Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
XVI-sis AMŽIUS POVYTAUTINĖS LIETUVOS TAUTINĖS KULTŪROS RAIDOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė MYKOLAS BIRŽIŠKA   
I.
Paklaustas, kuris Lietuvos istorijos laikotarpis bus pats efektingiausias, labiausiai žinomas ir populiauriausias visuomenės atmintyje, plačiausiai Lietuvą išgarsinęs, bent kuris lietuvis, o ir nors kiek apie Lietuvos praeitį girdėjęs nelietuvis čia pat, be abejo, atsakys: "Tai Vytauto Didžiojo laikai!" Kitas net dar aiškiau mums iškirs: "Nagi tai karališkoji Vytauto gadynė!"

Ir tikrai, kitos tokios gadynės ilgaamžėje Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos istorijoje nerasime. XIII a. tebeįpusėjus, su Mindaugu karalium kaimynams svariau išryškėjusi Lietuva, su Traideniu, Vyteniu, o ypačiai Gediminu, Algirdu ir Kęstučiu vėliau pakilusi, išplitusi ir susitvarkiusi stipri Didžioji Lietuvos Kunigaikštija su Vytautu valdovu (1392-1430) pasiekia didžiausią savo išplitimą ir didžiausią galybę bei garsą. Tai tuo metu ji ne tik Maskvą prieina, ištisam šimtmečiui Smolensko kunigaikštiją sau įsitvirtinusi, savo politikos tikslams paklupdžiusi Didįjį Novgorodą, Pskovą, Tvėrę ir kitas rusų sritis, o su Vytauto dukterim Maskvos kunigaikštiene ir Maskvai savo politiką bediktuojanti, bet ir iš viso tuometinėje Europoje yra didžiausia, plačiausia valstybė. Tai Vytauto laiku ji pasiekia dviejų jūrų krantus — gintarinės Baltijos ir piktų Juodųjų,1 tuo net po kelių šimtų metų Lenkijos imperialistams įkvėpdama viliojantį politinės ateities sapnovaizdį: Polska od morza do morza, žinoma, per buvusios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos milžiniškus plotus, kas mūsų metui sumoderninama net dar platesnės Vidureuropės Tarpjūrių Konfederacijos miražu — jau keturių jūrų (Baltijos, Juodųjų, Viduržemio ir Adrijos) tarpe — nuo Stetino ligi Smolensko, nuo Prahos ligi Charkovo, nuo Liub-lianos ligi Krymo pusiasalio imtinai ir — nuo Talino ligi Atėnų — albanų, baltarusių, bulgarų, chorvatų, čekų, estų, graikų, latvių, lietuvių, lenkų, rumunų, serbų, slovakų, slovėnų, ukrai-nų ir vengrų, taigi 16 tautų-kraštų, suprantama, Varšuvos vadovaujamų. Ir vis iš tos XV amž. vytautinės užuomazgos!

Vytautinė Lietuva, toliau, ne tik išsiliejo į Rytus ir Rytinius Pietus, tuo dar labiau atsiverdama Rytų vėjams bei įtakoms, bet ir (1410) ties Žalgiriu sutriuškindama kryžiuočių pulkus, tuo kaip tik pašalino didžiausią kliūtį, per du mečiu jos neprisileidžiančią prie Vakarų pasaulio, — ir nuo šiol ne vien lengvai ji jungėsi į Vakarų kultūrą bei šia j ai darniai lenkė sau prisijungtus rytinių slavų pravoslaviškus kraštus, tik vėliau — jau povytautinė Lietuva — perteikė ją toliau į Rytus — į maskvinius kraštus, tad drauge su Lenkija ilgai eidama Rusijai vyriausia Vakarų kultūros skleidėja.

Tik grįžtame į Vytauto laikus: ką gi galime mes apie pačią tuometinę Lietuvą bepasakyti? Ką gi mums besako gražūs, įspūdingi, romantiškai patraukti įpusėjusio XIX a. karšto lietuvio patrioto Simano Daukanto žilos senovės Lietuvos miškų aprašymai ir lietuvių darbų ir žygių apsakymai ("Būdas senovės lietuvių") arba tos pat, kaip ir Daukantas, gadynės talentingo lenko Karolio Szajnochos rizikingi sugretinimai ir priešpastatymai miškinės Lietuvos ir riterinės Lenkijos ("Jadvviga i Jagiello")? Tik ir šimtmečiui nuo jų veikalų praėjus, kaip kitose srityse, taip ir Lietuvos istoriografijoje tokiam darbščiam ir reikšmingam, rimtų ir gilių praeities tyrinėjimų kupinam šimtmečiui — ne ką mes besugebame pasakyti apie vytautinę Lietuvą — visuomenę — tautą — jos dvasinę kultūrą — dvasinį gyvenimą. Lietuvos ar kaimynų kronikos nedaug mums čia bepadeda, o toks tikrai įdomus ir reikšmingas gr. Kyburgo kelionės Lietuvon aprašymas, kultūristorikams tiek čia žadėjęs, deja, tepasirodė tik vykusiu falsifikatu, nebent palaikytinu savotišku literatūristoriniu kūriniu! Be išlikusio autentinio Burgundijos riterio Guil-bert de Lannoy kelionės rašto, visuomenei žinomo Lietuvos diplomato ir istoriko Petro Klimo neseniai priminto ir jau mūsų dienomis K. Jur-gėlos angliškai išversto, nedaug čia beturime mus apšviečiančios medžiagos.

Tačiau ne vien medžiagos trūkumas mums čia kliudo. Ar nenustelbia mums savo visuomenės — savo tautos pati netelpanti istorijos rėmuose Vytauto Didžiojo asmenybė? Didžiausias valstybinis Lietuvos genijus, jis savo dydžiu prislėgė tautos atmintyje visus savo didžiuosius pirmatakus — ir Mindaugą ir Gediminą, ir Algirdą ir Kęstutį, kad ir su pagarba, su meile tebeminimus per kartų kartas ligi mūsų laikų. Prieš 125 metus Vilniaus universiteto studentai žemaičiai giedojo savo draugo Stanevičiaus sukurtą himną "Žemaičių šlovę" ("Mačiau Vilnių, šaunų miestą"), kuriame kėlė ir Mindaugo, ir Gedimino, ir Kęstučio vardą, o ir mūsų laikais politinių aistrų sūkury Lenkijos maršalas Juozapas Gineta Pilsudskis, atplėšdamas Vilnių nuo Lietuvos ir prijungdamas Lenkijai, rado progos vienoje savo vilnietiškoje prakalboje nusilenkti ir anų didžiųjų Lietuvos kūrėjų atminimui. Ir atgijusioje nepriklausomoje Lietuvoje nereta lietuviškoji šeima turi savo tarpe Algirdų, Kęstučių arba Gediminų, bet dar dažniau Vytautų, nes savo garsu ir populiarumu Vytautas ir jo atminimas visa yra nustelbęs. Ne tik palikuonių atmintyje, kai ne vien mūsų laikų lietuviai jį kone dievina, bet ir Lietuvos totoriai savo maldose jį tebemini, kai sukaktuviniai (1430-1930) vytautiniai metai daugybę Vytautuku Lietuvai yra davę, tik ir — svarbiau — nemaža reikšmingų ir naudingų jo vardui įamžinti sumanymų įvykdė. Ne tik literatūroje keliamas, pradedant žymiausio lenkų apysakininko — romanisto Kra-szewskio poetinio Lietuvos istorijos epo "Ana-fielio" trečiąja trilogijos poema "Witoldowe boję" (Vytauto kovos) ir baigiant neseniai mirusio žymiausio lietuvių dramaturgo Balio Sruogos istorine drama "Milžino paunksmėje", bet ir gyvas būdamas šis mažo ūgio milžinas savo autoritetu lenkė po savim savo valdinius, o žygiais ir orumu stebino amžininkus, kurie ir karštais raštais jį garbino (1428 m. smolenskinė "Poch-vala Vytoutu" — Vytauto pagyrimas).

Pačiose savo nesėkmėse didis — 1399 m. totorių skaudžiai sumuštas ir vos gyvas teištrūkęs, ne tik nieko jiems neužleido, neatidavė, bet ir nenustojo jų tarpe gilios pagarbos. Ne XIII a Lietuvos karaliaus Mindaugo vainikavimo prisiminimas, tik lenkų sukliudytas 1429-1430 neįvykęs Vytauto vainikavimasis karalium — tam skirtos (rugsėjo 8) dienos minėjimas nepriklausomosios Lietuvos vyriausybės ir lietuvių visuomenės 1930 m. reikšmingai yra paverstas kasmetine Tautos švente. Vytautas galėjo drąsiai sau pritaikinti, užbėgdamas už akių Liudvikui XIV, šiuos žodžius: "Lietuva — tai aš!" Ir giliai prasminga būtų net mūsų laikams — nepriklausomos Lietuvos visuomenės tautiniams jausmams išryškinti Vytauto atžvilgiu — nustatyti šitokia erzinanti politinius ir visuomeninius realistus — gal nayvi, gal vaikiška, kurios betgi galėtų kitos tautos pavydėti — formulė: Lietuvos respublika amžinoje nevainikuotojo jos karaliaus Vytauto Didžiojo atminimo globoje.

Tačiau kurgi vytautinė — Vytauto laikų — lietuvių visuomenė, kartojame klausimą? Sykį Vytauto reikšmė tiek jo amžyje, tiek per šimtmečius ir mūsų laiku ne tik istorikų taip yra iškeliama, bet ir tautos sąmonę bei jausmus įval-do, net ir turint medžiagos ir būdų Vytauto amžininkams geriau pažinti ir nušviesti, ar nebūtų tai Ad. Mickevičiaus "Konrad Wallenrod" poemos dainiaus-vaidilos pavyzdžiu pasekti: "z hymnu zstąpič do proste j piosenki" (nuo himno nusileisti prie paprastos dainelės) ? Tikrai bene sruogiškai tebūtume tik "Milžino paunksmėje" bepasijutę! Tad ar ne sveikiau būtų nesiimti rizikos vaizduoti taip tolimą nuo mūsų laikų gadynę ir jos visuomenės dvasinius pergyvenimus ar šiaipjau kultūrinius bruožus, tik kreiptis į tokia praeities visuomenę, kuri nebeturėjo savo tarpe nei Vytauto, nei kito kokio ją stelbiančio dvasios milžino ir kuri lengviau duodasi siejama (ir palyginama) su kaimynais, su kitais kraštais, tad ir šiųjų geriau bus suprantama?

Šitokiu Lietuvos istorijos laikotarpiu, svarbiu, reikšmingu ir įdomiu, netolimu Vytauto gadynei, bet ir tiek nuo jos nutolusiu, kad aiškiau reikštųsi pačios povytautinės visuomenės tautiškai kultūrinis gyvenimo pulsavimas, teikčiau skaitytojų dėmesiui XVI-j į amžių.

II.
XVI-j o amžiaus Didžioji Lietuvos Kunigaikštija ir jos visuomenė gyvena ne vien vytautiniu palikimu, naujose istorinėse sąlygose aiškiai jai labai sunkiu, jei ne per sunkiu pakelti, bet ir gauna spręsti nelengvai sprendžiamus, nekartą labai sudėtingus naujus politinius, visuomeninius ir kultūrinius reikalus ir klausimus, kurie ir mūsų metu įvairiatautėje Lietuvos istoriografijoje ir visuomenėje bei labiau mažiau suinteresuotuose kaimynuose nevienodai esti suprantami, nušviečiami ir sprendžiami, kiti kai kada ir labai aktualūs tepasireiškia, net lengvai sukelia aistras.

1569.7.1 Liublino unija, sustiprinusi Lietuvos saitus su Lenkija bendrai renkamu valdovu, bendru bajorų seimu ir bendru ponų senatu, lenku keliama vienu iš kilniausių, šviesiausių ir vertingiausiu jų istorijos momentų, tokiuo jų teikiama Lietuvai ir lietuvių tautai laikvti, taip ir plačiai pasaulyje išgarsinta, lietuvių betgi ir tuomet ir dabar tebelaikoma prievartos aktu, susijusiu su didžiulių Lietuvos plotų atplėšimu ir skaudžiu Lietuvos reikšmės, vardo bei garbės pažeminimu, kitų net — visišku Lietuvos valstybės panaikinimu. Senieji Lietuvos istorikai paprastai baigė ją pasakoję 1569-ais unijiniais metais, o minėtieji Daukantas, Narbutas ir daugelis kitų apie tuos laikus rašiusių lietuvių nesusilaiko čia ne tik lenkams, bet nekartą ir lietuvių protėviams karčių priekaištų nepripasako-je; Narbutas net sakosi čia plunksna laužas ties savo tautos grabu! Dar 1919 m., Vilniaus lenkų politikams išpūtus Liublino unijos 350 metų sukaktuves, mūsų menininkas Adomas Varnas satyriniam žurnalui pavertė ją lenko ir lietuvio iš priešingų šonų žiūrima nuoga statula, pirmam šviesia, o antram tamsia savo puse tematoma ir testebima. Patys unijinių derybų dalyviai Lietuvos didžiūnai, su Radvilomis, Valavičiais ir Chodkevičiais priekyje, ne tik karštai ten gynė valstybini Lietuvos savarankiškumą ir jos teritorijos neliečiamumą, bet ir skaudžiai, kiti net tragiškai pergyveno ištikusią jų tėvynei nelaime. Gresiančio pavojaus iš stiprėjančios Maskvos verčiami kreiptis i lenkus talkos ir silpninami šiujų viliojamų žadamomis lenkų szlach-tos teisėmis Lietuvos bajorų neryžtingumu ir pasyvumu, kai pasienio Palenkėję arba Valui-neje — net aiškesniu jų linkimu į artimesnius ryšius su Lenkija, apleisti perėjusio lenkų pusėn karaliaus Žygimanto Augusto, Lietuvos patriotai buvo priversti atsisakyti nuo jau pradėto pasirengimo ginklu ją apginti. Vieni, kaip Radvila, pasitraukė iš unijinio seimo, stengdamiesi išvengti šališko akto pasirašymo; kiti, kaip Valavičius, mėgino iš lenkų išsiderėti lengvesnes unijos sąlygas, kur Jonas Chodkevičius patriotinėmis prakalbomis net lenkus sujaudino (garsi jo 1569.6.28 prakalba į Žygimantą Augustą), o du jo dėdės taip sielojosi, jog vienas jųjų (Jurgis Chodkevičius) net staiga čia mirė prieš pat uniją prisiekdamas (amore patriae duetus). Aiškiai paliudiję jų patriotinę poziciją liubliniškio seimo "dienynai" (diariusz, dnevnik) rodo, jog be reikalo bijojo Lietuvos vadai, kad jųjų palikuonys nepakaltintų, jog jie negynę tėvynės.

Antra vertus, net ir su Liublino unija Lietuva neprarado savarankiškumo, pasilaikiusi sau savas ministerijas, savą iždą, savą kariuomenę, savąjį Statutą (teisių kodeksą) ir visa tai išlaikiusi ligi pat nepriklausomybes praradimo drauge su Lenkija (1795 m.), Statutą net ir po rusais ligi 1840 m. Tad jau tik šiuo teatsirėmus negalima su 1569 m. braukti iš istorijos lapų ir žemėlapių Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos, kaip tai, pavyzdžiui, daro keliose stovyklinėse D.P. parodose Vokietijoje matytų latviškų istorinių žemėlapių sustatytojai, XVII-XVIII amž. Lietuvos vietoje Lenkiją terodydami, nors taip pal seniau unijinėje Skandinavijoje aiškiai Norvegiją nuo Švedijos atskirdami. O ir pounijiniai Lietuvos politikos vairuotojai ne tik budrūs tebepasilieka savo tėvynes teisių gynėjai prieš kiekviena lenkų pasikėsinimą jas pažeisti ir nepraleidžia progos jos savarankiškumų griežtai ir aiškiaii pabraukti ir pažymėti, bet ir, ypačiai naudodamiesi naujų valdovų rinkimais, sugeba jl dar Įtvirtinti ir net išplėsti. Taip, nevienas karalius ar tik kandidatai į karalius gaudavo žodžiu arba net raitu pasižadėti Lietuvos ponams grąžinti Lietuvai lenkų atplėštąsias žemes, grąžinti jai seimus ir šiaip keisti unijos aktą. Karaliaus Žygimanto Vazos tol jie nepripažino Didžiuoju Lietuvos Kunigaikščiu, kol jis (1588 m.) nepatvirtino Lietuvos Statuto naujos redakcijos su tokiais nuostatais, kurie nesutiko su Liublino unijos ir lenkų reikalavimais, tik dar labiau apdraudė Lietuvos savarankiškumą, ypačiai griežtai prieš lenkų reikalavimus apsidrausdami nuo šiųjų veržlumo Lietuvon. Į pačią XVI a. pabaigą Lietuvos ponai ir net dvasiškija su vysk. Merkeliu Giedraičiu priekyje neįsileido karaliaus nominuoto lenko vyskupo į Vilnių. Lyvžemis pasidavė Žygimantui Augustui 1561 m. kaip Didžiajam Lietuvos Kunigaikščiui (Ryga išliko nepriklausoma ligi 1582 m.), o paskiau, Livonijos valdytojo minėtojo Jono Chodkevičiaus prikalbinta, 1566 m. pasidavė tiesiog Lietuvai; 1561 m. Kuršas ir Žiemgala paversta Ketlerio giminės kunigaikštyste Lietuvos ir Lenkijos vasalo teisėmis; 1569 m. Liublino seime Lyvžemį paskelbus priklausant Lietuvai ir Lenkijai, dar 1588 m. lietuviai reikalavo, kad jis priklausytų tik Lietuvai.

Net vėliau, jau nebe XVI a., savarankiška Lietuvos politikos kryptis kai kada net dar drastiškiau pasireikšdavo, kaip štai 1655 m. Didž. Lietuvos Kun-jos ponams ir bajorams, Radvilų vadovaujamiems, nutraukus Lietuvos uniją su Lenkija ir ją pasirašius su Švedija, arba 1700 m. Oginskio ir Vyšniaveckio vadovaujamiems Lietuvos bajorams paskelbus Saksonijos kurfiurstą Fridriką Augustą didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu su paveldimąja teise, "kaip Gediminai, Algirdai, Jogailos" jų protėvius kad valdę. Taigi pasyvioji Liublino unijos metu ir šiajai lenkų net panaudota Lietuvos bajorija vėliau — nežiūrint vis didesnio jos įsitraukimo į bendrą su lenkų bajorais viešą (šeiminį, karinį ir kitokį) ir privatų sugyvenimą ir abipusį jo apvienodė-jimą — sekdama jau politiniais Lietuvos vadovais, pati nekartą ne tik atsikerta nuo lenkų politikos, eina savu keliu, bet ir ryžtasi jai priešais pasistatyti ir veikti. Tatai — primename — jau nebe XVI a.

XVI a. Lietuvą de f acto valdo didžponiai, jųjų Taryba (Pany Rada) ir paskiros šeimos. Iš Gediminaičių ir Algirdaičių, taip pat iš įjungtų sričių kunigaikščų nuo valdžios pašalintų, o ypačiai iš vytautinių ir povytautinių karvedžių ir didžkunigaikštinių vietininkų bei paskirų sričių administratorių dar XV a. ėmė kilti, ūkiškai ir visuomeniškai tvirtėti, bręsti valstybiškai ir politiškai Lietuvos didžiūnija, kuriai apie šimtą metų vadovauja Goštautai, ypačiai nuo 1440 m. globojęs nepilnametį Kazimierą Jogailaitį Jonas (f 1488) ir kancleris Albertas (f 1539), katrų rūpesniui tenka priskirti teisiškai ją sutvirtinę aktai: didžioji Kazimiero privilegija 1447 m., Kazimiero teismynas (sudebnik) 1468 m. ir (pirmasis) Lietuvos Statutas 1529-1530 m. Žygimanto Kazimieraičio žmonos Bonos italės reikšmingi didžkunigaikštiškų dvarų ūkio ir administracijos atvežtiniai pavyzdžiai, Žygimanto Augusto 1557 m. valakinė reforma, virtusi baudžiavinio ūkio pagrindu per 300 metų, ir su ja susiję didieji žemės matavimai bei girių revizija su 1579 m. girių ūkio patvarkymu įturtina didžiūnų ir bajorų dvarinį ūkį, pelningesnį jau dėl taikingų santykių su vakariniais kaimynais. Lenkų šlėktos pavyzdžiu Lietuvos bajorai aprūpinami žemės (žemininkų) ir pilies (pilėnų) teismais — 1564-66 m. teismų reforma, su kuria susijusi dar administracijos reforma (teisminių pavietų ir pavietinių bei vaivadinių seimelių įvedimas, kurios davė ir (antrąjį) Lietuvos statutą 1566 m. Teismų sistema apvainikuojama 1581 m. Vyriausiu Lietuvos Tribunolu, o teisine XVI a. Lietuvos vyrų valstybinių, politinių, ūkinių, administracinių pažiūrų ir nusistatymų bei gyvenimiškos išminties išraiška aukščiausiai pakyla su garsiu trečiuoju Lietuvos Statutu 1588 m., susijusiu su kanclerio Leono Sapiegos (f 1633) vardu.


VILNIAUS  AKADEMIJA

Tūkstančiai valstybinių ir administracinių aktų, teismų nutarimų, visokių sutarčių ir kitokių raštų iš XV, ypačiai XVI, XVII ir XVIII a. visuomenės gyvenimo buvo laikomi iš pradžių Trakų pilyje, paskiau Vilniuje, sudarydami rūpestingai prižiūrimą ir tvarkomą valstybinį Lietuvos Metrikos archyvą. Baigiantis XVIII a. ji atsidūrė Varšuvoje, iš kur maskoliai, pagriebę kartu su lenkų aktais, išvežė ją į savo kraštą; nežiūrint 1920.7.12 Maskvos sutarties ir pakartotinų TSRS vadovų patikinimų, ligi šiol ji nėra Lietuvai sugrąžinta. Dar daugiau raštų iš tų pat amžių jau XIX a. surinkta Valstybiniame Vilniaus Archyve, dar plačiau apimančių   ir apibūdinančių Lietuvos visuomenės gyvenimą. Keliasdešimt tomų Metrikos ir Vilniaus Archyvo aktų yra išleidusi Rusijos vyriausybė, iš dalies ir rusų mokslininkai, tik tatai sudaro tik mažą visos išlikusios medžiagos dalį. Iš tų aktų matyti jau XVI a. nusistojęs ūkinis Lietuvos gyvenimas, tvirti teisiniai santykiai, visuomenės pasitikėjimas savo institucijomis ir teisiniu teisingumu pagrįsta jos moralė.

Toji teisinė ir kitokia aktinė rašliava labiausiai aptarnauja bajorų ir miestų visuomenę. Tačiau ir joje nesunku pastebėti tos visuomenės gyvenimui nekartą lemiamai sveriančios gyvenimiškos didžiūnų galios antspaudą. Kiek XVII ir ypačiai XVIII a. sušlėktėjusių Lietuvos bajorų seimelinis ir kitoks viešas, net neviešas triukšmingas reiškimasis ir patetinis bajoriškos lygybes deklamavimas (szlachcic na zagrodzie rowny wojewodzie: plikbajoris vaivadai lygus) nekartą pridengia didžiūnų naudojimąsi jais savo reikalams aprūpinti, XVI a. nė su Liubline unija bajorai nesijaučia ir nesireiškia lygūs didžiūnams, tėvų protėvių tradicijomis sekdami politiniu, kariniu ir kitokiu ponų vadovavimu. Sunkūs karai su Maskva verčia bajorus paklusti susijusiai su asmenine karo tarnyba nemaloniai sąrašinei reglamentacijai (1528, 1567, 1568 m. Lietuvos kariuomenes, taigi bajorų surašymai) ir iškelia gabių etmonų, patriotingų ir turtingų, nesigailinčių savo turto tėvynės reikalui pakloti didžiūnų vaidmenį ir autoritetą, išgarsina Radvilas, Kiškius, rusenus kniazius Ostrogiškius, Chodkevičius, kurių vienas, minėtojo Jono Chodkevičiaus sūnus Karolis (fl621), kiek vėliau (1605.9.27) ties Salaspiliu (Kirchholmu) švedus sutriuškinęs genialiu karovedžiu Europoje plačiai pagarsėjo, o lietuvių liaudies dainose Katkum išpopuliarėjo. Paveldėję Goštautų, Kiškių, vėliau dar Slucko kunigaikščių ir kitų giminių turtus, išleidę Barborą Radvilaitę už Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto, 1550 m. apvainikuotą Lenkijos karaliene, nuo pusės XVI a. iškyla Radvilų giminė (Mikalojus Juodasis, Mikalojus Rudasis, Mikalojus Našlaitėlis-Sierotka, Kristupas Perkūnas, kardinolas Jurgis ir kiti), per šimtmetį galingiausia, o per du šimtmečiu visų Lietuvos didžiūnų turtingiausia.

Radvilos ir kiti didžiūnai vadovauja Lietuvos politikai, karo žygiams, tribunolui, tikybiniam ir kitokiam vidaus gyvenimui, palaiko gyvus santykius su užsieniais, svetimais karaliais ir kunigaikščiais, imperatoriais ir carais. Turtingesni ir įtakingesni savųjų tarpe už lenkų didžiūnus, laisvesni savo žygiuose, didiesiems Lietuvos kunigaikščiams nutolus nuo Lietuvos ir griežčiau ėmus rištis su Lenkijos reikalais, Lietuvoje rečiau besilankant, Lietuvos didžiūnai su Radvilomis priekyje tikresni buvo už Lenkijos karalius Lietuvos valdovai, nekartą jos karaliukais ir vadinami.
Tačiau kad ir didžiulis yra Lietuvos didžiūnų vaidmuo jos išorės ir vidaus santykiuose, jos tautinis, tikybinis ir šiaip kultūrinis atvaizdas net XVI a. yra sudėtingesnis, negu kad būtų tik didžiūnų galios nustatytas.

III.
Nuo XIII a., o gal dar nuo XII a. ėmusi rinkti rytuose ir pietuose rytinių slavų žemes, turėdama drausmingą visuomenę ir stingrią kariuomenę, senovės Lietuva ypačiai XIV ir XV a. taip giliai įėjo i tas žemes, jog pati valstybės užuomazga, pačių lietuvių (aukštaičių ir žemaičių) gyvenamas plotas tesudarė vos ketvirtą (pasak šališkų apskaičiuoto jų — net tik dešimtą) valstybės dalį, o % jos ploto buvo apgyventos  rytslavių, kurių sritys bendru Rusies (Ruš) vardu buvo vadintos, o jų gyventojai dėl savo vartojamų tarmių buvo vadinami rusais (russkije liūdi), nekartą taip pat — atskirti nuo Maskvos rusų arba maskvėnų (maskolių) — rusėnais (ru-sinais), tik su Lietuvos valstybe tampriau suaugę, patys save mielai lietuviais (litoucy) laikė ir vadino, tais ir kitiems, net Maskvos žmonėms, ilgai ėjo. Pati šiauriausioji, su etnine Lietuva susisiekianti ir su ja anksčiausiai ir griežčiausiai susijusi, buvusioji slavų išnaikintųjų ir kolonizuotųjų lietuviams giminingų jotvingų sritis išpopuliarėjo Juodosios Rusies vardu, nebepamirštamu net tada, kai jį vis labiau ėmė stelbti platesnę sritį apėmusios Baltosios Rusies, lietuviškai Gudijos vardas. Su Liublino unija, iš dalies net anksčiau Lenkijos nuo Lietuvos atplėštieji pietiniai Rusies plotai imta Ukraina vadinti, kurią vėliau prisijungusi Rusija praminė Mažąja Rusija, atskirti nuo maskvinės Rusijos, Didžiosios Rusijos arba Maskolijos.

Nepajungiama, neįveikiama lietuvių giminė nebuvo silpna ir pačioje valstybėje, kaip kad būtų galima manyti, sulyginus lietuvių gyvenama plotą su Rusies plotu. Lietuviai buvo ne tik tikri valstybės steigėjai, ne tik davė jai valdovus, bet, kaip rodo XVI a. karinio Lietuvos pajėgumo apskaičiavimai, sudarė bent pusę valstybės gyventojų. Tačiau prijungtosios, kitos ir pačios prisijungusios rytslaviu žemės ne tik nenustojo savo visuomeninių ir kultūrinių ypatybių, bet dar galėjo jas plėtoti ir įgyti itakos bendrame šalies gyvenime. Ligi XV a. nekrikščionių, o XV-XVI a. naujakrikšČių lietuvių valdžia, vaduodamasi sveikos politikos reikalais, nestelbė savo rusėniš-kųjų sričių, kurios jau prieš keturis šimtmečius buvo priėmusios krikštą iš Rytų Bažnyčios ir išsidirbusios atskirą Bažnyčios kultūrą su cerkvine slavų (senbulgarių) rašto kalba.

Artimai santykiaudami su lietuviškomis sritimis ir jų žmonėmis, Lietuvos valdovai ir jųjų vietininkai ilgai nebuvo reikalingi rašto, o santykiuose su rusėniškomis sritimis jo reikalingesni vartojo įprastą jų gyventojams raštą, kurio kalba lengvėjo, pamažėl išsivaduodama iš cerkvinės kalbos dirbtinumo ir varžtumo ir vis labiau semdamasi iš šnekamosios rusenu kalbos. Sako, Vytautas Didysis XV a. norėjęs pakelti lietuvių kalbą viešąja valstybės kalba, tik kiti jį atkalbėję, kad to nedarytų, sakydami, jog tuo žygiu kryžiuočiams ir kitiems Lietuvos priešams bei pašaliečiams duotų progos įtarti naujai apkrikštytus lietuvius norint grįžti į "pagonų tikybą", su kurios liekanomis valstybės ir bažnyčios valdžiai tiek daug reikėjo kovoti; ko benorėti, jei dar XX a. lenkininkų kvailinami kiti Vilniaus krašto žmonės lietuvių kalbą tebelaikė "pagonybės" reiškiniu. Tad didžiųjų Lietuvos kunigaikščių raštinės ir kitos valdžios įstaigose ėmė rusėniškų sričių rašto kalbą vartoti ir pačių lietuvių viešojo gyvenimo reikalams, juoba aktus rašė raštininkai dijokai ir pišoriai, iš pradžių, be abejo, dažniausiai rusenai.   Tuo būdu susidarė Lietuvos ir pačių lietuvių viešojo rašto konven-cionalinė kalba, kaip ir tokių pat neslavų rumunų (valakų ir moldavų) anksčiau už lietuvius kad buvo priimta į viešąjį valstybės gyvenimą slavų kalba. Kai Lietuvos valstybė susidėjo su lenkais ir sunkiai kovojo, gindama savo laisvą tautos būvį, toji oficialioji, viešoji, jos viešojo rašto nelietuviškoji kalba XV-XVI ir iš dalies XVII a. ėjo viena iš svarbesniųjų savaimingojo būvio žymių, kuri jungė lietuvių ir rusėnų visuomenę lyg į vieną tautos kūną, svetur net įgy-dama "lietuviškosios kalbos" vardą.

Ta kalba buvo rašyti Lietuvos Metrikos aktai ir kiti viešojo, net privataus gyvenimo raštai. Ta kalba buvo surašytos privilegijos, usta-vos, teismynai, įstatymai, taigi ir visų trijų redakcijų Lietuvos statutai, verčiami dar lotynų ir lenkų kalbomis, o tiktai po pusketvirto šimto metų teišversti lietuviškai (Šliūpo 1909 m.). Tie raštai yra bendra istorinė nuosavybė trijų sudariusių Didžiąją Lietuvos Kunigaikštiją tautybių — lietuvių ir rusėnų, tiek gudų-baltarusių, tiek ir ukrainų, kaip bendros jų valstybinės są-yeiklos išdava, nors kalbos atžvilgiu labiausiai jie yra susiję su gudiškąja, kiek šioji Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijoje yra susidariusi. Tačiau ne tik XII ir vėlesnių amžių labiau ar mažiau nepriklausomų nuo Lietuvos rusėniškai gudiškųjų kunigaikštijų ar sričių tikybiniai raštai, bet ir plati, įdomi XVI ir ypačiai XVII a. religinė Lietuvos gudų pravoslavų, unijotų ar katalikų literatūra lietuvių nepretenduojama, nors kiti tųjų raštų yra virtę gudų, ukrainų ir net rusų tarpusavio ginčo dalyku.

Užtat Lietuvos metraščiai, kurie giria didžiuosius Lietuvos kunigaikščius, stengiasi iškelti Lietuvos garbę ir pažeminti jos priešus — lenkus, kartais ir Maskvos rusus, ir kuriuose reiškiasi lietuviškas patriotizmas, ne vien valstybinis, bet vis labiau ryškėjas ir tautinis, besirūpinąs ne vien Lietuvos, bet ir lietuvių tautos, jos vardo ir garbės iškėlimu, teisingai priklauso ir lietuvių raštijos istorijai. Prasidėję XIV a. pabaigoje kuklia Vytauto šalininko, gal net Vytauto įsakyto, parašyta Lietuvos kunigaikščių pradžia ("Litovskomu rodu počinok"), kuri apie 1446 m. pateko į Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių metraštį ("Lietopis velikich kniazei litovs-kich"), XVI a. viduryje jie kad ir teberašo apie didžiuosius kunigaikščius, bet jų reikalus jau skiria nuo valstybės reikalų, kuriuos labiausiai gynė patriotinga diduomenė, tad ir metraštis dabar jau nebe didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, bet Lietuvos ir Žemaičių didžiosios kunigaikštijos metraštis ("Lietopisiec Velikaho Knia-žestva Litovskoho i Žomoickoho"). Nebeprade-da jis 1377 m., kaip XV a. metraštis kad pradėdavo, tik iš padavimų, didžiūnų šeimose išlikusių, iš Valuinės metraščių ir kt. sudaro patriotinį Lietuvos praeities atpasakojimą, grindžiamą lietuvių kilimu iš senovės Romos — iš tariamai atvykusio iš ten karžygio Palemono, jo sūnų ir palikuonių ir leidžiantį lietuvius statytis kilnesniais už lenkus, senais "Romos bajorais": "a my — staraja šliachta rimskaja!"

"Palemono teorijai" davė pagrindo rastis ne vien reikalas atsikirsti lenkų pranašumo preten-sijoms, iš dalies gal ir kokie nebaiškūs migraciniai prisiminimai ar padavimai, bet ir lietuviškai lotyniškos kalbinės atitikmės, kurios susidūrusios su lotynų kalba lietuvius vertė pagarbiau žiūrėti į savąją kalbą, o ir lenkus — patikėti romėniškai lietuvių kilmei. Palemoninė lietuvių pozicija ne tik būdingas Lietuvos istorijoje kultūrinis reiškinys, atsiradęs XVI a. ir tik XIX a. telikviduotas, bet ypačiai įtemptų Lietuvos Lenkijos santykių įkarštyje prieš sudarant Liublino uniją ir kiek vėliau sietina su Lietuvos diduomenės gynimu savo tautos teisės į savarankišką būvį, stiprinanti tautiškai politinį jos atsparumą. Tai jau ne vien — nesakysime — mokslinė, tik literatinė, bet ir visuomeninė bei politinė, gyvenimiškoji tautos reikalo teorija.

Panašų kultūrinį — politinį ginklą nusikala sau tuo laiku kad ir Maskvos Rusija, su Jonu III (1462-1505) ir ypačiai jo vaikaičiu Jonu IV (1533-1584) agresingai ėmusi reikštis Lietuvos ir kitų kaimynų atžvilgiu. Jonui III vedus Sofiją Paleologę ir tuo susigiminiavus su turkų likviduotos Bizantijos imperatoriais, Maskvos pretenduojama ne tik į caro (cezario) titulą, Bizantijos valdų ir tarptautinės reikšmės paveldėjimą, tatai vaizdžiai reiškiant žodžiais: "Moskva — tretij Rim, a četvertomu nebyvat" (Maskva — trečioji Roma, o ketvirtos nebus). Jau XVI a. Maskvoje išlyginama tamsi Lietuvos praeitis, papildant rusų metraščius Lietuvos valdovų kil-dinimu iš rusiškų kunigaikščių, kas lyg ir "įteisina" Maskvos valdovų pretensijas į Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos rusėniškas sritis ir pastangas jas paglemžti, o vėliau ir visą Lietuvos valstybę pajungti.2 Tačiau XVI a. Lietuvos visuomenė gerai supranta gresiantį valstybei mas-kvinį pavojų, smarkiai atsikerta maskolių puolimams ir įsiveržimams, ne tik stiprina savo karinį pajėgumą, bet ir dvasinį, keldama apšvietimą.

1550 m. rašinyje "De moribus Tartarorum, Lithuanorum et Moschorum" apibūdindamas lietuvius, totorius ir maskolius, jų gyvenimą, papročius ir kalbą, Michalo Lituanus kreipiasi į Didįjį Lietuvos Kunigaikštį Žygimantą Augustą: Deja, sako, Lietuva neturinti gimnazijų (gimnasia literaria), mokantis Maskvos raštų, kurie esą neseni ir neturį savyje nieko, kas keltų lietuviuose prakilnumo. Rusų kalba esanti svetima lietuviams, kitaip pasakius italams, nes lietuviai turį italų kraujo. Jų giminystę su italais rodą kad ir pusiau lotyniškoji lietuvių kalba ir romietiški jų senovės papročiai, kuriuos neseniai tenustoję vartoti, kaip antai, lavonų deginimas, būrimas iš vidurių ir iš paukščių lėkimo, dar kiti prietarai, kai kur tebeužsilikę. Lietuvių kalbos giminingumui su lotynų kalba įrodyti jis sugretina 74 lietuviškus ir lotyniškus žodžius: aušra — aurora, avis — ovis, diena — dies, dievas — deus, du — duo, tu — tu, ugnis — ignis, vyras — vir ir kt.3

Žygimanto Augusto įsakytas, lotynų kalba 1560 m. parašęs pirmą Lietuvos istoriją Vilniaus vaitas (vyriausias miesto teisėjas) Augustinas Mielecius Rotundus (f 1582) vėliau (1576 m.) savo prakalboje į lotyniškąjį antrojo Statuto vertimą dar plačiau už Mich. Lituanus įrodo reikalą Lietuvai nusikratyti "nežinoma, barbariškarusų kalba, kuri yra bendra ir amžinam mūsų šalies priešininkui Maskvai", ir kviečia grįžti "į savo protėvių lotynų kalbą", kuri, per amžius kišdama, žmonėse tebeužsilikusi kaip lietuvių kalba. Rotundus nebesugretina čia lietuviškų žodžių su lotyniškais, tik tvirtai atsiremia palemoniniu Lietuvos valdovų sąrašu. Lietuvių atvykimu iš Romos ir prieš lenkų pretensijas argumentuojama Radvilos Juodojo pavedimu Lietuvos literatų, gal to pat Rotundo, 1564 m. lenkiškai parengtoje knygelėje "Rozmowa polaka z litwinem" (lenko pasikalbėjimas su lietuviu). 1568 m. Lietuvos diduomenė ir bajorai Gardino seime reikalauja lotynų mokyklos.

Jėzuitai, kurie netrukus (1569 m.) atvyksta Į Lietuvą ir jau 1570 m. Vilniuje kuria lotynišką kolegiją, atitinka čia tikrą bajorų visuomenės norą, jos gyvą pribrendusi reikalą, tiesiog tautišką nusistatymą, lotynų kalbai čia einant ne vien Bažnyčios, mokslo ir kultūros, bet jau ir tėvų protėvių kalba, ne vien svetima, pašaline, tik ir sava kalba.

Lietuvos Statutai verčiami lotynų kalba. Lietuvon atvykęs ispanas kun. Petras Ruiz de Mo-ros (fl571), savo pavardę sulotyninęs Roysius Maureus, žemaičių vyskupijai 1561 m. parengęs "Constitutiones ecclesiae mednicensis", 1563 m. savo "decisiones lituanicae" įrodo, jog ten, kur Lietuva neturi tam tikrų įstatų, ji privalanti Romos teisėmis sekti, ir Vilniuj šv. Jono mokykloj per daugeli metų moko Romos ir Lietuvos teisių. Jo tikybinis priešininkas — tikybinės reformos šalininkas Andrius Volanus (fl610) savo rašte "De libertate politica sive civili" 1572 m. įrodo taisytinas visuomeninio gyvenimo tvarkos ydas ir trūkumus.

Pirmasis lotyniškai rašęs Lietuvos poetas Mikalojus Husovianus Romoje parašė ir 1523 m. išleido poemą apie Lietuvos stumbrą "Carmen de statura feritate ac venatione bisontis", kurios 1702 eilutėse kiek šlubuojančia kalba duoda gražių Lietuvos, ypačiai Baltvyžių girios, vaizdų ir gyvai pasakoja apie stumbru medžiokle, o taip pat karštai kelia Vytauto Didžiojo vardą ir garsą. Minėtasis Roysius savo lotyniškais eilėraščiais (Carmina), teišspausdintais tik 1900 m. (2 t.), renesansiškai literatina Vilniaus šviesuomenę. Neaukšto polėkio jo poezija, be vardų, ne-kiek beturi ir vietinio (lietuviško) kolorito, kurį tik XVII a. terandame gausingai ir įspūdingai išryškėjusį garsaus neolotyniško poeto, Vilniaus mozūro jėzuito Sarbieviaus (f 1640) lyrikoje ir poemėlėse ("Silviludia", "Quattuor leucae"). Nebe poezijai   skiriamas   Mikalojaus Radvilos Našlaitėlio (f 1616) apie 1570 m. atliktos nuotykingos kelionės į Šventąją Žemę lotyniškas (ir lenkiškas) apsakymas.

Nebe lotyniškai, tik lenkiškai rašo ir 1582 m. Karaliaučiuje išleidžia, Lietuvos diduomenės paremtas, mozūras Motiejus Stryjkowski (lot. Stricovius) Lietuvos kroniką ("Kronika litews-ka... ktora przedtym nigdy swiatla nie widzia-la"). Savo veikalą paskyręs Lietuvos didžiūnams ir kunigaikščiams — Giedraičiams, Radviloms, Valavičiams ir kitiems Lietuvos teisių bei garbės gynėjams, Lietuvos praeitį aiškindamas, nekartą — pats ne lietuvis — lietuvius gina prieš lenkus ir virsta jos karščiausiu gerbėju. Kad ir nusilenkiančiam prieš Vytauto Didžiojo garsą, jam net "panašių į Vytautą, gal net karingesnių už jį šioje Didžioje Lietuvos Kunigaikštijoje (girdi) tūkstančių būta". Čia jau nebe maskvinių metraščių "pohanaja Litva", bet savo palikuonių, kad ir krikščionių, visuomenės ne tik išdidžiai nepaniekintų, dar tautiškai lyg ir įkrikščionintų didžių valstybės kūrėjų ir gynėjų Mindaugo, Gedimino, Vytauto ir kitų žygiais ir darbais garsinga tautų tarpe Didžioji Lietuvos Kunigaikštija. Plati ir lietuviškai patriotiška Stryjkowskio kronika Lietuvos diduomenei atstojo "prastus", be to, rusėniškai rašytus metraščius ir kilniais praeities vaizdais gaivino tautiškus jausmus. Lenko lenkiškai rašyta, ji ir lenkus turėjo nulenkti Lietuvos garbei. Dar plačiau ji būtu išgarsinusi didingą Lietuvos praeitį ne tik Lietuvoje ir Lenkijoje, bet ir Vakarų Europoje, jei būtų buvusi lotyniškai parašyta. Tačiau Rotundo istorijai ne tik nebuvus išspausdintai, bet ir ilgainiui dingus, tiktai antrojoje XVII a. pusėje (1650-1669 m.) tepasirodė Vilniaus jėzuito Alberto Vijūko Kojalavičiaus (U677) "Historia Lituana" 2 t., kurios autorių žinomas XVIII a. vokiečių istorikas Schloezerkėlė žymiausiu XVII a. istoriku.

IV.
XVI a. kultūriniame Lietuvos gyvenime ne tik iš Vakarų ją siekianti "protėviškoji" lotynų kalba vis labiau ima reikšti, bet ir iš viso nau-jybinė (katalikų ir protestantiškoji) Vakarų kultūra aiškiai persveria lietuviams Rytų įtakas ir tuo griežtai įtvirtina Lietuvos kultūrinės raidos kryptį. Čia Lietuva eina dar Mindaugo, Gedimino ir Vytauto laikais pasiimta kryptimi, plečiant savo valstybę rytų ir pietryčių linkme, labiausiai semtis iš Vakarų kultūros ir ją teikti savo valdomiems kraštams. Nors Lietuvos susirišimas su Lenkija šią ją iškišo Lietuvai vyriausia jos tarpininke santykiaujant su Vakarų kultūros pasauliu, bet neužsikirto lietuviams keliai ir tiesiogiai ką imtis iš Vakarų. Taip, XV a. Vytauto politika, nuo šio amžiaus pabaigos ir ypačiai nuo XVI a. Vakaruose besilanką Lietuvos didikai ir nedidikai, į XVI a. pabaigą ir XVII a. Lietuvos jėzuitai su savo tarptautine sudėtimi ir tarptautiniais santykiais, tuo pat metu Lietuvos evangelikų santykiai su Vakarų reformacijos šalimis tiesiogiai sieja, ir be lenkų būtų sieję, Lietuvą su Vakarais. Vakarietiškos kultūros savybės pilnai pritapo lietuvių tautai ir galutinai ją surišo su Vakarų pasauliu, sustiprindamos jos atsparumą eurazinio Rytų pasaulio įtakoms ir neleisdamos jai nustoti kultūrinio savaimingumo, nuo Rytų ir Pietų slavų jūros supamai ir grasomai šiosios būti užlietai. Kiek lenkai ėjo Lietuvai Vakarų (lotyniškai romaniškos ir germaniškai vokiškos) kultūros perteikėjais, lenkiškai sava tedavė čia dažnai tik šlėktišką poliruo-tę, kuri ilgainiui nevieną lietuvį ir dar dažnesnį ruseną atplėšė nuo savo tautos kamieno, bet ir kurią lietuvių tauta drauge su savo atgijimu XIX-XX a. per keliasdešimt metų nusiplovė, besitenkindama bendru vakarietišku išprusini-mu su ryškiais savais lietuviškais bruožais, tiek pasilaikytais iš senovės, tiek ir vėliau susidariusiais ir įgytais. Šiam vakarietiškam Lietuvos keliui išryškėti ypatingai svarbus yra XVI a.

XV a. ir per pirmuosius XVI a. 30 metų lenkų Krokuvos akademija bemaž viena teaptarna-vo neturinčios dar savo aukštosios mokyklos Lietuvos jaunimą, beeinanti ten tik teologiją ir su ja tuomet siejamus mokslus, ir retas kuris lietuvis, bene nuo XV a. paskutinio dešimtmečio, tepasiekdavo kurį italų ar vokiečių universitetą, o ir XVI a. net ketvirtame dešimtmetyje Krokuva vis dar lietuvių tebelankoma dažniau, negu kitų kraštu universitetai, su 1544 m. Prūsų ercikio Albrekto Branderbugiečio universiteto (Albertina) įsteigimu Karaliaučiuje šis labiau už Krokuvą ima traukti pas save Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos jaunimą, o su 1579 m, Vilniuje jėzuitų įsteigta akademija Krokuva lietuviams visai nustoja savo reikšmės, silpnėja ir Karaliaučiaus patrauklumas, apsiribodamas tik Mažosios Lietuvos (Prūsui protestantais ir D. L. K -jos reformatais, nors šiaipjau lietuvių tebe-lankomi dar ir kiti Vakarų universitetai: Leipcigo, Frankfurto, Vitenbergo, Tiubingeno, Heidelbergo, Strasburgo, Freiburgo, Rostoko, In-golstadto. Greifsvalrlo. Viiirzburpo. Babelio. Paduvos, Romos, Levdeno ir kiti. Toli nepilnais duomenimis, XVI a. ner pirmuosius tris dešimtmečius po 2-3 lietuviai kasmet įsirašydavo kuriame užsienio universitete, ketvirtame dešimtmetyje vidutiniškai po 4, nuo penktojo dešimtmečio po 6-7-8 ir paskutiniame šio amžiaus dešimtmetv-je net po 11-12 (neskaitant besimokančių Vilniaus akademijoje). Per pusę tūkstančio lietuvių studentų XVI a. lanko užsienio universitetus. Nebesitenkinama vien teologijos mokslais. Lanko aukštąsias mokyklas ne vien būsimieji prelatai ir vyskupai, bet ir didžiūnų sūnūs siunčiami svetur apsitrinti ir kiek apsišviesti, ir ponų (Goštautų, Radvilų, Valavičių) remiami bajoraičiai, kiti jųjų į mokslus patys prasiveržia, nekartą ir vargo patirdami.

  Dar III-ame dešimtmetyje tebeeidamas mokslus Krokuvos akademijoje, kurios dėstytojų tarpe buvo jau reformacijos sąjūdžio paliestų, lietuvių jaunimas XVI a. labiau mažiau esti paveikiamas šioj įtakos, o dar labiau IV-VII dešimtmetyje besimokydamas Vokietijoje protestantiškuose universitetuose. 1537.2.4 Žygimantas Senis uždraudė Lietuvos ir Lenkijos jaunimui lankyti protestantizmo lizdą Vitenbergo um versitetą, ir su tuo uždraudimu teko skaitytis lankant ir kitus protestantiškus universitetus, kas betgi nei jaunimo nesulaikė nuo tokių mokyklų lankymo, nei reformacinio sąjūdžio nepakirto pačioje Lietuvoje. Katalikų dvasininkas Stanislovas Rapolionis (lot. Rapagelanus) linksta į reformaciją, Žemaičiuose rengia bajoraičius aukštajai mokyklai ir vežasi juos į universitetus, pats juose virsdamas protestantišku teologu. Jo mokiniai Abraomas Kulvietis (lot. Culvensis) ir Jurgis Užubalis-Zablockis (lot. Sablocius) steigia Vilniuje mokyklą rengti universitetui jaunimą, katrų antrasis vėliau seka Rapolioniu, įvairiuose dvaruose rengdamas ir po kelis bajoraičius veždamas Karaliaučiun (1545 m.), Tiubin-genan (1560 m.), Ženevon (1563 m.), kur ir Kalviną aplankė. Kurį laiką Vilniuje gyvenanti Bona Žygimantienė, o vėliau jos sūnus Žygimantas Augustas atlaidžiai žiūri į pirmuosius reformacinio sąjūdžio reiškinius, dengia jo reiškėjus nuo^bažnytinės katalikų vyresnybės smarkavimo ir iš viso įmodernina tradicini lietuvių toleran-tizma. per seimus įtvirtina jį Lenkijai ir Lietuvai. Iš tolimos Ženevos Kalvinas palaiko santv-kius su Žygimantu Augustu ir Lietuvos didžiūnais, kurių daugumas — Kiškiai, Radvilos, Chodkevičiai, Valavičiai, Bilevičiai, Giedraičiai ir kiti pasitraukia iš Katalikų Bažnyčios. Jais paseka bajorai, nekartą ir kunigai, nusivesdami su savim ir savo žmones, savo parapiečius. Žemaičiu vvsknniioie belieka 7 kataliku kunigai. Kuri laika Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje nriskaitoma 70 tikybų ir tikybėlių, savo tarpe karštai polemizuojančių ir net pasmarkaujančių. nekarta panaudojančiu savo pozicijai įtvirtinti įtakingų rėmėjų ir globėjų galia, bet kilniu savo siekiniu nesutepančiu kraujo praliejimu, kuriuo pati Vakaru Furopa tuo metu nekartą jau buvo pasireiškusi, jau nekalbant anie hugenotu skerdynes Paryžiuje — 1572 m. Baltramiejaus naktį.

  Ypačiai Gudijoje daugelis paveikiama arionų, politinių ir socialinių radikalų. Radvilų įtaka ypačiai išpopuliarėja kalvinizmas. Karštas katalikas Rotundus gražiai sugyvena su polemistu evangeliku Volanu. Evangelikai didžiūnai talkininkauja katalikams, Vilniaus kapitulai nesileidžiant vyskupu karaliaus jai statomo lenko. Žemaičiuose daug kur žmonės atvirai grižo į senąją lietuvių tikybą, Šatrijos kalne net šventąją ugni užkūrę. Su tuo reiškiniu tenka sieti Jono Lasickio (|1602) rašto "De diis Samagitarum" (apie žemaičių dievus), paremto Lietuvos girių matininko Laszkovskio pasakojimais, parengimas (išspausdinta tiktai 1615 m.).

Prūsų ercikis Albrektas, Žygimanto Augusto giminaitis, Goštautų, Radvilų, Chodkevičių, Bile-vičių geras pažįstamas, savo santykius su Didžiosios Lietuvos žmonėmis sumaniai panaudojo protestantizmui įtvirtinti Mažojoje Lietuvoje, jam ten ypač įlietuvinti.   Pirmųjų Karaliaučiaus universiteto profesorių tarpan jis įveda, berods veikiai (1545 m.) pasimirusius, minėtuosius Kulvietį ir Rapolionį. Universitete įsteigęs lietuviškąsias stipendijas Mažajai Lietuvai lietuviškai kalbantiems kunigams parengti ir tokių iš Mažosios Lietuvos kandidatų iš pradžių neturėdamas, Jis prašo talkos iš Did. Lietuvos, iš kur minėtasis Užubalis-Zablockis ir kiti tikrai pristato jam lietuvių studentų. Bent dvi Mažosios Lietuvos lietuvių kunigų kartos daugiausiai buvo gautos tuo būdu iš Didžiosios Lietuvos. Mažosios Lietuvos XVI a. lietuvių raštijos didžioji dalis yra šių didžlietuvių parengta. Iš Didžiosios Lietuvos kilę rašytojai: Ragainės kun. Martynas Mažvydas (fl563), 1547 m. dar studentu išleidęs pirmąją mums žinomą lietuvišką knygą "Catechis-musa prasty szadei", 1549 m. Te Deum laudamus vertimą ir kt., kurio pomirtiniame 1566-1570 m. giesmyne yra dar profesorių Rapolionio ir Kulviečio, Zablockio, Martynaičio, Jomanto, Gied-kanto, Rodunionio, Šeduikionio ir kitų studentų bei kunigų vertimų; jo pusbrolis Karaliaučiaus kun. Baltramiejus Vilentas (fl587), 1577-1579 m. enchiridiono ir evangelijų vertėjas ir leidėjas; Ragainės kun. Simanas Vaišnoras (fl600), 1600 m. išleidęs "Zemczugą Theologischką", ir kiti. Didžlietuvių pradėtą, mažlietuvių raštiją paremia jau ir ne didžlietuviai 1573 m. vadinamosios Wolfenbuettelio Postilės vertėjai ir ypačiai Karaliaučiaus lietuvių (po Vilento galvos) klebonas Prūsų lietuvis Jonas Bretkūnas (|1602), 1589 m. giesmyno, 1591 m. Postilės ir rankraštyje likusio visos Biblijos 1579-1590 m. vertimo autorius, kurio 8 stori tomai tebeguli ( ?) Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje; jais tesinaudojo paskesnieji Šventojo Rašto vertėjai ir lietuvių kalbos tyrėjai bei literatai (tik psalmių vertimus, savo perredaguotus, 1625 m. yra išleidęs trečias Karaliaučiaus lietuvių kleb. Jonas Rėza tilžiškis, fl629). Iš tų tatai XVI a. daigų išauga gausinga XVII-XVIII a. Mažosios Lietuvos tikybinė literatūra, apvainikuojama jau pasaulietiniu kun. Kristijono Donelaičio (lot. Donalitius, fl780) epiniu kūriniu "Metai".

Šiaip ar taip, XVI a. Didžiosios Lietuvos evangelikai turėjo reikšmingos, net lemiamos įtakos Mažosios Lietuvos protestantizmui ir jos raštijai. Savo ruožtu, reformaciniam sąjūdžiui Didžiojoje Lietuvoje sukėlus katalikiškąją reakciją, ir Mažosios Lietuvos raštija eina pavyzdžiu, iš dalies net kurstomuoju veiksniu Didžiosios Lietuvos katalikiškai ir kalvinistinei lietuvių raštijai.

Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje nestengiant atsispirti reformacijai, Varmijos (Vakariniuose Prūsuose) vyskupo Hosiaus (vilniečio Hose's) suragintas Vilniaus vysk. Valerijonas Protasevi-čius (f 1580) pasikviečia talkon jėzuitus, kurie, Vilniuje apsigyvenę, ne tik reikšmingai paremia Vilniaus, Žemaičių (buvusiojo Zablockio mokinio ir protestantiškųjų universitetų studento, o vėliau   katalikų   vysk.   Merkelio   Giedraičio, (f 1609) ir kitų Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos vyskupų darbą, bet ir dviem šimtmečiam taip sveria jos kultūriniame gyvenime, jog ne be pagrindo kitų tas laikotarpis net jėzuitmečiu esti pavadinamas. Vilniuje išgarsėja trys atvykę iš Lenkijos jėzuitų auklėtojai ir veikėjai — didžiausias lenkų istorijoje kalbėtojas Skarga (ypačiai garsūs jo varšuviniai šeiminiai pamokslai), iš didponių kilęs Warszewicki ir lenkiško Biblijos vertimo bei dviejų lenkiškų postilių autorius Wujek, kurių, ypačiai pirmųjų dviejų pastangomis, grąžinta katalikybei didžiausio prieš-katalikinio sąjūdžio rėmėjo Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnūs, Chodkevičiai ir kiti didžiūnai. Plačioji bajorų visuomenė veikiama ypačiai per jos jaunimą auklėjančias jėzuitų kolegijas, kurių, be XVI a. Vilniuje įsteigtos, lietuviams ypatingos įtakos dar darė kražiškė Žemaičiuose, bet jau vėliau (1616 m.) teįsteigtoji. Vilniaus ir kituose miestuose jėzuitų rengiamos įvairios iškilmės (pompae), ne tik bažnyčiose, bet ir gatvėse (procesijos), uždarose patalpose ir lauke keliami disputai su kitatikiais, o jei šie iššaukiami nestodavo — su juos pavaduojančiais jėzuitais, XVII -XVIII a. dar mokykliniai vaidinimai ir t.t. laimėjo ir miesto visuomenę. Jų misijos Žemaičių pakuršėje ir kitur padėjo vysk. Giedraičiui likviduoti ėmusią beatgyti senlietuvišką tikybą, taip, jog XVII-XVIII a., bendru parapinių kunigų ir įvairių ordinų vienuolių veikimu, žemaičiai savo katalikišku uolumu savo šaliai kitur jau JgyJa "Šventosios Žemaitijos" vardą. Tikybinė ir netikybinė (lotyniškoji ir kitokia) Lietuvos raštija per tiedu šimtmečiu daugiausiai jėzuitų yra rengiama ar bent jųjų darbo įtakos nustatoma. Su jėzuitais prasideda Lietuvoje ir išpopuliarėja barokinė statyba, taip ir literatūrinė pa-negirinės ir kitokios rašto kūrybos forma bei stilius.

Skarga, Warszewicki ir Wujek vadovavo Vilniaus jėzuitų kolegijos ir akademijos darbui šiam XVI a. paskutiniuose dešimtmečiuose be-prasidedant. Šiaip betgi lenkai tesudarė dalį tos jėzuitų tarptautinės, kokią — kaip ir kitur — matome Vilniuje. Akademijos profesorių tarpe aptinkame dar vokiečius, švedus, ispanui, anglus ir kitų Vakarų Europos tautų jėzuitus, gan greit taip pat vietinius — lietuvius ir rusenus, kurie vėliau (XVII-XVIII a.) aiškiai joje vyrauja. Antra vertus, nors akademija skiriama labiausiai Lietuvos jaunimui, bet ji pritraukia taip pat katalikiškąją Šiaurės vokiečių, Pabaltijo kraštų, Skandinavijos ir kt. studentiją. Patys jėzuitai savo sąstato ir krypties tarptautiškumą ir daugiakalbiškumą vaizdžiai pabraukia, be lotynų kalbos, įvairiomis progomis pavartodami ir kitas. Taip, dar 1579 m. savo rėmėją Batorą karalių sutikdami savomis ir savo moksleivių lotyniškomis prakalbomis, eilėraščiais ir pamokslais, o jau 1589 m. naują Lietuvos valdovą, Žygimantą IV-jį Vazą jie pasitinka akademijos studentų sakomais eilėraščiais ("Gratulationes") graikų, lotynų, hebrajų, ispanų, italų, prancūzų, vokiečių, lenkų ir lietuvių, tad 9 kalbomis. Čia, tiesa, kalbėjo daugiausiai Lietuvos didžiūnaičiai, kurie terodė savo kalbinius gabumus ir išsimokslinimą, be to, be abejo, savo mokytojų parengti, bet štai 1604 m.

Kazimiero didkunigaikštaičio ir karalaičio kanonizavimo iškilmėms jėzuitams išleidus "Theatridium poeticum" su 91 eilėraščiu lotynų ir graikų kalbom, juos parengusių 84 studentų tarpe pusė buvo ne vietos jaunimas, tik kitų kraštų vyriukai, ir kiekvieno jųjų tautybė čia aiškiai buvo pabraukta: Kydius Danus, Niurhenus Svecus,   Haldorus Norvegus,   Diza Scotus, Laurentius Gothus, Colupedius Pomera-nus, Salicaeus Hungarus, Albertinus Italus, Lan-sedius Livones ir t.t. 1648 m. Ladislovą Žygi-mantaitį akademija pasitiko prakalbomis, pane-girikais ir eilėraščiais lotynų, graikų, prancūzų, italų, vokiečių, flamų, senaslavių, rusų, vengrų, anglų, škotų, Čekų, airių, syrų, lenkų, lietuvių ir latvių, tat 18 kalbomis; visa tai buvo surinkta leidinėlyje "Ver Luciscanum".

Renesanco stiliaus namas Pilies gatvėje Vilniuje


Akademinė Vilniaus jėzuitų tarptautinė ne vien parodoms, paradams, valdovams   ir galiūnams palenkti ordino darbui, bajorų ir miestiečių visuomenei mokytumu nustebinti! Toks įvairiatautis ir įvairiakalbis jėzuitų sąstatas leidžia jiems plačiau, giliau ir sėkmingiau   veikti kaip katalikybės atgaivintojams ne vien Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje,   bet iš Vilniaus savo darbu dar siekiant Lietuvos šiaurės ir rytų kaimynus. Pačioje Lietuvoje gyvu žodžiu ir poleminiais raštais daugiausiai jie padėjo Katalikų Bažnyčiai įveikti įsigalėjusį reformacinį   sąjūdį ir amžiams įtvirtinti jai lietuviu tautoje pirmavimą prieš kitas tikybas.

Nemažesnį vaidmenį jie suvaidino pritraukiant pravoslavus rusenus prie Kataliku Bažnyčios 1596 m. Brastos Unijos aktu, kas leido ne tik katalikybei   toliau pasistūmėti, bet ir išplėsti Vakarų kultūros spinduliavimą bemaž i visas rusėniškas sritis arti prieinant Maskviją. XVI a. Stepono Batoro, XVII a. Žygimanto Vazos karinius ir politinius žygius prieš Maskvą jėzuitai karštai remia, laukdami iš jų didžių valstybinių, tikybinių ir kultūrinių pasėkų.

Kadaise Žygimanto Augusto taip mėgiamas ir keliamas, o vėliau jo apleistas Vilnius po Liublino unijos nenustoja buvęs Lietuvai   tikroji jos sostinė, ligi maskolių invazijos ir okupacijos pusėje XVII a. bei vėlesnių nelaimių tebelikęs ne tik turtingas ir gražus, bet ir gyvybės kupinas didmiestis. Ne jėzuitmetis, tik vadinamasis "tvanas" — galingų priešų (švedų, maskolių ir kitų) XVII-XVIII a. veržimasis Lietuvos ir Lenkijos valstybėn, jos užplūdimas   ir ypačiai Lietuvos sunaikinimas lemiamai čia svėrė, pagaliau baigėsi valstybės išdraskymu tarp kaimynų.   Tačiau XVI a. Vilnius dar nenujaučia būsimojo savo likimo, tebegyvena didkunigaikštiškai karališkąja savo praeities puikybe, gyvu savo gadynės tikybinių, politinių ir kitokių reikalų išgyvenimu, plačiomis   ateities   perspektyvomis.   Vilniškis Skargos veikalas "o jednosci Kosciola Božego" (apie Dievo Bažnyčios   vieningumą),   raginąs pravoslavus dėties prie katalikų, iššaukė apie 80 poleminių veikalų įvairiomis kalbomis. 1525 m. Prahos univ. dr. Pranciškui Skorinai polockėnui Vilniuje išspausdinus savo slaviškąjį "Apostol'ą" ir maldaknygę   "Malają podorožnąją knižicą", 1573 m. pasirodžius čia pirmajam vietiniam lotyniškam, o 1576 m. ir lenkiškam spaudiniui,4 bene vienu metu pradedama čia lietuviškai ir latviškai spausdinti.

Pirmieji katalikiškieji autoriai, tikriau vertėjai tiemdviem kalbom, dar ne jėzuitai, bet verčia jie jėzuitų raštus ir patys yra jėzuitų  darbo paveikiami. Pats pirmasis latviškas spaudinys pasirodo 1585 m. Vilniuje — tai jėzuito Petro Ka-niziaus (lot. Canisius) Cathechismus Catholico-rum vertimas, tais pat metais pasirodęs gudiškai ir greičiausia tais metais taip pat lietuviškai. Latviškai bene kun. (vėliau jėzuitas) Erdmanas Tolgsdorf (f 1620) vokietis yra išvertęs, Vasyl Zamaski vertė gudiškai, o kas lietuviškai — nežinia (pats veikalėlis nėra dar atrastas). Latviams skirtas katalikiškas katekizmas tuojau, nes jau 1586 m., sulaukė protestantų reagavimo Karaliaučiuje išspausdintu pirmuoju protestantišku latvių raštu — Liuterio katekizmo vertimu, kuris pradėjo nebe vilniškę latvių protestantų raštiją, kai tuo tarpu pusė vėliau išėjusių latvių katalikų leidinių vis tebebuvo Vilniuje spausdinama.

Spėjama, jog su lietuvišku Canisiaus vertimu bus ką bendra turėjęs vysk. Giedraitis, pats protestantų auklėtinis ir, be abejo, susipažinęs su Mažvydo katekizmu, gal ir su kitais karaliau-činiais lietuvių protestantų leidiniais. Tikras dalykas, jog kun. Mikalojų Daukšą (fl613) jis yra suraginęs lietuviškai išversti ir i595 m. išleisti jėz. Ledesmos katekizmą ir 1599 m. jėz. Wujeko postilę, kurios vertimą šis pradėjo savo lenkiškai parašyta prakalba, karštai ir įspūdingai užtariančia lietuvių kalbą. XVII a. jau vien jėzuitai parengia katalikiškus lietuvių raštus, garsėdami žodininko ir pamokslininko Sirvydo, daugiaraščio Jaknavičiaus, giesmininko Sru-bauskio vardais.

Protestantų ir katalikų pavyzdžiu pasekė ir Lietuvos evangelikai — kalvinistai, dar XVI a. savo spaustuvėse išleisdami — Melkioras Petkevičius — 1598 m. lenkišką lietuvišką katekizmą, o Jokūbas Morkūnas — 1600 m. lietuviškąjį lenko Rejo postilės vertimą. Apsilpę, katalikams sunkiai neatsilaiką, XVII a. lietuviai evangelikai bent dviem leidiniam svariau pasireiškia: 1653 m. "Kniga nobažnystės" Kėdainiuose išspausdinta ir 1660-1663 m. Londone spausdintu, tik nebaigtu spausdinti Boguslavo Chylinskio Biblijos vertimu.

Taip tatai šiame taip reikšmingame Lietuvos istorijoje XVI-ame amžiuje pro rusenu, lotynų ir lenkų kalbas Didžiojoje Lietuvoje ir pro lotynų ir vokiečių Mažojoje prasimušė į spaudą pati lietuvių kalba. Tačiau dar trys su viršum amžiai praėjo, iki ji išsikovojo sau Lietuvoje pirmąją vietą — ne tik tautinės, bet ir valstybinės kalbos reikšmę. Tatai jau nebe Lietuvos didžiūnų, kad ir tų XVI a. savo "romėniškąja kilme" besididžiavusių jos patriotų palikuonių, nebe bajorų ar miestiečių nuopelnas, tik medinėse trobelėse po šiaudiniu stogu išsilaikiusių ne tik savo senobinę kalbą, didžios savo krašto praeities Gedimino — Kęstučio — Vytauto laikų šiokį ar tokį atminimą, bet ir per amžius išsaugotas sveikas tautines jėgas sodžiaus darbo minių, XVI a. kai kada jau minėtų, bet didžioje savo Tėvynės istorijoje dar tebetylėjusių, viešai nesireiškusių.

Tautinis ir valstybinis lietuvių prisikėlimas įprasmina ilgą Lietuvos išeitą istorinį kelią ir leidžia tinkamai suprasti vis aiškiau mums atsiskleidžiantį XVI-jį amžių, jo reikšmę ir svorį povytautinės Lietuvos istorijoje ir jos tautinės kultūros raidoje.

1.    Vytautas ir į Prūsus su Karaliaučium ligi pat Ossos upės reiškė pretansijų kaip j savo "protėvių žemę".
2.    XIX a. caristinės Rusijos nacionalistai publicistai ir Lietuvos rusintojai (zapadnoruskiai dejateliai — obru-siteliai) taip pat naudojasi šiuo XVI a. metraštiniu falsifikatu, įrodinėdami didžiuosius Lietuvos kunigaikščius buvus rusus, Lietuvos valstybę buvus rusišką ir visą jos praeiti rusišką. Mūsų metu tuo pat keliu eina gudų nacionalistai, visa tai sugudindami.
3.    Lietuvos metraštis ir vėlesnieji kranininkai bei istorikai versdamiesi dar Gedimino sapnu apie geležini vilką siejamą su Vilniaus XVI a. garsu nesijaučia seką čia Romos vilkes padavimu.
4.    Jei jau Rozmowa polaka z litwinem 1564 m. nebus Vilniuje Radvilos spaustuvėje išspausdinta.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai