Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAUTOS GYVATOS GIESMĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCAS MACIŪNAS   
1. Kūrėjas ir kūrinys

Vienas iš įdomiausių mūsų senosios poezijos kūrinių yra "Šlovė žemaičių". Tai tikras mūsų XIX amžiaus pradžios patrijotų himnas. Jo autorius buvo jaunas Vilniaus universiteto studentas Simanas Stanevičius (1799—1848).

Tai buvo veikliausias ir gabiausias ano meto mūsų rašytojas ir lietuviškojo sąjūdžio dalyvis. Deja, apie jo gyvenimą žinių ne per daugiausia teturime. Jo biografijoje tebėra daug didelių spragų. Netgi jo gimimo ir mirties datos, palyginti, ne per seniai tepaaiškėjo mūsų raštijos istorikams. Ilgai būta įvairių klaidingų nuomonių apie Stanevičių. Antai jis buvo laikomas kunigu ar net vadinamas profesoriumi, klaidingai supratus jo dainų rinkinio antraštės žodžius: . . . išduotas per Simoną Stanevičių, mokslininką literatūros ir gražiųjų prityrimų.

S. Stanevičius gimė 1799. X. 26 d. Viduklės parapijoje, Kanapėnuose. Mokėsi Kražių gimnazijoje. Pasižymėjo gabumu. Per metinius gimnazijos pasirodymus, mokslą baigiant, būdavo drauge su kitais geraisiais mokiniais apdovanojamas ar įrašomas gimnazijos aukso knygon. Buvo paskirtas mokinių prižiūrėtoju (dozorca domo-wy) ir giriamas už pavyzdingumą. Gimnaziją pabaigė 1821 m. Dėl lėšų stokos, kaip tarp kitko savo akte pažymėjo mokyklų vizitatorius, Stanevičius negalėjo vykti Vilniun studijuoti. Vis dėlto, 1822 m. rudenį jau randame jį įsirašiusį Vilniaus universiteto literatūros ir dailiųjų menų (arba, kaip jis pats rašė, literatūros ir gražiųjų prityrimų) fakultetan. Baigęs mokslus, iš Vilniaus į Žemaičius tesugrįžo neanksčiau kaip 1830 m., nes 1829. XII. 29 d. dar skolinosi, kaip iš bibliotekos įrašų knygos matyti, Daukšos postilę. Grįžęs į Žemaičius, savo amžių nugyveno pas grafus Plioterius ir 1848. II. 27 d. nuo džiovos mirė Stemplių dvare, Švėkšnos parapijoje.

Stanevičius buvo ypatingai susibičiuliavęs su Jurgiu Plioteriu (1810—1836), kurio gražią lituanistinę biblioteką tvarkė ir vėliau pagal savininko testamentą paveldėjo. Vyresnio ir jau pa-sireiškusio lituanistiniais darbais Stanevičiaus neabejotinoje įtakoje J. Plioteris ir pats susidomėjo lietuvių kalba ir istorija; buvo netgi nuvažiavęs Karaliaučiun, kur susipažino su ano meto lituanistikos įžymybe L. Rėza. Labai galimas dalykas, kad Stanevičius bus parašęs gražų J. Plioterio nekrologą (išsp. Kurjer Litewski, 1836), iškeliantį velionies taurų charakterį ir jo lituanistinius darbus.

Kaip nurodoma viename sename anoniminiame rankraštyje apie Stanevičių, jis atvykęs Vilniun drauge su Jurgiu ir Kazimieru Plioteriais, drauge su jais ir grįžęs į Žemaičius. Neturtingasis Stanevičius, matyti, bus buvęs Plioteriukų namų mokytoju, nes jam įstojus universitetan, žymiai jaunesni už jį Plioteriukai dar kelis metus mokėsi Vilniaus gimnazijoje.

Gyvendamas Vilniuje, Stanevičius labai veikliai reiškėsi mūsų raštijoje. Apie vėlesnį jo gyvenimo laikotarpį ir darbus, likusius rankraščiais ir, turbūt, didžiąja dalimi dingusius, žinių, deja, nebedaug beturime. Ir labai gaila, nes Stanevičius viršijo daugumą kitų ano meto mūsų rašytojų savo išsilavinimu, blaiviu ir kritiškai moksliniu požiūriu į istorijos dalykus, savo dailia lietuvių kalba, nemenku literatūriniu talentu ir estetiniu skoniu. Lietuvos istorikas M. Balinskis statė (1846 m.) Stanevičių lietuvių rašytojų priešakin, o jau po jo minėjo Pošką, Strazdą ir kitus.

Stanevičius pasireiškė įvairiose mūsų raštijos srityse. Platiems liaudies sluogsniams buvo skirta S. S. Žemaičio (t. y. S. Stanevičiaus) iš lenkų kalbos versta ir 1823 m. Vilniuje išsp. knygelė: "Apey darima walge ysz kiarpu Islandu pagal datirima Teodora Brandenburgą Aptiekoriaus Mohilavve". Ši dabar gal keistokai atrodanti knygelė buvo kilusi iš susirūpinimo rasti kokį nors sveikatai nežalingą surogatą, kurį galima būtų primaišyti prie miltų, kepant duoną, kai nederliaus metais stigdavo javų. Toji knygelė buvo vidaus reikalų ministerijos (Stanevičius rašo: par ministerium reykalu numyniu) platinama visoje Rusijoje. 1822 m. pasirodė jos lenkiškas vertimas, kurį Vilniaus generalgubernatorius liepė, pakankamą skaičių išspausdinus, išsiuntinėti Vilniaus ir Gardino gubernijų maršalkoms ir kunigams. Matyti, ir Stanevičius bus vertęs tą knygelę, valdžios pavestas.

Vadovėlinio pobūdžio dalykas buvo K. Lho-mondo "Historyja Szwenta ysz lotinyszka liežu-wia perdieta ant žemaytyszka par Symona Sta-newicze Žemayty" (išsp. 1823). Knygelės gale buvo pridėtas lietuviškai lenkiškas žodynėlis. Įdomu pažymėti, kad Stanevičius pasirinko versti ne bet kokį, o žinomą vadovėlį, vartojamą Prancūzijos mokyklose, o Varšuvos švietimo komisijos priskirtą prie rinktinių knygų, kurios turėjo būti mokyklų bibliotekose.

Kaip ir daugelis ano meto mūsų rašytojų, Stanevičius labai rūpinosi lietuvių kalba, ir jis ją tyrinėjo. Deja, jo nebaigtas žodyno rankraštis (ligi L raidės) yra dingęs. Išliko jo ištaisyta sena jėzuitų gramatika (Universitas linguarum Li-tuaniae), nes buvo 1829 m. išspausdinta: "Trumpas pamokimas kalbos lituvvyszkos arba žemay-tyszkos nuo nekurio nobažna ysz draugistes Jezauss kunyga lotinyszkay paraszitas yr spaustas VVyjlniuj metusi 1737, dabarcziui atrastas yr ysz-nauja swietuy paroditas". Labai įdomi yra Sta-uivičiaus prakalba (1827. III. 8.), iš kurios matome, kad Stanevičius ne tik mylėjo lietuvių kalbą ir norėjo ją ugdyti, bet ir aiškiai nusivokė, kaip tai reikia daryti.   Nusiskundžia jis ano meto mūsų religinių knygų kalba: "Rašome taigi, kaip mokame, idant tikt nuo avių savo, apie kurių išganymą rūpinamės, suprantami būtumėm. Ta yra priežastis, dėl kurios kalba lietuviška Žemaičiuose, o dar labiau Lietuvoje taip nupuolė, jog niejokiu puikiu ir išmintingu raštu, nei gražia ir taikia iškalba pasigirti   negalime". Nurodo ir būdą kalbai gerinti: "Jei taigi norime šelpti savo kalbą, surasti jos pamestus ir užmirštus žodžius, reik mums rūpesningai ieškoti senovės lietuviškų raštų". Surašęs visą eilę mūsų senųjų ir "lietuvininkų Prūsų" knygų, Stanevičius pažymi: "Paminėtos taigi knygos yra dėl mūsų kaip girios kokios arba medžiai (Stanevičius rašo: medei) liemeningi, kur kožnas reikalui savo tam tikrą medegą rasti ir pagal savo tikslą rūmą suręsti galėsi". Ypač iškelia Daukšą: ". . . pirmiausią vie-tą ir didžiausią verčią duodame sakymams Daukšo". Žinoma, dabar tai bėra paprasta vadovėlinė tiesa kiekvienam bent kiek  susipažinusiam su mūsų raštijos istorija. Betgi Stanevičius nei mokykloje nei universitete apie tai negirdėjo, nei pagaliau negalėjo to sužinoti iš vadovėlių ar iš filologinių knygų. Jis pats turėjo tirti mūsų senuosius raštus ir savarankiškai daryti išvadas. Tai dar labiau išryškina to jauno studento didelę nuovoką lietuvių kalbos dalykuose.  Taip labai vertindamas Daukšą, Stanevičius jau 1823 m. buvo perspausdinęs Daukšos postilės ištraukas.

Pasidavęs bendram lituanistiniam sąjūdžiui, Stanevičius negalėjo nesidomėti ir Lietuvos praeitimi. M. Balinskis savo žinomame Lietuvos istorijos veikale (1846) labai dėkojo Stanevičiui už "vertingiausias žinias ir paaiškinimus, liečiančius Žemaitiją, kuriuos mums teikė su retu ir karščiausiu paslaugumu".Stanevičius susirašinėjo taip pat ir su populiariuoju mūsų istoriku T. Narbutu.

Ano meto mūsų istorijos mėgėjų dėmesį itin traukė lietuvių mitologija. Deja, dažniausiai buvo naiviai kartojamos tos nesąmonės, kurios buvo gausiai randamos senuose M. Strikovskio. J. La-sickio, K. Hartknocho ir kt. veikaluose. Stanevičius ėmėsi panagrinėti tuos šaltinius ir įvertinti jų patikimumą. Apie tai jis rašė ilgesnį tyrinėjimą. To veikalo, lenkiškai rašyto neanksčiau kaip 1838 m., rankraštis buvo laimingai aptiktas ir atiduotas Vilniaus Lietuvių Mokslo Draugijos bibliotekai, kuri vėliau buvo pavesta Lietuvos Mokslo Akademijai. Tame veikale visu ryškumu iškyla blaivas mokslinis Stanevičiaus kritiškumas, kuris tuo nuostabesnis, kad anais laikais plačiai garsėjo Teodoro Narbuto turtingasis tariamųjų senovės lietuvių dievų ir dievukų Olimpas, paskui J. Kraševskio "Vitolio raudos" dar daugiau išpopuliarintas.  Stanevičius nepabijojo aštriai kritikuoti Narbutą. Jis prikišo Narbutui lietuvių kalbos nemokėjimą, iškraipant ar net ir prasimanant dievų vardus, kurių nežinojusi nė viena kronika. Narbuto cituojamasis padavimas apie didvyrį Vitolfą esąs panašus į "Tūkstantis ir vienos nakties" pasakas. Netiki Stanevičius ir XVI amžiaus Prūsijos kronikininko Simano Gru-nau suteikta žinia apie Romuvos šventyklą ir pagoniškųjų dievų trejybę; iš kur Grunau galėjęs žinoti apie dalykus, buvusius prieš 500 metų, jei kiti šaltiniai apie tai nieko nekalba? Daugiausia dievų surašęs J. Lasickis, bet ir daugiausia klaidų pridaręs. Jis paprastus lietuvių kalbos žodžius, dažnai dar sudarkytus dėl kalbos nemokėjimo, laikęs dievų vardais. Antai, "Brėkšta" anaiptol ne deivės vardas, kaip rašęs Lasickis, o paprastas veiksmažodis — brėkšta. Įdomu pastebėti, kad vėliau A. Mierzynskis panašiai kritikavo La-sickį. Kritiškai žiūrėjo Stanevičius ir į Daukantą; antai, apie Daukanto "Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių", kad ir neminėdamas nei autoriaus nei antraštės, rašė Narbutui (1836. X. 10), kad tas veikalas nieko naujo neduodąs, nes turįs daugiau retorinį, kaip mokslinį pobūdį.

Toks pat kritiškas buvo Stanevičius ir pažiūrose į dainas. Tuo metu, kai Daukantas rašė, kad "senų dienų dainos gal daug atminimų ir palaikų senovės rodyti, kurias dar šiandien noris retai, bet daugio vietų tebdainuoj"; kai T. Narbutas dažnai rėmės tariamai senoviškomis lietuvių dainomis, pvz., 1817 m. viename Vilniaus laikraštyje pasakodamas tariamą raseiniškių dainą apie senovės legendinių atėjūnų kelionę Nemunu ir Dubysa ir naiviai aiškindamas Seredžiaus, Če-kiškio ir kitų padubysio miestelių vardų kilmę; kai visuotinai buvo skelbiama, kad dainos — svarbus istorijos šaltinis; kai Vilniaus univ. literatūros profesorius L. Borovskis aiškino, kad, būdami uolesni, mes gal dar galėtume rasti senoviškų pasakojimų, religinių giesmių ir istorinių padavimų, kurie būtų verti lyginti su gražiomis anglų baladėmis ir trubadūrų poezija; kai lenkų romantikas K. Brodzinskis svajojo apie galimumą rasti slavų Homerą ir slavišką "Iliadą"; kai visoje Europoje romantinės nuotaikos pagauti žmonės ieškojo žilos senovės poezijos, nebijodami net falsifikuoti, kaip, pvz., čekas V. Hanka, kuris 1817 m. paskelbė radęs vienos bažnyčios pastogėje tariamai XIII amž. čekų poezijos rankraštį (tai vad. Kralovedrovsky rukopis); kai mūsiškis Rėza negalėjo atsispirti tai visuotinei pagundai sendinti dainas — tuo laiku Stanevičius savo 1829 m. Vilniuje išsp. dainų rinkinio (Day-nas Žemayciu surinktas yr yszdutas par Symona Stanewicze Mokslynynka lyteraturas yr gražiųjų prytirymu) prakalboje šaltai tvirtino: "Tikėtisi, idant būtų dainos, nuo karžygių senovės lietuvių ir žemaičių, kurias dainavo vaideliotai, mūsų žemės vyresnieji ir dainininkai, yra tuščia dingstis. Vaikai, savo tėvų dainas atkartodami, vadin tai senovės dainomis ir nor jas užmiršti; ko taigi benorėti, idant dainos vaideliotų, pirm 400 ir 500 metų dainuojamos, šiandie pažįstamos būtų? Mažne be abejojimo galiu sakyti, jog visos šiandien randamos žemaičių dainos nėr ankstybesnės už paskutiniąsias kares švedų su lenkais pradžioj XVIII amžiaus, kurios baisingu žemaičių žemės per badą ir marą ištrėmimu yra minėj amos".

Spausdindamas žemaičių dainas (iš viso 30), Stanevičius padarė griežtą jų atranką; nepateko jo knygon "vienos iš jų dėl to, jog buvo perdaug naujos ir svetimais žodžiais perpildytos; kitos dėl to, jog be rokundo ir bylos iš dviejų ir trijų dainų sudėtos rodėsi; kitos dėl statumo nieko sumaningo neturinčios". Priekabusis Nesselmannas Stanevičiaus rinkinį aukščiau statė už žinomąjį Rėzos dainyną.

Kas labiausiai rūpėjo Stanevičiui, rodo šie jo prakalbos baigiamieji žodžiai: ". . . geistinas yra daiktas, idant visiškas gražesniųjų dainų žemaitiškų surinkimas ištiktas ir išspaustas būtų". Ir tikrai, visos jo rinkinio dainos yra labai gražios; jų tarpe yra ir tokie mūsų liaudies poezijos perlai kaip "Aš padainuosiu dainų dainelę, aš — dainų bernužėlis", "Ko liūdi, patinėli, ko liūdi? Ko liūdi, žaliukėli, ko liūdi?" ir kt.

Stanevičius pasirūpino, kad būtų išleistos ir jo rinkinio dainų melodijos. Jas užrašė F. Ivana-vičius. Knygelė buvo išspausdinta Jurgio Plio-terio lėšomis Rygoje 1833 m.; Stanevičiaus prakalba rašyta Vilniuje jau 1829. XI. 24 d., o cenzūros leidimas duotas 1829. XII. 5 d.

Pasireiškė Stanevičius ir savo originaline poezija. 1829 m. Vilniuje buvo išspausdintos "Sze-szes pasakas Symona Staneviczes Žemaycze Ir antra szeszes Kryžžia Donalayczia Lituwynynka Prusa". Knygelės prakalbą, kuri "raszita Wylk-mergiej' M. 1828 Mienesiej Byrzela dinoj 27", pasirašo "J. J. W. Lituwys Nu Szwentos upes kraszta". Betgi dėl to leidėjo kyla rimtų abejonių. Nors jis pats ir vadina save ukmergiečiu, atseit aukštaičiu, arba pagal ano meto terminologiją — lietuviu, bet prakalboje kreipiasi tik į žemaičius: "Šitai, mieli žemaičiai (rašo: žemaitei), jums pasakas į rankas duodame. . ." Be to, nuolat tik ir mini žemaičių žemę, žemaitišką kalbą   garbingus   žemaičių   raštininkus;   tvirtina "kaipo dar nebuvusys Žemaičiuose", o pats rašo tikrai žemaitiškai.   Tad, nors jis ir sako, kad negalėjęs "iš niekur dasižinoti", ar Stanevičius "daugiau tur surašytų pasakų? ar ir dabarčio vis rašo", bet toji knygelė, kaip atrodo, nebus buvus išspausdinta be Stanevičiaus žinios, kuris tada tebegyveno Vilniuje ir 1829 m. spausdino kitas savo knygeles. Kyla netgi įtarimas, ar nebus pats Stanevičius prisidengęs anuo slapyvardžiu, juoba kad ir prakalba rašyta ta pačia Raseinių tarme (dyna, gysmė, visyms. . .), kaip ir kiti Stanevičiaus raštai. Be to, randame čia ir būdingą Stanevičiaus knygelių žymę — tikslią datą po prakalba.

Knygelėje yra šešios Stanevičiaus pasakėčios: Lapė ir juodvarnis, Lapė ir žąsys, Žmogus ir levas, Aitorai (aitvarai), Arklys ir meška, Erelis, karalius paukščių ir gudrybė karaliuko. Savo dailia kalba Stanevičiaus pasakėčios toli viršija ne tik tokio Klemento, bet ir paties Poškos ir kitų ano meto mūsų poetų eilėraščius. Kaip tobuli savo  žanro  pavyzdžiai,  Stanevičiaus  pasakėčios (ypač Aitorai ir Arklys ir meška) tebededamos į lietuvių literatūros chrestomatijas. Tiesa, dabar pasakėčia jau lyg ir anachronizmu dvelkiąs žanras. Betgi klasicizmo laiku ji buvo populiari. Ją itin iškėlė prancūzas La Fontaine. Jis išplėtė lakoniškąją Ezopo ir Fedro pasakėčią, plačiau charakterizuodamas veikiančiuosius žvėris, įvesdamas papildomų veiksmo smulkmenų, duodamas vieną kitą gamtos bruožą, netgi paspalvindamas asmeninėmis refleksijomis ir nuotaikomis. Visa tai skyrė jį nuo Ezopo pasakėčių bekraujo didak-tizmo. La Fontaine pasakėčios tai lyg mažos dra-melės, tuo tarpu kai Ezopo pasakėčios tai, anot vieno prancūzų literatūros istoriko, nelyginant geometrinis kurios nors moralinės tiesos įrodymas.   Puikių lakoniškojo tipo pasakėčių davė XVIII a. lenkų rašytojas vysk. J. Krasickis, kurio veikalus jau mokykloje turėjo Stanevičius gerai pažinti. La Fontaine keliu ėjo rusų pasakėčios meisteris J. Krylovas. Stanevičiaus pasakėčios taip pat lafonteninio tipo. Panašiai kaip La Fontaine, jis įvairina eilėdarą (pvz., Aitoruo-se), moka gyvai suregzti dialogą, duoti trumpų, bet ryškių charakteristikos bruožų, nupiešti gražų, panoraminio pobūdžio gamtos vaizdą:
Kur Nevėža nuo amžių pro Raudoną-Dvara,
Čystą vandenį savo ing Nemoną varo,
Tenai, kad vasarvidžiu saulele tekėjo,
Juokės kalnai ir vilnys kaip auksas žibėjo.
.  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .
Štai jau tek skaisti saulė ir lankos jau švinta,
Ir rasa nuo žolynų, kaip sidabras, krinta ...

Tikrai tenka apgailestauti, kad tik septynis šioje knygelėje išspausdintus Stanevičiaus eilėraščius težinome. Nereiktų betgi abejoti, kad tokio aiškaus talento poetas ir daugiau bus rašęs poezijos. Aliuziją į tai randame ir pačioje knygelės prakalboje: ". . . kaipo dar jaunas ... ir dau-giaus galės išdūmoti ir surašyti."
Šalia minėtųjų 6 pasakėčių yra išspausdinta dar ir žinomoji "Šlovė žemaičių", kurią žemiau pacituojame originalo rašyba:

SZLOWY ŽEMAYCZIU
(Aukszta dayna)

Macziau VVyjlnlu szauna miestą,
  Sena mokslu giwenyma,
Nu Zemaycziu be apiesta
  Yr ju tykra sutaryma.

Szlowy wysus suiudyna
  Giara tiewiszkey darity,
Yr ką amžey pagadyna
  Czlesas ira sutaysity.

Daugel metu swiet's rokawa
  Musu žemy kayp pražuwa,
Kayp užmyrsza kalba sawa
  Yr užmyrsza kumy buwa.

Tarp Zemaycziu wys atgyja,
  Garbie tiewu yr ližuwys,
Meyly tarp ju yszsylija,
 Prasydžiuga yr Lituwys

Sweyk's Ryngaude musu tiewe!
   Sweyk's Mendauge karalunay!
Garbe jusu skelbdynk Diewe,
  Kury lyjnksmyn' mumys nunay.

Sweyk's buk senas Gedymynaa!
  Sweyk's Algyrde galyngiausys!
Sweyk's Keystutay mynietynas
  Ysz Žemaycziu ką stypriausya!

Buwot ligsziol užmyrszyme
  Dėl dauguma neprltelu,
Sztay Žemaycziu surynkyme
  Szlowy jusu prysykiely.

Prasydžiuga Lietu-szalys
  Yr (? ysz) giaruma sunu sawa,
Nesang greytay ysz nawalys
  Pražuwyma yszwadawa.

Szwisy šauly užtekieje,
  Lietu nuszwyta paszaley,
Rankas ant akiu uždieję,
  Yszsyskaydy nepriteley   .

Szymtabalsys garsas lieky
  Yjlgus sparnus plasnodamas,
Ne palaudam's szauky, rieky,
   Po pasauly skrajodamas:

Weyzdiek swiete nusymynes!
  Kas ten' sziauriej' atsytyka,
Lituwos senas gymynes
  Pražuwyme sweykas lyka.
(M. 1823. d. 3 Rugpjuczia)

2. Mačiau Vilnių, šauną miestą . ..
Stačiu pilies kalno šlaitu, praskleisdami sužėlusius krūmus, lipo aukštyn du vaikinai, vienas 24, kitas 13 metų. Tai buvo du žemaičiai: studentas Simanas Stanevičius ir gimnazistas gra-fiukas Jurgis Plioteris. Įkopė viršūnėn ir, atgavę kvapą, smalsiai apžiūrinėjo senos pilies griuvėsius, kurie saulės nušviesti, ryškiai raudonavo žalioje lapijoje.

— Štai, Jurgi, — tarė iš lėto Stanevičius, — kur Gediminas sapnavo savo nuostabųjį sapną apie geležinį vilką. Štai pilis, kurią su baime ar pagarba minėjo ir piktasis Marienburgo kryžiuotis ir klastingasis Maskvos rusas, ir žiaurusis Krymo totorius. Viskas jau praėjo. Nebėra galingųjų kunigaikščių, svetima jėga pavergė tėvynę. Betgi tie brangūs mums griuvėsiai primena mūsų krašto senovės garbę ir galybę. Paklausyk, kaip rašo Simanas Daukantas, iš kurio "Darbų senovės lietuvių ir žemaičių" pasižymėjau sau nevieną gražią vietą, — ir išsitraukęs iš kišenės užrašų sąsiuviniuką, Stanevičius ėmė pusiau deklamuodamas skaityti: "Bet nei tokios, sakau, rūstos dienos neišdildė dar jų širdy praėjusių laimingų laikų: kaipogi tankiai šiandien dar lietuvis ir žemaitis, kruviną prakaitą nuo kaktos nubraukęs, tar, veizėdamas gailinga akia į iras šalip stovinčios savo pilies: "Šitai, ženklai liuosybės mano bočių prabočių!"

O štai dar paklausyk kelių posmų iš "Dūmojimo ant senos pilies Vilniuje", kurį iš Vilniaus aklojo poeto Pranciškaus Šahino išsivertė ponas Dionizas Paškevičius, kurį dažniausiai Poška vadiname:

Ir tu nelaimę junti, — griaun iš visų šonų —
Sena pilie, gintuve, namai Jagelionų!
Namai meilūs, kuriuos aš mačiau tikrai gerai.
Prapuolė. Jau suvisu tobulybės nėra.

Tu mums visad minėjai kiekvieną valandą,
Kaip tąkart kalavijas kirto scitų sprandą,
Kaipo drąsius kryžiokus anie pergalėjo,
Kaip Pruts, Tyra, Dunojus jų saitus dėvėjo.

čion ragavo pakajaus, sugrįžus iš karios,
Didi vyrai, kareiviai, kurie buvo už marios,
čion žemaitis, lietuvis draugystėj buvojo,
Drauge giesmes pergalės garsingai giedojo.

Praeitis žūva. Betgi ir dabartyje yra kuo pasididžiuoti. Kad ir ta didinga katedra, kuri štai po mūsų kojomis baltuoja. Kadaise, sako, čia yra buvusi pagonų maldykla garsiame Šventaragio slėnyje. Dabartinė katedra buvo 1801 m. pašventinta. Tą įvykį Šahinas paminėjo gražiu eilėraščiu, kurį vėl išsivertė lietuviškai ponas Poška, o taip pat ir ponas teisėjas Antanas Klementas, kuris neseniai pasimirė. Abu vertimu turiu nusirašęs savo knygelėje. Štai Klemento vertimo pradžia:
Ten, kur Olgerds ir Keistuts Perkūną garbino,
Kur afieravotojas sens ugnį degino
Ir kruvina afiera kur baidė moteris,
Regėjau garbę Dievo, kalbėdams poterius.

O štai du paskutiniai Poškos vertimo posmai:

Tu, šviesus keliautojau, jei toj vietoj būsi
Ir prieš tą bažnyčią kada atsistosi,
Per išminti sakysi: Lietuvai nėr gėdos
Savo ženklą statyti prie grekų pelėdos.

Nušlovys tikrai tą mokyti vyrai,
Kas ant pietų pražuvo, ta ant šiaurės yra,
Ryms, Efezs, Praksitelis, Rafols ir Bemini
Teisiai sakys, jog Vilniuj stebuklai amžini.

—    Ir tikrai, argi mūsų katedra savo grožiu neprilygsta graikų ar romėnų garsiųjų maldyklų! O statė juk ją ne kokie įgudę pietų kraštų meistrai, o mūsų žmogus Laurynas Stuoka Gucevičius. Girdėjau netgi, kad jis kilęs iš paprastų baudžiauninkų.

—    Pasidairykime ir plačiau. Štai ten, kur iš stogų jūros kaip didžiulė stora velykinė žvakė stiebiasi Šv. Jono varpinė, yra Lietuvos smegenys — universitetas. Lukterk, greit ir tu galėsi ten semtis mokslo. Va, ten toliau į kairę Šv. Kazimiero bažnyčia ant savo galingo kupolo išdidžiai kelia Lietuvos kunigaikščių karūną. Dar kairiau, mūsų šventenybė — Aušros Vartai. Neišdrįso jų išgriauti rusas, ir jie tebesaugo mūsų šalį. O kiek gražių vartų buvo aukštame mūre, kuris supo visą miestą. Iš Smuglevičiaus piešinio matome, kaip įspūdingai atrodė Subačiaus vartai. Visa tai išgriovė rusas, kai tik pavergė Lietuvą. Nenori jis nieko palikti, kas primintų mums laisvės ir garbės dienas. Žiūrėk dar kairiau. Ten balti ir tokie grakščiai lieknučiai mi-sijonierių bažnyčios bokštai, įsirėmę baltan de-besėlin, prilaiko jį, beplūduriuojantį mėlynėje ties Rasų kapinėmis. Meskim žvilgsnį artyn. Antai, kaip kraujo dėmė tarp žalių medžių, rau-

J. SMUGLEVIČIUS  SUBAČIAUS VARTAI VILNIUJE

dona Šv. Onos bažnytėlė. Kaip įmantriai išraitytos šiaipjau neklusnios dailininko rankai plytos! Tai lyg puošnus medžio raižinys! Vilniečiai pasakoja, kad Napoleonas buvęs sužavėtas ja ir gailėjęsis, kad negalįs kaip dailaus žaisliuko nusinešti ant delno Paryžiun. Na, kaip tau visa tai patinka, Jurgi?
—    Nepaprastai! Kai dar vaikštinėjau kaimiškomis Kražių ar Švėkšnos gatvelėmis, net ir sapnuote nesapnavau, kad tokio gražaus miesto esama!
—    Matai, koks šaunąs mūsų Vilnius!

3. . . . seną mokslų gyvenimą

Nepriklausomybės netekus, kultūrinis darbas liko svarbiausia, dažnai bemaž vienintelė viešojo veikimo sritis. Tai tapo tiesiog patrijotine pareiga. Antai Vilniaus universiteto rektorius prof. J. Sniadeckis 1809. IX. 15 d. viešame universiteto posėdyje kalbėjo: "Tautos nykdamos ir žūdamos, paliktais išminties, švietimo ir talentų paminklais darosi nemirtingos. Žuvo Graikija nuo laimės įsiutintos ir plėšrios Romos smūgio, betgi dėl nepaprastų sąmojo, išminties ir talento vaisių nenustoja gyvavusi žmonių atminime kaip nuostabos dalykas ir kaip sekimo pavyzdys visiems amžiams ir tautoms." Tą pačią mintį turėjo ir universiteto studentas S. Daukantas, kai rašė: "Taigi, kad mokslas ir gudrybė giminės yra amžina ir visų didžiausia garbė, dėl ko gi lietuviai ir žemaičiai negal stengti, idant dasiektų tą laiptą šviesybės, ant kurio išsikėlė kitos giminės".

Lietuvos kultūrinio veikimo centras buvo Vilniaus universitetas. Jis buvo didysis Vakarų kultūros laidininkas ir stiprusis ryšys su Vakarais. Anot žinomojo Vilniaus universiteto istorijos tyrinėtojo L. Janowskio, „nebuvo Europoje minties ar srovės, kuri stipriau ar silpniau nebūtų atsiliepusi Vilniuje." Daug garsių profesorių puošė Vilniaus mokslo šventovę. Pačių lenkų istorikų teigimu, Vilnius savo kultūriniu lygmeniu tuo laiku viršijęs tiek Varšuvą, tiek net Krokuvą. Vilniaus universitetas pranešė visos Rusijos universitetus, ir jo garsas sklido. Rusų poetas Pole-žaevas (1826 m.) gretino Vilnių su Goettingenu ir Oksfordu.  Universiteto žinioje buvo visos krašto mokyklos, iš kurių jaunimas plaukė Vilniun. Ilgainiui Vilniaus universiteto auklėtiniai užėmė vadovaujamas Lietuvos kultūrinio gyvenimo pozicijas.

Vilniaus universiteto kultūrinėje atmosferoje stiprėjo Lietuvos mokslas, išaugo Vilniaus laikraštija, brendo įvairios draugijos (pvz., garšieji filomatai-filaretai); netgi švelnėjo pažiūros į visuomeninius santykius. Žinomasis Lietuvos teisės istorikas ir žymus ano meto švietimo veikėjas T. Čackis rašė: "Tėvai ėmė prisiklausyti tų mokslų, kurie buvo teikiami jų sūnums, pradėjo derinti savo nuomones su vaikų reikalavimais ir pagaliau ėmė gerbti tas knygas ir nuostatus, kuriems tik panieką buvo reiškę. Sumažėjo žiaurus ponų elgesys su valstiečiais. Viešoji nuomonė baudė pagarbos sumažinimu tą, kurio dar nedrįso paliesti teisė."
Galima sakyti, Vilniaus universitetas uždėjo ryškų antspaudą visam Lietuvos gyvenimui. Ne be reikalo vėlesnieji mūsų istorikai anuos laikus pavadino Vilniaus universiteto gadyne.

Didžiuojamasi savųjų universitetų senumu, nes tai ryškusis senos kultūros ženklas. Vilniaus universitetas taip pat nebuvo jaunas, nes nenutrūkstamai tęsė XVI amžiaus antroje pusėje įsteigtos Vilniaus akademijos tradicijas. Vilniaus akademija, tampriai suaugusi su visa Lietuva, drauge išgyveno šviesias ir tamsias jos likimo dienas ir darė Vilnių dar brangesnį Lietuvai. "Lietuwiu wysu džiawkes tu Motina Wylna", — gražiai pareikštas tas lietuvių jausmas Vilniui viename 1729 m. Vilniaus jėzuitų panegirike.

Beklausydamas paskaitų senuose Vilniaus universiteto rūmuose, kur kadaise dėstė žinomasis Lietuvos istorikas Albertas Vijūkas Kojelavičius, kur poetikos mokė garsusis ir net naujuoju Horacijum vadintas Motiejus Sarbievijus, kur profesoriavo gretimosios Šv. Jono bažnyčios lietuvių pamokslininkas ir mūsų senosios raštijos pažiba Konstantinas Sirvydas, — pagarbiai juto jaunasis Stanevičius, kad jis atvyko į "seną mokslų gyvenimą".

4. . . . nuo žemaičių beapsėstą.

Atvykęs Vilniun, Stanevičius galėjo su pasitenkinimu pastebėti, kad čia gyveno nemaža žemaičių, kurių būta ir pasižymėjusių vietos visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime. Rado jų ir universitete, pvz., univ. adjunktą ir bibliotekininką Kazimierą Kantrimą, žinomąjį Vilniaus visuomenininką, kuris rūpinosi lietuvių kalbos katedros steigimu universitete. Ne per seniai (1820 m.) buvo miręs matematikos profesorius žemaitis Zacharijas Nemčevskis, kuris buvo domėjęsis lietuvių kalba ir teikęs apie ją žinių geografui Konradui Malte-Brunui, išsispausdinusiam Nemčevskio pastabas savo knygoje "Tableau de la Pologne" (1807 m.). Žemaitis buvo taip pat ir populiarus Vilniaus gydytojas Juozas Šimke-vičius, Vilniaus masonų ir jų savotiškosios atskalos "šubravcų" veikėjas. Nemaža žemaičių buvo ir kunigų tarpe. Seminarijoje dėstė Jonas Krizostomas Gintila; katedros mūrus savo fenomenaliu (kaip rašo šaltiniai) bosu skardeno žemaitiškų kantičkų leidėjas kun. Vincentas Val-mikas, Šaukėnų valsčiaus Kryklių kaimo baudžiauninko sūnus, nors pats jis kildinos save iš senos kryžiuočių giminės ir įmantriai vadinosi Vincentu Martinijonu iš Valmusų, Valmikų arba Vilmikų.

Žemaitis V. Gadonas savo lenkiškai rašytoje žemaičių kunigaikštystės statistikoje (1839 m. išsp.) rašė: "Prieš išleidžiant įstatymus, uždarančius aukštesniąsias mokyklas valstiečiui, žemaičių kaimiečiai galėjo apskričių mokyklose ir gimnazijose, o taip pat ir universitete gauti naudingų žinių: ir matėme iš žemaičių liaudies išėjusią gausią Vilniaus ir Livonijos diecezijų kunigiją, puikius gydytojus ir įvairių mokyklų mokytojus, taip pat ir mokslo žmones, kurie net tapo universiteto garbe; ir taip matėme matematiką dėstantį kun. Norvaišą, Jonui Sniadec-kiui padedantį Zachariją Nemčevskį, girdėjome kun. kanauninką Skidelį ir dabartinį Vilniaus vysk. Andrių Klangevičių, garbingai dėsčiusius teologijos kursus; stebėjomės artistišku Smuglevičiaus teptuku, garbinome Hanuševičių".

Nemaža žemaičių buvo ir studentų tarpe. Antai 1822/23 mokslo metais (taigi pirmaisiais Stanevičiaus metais Vilniuje) studentų sąraše sužymėti 826 asmenys, jų tarpe 58 atvykę iš Žemaičių. Prie pastarųjų dar reiktų pridėti bent 20 studentų klierikų, kurie, kaip sąraše nurodoma, elementarinį mokslą buvo išėję Žemaičiuose. Taigi nemažiau kaip 78 studentai, arba 9% viso akademinio jaunimo susirinko Vilniun iš Žemaičių. Buvo žemaičių ir Vilniaus gimnazijoje, kaip rodo Plioteriukų pavyzdys.

Sutikdamas daug žemaičių Vilniuje, Stanevičius ir galėjo su tam tikru pasididžiavimu rašyti apie Vilnių kaip "žemaičių beapsėstą". 5. . . .ir jų tikrą sutarimą "Vienybėje Lietuvininkų" 1892 m. Nr. 37 Žaltys (tai aušrininko M. Davainio Silvestraičio slapyvardis) rašė: "Girdėjau pasakojančius, kad Daukanto laike tarpe Vilniaus universiteto studentų pirm 1831 m. buvo lietuviškoji draugystė. Rašė jie lietuviškai noveles, eiles, darė susirinkimus." Deja, tikrų žinių apie tokios vilniškių studentų draugijos buvimą neturime. Nėra likusių nei įstatų, nei susirinkimų protokolų, nei net užsiminimų apie ją jos eventualių narių ar bent amžininkų raštuose ir korespondencijoje. Bent ligi šiol mūsų raštijos istorikai to nežino. Nebent tiek, kad vienas anų laikų atsiminimų autorius rašė, jog atskirų provincijų studentai jautę tam tikrą skirtingumą; pvz., žemaičiai gyvenę ir noriai rinkęsi skyrium (plg. M. Biržiška, Iš mūsu kult. ir liter. ist. I, 1931, p. 217).

Vis dėlto, labai galimas dalykas, kad toji Davainio Silvestraičio žinutė nebus visai be pagrindo buvus. Štai kaip svarsto šitą klausimą prof. V. Biržiška: "1822 metais prasidėjo naujoji lietuvių knygos era, davusi jai plėstis visai nauja kryptimi. Kad ir stingame tuo klausimu dokumentinių įrodymų, vis dėlto, iš išorinių ryšių, pa-likomų tarp įvairių vėlesnių lietuvių rašytojų, įsigilinus į vėliau pasirodžiusių knygų turinį, turime konstatuoti, kad apie tuos metus Vilniuje Vilniaus universiteto lietuvių klausytojų ir jiems artimų žmonių tarpe susidarė tam tikra literatūrine grupė, kuri įtakoje bendrai tuo laiku Vilniaus universitete vyravusios dvasios pasiryžo eiti į liaudį su knyga, ir tai ne tik tokia, kokios pati liaudis reikalavo, bet ir tokia, kokia buvo reikalinga tai liaudžiai šviesti ir kultūrinti, ir kurios ji visai dar nežinojo. Pasiryžta aprūpinti lietuviškais vadovėliais tiek parapinės, tiek aukštesnės mokyklos, o be to, duoti lietuvių tautai tokias knygas, kokias turi kitos tautos. O tai buvo svietiškos knygos. Bet nepamiršta ir tikybinių" (Lietuvių knygos augimo etapai, 1930 p. 23—24).

Bibliografiniai ir kiti duomenys traukia tyrinėtojo dėmesį ypač į 1822—1824 metus. 1822 m. data atžymėta Daukanto "Darbų senovės lietuvių ir žemaičių"  pratarmė. Jau minėtasis K. Kantrimas 1822 m. savo rašte Vilniaus mokslo apygardos   globėjui   plačiai   įrodinėjo   reikalą steigti Vilniaus universitete lietuvių kalbos katedrą, siūlydamas lektoriumi žemaičių kalbininką Leoną Uvainį. Tais pačiais 1822 m. jau turėjo būti rengiama neviena lietuviška knygutė, kurių 1823 m. jau daugokai pasirodė, ypač jei lyginsime su ankstybesniais metais. Štai S. Stanevičius tais metais išsp. Daukšos postilės ištraukas, Lhomondo šv. istoriją ir knygelę apie valgio darymą iš kerpių. Stanevičiaus draugas Kajetonas Nezabitauskis (Zabitis) 1823 m. išleido savo brolio kun. Kiprijono vardu knygelę apie bites su prancūziška prakalba, skirta kancleriui grafui Rumiancevui ir keliančia pastarojo nuopelnus lietuvių kalbai: "Šis darbelis turi reikšti mano giliausią Jums pagarbą ir be galo didelį dėkingumą; yra tat išreiškimas jausmų visų Žemaičių gyventojų už Jūsų maloningą rūpinimąsi gelbėjimu nuo prapulties ir platinimą šitos senoviškos kalbos".   Rumiancevo  pavestas,  Nezabitauskis 1823 m. Vilniuje pradėjo rašyti lietuvių kalbos žodyną (zaczęty w Wilnie w r. 1823cim z po-lecenia   kanclerza  Panstwa   Hr.   Romanzoff). Laiške (1842 m.) lenkų literatūros istorikui M. Wiszniewskiui Nezabitauskis rašė, kad 1823/24m. važinėjęs po Žemaičius ir Lietuvą tarmių tyrinėti. Gal tai buvo tam tikras 1822 m. Kantrimo rašto kuratoriui dėl lietuvių kalbos katedros steigimo atgarsis, nes Nezabitauskis sakosi važinėjęs universiteto lėšomis. Pranešdamas ir platesnei visuomenei apie Žemaičių krašto įdomybes, Nezabitauskis 1823 m. laikraštyje "Dziennik Wi-lenski" aprašė Poškos Baublio senienų rinkinius. Ten pat išspausdino savo straipsnį apie Žemaičių milžinkapius prof. Jonas Loboika, drauge su Nezabitauskiu važinėjęs po Žemaičius ir aplankęs Pošką. Loboika domėjosi lituanistika ir, kaip rašė 1824 m. Rumiancovui, ragino Stanevičių su Nezabitauskiu rinkti lietuviškas dainas ir naujuosius žemaičių eilėraščius.

1823 m. buvo išsp. populiarios Jono Chodz-kos didaktinės apysakaitės vertimas: "Jonas iš Svisločės, kromininkas vendravojęs". Nors vertėju pasirašo Šeduvos klebonas Juozas Rupeika, bet kad jis biitų pats vertęs, tenka labai abejoti, ypač prisimenant, kaip neigiamai kun. T. Dobše-vičius ir pats Valančius charakterizavo Rupeikos išsilavinimą Greičiausiai knygelė tebus išėjusi jo lėšomis ("kaštu ir storone"), o ją bus išvertęs kuris nors vilniškis studentas, juoba kad ta knygelė buvo universiteto rekomenduojama parapinėms mokykloms, o studentai filomatai dar 1821 m. buvo nutarę nupirkti 100 tos lenkiškos knygelės egzempliorių ir padalyti žmonėms. Galimas dalykas, kad "Joną iš Svisločės" bus vertęs S. Stanevičius (jis, rodos, buvo Rupeikos giminaitis, kurio motina buvo Stanevičiūtė), o vertėju pažymėjęs lėšas davusį Rupeiką, panašiai kaip jo draugas Kaj. Nezabitauskis knygelę apie bites priskyrė savo broliui kunigui, norėdamas atsidėkoti, kaip rašė minėtame laiške Wisz-niewskiui, už materialinę paramą studentaujant.

1823    m. dar buvo išsp. šios religinės knygelės:
kun. Kazimiero Vizgirdos "Biblija dėl vaikų" (labai gražia kalba), kun. V. Valmiko "Žemaitiškos kantičkos" ir Svėdasų klebono M. Smolskio "Uvogos apie išganymą dūšios"; pastaroji knygelė vargu ar turėjo artimesnių ryšių su minimuoju lietuvių raštijos sąjūdžiu.

1824    m. Daukantas išvertė Fedro pasakas (išsp. tik 1846 m.), Stanevičius parašė politinę pasakėčią "Arklį ir mešką" (išsp. 1829 m. drauge su kitomis pasakėčiomis), kun. Jurgis Tolovinskis katekizmą (nebuvo išsp.), kun. K. Vizgirda "Gyvatą Išganytoj aus" (neišsp.), Kaj. Nezabitauskis išsp. pirmą iliustruotą lietuvių elementorių "Naują mokslą skaitymo dėl mažų vaikų Žemaičių ir Lietuvos, su 51 paveikslais". Elementoriaus 5 egzempliorius prof. Loboika nusiuntė Rumiancevui. Per 10 mėnesių buvę išpirkta 3000 egz. Nezabitauskis už jį gavęs iš valdžios pagyrimą ir brangų žiedą dovanų. Ketino jis dar rašyti knygelę apie sodus ("Broliai žemaičiai, prižadu su padėjimu Viešpaties Dievo parašyti apie daržus vaisinius (arba sodnus)", cit. iš elementoriaus), bet, matyti, nebeparašė.

Prie elementoriaus pridėjo lietuvių bibliografijlę, kurią tais pat metais papildęs išspausdino "Dziennik Wilenski" laikraštyje. Savo bibliografijėlėje Nezabitauskis pranešė, kad kun. Valmikas (Vilmikas) ketinąs išsp. kun. Drazdausko (t. y. Strazdo) ir kun. Rapolo Aleknavičiaus dainas. Dėl Strazdo dainų išleidimo kun. Valmikas ilgai kirtosi su Vilniaus cenzūros komitetu, kol pagaliau buvo, šalia kitų priežasčių, dar ir dėl to išvarytas iš Vilniaus. Nepavyko jam išspausdinti ir arčiau mums nežinomo kun. A. Butkevičiaus lietuvių kalbos gramatikos, kurią minėjo savo bibliografijoje Nezabitauskis, kaip dar tebebuvusią "rankos rašte".
Matome, kad 1823 ir 1824 metai mūsų raštijoje buvo itin gyvi. 1825 m. nebepasirodė Vilniuje nė vienos naujos lietuviškos knygos. Tai labai ryškiai krinta į akis. Prof. V. Biržiška iš to norėtų daryti išvadą, "kad anas ratelis organizuotai veikė tik 1822—1823, o gal ir 1824 m.". Kurios gi buvo priežastys, kad toji draugija, jei tokia tikrai buvo, sustabdė ar bent pristabdė savo veikimą? Gal iš dalies dėl to, kad energingasis Kaj. Nezabitauskis, baigęs mokslus, 1825 m. išsikėlė į tolimą Varšuvą. O greičiausia pabijota rusų valdžios, kuri persekiojo studentų draugijas ir kaip tik 1824 m. rudenį paskelbė griežtą sprendimą filomatų-filaretų byloje, visą eilę tos draugijos narių (jų tarpe A. Mickevičių) nubausdama ištrėmimu iš tėvynės. Ir štai Stanevičius vos po kelių metų pertraukos išleidžia kelias naujas   knygeles (1829 m.).

Veikliausi minimo būrelio nariai buvo S. Stanevičius ir Kaj. Nezabitauskis. Rašė jau ir už juos vyresnis Daukantas, nors tik vėliau ėmė spausdinti savo gausias knygeles. Reikia skirti tam rateliui 1823 m. iš Kražių Vilniun atvažiavusį ir tuose pačiuose, kaip ir Stanevičius, Kur-kauskienės namuose Užupio gatvėje apsigyvenusį Praną Zatorskį, vėliau pasireiškusį lenkiška poezija iš Lietuvos istorijos ir dainų vertimais. Plioteriukai, nors dar jauni, galėjo jau žinoti apie būrelio užsimojimus ir darbus. Turėjo priklausyti tam būreliui ir nenuorama kun. V. Valmi-kas, kuris kovojo su lenkiškuoju Vilniaus cenzūros komitetu dėl lietuviškų leidinių. Anot prof. V. Biržiškos, prie to būrelio turėjęs neabejotinai priklausyti ir Juozas Volodzka, "matyt, Valmiko įvestas į Vilniaus cenzūros komitetą, kad palengvintų  praleidimą  per  cenzūrą  lietuviškų knygų"  (Lietuvių rašytojų kalendorius,  1946, p. 18). Iš ano laiko vilniškių studentų, kuriems nebuvo svetimi lituanistiniai dalykai, reikia dar suminėti  Simano  Stanevičiaus   bendrapavardį (gal ir giminaitį?) Emeriką Stanevičių, filaretų draugijos narį, kuris 1819—1822 m. "Tygodnik Wilenski" laikraštyje išspausdino 15 lietuviškų dainų ir, anot jo biografo, yra palikęs lietuviškų raštų. Tame pačiame laikraštyje 1819—1820 m. porą dainų paskelbė ir stud. Leonas Rogalskis, kuris ir Lietuvos istorija domėjosi. Stingant biografinių duomenų apie mūsų rašytojus, negalima tiksliau ir to ratelio apibūdinti. Atrodo, kad tuo laiku Vilniuje bus gyvenę ir su anuo būreliu turėję artimesnių ryšių 1823 metais "Bibliją dėl vaikų" išspausdinęs kun. K. Vizgirda, vėlesnės gramatikos autorius kun. Kalikstas Kasakaus-kis ir kt.

Pagaliau, kaip ten dėl tos draugijos bebūtų, viena aišku, kad atmosfera jai buvo visai pribrendusi, juoba kad organizuotumo dvasia studentų tarpe buvo filomatų-filaretų smarkiai išugdyta. Tam tikrą paraginimą mūsų studentai galėjo rasti ir kun. K. Bohušo veikale (1808), kuris aukštai kėlė lietuvių kalbos grožį ir vertę, todėl buvo, nežiūrint savo gausių klaidų, lietuvių patrijotų labai branginamas. Bohušas ten tarp kitko kėlė pageidavimą, kad Vilniaus universitetas įsteigtų tam tikrą draugiją, kuri rūpintųsi rinkti žodžius, patarles, padavimus, leistų knygeles liaudžiai ir kunigams, skelbiantiems Kristaus mokslą lietuviškose srityse, ir tuo būdu išgelbėtų lietuvių kalbą nuo žuvimo. Juk tai ir buvo ano studentų ratelio veiklos programa, būtent: noras duoti liaudžiai įvairių naudingų knygelių, noras iškelti lietuvių kalbą ir išsaugoti ją nuo žuvimo. Antai, K. Nezabitauskis savo elementoriaus, kuriame tarp kitko buvo ir keliasdešimt lietuviškų patarlių įdėta, prakalboje rašo: "Žinau, jog nebūsiu liuosas nuog papeikimo, ir gal nevienas iš skaitytojų baus mane už ką norint; bet vien-kartu tegul toks neužmirš bent tikro mano noro: užlaikymo nuo prapulties ir užmiršimo vardų ir pavardžių tame liežuvy teip daugel sutvėrimų, atsirandančių ant mūsų prigimtos žemės." Kas rūpėjo to ratelio nariams, dar ryškiau rodo šis "Jono iš Svisločės" vertėjo (tų žodžių nėra lenkiškame J. Chodzkos originale) noras, kad "kartais gal atsirastum tarp lietuvių ir žemaičių tokie meilininkai žmonystės, kurie dar keletą knygelių: vieną dėl maldos, antrą dėl giedojimo gražių dainų, trečią dėl trumpo pažinimo mūsų žemės istorijos . . . idant lietuvių ir žemaičių prasčiokėlių vaikus istorijos lietuvių žemaičių trum-pitėliai pamokytų", parengtų. Daukantas savo "Darbuose senovės lietuvių ir žemaičių" kaip tik ir vykdo aną pageidavimą: "... aš ne dėl mokytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau, kurios geb savo vaikams darbus jų bočių prabočių pasakoty".

Svarstant tos lietuvių literatūrinės draugijos buvimo klausimą, dar galima iškelti vieną įdomią smulkmeną, į kurią mano dėmesį atkreipė prof. V. Biržiška, būtent, kad po "Šlove žemaičių" padėta tiksli jos parašymo data, nors kitų savo eilėraščių nei Stanevičius nei kiti ano meto mūsų rašytojai taip nedatavo. Gal tai ir bus buvusi anos draugijėlės steigimo data? Kiekvienu atveju, "Šlovė žemaičių" yra tipingas programinis eilėraštis, iškeliąs patrijotinį mūsų literatų veikimo tikslą (ką amžiai pagadino, čėsas yra sutaisyti!) ir papunkčiui dėstąs pačią programą: susirūpinimą kalba, istorijos aukštinimą, tikėjimą šviesia ateitimi.

6. Daugel metų sviets rokavo ...

1878 m. būrelis lietuvių kalba besidominčių žmonių, kurių tarpe buvo tokie žinomi lituanistai, kaip profesoriai A. Bezzenbergeris ir G. Nes-selmannas, paskelbė atsišaukimą, raginantį susirūpinti moksliniu lietuvių kalbos tyrinėjimu, nes "lietuvių kalba, viena iš svarbiausių kalbų mokslui, greitai eina pražūtin. Vienu metu pasiduodama vokiečių, lenkų, rusų ir latvių (!) kalbų įtakai, ji jau ilgai nepagyvens. Drauge su ja žus ir savotiškumas tautos, kuri ilgą laiką viešpatavo Rytų Europoje; žus taip pat ir papročiai, padavimai, mitai, žus ir jos poezija . . .". Todėl esą svarbu bent mokslui išlaikyti tai, kas pagal natūralius gyvenimo raidos dėsnius turį išnykti. Tai ir buvo tais pat metais įsteigtos Lietuvių li-terarinės draugijos (Litauische Literarische Gesellschaft) tikslas.

Jei jau tokie lituanistikos autoritetai ir dargi pačiose "Aušros" išvakarėse buvo tvirtai įsitikinę, kad lietuvių tauta neišgelbstimai mirštanti, tai netenka ir stebėtis, kad XIX amž. pradžioje, kada lietuvių kalbos likimas buvo dar tamsesnis, "sviets rokavo, mūsų žemė kad pražuvo".

Atsiverskime, Stanevičiui ir kitiems ano meto mūsų rašytojams labai gerai žionmą Kristijono Milkės lietuvių kalbos žodyną (1800). Randame ten Jenischo, Heilsbergo ir garsiojo filosofo Kanto prakalbas, kuriose labai gražiai atsiliepiama apie lietuvių tautą ir jos kalbą, bet antra vertus, tie pagyrimai gaubiami, pasakytume, savotiškos nekrologinės nuotaikos. Tarytum jau stovima prie mirštančiojo, labai vertinamo ir apgailimo, lovos. Kantas rašo, kad lietuvių kalbą reiktų išlaikyti jau ir dėl to, kad nuo jos priklausąs ir taurus lietuvių charakteris. Panašiai rašė ir Heilsbergas. Kalbininkas Jenischas dėstė tas pačias mintis, kaip keliasdešimt metų vėliau Lietuvių literarinės draugijos steigėjai. Anot Jenischo, kalba esanti meniškiausias ir spalvingiausias žmogaus dvasios paveikslas; su išmirštančia kalba nebegrąžinamai žūvąs tautos portretas; mokslo draugijų uždavinys turįs būti rūpintis tuo, kad nė viena tokių mirštančių kalbų neišnyktų, nepalikus surinktų rašto paminklų, padavimų, dainų ar bent pilno žodyno. Tokį pat raginimą kelia ir L. Rėzos filol. kritinių pastabų apie lietuvių Bibliją recenzentas (Goettingsche Gelehrte Anzeige, 1816), nes nebetoli esąs laikas, kada lietuvių kalba jau būsianti mirusiųjų tarpe. Tą savotišką gedulo nuotaiką (tiesa, jau kiek vėliau, 1830 m.) poetiškai išreiškė žinomas kalbininkas P. Bohlenas. Prisimindamas melancholiškas lietuvių dainas, jis pastebi, kad tame liūdesyje, su kuriuo lietuvaitė ima nuotakos vainiką ir gailisi jaunųjų dienelių, galima esą įžiūrėti tam tikro panašumo su pačios tautos, vis labiau artėjančios prie pražūties, likimu.

Net Bohušas, taip aukštinęs lietuvių kalbą ir tvirtinęs, kad ji turėjusi jau gilioje senovėje turtingą originalinę ir verstinę literatūrą, — ir jis manė, kad lietuvių kalba jau žūvanti. J. Lelevelis, būsimasis Vilniaus univ. profesorius, šiaip jau griežtai kritikavęs Bohušo veikalą, gyrė Bo-hušą už parodymą grožio kalbos, jau krypstan-čios visiškon pražūtin. Bohušo nekrologo rašytojas J. Kosakovskis nurodo, kad Bohušo veikalas esąs labai reikalingas, nes lietuvių kalba vis mažiau vartojama ir todėl dabar surinktos jos nuotrupos būsiančios taip pat minimos, kaip ir prūsų kalbos liekanos. T. Čackis savo laiške (1811 m.) Poškai rašė, kad lietuvių kalba priklausanti prie tokių kalbų, kurias dar užlaiko jau gęstančios tautos. Poška savo eiliuotame laiške Čackiui gyrė jį, kad "turėdams malonę tėvišką, pradžios lietuvių kalbos prapuolusios ieškai".

Trumpai tariant, tada buvo labai paplitusi mintis, kurią galima būtų formuluoti Ad. Mickevičiaus "Konrado Valenrodo" prakalbos žodžiais: "Lietuva jau visa yra praeityje".

7. Tarp žemaičių vis atgijo . . .

Lenkų vienuolis K. Baginskis, apie 1780 metus keliavęs per Žemaičius, rašė, kad smulkusis vietos bajoras, vos savo bajoriškuoju kardu te-siskiriąs nuo paprasto valstiečio, labai mylįs savąją kalbą, "labai nemėgsta, kai kas jos nemoka", o lenkiškai šiaip taip pakrevezojąs tik gerokai degtinės išgėręs. Žemaičiuose taigi iš seno buvo susidaręs paprotys, kurį dar ir aušrininkas M. Davainis Silvestraitis savo vaikystės lenkiškuose atsiminimuose užrašė: "Kai norėta prabilti širdžiai, kalbėta lietuviškai; kai norėta užimponuoti, kalbėta lenkiškai."

Kad Žemaičių bajorija XVIII ir XIX amžių sąvartoje dar anaiptol nebuvo sulenkėjusi, paliudija ir Maurikis Karpis, vad. Ketverių metų seimo Žemaičių atstovas. Savo knygelėje apie seimelius (1791 m.) užsimindamas, kad vos dalis Žemaičių bajorijos temokanti skaityti ir rašyti, jis priduria: "... betgi ir iš tos žymi dalis tiktai gimtąja žemaičių kalba spausdintą raštą paviršutiniškai paskaito."

Ir štai tas natūralus konservatyvios Žemaičių bajorijos, atsilikusios nuo poniškos kultūros, prisirišimas prie savo gimtosios kalbos, apie kurį liudijo vienuolis Baginskis, XIX amžiaus pradžioje ėmė virsti jau sąmoninga ir skelbiama lietuvių kalbos meile. ". . . kas yra linksmesniai žmogui, jei ne kalba, kurią išmokęs nuo tėvų, motinų, namie augdamas, apreiškei paskui geidimą ar linkėjimą bendrui arba savo mėgiama j ai? Kas yra meilingesnio žmogui vargdieniui, noris irose tėvonies savo ilsančiam (ilsantem), jei ne minavoti tas nelaimes, galžudes ir vargus praėjusius ta pačia kalba, kuria jų bočiai, anas ken-tėdamys, guodės", — rašė Daukantas. Kaj. Nezabitauskis savo istorijos rankraštyje sielojasi, kad yra tokių, kurie vos tik paminėjus kelis žemaitiškus žodžius ar nuraustą ar nusijuokia, o kiti jaučią pasibiaurėjimą, nors nė vienas protingas žmogus čia negalėsiąs rasti nieko juokingo ar biauraus. Stanevičius perspausdino prie Daukšos postilės ištraukų ir jo garsiąją prakalbą, karštai raginančią neniekinti lietuvių kalbos, nes gimtoji kalba esanti tautos tvirtybės ir doros pagrindas. Taigi patrijotiškojo Žemaičių kanauninko XVI amž. pabaigoje pareikštos mintys apie lietuvių kalbą tampa XIX amž. pradžioje vėl aktualios. "Prigimto liežuvio nemokėti gėda", — skelbė Poška.

Centrinė to lietuviškojo sąjūdžio figūra Žemaičiuose buvo Dionizas Poška, anot Stanevičiaus, "garsingas per visus Žemaičius ir garbingas kaipogi mokytas vyras". Jis ne tik siunčiojo lietuviškus eilėraščius kitiems bajorams ir pats tokius gaudavo, bet susirašinėjo ir su žymiais mokslo žmonėmis, pvz., su kai kuriais Vilniaus univ. profesoriais, ir juos informavo apie lietuvių kalbą ir kraštą. Savo mokytumu garsėjo ir Poškos bičiulis bei kaimynas Leonas Uvai-nis, "raštorius gradiškojo Raseinių pavieto sūdo"; jis netgi buvo siūlomas lietuvių kalbos lektorium Vilniaus universitetui. Prof. Loboika rašė Rumiancevui: jei jam būtų įdomus lietuvių kalbos palyginimas su suomių, Uvainis tai galėtų gerai padaryti.

Nemaža moralinio svorio tam lietuviškajam sąjūdžiui Žemaičių bajorų akyse teikė savo aukšta visuomenine padėtimi Žemaičių vyskupas kunigaikštis Juozas Arnulfas Giedraitis, pats rasinėj ęs lietuviškai ir mielai gaudavęs iš kitų lietuviškos poezijos. A. Klementas, iš pradžių lenkiškai sveikinęs savo gerbiamąjį vyskupą, vėliau siuntinėjo lietuviškus savo eilėraščius, nes "kaip vyskupui Žemaičių, taip, prider mūsiškai atiduoti donį tikrą, bet ne jau lenkiškai". Panašiai ir kun. Antanas Savickis Giedraičiui siuntė savo eilėraščius "su pavinšavone vyskupo". Su Poška Giedraitis netgi lietuviškai korespondavęs, o tai buvo labai nuostabus ir neįprastas aniems laikams dalykas.

Be minėtųjų, dar ir daugiau galima nurodyti žemaičių, kuriems rūpėjo lietuvių kalba, raštija ar krašto istorijos dalykai. Tai — "Birutės" dainos autorius Silvestras Valiūnas, Vladimiras ir Mykolas Gadonai, J. Kobeckis, komiškosios poemos "Šveisk, boba, ridiką" (jos tik antraštę žinome) autorius kun. J. Varkolevičius, kun. J. Mogėnas, kun. Kiprijonas Nezabitauskis, pirmasis emigrantas mūsų poezijoje Šimkevičius, populiarusis pamokslininkas ir botanikas bei poetas kun. Jurgis Ambraziejus Pabrėža, dar visa eilė jau pirma suminėtų studentų ir. t. t. Apie daugelį iš jų, deja, stingame žinių: apie vienus turime vieną kitą biografinę žinelę, kitų turime kokią poezijos nuotrupą, apie trečius težinome tiek, kad jie yra rasinėje lietuviškai. Neabejotinai buvo ir tokių ano meto mūsų rašytojų, apie kuriuos mes dabar nieko nežinome. Viena tik aišku, kad tada nemaža buvo susidomėjusių lietuvių kalbos dalyku. Vilniškiai studentai žinojo tai ir todėl nesijautė vieniši savo rūpesčiuose apie lietuvių kalbą. Antai Kaj. Nezabitauskis šiaip apibūdina aną gadynę: "Taipogi tame palaimintame dėl mokslo laike atsirand daugel garbingų vyrų visose šalyse žemaičių, trokštančių šelpti prigimtą liežuvį ir išliuosuoti aną iš to užmiršimo ir paniekinimo, kuriame lig šioliai buvo." Panašiai rašė ir Stanevičius, perspausdindamas gramatiką, kurią jis radęs "tame laike, kuriame daugumas žemaičių, vieni iš meilės kalbos tėviškės, kiti iš noro viską žinoti, mokosi, skaito ir rašo lietuviškai".

8. . . . prasidžiugo ir lietuvis.

J. J. V. Lietuvio nuo Šventos upės krašto slapyvardžiu prisidengęs Stanevičiaus pasakėčių leidėjas knygelės prakalboje rašė: "Gale pasakų Sim. Stanevičios Žem. rasite taipogi aukštą dainą po antrašą: Šlovė žemaičių, nuo to paties raštininko rankos, kurią ir man lietuviui skaitant, saldu rodės ir teisingai, kaip ten parašyta yr', prasidžiugau". Šiais žodžiais (ar tik ne paties Stanevičiaus!) bus norėta pabrėžti tautinio jausmo bendrumas tarp Žemaičių ir Lietuvos, kurių bendrą politinę nedalią Stanevičius priminė "Arklio ir meškos" pasakėčioje:

Tėvai mūsų nuo amžių sandoroj gyveno, Drauge gimė ir augo, ir drauge paseno. Štai ir dabar vienokia mus laimė sutiko: Man lenciūgas ant kaklo, tau pančiai paliko. Nesusipratimams išvengti, turime iš karto priminti, kad čia Žemaičių kraštas buvo suprantamas kaip tam tikras jau iš seno susidaręs administracinis Lietuvos vienetas, kurio ribos anaiptol nesutapo su žemaičių tarmės sritimi ir ją viršijo. Rytinė Žemaičių riba ėjo ten, "kur Neveža pro Raudoną-Dvarą čystą vandenį savo ing Ne-moną varo", taigi Nevėžio upe, ir nebetoli nuo Nevėžio sukosi į šiaurės vakarus, ties Kalviais siekdama Kuršą. Rusai, vesdami naujas administracines ribas, priskyrė prie Upytės apskrities Šeduvą, Smilgius ir kai kuriuos kitus seniau Žemaičiams  priklausiusius  miestelius.   Žemaičių buvo trys apskritys, arba pavietai, kaip tada sakyta, būtent: Telšių, Šiaulių ir Raseinių. Žemaičių vyskupystė apėmė be tų 3 apskričių dar ir Upytės apskrities dalį iki Lėvens ir Mūšos, būtent: Šeduvos, Smilgių, Saločių, Linkuvos, Pašvitinio ir kt. parapijas (plg. V. Gadono "Sta-tystyka Xięstwa žmudzkiego" 1839 ir kun. St. Čerskio "Opis žmudzkiej diecezyi" 1830).

Tas tradicinis žemaičių krašto skirtingumas ir buvo pagrindas Žemaičių ir Lietuvos sąvokų dvilypumui, kurį nesykį aptinkame ano meto rašytojuose. Antai Daukantas savo pirmąjį Lietuvos istorijos veikalą pavadina "Darbais senųjų lietuvių ir žemaičių"; Valiūnas "Birutės" dainoje mini Kęstutį, "kursai Žemaičius valdė ir Lietuvą"; Poška prašo Bohušo ir Lelevelio: "Meldžiu, drauskit lietuvius . .., kurie save aukštesniai už žemaičius stato."

Kad ir anas dvilypumas anaiptol nereiškė tik tarminių skirtumų, vis dėlto visi svarbesnieji ano meto Žemaičių rašytojai buvo ir siauresne, tarmine prasme žemaičiai, pvz., Daukantas, Stanevičius, Poška, Valiūnas ir kt. Nežemaičiuose anuo metu tokio gyvo lietuviško sąjūdžio nematome. Tačiau ir ten buvo žmonių, kuriems rūpėjo lietuvių kalbos reikalas. Štai, pvz., ir didysis lietuvių kalbos aukštintojas kun. K. Bohušas, kurį taip gyrė savo eilėraštyje Poška, buvo ukmergietis, taigi iš to pat krašto, iš kur ir tikrasis ar tariamasis Stanevičius pasakėčių leidėjas. Rytų Lietuvoje tuo laiku garsėjo populiariausias mūsų senesniosios literatūros poetas Antanas Strazdas. Jis anaiptol nebuvo tik savotiškas vienišas reiškinys lietuvių raštijos gyvenime, o turėjo daugiau ar mažiau ryšių ir su bendruoju, Žemaičiuose stipriausiai besireiškiančiu lietuviškuoju sąjūdžiu; antai vienas neabejotinų to sąjūdžio dalyvių kun. V. Valmikas uoliai rūpinosi leisti jo dainas. Naujai rastoji medžiaga verčia netgi rimtai kelti klausimą, ar Strazdas nebus tik savo kilme buvęs Žemaitis.

Kad ir labai šykščiai teturime žinių, vis dėlto iš kai kurių likusių nuotrupų galime spręsti, kad ir Aukštaičiuose būta tada lietuvių poetų. St. Moravskis savo atsiminimuose mini Darsūniškio kleboną kun. Antaną Miedzogorskį (mirusį 1828 m.), kilusį, rodos, iš Ukmergės bajorų, kuris lotyniškai, lenkiškai ir lietuviškai rašinėjęs poeziją. Kai kurių kitų aukštaičių poetų, pvz., kun. Prano Savicko (a. 1778—1864) ir Ansgaro Rožėno (gim. apie 1790 m.), yra net išlikusių eilėraščių, nors ir kiek vėlesnės datos. Žodžiu tariant, galime sakyti, kad ne tik Žemaičiuose, bet ir "Lietuvoje" buvo anuo laiku žmonių, kurie džiaugėsi lietuvių kalbos atgijimu, panašiai kaip džiaugėsi išgirdęs lietuvių kalbą tremtinys filaretas K. Daškevičius, nors ir buvo kilęs net ne iš tikrosios Lietuvos, tik iš Lietuvos gudų krašto, iš tolimos Slanimo srities. 1824. II. 24 d. jis rašė iš Maskvos: "... kai išgirdau lietuviškai dainuojant, širdis sudrebėjo ir kvapo pritrūko krūtinėje ... Nors lietuviškai nesuprantu, bet širdis nujaučia, pažįsta, kas yra sava."
 
J. Bakis    Rūpintojėlis

9. Sveiks, Ringaude

Drauge su lietuvių kalbos gaivinimo sąjūdžiu ėjo jau žymiai platesnę Lietuvos visuomenės dalį palietęs susidomėjimas gimtojo krašto istorija.
Tai visų pirma buvo bendrasis Europos kultūros gyvenimo reiškinys, nes istorijos mokslas tada visur augo. Lietuvos istorijos mokslui didelės reikšmės turėjo Vilniaus universitetas. Tiesa, jis labiau kreipė dėmesį į vad. realiuosius mokslus. Tai buvo suprantama reakcija prieš senosios akademijos laikus, kada anie mokslai buvo apleisti. Vis dėlto eilė žymių profesorių (J. Lelevelis, Ig. Danilavičius, J. Jaroševičius, Ig. Onacevičius) aukštai iškėlė Vilniaus universitete istorijos mokslą. Nuo tokio Danilavičiaus, anot prof. A. Janulaičio, ir prasidedąs mokslinis Lietuvos praeities tyrinėjimas. Iškeltinas ir prof. Ignas Onacevičius, labiausiai dėl savo didelės meilės Lietuvos istorijai, kurią jis skiepijo gausiems klausytojams, jų tarpe ir Daukantui, vėliau nukaršinusiam jį patį Petrapilyje.

Ir taip didysis Vilniaus universiteto nuopelnas Lietuvos istoriografijai buvo tas, kad jis išauklėjo visą būrį vėliau pasireiškusių mūsų praeities tyrinėtojų. Nevienas dar tebestudentau-damas gavo arčiau susidurti su Lietuvos istori. ja. Antai Daukantas dar Vilniuje rašė savo "Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių"; Kaj. Nezabitauskis 1823 m. per viešuosius egzaminus skaitė savo rašinį apie lietuvių mitologiją; stud. A. B. Hlebavičiui, 1821 m. išspausdinusiam knygelę apie Vytautą ir rengusiam Algirdo ir Kęstučio gyvenimo aprašymą, universitetas 1822 m. skyrė 100 rublių dovanų. Stanevičius, studijuodamas literatūrą, klausė ir istorijos paskaitų, kaip matyti iš studentų įrašų knygos.

Domėjimąsi Lietuvos praeitimi kėlė ne tik mokslinis, bet nemažiau ir literatūrinis veiksnys. Tuo metu Vilniuje dėl naujosios literatūrinės krypties kovojo jaunoji romantikų karta. Vienas iš pagrindinių romantinės pasaulėžiūros dalykų buvo poetiškas žavėjimasis senove, ypač gi savojo krašto praeitimi. Lietuvos senovė su neįžengiamais šventaisiais miškais, su vaidilučių saugoma šventąja ugnimi, su vaidilų giesmėmis apie didvyrių žygius, ypač gi tos karžygiškos kovos su geležimis apsikausčiusiais kryžiuočiais dėl tėvynės laisvės, — visa tai davė daug peno poetinei vaizduotei. Pamėgo Lietuvos istorijos motyvus savo poezijoje ir pats vilniškių romantikų vadas Adomas Mickevičius. Pažymėsime, kad ir artimas Stanevičiaus draugas Pranas Zatorskis pasireiškė, nors ir kiek vėliau, savo lenkiškąja poezija iš Lietuvos istorijos. Iš lietuvių poezijos plačiai išgarsėjo Silvestro Valiūno "Birutės" daina, apie kurią žinomasis lenkų romantikas K. Brodzinskis rašė L. Jucevičiui: "Jei jūsų poetas net nieko kito nebūtų parašęs, jau jis būtų vertas žymios vietos tarp XIX amžiaus literatūros garsenybių".

Svarbiausias betgi veiksnys, taip plačiai kėlęs Lietuvos istorijos pamėgimą, buvo visuomeninis ar, tiksliau sakant, patrijotinis. Netekusiam laisvės kraštui gražios ir didingos praeities minėjimas buvo moralinės paguodos šaltinis dabarties priespaudoje, tautinės ambicijos žadintojas ir šviesių ateities vilčių palaikytojas. Savosios istorijos tyrinėjimas buvo stačiai laikomas pa-trijotine pareiga. Atsirado todėl daug istorijos mėgėjų, kurie puolėsi tyrinėti Lietuvos praeitį ir apie ją rašinėti. "Mūsų gadynės žmonės, tarsi pritrūkusys kuo bedžiaugties, dideliai pamėgo senovės dalykuose", pastebėjo Valančius. Suprantama, kad šalia vertingų istorijos raštų dažnai būdavo labai menkų moksliškai, nes jų autoriams nekartą stigdavo atitinkamo išsilavinimo. Nestigo betgi patr i jotinio entuziazmo. Pagauti patrijotinio noro išaukštinti savo tautą, tie istorikai sąmoningai gražindavo praeitį, stengdavosi nematyti jos tamsumų, netgi kartais nepabijodavo (pvz., T. Narbutas) ir sufalsifikuoti istoriją.

Kas svarbiausiai rūpėjo tiems patriotiškiesiems istorijos mėgėjams, gražiai parodo šie Daukanto žodžiai: "Kas tikėtų, jog lietuvis žemaitis, šiandie išjuoktas ir nuo visų paneigtas, pirm 500 metų būtų buvęs taip garbingas vyras, jei raštai to nedarodytų!" Taigi ir norėta savo raštais parodyti, kokia didingai puiki yra mūsų istorija. Senovės kunigaikščiai, kaip ryškieji senosios Lietuvos galybės reprezentantai,  buvo  išaukštinti didvyrių didvyriais. "Myliu Gediminą, Algirdą ir Vytautą, nes jie sudaro Lietuvos didybę ir garbę", rašė prof. Onacevičius. Jo studentas A. Hle-bavičius savo monografijėlėje Vytautą nuolat vadina mūsų didvyriu,  kukliai  prisipažindamas, kad nesugebąs "atvaizduoti tokio didelio didvyrio žygių, kurie verti geriausios plunksnos". Ten pat jis su pasididžiavimu rašo, kad "Lietuva,   kadaise viešpataujant  Lietuvos  didvyriams Gediminui, Algirdui, Kęstučiui, Vytautui ir kitiems, Rusijai kniazius, totoriams chanus skyrė." A. Kotzebue savo populiariojoje tada Prūsų istorijoje rašė, kad Vytautas suteikęs savo tėvynei garbę ir būtų galėjęs varžytis su senovės didvyriais. Mūsų senuosius kunigaikščius taip pat labai aukštino ir XVI amžiaus kronikininkas M. Srikovskis, kurio veikalas buvo pagrindinis mūsų nagrinėjamo meto Lietuvos istorikų šaltinis. Anot jo, Vytautas savo garbe viršijęs romėnų, graikų, persų karžygius; jam viešpataujant, Lietuva žydėjusi laime ir garbe; jis pats buvęs riterio garbės pavyzdys. Kęstutis tai "nesugriaunamas Lietuvos mūras ir stiprus bokštas prieš vokiečių puolimus, Lietuvos ir Žemaičių Achilas, Hektoras, Ajaksas, Odisėjas ir Heraklis". Kitoje vėl vietoje Strikovskis, prisimindamas seniau buvusias plačias Lietuvos sienas iki Nau-gardo ir t. t., ragina atkeršyti priešams ir ištraukti iš tamsybės nemirtingą garbę tėvų, kurie Maskvą, kada norėjo, priversdavo jiems nusilenkti; ragina atsiminti narsius savo valdovus Mindaugą, Narimantą,  Vytenį,  Gediminą,  Algirdą, — trupinusį savo ietį į Maskvos mūrus —, Kęstutį, — kuris mušė kryžiuočius, lenkus bei mozūrus —, Jogailą, Vytautą . . .  Tiesiog pamiršti, kad tai dar XVI amžiuje rašyti žodžiai, ir mintimi nukyli į "Aušros" laikus. Tai ta pati senovės garbe didžiavimosi dvasia, kurią jaučiame ir Maironyje: "Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo. . .", "Iš kur dar Algirdas didus net kanus baudė ir gudus. . ." ir t. t.

Panašiai ir Stanevičius, norėdamas iškelti Lietuvos senovės garsą, primena kunigaikščius, kurių garbė "linksmin' mumis nūnai". Įdomu tarp kitko pažymėti, kad Stanevičius neužsimena apie Vytautą, kuris visų buvo labiausiai keliamas. Stanevičiui maloniausias bus buvęs Kęstutis, "iš žemaičių kuo stipriausia."


10. Šviesi saulė užtekėjo ... A. Voldemaras, kritikuodamas A. Aleknos Lietuvos istorijos vadovėlį, rašė: "Aš taipgi negalėčiau sutikti su autoriumi ir su kitais rašytojais, kad J. A. Giedraitis, Poška, Strazdas ir t. t. reiškia mūsų atgijimo aušrą. Jie dar visi priguli saulėlydžiui, o ne aušrai. Tai dar paskutiniai spinduliai senosios Lietuvos, iš kurių dargi net negalima matyti, ar bus apskritai naujoji Lietuva." Betgi tas teigimas nėra tikslus. Tiesa, sunku būtų buvę tada atspėti, kokia bus naujoji Lietuva, betgi dabar, žiūrint iš daugiau kaip šimto metų perspektyvos, yra visai aišku, kad tai jau buvo pradžia naujos gadynės, priklausiusios nebe saulėlydžiui, o pirmutiniams naujosios Lietuvos spinduliams. Senojoje Lietuvoje dėl gerai žinomų istorinių aplinkybių lietuvybės sąvoka buvo įgavusi valstybinę, o ne etninę prasmę; lietuvio ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės gyventojo piliečio sąvokos buvo tapusios lygiareikšmės. Lietuviškasis bajorijos patrijotizmas senojoje Lietuvoje reiškėsi stipriomis pastangomis išlaikyti valstybinį Lietuvos savarankiškumą, kurį vis labiau silpnino unijų saitai. Mūsų bajorai kartais net grasino lenkams išmėtysią juos pro langus iš Lietuvos (Jonušas Radvila), bet toli gražu nerodė to priešinimosi svetimai lenkų kalbia ir kultūrai, kuri vis labiau brovėsi Lietuvon. Daukšos balsas tai tik retas anam laikui lietuviškumo blykstelėjimas, neįstengęs sulaikyti bajorijos lenkėjimo. Ilgainiui stiprėjančios unijinės dvasios įtakoje lietuvybės sąvoka daug kam beliko tik tam tikras stipresnis ar silpnesnis istorinės tradicijos prisiminimas, pvz., kad ir Ad. Mickevičiui, kuris šiaipjau ir politiškai, ir kultūriškai, ir savo kalba jautėsi lenkas.
Ir štai XIX amžiaus pradžioje mūsų rašytojai patrijotiškai jau aiškiai užakcentuoja lietuvių kalbą, tą ryškųjį tautinio skirtingumo ženklą. Karštai buvo skelbiama gimtosios kalbos meilė, stengtasi sukurti savą literatūrą ir parodyti, kad lietuvių kalba literatūrai neblogiau tinka, kaip kitos kultūrinės kalbos, kad ji yra daili, tobula, turtinga. Visa tai buvo juk nauja mūsų kultūros istorijos eigoje ir aiškiai rodė jau ir tautinio atgimimo, tegu dar ir pačius pirmuosius daigus, nes gražiu prancūzo R. Johannet pasakymu, nėra tautinio atgimimo, kuris nebūtų prasidėjęs kalbiniu renesansu. Būdinga, kad tuo metu ir kitos tautos ima labai kelti savo gimtąsias kalbas, kuone garbinti jas. Garsusis Herderis, kurio idėjų įtaka XVIII ir XIX amžių sąvartoje buvo labai reikšminga ne tik vokiečiams, rašė: "Argi turi kuri tauta, netgi nekultūringa, ką mielesnio už savo tėvų kalbą? Joje glūdi jos visas dvasinis tradicijų, istorijos, religijos ir gyvenimo dėsnių lobynas, visa jos širdis ir siela. Tokiai tautai jos kalbą atimti arba niekinti, reiškia atimti jos vienintelę nemirštamą nuosavybę, kuri nuo tėvų pereina vaikams." Kreipdamasis į vokiečius, Herderis karštai ragino juos gerbti ir mylėti savąją kalbą. "Vokieti, kalbėk vokiškai," (Rede deutsch, o du Deutscher!) — šaukė jis viename savo eilėraštyje. Dar ryškesnis gimtosios kalbos svarbos iškėlimas pastebimas tuo laiku svetimųjų pavergtose tautose (pvz., čekuose, lenkuose), nes su savosios kalbos išlaikymu čia siejosi ir pačios tautos gyvybės išlaikymas. Taigi ir lietuvių tautinis sąjūdis, pasireiškęs visų pirma gimtosios kalbos gaivinimu, nebuvo kokia išimtis ir gražiai derinosi į bendrąjį Europos dvasinio gyvenimo foną.

Įsižiūrėjęs į XIX amžių, galime pastebėti, kad lietuvių tautinis atgimimas vis stiprėdamas ėjo nepertraukiama gija nuo pat to amžiaus pradžios. Lemiamai jis pasireiškė, kai socialinis veiksnys jį stipriai parėmė. Ir štai "Aušra" buvo, galima sakyti, pirma tautinė deklaracija, padaryta jaunosios lietuvių šviesuomenės kartos, kilusios iš liaudies ir dėl to jau įstengusios galutinai nutraukti unijinės tradicijos ryšį, kuris ilgai prilaikė lietuvių tautinį atbudimą. Betgi aukštai keldami lietuvių kalbą, garbindami istoriją, gėrėdamiesi tautosaka, aušrininkai turėjo savo pir-matakų jau ir XIX amžiaus pradžioje. Ir todėl priešinga aukščiau cituotam A. Voldemaro teigimui yra prof. V. Biržiškos pažiūra į XIX amžiaus pradžią: "Ne "Aušros" laikais, bet anuomet prasidėjo lietuvių atgimimas, kuris kai kuriais atžvilgiais pasirodė per ankstyvas ir dėl to nedavė tokių rezultatų, kaip "Aušra". (Lietuvių knygų augimo etapai, p. 25).

Įsiskaitę į Stanevičiaus "Šlovę žemaičių", mes pajuntame bemaž tą pačią dvasią, kuri įkvėpė ir mūsų tautos atgimimo dainiaus Maironio poeziją: tas pats gimtosios kalbos iškėlimas, tas pats pasididžiavimas praeities garbe, tas pats kvietimas į tautinį darbą ("..'. ką amžiai pagadino, čė-sas yra sutaisyti"), tas pats liūdnos dabarties konstatavimas ir pagaliau tas pats irracionalus tikėjimas šviesia tautos ateitimi. Maironis nakties apgaubtam Vilniui skelbė: "Žiūrėk, rytuose aušra jau teka, . . . laikai juk mainos", o Stanevičius prieš kokią 80 metų tame pačiame Vilniuje piešė gražų ateities vaizdą, kaip "šviesi saulė užtekėjo. . ."

Tas "Šlovės žemaičių" tautinės nuotaikos mums artimumas buvo gražiai iškeltas Vilniaus universiteto rektoriaus prof. M. Biržiškos kalboje (1940. II. 8d.), perimant universitetą: "Tačiau ir senieji idealai, kurie švietė pirmiesiems sveikų lietuviškųjų Vilniaus universiteto tradicijų skelbėjams, prieš 100 metų brangūs Vilniaus Žemaičiams, tebūnie ir dabar jaunimo suprantami ir gyvendinami. Štai kaip juos 1823 m. rug-piūčio 3/15 d. išreiškė studentas Simanas Stanevičius savo "Žemaičių šlovėje", skambančioje mums šiandie stebėtina pranašystės giesme, ypač suprantama mūsų metu" — ir kalba buvo baigta ištisai pacitavus Stanevičiaus eilėraštį (cit. iš Naujosios Romuvos, 1940 Nr. 10 p. 200).

11. ... išsiskaidė neprieteliai Neprietelius buvo pavergęs Lietuvą. Jo leteną ypač jaunimas juto ir svajojo, kad Lietuvai šviesi saulė užtekėtų, o jos neprieteliai išsiskai-dytų. Antai stud. A. Čečotas, filomatas ir artimas A. Mickevičiaus draugas, 1823 m. savo eilėraštyje patrijotiškai ilgėjosi: "O tu, žeme nelaimingoji! Kur dabar tavo gynėjai? Kada gi tavo derlioji dirva išvys laisvės saulę?" Tuo gi tarpu susilaukta skaudžių persekiojimų iš caro, to "vaikų nugalėtojo" (zwycięzcy nad dziatwą), kaip jį dėl to vėliau sarkastiškai pavadino Mickevičius. Kaip tik 1823 m. brutalios bausmės ištiko Kauno, Kražių, Kėdainių, Panevėžio mokyklinį jaunimą. Ypač išgarsėjo tais pat metais iškilusi stud. filomatų-filaretų byla, jos dalyvio Mickevičiaus vėliau įamžinta "Vėlinių" trečioje dalyje. Mat, savo įtaringa šnipo uosle rusų valdžia juto, kad šita slapta studentų draugija, rūpindamosi savitarpiu lavinimusi ir saviaukla, drauge puoselėjo ir patrijotines viltis, taip nepageidaujamas virškinančio grobuonio ramiam saugumui. Antai filaretas Emerikas Stanevičius, vėlesnis 1831 m. sukilimo dalyvis, nurodinėjo, kad nereikia ribotis tik moksline veikla. "Tokia jau, matyti," — sakė jis toliau, — "yra laiko dvasia, kad viskas siekia laisvės. . . mūsų jungas yra perdaug šviežias, kad jo sunkumo nejaustume." Juto tą neprietelių jungą ir Simanas Stanevičius, kurio pasakėčioje Žemaičių meška guodėsi Lietuvos arkliui: "Man lenciūgas ant kaklo, tau pančiai paliko."

Bet dar ir daugiau neprietelių turėjo lietuvių tauta. Tai ne tik tie, kurie ją politiškai pavergė, bet taip pat ir tie, kurie niekino ar net spaudė jos gimtąją kalbą. Rūsčios žinios ateidavo ir iš Mažosios Lietuvos, kurios raštus dėl jų gražios lietuvių kalbos Stanevičius laikė pavyzdiniais. Nekartą ten pasigirsdavo pikti balsai, kad lietuvių kalbą reikia išnaikinti. Karštai užsistojo už lietuvių kalbą L. Rėza ir ypač Zigfridas Ostermejeris, kuris 1817 m. savo brošiūroje nurodinėjo, kad kalbos atėmimas esąs toks pat neteisingas, kaip ir kiekvienas vogimas; tai būtų didžiausio pasipiktinimo vertas despotizmas (die empoerendste Tyrannei und schreiendste Des-potie).

Didžiojoje Lietuvoje tuo tarpu stiprėjo lenkinimo banga. Žymusis XVIII ir XIX amž. sąvartos lenkų veikėjas H. Kolątajus viename savo veikale (tiesa, išsp. jau vėliau po jo mirties) įrodinėjo, kad viena iš svarbiųjų žuvusios "Žečpospolitos" silpnumo priežasčių buvo jos kalbinis įvairumas, kliudęs išugdyti politiškai stiprų vienalytį tautinį kūną; slaviškas šnektas reikėję sulieti su lenkų kalba, o svetimas (t. y. lietuvių kalbą) išnaikinti (wytępic). Kad kiti taip ciniškai ir aiškiai tos minties nepareiškė, tai dar nesako, kad ji būtų jiems svetima buvusi. Ypač tiems lenkų patrijotams, kurių rankose buvo Lietuvos krašto švietimo reikalai (plg., S. Pigon, Księcia kuratora Adama Czartoryskiego troški o język i literatūrą polską, 1931). Vilniaus universitetą ir mokyklas jie siekė padaryti tikrais lenkiškos dvasios židiniais. Ne be reikalo tas pats Kollątajus rašė Vilniaus universiteto rektoriui J. Sniadeckiui: "Jeigu Vilniuje šviesa nebūtų sužibusi, tai gal ir iš viso būtų užgesusi lenkams ir jų kalbai."

Švietimo vadovybės nedraugingumu lietuvių kalbai greičiausia ir reiktų paaiškinti, pvz., lietuvių kalbos katedros neįsteigimą, nors jos reikalavimas buvo 1822 m. visai rimtai pagrįstas. To nedraugingumo lietuvių kalbai pasireiškimų aptinkame ypač mokyklų vizitatorių raportuose, nors archyvinė medžiaga dar ir nedaugiausia teištirta. Štai vienas vizitatorius 1824 m. savo raporte universitetui, kurio žinioje buvo visos krašto mokyklos, praneša, kad radęs, jog Šipilių (?, w Sypelach) pradinėje mokykloje mokyta tik lietuviškai, įsakęs būtinai visus mokyti lenkiškai, o lietuviškai tik tuos, kurių tėvai patys to panorėtų. £jo lenkinimas, kaip to buvo norėjęs Kollątajus. Mokyklų vizitatorius J. Chodzka pyko, Kražių gimnazijoje 1821 m. (tada ją kaip tik baigė S. Stanevičius) radęs daug mokinių, per maža apsipratusių (oswojonych) su lenkų kalba. J. Kosakovskis, 1806 m. vizituodamas Žem. Kalvarijos mokyklą, skundėsi, kad "bemaž visi mokiniai ateina mokyklon, lenkų kalbos nemokėdami". Toje mokykloje buvo ir griebtasi drastiškų priemonių prieš lietuvių kalbą. Antai prof. kun. J. Mickevičius pagyrė kaip naudingą ir 1808 m. XII. 13 d. per savo vizitaciją patvirtino Kalvarijos mokykloje praktikuotą draudimą mokiniams net tarpusavyje bet kada kalbėtis žemaitiškai, kad greičiau išmoktų lenkiškai; specialūs cenzoriai sekdavo mokinius ir pranešdavo mokyklos vyresnybei apie kalbančius lietuviškai, kurie būdavo viešai sugėdinami. (Iš mokyklų kuratorijos raštų — Nr. 43 (1808) — Vilniaus valstybiniame archyve. Originalo ištrauka: W Xiędze obrad domowych znalazlszy pod dniem 4° Listopada w Roku 1806 požyteczną ustawę na sessyi Zgromadzenia uchwaloną, služącą do lat-wieyszego i prędszego nauczenia się ięzyka pols-kiego, a zakazuiącą uczniom užywania ięzyka Žmuydzkiego w obcowaniu między sobą gdzie-kolwiek pod karą zawstydzenia publicznego w szkole každego, ktoryby od wyznaczonych cen-sorow doniesiony i przekonany o niedopelnieniu tey ustawy zostal; jako požyteczno i opoznieniu postępku w naukach dzielnie zaradzaiącą potwier-dzilem i dla zachowania powszechnego w tey szkole nadal w Xiędze zalecen umiescilem).
Didelis rūpestis ėmė lietuvybės mylėtojus, galvojant apie lietuvių kalbos, o drauge ir pačios tautos likimą. Savo veikale apie lietuvių kalbą kun. Bohušas priminė: "Ta yra tiesa, kad norint tautą sunaikinti, reikia jai atimti kalbą." Tą pačią mintį, tik karštesniais žodžiais kėlė ir Daukantas: "Kalba atskir pačias gimines vienas nuo antrų: dėl to gi yra didžiausia privilėja (privilegija), kurios nė koksai kraugerys negal jam išplėšti, negut vienukartu tiktai su jo gyvybe."

Liūdna ir pikta buvo mūsų patrijotams, kad Lietuvoje dažnas šviesuolis ar šiaip bajoras niekino lietuvių kalbą ir jos gėdijos, kaip "mužikiškos". Poška guodėsi Čackiui, kad ... liežuviu prigimtu visi kalbėt gėdis, Svečiopai jau žiaverno, kitaip pasirėdę, O kiti didžiai juokias Iš kalbos tėviškos Ir nenori girdėti mūsų lietuviškos. Bet norint apsaugoti lietuvybę, nepakako drauge su Valiūnu užsispirti — "Mes dėl balso pustburnių savo keliu bėkim ir, jog gimėm žemaičiais, neišsižadėkim", o reikėjo drauge su tuo pačiu Valiūnu "gelbėt žemaičių liežuvį per raštą". Reikėjo ugdyti kalbą, kurti literatūrą, stengtis sulyginti ją su kitomis kultūrinėmis kalbomis ir tuo būdu įveikti lietuvių kalbos priešus. Tai ir buvo didysis patrijotinis akstinas, įkvėpęs Stanevičiaus ir kitų jo plunksnos draugų literatūrinę veiklą. "Norėjau vėl mano raštu parodyti neprieteliams Lietuvos ir Žemaičių kalbos, jog kiekvienas norįs gal rašyti lietuviškai, jei tur spėką, lygia dalia kaip ir kita išdailinta jau kalba", — rašė Daukantas "Darbų" pratarmėje. Neabejota, kad tada ir lietuvių kalbos neprieteliai turės išsiskaidyti, "rankas ant akių uždėję".

12. Šimtabalsis garsas lėkė "Šlovę žemaičių" Stanevičius pavadino aukšta daina. Pagal įprastinę poetikos vadovėlio terminologiją bus tai odė. Tas poezijos žanras buvo anuo metu labai populiarus, paties poezijos įstatymų leidėjo. Boileau kanonizuotas. XIX amž. pradžios lenkų poezija knibždėte knibždėjo odė-mis, ir lenkų literatūros istorikai ne be pagrindo aną pamėgimą pavadino odomanija. Anot prof. J. Kallenbacho, odė buvo kiekvieno save gerbiančio, ypač gi pradedančio poeto svajonė. Antai ir mūsiškis Strazdas šalia savo populiariųjų lietuviškų liaudiškų dainelių sudėstė iškilmingą lenkišką odę Rygos miesto garbei. Dabar, tiesa, tų odžių daugumas jau visai pamirštos, ir nebent Ad. Mickevičiaus "Odė jaunystei" tebežavi skaitytoją.

Iš odės reikalauta svarbaus objekto: didvyrių pagerbimo, žavėjimosi ir stebėjimosi gamtos gaivalais (audra, jūra, saulė . . .), moralinių vertybių aukštinimo, o drauge iškilmingo, nekasdieniško stiliaus, pilno retoriškų sušukimų, kreipimosi formų, epitetų. Grandiozinių vaizdų sukaupimas, sąmoningai nenuoseklus minties šokinei imas, net nutraukimai (beau desordre, kaip rašė Boileau) — visa tai turėjo rodyti autoriaus tikrą ar tariamą jaudinimąsi, apie didžius dalykus rašant. Vilniaus universiteto iškalbos profesorius P. N. Golanskis savo poetikos vadovėlyje, susilaukusiame 3 leidimu ir mažiausia per 30 metų vartotame visose Lietuvos mokyklose, apie odes šiaip rašė: "Jos turi reikšti didelius, staigius ir gaivalingus širdies jausmus; jose turi atsispindėti kažkokia nepaprasta jėga, panaši į greitą potvynio vandenį ar viesulingai išsiveržiančią ugnį. Aukštame laipsnyje turi pasirodyti nusistebėjimas, džiaugsmas, liūdesys, dėkingumas, pagarba. Odė negali būti labai ilga, nes negalima ilgai išlaikyti dvasinio įtempimo, ir pa-gaunąs entuziazmas po tam tikro laiko taip pat silpsta" (O wymowie i poezyi. 3. leid. 1808, p. 507).

Stanevičiaus "Šlovė žemaičių" gerai atitinka tuos pseudoklasinės odos reikalavimus. Jos objektas yra svarbus, o stilius retoriškai iškilmingas. Taip ir tinka pilnai patoso deklamacijai, kad uždegtų klausytojo jausmus, paveiktų jo dvasią. Daug čia retoriškų sušukimų, reikalavimų, raginimų, konstatavimų: "Mačiau Vilnių, šauną miestą", "Ką amžiai pagadino, čėsas yra sutaisyti", „Sveiks, Ringaude, mūsų tėve", "Garbę jūsų skelbdink, Dieve", "Štai žemaičių surinkime šlovė jūsų prisikėlė", "Veizdėk, sviete nusiminęs". Randame "Šlovėje žemaičių" pseudoklasinės odės mėgstamą abstraktinių sąvokų suasmeninimą ar sualegorinimą: "Šimtabalsis garsas lėkė, ilgus sparnus plasnodamas, nepaliaudams šaukė, rėkė . . ." Pagaliau ir epitetas "šimtabalsis" yra būdingas pseudoklasinei poezijai, kuri mėgo tokius sudurtinius epitetus, kaip auksasparnis, auksaskruostis ir t. t.

Vis dėlto, nors "Šlovės žemaičių" forma ir pseudoklasinė, galima jausti joje jau padvelkus romantinę dvasią. Sugretinkime ją su Mickevičiaus "Ode jaunystei", kuri, anot lenkų literatūros istoriko S. Dobrzyckio, savo forma galėtų būti tipingas pseudoklasinės odės pavyzdys. Tačiau jos dvasia, tasai jaunatviškas entuziazmas jau romantiškas. Argi būtų galėjęs blaivus racionalistas pseudoklasikas drauge su "Odės jaunystei" autoriumi entuziastingai šaukti: "Ten siek, kur žvilgis nepasiekia; laužk tai, ko protas nesulaužo"; tas, kuris pamaldžiai lenkėsi šalto proto visagalybei! Mickevičiaus odė — tai gaivalingas jausmo, širdies, vaizduotės ir apskritai irracionaliųjų žmogaus dvasios pradų triumfas prieš sušablonėjusį, egoizmo kiautan susitraukusį racionalizmą.

Toks jaunatviškas entuziazmas, tiesiog irra-cionalus tikėjimas tautos ateitimi, trykšta iš "Šlovės žemaičių". Juk blaivūs, realias aplinkybes šaltai apsvarstančio proto argumentai, paremti ir mokslo žmonių pesimistiškais pasisakymais apie lietuvių kalbos likimą, rodos, nesugriaunamai lėmė lietuvių tautai mirtį.

Dar sugretinkime "Šlovę žemaičių" su D. Poškos ode K. Bohušui ir J. Leleveliui pagerbti ("Pas kunigą Xawera Bohusza Lietuwi yr Jo-kima Leleweli mozura — rasztas ziemaytczia metuse 1810"), Abejur panašios patrijotines mintys, panašus žavėjimasis praeities garbe ir gimtosios kalbos meilės kėlimas. Betgi ryškiai skiriasi nuotaika, visai kitoks patosas. Kaip ir visoje savo kūryboje, taip ir šioje odėje tipingasis mūsų pseudoklasikas Poška lieka daugiau refleksijos, protavimų žmogus, o ne entuziaztingas atgimstančios lietuvybės skelbėjas. Ir štai — senyvasis Poška tyliai džiaugiasi, kad atsiranda ir žymių lietuvybės draugų (Mūsų verksmo valandoj reta gera diena, o man ta yra linksmi, ta yr tiktai viena, kurioj girdžiu, jog yra dar žmonės teisingi, meilininkai tėvystės, o dar išmintingi), o jaunuolis Stanevičius džiūgaute džiūgauja dėl marinamosios lietuvių tautos gajumo. Poška svarsto ir įrodinėja (".. . mokykit lietuvių pasaulį"; "Tarkit dėl ko gi kalbų svetimųjų ieško", nors "Mendogs, Vitolds, Jagiels Vladislava visados lietuvišku liežuvių bylavo"; "Sakykit te užlaiko meilę ir vienybę"), o Stanevičius su nesvyruojančiu įsitikinimu skelbia: "Lietuvos senos giminės pražuvime sveikos liko!" Poška kukliai viliasi ("Tuos mano žodžius kiekviens tegu laiko..."), o Stanevičius įspūdingai pranašauja Lietuvai saulę patekant.

Ir taip himno iškilmingumu suskambėjo Stanevičiaus "Šlovė žemaičių" kaip galinga tautos gyvatos giesmė.

 



 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai