoda įdomios medžiagos apie jau 1925 prasidėjusias ekonomines derybas ir politinius pasitarimus tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos. Nesustojant čia plačiau apie kokios prekybinės sutarties projektą galvojo tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras kun. dr. M. Reinys (VIII, p. 660, 686, 700, 705), užteks čia paminėti reikšmingą Lietuvos ir Sovietų Sąjungos politinių santykių vystymosi faktą.

Kaip buvo iš anksto sutarta, 1925 prieš pat Kalėdas (1925.XII.23) iš Paryžiaus per Berlyną Maskvon grįždamas, Kaune sustojo Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaras G. Čičerinas. Šis bene vienintelis dar caro laikų diplomatas, nuėjęs žymiam poste bolševikams tarnauti, Kaune prisistatė iš simpatiškos pusės. Per priėmimą pas Lietuvos užsienio reikalų ministrą jis savo kalboje pažymėjo: "Lietuvių tauta nuo seniausių laikų sugebėjo išlaikyti savo kalbą, savo papročius, tautinę kultūrą, apskritai visą savo būdingą fizionomiją, ir daugelį metų trukęs despotiškas caro general-gubernatorių valdymas nesulaužė tautos pasiryžimo pasilikti prie savų ypatumų (osobennostej)" (VIII, p. 754).

Čičerinas sakėsi galįs ypač didžiuotis, kad jis pirmas, kaip Sovietų Sąjungos vyriausybės narys, apsilanko Lietuvoje. Pabrėždamas, jog Lietuva yra jau parodžiusi sugebėjimus valstybiniam gyvenimui, šis sovietų komisaras kėlė Lietuvos reikalingumą palaikyti Rytų Europos pusiausvyrai. Toliau Čičerinas tęsė: "Tegul mano šiltas susitikimas su Jumis tampa ženklu, jog reikia tarp mūsų valstybių išvystyti labai glaudžius draugiškus santykius" (VIII, p. 754). Pradėjus "ekonominiu susiartinimu", esą reikalo "duoti tvirtą pagrindą mūsų artimiems ir pastoviems draugiškiems politiniams santykiams". Čičerinas tai parėmė faktu, jog eilė valstybių sutartimis apipavidalinančios tarpusavio santykius. Tad "ir mums reikia tiksliau apibrėžti mūsų santykių turinį". Viltingais ir gana šiltais žodžiais nepriklausomai Lietuvai Čičerinas baigė savo tostą, laukdamas tuo reikalu Lietuvos atstovų Maskvoje.

Ne mažiau draugišku tostu Čieeriną buvo prieš tai pasveikinęs Lietuvos užsienio reikalų ministras. Apgailestaudamas, kda savo laikinoje sostinėje lietuviai negalį tokių aukštų svečių su tokiu iškilmingumu priimti, kokio jie užsitarnauja, jis reiškė viltį, kad artimiausiu laiku Maskvoje bus tęsiamos derybos, "kurias mes šiandien pradedame Kaune" (VIII, p. 755). Kun. dr. M. Reinys savo kalbą baigė tokiais žodžiais: "... Aš keliu savo taurę pasaulio taikos ir solidarumo labui, kurio mes siekiame, už suklestėjimą (za procvetanije) Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjungos ir už Jūsų asmenišką laimę". Kaip griežtas abstinentas per tostą Čičerino garbei tegerdamas tik vandenį, kun. dr. M. Reinys išreiškė to meto bendrą vyriausybės nusistatymą Lietuvos užsienio politikoje.

Vėlesnių politinių išskaičiavimų nuotaikose dar prieš 1926.XII.17 perversmą, o ypač po jo perversmo dalyviai ar jam pritariantieji ėmė kaltinti Sleževičiaus vyriausybę už staigų orientavimąsi užsienio politikoje į Maskvą. Bet nepuolimo sutarties genezės reikia ieškoti dar žymiai anksčiau prieš koalicinę valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybę. Autentiškų dokumentų šviesoje akivaizdžiai matyti, jog tarptautine sutartimi suformulavimas draugiškų santykių su Sovietų Rusija Lietuvai rūpėjo jau 1925 m. Krikščionių demokratų vyriausybė su pagrindu tada įžvelgė, jog reikia labiau susirūpinti Lietuvos saugumu tarptautinėje plotmėje.

Ką geresnio ji galėjo tada sugalvoti? Reliatyvi tebuvo jėga Pabaltijo valstybių, kurių kiekviena buvo savos nepriklausomybės rūpesčiuose paskendusi ir muitų tvorele apsitverusi. Kiekviena jų atskirai tesirūpino savo laisvės išsaugojimu. Žinoma, iš Vokietijos, jau spėjusios su Sovietų Sąjunga sudaryti sau visais atžvilgiais naudingą Rapallo sutartį (1922.IV.17) ir neutraliteto paktą (1926.IV.24), tebuvo galima tikėtis tik greit kilsiančių priekabių dėl Klaipėdos konvencijos aiškinimo. Kai Lenkijoje perversmo keliu (1926.IV.15) J. Pilsudskis atėjo valdžion, Vokietija ėmė rodyti Lietuvos atžvilgiu agresyvumo. Tada visai realiai Varšuvoje kilo mintis eventualiai Vokietiją kompensuoti Klaipėdos teritorija, jeigu tik Berlynas sutiktų "peržiūrėti" sienas koridoriaus ir Dancigo srityje. Bet tada dar Pilsudskio ir Vokietijos užsienio reikalų ministro G. Stresemanno pokalbyje klausimas buvo statomas ir visai kitaip: Lenkijos valstybė turėjo būti kompensuota, t. y. turėjo gauti per Klaipėdą priėjimą prie jūros (plg. J. Curtius, Sechs Jahre Minister der Deutschen Republik, Heidelberg 1948, 244), jeigu pasisektų susitarti dėl vakarinių Prūsų žemių.

Šitokioje Lietuvos ir Lenkijos politinių "santykių" konsteliacijoje Sovietų Sąjunga galėjo ne sunkiai įgyti Lietuvoje pasitikėjimo, pati naudodamasi tų dviejų kaimynų aštraus konflikto vaisiais, taip pat patogiai žiūrėdama, kad Lietuva nesiieškotų kokios nors kitų valstybių atramos.

To meto Lietuvos užsienio politikoje nebuvo didesnio pasirinkimo. Jo negalėjo surasti ir didysis patriotas - idealistas kun. dr. M. Reinys. Jis taip pat buvo įsitikinęs, jog ano meto sąlygomis prekybinė ir politinė Lietuvos sutartis su Sovietų Sąjunga tik gero tegali atnešti jo tėvynei. Kad vėliau Sovietų Sąjunga savo mažąjį, pilną geros valios ir taikų kaimyną, kaip ir kitas dvi Pabaltijo valstybes, taip suniekins ir sutryps, kai tik proga pasitaikys, niekas tada nė iš tolo negalėjo išpranašauti.

Kas galėjo numatyti, kad tos pačios valstybės atstovai, kurios vardu Čičerinas (m. 1936) ministrui Reiniui ir Lietuvos labui daug gražių žodžių prisakė, vėliau visą eilę Lietuvos ministrų deportuos. Jų tarpe buvo penki Lietuvos užsienio reikalų ministrai: V. Čarneckis, L. Bistras, J. Urbšys, A. Voldemaras ir pats kun. dr. M. Reinys.

Reiniui, apie kurio vizitą Maskvoje 1926 m. pradžioje buvo rašoma, teko pats žiauriausias likimas. 1947 suimtas ir nuteistas kalėti, jis mirė 1953 Vladimiro kalėjime (į rytus nuo Maskvos).
1926 balandžio 21 Reinys, prieš dvi savaites, pagal naują Lietuvos bažnytinės provincijos planą įšventintas vyskupu (Vilkaviškio koadjutoriumi), pasitraukė iš užsienio reikalų ministro pareigų. Pačiame rinkimų į III seimą aštrios agitacijos įkarštyje užsienio reikalų ministro pareigas buvo perėmęs pats ministras pirmininkas dr. L. Bistras. Bet jau bįrželio 15 (1926) visai naują ministrų kabinetą naujam prezidentui dr. K. Griniui pristatė Mykolas Sleževičius, pats pasiėmęs ir užsienio reikalų ministro pareigas.

Sleževičiaus vyriausybė užbaigė derybas su Maskva ir 1926 rugsėjo 28 pasirašė nepuolimo sutartį.
Čia tuoj kyla klausimas, kodėl Kremliaus politikos vairuotojai, žinoma, nesutikdami Kaune ypatingų sunkumų tokios sutarties pasirašymui, tada taip rūpinosi Lietuvos valstybe? Atsakymas tėra tik vienas! Nuo pat 1920 m. Sovietų Sąjunga buvo susidūrusi su Lenkijos pastangom sudaryti rytų Europoje atskirą politinį bloką. Įjungiant tarpines valstybes (pradedant Suomija), tas lenkų iniciatyvos blokas turėjo atsverti pastangas dviejų didžiųjų karą pralaimėjusiųjų kaimynų (Vokietijos ir Rusijos), kurie Rapallo sutartyje buvo suradę bendrą kalbą. Ir vėliau (1925.X.5-16) gana taikingoje dvasioje Locarne (Šveicarijoje) surašytos sutartys (Sovietų Sąjunga ten nedalyvavo), kur arbitražo sutartimi numatyti spręsti Lenkijos sienų klausimai, jų nepatenkino. Jie rodė didelio aktyvumo vad. "sanitariniame kordone", t. y. tų valstybių plote, kuris Rytų raudonąjį kolosą skyrė nuo Europos.

Kai tik lenkai panorėjo savo įtaką labiau išplėsti ir dviejose šiaurinėse Pabaltijo valstybėse, sovietai griebėsi įvairių priemonių, teturėdami tik vieną tikslą, kaip nors sukliudyti Pabaltijo valstybių, šiuo atveju Estijos ir Latvijos politinį bendradarbiavimą su Lenkija.

Jau 1923 m. pavasarį lenkai buvo ėmęsi iniciatyvos organizuoti Pabaltijo valstybių nusiginklavimo konferenciją, į kurią turėjo būti pritraukta ir Suomija su Lietuva. Daug įvairių faktų, pradedant sportu (arklių lenktynės eta), akivaizdžiai rodė, kaip Lenkija kitose dviejose Pabaltijo valstybėse buvo išvysčiusi didelį aktyvumą kultūrinio ir politinio bendradarbiavimo srityje. Tai buvo, be kitko, viena iš priežasčių, kodėl ir 1934 rugsėjo 12 Ženevoje gražiai padėtas kertinis akmuo Pabaltijo Santarvei neišaugo į stiprų Pabaltijo "entente cordiale" rūmą. Žinoma, abu Pabaltijo kaimynai (Estija ir Latvija) neturėjo noro angažuotis tokiai sunkiai Lietuvos užsienio problemai, kaip Vilniaus klausimas. O Lenkija joms vis tik buvo didžioji kaimyninė valstybė, su kuria panašios politikos klausimai (Vokietijos, Sov. Sąjungos atžvilgiu) galėjo būti gera bazė bendradarbiavimui. Tiesa, šis bendradarbiavimas liko ribotas.

Kai visi tos rūšies Lenkijos ir Sovietų Sąjungos varžybiniai bandymai Rygoje ir Taline konkrečių vaisių dar nenešė, o lenkų iniciatyva organizuojamos konferencijos prie galutinų (ratifikuotų) sutarčių neprivesdavo, tai Kremliaus politikai vis galėjo rasti dar diplomatinių galimybių savam labui pasinaudoti. Ypač darėsi jiems svarbu ir be didelių pastangų realizuoti savo planus Lietuvoje.
Skamba beveik paradoksu, bet yra istoriškai įrodyta tiesa, jog Maskvos komunistai tada tik tiek tebuvo suinteresuoti Lietuvos valstybe, kiek jiems buvo parupę, kad ji kokiu nors būdu nepatektų į Lenkijos politikos orbitą. Kai Antantės (ypač prancūzų) perdėm politiškai fa-vorizuojami lenkai Lietuvai visais būdais kenkė ir ją visur stengėsi politiškai izoliuoti, tai, žinoma, Lietuva natūraliai vystė savo santykius su Sovietų Sąjunga dėmesingiau, negu abu šiauriniai Pabaltijo kaimynai.

Maskva ir jas, Estiją ir Latviją, taip pat 1925 spalio mėn. buvo pakvietusi deryboms sudaryti nepuolimo ir neutraliteto sutartims. Bet derybos nebuvo užbaigtos, sutartys pasiliko tik neratifikuotais projektais, įterptais į žiuomąjį Sovietų Sąjungos užsienio politikos dokumentų rinkinį prie 1926 gegužės 21-26 dokumentų (IX, p. 281-288). Būtų atskira įdomi tema iš ano meto šaltinių atsakyti į klausimą, kodėl tos dvi mūsų kaimynės tada toliau nepažengė "iš rūpestingos susipažinimo" studijos su Maskvos pasiūlytu tekstu (VIII, p. 284). Beje, Suomija tuo metu, pradėjusi vis labiau tolintis nuo trijų Pabaltijo resr publikų, buvo jau prisišliejusi prie Skandinavijos orbitos. Talinui ir Rygai kaip tik galėjo padaryti įtakos Varšuva, kuri tada labai neigiamai vertino Vokietijos ir Sovietų Sąjungos naujai sudarytą (1926.IV.24) nepuolimo ir draugiškumo sutartį (VIII, p. 250-252). Ji turėjo reikšti tolimesnį draugiškos Rapallo sutarties pratęsimą tarp Maskvos ir Berlyno. Tada prasidėjo žinomasis jų bendradarbiavimas karinėje plotmėje.

Lenkija, į kurios visas pastangas ir Pabaltijyje Paryžius taip palankiai žiūrėjo, galėjo turėti įtakos tik estams ir latviams, bet tik ne lietuviams. Didžioji karinio konflikto žaizda Vilniaus klausimu nė per nago juodymą nebuvo užsitraukusi. Tokia suglausta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties genezė.
Pirmieji du tos sutarties punktai Lietuvos valstybingumo labui ypatingai gražiai skambėjo. Pirmame straipsnyje, kaip žinome, buvo pažymėta, jog 1920 liepos 12 sutartis toliau galioja ir yra neliečiama. Ne mažiau svarbus buvo antrasis straipsnis apie dviejų valstybių savitarpinį pasižadėjimą "visomis aplinkybėmis gerbti viena antros suverenumą bei teritorialinį integralumą ir neliečiamybę".

Įsipareigodamos viena kitai "susilaikyti nuo bet kurių agresijos veiksmų", Lietuva ir Sovietų Rusija pasižadėjo "neteikti paramos tai vienai ar kelioms trečiosioms valstybėms jų kovoje prieš užpultąją susitariančiąja šalį". Buvo dar numatytas ir tokis atvejis: "... jeigu tarp susitariančiųjų šalių kiltų konfliktas ir jei ne^ būtų galima išspręsti to konflikto diplomatiniu keliu, jos susitaria skirti taikomąsias komisijas".

Toji nepuolimo sutartis, kurią iš lietuvių pusės pasirašė M. Sleževičius ir Jurgis Baltrušaitis, o iš Sovietų — G. Čičerinas ir S. Alek-sandrovskis (Sovietų Sąjungos atstovas Lietuvoje), savo turiniu buvo gana aiški ir buvo laikoma gana palanki Lietuvai. Jos bendroji schema, kaip galima lengvai įsitikinti iš kitų Sovietų Sąjungos tos rūšies tekstų su kitomis valstybėmis, buvo lygiai ta pati (Pilnas lietuviškas sutarties tekstas lengvai prieinamas politikos žurnale "Lietuva", Nr. 5, 1954, New York, 73-74).
(Bus daugiau)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai