Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POETINĖS MEDITACIJOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Jastnantas   
PUSNYNĖLIAI

Ateis žiema. Baltais kiškeliais vėjas
Per lygumas išeinančius mus vysis.
O mūsų Vieškelis Didysis
Bus taip be krašto praplatėjas,
Kad tūpsime jame visi: ir mes, ir vėjas.

Kaip nuotakos tie purūs pusnynėliai,
Išskleidę nuometus po mūsų kojom,
Raudos, kad taip trumpai buvojom . . .
Bet — čia visi išeit juk pasikėlę:
Ir mes, ir jie, tie purūs pusnynėliai.


KAUBURĖLIS

Grįžta žemė, saulės pasiilgus.
Kas nuo saulės žemę atkabintų?
Blyksi kryžiai, akinančiai žvilgūs,
Tarsi degtų tūkstančiai žibintų.

Grįžta paukščiai kreivais rožantėliais:
Jau padangėj jie sutrūkinėjo.
Šypsos vėjas, garbanas suvėlęs,
Ten prie vartų gėlių pardavėjai.

Vartai kviečia. Kauburėliai kelias.
Tarsi kurmiai pievą būt surausę.
Gal jau grįžti? Šviežias juk kaubrelis
Lyg puriena šviestų žemei blausiai.


MONSTRANCIJA

Laukų rageli raliuonėli,
Tu saulę mums parraliavai!
Ir auksu užplieskė javai,
Lyg būtume šimtus monstrancijų pakėlę.

Tik jos tenai nėra — tos žiburėtos,
Su vidurėliu baltučiu.
Mes dar nesumalėm naujų kviečių,
Ir mūsų girnų akmenys pakluonėm mėtos.


DŪDELĖ

Kai, vyšniom žydint, vakarais
Pragysta sodai, saulėj snaudę,
Tu savo vienumoj kurčioj dairais
Ir ulbini dūdelę ilgaraudę.

Paulbink ją! Tepatrilens
Ji tau lyg paukštis jovaro viršūnėj,
Toks vienas kaip ir tu; nuo pat mažens
Naktų naktis jis be namų pratūni.

O kas namie? Ar tie rasos
Lašeliai žiedo vidurėlyj?
Ak, saulė dar tebeliepsnos,
O jie žiupsneliais rūko vėl jau pasikėlė.

Pritilo sodai. Tilk ir tu,
Dūdele, liūdesį dainavus!
Tarp pievų, auksu nužertų,
Tesikužda upeliai sravūs.


VALSAS
(Iš P. Čaikovskio baleto "Spragtukas")

Bemiegę naktį taip gūdu,
Gūdu šešėlių kuždesyj,
Tarytum Tu čia nebesi,
Tarp uždangų nakties juodų.
 
O buvom, o buvom lyg mažos vyšnaitės,
Pavasario rytą aptekę žiedais.
Ir sodų takeliai šypsodamies raitės,
Ir bėgai lenktynių su mumis sukaitęs, —
Kodėl tad dabar Tu nuo mūsų slapstais?

Audringą naktį taip baugu,
Kad mus pralenkęs pražuvai.
Sudriskę grįžta mūs laivai,
Tavęs neradę tarp bangų.

Prikursim, prikursim ant kranto lauželių
Ir ūbausim nakčiai ir supsim varpus,
Kad jeigu Tu būtum nuklydęs nuo kelio,
Ar būtų apvirtusi Tavo valtelė, —
Gal vėjas Tave į mūs šauksmą atpus.

Bemiegę naktį taip gūdu,
Gūdu šešėlių kuždesyj,
Tarytum Tu čia vėl esi
Tarp uždangų nakties juodų.


PERGAMENTAS

Būtis mana: tas senas pergamentas,
Toks sudūlėjęs ir išblukęs,
Kad jo skiautelės man į saują krenta
Kaip dūžtančio ąsočio šukės.

Ir dėstau jas lyg pasijansą bodų,
Ir įrašus skaitau prie žibintuvo,
Kad akys net krauju pasruvo,
O pažadai seni vis nesirodo.

Tie švelnūs meilės brūkšniai taip išdilę ..,
Ir priesaikų nė ženklo nebeliko.
Lig šiolei išskaičiau tik kančią gilią,
Spygliais įbrėžtą Erškėčių Vainiko.

BIOGRAFIJA

Esu kaimietis iš Klebiškio,
Nuo kryžkelės penkių kelių.
Aušra rytuose dar netryško,
Aušra mažu ištryško žmogeliu.

Žiemos naktis, ta žibaskliautė,
Už lango poškino tvoras,
O jis, pamėlęs, lyg ir jautė,
Kad šilimos čia niekur jau neras.

Tik įščia motinos jaunutė,
Širdies kaip šilko kuždesys
Jį pašaukė čia kiek pabūti,
Kol kitas Šauksmas jį parsiprašys.

Ant priebučio jis drožinėjo
Iš seno topolio žievės
Arkliuką, važį ir vežėją,
Kuris laidon saulutę pavėžės.

Čia vakarais kvepėjo mėtos,
Lelijos glaudė snapelius.
O mėnuo didelis, gruoblėtas
Bijojo, kad už jovarų užklius.

Rytais tarp pievų ašarotų,
Pursleliais aukso nusėtų,
Ragelis grojo, kad išgrotų
Atodūsius pavasario naktų.

Ir virto vagos tarsi metai,
Laukų paklydę platumoj.
Ir tilo krūmai — taip iš reto,
Lyg būtų išlydėję mus namo.

Esu ateivis iš arimų,
Sulinkęs nuo sėjos naštų.
Dabar, kai sodai jau nurimo,
Nurimt ir aš į arimus grįžtu.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai