Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIUBLINO UNIJA IR JOS ŠEŠĖLIAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
Lietuvių - lenkų santykiai keturių amžių perspektyvoje (1569 - 1969)

1. Pagrindinis akstinas unijai realizuoti

Prieš 400 metų Lietuvos ir Lenkijos valstybių pasienio mieste Liubline vidurvasaryje (birželio 28) įvyko gana graudi scena. Bendro šeiminio posėdžio metu Žemaitijos seniūnas Jonas Chodkevičius klaupėsi prieš Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Augustą. Jaudinančioje kalboje ašarodamas jis patikėjo tolimesnį Lietuvos likimą savo valdovo malonei (Dnevnik Ljublinskago Sejma 1569 goda, išl. M. O. Kojalovič, St. Petersburg 1869, p. 467-471). Chodkevičius, be kitko, pabrėžė: "Mes esame priversti nusileisti ir mes pasiduodame Jūsų karališkosios malonybės gailestingumui, o ne kokiems įsakymams . . ." (t. p 468).

Liublino seimo dienoraštyje yra smulkiai sužymėta, kas darybų metu per visus septynius mėnesius (1.10 - VIII.12) nutiko, kokios kalbos buvo pasakytos. (Gerų ištraukų iš tų jaudinančių kalbų naujai davė J. Jakštas "Dirvoje" Nr. 62-64). Dviem atvejais seimo dienoraštis liudija, jog visi Lietuvos senatoriai ir seimo atstovai, paremdami Žemaitijos seniūno prašymą ir taip pat verkdami, puolė ant kelių ("Z wielkiem placzem wsysczi na kolana upadli" — t. p., 467, 471). Anot rūpestingo autoriaus dienoraščio, kuriame viskas padieniui, lyg mūsų parlamente, protokoliškai užfiksuota, esą buvę tuo metu apsiašaroję ir lenkai: "... ir iš mūsų lenkų nedaug buvo tokių, kurie neverkė ar nebuvo sujaudinti, nes ir (mūsų senatorių) daug kas verkė".

Kaip autentiškai paminėta, anas lietuvių su-klaupimo ir jaudinantis ašarų "epizodas" laikinai padarė įspūdžio ir lietuvių derybų partneriams lenkams, kurie visą laiką užsispyrę laikėsi savojo unijinio projekto. Bet, anot žymiojo tyrinėtojo Ezechiel Zivier, kuris paskutiniesiems dviem Jogailaičiams storą (800 psl.) veikalą paskyrė, "dar daugiau lenkams suteikė pasitenkinimo, kai jie išvydo lietuvius visiškai palūžusius, iki tol taip besididžiuojančius savo savarankiškumu" (Die zwei letzten Jagiellonen, 1915, p. 721).

Šitoji Liublino seimo dienoraštyje gana plačiai aprašyta scena gali tarnauti lyg kokiu motto visam tolimesniam lietuvių - lenkų, Lietuvos didžiosios kunigaikštijos (Magni Ducatus Lithuaniae) ir Lenkijos karalijos santykių kompleksui. Galutinai vis matome besikartojančias lietuvių nuolaidas politinėje srityje, prasidėjusias jau povy tautinėj e epochoje. Dar labiau lietuviai pritrūksta reikiamų jėgų, palieka pusiaukelėje su savo politiniais, nuo lenkų nepriklausomais reikalavimais po Žygimanto Augusto mirties. Per pirmuosius tris valdovo rinkimus lietuviai vis sėkmingai pradėdavo ardyti uniją, sugebėdavo pastatyti savo atskirą kandidatą į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius ir su juo atskirai politikuodavo. (Tuo klausimu daug vertingos medžiagos yra dar menkai tepanaudotuose popiežiaus nuncijų pranešimuose Vatikano archyve). Bet pagaliau savo didžiuoju kunigaikščiu lietuviai prisiimdavo lenkų daugumos elekcijos lauke karaliumi apšauktąjį. Taip buvo su pirmuoju — prancūzų Henriku Valois, paskiau su vengru — Steponu Batoru ir pagaliau su švedu — Zigmantu Vaza.

Dar daugiau! Lietuviai, kurie kitados taip narsiai buvo laikęsi prieš vokiečių ordiną, ėmė nebepasitikėti savo kariniu pajėgumu prieš iš rytų ateinančią agresiją. Nuo XV a. galo (1492) sunki iš kartos į kartą besitęsianti kova prieš vis stiprėjančią Maskvą turėjo būti vedama tolimojoje Dniepro erdvėje. Tad ir sutinkame paprastosios Lietuvos bajorijos (ne didžiųjų ponų bei magnatų) samprotavimą, jog po tvirčiau sudarytos unijos Lenkija tapsianti tikroji sąjungininkė rytų sienoms ginti. Tai vaizdžiai manifestavo lietingą 1562 m. rudenį išvargusi ir maištaujanti Lietuvos bajorija karo stovykloje prie Vitebsko.

Pašaukta karan prieš Lietuvon įsibrovusį Maskvos Joną IV, bajorija nebuvo karingai nusiteikusi, juo labiau, kad namuose laukė rudeniniai ūkio darbai. Ji surašė peticiją unijos reikalu. Tai buvo nuolaidų programa, maždaug atitinkanti ir lenkų projektą, kuriam labiausiai nepritarė didieji Lietuvos ponai, vadovaujami kunigaikščių Radvilų. Mes čia nesvarstysime, ar galima istoriškai įrodyti žinomojo unijos ir Lietuvos Statuto istoriko I. Lappo teigimą, kad būsimos unijos programą Vitebsko karo stovykloje Lietuvos bajorijai esą gudriai pasiūlę lenkų agitatoriai. Tikra, kad Lietuvos bajorija tikėjosi, jog būsimos unijos atveju visą sunkaus karo naštą prieš Maskvą jau bus galima dalytis su lenkais. Tokį nusistatymą sustiprino baimė, kad maskviečiai gali dar giliau Lietuvon įsibrauti, nes kitais metais (1563) Jonas IV užėmė ir Polocką — artimiausią tvirtovę prie Vilniaus vaivadijos sienos.
Maskva stipriai gąsdino, ir šitas faktas buvo viena iš svarbiausių priežasčių abiem kaimynams suartėti. Lietuviai ir lenkai gi jau turėjo 180 metų įvairiopo kaimyninio sugyvenimo nuo Žygimanto Augusto prosenelio Jogailos laikų.

2. Skirtingas lietuvių ir lenkų kultūrinis lygis

Santykiaudami su lietuviais, lenkai per šimtmečius iki pat šiai dienai nesiliauja lietuviams mandagia ar kartais ir labai grubia forma priminti vad. "nedėkingai tautai" savo kultūrinį pranašumą. Didžiuodamiesi lenkai visada galėjo prieš "naujakrikštus" pabrėžti, kad jie jau X a. krikštyti, kad jie yra suteikę ir lietuviams patogią progą visai taikingu būdu priimti tą patį krikštą, kurį kardu nešė priešai kryžiuočiai.

Lenkams visą laiką pasiliko įstrigęs faktas, jog vyriausias Lietuvos valdovas, palikęs savo žemę ir savo sostinę, išvyko pas juos — Krokuvon pasikrikštyti. Dar daugiau! Jis jau nebegrįžo Vilniun viešpatauti ir ten už Lenkiją nepalyginamai didesnės savo valstybės valdyti. Jis pasiliko karaliauti tolimoje Krokuvoje. Čia jau buvo pirmieji nuolaidų ženklai. Įdomu, kad apdairi mūsų rašytoja Gabrielė Petkevičaitė - Bitė savo laiku į tai yra jau atkreipusi dėmesį. Viename laiške ji rašė: "Jogailos buvo didelė klaida, kad nepaliko Vilniuje, o išėjo užkuriauti į Krokuvą. Tai pagrindinis akmuo mūsų tautos tragedijai" (Raštų VI tomas, Vilnius 1968, p. 354).

Šalia politikos lietuvių - lenkų bendravime atsistojo gana galingas kultūrinis veiksnys, kurio nereikia paleisti iš akių. Akivaizdžią jo įtaką galime pradėti nuo Horodlės suvažiavimo 1413, kai visas būrys žymių lenkų didikų — magnatų adoptavo (į savo šeimas priėmė) ir savo giminės herbus suteikė 47 žymių Lietuvos kilmingųjų šeimoms. Tai pradėjo kultūrinę infiltraciją, nusitęsusią iki pat XX a. generacijų.

Kai didžiojo, gal net aplamai paties didžiausio Lietuvos valdovo Gedimino vaikaičiai ir provaikaičiai Lenkiją padarė garsia valstybe (keturi lietuvio Jogailos vaikaičiai buvo vainikuoti karaliai), tai lietuvio atžvilgiu ir toliau lenkas nuolat jautėsi esąs žymiai kultūringesnis ir pranašesnis. Pagrįsti tam savo jvairiopam pirmumui lenkai tarėsi turį eilę regimų ženklų. Pvz., jau XI - XII a. Lenkijoje formavosi pirmosios tikros krikščioniškųjų viduramžių kultūros apraiškos, kūrėsi benediktinų, cistersų ir kiti vienuolynai. Gi oficialiai į pagonybę sugrįžęs Lietuvos valdovas po 1263 m. jokiais krikščioniškais ženklais nesirūpino. Tad ir vienuolynų, viduramžių Europos kultūros oazių, pirmuosius silpnus pėdsakus vos XIV a. tegalima įžiūrėti.

Natūralu, kad lenkai ir su savos praeities sąsmonės, krašto istorijos kultivavimu, t. y. su savo lotyniškai rašytomis kronikomis bei metraščiais pasirodė jau XII - XIII a. Tai davė pradžią tautinei lenkų istoriografijai, kurią Dlugošas (m. 1480) jau perdėm subjektyviai — antilietuviškai nukreipė. Tuo tarpu pačių lietuvių istoriografijos pėdsakų, jų pirmųjų metraščių pradžios reikia ieškoti ne anksčiau kaip Vytauto Didžiojo epochoje. Verta pridėti, kad XVI amžiaus pusėje Lietuvos valstybinės sąmonės dvasia Lietuvoje kronikas rašė mozūras Motiejus Stryjkowskis ir krokuvietis lenkas Vilniaus miesto vaitas Augustinas Rotundas (Mie-leski), energingai išėjęs ginti Lietuvos teisių (Liet. Enc. 26, 15-17).

Brisdami dar toliau ir giliau į anų laikų Didžiosios kunigaikštijos ir Karalijos santykių lauką, lenkai taip pat didžiuojasi į akį krintančiais skirtumais tautinės literatūros vystymosi srityje. Žinoma, jie tuoj gali prisiminti auksinį savo humanistinės kultūros XVI amžių. Suklestėjusios lenkų raštijos viršūnėje tada atsistojo su savo aukšto meninio lygio lenkiškai rašyta poezija Jan Kochanowski. Jo lyrika paprastai lygiomis statoma su garsiojo amžininko prancūzų poeto Pierre de Ronsard kūriniais. Jis mirė 1585, t. y. metais vėliau už Kochanowskį. O lietuvių kalba tuo metu dar tebuvo spausdinami Karaliaučiuje ir Vilniuje tik religiniai raštai: vertimai katekizmų, giesmių ar postilių (Evangelijų aiškinimo) knygos.
Tokis sugretinimas juo labiau skaudus lietuviams, kai prisimename, jog apskritai lenkų kultūrai suklestėti palankios sąlygos susidarė kaip tik tada, kai Krokuvoje karaliavo du paskutinieji lietuviškos Gedimino dinastijos valdovai — Žygimantas Senasis ir jo sūnus Žygimantas Augustas.

Čia tuoj kyla svarbus klausimas, kaip laikėsi ano meto Lietuvos visuomenė, t. y. kilmingieji, vis labiau stiprėjančios lenkų kultūros atžvilgiu? Ar Lietuvos žymieji magnatai, ištisų plotų stambieji žemvaldžiai ir jais sekantieji kiti kilmingosios visuomenės nariai rodė kokių pastangų atsispirti iš Lenkijos Lietuvon nešamai lenkų  kalbai,  jos  santvarkai   ir  papročiams? Politinėje srityje ilgai — net ir po Liublino unijos (ypač pirmais dešimtmečiais) — dažna proga buvo manifestuojama valstybinė sąmonė atskiros Lietuvos valstybės, kurią j federatyvinę Lietuvos - Lenkijos respubliką tejungė tik bendras valdovas ir įstatymų leidžiamasis organas — seimas su senatu. Lietuva turėjo ne tik savo atskirą kariuomenę, savus pinigus (iždą), atskirą teismo organizaciją, savus įstatymus (garsųjį Lietuvos Statutą), bet ir atskirą vyriausybę su savu kancleriu, etmonu, iždininku ir kt. aukštais pareigūnais. Pvz., joks valdovo paskyrimas Lietuvoje negaliojo, jeigu jis nebuvo patvirtintas Lietuvos didžiosios kunigaikštijos kanclerio antspaudu. Tad ir Liublino unijinis seimas, neįgyvendinęs radikaliųjų "bendro kūno" šalininkų reikalavimų (ypač griežtai juos statė Krokuvos vysk. Pilypas Padniewskis), Lietuvai paliko daug savivaldos, net savarankiškumo galimybių. Reikėjo tik sugebėti jomis naudotis.

3. Valstybinė sąmonė ir kilmingųjų polonizacija Lietuvoje

Po Liublino unijos susitinkame su gana į-domiu reiškiniu. Tos pačios generacijos, kurių širdyse dar ir Vazų dinastijos šimtmetyje, t. y. XVII amžiuje, Lietuvos valstybinė sąmonė (tik ne mūsiška tautine prasme!) vis gyvai te-betvaksi, — įvairiais būdais uoliai prisiima lenkiškąją kultūrą. Noras pabrėžti politinį Lietuvos  atskirumą ėjo tiek toli, kad, pvz., Lenkijos karaliui vykstant į Lietuvą, kur jis būdavo priimamas kaip Lietuvos didysis kunigaikštis, ant budriai saugojamos sienos buvo žiūrima, kad pasikeistų aukštieji pareigūnai. Lenkų ministrai (kancleris, maršalkos ir kt. palydovai) turėjo grįžti namo. Dar daugiau! Būdavo pakeičiami ir medžiokliniai šunys ... O Lietuvos bajoras ant savo branginamo Statuto storos knygos, kur buvo garantuotos jo laisvės, liepdavo bažnyčioje krikštyti jo sūnų. Bet jis pats mielai griebėsi lenkų kalbos. Jai Lietuvoje plisti padėjo visa eilė palankių aplinkybių. Visiems žinomas faktas, kad nuo pat Vilniaus vyskupijos įkūrimo (1387) Lietuvon į geras bažnytines vietas, užimti turtingoms beneficijoms vyskupijų kapitulose, parapijų klebonijose, net i vikarų vietas pastoviai verždavosi ateiviai kunigai iš Lenkijos, ypač jie plūsdavo iš Mozūrijos. Tokie emigrantai dvasininkai, kartais net neturį pilnų šventimų, paprastai nesirūpindavo pramokti vietinės žmonių, t. y. lietuvių kalbos. Bet šitoje vietoje iš antros pusės reikia pasakyti objektyviais faktais paremtą tiesą, kad XVII -XVIII a. Bažnyčia bebuvo pasilikusi vienintelė viešoji institucija, kur lietuvių kalbos teisių per pamokslus, giesmes, katechizaciją buvo dar šiek tiek paisoma. Kunigai (M. Daukša) ir vienuoliai (pirmiausia jėzuitai) ėmė spausdinti religines knygas ir lietuviškai. Tas pats pasakytina apie liuteronus ir kalvinus, kurių pirmieji buvo lietuviškos knygos pionieriai (Mažvydas).

Šitaip tarp valstybinių ir bažnytinių institucijų bei jų pareigūnų buvo skirtumas. Kai, pvz., kan. M. Daukša savo iš lenkų kalbos verstos Postilos įvade jautriai ragino plėsti lietuvių kalbą ir kėlė gimtos kalbos vertę, tuo pat laiku Lietuvos Solonas, jos žymusis kancleris Leonas Sapiega III Lietuvos Statuto (1588) pirmojo leidimo prakalbą rašė ano laiko kanceliarine slavų, vad. "rusų" kalba, t. y. ta pačia, kuria ir pats Statutas buvo Vilniuje Mamoničių spaustuvėje gražiai išspausdintas. Didysis Lietuvos valstybinių teisių gynėjas (po Liublino unijos) džiaugėsi, kad teisės yra surašytos "ne kokia svetima kalba, bet savąja" (1588 m. Lietuvos Statutas, II t — tekstas, Kaunas 1938, p. 17). Vadinasi, Lietuvos kancleriui savoji kalba buvo slaviškoji, iš kurios jau paskui (1697 oficialiai) pereiti į lenkų kalbą nebebuvo sunkumų.

Anų šimtmečių perdėm vieno luomo visuomenė buvo susirinkusi sau daugiausia laisvių ir mažiausia pareigų. Jos niekas nevaržė. Ji turėjo daug laisvių ir kalbos vartojimo srityje. Lietuvių gyvenamuose plotuose, pvz., ji būtų galėjusi savo "pavietų" (apskričių) seimeliuose ir tik pačios bajorijos tebetvarkomuose teismuose vartoti ir vietos gyventojų (lietuvių) kalbą. Bet ir mažiausias bajoras savo noru stengėsi — bent viešai išryškinti savo privilegijuotą luominę padėtį ir kalbinį skirtumą nuo baudžiauninkų. Perdėm aštriai išryškėjančiuose socialiniuose santykiuose kalbėjimas lenkiškai buvo toks pat bajorystės požymis, kaip ir kardas prie šono ar vilkėjimas kontušu.

Tad suprantama, kodėl bajorų seimeliuose ir jų vadovaujamuose teismuose valstiečio - baudžiauninko, atseit, vietinė kalba buvo visai išvaryta. Beveik ant rankos pirštų suskaitome visas iki šiol Lietuvos teismų aktų knygose iki bendro respublikos padalijimo (1795) surastas valstiečių teisminių priesaikų formules lietuvių kalba.
Žvelgiant į santykius anų dviejų valdančiųjų "visuomenių" Lietuvoje ir Lenkijoje, labiausiai krinta į akis lietuvių tautos ir pačios valstybės ateičiai gana reikšmingas faktas: jau nuo XV a. kilminguosius užvaldė pastovi tendencija (ypač tai galima pasakyti apie Lietuvos bajoriją) Lenkijos santvarką, jos šlėktų (kilmingųjų luomo) teises, jų privilegijas bei laisve:, lyg kokį svetimo sodo augalą, mechaniškai persodinti Lietuvos bajoro "sodyboje". Tad ir šiandien prisimenant unijos istoriją, kurią mūsų tautinio atgimimo dvasioje išaugusios kartos palydi visai kitokiais sentimentais negu lenkai, vis reikia neišleisti iš akių tuos svarbius istoriškus konstatavimus.

Nuo XVI a. Lenkija pasidarė kultūriniu atžvilgiu pajėgesnė. Ji prisiėmė Rytų Europoje (bent tiek, kiek siekė bendrosios Lietuvos -Lenkijos respublikos sienos) lotyniškai - katalikiškos kultūros nešėjo rolę. Šituo atžvilgiu reikšmingas faktas, kad net, pvz., Livonijos vaivadijoje (lenkiškai vad. "Polskie Inflanty") t. y. Latgaloje sulenkėjo dešimtimis net vokiečių baronų bei riterių šeimų (S. Sužiedėlis, Latgala, LE 14, 206).

Nors mūsuose nuo XIX a. galo gana daug pridiskutuota apie Lietuvos bajorijos daugumos ir kai kurių rytinių lietuvių tautos gyvenamų sričių sulenkėjimą, tačiau iki šiol neturime pa-grindingo mokslinio tyrinėjimo, pvz., kokiais konkrečiais etapais nulietuvėjo toks stambus kompaktiškas lietuvių žemės gabalas, kaip Ašmenos ir Lydos sritys? Kodėl ištisi lietuvių kaimai pirmiausia gudėjo, o paskui jau prisiėmė vad. "katalikų", t. y. lenkų kalbą? (K. Čeginskas, Die Polonisierung des litauischen Adels, Comment. Balticae 1958, IV-V; plg. Lenkinimas ir lenkėjimas Lietuvoje, LE 14, 436-439). Galutinai čia dar kartą pasitvirtino žinomas dėsnis, jog kultūra yra labai galingas veiksnys. Ji dažnai yra žymiai galingesnis veiksnys už vieno momento ar laikotarpio diktuojamus, kad ir didelius, politinius pasikeitimus bei reikalavimus.

Tai išvadai patvirtinti lietuvių - lenkų santykiai jau nuo XV a. teikia gyvų įrodymų. Lietuviams, pvz., visada imponavo, kaip Vytauto D. mokykloje išaugę Lietuvos bajorai, ypač jos praturtėję ponai (magnatai) to šimtmečio antroje pusėje ryžtingai akcentavo prieš Lenkiją nukreiptą, savą valstybinį savarankiškumą ginančią politiką. Energingas Lietuvos politikos vairuotojas, jos kancleris ir Vilniaus vaivada Jonas Goštautas nutraukė bet kokius Žygimanto Kęstutaičio dokumentuose fiksuotus ryšius su Lenkija, ir jaunas Kazimieras Jogailaitis septyneris metus (1440 - 47) sėdėjo Gedimino sostinėje kaip visai nepriklausomas valdovas. Beje, apie visa tai galima su detalėmis įdomiai pasiskaityti šių metų pradžioje Vilniuje pasirodžiusioje docento Broniaus Dundulio "knygoje "Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV amž." (1968, 328 p.). Apie lietuvių - lenkų santykius dr. B. Dundulis pateikia reikšmingų duomenų. Gaila, kad autorius savojo darbo nepratęsė į Liublino unijos šimtmetį. Tada būtų labiau išryškėję daug lėšų reikalavusieji tolimo pasienio karai su Maskva, Jono III jau 1492 pradėti. Tada faktų akivaizdoje būtų atsivėręs ir anas vis kabantis pavojus iš Jono Žiauriojo Maskvos, be kurio ir Liublino unijos genezės negalima aiškinti.

Per vad. Trylikos metų karą (S. Sužiedėlis, LE 31, 473-477) su kryžiuočiais lietuvių -lenkų įtempimas pasiekė kulminacinio punkto. Tas įtempimas nuėjo tiek toli, jog lietuviai, vis ant lenkų pykdami už jėga atimtos Podolės negrąžinimą, per aną lenkų ir Ordino karą laikėsi neutraliteto. O dėl ilgai nusitęsusio karo pervargusiems lenkams lietuvių pagalba būtų buvusi labai reikalinga. Toji pagalba būtų buvusi didžiai efektyvi, jeigu lietuviai šviežia ir stipria jėga ūkiškai išsisėmusius kryžiuočius būtų paspaudę nuo Nemuno žemupio plotų (Br. Dundulis, Lietuva ir Trylikos metų karas tarp Lenkijos ir Ordino 1454-1466, žurnalas Istorija IX, 1968, p. 123-143). Dėl aštrios lietuvių -lenkų nesantaikos Ordinas išėjo tertius gaudens. Tai verta paminėti, nes lenkams nedaug betrūko Ordino valstybei pribaigti. 1458 lenkams užėmus Marienburgą, kryžiuočiai savo sostinę turėjo perkelti Karaliaučiun.

Kaip įsakmiai savo kronikoje pamini anų jaudinančių įvykių amžininkas Dlugošas, kuris anksčiau peikė Vytautą už jo skubotą atsitraukimą po Žalgirio laimėjimo nuo Marienburgo apgulimo, buvo norima lietuvius į Trylikos metų kąrą įtraukti net didelėmis dovanomis Jiems buvęs žadamas ne tik visas kairysis Nemuno žemupys, bet ir plačios sritys Nemuno deltos kairėje pusėje. Tai buvo žymiai daugiau negu prieš keturis dešimtmečius prieš Melno taiką (1422) Vytautas derybomis ir ginklu per eilę metų buvo reikalavęs. Bet Vilniaus politikai tada negalėjo atleisti lenkams didžios neteisybės ir skriaudos, užgrobiant Podolę. Politiškai į Lietuvos ateitį žiūrėdami, jau seniai lietuviai yra konstatavę, jog tada buvo praleista vienkartinė proga pataisyti Lietuvai nenaudingą Melno taikos sieną, tada gaunant vėliau stipriai germanizuotus plotus. Bet anos tarpusavio nesantaikos metais tolimoji Podolė (prie Dniestro), šiandieninės sovietinės Ukrainos sritis Rumunijos pasienyje, atrodė svarbesnė.

Kai lietuviai taip energingai ir užsispyrę gynė savo teises politinėje srityje, kas gi tuo pat laiku dėjosi lietuvių - lenkų santykių kultūriniame lauke? Čia jau reiškėsi visai kitokios tendencijos. Bent trumpai dirstelsime į švietimo sritį. Čia gana svarbus šaltinis yra Krokuvos universiteto studentų matrikeliai, kurių trijų šimtų metų laikotarpiui (pradedant 1400) nuo 1887 yra išspausdinti 5 tomai. Jie mums pateikia konkretų sąrašą studentų pavardėmis (vardais), dažnai net vietoves tiksliai pažymint. Iš tų sąrašų matosi, kad Kazimiero Jogailaičio laikais, kada Lietuva pirmą kartą savo istorijoje (nuo 1200 m.) turėjo visą pusšimtį metų taikos, vis daugiau ir daugiau lietuvių vyko Krokuvos universitetan sau iš ten parsivežti šviesos bei mokslo.

Beje, ir čia lietuvių - lenkų santykiai klostėsi paradoksiškai, kaip ne vienu kitu atveju ir tolimesniais šimtmečiais. Senasis Krokuvos universitetas, kaip ir Lietuvos istorijai vertingais rankraščiais turtingoji jo biblioteka, nešioja ne kieno kito, o didžiojo Lietuvos valstybininko Algirdo sūnaus Jogailos vardą. Šis pirmasis lietuvis Lenkijos karalius jau 1400, t. y. tik 16 metų tepraėjus, kai vakarykštis pagonis Krokuvos katedroje buvo lotynišku kryžiumi paženklintas, atnaujino, galima sakyti, visai naujai į-steigė Krokuvos universitetą, nes paskutiniojo Piasto, būtent Kazimiero Didžiojo, silpnais pagrindais 1364 įkurtas universitetas buvo jau visai užgesęs. Ir šiandien Krokuvos universitetas tebenešioja Jogailos vardą.

Dėl gausių jogailinių privilegijų Krokuvos universitetas ilgiems laikams stipriai laikėsi minties, jog tik jis vienas teturįs nesulaužomą monopolį universitetinio švietimo bei studijų srityje visoms Lietuvos valstybės žemėms. Nuolat buvo primenama, jog tik Krokuva tegalinti teikti bakalauro, magistro ir daktaro laipsnius, ir kitos aukštosios mokyklos nei Lenkijoje, nei Lietuvoje negalėjo būti. Jau pačiame pirmajame Jogailos dokumente, kai Krokuvos universitetas buvo atkuriamas, buvo pasakyta, jog valdovui rūpi Lietuvos gyventojus padaryti šviesos sūnumis (plg. R. Krasauskas, Jogailos univ., LE 9, 431). Visa tai tačiau turėjo vykti gana toli nuo Lietuvos sienos esančioje Krokuvoje, nes pačioje didžiojoje kunigaikštijoje šis Algirdaitis jokios mokyklos neįkūrė.

Tiesa, čekų teologų įtakoje pamaldi Jogai-lienė, karalienė Jadvyga, užrašydama 200 kapų grašių, buvo įkūrusi būreliui lietuvių studentų Prahoje kolegiją bei bendrabutį. Gilindamas savo studijas Prahoje, Ad. Šapoka tačiau atskiroje studijoje nuodugniai ištyrinėjo, jog greičiausiai ta kolegija niekados nė vienas lietuvis nėra pasinaudojęs. Jos statutus čekai 1411 pakeitė, lietuvių vardą iš jų visai išbraukdami. Dėl to dar labiau stiprėjo Krokuvos vaidmuo, ypač kunigų ruošimo srityje. Jogaila, dar gyvai esant karalienei Jadvygai, buvo gavęs iš popiežiaus teisę Krokuvoje atidaryti ir teologijos fakultetą. Tos privilegijos anksčiau Kazimieras Piastas nebuvo gavęs, nes Paryžius dar tvirtai laikė savo monopolinę teisę teologijos studijų srityje. Dabar Jogaila viską buvo padaręs, kad Krokuvos universitetas duotų ir Lietuvai tada taip reikalingų kunigų naujoms parapijoms.

Žinoma, matuojant XV a. kultūrinio lygio mastu, anuo metu kurti Lietuvoje aukštąją mokyklą būtų reiškę imtis tokio darbo, kuriam tuojau atsiras neįveikiamų kliūčių. Tada plotų atžvilgiu daug didesnėje už Lenkiją vy tautinėj e Lietuvoje tokiam reikšmingam kultūros žygiui dar nebuvo objektyvių sąlygų. Tiesa, 1922 vasario 16 Kaune įkurtasis Lietuvos universitetas, kai buvo švenčiama didžiojo Kęstutaičio 500 metų mirties sukaktis (1930), gavo Vytauto Didžiojo universiteto vardą. Tačiau ir energingasis Vytautas, kuris plačiai išgarsėjo tolimais ir įspūdingais žygiais į visas puses, įsteigė eilę pirmųjų parapinių batnyčių ir porą vienuolynų, statė mūro pilis (jų tarpe didžioji puošmena Galvė ežero saloje — Trakai), savo valstybėje intensyviai kaldino įvairius pinigus (monetas) ir atliko visą eilę kitų žymėtinų darbų, nėra Lietuvoje įkūręs jokios mokyklos. Žinoma, teoriškai galima prileisti, kad jau tais laikais vienur kitur veikė parapinės mokyklos, kaip jos jau Kazimiero laikais įsakmiai paliudytos. Jos buvo reikalingos pralavinti bažnytinio kulto tarnams.

Ne pačių lietuvių buvo kaltė, kad visas jų gyvenimas jau nuo XIII a. pradžios vis labiau turėjo būti perorganizuotas į nuolatinio karo stovyklą. Lietuviams per eilę generacijų reikėjo būti tikra karių tauta. Dar ir šiandien tai rodo gausūs piliakalniai. Kad ir labai didvyriškai kardu švaistantis priešų eilėse, tačiau niekada ginklu nesukuriama tikrosios kultūros. Vakarų Europos kultūra suvėlavo Lietuvon ir dėl labai suvėluoto krikšto. Tad suprantama, kodėl pačioje Lietuvoje iki pat XVI a. vidurio nebuvo net jokios vidurinės mokyklos (gimnazijos). 179 metais vėliau už Krokuvos universitetą Vilniuje įsteigtoji akademija (ji buvo 177 m. senesnė už Maskvos Lomonosovo universitetą!) ne tik sulaužė Krokuvos mokslo monopolį, bet, jėzuitų pastangomis, porai šimtų metų tapo svarbiu švietimo židiniu net už Lietuvos ribų.

Galima dar pridėti porą konkrečių faktų, kaip lietuviai jau XV a. švietėsi Krokuvoje. Krokuvos matrikeliuose iki Kazimiero mirties (1492) randame iš Vilniaus 64 studentus, iš Trakų — 13, iš Kauno — 5, iš Rūdninkų — 4, iš Gardino 3. Po porą kilmingųjų buvo įsimat-rikuliavę iš Ašmenos, Ukmergės, Geranainių, Merkinės. Net iš Kupiškio, Anykščių ir dar kelių kitų vietų sutinkame po vieną. Šitaip jau turime 107 vardus su vietovėmis. Bet tą skaičių reikia dar padidinti, nes dėl kai kurių slaviškai užrašytų Lietuvos vietovių yra abejonių. Per visą XV a. Krokuvoje iš Lietuvos priskaičiuojama per 120 studentų. Aniems laikams reliatyviai tai nemažas skaičius, turint galvoje, pvz., faktą, kad tuo pačiu laiku Krokuvos matrikeliuose iš Livonijos vos trys studentai terandami. Krinta tiesiog į akį, kad vos po vieną studentą tepasirodė iš Rygos ir Talino. Suprantama, tų žymiausių Livonijos ir Estijos miestų vokiečiai studijoms tevažinėjo į Vokietijos universitetus.
Bet ir po Liublino unijos, kai už dešimtmečio sėkmingai veikė Vilniaus akademija, vis dar lietuviai Krokuvoje gausiai ieškojo mokslo. Matrikeliai (Album studiosorum universitatis Cracoviensis, t. IV, 1950) rodo, kad 1600-1643 metų laikotarpyje iš Lietuvos didžiosios kunigaikštijos ten buvo įsimatrikuliavę 210 studentų. Turint galvoje, kad per visą XVI a. iš Lietuvos į užsienio universitetus bus buvę išvykę per 500 studentų, minėtasis 210 studentų skaičius Krokuvoje yra reliatyviai gana didelis. Jis stipriai konkuruoja su artimu Karaliaučiumi, į kurį paprastai protestantizmo bangos dešimtmečiais vykdavo kas ketvirtas - penktas studentas.

Tie įdomūs faktai įgalina mus nušviesti vieną lietuvių - lenkų santykių atžvilgį. Tuo pat metu kai lietuviai dar kietai kovojo prieš lenkus už savo valstybingumą, akcentuodami savo atskiras valstybės teises ir savarankiškumą, daugelis jų švietėsi Krokuvoje ir savaime platino lenkišką kultūrą pačioje Lietuvoje. Niekas taip gyvai neparodė šitos paradoksinės situacijos, kaip visų Radvilų žymiausiojo, kunigaikščio Mikalojaus Radvilo Juodojo (Czarny - Ni-ger) pavyzdys. Visais atžvilgiais jis buvo pats galingiausias ponas Lietuvos didžiojoje kunigaikštijoje. Jis buvo jos kancleris, Vilniaus vaivada ir didysis etmonas (karo vadas), o dvarų, žemių, nuosavų valsčių turėjo lyg koks karaliukas. Žygimantas Augustas savo bičiulystę su Radvilu Juoduoju taip vertino, kad, jam vos salėje pro duris pasirodžius, pakildavo nuo savo sosto ir Lietuvos kancleriui salės viduryje tiesdavo ranką. Gerbdamas Radvilą Juodąjį ir gerai žinodamas jo neigiamą nusistatymą dėl lenkų peršamos unijos, kurios jie savo seimuose vis labiau reikalavo, karalius tą klausimą ilgai atidėliojo, kol pagaliau dėl jo su savo draugu išsiskyrė. Lietuvos ateičiai tikrai buvo didelis smūgis, kad šis vyras dar stipraus ąžuolo amžiuje (vos pusšimčio) staiga Vilniuje vos keturi metai prieš Liublino uniją užmerkė akis (1565.V.29).

Bet ir šis uoliausias Lietuvos valstybinio savarankiškumo gynėjas (savo griežtu nusistatymu primenąs šimtą metų anksčiau Lietuvos valstybinį interesą energingai gynusį Joną Goštautą) buvo stipriai paliestas lenkiškosios kultūros. Jis buvo, be kitko, kaip ne vienas didžiųjų ponų, vedęs aukšto rango lenkaitę. Jo žmona buvo Lenkijos kanclerio Kristupo Szydlowieckio duktė. Būdamas žymiausiu kalvinizmo šulu Lietuvoje, Radvila Juodasis atsikvietė Vilniun ir į savo didžiųjų dvarų centrus pačių žymiausių lenkų protestantų. Savo įkurtoje spaustuvėje Lietuvos Brastoje jis 1563 lenkų kalba išleido labai brangią knygą, vad. Lietuvos Brastos Bibliją-
Panašių faktų galima ir daugiau išskaičiuoti. Mums čia svarbu tekonstatuoti: anoji dis-krepancija tarp kilmingųjų valstybinės sąmonės ir jų kultūrinių tendencijų Lietuvos ateičiai negalėjo laiduoti pastovumo. Tiesa, XVI a. dar negalėjo būti baimės dėl to, kokia kalba kalbėjo ir kokiai kultūrai priklausė anie didieji kovotojai už Lietuvos valstybingumą. Jų valstybinė sąmonė dar buvo aiškiai apspręsta Lietuvos valstybės naudai. Tačiau jau XVII a. viduryje (valdant paskutiniajam Vazų dinastijos Jonui Kazimierui) atsirado ryškių ženklų, jog kilmingųjų eilėse ir valstybinė sąmonė ėmė silpnėti.

Aname šimtmetyje išbujojusių vieno luomo privilegijų "auksinė laisvė" vis labiau darėsi ir Lietuvos bajoro gyvenimo idealu, vaizdingai paliudytu eilės "Pamiętniki" (Atsiminimų), kurių viršūnėje stovi Jono Chrizostomo Paseko pasakojimai. Liublino unijinio seimo kūrinys — bendroji respublika vis daugiau sau rado pateisinimo ir Lietuvoje. Kad Lietuvos kilmingieji vis labiau vartojo lenkų kalbą ir vis dažniau giminiavosi su lenkais, tai tebuvo tik logiška unijinių šimtmečių išdava. Įdomu, kad unijinis idealas Lietuvos bajorijos sluoksniuose vis liko gyvas ir po padalijimų. Beveik tokiais pat sukiliminiais šūkiais, kaip Lenkijoje, ir Lietuvos bajoraičiai bėgo "į miškus" ir antrojo sukilimo metu (1863). Bet mums čia labiau rūpi konstatuoti pirmieji tos dvasios daigai.

Visa tai mums yra gyvai iš gausių šaltinių pavaizdavęs taip be laiko šį pavasarį miręs istorikas Konstantinas Avižonis. Savo stambioje knygoje (592 p.) "Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais" Avižonis parodė lietuvių tautos ateičiai nenaudingas linkmes ir politiniu, ir kultūriniu atžvilgiu. Anas lietuviškuoju požiūriu pavojingas laiko procesas dildė iš XV - XVI a. generacijų paveldėtus likučius atskiro valstybinio sąmoningumo, kurį buvo ryškinę Vytauto palikimo "interpretatoriai" Goštautai, Radvilai, Chodkevičiai, Valavičiai, Šemetai, Giedraičiai ir eilė kitų didelių magnatų ir vidutinių ponų.

Žinoma, iki pat padalijimų tarpvalstybinių santykių plotmėje Lietuvoje išsilaikė eilė svarbių skirtumų, rodančių, kad Lietuva išsaugojo savitumus, kurie buvo fiksuoti Liublino akte 1569.VII.1. Tad I. Lappo ir kai kurie lietuvių istorikai ėmė nepriklausomoje Lietuvoje akcentuoti, jog unija tebuvo dviejų lygiateisių valstybių federacija. Dr. J. Jakštas turi tiesos (Dirva 1969, Nr. 64), kai jis dabar primina tai, ką XIV a. Lietuvos ir Lenkijos santykių problemai jau buvo iškėlęs G. Rhode (Die Ost-grenze Polens, I, 1955), jog negalima mūsų modernios valstybės sampratos nukelti į anų laikų bajoriškąją respubliką, kurią jungė vienas valdovas. Lenkijoje jis buvo vainikuojamas karaliumi ir tuo pačiu aktu tapdavo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Lietuviams per Liublino seimą niekaip nebuvo pasisekę pravesti savo reikalavimo, kad naujai išrinktasis bendras valdovas būtų atskira ceremonija Vilniuj paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu,
Labai išsamiai Lietuvos ir Lenkijos valstybinius santykius savo disertacijoje ("Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos", Kaunas 1938, 415 p.) nagrinėjo Adolfas Šapoka, taip pat pačiame pajėgume (55 metų) palūžęs. Jis pateikė gausių duomenų, kaip atskirai yra funkcionavęs Lietuvos iždas, jos atskira kariuomenė, žinoma, ir atskira vyriausybė. Šapoka atžymėjo įvairias tuometinės Lietuvos visuomenės (kilmingųjų) pastangas, ypač pirmais dešimtmečiais po Liublino seimo, ginti savarankiškumą. Jis pirmasis specialiau susidomėjo vad. "konvoka-cijomis" — atskirais Lietuvos seimais. Bet ir tos konvokacijos nuo Vazų gadynės ėmė vis labiau retėti. Kai Ketverių metų Seime gegužės-3 konstitucija, be kitko, buvo paskelbta vienalytė valstybė ir Lietuvai liublininiai skirtumai panaikinti, vad. Targovicos konfederacijoje buvo keltas priešingas balsas. Jon dėjosi ir tie patriotai, kurie norėjo išlaikyti Lietuvos institucijas, kaip jos iki tol dar veikė. Bet toji konfederacija tebuvo tik užmaskuotas ir patogus carinės Kotrynos II planas siekti savo tikslų, užsibaigusių antruoju padalijimu. Iki XIX a. pradžios iš savos valstybinės sąmonės idealo bebuvo likęs visai sunykęs kevalas. Jis ėmė bajorijoje subyrėti, kai naujas reikšmingas, būtent, tautinis elementas, kurį didele dalimi lėmė vartojamoji kalba, įėjo į sąmonės apsisprendimą.

Be labai retų šviesių išimčių, anų unijinės respublikos dvasios palikuonių, kurių tėvai dar buvo kovoję prieš "maskolius" už bendruosius siekius XIX a. sukilimuose, didelės daugumos valstybinė sąmonė sutapo su vis stiprėjančia tautine, o toji jau buvo nacionalistiškai lenkiškoji. Jos energingais gynėjais pasidarė ir į Pilsudskio legionus sugūžėję Lietuvos bajoraičiai. Jiems nepriklausomos - tautinės Lietuvos idealas dar ir dėl to darėsi svetimas, kad jų dvarams jau nuo 1919 grasė žemės reforma, kuri taip nepopuliari buvo Lenkijoje.

Suvesdami lietuvių - lenkų unijinių santykių nuostolius lietuvių tautai, atžymėsime ir kai kuriuos pliusus. Pabaigai padarysime sugestijų ateičiai.
(Pabaiga kitame numeryje)


PRANAS GASPARONIS
Šeima (valakinis riešutmedis)
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai