| |
|
|
|
Ar Dievas dar gyvas Rusijoje |
 |
 |
 |
Nietzsches Zaratustra, leisdamasis nuo kalno, sutiko senelį, kuris pasisakė gyvenąs miške ir savo giesmėmis garbinąs Dievą. Tada Zaratustra nusistebėjo pats sau: "Šis miško senelis dar negirdėjo, kad Dievas yra miręs".
Taip šiandien manoma ir apie Rusiją. Bet ar iš tikro Dievas Rusijoje jau yra miręs? — "Be abejo, sako Hermanowskis, oficialius Jo mirties metrikus galima pirkti už dvi kapeikas visų miestų knygynuose. Kryžiaus ženklas yra ištremtas. Viršum daugybės bažnyčių žėri užrašas 'Kinas'. E. Heilo yra sykį pasakęs, kad kur kryžius viršum kraštovaizdžio ir kur varpinės bokštas nemoja kalnų keleiviui, ten gyvena žmonės, kurie vienas kitą ryja. Rusijos miestuose, pasakoja toliau Hermanowskis, aš patyriau šių žodžių teisingumą. Ant fabriko sienos tarp Garlovkos ir Stalino (miesto vardas) skaičiau daugybę kartų šias eilutes: 'Kurkite ugnį, kuri pasaulius nusiaubtų, bažnyčias ir pančius amžinai sunaikintų!'
Bet aš nenoriu čia piešti Rusijos miestų vaizdo. Kas nori atsakyti į klausimą, ar Dievas Rusijoje dar yra gyvas, turi eiti į kaimą. Mažame, toli nuo kelio tarp Charkovo ir Pavlov-grado gulinčiame kaime, mačiau 1941 m. 1 lapkričio, kad jame nėra ne vieno namo be ikonos. Lemputės prieš jas buvo, tiesa, užgesusios. Šviesos nedegė, aliejus seniai buvo išsibaigęs. Tačiau jos degė ruso kaimiečio širdyje. Čia gyveno Dievas. Tris savaites vėliau Petropavlovko-je mačiau laidotuvių procesiją. Popo nebuvo — jis gulėjo kažkur palaidotas, kaip man sakė. Tačiau priešais karstą jauni vyrukai nešė milžinišką, grubiai nutašytą kryžių. Čia buvo Dievas, keletai valandų prisikėlęs". — Toliau Hermanowskis pasakoja, kaip jis vieno valdininko bute radęs ikoną, šis valdininkas nuvedęs jį į viršaičio butą, "švarų, moderniškai įrengtą, kurio kiekviena kertė buvo pašvęsta Kristui arba Dievo Motinai; paauksintos ir pasidabruotos ikonos švietė nuo sienų". Pagarbiai ėmė šis paprastas žmogelis jas į rankas ir rodė apsilankiusiajam svečiui. "Ikonos nebuvo jam tik praėjusiųjų laikų ženklas, kuris kybojo primindamas tradicjas ir tėvų papročius. Jos buvo gyvos". — To paties kaimo molinėje lūšnoje, kurioje gyveno senutė su savo dukterimi ir penkiais anūkais, "šioje lūšnoje buvo ypač graži ikona. Paprašiau senutę leisti man ją apžiūrėti. Tada ji pri-sispyrusi man ją padovanojo. Turėjau jai ką nors taip pat už tai duoti. Bet mano pasiūla jai buvo labai nemaloni. Pinigas už šventųjų paveikslus rusams yra Judo grašis. Tačiau vargas ją vertė mano dovaną priimti. Ir mažuose miesteliukuose Dievas dar anaiptol nėra miręs".
Kokia yra rusiškojo žmogaus pasaulėžiūra, gali paliudyti pokalbis, kurį Hermanowskis turėjo su vienu rusu kaimiečiu 1941 m. rugpiūčio 22 d. Pervomaiskio kolchoze. Pokalbis buvo jo draugo stenografuotas. "Rojus! Ukraina verta šio vardo. Ji yra labai derlingas kraštas. Bet pasakykite, kaip tai atsitinka, kad žmonės šiame rojuje badu miršta? — Kolchozai! — Taip, bet juk jūs sėjate ir plaunate! — Sėti sėjame. Bet piau-ti? Kolchozas piauna. — Vadinasi, jūs duodate duokles. — Viską. — Ir tai, kas jums reikalinga pragyvenimui? — Taip, ir tai! -— Tai kuo jūs mintate? — Kukurūzais. — Vadinasi, kukurūzus jums palieka. — Ne, tik dalį, ir kasmet vis mažiau. — žinoma, kad darbingumą pakeltų! — Mes turime kiekvienais metais vis daugiau atiduoti, nežiūrint, ar piū-tis buvo gera ar bloga. To niekas neklausia. — Bet juk jums reikia drabužių Ir įrankių? Ar juos duoda kolchozas? — Juos reikia pirkti. — Už ką? — Už tai, kas lieka. — O ką jūs valgote? — Arba valgis arba drabužis. Rusiška žiema yra žiauri. — Taigi dėl kolchozo jūs kenčiate. — Mes turime kęsti. To nori Dievas". Nėra jokio kito žmogaus, sako Hermanowskis, kuris turėtų tiek kantrybės ir atsidavimo, kaip rusų kaimietis. Jam tauta vis dar tebėra bendruomenė tų, kurie yra išrinkti kentėti. Gal būt, šie žmonės kada nors gausiai pasinaudos anuo Kristaus Kalno Pamokslo pažadu (palaiminti, kurie kenčia persekiojimus dėl Jo vardo), tuo tarpu kitų vad. 'krikščioniškų' kraštų gyventojai išeis tuščiomis rankomis, ši tauta niekados nesukils prieš tiraniją, nes ji yra laiminga, galėdama kentėti. Vienas kalvis Apšerovskojoj atsakė, kai jį paklausiau apie bolševizmą, rodydamas ranka į dangų: "Klauskite Tą, kuris jį mums atsiuntė. Jis geriau žino, kodėl".
"Ar Rusijoje Dievas yra gyvas? Minėti faktai atsako į šitą klausimą. Ar rusų tauta iš tikro yra bedieviška? Rusų tauta nėra tas pat, kas ir jos valdovai. Kaip vokiečių tautos negalima sutapdyti su pastarųjų metų režimu, taip ir rusiškojo žmogaus negalima pavadinti bedieviu, jeigu jo vadai yra bedieviai. Rusų vadai atvirai eina prieš Dievą. Bet rusų tauta juos pergyvena, kaip Dievo atsiųstą rykštę. Dievas suteikė malonės jų valdžioje kentėti". Herma-nowskis palieka atvirą klausimą, kokį vaidmenį čia vaidina rusiškojo charakterio pasyvumas ir kokį krikščioniškoji artimo ir priešo meilė. "Kiekvienu tačiau atveju, sako jis, mes turime saugotis rusą vadinti bedieviu" (Plg. Georg Herma-nowski S. J., Lebt Gott in Russland? in "Stimmen der Zeit", 1949 m. Ok-tober 69-71 p.).
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
