Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PER SROVĘ BRENDANT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Al. B.   

Fizinė egzistencija nepatenkina žmogaus sielos, žmogus bet kuriose vietos ir laiko sąlygose neišvengiamai, fatališkai yra verčiamas vidujinės jėgos pasakyti savo kūrybini pasaulį. To noro pasakyti, to noro mene išsiveržti ir išsilaisvinti nepajėgė užspausti kalėjimai, koncentracijos lageriai ir vėliau gyvenimas be atramos. Ir naujam pasaulyj kūrybinė dvasia neapleido žmogaus, be-kovojančio neįprastą kovą už savo materialinį išsilaikymą.

Visa tai liudija Chicagos lietuvių keliolika meninių parengimų rudens ir žiemos mėnesiais. Bet menas nėra reliatyvi sąvoka. Menas turi savo aiškius reikalavimus ir dėsnius, ir todėl svarbu, kiek tuose parengimuose buvo to, kas vadinama menu tikrąja žodžio prasme. Visa tai pasakyt ir yra pats sunkiausias uždavinys ne dėl pačios pasakymo teisybės, bet dėl to pasakymo pasėkų. Menininkas brenda stipria srove. Kasdienybe, su laiko, lėšų ir vietos stoka, nenorėjimas nustoti populiarumo ir taikymasis skoniui, idėjiniai ir kiti reikalai yra srovė, kuri pasiutusia jėga neša jį iš tikrojo meno kelio. O anapus srovės — tikrasis meno krantas. Pakilus ir spindįs. Ar nenuplauks menininkas pavandeniui? Ar perbris jis, iškėlęs galvą, tiesus ir nepalenkiamas? Sunkus klausimas, į kurį, pamačius visus parengimus, dar sunkiau atsakyti. Daugelyj parengimų, kur buvo individualūs menininkų pasirodymai, figūruoja beveik tos pačios pavardės: Adomaitienė,   Dambrauskaitė, Motekaitienė, Bičkiene, Kalvaitytė, Baranauskas, Brazis, Nauragis, Kučiūnaa, Jakubėnas, Byanskas ir dar vienas kitas. Tai žmonės aukšto kultūros ir meninio lygio. Kaip jiems pavyko "Draugo", "Margučio", Literatūros Draugijos, "N. Aušros" ir kituose organizacijų ar savarinkiškai rengtuose koncertuose? Taip, kaip buvome įpratę matyti ir girdėti. Jie toj srovėj sunkiai brenda į meno saukiantį krantą. Gal jie jau stovi vietoj. Argi nei fondai, nei prekybininkai, nei organizacijos nepaduos rankos šitoj nai-kinančioj tėkmėj? Vargu. Ir tai kažin ar nereikš nuplaukimo pavandeniui.

Be individualių dainos ir muzikos puoselėtojų, yra keletas chorų. "Birutės" choras pastatė dvi operetes: "Malūninką ir Kaminkrėtį" ir "Gro-vą Luksemburgą". Sunku čia dėl vietos stokos aptarti pastatymus: nenurodant faktų, negalima sakyti nei už nei prieš. Bet vis dėlto buvo mažiau, negu vidutiniškai. Ir dar prie to galima pridėti sakinį, kad menas vidutiniškumo nepakenčia. "Pirmyn" choras, vadovaujamas Steponavičiaus, pastatė operetę "Cukrinį Kareivį". Be atskirų žmonių švystelėjimo, ir čia paplaukta pasroviui. Operetė yra lengvas žanras, bet tik žiūrovui, o ne aktoriui ar solistui. Bet tiek pastarojoj, tiek anksčiau minėtose operetėse neatrodė, kad aktoriai ar solistai būtų pajutę savo sunkų uždavinį šitam "lengvam" žanre.

Be chorų, turime ir du teatrus ir keletą vaidinimo grupių, pastovių ar tik retkarčiais susirenkančių. Vienas tokių vienetų, rež. Steponavičiaus vadovaujamas, pastatė melodramą "Iš meilės". Veikalas visą laiką skelbtas be autoriaus, lyg tai būtų "Hamletas" ir visiems žinomas. Tai jau iš karto kėlė abejojimą. Režisierius veikalą gali pagadinti arba blogą pataisyti, bet "Iš meilės" išėjo pasibaisėtinai. Ne dėl to, kad vaidinant krito ūsai ar sulūžo lova. Ne. Melodramiškas vietas žiūrovams palinksminti režisierius padarė komiškomis ir išėjo pigus, mėgėjiškas pastatymas. Bet koks teigiamas įvertinimas suprantamas, bet jis yra žalingas ne tik aktoriui, bet ir žiūrovui. Tai primename, norėdami pateisinti šį kietą atvirumą.

Iš mažesnių vienetų yra "Linksmieji broliai", su kartais liūdnai neskoningu repertuaru; yra gabaus aktoriaus Vešotos ir rež. Veličkos teatro grupės. Neturėdami didelių pre-tensijų, jie davė organizacijų parengimuose nevieną vaidinimėlį, kurie buvo tik tai dienai, ir kaip tokie yra pateisinami.

Be šių visų vienetų, turime rež. St. Pilkos vadovaujamą "Lietuvių teatrą" ir rež. J. Blekaičio vad. teatrą "Atžalyną". Tai stiprūs ir gal vieninteliai Amerikoj teatriniai vienetai, į kuriuos sudėtos mūsų viltys. Ties jais norėtųs ilgiau sustoti. Ir vienas ir antras teatras, norėdami egzistuoti, neišvengė skubiai ruoštų mažesnių pastatymų organizacijoms. "Lietuvių teatras" pastatė Čiurlionienės "Aušros sūnus" ir Blekaitis Barono "Molinius Milžinus". Ir vienas ir kitas pastatymas praėjo labai vidutiniškai, ir todėl reikėtų, kad ir vienas ir kitas teatras tokių skubotų pastatymų vengtų.

Iš didesnių ir savarankiškų pasirodymų "Lietuvių teatras" turėjo komediją "Gyveno kartą keturi draugai". Ilgai neskelbtas autorius leido manyti, kad "Lietuvių teatras" stato visai naują veikalą. Paskui pasirodė, kad tai Fuldos komedija, ilgai ėjusi Kauno ir vėliau tremties teatre — "Mokyklos draugai". Kartojimas senų, daugeliui žiūrovų matytų veikalų, nebeleidžiančių aktoriui naujoj rolėj savęs atnaujinti ir naujo charakterio ieškojime bei sukūrime išmėginti savo jėgų, yra nutolėji-mas nuo meninio kranto. Su didele širdgėla tenka apgailestauti, kad laiko stoka neleido parinkt naujo, aktoriui ir žiūrovui įdomesnio veikalo. Sunkus darbas neleido aktoriams, nors ir daug kartų matytame ar vaidintame veikale, išeiti neskubotiems ir nepaviršutiniškiems. Ir gabus dail. V. Vijeikis negalėjo tinkamai pasireikšt dėl didelių apribojimų svetimo teatro patalpose, žiūrint į šį vieną, iš poros besiaukojančių teatrui žmonių būrį, nesinori nė pusės neigiamo žodžio pasakyt, bet menas yra nenuolaidus, ir antra, yra iš ko reikalaut, nes šis teatras daug daugiau pajėgia, negu duoda.

Lyg užbaigiant šį rudens ir žiemos sezoną ir prislėgta širdimi bežiūrint įvairių meninių parengimų, švystelėjo giedrus spindulys — "Atžalynas" su Cliford Odets "Raketa į Mėnulį".

Jie po ilgo ir kruopštaus pasirengimo paėjo srove artyn į tikrąjį meno krantą. Tenka nulenkti galvą nuostabiam rež. Blekaičio sugebėjimui. Norėtųsi palinkėti šitam gabiam ir aukšto išsilavinimo žmogui kantrumo ir valios. Tai du dalykai, nepaprastai reikalingi šioj žemėj, einant keliu, atitolusiu nuo materijos.   Tą pat galima būtų pasakyti ir jaunam dail. Bielskiui, sukūrusiam "Raketai į Mėnulį" nuostabų scenovaizdį. Aktoriai šitam veikale, kurie dažnai būdavo vidutiniai, buvo vienas už kitą geresni. Kada Kleo (Nivinskaitė) mažytėj scenoj atsisveikino, tikriau pabėgo nuo savo pačios meilės, ir, rodos, paliko savo širdies dalį, buvo tokia puiki tam skausme ir tokia nemeluota, kad šiaip kieta ir negailestinga publika neišsilaikė šitam nemeluotam skausmo parodyme ir pradėjo audringai ploti. Veikalas buvo rimtai priimtas visų žiūrovų ir praėjo su dideliu pasisekimu. Tai rodo, kad žiūrovas   žino daugiau,   negu mes esame linkę   kartais    manyti, šis "Atžalyno" pastatymas yra pats geriausias iš visų jo pastatymų, ir iš šiais metais, o gal ir iš viso kada nors Chicagoj buvusių. Tai rodo, kad dar neviskas prarasta. Tai rodo, kad dar yra viltis ir kad mes galime to paties tikėtis iš kitų. Tai rodo, kad meno ir skonio pajautimas   tebėra gyvas, nenuneštas   ir   nenuplautas kietų dienų skubėjimo.

Pavasariui ruošiasi ansambliai ir teatrai naujiems parengimams. Norėtųsi pamatyti juos neišeinant bet kaip, norėtųsi matyti juos nepaplaukusius pavandeniu. "Atžalynas" pa-artėjo stipria srove į tikrojo meno krantą, jis tiesia ranką į jį ir gal įsitvers ir išlips. Gal ir kiti meniniai vienetai pajėgs eiti, pajėgs ieškoti ir kurti, — to ir tikrieji meno gerbėjai nepaprastai nori matyti. Būtų gera, kad kūrybinis entuziazmas galėtų parodyti, kad jei ir viską galima sunaikinti, tai ne žmogaus dvasią, ne žmogaus kūrybinį genijų.
Al. B.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai