Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJI K. V. BANAIČIO KŪRINIAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Žilevičius   
1.
Kazys Viktoras Banaitis: Aš ŠIĄ NAKTĮ. Vienam balsui ir fortepijonui. Išleido X. Strumskis.

Tai kūrinys, aštuonių puslapių dydžio, meniškai išleistas, žodžiai B. Buivydaitės. Pritarimas prasideda tykiais, žemais garsais, iš karto nuteikiančiais nakties paslaptingumu, kai žodžių autorė kalba: "Aš per naktį, tamsią naktį, miego nemiegočiau. Sako, naktį medžiai kalba — jų pasiklausyčiau." Pritarimas labai išryškina vaizdą, ir toje naktyje girdėti medžių ošimo bangavimas ir ramybė. Autorė pasisako: "Nuo pušelių, nuo žiedelių ašaras braukyčiau.." Toje vietoje, kiek pirmėliau, vėjelis subangavęs — skubesnių akordų pakaitomis sukelia svarbiojoje melodijoje senovės kaimo melodijų niūniavimo atbalsius, čia nedve-jotinai pasigirsta grynai liaudies melodijų atskilęs, naktyje nuo visumos paklydęs ir su kitu tokiu pat paklydėliu susimaišęs 3 taktų pabirų motyvas. Po ilgėlesnių prieš tai niūrių muzikos garsų, šis tautinis majotinis skaidrus motyvas, lyg netyčia, švystelia nakties tamsumoje. Šis ūmus ir nelauktas motyvas sudaro nepaprastai įdomų ir maloniai nuteikiantį kontrastą, kuris pabaigoje (larghetto molto espressivo muzikos slinktyje), pritarime — irgi netikėtai — yra kiek atitolintas, bet vistik giminingas, panašus į pirmąjį motyvą. Tai palieka didelį estetinį įspūdį.

Taip netrumpas veikalas kupinas įvairių netikėtumų, nors ir ne taip ryškių mūsų liaudžiai, ir tai slenka nuo pat pradžios iki galo. Ypatingai sakinių galūnėse melodija turtinga liaudies melodijose sutinkamomis kadencijomis.
K. V. Banaičio kūryba visiškai naujoviška ta prasme, kad nėra ištisų ir simetrinių melodinių vingiavi-mų, kaip iki šiol daugiausia mūsu kompozitoriai rašydavo. Toks būdas duoda laisvės daugiau išryškinti pasirinktą tekstą ir leidžia laisviau improvizacijoj pasireikšti pačiam muzikos garsų kūrėjui. Tenka K. V. Banaičiui didelė garbė už jo platų ir laisvą ritminį muzikos rutuliojimą. Kiek ten įvairumo, visokių ritminių kombinacijų, plaukiančių taip natūraliai iš turiningų harmoninių pakaitų, jog rodos, kitaip ir būti negali! Tos įdomybės įrodo, kad K. V. Banaitis tikrai yra didelis kūrėjas.

K. V. Banaitis tremtyje kentė sielvartus, kurie jam temdė džiaugsmą, o šviesias gyvenimo valandėles į naktį pakeitė. Todėl jis tuos savosios nakties pergyvenimus ir reiškia šiame veikale. Disonansinės harmonijos slinktis ryškiai nurodo, ką autorius sieloje slepia. Atvykęs į šią šalį, jis ir prabilo tais pirmaisiais savo sielvarto išgyvenimais. Ar daug kas supras jo kalbą? Ar daug mūsųjų solistų pajėgs įsigilinti į šią garsi; kalbą, gilaus muzikos mąstytojo kalbą?

K. V. Banaitis prabilo mūsų lietuviškoje muzikos padangėje nauja kalba. Tokiais garsais ir tokiomis giliai filosofinėmis harmonijomis niekas dar iki šiol nebuvo kalbėjęs. Tiesa, V. Bacevičius savo piano solo kūriniuose savotiškai prašneko į visuomenę, bet... jo kūrinių negirdime koncertuose, išskyrus patį autorių kai kur skambinant.

Šis K. V. Banaičio kūrinys yra toli prašokęs mūsų plačiosios visuomenės nusivokimą gilesnėje muzikoje. Mūsų visuomenė čia, ilgus metus auklėjama liaudies dainomis, pasitenkino patriotine ir tautine dvasia. Ji neturėjo progos, kaip kad buvo Lietuvoje, klausytis per radiją leidžiamųjų veikalų aiškinimo ir tokiu būdu gauti grynosios muzikos supratimo. Todėl mūsų plačioji visuomenė šioje šalyje atėjusi į koncertą, mėgsta linksmai laiką leisti, žiūrėdama į koncerto programą kaip į pramogėlę. Ji nemėgsta rimtai susikaupus gilintis J filosofinius muzikos kūrinius ir sau semtis grožinio pasitenkinimo. Čia taip daugumo gyvenama, tad neatsilieka ir lietuviai. Nežinau, ar daug rasis dainininkų, kurie pajėgs tą K. V. Banaičio kūrinį tinkamai scenoje perduoti klausytojams. Lietuvos operos buvę solistai, suprantama, ją jau dainuoja, bet kiek dainuos mūsų padangės mėgėjų dainininkų?

Mezzo-sopranui ar baritonui tikrai didelę dovaną autorius davė šiuo įdomiu kūriniu. Reikia tikėtis, kad vistik mūsų plačioji visuomenė ilgainiui supras kompozitoriaus kalbą, nors ir muzikos filosofija perduodamą. Kiek kompozitorius yra aukšto masto, tiek reikia nemažesnio masto dainininko ir pritarėjo, kurie galėtų lengvai skaityti kompozitoriaus mintį. Jei taip bus, nėra abejonės, kad visuomenė tikrai veikalą supras ir įvertins, kaip naujos kartos muzikos atstovą ir didį mūsų muzikos filosofą.

2.
Kazys Vikt. Banaitis: LIAUDIES DAINOS. Lithuanian Folk Songs. 1. Anksti rytą atsikėliau (Kaip užjojau ant dvarelio), 2. Ei, liūliuo, liū-liuo. Vienam balsui ir fortepijonui. Išleido X. Strumskis.
šiais metais tai jau antras K. V. Banaičio lietuviškos muzikos sąsiuvinis, seno mūsų išeivijoje gaidų leidėjo X. Strumskio atmuštas.

Abi šios dainelės yra grynai liaudies, visiškai dar nežinomos. Jos priklauso prie tos rūšies dainų, kurios savo rimtumu ir gilumu prilygsta klasinės muzikos būdui. Kompozitorius K. V. Banaitis, būdamas plataus masto liaudies harmonijos plėtoto-jas, vykusiai savo pritarime sutelkia liaudiškas akordų pabiras ir, juos suderindamas su kultivuota muzika, pateikia šių melodijų pritarimui. Autorius sugebėjo nugirsti šių melodijų vingiavimuose harmonijos pradmenis ir juos pritaikė. Kai kam atrodys keista, kad pats pritarimas lyg skirtingai sukurtas ir sudaro pats savyje kūrinį, bet iš tikrųjų jis plaukia visiškai natūraliai iš esamos melodijos. Kitai melodijai šis pritarimo būdas jau netiktų.

Pritarimas daugiausia paremtas stovinčiais bosais. Jų dėka atsirandą disonansai sudaro savotišką sąskambį. Kai kaime įsiklausome į dainas, kurioms pritariama instrumentais (kanklėmis ar pučiamaisiais), visuomet žemutinis garsas būna nelabai judrus, ir todėl esti disonansų "meisteris". Seniau į tai buvo žiūrima, kaip į nekultūringą ir neišlavintą reiškinį, bet kai buvo surinkta dešimtys tūkstančių įvairių liaudies melodijų ir sutartinių, galutinai paaiškėjo, kad tai yra būdinga mūsų tautoje. Todėl išmokslintieji mūsų jaunieji kompozitoriai pradėjo tai taikyti ir savo tautinėje kūryboje. Tokius reiškinius mes surandame komp. V. Jakubėno , J. Stro-lios, Br. Budriūno kūriniuose, kur liaudies melodijų pritarimuose jie yra stengęsi tas ypatybes panaudoti.

Abi šios K. V. Banaičio liaudies dainos lengvai bus prieinamos kiekvienam mėgėjui dainininkui ir ne-profesionalui pianistui. Kompozitorius K. V. Banaitis, prašnekdamas savomis kompozicijomis į savo tautiečius, įneš daug naujo ir paįvairins mūsų nusidėvėjusį dainų repertuarą, kai anksti žinojai, ką kuris dainininkas dainuos. Dėl to tenka sveikinti kompozitorių K. V. Banaitį ir leidėją X. Strumskį už gražią mums sutelktą muzikos dirvoje dovanėlę; mūsų pareiga tuos veikalus ne vien tik dainuoti ir gėrėtis jais koncertuose su klausytojais, bet drauge ir savo muzikos knygynėlį jais papildyti.
Laukiame daugiau.
J. Žilevičius



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai