Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VYSKUPO TĖVAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS   
Po pamaldų per Žolinę klebonas dairėsi šventoriuje, prisidėjęs ranką prie kaktos, kad saulė nekristų į akis. Jis matė, kaip moterys su brangažolių, Jurginių, javų varpų ir rojinių obuoliukų puokštėmis sėdosi bažnyčios ūksmėje ir valgė, ramios ir pasišnekučiuodamos. Po mišių, ilgo pamokslo ir mišparų jau kiek nuvargusios, jos lėtai kramsnojo ar sūrį, ar dešrą, ar duonos kriaukšlį. Aplinkui bėginėjo vaikai.

Klebonas vis žvalgėsi nerasdamas, kas jam rūpėjo. Pro šventoriaus mūrą jis apžiūrėjo turgų, bet ir ten nieko neišvydo tarp vežimų, arklių ir karabelninkų būdų. Toliau ėjo laukai, durpynas ir dar atokiau — kapinės, į kurias vienas kitas keliavo aplankyti savo mirusiųjų.

Nieko neįžvelgęs turgaus kirbynėj, kunigas paklausė vargoninką, skubėjusį pro šalį:
—    Sakyk, Jonuk, ar nematei Simano? Anas sustojo ir akimis apvedė žmones. Kad
būtų tikriau, jis dar pasiklausė:
—    Ar vyskupo tėvo? Klebonas atsakė:
—    Taigi, taigi, Jonuk . ..
Ir kunigo balse suskambėjo nei tai pagarba, nei tai pasididžiavimas. Bet vistiek kažkokia ypatinga gaida ten buvo, ir vargoninkas tai jaute.

Šilta ir miela buvo klebono dvasioj — po visų tų giedojimų, po procesijos su vėliavomis ir varpelių tintėjimų, o ypač jį nuteikdavo gilūs ir orūs mišparų balsai. Nūn jį taip jaukiai glostė ir numatytoji šneka su Simanu.

Jonukas, jau penktą dešimtį persiritęs, rauplėto veido ir garbiniuotų žandenų vyras, atsargiai tyrinėjo aplinkui. Ir kaip jam nebūti atsargiam! Sakoma, eik skersai ir išilgai visą pasaulį, o nerasi dviejų lygių žmonių. Vienok šios parapijos ūkininkai Baltrus ir Simanas buvo panašūs kaip du žirniai ankštyje. Baltrus buvo aukštas, atlašus, dailiai pražilęs ir rūpestingai apgenėtais ūsais. Nieko viršaus negalėtumei tarti ir apie Simaną. Iš visų pusių jį apšniukštinėjęs, vargiai būtum beradęs kokio skirtumo. Gudruoliai pirmiausia juodu atspėdavo iš žmonų. Pirmasis vedė tęvą kaip šeiva, mėlynakę bobulę, o antras — drūtuolę, juodomis, kaip vabuolės, akimis ir tokio pat tamsaus gymio. Buvo dar ir kitų ženklų. Baltrus visados žindo senovinę, valinę pypkę, išdabintą raudonomis rožiukėmis, o Simanas pupsėjo trumpą, apgruzdusią liulką, ir abu dvokė naminiu tabaku. Jei pėsčias, Baltrus žengdavo švytruodamas lazda ir taukšėdamas į akmenis geležiniu jos smaigaliu; Simanas niekuo į žemę nesiramstė, ir rankas laikė nukarinęs, lyg kibirus neštų. Šnekoje vienas keiksnodavo ir per-kūnuodavos, antrasis gi, sergėk Dieve, jokiu kreivu žodžiu neprasitardavo. Didžiausias gi skirtumas buvo neregimas: Baltraus sūnus Edmundas prašvilpė valdžios pinigus ir buvo įmestas belan-gėn, o Simano vaiką pakėlė į vyskupus — ir dar toje pačioje diecezijoje!

Vargoninkas tuo tarpu savo žvaliomis akimis buvo perbėgęs visą rinką ir šventorių, kol galop lengviau atsidūsėjo.
—    Ar matai ką? — teiravosi klebonas.
—    Ogi ana! — pirštu į tolį nusmeigė Jonukas.
Jam buvo smagu, kad galėjo patarnauti klebonui. Ir vėjas taip švelniai putlenos jo žandenose.
—    Kur, Jonuk?
—    Aure, dairosi vartuose. Gal žmonos ieško — kiti jau ir namo važiuoja.

Klebonas, neklausydamas vargoninko išvedžiojimų, nuskubėjo prie ūkininko, kad anas kur neišnyktų.
— Sveikučiai, sveikučiai, dėde, — tarė kunigas, priėjęs prie kaimiečio. — Norėjau su jumis žodeliu kitu persimesti. . . Jau taip seniai besilankėte.
Ūkininkas nusiėmė kepurę ir siekė kunigo rankos.
—    Nereikia, nereikia, — gynėsi anas, bet vistiek leido pabučiuoti. — Ar važiuotas, dėde?
—    Pėsčias, klebonėli. Kur čia kinkysi arklius, kad mums tik geros užuoganos ligi bažnyčios. Tegul pasilsi — darbymetė . . .
—    Na, jei pėsčias, tai neturi nei važnyčioti nei kitų laukti. Gal nesipuikinsi ir valandžiukei užsuksi į kleboniją.
Kaimietis sumišo, kaistelėjo ir, lyg dvejodamas, žiūrėjo į savo dvasišką valdžią. Kunigas juokavo:
—    Namuos visada, o svečiuos — kai kada. Dar ir lyg turėčiau reikaliuką.

Maloniai ir švelniai, bet sykiu ir jo luomui priderančiu orumu klebonas paėmė ūkininką už alkūnės. Tasai nesipriešino, tik ėjo standžiai, lyg štai ims ir įsispirs į žemę, nei ožys, į turgų varomas. Dėl tokios eigasties kunigui net dingtelėjo galvon: kol ano sūnus tebuvo seminarijos rektorius, senis taip nesistaipė. Nūnai jis žengė bemaž atatupstas. Neduok Dieve, ar tik nebus puikybėn pasikėlęs! Žinoma, tokia garbė gali ir šventam žmogui galvelę apsukti.

Taip mąstė sau klebonas, sodindamasis svečią vėsiam kambary.
Kaimietis pritūpė ant kėdės krašto, atlašus, su kepure tarp delnų ir lyg pasirengęs kas minutė straktelti ir nerti pro duris.

Kunigas, pasiėmęs nuo stalo, atvožė dėžutę, kuri šioje tyloje skambtelėjo ir pradėjo groti melodiją.
 
Ta pramonė sudomino ūkininką, kuris ištiesė kaklą ir stebėjosi.
—    Gal surūkysit, — tarė šeimininkas, atkišdamas dėžutę, — tikros turkiškos . . .
—    Ir kvepia, padlecos, — pasakė svečias ir raustelėjo, atsiminęs, kad klebonijoj nepadoru keiktis.
Nusistebėjo ir klebonas.
Ūkininkas grubiais pirštais sučiupinėjo cigaretę ir, išsiėmęs, pauostė, skonėdamasis. Lyg išsinėręs iš savo stamantrumo, jisai išvedžiojo:
—    Aš tai kūrinu pypkę, dar amžinatilsį tėvelio paliktą. Tik kur ją smardinsi tokioj pagerb-toj vietoj, kaip čia.
Jis užsirūkė, cigaretę laikydamas pirštų galais.

Valandėlę abu dūmė tylėdamu. Klebonas pūtė kaip virtuozas, tokiu tiesiu debesėliu pro viršutinę lūpą ir pro pat nosį. Jo svečias traukė iš visų plaučių ir leido nemokšiškus kamuolius, kurie padrikai sklaistės. Kai jie taip smaguria-vos, toli, virtuvėje, buvo girdėti indai trinksint — ir iŠ tenai veržėsi toksai neapsakomai gardus, gomurį kutenantis kvapas. Ūkininkas net nurijo seilę, pūsdamas šnerves ir stengdamasis suvokti, ką tenai taip nežmoniškai skanaus kepa ar verda.
Kunigas tarė:
—    Sakau, jums nėra ko skubėti į namus. Pasišnekėsim, užkąsim . . .
Sulig paskutiniais žodžiais ūkininkas vėl atkuto.
Jis nusišypsojo, rodydamas baltus, drūtus dantis, ir pratarė:
—    Ką čia dabar, dvasiškas tėveli... Ir mano boba skaniai nuverda. Tik va — aš uodžiu ir vis negaliu suprasti, kas ten taip kvepia. Net širdis saistą. . .
—    Gaspadinė paršiuką vakar padūrę . . .
—    Paršiuką! — stebėjos svečias gardžiuodamasis.
—    Nugis! Taigi, visoj parapijoj niekas taip nepatieks kaip mūsų Daratėlė. O čia kvepia tai juka — su čiobreliais, su visokiomis žolelėmis.
Vėl kiek laiko abu tylėjo, čia žiūrėdami į dūmus, čia į duris, iš kur tvoskė cinamonų, pipirų ir visokis kitoks kvepėjimas.
Rengdamasis užvesti naują šneką, kunigas švelniai pradėjo:
—    Nekartą sau galvoju, kaip nuostabiai sutaisyti šios žemelės keliai. Augam, gyvenam, susilaukiam žilo plauko . . .

Ūkininkas pagarbiai klausėsi ir stengėsi iš anksto sugauti, į kur toji kalba suka ir kuriam galui klebonas jį čia pasivadinęs laiko, tokiu kvepiančiu dūmu vaišina ir dar žada paršeliu papenėti.
Neperpratęs slėpinio, jis kantriai laukė ir būkštavo. Paršiuko jis norėjo, bet jį krimto mintis, kad turės labai saugotis — žiūrėk, prie stalo dar kur koja paspirsi ar alkūne ką nors stuktelsi, ar sudrebės ranka ir iš šaukšto išsilies juka. Ir jo Roželė deda džiovintų kriaušių į juką, ir būna taip gardu ....

Klebonas pasakojo toliau, rankas ant krūtinės sunarinęs:
— Taigi, sulaukiam žilo plauko. Vieni nieko neprisigyvenam, o kitus aplanko garbė ir laimė. Sakysim, štai ir aš. Stiprus, ačiū Dievui, dar esu, ir nėra ko skųstis — parapiją gerą turiu. Tiesa, ji maža, nė vikaro nereikia, bet — žmonės širdingi. Taip jau ir baigsiu čia dieneles tarp savo avelių — jokių atmainų nesitikiu, nors kartais ir užeina tokia nuodėminga mintis: o kad vyskupėlis tave būtų pastatęs į didelę parapiją, kur bažnyčia gražiai statyta, kur du ar trys vikarai aplinkui sukasi. Bet ką aš plepu — gera man čionai, ramu, o Dievą garbinti žmogus visur gali...

Taip bylodamas, jis retkarčiais žvelgė į savo svečią — įdėmiai, lyg jį tyrinėtų. Anas gi sėdėjo nė nekrustelėdamas,
—    O jūs štai ko susilaukėte! — vėl prašneko kunigas. — Ir aš norėjau tarti jums savo žodį, kad turite tokį sūnų. Tas garsas tenka ne tik jums, bet ir visai mūsų parapijai.
Sulig tais žodžiais ūkininkas nukaito, lyg liepsnelė, ir subruzdėjo, persėsdamas ant kitos šlaunies. Jis raudo vis labiau ir, nerimaudamas, dėbčiojo į duris, pro kurias buvo už alkūnės įvestas.
Kai svečias taip muistėsi, klebonas pasakojo:
—    Suprantame jūsų jausmus; tokį sūnų turite! Toks dar jaunas . ..
Ūkininkas pakartojo, nudyręs akis į aslą:
—    Tokį sūnų . ..
—    Taigi, norėjau pasiteirauti: bene turite žinių — ar neatvažiuos atostogų? Sakau, gal nepasididžiuos, aplankys tėvelius ir užsuks pas mane, seną savo kleboną. Miela būtų jį pamatyti dabar, ir nenorėčiau, kad užkluptų iš netyčių. Pasiruošti reikia . . .
Klebonas, matyti, išsakė visa, ką ant širdies turėjęs. Jis su lengvu atsidūsėjimu nuleido į sterblę rankas ir laukė patenkintas, lyg būtų su-lošęs drąsų ir pavojingą, bet reikalingą žaidimą.
Ūkininkui vis neprasižiojant, klebonas paantrino :
—    Sakau, gal per atlaidus mums garbės padarytų. Argi jau jis neapsilankytų tėviškėje?
Žmogus atsakė užsikirtinėdaams:
—    Kad jam labai sunku. Pateko, mat. . . Kunigas pasiskubino:
—    Ką čia besakyti! Visi suprantame, kad toki darbai!
Kaimietis buvo pasiryžęs baigti ir tarė: — Pateko, mat. . .
—    Visi džiaugiamės tuo: koki nuopelnai, tokia ir garbė! — nutraukė klebonas.
Anas gi norėjo savo tiesas išdėstyti ir vėl kartojo, ką jau buvo sakęs:
—    Pateko, mat, kaip šuva į pinučius! Klebonas valandėlę sėdėjo nuščiuvęs, tik jo
lūpa vaptelėjo. Paskui su gailesčiu jis prabilo: — Ką gi šnekate! Juk tokia Dievo valia . . .
—    Neturiu kur akių dėti iš gėdos! — jau netylėjo ūkininkas. — Pasipainiotų jis man dabar, šuns snukis, tai taip pačiupinėčiau, kad lig dvės-

A.    KRIVICKAS   GĖLYNAS

damas atsimintų, iš kur kojos dygusios. Nepyk, dvasiškas tėveli, bet aš tiesiai pasakysiu: sūnelis įgėlė mane, kaip gyvatė.
Kunigas sėdėjo sumišęs. Galop jis atitoko ir
paklausė:
—    Ar galiu pasiteirauti, ką gi sūnus padarė jums?
—    Kad tai man būtų padaręs, bet dabar — visam kraštui, žmonėms.
—    Nesuprantu, nesuprantu . . .
—    Gi visuos laikraščiuos buvo parašyta, kad valdžios pinigus su mergom pražaidojo.
Klebonas tik plykstelėjo visas ir žiūrėjo į savo svečią suglumęs, raudonas kaip rožė.
Paskui jis nedrąsiai, lyg nusikaltęs ir atsiprašinėdamas, tarė:
—    Ar tamsta... ar kartais tamsta tik nebūsi anas kitas? ..
Ūkininkas atsakė:
—    Kaipgi, klebonėli, ar jau nebepažįstat manęs: esu gi Baltrus Šalavijas!
—    Baltrus!
—    Nugi kaip kitaip: toks gimiau ir tokiu buvau pakrikštytas šioj pat bažnytėlėje.
—    O aš dingojau šnekąsis su Simanu.
—    Aha, suprantu — vyskupo tėvu! .. .
—    Taigi, taigi, — prisipažino klebonas, dar
labiau rausdamas.
—    Užtai visą laiką nesusitavalioju, kur čia kunigėlis taikote. Ogi dabar ir man ant dūšios lengviau pasidarė: buvo man galvon šovę, gal barsite mane, kad tokį sūnų išauginau. Bene aš kaltas: buvo geras berniukas, dar ir prie mišių tarnaudavo. Bet nuvažiavo į miestą, prilindo prie pinigų — ir pražudė jį tos mergos, kad jas kur smala.

Ūkininkas dabar norėjo šnekėti, viena akimi mesdamas į virtuvę, iš kur smelkėsi čiobrelių ir
jukos kvapas.
Iš toli, pro visą tą kvepėjimą, pasigirdo senas ir mielas Daratėlės balsas:
— Klebonėli, tai jau prašysiu prie stalo.
Kunigas atsistojo ir valandėlę laukė surizgęs.
Pakilo ir svečias.

Abu gerą minutę žiūrėjos vienas į antrą.

Klebonas ūmai kyštelėjo ūkininkui ranką ir pasakė "Garbė Jėzui Kristui". Matyti, jam buvo didžiai nesmagu, nes jo kaktą buvo išpylę prakaito lašai, dideli kaip pupos, ir jis visas atrodė nesavas. Jis greitai nusisuko ir pavargusiu žingsniu nuėjo į tenai, kur buvo nuskambėjęs Daratėlės balsas ir kur kvepėjo čiobreliai ir karšta juka.
Išspūdino ir ūkininkas, tik pro kitas duris, ir pasuko namoliai.

Netoli kapinių jis sustojo, atsigręžė į bažnyčią su klebonija ir, jausdamas alkį, prisiminė aną žadėtąjį paršiuką. Apsilaižė žmogus ir, lyg ko gailaudamas, papurtė galvą. Paskui jis vėl plušėjo plačiu mūsų žemės vieškeliu, vienas sau murmėdamas ir stebėdamasis:
— Ir atsitik tu man taip, kad tave kur perkūnėlis! Bent iš tos virtuvės nebūtų taip kvepėję ...
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai