| |
|
|
|
PASAULIO POLITIKA 1949 METAIS |
 |
 |
 |
|
Parašė A.K.
|
Bendri bruožai
Pasaulis 1949-tuosius metus pasitiko susirūpinusiu veidu: pusketvirtų metų praslinkus po karo pabaigos, horizontuose niekur nesimatė balandžio su alyvos šakele, šaltasis karas su sunkėjančia Berlyno blokada vis labiau kaito, ir kai kam atrodė, kad jis suliepsnos į gaisrą.
Daug vilčių dėję į JAV vykstančius prezidento rinkimus, sovietai staiga įsitikino, kad jų trokštamas kandidatas negavo ne vieno balso ir kad rinkimų kova nesuskaldė vieningos dvipartinės užsienio politikos. Reikėjo tad surasti naujų būdų, kaip migdyti Amerikos visuomenę, vis labiau bundančią nuo svaiginančio sovietiškos taikos slogučio. Kai po sausio 20 d. inauguracines prezidento Trumano kalbos pamatė, kad Amerikos užsienio politika žada būti kieta, sovietai tuojau vėl griebėsi mosikuoti alyvos šakele ir pasiūlė Stalino pasimatymą su Trumanu, kuriame vienu mostelėjimu bus išspręstos visos pasaulio painiavos (sausio 30). Trumanas pareiškė, kad jis sutinkąs su Stalinu pasimatyti, jei tasai atvyks į Washingtoną. Kremlio valdovas teisinosi negalįs per toli važiuoti nuo savo namų.
Praraja tarp Rytų ir Vakarų nesumažėjo. JAV savo užsienio politikai vairuoti paskyrė naują žmogų — Dean Achesoną (sausio 7), netrukus ir Maskva pakeitė savo kietą ir užsispyrusį Molotovą į judrų ir suktą Višinskį (kovo 4). Nors naujų žmonių atėjimas į dviejų didelių ir priešingų valstybių užsienio vadovų postus jokių ypatingų atmainų neatnešė, tačiau abi pusės pradėjo intensyviai ruoštis "apsigynimui".
Rytų ir Vakarų skilimas didėja
Marshalo planas gerokai sustiprino ekonominę Europos padėtį. Tačiau, nepajėgiant sudaryti sąlygų pastoviai taikai, jos ateitis vis netikra. Rusijos propagandai ir grėsmei prieš Vakarų pasaulį augant, atsirado gyvas reikalas suorganizuoti karinį Vakarų kraštų vieningumą. Ir tai tapo pirmuoju Amerikos valstybės sekretoriaus Dean Achesono rūpesčiu. Po keleto mėnesių kruopščių derybų išaugo vadinamas šiaurės Atlanto Paktas, kurį Washingtone balandžio 4 d. pasirašė Jungtinės Amerikos Valstybės, Kanada ir dešimt Europos valstybių. Pagrindinė pakto mintis yra ši: "Paktą pasirašiusios šalys sutarė, kad ginkluotas užpuolimas ant kurios vienos šalies laikomas ginkluotu užpuolimu ant visų".
Paktą pasirašius ir jį ratifikavus, vis buvo neaišku, kiek bus efektyvi Amerikos pagalba, jei kiltų konfliktas. Dėl to vėl ėjo ilgoki pasitarimai tarp karinių vadovybių ir politikų, kol galutinai JAV Kongresas rugsėjo 28 d. patvirtino Savitarpinės Apsigynimo Pagalbos aktą ir paskyrė $1.3 bilijono kariniam sąjungininkų apginklavimui. Tai suteikė Atlanto paktui tikrą galybę, apie kurią jau buvo pradėta manyti, kad tai būsianti tik popierinė baidyklė Rytų šmėklai pagąsdinti.
Rytų ir Vakarų Europai atsiskyrus, pasidarė neįmanomas jos gaminamų gėrybių pasidalinimas. Pramoningieji Vakarai buvo priversti pirktis trūkstamą maistą dolerio kraštuose. Turimos dolerių atsargos sumažėjo tiek, kad labiausiai pramoningoji Anglija atsidūrė beveik ties ekonomine suirute. Ji ėmė šauktis turtingojo Dėdės Samo pagalbos. Pradžioje rugsėjo į Washingtoną suvažiavo Anglijos ir Kanados politikos ir ekonomijos vadai ir tarėsi su JAV. To pasitarimo vaisius buvo anglų svaro nuvertinimas, paskelbtas rugsėjo 18 d. Svaro vertė nuo $4.03 krito ligi $2.80. Svaro nuvertinimą pasekė per 20 kitų valstybių ir tokių būdu susidarė sąlygos išvežti daugiau gaminių į dolerių kraštus ir už juos pirktis sau reikalingų dalykų.
Vakarų valstybėms lygiuojantis į karinį ir ekonominį gynimąsi nuo komunizmo, sovietinė Rusija taip pat ėmė veržtis saitus savo satelitiniuose kraštuose.
Prieš Marshallo planą pastatytasis Molotovo planas satelitiniams kraštams jokios gerovės neatnešė. Stoka pramonės gaminių ir kasdieninio vartojimo reikmenų paliko tokia pat kaip buvusi tuoj po karo. Atskira kiekvieno krašto pramonės politika nesiderino į bendrą Maskvos stambiosios ir ginklavimosi pramones planą. Todėl Maskva pasišovė suvienyti rytų Europą ekonomiškai ir sausio 25 d. įsteigė Savitarpinės Ekonominės Pagalbos Tarybą, kurios uždavinys jungti satelitų pramonę taip, kad kuo daugiausia gaminių plauktų tiesiog į Maskvą.
Politinėje srityje vienijimo darbas pasireiškė kovoje su Katalikų Bažnyčia ir su tautiniu elementu, kuris apšauktas buržuazine, taigi išnaikin-tina, liekana. Pirmąja tos brutalios kovos auka tapo Vengrijos kardinolas Juozapas Mindszenty, pasmerktas kalėti ligi gyvos galvos (vasario 8). Paskui panašūs dalykai dėjosi Bulgarijoje. Birželio mėn. prasidėjo tautinio mąsto kova prieš Bažnyčią ir dvasiškiją Čekoslovakijoje, kuri baigėsi paliaubomis, ar geriau pasakius šaltojo karo pradžia tarp valstybės ir Bažnyčios. Tas pats ir Lenkijoje, kur tikėjimas žmonėse gana gyvas ir atsparus.
Kovoje su "buržuaziniu ir tautiniu elementu" daugiausia kėsinamasi į ūkininką, kuris ant savo žemės tariasi dar esąs šeimininkas. Vasario mėn. Rumunijoje uždaryta smulkiųjų ūkininkų partija ir suimti jos vadai. Spalių mėn. tokia kova prasidėjo Čekoslovakijoje. Tai pirmieji mėginimai suvaryti ūkininkus į kolchozus, kaip Sovietų Rusijoje ir jos o-kupuotuose Baltijos kraštuose.
Tautinis elementas yra laikomas vienu iš didžiausių nusidėjėlių prieš socialistinę santvarką ir kacapišką politiką. Dėl to okupuotuose kraštuose, kaip Pabaltyj ir vakariniuose Sovietų Sąjungos pakraščiuose vykdomos nuolatinės deportacijos į Sibirą ir koncentracijos stovyklas, o satelitiniuose kraštuose eina partijos valymas nuo pačios baisiausios "zarazos" — Tito pasekėjų.. Tautinis komunizmas yra vienas didžiausių Maskvos priešų, todėl nenuostabu, kad Maskva imasi visu priemonių Titui likviduoti.
Jo pasmerkimas ir atsišaukimas į Jugoslavijos komunistus jį nuversti paveikė priešingai: juvoslavus sutelkė apie jų vadą, nors ir komunistą, bet savą.
Vengrijoje spalių 15 d. už titiškus dalykus pakartas komunistų partijos vicepirmininkas Laszlo Raijk ir keli jo draugai, Lenkijoje iš valdžios atstatytas G-omulka ir visa kariuomenės vadovybė atiduota į Sovietų maršalo Rokosovskio, lenkiškos kilmės, Mozės išpažinėjo, rankas (lapkričio 7). Bulgarijoje už tokias pačias nuodėmes pakartas (gruodžio 16) ne mažiau reikšmingas už Raij-ką komunistų vadas Traicho Kostov. Taigi, revoliucija ryja savo vaikus. Kruvinos Kremlio akys dabar jau nukreiptos į Čekoslovakiją.
Kova dėl Vokietijos
Komunistai nesislepia, kad jie siekia po savo valdžia sujungti visą Europą. Amerika griežtai pasisakė neleisianti jiems toliau plėstis. Dėl to ir susidarė du priešingi blokai, kurie vieni kitus kaltina karo kurstytojais. Toje dviejų milžinų kovoje labai svarbią vietą užima karo nualinta ir išdraskyta, bet 65 milijonus energingų galvų turinti, Vokietija. Joje tad milžinai remiasi savo pečiais, ir tame susirėmime yra Europos ateities likimas.
Rusijos mėginimas išstumti vakariečius iš Berlyno nepavyko. Jų pradėta Berlyno blokada ir vakariečių kontrblokada čiulpė ne tik vakariečių pinigus ir energiją, bet lygiai skaudžiai atsiliepė į rusų Išteklius. Reikėjo tad ieškoti išeities ir nuolaidų. Už pažadą dar kartą susėsti keturiems dideliems už bendrojo stalo pasitarti Vokietijos likimo reikalu, Sovietai sutiko nuimti Berlyno blokadą (gegužės 12), kuri truko dešimt mėnesių ir dvidešimt dvi dienas.
Keturių didžiųjų konferencija Paryžiuje (geg. 23 — birželio 20) pasiekė tik tiek, kad galutinai konstatavo Vokietijos suskaldymą į rytinę ir vakarinę. Rusai ir vakariečiai ėmė organizuoti savas zonas į atskiras valstybes. Vakarinėse zonose įvykę rinkimai daugumą suteikė krikščionių demokratų partijai. Jos vadas Adenauer tapo naujai sukurtos Vakarų Federalinės Vokietijos (rugsėjo 7) valdžios galva. Rusai tuojau suorganizavo savo zoną ir spalių 7 d. paskelbė Demokratinę Vokietijos Respubliką su komunistų vadu Gro-tewohl pryšaky. Pastaroji respublika tuojau pasikeitė diplomatiniais atstovais su Maskva.
Lenktyniuodami dėl vokiečių simpatijų, rusai paskelbė amnestiją visiems buvusiems nacių ir kariuomenės vadams, o vakariečiai nusprendė atleisti okupacinės kontrolės varžtus (Achesono, Bevino ir Schumano susitikimo Paryžiuje lapkr. 8—10 d. išdava) ir sustabdyti dirbtuvių ardymą.
Rytinėje Vokietijoje rusai suorganizavo komunistišką milicija iš 300 tūkstančių vyrų ir žada atitraukti savo okupacinę kariuomenę, skatindami vakariečius padaryti tą pati. Žinoma, tokį "kilniaširdiškumą," rusai parodė tik paskyrę maršalą Ro-kosovski Lenkijos kariuomenės vadu.
Komunizmo plitimas Azijoje
Atsimušę į kietą vakariečių atsparumą Europoje, Kremlio vadai nukreipė visą dėmesį į tolimu rytus, į i ją, kur jau nuo pat karo pabaigos ėjo varžytinės tarp nacionalistų ir komunistų. Maskvos remiami, raudonieji kinai pavasarį pradėjo didžiąją savo ofensyvą, kuri per trumpą laiką pasiekė Kinijos istorijoje nematytus laimėjimus. Pusę Kinijos ploto ir žmonių valdžiusi Chiang-Kai-šeko vyriausybė šių metų pradžioje, jų pabaigoje visai neteko žemės po savo kojomis ir išbėgo į Formozos salą (gruodžio 8).
Greitas raudonųjų įsigalėjimas didžia dalimi vyko ir dėl Amerikos politikos. JAV politikos vadai nusprendė, kad nacionalistų režimas yra supuvęs ir nevertas tolimesnės paramos. Jie taip pat manė, kad Kinijos raudonieji nėra jau toki raudoni ir kad titoizmui dirva čia būsianti gana palanki. Bet raudonosios Kinijos vadas Mao Tze-tung nedvejodamas tuojau nuvyko (gruodžio 16) į Maskvą nusilenkti ir padėkoti Stalinui ir parsivežti iš ten amžiną draugystę ir mokslą, kaip smaugti savo tautiečius titoistus.
Kinija Maskvai atnešė milžiniškus naujų žemių plotus su puspenkto šimto milijonų žmonių, kurie ateities komunizmui sudarys didžiulę kariuomenę. Demokratiniai kraštai, okupavę svetimą šalį, paprastai turi daug rūpesčio, kaip išmaitinti alkanas burnas ir atstatyti tvarką, šito rūpesčio neturės Maskva. Leidusi badu išmirti dešimčiai milijonų savų žmonių 1930-1932 metais, Maskva nė kiek nepagailės kinų, kurių juk vis vien reikės daug likviduoti kaip kenksmingų naujai "liaudies" respublikai.
Komunistai prisiartino prie gan jautrių pietinės Azijos dalių, kur skurdas teikia palankią jiems dirvą. Pirmas taikinys yra Siamas, Indo Kinija ir Burma, kuri pirmutinė pripažino raudonąją Kinijos Liaudies Respublikos valdžią (gruodžio 17). Toliau eina Indija, kurios premjeras Pandit Nehru neseniai lankėsi JAV.
Dabar visų akys nukrypo į For-mozą, kur susitelkė nacionalistų likučiai į salą, kuri rytiniame Ramiojo vandenyno prakraštyje užima labai svarbią strateginę poziciją. Komunistinė Kinija pasiryžusi tą salą pulti.
Azijos ir Afrikos gyventojų lygiui iš skurdo pakelti, prezidentas Trumanas Kongrese (sausio 20) pasiūlė vadinamą Ketvirto Punkto programą. Tai irgi būtų savotiškas Maršalo plano pratęsimas į tuos plotus, kur prasiveria durys komunizmui. Bet ta programa turi ir kitą pusę: pakeliant anų kraštų gyventojų materialinį pajėgumą ruošti pirkėją savo prekėms.
Jungtinių Tautų bejėgiškumas
Jungtinių Tautų autoritetas daug greičiau susmuko negu jų pirmta-kūnės Tautų Sąjungos. Pastaroji bent apie dešimtmetį laikėsi savo principų, ir jos žodis buvo svarus daugelyje tarptautinių painių ginčų. Gi dabartinės Juntinės Tautos suklumpa ant kiekvieno žingsnio, kur jų nutarimas nepatinka kuriai nors paliestai ar suinteresuotai šaliai.
Aiškiausiai Jungtinių Tautų bejėgiškumas pasireiškė paskutinėje sesijoje (rugsėjo 13 — gruodžio 10). Tiek visuotinio susirinkimo posėdžiuose, tiek Saugumo Taryboje dominavo tas pats Vakarų ir Rytų kirtimasis, tarsi kartojamas iš tų pačių senų plokštelių.
Kai Kinijos atstovas, vienas iš penkių didžiųjų Saugumo Tarybos narių, apskundė Sovietų Sąjungą, kitą didįjį narį, kišantis į Kinijos reikalus ir remiant raudonuosius, tuojau ieškota būdų jį aptildyti, nes rusas pareiškė, kad galite kalbėti ką norite, tas jo nesaisto. Ir skundas padėtas į neišspręstų klausimų bylą.
Senas atominės kontrolės ginčas pasiliko toks pat, neatsižvelgiant į faktą, kad Rusija turi atominę bombą, apie kurios sprogimą oficialiai pranešė pasauliui prezidentas Trumanas rugsėjo 23 dieną.
Dvylikos punktų taikos programos priėmimas nejnešė nieko naujo.
1949 metų balansas
Paminint dar keletą smulkesnių įvykių, kaip Darbo partijos (socialistų) pašalinimą nuo valdžios Naujoje Zelandijoje po keturiolikos metų viešpatavimo (lapkričio 30 d. rinkimai) ir Australijoje po aštuonerių metų valdymo (gruodčio 10 d. rinkimai) ir Amerikoje vykusius didžiuosius plieno ir anglies pramonės streikus, tenka pabrėžti, kad ištisi 1949 metai visame pasaulyje praėjo po vienu bendru ženklu: kovoje tarp demokratinio ir komunistinio pasaulio. Ta kova, apskritai vadinama šaltuoju karu, ėjo ne tik Maskvoje, Berlyne, Londone ar Washingtone, -— ji ėjo visame pasaulyje. Ir ji nė kiek neatslūgo. Ji tarsi buvo vainikuota Stalino gimtadienio minėjimu gruodžio 21 dieną, kur pasaulio koncentracijos stovyklų įkūrėjas ir didžiausias žmogžudys buvo apšauktas genijum ir visos žmonijos vadu ir pagerbtas, kaip niekas ligi šiol iš gyvųjų žemės valdovų. Komunizmui kelią užtvenkti pasigirdo ir kitas balsas, tai popiežiaus Pijaus XII balsas atidarant Jubiliejinius Metus gruodžio 24 dieną Romoje.
Taigi, 1949 metai baigėsi gan simboliškai materialinės ir dvasinės jėgos manifestacijomis, palikdami 1950 metams pasaulį galutinai suskilusį į dvi priešingas dalis, besiginkluojan-tį ir galvotrūkčiais riedantį į žūtbūtinį susikibimą kovoje dėl laisvės ir vergijos.
A. K.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
