Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠIANDIENINE KATALIKŲ BAŽNYČIOS PADĖTIS KAI KURIOSE ŠALYSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė D r. J. V.   

Komunizmui vis labiau įsigalint, vis didesnius plotus užimant, Katalikų Bažnyčios padėtis kai kuriuose kraštuose gauna naują vaizdą.   Ten, kur įsigali komunizmas, ji yra persekiojama, naikinama. Tuose gi kraštuose, kur komunizmo pavojus yra suprantamas ir tikrai realus, tenai Katalikų Bažnyčia, nors ir negausi savo narių skaičiumi, yra vertinama, jos reikšmė ir įtaka tokiame krašte stiprėja. Kaip charakteringus pavyzdžius paimsime Kiniją, Japoniją, Persiją ir Norvegiją.

KINIJOJE
Kinija yra misijų kraštas, šiandie Kinijai atsidūrus į komunistų rankas, katalikų misijoms gresia rimtas pavojus. Nors kol kas visuotinio persekiojimo dar nėra, betgi padėtis yra labai netikra ir kelianti rimto susirūpinimo. Po pirmosios persekiojimų bangos, kuri prieš kelis metus užliejo Mandžiūriją ir Šiaurės Kiniją, kada buvo griaunamos bažnyčios, naikinamos katalikų vedamos įstaigos, užmušinėjami arba ištremiami kunigai misijonieriai, šiuo metu atrodo dar "ramu".

Apskritai imant didesniuose centruose,   kaip   Pekinas,   Šanchajus, Tsingtao, Tsinan ir kituose, pastoracinis darbas dar tęsiamas. Miestuose dar nepasitaikė misijonierių žudymų. Tačiau ir šiuo "ramiu" laiku keletas misijonierių ir vyskupų kurį laiką buvo kalinami dėl visai nepagrįstų kaltinimų. Kai kurie dar ir šiandie sėdi kalėjime, laukdami nežinomo galo. Yra jau vietų, kur uždrausta lankyti bažnyčias, klausyti mišių, priimti sakramentus,   turėti su misijonieriais bet kokių ryšių. Iš karto draudimas bendrauti su misijonieriais lietė tik svetimšalius misijonierius; šiandie jau šnairai žiūrima, jei tikintieji palaiko santykius su pačių kinų kunigais. Pagal žinomą ir išbandytą komunistų metodą, misijų centrai ir įstaigos apdedami nepakeliamais mokesčiais,   ir todėl turi likviduotis. Dėl šios priežasties keletas   seminarijų   turėjo   paleisti auklėtinius.   Labdaros įstaigos užsidarė, šiandie daugelyje Kinijos vietų misijonieriai, kad galėtų išmisti, griebiasi  paprasčiausių darbų.    Jie dirba kaip amatininkai, žemės ūkio ir fabrikų darbininkai. Tokiose sąlygose, jei lf negali išvystyti grynai religinio veikimo, bent gali liktis savo tikinčiųjų tarpe ir padrąsinti bei sustiprinti  juos  sunkiose  bandymo valandose.

Kaip matome, Kinijoje Katalikų Bažnyčiai atviras karas dar nėra paskelbtas, tačiau gyvenimas eina jau fronto Ir apkasų atmosferoje. Kinijos žemė vėl bus palaistyta kankinių krauju. Tai bus nebepirmas kartas Kinijos istorijoje. Vien tik 1900 metų persekiojimas pareikalavo per 20,000 aukų. Kinai ir svetimtaučiai, kunigai ir pasauliečiai krito nelygioj kovoj dėl Kristaus ir Jo Bažnyčios, įsteigtos Kinijos žemėje. Pirmasis krikščionių persekiojimas Kinijoje buvo jau IX amžiuje. Jį sukėlė neatorijonų sektos išsiplėtimas. XIV amžiuje kilęs persekiojimas sugriovė pranciškonų gražiai pradėtą darbą. XVII amžiuje Kang-hi įstatymai, atrodė, sunaikins bet kokius krikščionybės ženklus šioje šalyje. Betgi iš tų persekiojimų ir kraujo praliejimo išaugo naujos tikinčiųjų eilės, Mūsų dienų Kinijoj esantieji 3.252,536 katalikai yra tikri kankinių ainiai. Iš kruvinos savo tautos istorijos Kinijos katalikai semiasi Jėgų ir stiprybės sunkiose bandymų valandose. O praeitis turi labai šviesių pavyzdžių ne tik iš svetimšalių misijonierių, bet ir iš pačių kinų tikinčiųjų tarpo.

JAPONIJOJE
Kai tik baigėsi karas ir Japonijos imperatorius nužengė nuo dievų sosto, kai kurie katalikų misijonieriai tikėjosi, kad dabar jau prasidės masiniai atsivertimai. Tačiau tos per greitos viltys nepasitvirtino. Tiesa, atsivertimų skaičius nuolat didėja. Ir taip, 1939 m. suaugusių pakrikštyta 2,043 asmenys,   kai tuo tarpu
1948 skaičius pašoko   iki 6,875,   o 1949    metais pasiekė 8,247. Tuo būdu Katalikų Bažnyčia Japonijoje ne tiktai atgavo tai, ką per karą, ypačiai antrosios atominės bombos sprogimo metu buvo nustojusi, betgi savo narių eiles pakėlė iki 138,388, kai 1939 m. turėjo tik 117,547, o 1945 m. tik 102,000. Lygiai auga ir kateku-menų skaičius, šių pastarųjų 1939 metais turėta 3,000, 1948 m. — 9,064 ir 1949 m. — jau net 15,278. Japonų atvertimo darbą sunkina nebuvimas pakankamo skaičiaus kunigų. Katekumenų mokymui Japonijoje atsidėdavo tik kunigai. Mat, japonai yra apsišvietusi tauta, turinti daug inteligentijos, iš kurios tarpo būdavo nemažas skaičius katekumenų. Japonas yra didelis individualistas, savotiškas filosofas. Prie jo galvojimo ir sielos reikia prieiti individualiai. Kunigai, patys vesdami apmokymo darbą, galėjo prisitaikyti prie kiekvieno katekumeno charakterio ir išsilavinimo. Bemokydami tikėjimo tiesų, kunigai turėjo gražios progos pažinti būsimus tikinčiuosius. Dėl tokio misijonierių pasirinkto kelio Japonijos katalikai yra sąmoningi ir giliai religingi.

Šiandie šis, iki tol vartotas, metodas sunku taikyti dėl vis augančio kandidatų skaičiaus. Japonijoje negalima, kaip kituose misijų kraštuose, pasivaduoti katekistais, nes didelė dalis katekumenų yra baigę aukštąjį mokslą. Tokio intelektualinio lygio katekumenas reikalauja ir atitinkamo išsilavinimo mokytojo, šiandie Japonijos misijonieriai, kad patenkintų visus norinčius susipažinti su katalikų tikėjimo tiesomis, grupuoja juos pagal intelektualini išsilavinimą bei socialinę padėtį ir moko juos grupėmis, šis darbas suėda visą misijonieriaus laiką. Jis nebespėja patenkinti visų pas jį ateinančių; eiti gi ir ieškoti sielų nebelieka laiko.

Prieškarinis japonų svetimai religijai, o ypačiai krikščionybei abejingumas ir  priešingumas    padarė tai, kad amerikiečiams okupavus šalį ir paskelbus sąžinės bei įsitikinimų laisvę, daugelis japonų iš įdomu-mo panoro susipažinti   su drausta, persekiota ir niekinta pasaulėžiūra. Giliau susipažinę    su krikščionybės principais, japonai mato, kadi jie atitinka žmogaus proto   ir sielos giliausius troškimus,   šiandie japonai nėra atsitvėrę kinų siena nuo svetimšalių misijonierių. Jie mielai paskaito jų leidžiamus religinius    raštus, lankosi pamaldose, leidžia savo vaikus į misijonierių vedamas mokyklas. Japonų   spauda   nevengia dėti straipsnių, atstovaujančių   krikščionišką pasaulėžiūrą.   Savo   kronikų skiltyse aprašinėja    krikščioniškojo gyvenimo įvykius.    Didžiausias   ir įtakingiausias     japonų     laikraštis "Asahi", kurio spausdinama virš milijono egzempliorių, pasiryžo pasiųsti savo specialų korespondentą į Romą ištisų šventųjų Metų laikui. Iškilmės, kurios buvo surengtos įvairiose Japonijos vietose, paminėti šv. Pranciškaus Ksavero į Japoniją atvykimo 300 metų   jubiliejui,   rado stipraus atgarsio japonų spaudoje ir susidomėjimo   plačiose     gyventojų masėse. Šimtai tūkstančių nekrikščionių japonų parodė šventojo Japonijos apaštalo relikvijoms   tiek pagarbos, kiek retai galima tikėtis iš tikinčiųjų. Katalikų parodas, kurios buvo   surengtos   jubiliejaus   proga Tokio ir Oakos miestuose, aplankė tūkstančiai lankytojų, kurie su dideliu susidomėjimu   studijavo    krikščionių gyvenimą   persekiojimų laikais. Seniau jau rimtesnieji japonai anuos laikus laikė tautos gėda; šiandie atsidėję ieško pėdsakų iš tų laikų ir nori juose rasti   ne   savosios tautos, bet krikščionybės    triumfą. Jie ima suprasti, kodėl jų protėviai XVI amžiuje didesniu   negu   kitos tautos dvasios pakilimu atidarė duris ir širdis Katalikų Bažnyčios atstovui — Gerosios Naujenios skelbėjui. Tai, esą, įvyko dėl to, kad japonas turi jautresnę sielą ir mintytojo protą. Tai palengvina   giliau   suprasti ir tvirčiau perimti kilnias Evangelijos tiesas. Šiandie daugelis japonų kelia sau klausimą — kas būtų įvykę, jei Japonija prieš 4 šimtus metų būtų priėmusi krikščionių tikėjimą. Ar ji tada nebūtų tapusi pirmoji   Azijos tauta? Su savo veržlumu ir krikščioniškomis idėjomis ji būtų taikiu būdu penetravusi tas tautas, kurias ji šiais laikais bandė ginklu užkariauti ir į kurias ji šiandie negali nė kojos įkelti. Klaidą, kurią padarė japonų tauta prieš 400 metų, pasivėlindama įsijungti į krikščioniškų tautų eiles, Šiandie turi išpirkti. Visi, kurie Japonijoje gyvena ir darbuojasi, sutartinai sako, kad dešimtys tūkstančių japonų tuojau priimtų katalikų tikėjimą, jei tik būtų pakankamai kunigų, kurie juos prie to prirengtų. Atsivertimų skaičius proporcingai augs pagal misijonierių skaičių.

Nepaisant visų sunkumų, kuriuos tenka nugalėti japonams, beatsta-tantiems savo sugriautą kraštą, maža katalikų bendruomenė Japonijoje yra gana veikli ir gyva. Jos įtaka viešajame gyvenime yra daug didesnė, negu jos narių skaičius. Katalikų eilėse yra daug intelektualų, kurie būdami įtaking ir veiklūs, daro didelės įtakos visose srityse.

Ilgametė misijų praktika parodė, kad norint prieiti prie žmonių proto ir širdies, pirmiausia reikia pasotinti alkanas žmogus, aprišti skaudamos žaizdos, ištiesti ranką skurde ir nelaimėje. Sėkmingiausia misijonieriaus darbo priemonė yra užuojauta ir pagelba. Dėl to ir Japonijoj katalikų misijonieriai ypatingo dėmesio kreipia į socialinę sritį. Ir joje paskutiniais metais yra pasiekta žymių laimėjimų: per paskutinius trejus metus įkurta 50 naujų karitaty-vinio pobūdžio įstaigų. Jų tarpe 5 didelės ligoninės ir 10 našlaičių prieglaudų, šiuo laiku katalikai Ja-ponije išlaiko 28 ligonines, 48 našlaičių prieglaudas ir 9 senelių prieglaudas. Karitatyvinio darbo srityje pasižymi ypačiai du misijonieriai: Tėvas Flaujac ir Tėvas Steinbach. Pirmasis 20 metų laikotarpyje Tokio arkivyskupijoje įsteigė 12 sanatorijų džiovininkams. Antrasis paskutiniais metais Kyoto provincijoje pasižymėjo organizuodamas vargšų šelpimą.

Mokslo ir mokymo srityse katalikų veikla irgi jaučiama. Nors karo metu daugumas kat. mokyklų pastatų buvo sugriauta, o be to, ir pats mokymas buvo paraližiuojamas nuolatinės valdžios kontrolės, šiandie jau beveik visi mokyklų namai yra atstatyti, mokymo darbas nevaržomas. Paskutiniais metais atidaryta 9 naujos mokyklos, o ir seniau veikusios pakėlė savo klasių ir mokinių skaičių, šiuo metu katalikai Japonijoje išlaiko 89 mokyklas, iš kurių 3 universitetai, 11 specialinių ir 53 vidurinės mokyklos.

Katalikai, jausdami savo svorį, dažnai kelia balsą viešaisiais klausimais. Neseniai, kai parlamentui buvo pasiūlytas įstatymas legalizuoti sterilizaciją ir abortus (vadinam, "gimimų kontrolės įstatymas"), žymūs kat. veikėjai, jų tarpe senatorius Tanaka Kotaco, diplomatai, advokatai, gydytojai, žurnalistai smarkiai pasisakė prieš daktaro Thompson vedamą tuo reikalu propagandą, o vėliau ir prieš patį parlamentą, priėmusį minimą įstatymą. Katalikai įrodinėjo, kad aktuali gyventojų prieauglio ir pertekliaus problema turi būti sprendžiama leistinomis priemonėmis, o ne tomis, kurios pažeidžia natūralias žmogaus teises ir Dievo įstatymus. Jie įrodinėjo, kad šis opus Japonijos klausimas nebus išspręstas abortais, sterilizacija ar gimimų kontrolės įvedimu, o tik tarptautiniu bendradarbiavimu, siekiančiu taikos ir meilės tarp tautų. Esą, turįs ateiti tas laikas, kada tarptautinio solidarumo rėmuose turtingi kraštai atidarys savo ribas, kad galėtų neturtingieji prieiti prie žaliavų ir tuščių, neapgyventų plotų.

Katalikų Bažnyčia Japonijoje, pilna veiklos ir gyvumo, veda sunkią kovą turėdama menkus išteklius žmonėmis ir pinigais. Priešingos jėgos dažnai yra ir gausesnės ir turtingesnės. Japonijoj šiandie įvairios sektos lenktyniauja, kuri jų pagaliau laimės japonų sielas. Tas sudaro katalikų darbui naujų sunkumų.
Buvo laikas, kada Japonijai grėsė komunizmo pavojus, šiandie šis pavojus, nors dar realus, bet ne toks didelis. Visuomenėje, ypačiai jaunimo tarpe, pastebimas nepalankumas marksizmo idėjoms. Japonas savo dvasios gelmėse yra kūrėjas, Statytojas. Ardymas ir naikinimas, ši charakteringa komunizmo savybė, japonui yra svetima. Tai duoda vilties, kad nepaisant pralaimėto karo sunkenybių, nepaisant prie pat šono priartėjusio komunizmo sekėjų, japonai liks svetimi Maskvos agentų propagandai ir savo kūrybine dvasia, užgydę karo padarytas žaizdas, pakryps krikščioniškosios kultūros linkui. Didelę rolę šiame darbe turės suvaidinti ir Katalikų Bažnyčia Japonijoje.

PERSIJOJE
Kiek krikščionybė buvo pražydusi Artimuose Rytuose pirmaisiais amžiais, tiek ji vėliau, užplūdus isla-mizmo bangoms, sunyko. Iki paskutinių laikų krikščionys buvo tik salelės didžiuliame islamizmo vandenyne. O ir krikščionys, pasidalinę sektomis, dažnai tarp savęs kovodami, nesudarė žymesnės jėgos viešajame gyvenime. Buvo kraštų, kur krikščionys buvo ne tik netoleruojami, bet dargi persekiojami, misijonle-riams draudžiama į kai kuriuos kraštus įkelti koja.   Tik paskutiniu laiku, kai ir islamizmui ėmė grėsti bedieviškojo komunizmo pavojus, pradeda labiau vertinti ir krikščionybę, kaip atsparą prieš komunizmą, o ypačiai Katalikų Bažnyčią, kaip komunizmo antidotą.

Kai prieš kiek laiko Persijos šachas, lankydamasis Italijoje, padare vizitą ir popiežiui, Persijos katalikai apsidžiaugė: tai reiškė, kad yra vilties, jog katalikai Persijoje susilauks naujų, gražesnių dienų.

Krikščionių Persijoje yra vos 140,000, kai tuo tarpu mahometonų 17,000,000 ir Zaratustrosi sekėjų 30,000. Katalikų yra vos 15,000. Iš jų 11,065 kaldėjų apeigų sudaro dvi vyskupijas: Šalmo ir Senos. 1,760 katalikai armėnų apeigų sudaro Is-pahano vyskupiją. Lotynų apeigų katalikų yra tik 1,500 — tai daugiausia europiečiai arba indai, dirbantieji naftos kasyklose, išsimėtę po visą kraštą ir valdomi apaštališkojo delegato. Pastarasis tačiau rūpinasi ne vien lotynų apeigų katalikais. Jo pastangomis neseniai Teherane pastatyta puiki katedra kaldėjų apeigų katalikams. Kunigų visame krašte yra 42. Pravoslavų Persijoje yra 110,000, protestantų 2,500.

Katalikybe Persijoje žengia tik pirmuosius žingsnius. O ir patys katalikai yra tik žemesnių klasių žmonės: kaimiečiai, smulkūs pirkliai, kepėjai. Visoje Persijoje yra vos vienas katalikas gydytojas, iš islamizmo atsivertusi moteris, ir vienas dantų gydytojas, kilme armėnas. Nėra nė vieno teisininko, advokato, nors teisių fakultetas išleidžia apie 275 teisininkus. Visame universitete yra vos 2 katalikai studentai.

Katalikybe Persijoje yra žinoma ir vertinama dėl savo mokyklų. Teherane katalikai vienuoliai ir vienuoles išlaiko 5 mokyklas, kurių mokiniai yra pasiturinčių muzulmonų tėvų vaikai. Didžiausia mokykla — šv. Joanos Arkietės vardu — vedama Gailestingumo Dukterų, turi net 900 auklėtinių. Tarp užsienio diplomatų yra labai pavyzdingų, gražaus gyvenimo asmenų, kurie atkreipia valdančiųjų Persijos sluogsnių dėmesį į katalikybę. Bene pirmą kartą Persijos istorijoje, neseniai persų spaudoje pasirodė popiežiaus paveikslai, apie jį buvo parašyta straipsnių komunizmo pasmerkimo proga. Vos neužkabinti Maskvos piautuvo, persai laiko popiežių bedieviškojo komunizmo priešu ir dėl to savo sąjungininku, ši priežastis bene bus svarbiausia, dėl ko Persijoje valdančiųjų ir intelektualų sluogsniuose išnyko neapykanta katalikybei. Jos vietą užima tolerancija, kuri Katalikų Bažnyčiai žada lengvesnes dienas tame svarbiame poste, kuriam raudonasis slibinas iš šiaurės nenustoja grūmojęs.

NORVEGIJOJE

Iš trijų ar keturių milijonų Norvegijos gyventojų katalikų yra vos 4,000. Tai iš tikrųjų "pusillus grex". Katalikai gyvena išimtinai miestuose, išsimėtę bene 20 vietų.

Oficiali valstybes religija Norvegijoje yra protestantizmas ir, kaip tokia, naudojasi visomis juridinėmis teisėmis ir privilegijomis. Ji viena yra valstybės palaikoma ir proteguojama. Katalikų Bažnyčia yra nustumta į eilę gausių sektų, kurios yra toleruojamos, tačiau neturi valstybinės paramos.
Nepaisant tokios juridinės padėties, Norvegijos katalikai naudojasi pilna laisve, dvasiniu atžvilgiu yra stiprūs, ir jie yra daug svaresni, negu galėtų atrodyti. Nors parlamente yra vos vienas katalikas atstovas, kuris drąsiai gina ir atstovauja savo tikėjimo principus, nors vidurinėse mokyklose yra vos 6 ar 7 mokytojai katalikai, betgi katalikybė daro tam tikros įtakos dvasiniam Norvegijos gyvenimui.

Katalikų spauda Norvegijoje yra menka. Tačiau vienintelis savaitraštis "St. Olav" apologetiniais Tėvo Lutz O. P. ir kun. J. Burg straipsniais vis tik nemaža prisideda prie išsklaidymo tų rūkų, kuriais protestantizmas apgaubė katalikybę ir palaiko religinius principus tautos gyvenime. Šie raštai susilaukia susidomėjimo ir pripažinimo net ir protestantų sferose. Katalikės Sigrid Undset "Kristina", didžiulis romanas, vaizduojąs vidurinius amžius, ir kiti jos raštai, labai paplitę, paruošė kelią Katalikų Bažnyčios pagarbai. Tik Sigrid Undset dėka šiandie Norvegijoje Katalikų Bažnyčia laikoma kaip galinga dvasinė jėga prieš materialistinę laiko dvasią.

Katalikų kunigai Norvegijoje yra gerbiami ir visur mandagiai ir su pagarba traktuojami. Reikia pažymėti, kad daugelis žymesniųjų protestantų, universiteto profesorių ir net pastorių reguliariai lanko katalikų pamaldas , paskaitas ir viešai žodžiu bei raštais reiškia simpatijų Romos Bažnyčiai.

Vienas protestantų pastorius, Sverre Ruesoen, pereitų metų rugsėjo mėn. parašė straipsnį "Katalikų Bažnyčia kovoje už mus", sukėlusį didelį susidomėjimą ir turėjusi plati} atgarsį visoje Norvegijos spaudoje. Daugelis laikraščių tą straipsnį atsispausdino ištisai. Jame pastorius gina Katalikų Bažnyčios pažiūras ir iškelia drąsą bei aiškų nusistatymą demokratinių valstybių atžvilgiu. "Kas turėjo laimės — ten rašoma — skaityti  popiežių enciklikas  pradedant 1931 m. iki šios dienos, yra sužavėtas tąja drąsa, nesivaržymu ir atvirumu bei išmintingumu, su kuriuo popiežius kalba apie totalitarines valstybes. Jau atėjo laikas pakeisti mūsų supratimą apie Katalikų Bažnyčią. Jokia kita mūsų laiko Bažnyčia nėra tiek iškentėjusi. Jokia kita neužsitarnauja mūsų lygaus dėkingumo ir pagarbos, kaip Katalikų Bažnyčia".

Ir kiti protestantų pastoriai yra panašiai atsiliepę apie Katalikų Bažnyčią. Jie rodo aiškių simpatijų katalikams, netgi daugiau už minėto straipsnio autorių, kuris šiaipjau nėra katalikų draugas.
Palaimingos įtakos visuomenei daro katalikės vienuolės, kurios dirba 22 moderniose ligoninėse ir pasišvenčia dvasinei bei medžiaginei artimo gerovei. Tur būt, nėra kito krašto, kur katalikai, tokie menki skaičiumi, parodo tokią didelę veiklą socialinėje srityje.

Karo įvykiai Katalikų Bažnyčios vertę dar labiau iškėlė. Karo metu ypačiai išryškėjo patrijotinis Norvegijos katalikų, kunigų, vienuolių ir pasauliečių nusistatymas. Patsai karalius, grįžęs iš užsienio, dalyvavo šv. Olavo bažnyčioje pamaldose už žuvusius Norvegijos katalikus.
 
Pagrindinė priežastis, dėl ko Norvegijoj Katalikų Bažnyčia, nepaisant kuklaus tikinčiųjų skaičiaus, turi nemaža svorio, yra ta, kad Bažnyčia šiandie stovi kaip atrama prieš naikinančias ir griaunančias jėgas. Ne vienas protestantų yra įsitikinęs kad šiandie tik viena Katalikų Bažnyčia yra užtvara prieš materialistinį ir bedievišką komunizmą. Dėl to ir popiežiaus paskelbtas komunizmo pasmerkimas Norvegijoj buvo sutiktas su entuziazmu. Didesnė dalis laikraščių stebėjosi popiežiaus drąsa ir rašė: "Popiežius padarė tai, ką jis turėjo pareigos ir teisės padaryti." O vienas aukštas valdininkas išsitarė: "Tai yra džiugus įvykis, vienas didžiausių Bažnyčios istorijoj." Suprantama, kad popiežiaus dekretas buvo vertinamas politiniu požiūriu, betgi atsirado balsų, kurie jį vertino iš religinio taško, pabrėždami komunizmo ir krikščionybės nesuderinamumą.

Skandališkas Norvegijos komunistų pralaimėjimas paskutiniuose parlamento rinkimuose, kada jie nepravedė nė vieno atstovo, rodo, kad norvegų tauta myli laisvę ir gerai pažįsta tuos, kurie diriguoja Norvegijos komunistams. Be abejonės, tikintieji norvegai balsavo prieš komunistus religiniais motyvais. Katalikų savaitraščio užimta linija rinkimų metu taip pat nemaža prisidėjo prie komunistų pralaimėjimo.

Ilgus amžius rami ir laisvę mylinti Norvegija buvo atsiribojusi nuo katalikybės. Per tą laiką susidarė tautoje prietaringas nusiteikimas prieš katalikus. Atrodo, kad šiandie tos barikados griūva ir ima viršų teisingas bei objektyvus Katalikų Bažnyčios supratimas ir vertinimas.
O kas myli tiesą, jos ieško, randa kelią į tiesos saugotoją — Petro Bažnyčią.    Dr. J. V.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai