Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
T. S. ELIOT — ŽMOGUS IR POETAS PDF Spausdinti El. paštas
Nuo 1948 m., kai Nobelio literatūros premija teko Eliot, nesiliauja šis vardas skambėjęs visame kultūringame pasaulyje. Tačdau prieiti prie šio didelio rašytojo galima labai įvairiai, nes jis yra nevieningas nei kaip žmogus nei kaip Taisytojas. Maždaug ligi 1927 metų Eliot buvo žinomas, kaip dekadentinis mal-de-siecle nuotaikos pažymėtas poetas. Kai kas ir šiandien šio bruožo nepamiršta ir juo bando aiškinti šio rašytojo kelią, nors nuo 1927 m. jis yra pasukęs visai kita linkme. Kaip žmogus Eliot taip pat yra įvairus: mąstytojas, pamokslininkas, auklėtojas, bažnytininkas. Jis pats apie save yra kartą pasakęs: "Aš esu anglikonų katalikas religijoje, rojalistas politikoje, klasicistas literatūroje".

Gimęs ir augęs Amerikoje, kur jo protėviai atsikėlė jau 17 amžiuje, Eliot 1914 m. atsisakė jo laukiančios profesūros Harvardo u-te ir persikėlė į Europą, pasekdamas kitų jo tautiečių pavyzdžiu: Ezra Poud ir Santayana, kurie apsigyveno Italijoje, G. Stein ir Hemingway, kurie apsistojo Paryžiuje. Pats Eliot pasirinko Angliją. Nelengva jam buvo prigyti Senajame Pasaulyje, čia jis turėjo išmėginti nevieną profesiją: jis buvo ir žurnalistas, ir paskaitininkas, ir banko tarnautojas, ir spaustuvininkas bei knygų ir laikraščių leidėjas, kol galop savo talentu įsitvirtino kaip rašytojas. Svarbiausi šaltiniai, kuriais mito jo dvasia, buvo Anglijos, Prancūzijos ir Italijos literatūra ir Indijos filosofija. Vokietiją jis maža tepažino. Gal tik Leibnizas ir Goethe jam buvo kiek artimesni. Eliot grįžimas iš Amerikos į Angliją anaiptol nereiškė jo susianglinimo, bet, priešingai, jo amerikietiškumo atbaigimą, šiuo atžvilgiu jis pats gražiai sako: "Galutinis amerikiečio atbaigimas yra tapti ne anglu, bet europiečiu". Todėl ir savo antrosios tėvynės, kurios piliečiu jis yra nuo 1927 m., jis nelaiko įjungtos į germaniškąją kraujo bendruomenę, bet į lotyniškai krikščioniškąją dvasios šeimą. 1944 m. jis buvo išrinktas "Virgil Society" pirmininku ir šia proga pasakytoje kalboje jis pabrėžė, kad klasikas yra tasai, kuri turi dvasios, papročių, kalbos bei stiliaus subrendimo ir tautinės dvasios platumo. Tai tinka tik Dantei ir Virgilijui, bet nė vienam anglui ar vokiečiui. "Mūsų klasikas, kalbėjo Eliot, visos Europos klasikas, yra Virgilijus". Šiuo atžvilgiu Eliot mintis sutinka su neperseniai mirusio Th. Haeckerio mintimi, kuris Virgilijų taip pat laiko vakarietiškosios dvasios tėvu.

Krikščioniškojo auklėjimo, kurį Eliot buvo gavęs Naujoje Anglijoje, jis niekados nebuvo visiškai paneigęs, nors kurį laiką ir buvo pasidaręs laisvamanis. Savo raštuose jis nesykį yra aštriai kritikavęs žemiškąsias Kristaus Bažnyčios formas bei apraiškas. Tačiau pati krikščionybės dvasia jam nebuvo niekad svetima. Ir ankstesniuose jo veikaluose matyti gilus jo susipažinimas su Senuoju bei Naujuoju Testamentu, nors juose tikrojo Kristaus Eliot ir nerado. Kaip įvyko Eliot grįžimas į Kristų, sunku pasakyti. Viena yra tikra, kad Eliot nėra toks staigus ir ugningas konvertitas, kaip Claudel, Pėguy ar Bloy. Joks žaibas, atrodo, nėra perskrodęs jo dvasines tamsos. Ji sklaidėsi pamažu. Posūkio žymių jau matyti 1920 metais, kada mąstytojas ir kritikas pradėjo imti viršų, truputį nustelbdamas jame poetą, šiuo metu jis ypatingai susidomėjo Dante ir ja paties iškastu iš užmaršties anglų baroko poetu Donne, kuris dabar aukštai laikomas ir kurio barokine kalba turėjo nemaža įtakos vėlesnių Eliot veikalų stiliui.

Eliot yra ir sociologas. Jo veikalas "Krikščioniškosios bendruomenes idėja" (1939) sulaukė Anglijoje net šešeto laidų. Bet čia Eliot yra aiškioje Dawsono ir Maritaino priklausomybėje. 1948 m. išėjo jo veikalas "Įnašas į kultūros pažinimą", kuriame jis kovojo už dvasios laisvę, už kūrybinio elito auklėjimą. Bažnyčios atžvilgiu šiame veikale jis pasirodo jau subrendęs. Kat. Bažnyčios nebe-vadina sekta, nors ir prisipažįsta prie anglikonų bažnyčios, matydamas jos organišką ryšį su tauta. Tačiau esmėje jis jau tiki į "Una sanc-ta", konkrečias bažnyčias laikydamas tiktai šios Neregimosios apraiškomis.
Eliot kūryboje yra skirtini du ryškūs peri jodai: nuo pradžios ligi 1927 m. ir po jų ligi dabarties, šie metai yra kažkokia gili cezūra Eliot gyvenime ir kūryboje. Prieš pirmąjį pasaulinį karą ir dar ilgai po jo Eliot lyriką galima būtų pavadinti elegiškai nusiteikusio didmiestiško jaunuolio raudomis, pilnomis spleen ir nekenčiančiomis pažangos kvaitulyje paskendusios   laiko   dvasios.

Skausmas, nusivylimas žmonija, persisotinimas kultūra yra šio perijodo motyvai. Tačiau tikroji poeto dvasia čia yra dar neatbudusi ir todėl netikra. Visur jam rodosi iškrypę daiktai ir iš vėžių išėjęs pasaulis. Panerta į ritmo kaskadas, šio meto Eliot lyrika atrodo lyg nebaigtas pigių nuotykių, moderninių iškrypimų ir laiko ligų paminklas, silpnai ilgįsis principų ir pastovios būties. Iš šio perijodo žymiausias jo kūrinys yra "Tuščia šalis". Tai 27 puslapių poemėle, kurią kritikai laiko reikšmingiausiu 20 šimt. anglų lyrikos kūriniu. Sukilimas prieš optimistinę 19 šimt. dvasią joje yra ypatingai ryškus. Ji susideda iš eiles menkai vienas su kitu susijusių paveikslų, vaizduojančius žmones čia Muenchene, čia Paryžiuje, čia Londone. Bet Eliot dar nesuvokia, koks "miestas yra viršum debesų": Jeruzale, Atėnai, Aleksandrija, Viena ar Londonas, čia jam dar "kiekvienas tūno savo kalėjime".

Antrasis jo kūrybos perijodas prasideda "Pelenų diena", išėjusia 1930 m. Čia Eliot jau yra radęs Dievą ir tikrąjį miestą viršum debesų, čia jis pasineria jau į žmogiškųjų gelmių apmąstymą, čia jis meldžiasi "tylos Poniai" Marijai, kuriai sukuria naują litaniją, čia jis prašo Dievą: "Išganyk laiką, ir apsigobusi sesuo melsis prie vartų už vaikus, kurie negali nueiti ir melstis". Net grynai literatūriniu atžvilgiu šio perijodo poezija pasidaro harmoningesnė, sti-lingesnė, labiau išbaigta formos atžvilgiu, negu anksčiau. 1942 m. pasirodo jo "Keturi kvartetai". Cur-tius šį veikalą vadina "reikšmingiausiu pokarinio meto poezijos kūriniu". Tai Eliot lyrikos atbaiga ir vargiai pralenkiama viršūnė. Kristus čia stovi jau kaip skiriamasis taškas tarp laiko ir amžinybės. Antrasis kvartetas vaizduoja Kristų kaip gydytoją, kuris tiria karštyje besiblaškančią žmoniją ir ją nuolatos jos mirtyje išgano. Beveik žodiškai čia yra kartojama kat. Bažnyčios Didžiojo Penktadienio liturgija.

Eliot yra rašęs ir dramų ("Nužudymas katedroje", "Šeimos sueiga"), kuriomis plačiuose sluogsniuo-se jis yra dar labiau žinomas, negu savo lyrika. Tačiau šitos jo dramos yra ne kas kita, kaip dažnai perdaug idealistinis, nevisados pavykęs mėginimas išreikšti savo krikščioniškąsias pažiūras, kaip Dievas nusileidžia į šį regimą pasaulį. Todėl joms lemta trumpiausiai išlikti iš visos jo kūrybos.

Pasišovęs vietoje socialinių ir kasdieninių temų imti amžinąsias, Eliot yra sulaukęs labai nevienodo vertinimo. Jaunesnioji Anglijos ir Amerikos rašytojų karta yra Eliot pusėje, sukurdama net "Eliot-Clubs". Tačiau senesnieji rašytojai, kaip Hemingway ar Thomas Wolfe, jį griežtai atmetė. Bet tai tik rodo, kad Eliot varo literatūros pasaulyje vi-Bai savotišką originalią vagą (plg. T. B. Eliot v. Fr. Niedermayar, in "Stimmen der Zeit", November).

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai