| |
|
|
|
Parašė ALFONSAS NYKA NILIŪNAS
|
MIEGANČIO VĖJARODŽIO SIMFONIJA
1.
Kiekvieną rudenį aš išeinu krauju takų ieškodamas,
Kaip senas šuliniakasys vandens, kaip lobių užkastų,
O mano galvą ir akis užlieja paukščių sroves juodos —
Lyg jie manęs kažko nebeatsakomo klaustų.
Jie pasirodo blyškiame danguj, kaip raidės
Baisaus sprendimo, parašyto man kadais ...
Ir krankia ir, lyg nenorėdami palikti, skraido,
Siaubingai žaisdami man mylimais vardais.
2.
Aš sukniumbu — ir jie mane palieka
Ten vienišą, kaip žemė, kaip rudens laukų smiltis,
Klausytis, kaip vaikystėje viršum galvos man šlama liepos
Ir dobiliukai, dirvonėlyje lakstydami, balti,
Kaip sodo takeliu pareina motina, kaip žeme,tamsiaplaukė
Ir žydinčius medžius pripildo jos dainavimas jaukus,
Kaip vakaras, lyg juodas laivas, plaukia
Per miegančius javų lopšinėje žvaigždynus ir laukus.
Aš nueinu tenai, kur ant kalvos, pageltusių ražienų viduryje
Palinkęs stovi tuščias namas negyvu žvilgsniu aklu.
3.
Supuvę grindys. Vėjarodis miega surūdijęs
Ir mėlynose akyse jau nebėra stiklų.
Pro jo grindis vėl nori išsiveržus žemė pasirodyt:
Piktoji žemė, kažinkam palaidojus atsiminimus,
Ir paprasta žolė, nužudžiusi takus ir sodus,
Paslėpus vieškelius į prarastus namus.
4.
Įėjęs pro duris, ramus ties langu atsisėdu
Liūdnam skambėjime: Je sais que tu m'attends.
Tik nebėra sugrjžusios iš darbo motinos šešėlio sienoje;sulūžę kėdės
Ir mandalina miega kupina dainų.
O kirminas ritmingai tebegraužia mėlynas akis paveikslo švento;
Dvi raides M dar tebėra išpjaustytos stale.
Atplyšę darganoj liūdnai dainuoja lubų lentos
Ir sudrengtas paukštelis nykiai čirpauja šalia.
5.
Pro langus krenta ant grindų geltoni liepų lapai.
Ir vėjas baigia plėšyti kampe palikusias knygas,
Kurias naktimis skaito tik vaiduoklis, darganoj sušlapęs,
Sugrįžęs iš kelionės vieną vakarą staiga.
Pavakariais sustoja skrendantys į šiaurę paukščiai;
Jie sugula marguose rūbuose lyg kaliniai,
Ir miega, jei neprikelia jų kūdikis, staiga pradėjęs šaukti,
Sapnuojantis gimtoje žemėje seniai.
6.
Aš sėdžiu ten ilgai. Ir taip kiekvieną dieną,
Kol rudenio lietus ir vėjas, susirūstinę abu,
Pragraužia dantimis medinę namo sieną
Ir skverbiasi širdin. O aš tuomet drebu,
žiūrėdamas, kaip kruvini miškai per kalnus bėga,
Lyg pašautų medžioklėje elnių būrys ...
Pro šalį eidamas kažkoks žmogus nublukusia sermėga,
Staiga man sako nepažįstamu balsu niauriu:
7.
— Sakyk man, svetimas žmogau, ko tu čia ieškai? —
Ir žiūri į mane, lyg nesuprasdamas ilgai,
O rudenio audra įnirtus ima stogą plėšti
Ir langines, kaip mėlynas akis draskyti su nagais.
Kai šis praeina, nusileidęs paukštis šaukia:
Kodėl tu niekur nebeini ? — Ir darosi man dar liūdniau.
Ir jam šaukiu: A š č i a g i m i a u!
1948.
SODAI
Į rudenį beržų auksinis karavanas
Išsineša laukais miškų lapus geltonus —
Ir miestus, ir bažnyčių mėlynus frontonus
Užlieja begalinis sodų tvanas.
O sodai — didelė lieknų kolonų salės.
Pailsę, tartum miegaričioj šaly, gėlynai.
Takai... Takai . .. Raudoni liepų krinolinai,
Ir pažas bėgantis takais sušalęs.
Bet sodų lapai vis labyn, labyn retėja ...
Ir milijonais sodus mirštančius užlieja,
Ledinį saulės karstą nešdamies, varnai
Ir ten sustoję prieš fantastiškas keliones
(Kurios jiems amžinai palieka tik svajonės!)
Sapnuoja prisidengę lapais ir sparnais.
MIESTELIS
Rudenį, gyvosios žemės rankom
Laipiodamas, lyg mažytis Guliveras,
Aš panirdavau į begalinį dangų,
Tyliai mėlynų akių duris pravėręs.
Į gamtos spalvas liūdnąsias įsiliejęs
Ir į paukščių begalinį ūksmą skaudų,
Bėgdavau liepsnojančių beržų alėja,
Aukso kalnus prie krūtinės prisispaudęs.
Ir dabar tenai yra raudonas lapas
Taip norėčiau jį ranka paimti,
Nes ant jo rudens lietuj sušlapęs
Miega užmirštas miestelis mano gimtas.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
