Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LAIŠKAI RAŠYTOJAMS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   
POETUI        KAŽKUR   MŪSŲ   ŽEMĖJE

APIE POETO BŪTĮ IR KŪRYBĄ

Mielasis Bičiuli,
Mudu esame pažįstami jau labai seniai. Mačiau Tave bėgiojantį tėvų namuose "dar be kelnyčių" (V. Nemunėlis); paskui svaidantį akmeniukus į seną mūsų Nemuno srovę; paskui kopiantį gimnazijos laiptais knygų ryšulėliu po pažastimi; paskui uoliai rymantį universiteto skaitykloje, o sekmadienio popietėmis tyliai vaikščiojantį su mylima mergaite Mickevičiaus slėnio pakrantėmis; paskui sėdintį redaktoriaus kėdėje ir pavakariop skubantį į Tavęs pasiilgusį šeimos židinį. Žmogiškasis Tavo kelias buvo toks pat, kaip ir mūsų visų: Tu gimei, augai, mokeisi, mylėjai ir kentėjai; Tu kovojai už duoną ir už idėjas, už Dievą ir už Tėvynę; Tu buvai persekiojamas ir ištremtas; Tu ir dabar stovi kur nors prie slenkančio diržo ir lauki šeštadienio, kada galėsi atsiimti savo sunkiai pelnytą žemiškąjį atlygį. Todėl kiekvienas, kuris žiūrės į Tave tiktai biografo akimis, nieko ypatingo nepastebės. Tu būsi jam tik vienas iš anų milijonų žemės vabalų, kurie vadinasi žmonėmis ir kuriems maža tautelė Jonijos salose kadaise yra davusi protingų padarų vardą.   Tu   būsi  jam   net   nelabai vertas šio seno vardo, nes Tavo gyvenimo kelyje jis suras nemaža ir neprotingų šuolių:   štai, čia Tu kvailai pasielgei meilėje; štai, ten pasirodei esąs neekonomiškas; štai, vėl įsikišai į ne savo reikalą ir įsigijai priešų ar sugadinai savo garbę, štai, net mėginai kelti tautą tada, kai ji norėjo miego. . . Biografas iškas ir vieną kitą Tavo nuodėmę, ir vieną kitą ydą bei nedorybę, ir ligą, ir fizinį bei dvasinį išsekimą. Įprastinėje gyvenimo šviesoje Tu pasirodysi esąs silpnas ir pilkas žmogelis. Tavo biografinio paveikslo akivaizdoje nevienas nustebs, kaip galėjo Novalis vadinti poetą pasaulio išganytoju ir gamtos mesiju; kaip jis galėjo laukti iš jo visuotinio perkeitimo ir jo kelią laiky via sacra1).

----
1) Plg. W. Rehm, Orpheus. Der Dichter und die Toten, 75—91 p. Duesseldorf 1950.
---
O vis dėlto aš nenorėčiau būti suvedžiotas kasdieninės Tavo būties. Aš norėčiau prasilaužti pro jos lukštą ir paregėti Tave giliausioje Tavo paties tikrovėje. Biografinis Tavo paveikslas man visados atrodo esąs netikras. Jis yra nutapytas per daug ryškiomis kasdienybės spalvomis, o kasdienybė, mielas Bičiuli, juk yra ne kas kita, kaip gilus prapuolimas pasaulyje. Ji Tavęs neatskleidžia. Ji Tave tik pridengia. Juk argi mes regime Viešpaties Dievo esmę septintąją dieną, kada Jis ilsėjosi nuo savo darbų ir popietėmis vaikštinėjo po gražų rojaus sodą? Tur būt ne! Tur būt, šią esmę mes randame kaip tik pirmosiomis šešiomis kūrybos dienomis, kada Jo žodžiu suūžė vandenys, sušvito žvaigždės, išsprogo želmens, surykavo girių paukščiai bei žvėrys ir galop pasirodė pats Jo paveikslas, Jo šūksnio tobuliausias atoliepis — žmogus. Dievo veikalai yra kelias Jam pažinti. Pro savo rankų darbus Jis prabyla Pats didžiąja savo paslaptimi. Argi tai nėra nurodymas, kaip man eiti ir į Tave, garbingasis kūrėjau? Visas Tavo kelias, kurį man papasakos Tavo biografas, bus tik sekmadieninis poilsis, tik popietinis pasivaikščiojimas po žemiško rojaus sodus, kuriuos mes vadiname meilės, šeimos, visuomeninio veikimo ar kuriais kitais vardais. Tačiau pati tikroji Tavo esmė, pats tikrasis Tavo pašaukimas apsireikš ne čia. Jis apsireikš ten, kur jis apsireiškė ir Tavo Pirmavaizdžio, ano Didžiojo Kūrėjo, mūsų Viešpaties Dievo, būtent: kūryboje.  Tavo veikalai kalbės apie Tave. Tavo kūriniai Tave paliudys, apreikš, pagarbins arba pasmerks. Tavo šešios kūrimo dienos bus tikrasis Tavo gyvenimas ir giliausia Tavo biografija. Todėl man nelieka nieko kito, kaip tik pamiršti seną mūsų pažintį ir atsivožti Tavo knygas, atvožiant sykiu ir Tave patį, kasdienybėje neregėtą, nepatirtą, užtat tikrą ir savą. Kasdienybėje Tu esi kūrinys: to paties Viešpaties, kaip ir mes visi.  Užtat savo veikaluose Tu esi kūrėjas, ir šia savo žyme Tu prašoksti visus tuos, kurie yra tik padarai anos Didžiosios Priežasties. Kasdienybėje Tu esi silpnas ir menkas, gal net menkiausias iš mūsų visų, nes ši antroji mūsų tėvynė Tau yra dar labiau vėjinga ir keista, negu mums! 2).
-------
2) Plg. R. M. Rilke, Duineser Elegien, 31 p. Insel-Verlag 1949.
-------
Tu čia klumpi ir žadini mums užuojautos bejėgiu savo veidu. Užtat savo veikaluose Tu pasirodai, kaip Adomo Mickevičiaus Konradas iš "Vėlinių" didžiosios improvizacijos: Tu mindai pranašus ir išminčius; Tu stabdai savo žvilgiu paukščius ir kometas; Tu išpleti savo sparnus nuo rytų lig vakarų ir jais apglobi visą žmogiškąjį laiką. Tu dainuoji, ir Tavo giesmė "yra nemarybė". Pats būdamas mirtingas, Tu kuri nemirtingų dalykų.  "Ką gi didesnio įstengei sukurt, Dieve? 3) — klausia Tavo akivaizdoje ne tik Mickevičiaus Konradas, bet ir kiekvienas šios žemės mirtingasis.

Argi tad ne šioje didybėje slypi tikroji Tavo būtis? Tu esi kūrėjas ir šiuo atžvilgiu Tu atspindi Dievo-Kūrėjo paveikslą žymiai ryškiau, nei kas kita. Ignaz Zangerle tvirtina, kad poetai "turį priklausyti prie Viešpaties numylėtinių" 4). Ir iš tikro! Juk argi ne per juos prabyla Jo kūrybiškumas pačiu gražiausiu bei prasmingiausiu pavidalu? Argi ne jie išlaiko žemėje prarastosios aukštesnės tikrovės atsiminimą bei ilgesį? Argi ne jie ruošia anas aukso taures, į kurias Malone pila keičiantį dieviškąjį vyną? Neveltui tad Mickevičiaus Konradas tiktai Dievą ir gamtą telaiko vertais klausytis jo giesmės. Jis dainuoja ne žmonėms. "Tas nelaimingas, kurs žmonėms dainuoja" 5). Poetas dainuoja Dievui. Gali ši jo giesme kartais būti ir labai išdidi; gali ji virsti net grasymu ir kova; kiekvienu tačiau atveju ji sklinda Dievo linkui; kiekvienu atveju ji yra skirta anam Didžiajam Kūrėjui. Poeto giesmė yra Viešpaties verta todėl, kad jos giliausias turinys yra Jis Pats savo paslaptyje. Poetas yra ne kas kita, kaip Dievo šauklys. Tai ano pradinio rytmečio vyturėlis, neturįs jokio kito paskyrimo, kaip čiulbėti. Tai anų pirmykščių kūrybos dienų aidas, išlikęs visuotiniame nuodėmės apkurtime. Todėl gili nuostaba pagauna mus visus, išgirdus šį čiulbesį, šį nepaprastą garsą iš anapus. Ir mes klausiame: kas gi yra tasai, kurs šitaip gieda? Kas yra jo giesmė? Argi šis paprastas pilkas žemės paukštis nėra dailidės sūnus iš Nazareto? Argi jis nėra mūsų giminės? O vis dėlto jis mums sako kažką nauja. Ne, ne nauja! Jis sako mums mūsų pačių giliausius ilgesius. Jis sako mus pačius, bet taip, kaip mes nesame, tačiau kaip trokštame būti. Šis paprastas pilkas žmogelis atsistoja priešais mus mūsų troškulio pavidalu. Jame mes atpažįstame patys save. Jis yra antrasis mūsų Aš. — Kas tad yra šis žmogus? Ir kaip jisai būna sunkioje mūsų žemėje? Kokia yra šito vyturiško jo buvimo prasmė? Kodėl jis gieda ir ką reiškia ši jo giesmė?
-------
3) Plg. M. Biržiška, Iš Adomo Mickevičiaus rašltų, 82—86 p. Kaunas, 1922.
4) Die Bestimmung des Dichters, 15 p. Freiburg i. Brsg. 1948.
5) Op. cit. 83 p.
---
Štai klausimai, mielas Bičiuli, kurie iškyla savaime, pažvelgus į Tave, kaip į kūrėją, pasklai-džius Tavo veikalus, pasiklausius Tavo giesmės. Jie yra sunkūs, nes poetų mūsų žemėje yra nedaug, o juos klausančių bei suprantančių Žmonių dar mažiau. Bet pamėginkime į juos atsakyti! Pamėginkime suvokti Tavą būtį, kuri kartais gal net ir Tave patį nustebina, kuri tačiau savo esme yra pati tikroji žmogiškoji būtis. Hoelderlinas sykį yra pasakęs, kad "žmogus gyvena žemėje poetiškai". Jeigu pripažinsime, kad taip iš tikro yra, tuomet poetas kaip tik bus paties žmogiškumo išraiška, išraiška to, kas kasdienybės nuo mūsų yra paslėpta, bet kas poeto būtyje apsivalo ir prašvinta. Nagrinėti poetinę būtį todėl reikš nagrinėti šį paslėptąjį žmoniškumą. Ir čia, tur būt, bus priežastis, kodėl poetai visais amžiais yra traukę savęspi mūsų dėmesį; kodėl mes juos laikėme ir tebelaikome pranašais, žyniais, magais, vadinasi, aukštesniais žmonėmis; aukštesniais ne dorine prasme, bet prasme ano pasislėpusio, mūsų akims pradingusio žmogiškumo, kuris prabyla jų kūriniuose, sukeldamas mumyse, kaip ir anuose Maeterlincko vaikuose, norą pasiimti mus apsupančių daiktų sielas ir eiti ieškoti Mėlynos Paukštės, tos išnykusios mūsų būties svajonės. Mes stebimės šiais žmonėmis ir laikome juos atkeliavusius iš anos tolimos šalies, kur Mėlyna Paukštė gyvena. Juk iš kurgi jie tiek daug žinotų apie aną mūsų visų pamirštą kraštą? Ir kaipgi jie galėtų mums taip gražiai apie jį pasakoti? Jie turį būti jo gyventojai. Jie turį būti jo pasiuntiniai pas mus. Poetinės tad būties sklaida, brangus Bičiuli, nėra Tavo asmeninio buvimo bei veikimo nagrinėjimas. Tai nagrinėjimas kažkokių žmogiškųjų gelmių apskritai. Tai žvilgis atgal į prarastą žmonijos kelią. Tai susimąstymas ties užtrenktais rojaus vartais, kurių raktas yra nusviestas į užkeiktas poetinės būties gelmes. Ir kai šios gelmės sujunda, kai suūžia požeminės jų srovės, tada išgirstame paskendusių jų varpų gaudimą — aną didįjį šauksmą į savą Tėvynę, ir mes suklustame, ir pasidarome tylūs, ir statomės palapines ant šių ūžaujančių gelmių kranto, nes čia mums gera yra būti. Žemėje būti yra sunku. Bet štai, poeto giesmė išvaduoja mus iš buvimo sunkumo. Ji perkelia mus į naują būties sritį. Jos paliesti mes pradedame naujai būti. Argi tad klydo Rilkė, teigdamas, kad "giesmė yra buvimas"? 6) Ir ar klystame mes, laikydami poetinę būtį žmogiškiausia būtimi ir jos sklaidoje regėdami kelią prieiti prie paties žmogiškojo branduolio? Poetas yra ne tik Dievo šauklys. Jis yra ir žmogaus šauklys. Ir kaip tik todėl jis šaukia žmogų, kad gieda Dievą. Jis yra Viešpaties pasiuntinys žmogui vaduoti.  Jis yra aggelos pirmykšte graikiškąja šio žodžio prasme. Todėl jo būtyje žmogus ir apsireiškia kaip Dievo paveikslas; apsireiškia ryškiausiai, kiek mes jį galime paregėti šioje apgadintoje ir malonės neperkeistoje gamtinėje tikrovėje.  Poetinės būties klausimas esmėje yra žmogaus klausimas. — Šį klausimą pastatyti yra mano laiško prasmė,  mielas Bičiuli.

I.
"Kam yra poetai vargingu metu?" — klausia Hoelderlinas savo elegijoje "Duona ir vynas" ir atsako: jie yra "tarsi šventi vyno dievo kunigai, šventą naktį keliaują iš krašto į kraštą". Atsirėmęs į šį Hoederlino klausimą ir atsakymą, Martin Heidegger skleidžia gilias perspektyvas poeto prasmei žemėje 7). Vargingas metas, jo supratimu,
---------
6)  Sonette an Orpheus I d. 3 son. 47 p. Insel-Verlag 1949.
7) Plg. Holzwege, 248—295 p. Frankfurt a. M. 1950.
------
yra ne tik dabartinis gyvenamasis mūsų istorijos tarpsnis, bet apskritai visas žemiškasis mūsų buvimas. Vargingas jis yra todėl, kad pažymėtas Dievo stoka. "Ne tik dievai ir Dievas yra pabėgę, bet pats dievybės žibėjimas yra užgesęs pasaulio istorijoje" (248 p.). Pasaulio buvimas yra pasinėręs į naktį. "Pasaulinė naktis skleidžia savo tamsą" (ibd). Ir ji skleidžia ją vis labiau. Žemiškasis buvimas darosi vis vargingesnis. "Jis yra pasidaręs jau toks vargingas, kad nepajėgia pastebėti Dievo stokos, kaip stokos" (ibd). Kokia tad yra poetų paskirtis šią pasaulinę naktį, šį vargingą žemės buvimo metą? Hoelderlinas liepia jiems, kaip aniems seniesiems Dionizo kunigams, eiti iš krašto į kraštą. Heideggeris šį poetinį Hoelderlino uždavinį išreikšti šitokiu posakiu: "Būti poetu vargingą metą reiškia: stebėti pabėgusių dievų pėdsakus" (251 p.), nes juo toliau, juo labiau šie pėdsakai dyla, ir žmonija pradeda nustoti nuovokos, kuris kelias veda į dievų karalystę. Poetų pašaukimas ir yra neleisti šiems pėdsakams išnykti; priminti juos žmonėms, parodyti juos, apreikšti juos savo giesmėje. Poetai yra dieviškųjų pėdsakų saugotojai. Viskas pasaulyje yra apdilę ir apirę. Dievas miręs arba pabėgęs. Mirtis neaiški. Meilė neišmokta. Bet kol yra poetų, tol pro visus šiuos griuvėsius tebešvyti praėjusiųjų dievų pėdos ir kelias į jų karaliją tebėra regimas. Ir tik tada, kai poetai iš pasaulio išnyks, kai istorija iš tikro pasieks O. Spenglerio pranašautą žieminį kultūros tarpsnį ir "vietoje lyrikos imsis technikos, vietoje tapybos statys laivus"8), tada ateis pasaulio vidurnaktis ir jame užges paskutinė dieviškumo žara; tada kelias į dievų karaliją bus galutinai prarastas. Tačiau kol dar esama šių dieviškųjų vyturių gęstančioje mūsų padangėje, tol esame tikri, kad viršum mūsų dar tebešviečia saulė, nors jos patys kartais ir nebematome.
-------
8) Untergang des Abendlandes I, 57 p. Muenchen 1920.
------
Štai kokios prasmės turi poetų buvimas vargingą žemės gyvenimo metą. Tačiau kuo jie šiuos dievų pėdsakus saugo? Kuo jie pridengia juos nuo visa naikinančio bei dildančio laiko? Ne kuo kitu, kaip savo giesme. Kitokios priemonės jie neturi. Ne poetų asmenybė yra dieviškumo sargas pasaulyje, bet jų kūriniai. Tačiau ar tai nėra apgaulė? Ar poeto giesmė nėra tik svajonė? Ar ji nėra tik graži fantazija? Ar ji nesudūžta, susidūrusi su tikrove ir ar tikrovė neatskleidžia jos apgaulingumo? Iš tikro, šie klausimai yra toki svarbūs, kad prie jų reikia valandėlę stabtelėti, mielas Bičiuli. Nuo jų išsprendimo priklausys, ar Tu būsi mums Dievo vyturys, skelbiąs tikrą būties pavasarį, ar tik iš laikrodžio išskrendanti gegutė, kad savo trumpu sukukavimu į valandas sutrumpintum nuobodų mūsų laiką ir padėtum greičiau jį pamiršti.

Tur būt, atsimeni, kaip Gogolio apysakoje "Taras Bulba" Bulba nusiveda pakrūmėn išdaviką savo sūnų ir, atlaužęs šautuvo gaidžiuką, jam sako: "Aš tave pagimdžiau, aš tave ir užmušiu". Ir mes sudrebame, kai trinktelia Bulbos šūvis. Mes jaučiame, kad pagimdymas dar nėra pagrindas savo gimdiniui nužudyti. Tačiau mes nė kiek nesijaudiname, kai Dostojevskis savo romane "Nusikaltimas ir bausmė" iškeliaudina Svidrigailovą į Ameriką tuo būdu, kad pasiųsdina jam kulką į smilkinį. Dar mažiau piktinamės, kai Miguel de Unamuno savo "Ūkanose" nutaria nužudyti savo veikėją Perezą, bet dar leidžia šiam atkeliauti į Salamanką pas rašytoją ir prašyti pasigailėti jo gyvybės. Koks čia yra skirtumas? Ogi tas, kad Bulba yra savo sūnaus tik tėvas, tik gimdytojas, tuo tarpu Dostojevskis ir Unamuno yra Svidrigailovo ir Perezo kūrėjai. Posakis "aš tave pagimdžiau, aš tave ir užmušiu" yra klaida, net jeigu ją darytų ir literatūros personažai. Bet posakis "aš tave sukūriau, aš tave ir užmušiu" yra gili tiesa. Jis išreiškia absoliutinį kūrinio priklausomumą nuo savo kūrėjo, priklausomumą pačioje būtyje. Viename savo laiške Hoel-derlinas poetinę kūrybą yra pavadinęs "nekalčiausiu iš visų užsiėmimų" kaip tik todėl, kad kūrybos pasaulyje nėra apsisprendimo rimties. Tavo, mielasis Poete, sukurtoje tikrovėje nėra nei puolimo nei atpirkimo, nei rojaus nei Golgotos. Tu šauki žmones iš nebūties ir juos žudai, nejausdamas už tai nė mažiausio sąžinės graužimo. Tu vaizduoji juos padugnėse, nemanydamas nusikalstas šeštajam Dievo įsakymui. Tu diegi į jų širdis meilę ir neapykantą; Tu juos jungi ir skiri, nusmukdai ir pašventini — visiškai pagal savo nuožiūrą, nesiimdamas už tai jokio atsakingumo. Savosios plunksnos pasaulyje Tu nesi būties sargas, kaip kad mes visi savoje tikrovėje, bet būties viešpats: jos valdovas ir jos dievas. Tavojo pasaulio būtis yra visiškai Tavo rankoje čia iš tikro yra neaprėžta, ir Tavo užsiėmimas čia Tu ją sukuri, Tu gali ją ir sunaikinti. Tavo laisvė yra nekalčiausias.

Tačiau argi nepastebi, mielas Bičiuli, kad visas šis iš Tavo rankų išėjęs pasaulis yra netikras; kad jis yra tik fantazija, tik žaidimas? Tu tik todėl turi jame neaprėžtos laisvės, Tu tik todėl nesi už savo veikėjų likimą atsakingas ir gali su jais elgtis, kaip tinkamas, kad visa tai priklauso ne tikrovės, o žaismo sričiai. Mes niekados savo užsiėmimais nežaidžiame. Mes visados dirbame ir už savo darbus esame atsakingi. Mūsų pasaulis yra tikrovė: sunki, nuodėminga, pilna kraujo, vargo ir skurdo, bet sykiu meilės, džiaugsmo ir šventumo. Tuo tarpu Tu nedirbi: Tu žaidi. Juk labai juokingai skambėtų posakis: "Brazdžionis padirbo eilėraštį, Jankus padirbo romaną" ... Romanus daryti yra lemta tik mums, nepoetams. Užtat šie mūsų "romanai" nebėra nekaltas užsiėmimas. Tiesa, pasitaiko ir Tau šios rūšies romanų padaryti, nes ir Tu nešioji mūsų prigimtį ir todėl kartais pasiduodi jos vilionėms. Tačiau Tavo, kaip poeto, pasaulis kyla anaiptol ne iš darbo, bet iš žaismo. Tu būni žaisdamas. Tavo džiaugsmas yra visą laiką žaisti ant žemės rutulio, jeigu čia pritaikysime Šventraščio žodžius (plg. Išm. 8, 28). J. Huizinga yra pavadinęs kultūrą kuriantį žmogų "žaidžiančiuoju žmogumi — homo ludens" ir bandęs žaisme įžiūrėti giliausią

A.  PINKHAM  RYDER    JŪROSE

kultūros esmę 9). Ir ne be pagrindo. Kiekviena kultūros sritis yra kūryba, vadinasi, žaismas. Vis dėlto giliausia ir tiesiogine prasme šis Huizingos posakis tinka tik Tau, Poete. Tik tu esi tikrasis Homo ludens: ne tik savo polinkiais bei pergyvenimais, bet ir savo pašaukimu. Poetiškai būti reiškia žaisti. Poetinė egzistencija yra žaismas.

Bet jeigu taip, argi tuomet nebuvo S. Kierkegaardas teisus, sakydamas: "Kiekviena poetinė egzistencija yra nuodėmė, nes čia kuriama, užuot buvus; nes čia rūpinamasi gėriu ir tiesa tik vaizduotėje, užuot egzistencialiai stengusis jais būti"10). Pats Kierkegaardas buvo įsitikinęs sa-
----
9) Plg. Homo ludens. Kultur als Spiel des Menschen. Amsterdam 1940.
10) Die Krankheit nun Tode, 72 p. Jena 1938.
-----
vo teisingumu, todėl metė kūręs, užgniaužė savyje poetą ir stengėsi būti. Jis mėgino pasilikti tiktai kūrinys, išsižadėdamas kūrėjo būsenos. Jis norėjo būti tik būties sargas, bet ne jos viešpats. Ar šis žygis jam pavyko, galime pagrįstai abejoti, nes kažkoks gilus nusivylimas žymi visą jo asmenybę ir jo darbus. Tuo tarpu jis pats yra teigęs, kad poetinė egzistencija "turi kažką bendra su nusiminimu ir rezignacija"11). Nepergalėdamas savyje nusiminimmo, Kierkegaardas parodė, kad nė poetinės egzistencijos jis visiškai pergalėti nepajėgė; kad ji jame pasiliko visą jo gyvenimą ir žadino jame nusiminimą. Kurti, užuot buvus, yra kiekvieno poeto likimas, net jeigu jis ir nenorėtų su juo susitaikyti. — Bet ar tai nėra nuodė-
---
11) Op. cit. ibd. — Plg. be to W. Rehm, Experimentum medietatis, 197 p.
---
minga? Ar Kierkegaardo bėgimas nuo poetines būties nėra pateisinamas? Ar iškeisti tikrovę j fantaziją ir paversti ją sapno pasauliu nėra nusikalsti būčiai? Galima, sykį esant poetu, nuo savęs ir nepabėgti. Bet ar nėra būdingas pats šis bėgimas, pats šis noras bėgti? Juk tarp dviejų žaismo akimirkų reikia nebe žaisti, bet jau būti. Kas tad yra poetui šis buvimas, kuris atsiveria žais-minėje jo egzistencijoje? Ne kas kita, kaip tuštuma. Todėl nevienas pabūgsta šios tuštumos ir mėgina paversti ją tikra būtimi, paneigdamas visą žaisminę savo būtį. Gera yra Dievui, kad jis kuria nuolatos ir kad jo kūryba niekados nenutrūksta. Ir bloga yra žmogui, kad jis turi savo žaismą pertraukti ir pradėti būti, užuot kūręs. Poetai šią pertrauką pergyvena labai skaudžiai, nes jie nemoka būti. Bet ar šis nemokėjimas nėra kažkoks nesusipratimas? Ar jis nėra paniekinimas tikrovės fantazijos naudai? — Visi šie klausimai atsistoja prieš Tave, mielas Bičiuli, labai aštriai. Visi jie reikalauja kažkokio gilesnio atsakymo, kažkokio gilesnio įžvelgimo į poetinės būties prasmę. Kas gi iš tikro yra poetinė kūryba: žaismas ar būtis? Kas gi iš tikro yra poetas: svajotojas ar būties kūrėjas? Kas gi iš tikro yra poetinė egzistencija: nuodėmė ar Viešpaties malonė? — Pamėginkime į visa tai atsakyti.
II.

Vargingam mūsų žemės metui darantis vis sunkesniam, pasaulinei nakčiai vis labiau temstant, mes pamėtėme iš akių, Bičiuli, ne tik dievų pėdsakus, bet netekome net nuovokos apie jų buvimo būdą. Kad poetinė kūryba yra žaismas, tuo niekas negali abejoti. Jau pats tik vienas jos sugretinimas su darbu parodo jos žaisminį pobūdį.  Todėl  Heideggeris,  aiškindamas  minėtą Hoelderlino teigimą, kad poetinė kūryba esanti nekalčiausias iš visų užsiėmimų, ir sako: "Poetinis kūrimas pasirodo kukliu žaismo pavidalu. Su nieku nesusirišęs jis išranda savą vaizdų pasaulį ir pasilieka įsijungęs į vaizduotės sritį. Todėl šis žaismas ištrūksta iš apsisprendimo rimties, nes apsisprendimas šiaip ar taip yra kaltas. Tuo tarpu poetinis kūrimas yra visiškai nekaltas ir sykiu nepasėkingas . . . Poetinis kūrimas yra lyg sapnas, bet ne tikrovė; žaismas žodžiais, bet ne veikimo rimtis"12).
-----
12) Hoelderlin und das Wesen der Dichtung, 4—5 p Muenchen 1937.
-----
Todėl į pirmąjį klausimą, kas yra poetinė kūryba: žaismas ar būtis, turime atsakyti: žaismas. Bet kas gi yra žaismas giliausia savo esme? Sutemusiame mūsų buvime žaismas mums atrodo kažkokios nerimties apraiška. Tiesa, mes kartais dar žaidžiame, bet šiam žaismui skiriame tik atotampos po darbo prasmę. Žaismas yra įsijungęs mums į tą pačią mūsų kasdieninio buvimo reikalų eilę, kaip miegas, valgis, poilsis... Aukštesnės prasmės mes jame nebematome. Jis yra virtęs tiktai kūniniu, tik sveikatos — nervų ir raumenų — priemone, o dvasinė ir dieviškoji jo žymė yra visiškai užtrinta.

Todėl kai žemėn atėjo Kristus ir atnešė Evangeliją — Linksmą Naujieną —, mes priėmėme ją, tiesa, kaip naujieną, tačiau niekaip nesupratome, kodėl ji turi būti linksma. O jeigu vis dėlto būtume supratę? Jeigu linksmoji jos pusė būtų atsistojusi mums prieš akis visu savo gaivalingumu? Ką mes būtume tuomet darę? Ne ką kita, kaip tai, ką skelbė pranašas: "Džiūgaukite Viešpačiui visos šalys:   linksminkitės, džiaukitės ir žaiskite! Giedokite psalmes Viešpačiui kanklėmis, kanklėmis ir arfos skambėjimu; trimitais ir ragų balsais džiūgaukite Viešpaties Karaliaus akivaizdoje. Tegul ūžia jūra su savo pilnybe ir žemės rutulys su savo gyventojais. Teploja upės rankomis, kartu tedžiūgauja kalnai Viešpaties akivaizdoje, nes jis ateina: jis ateina valdyti žemės" (Ps. 97, 4—9). Kitaip sakant, mes būtume žaidę: visa žemė su savo gyventojais ir su savo gamta būtų žaidusi ateinančio Viešpaties akivaizdoje.   Visuotinis   džiaugsmas,   apsireiškiąs žaismo pavidalu, stovėjo pranašo regėjimuose, kaip atsakymas į Viešpaties Karaliaus pasirodymą žemėje. Ir ką šis visuotinis žaismas būtų atskleidęs? Ar visuotinę nerimtį?  Anaiptol!  Jis būtų atskleidęs visuotinį išvadavimą ir žmogaus perėjimą į naują būtį. Psalmės ir giesmės, kanklės ir arfos, trimitai ir ragai, ūžaujančios upės ir jūros būtų buvę šio naujo buvimo ženklai. Išvaduotasis žmogus būtų pradėjęs būti žaisdamas. Šiandien mes taip ir darome. Deja, tiktai bažnyčiose trumpų liturginių valandėlių metu, nes visa mūsoji kasdienybė tebėra valdoma nuodėmės, o nusidėjėliai nežaidžia. Tačiau kulte kaip tik išeina aikštėn anasai visuotinis džiaugsmas. Liturgija yra žaismas Viešpaties Karaliaus akivaizdoje ir tuo pačiu atpirktojo žmogaus būsena.

Bet grįžkime, mielas Bičiuli, atgal: grįžkime i pačią būties pradžią ir pažiūrėkime, ar ir ten kartais nerasime žaismo. Paskaitykime šiam reikalui Mergelės Marijos Prasidėjimo (8 gruodžio) ir Gimimo švenčių epistolą, paimtą iš Išminties knygos. Ten kalbama apie Dieviškąją Išmintį (Sophia), kuri yra buvusi anksčiau, negu atsirado žemė, negu iškilo kalnai, negu ištryško vandenų šaltiniai. Bet ši Amžinoji Išmintis nebuvo tik neveikli kūrybinių Viešpaties veiksmų stebėtoja. Ji buvo tvarkomasis jų pradas. Ji pati pasisako, kad ji buvusi pas Dievą ir visa tvarkiusi (plg. Išm. 8, 27). Tačiau kaip? Kaip reiškėsi šis tvarkomasis Dieviškosios   Išminties   veikimas? Atsakymą taip pat duoda ji pati:  "Man buvo džiaugsmo diena iš dienos žaisti Jo akivaizdoje, visą laiką žaisti ant žemės rutulio" (Išm. 8, 28). Vadinasi, žaismas buvo Dieviškosios Išminties veiksena. Žaisdama ji svėrė vandenų šaltinius, žaisdama ji vedė jūros ribas, žaisdama ji stiprino žemės pamatus. Kas tad yra žaismas šiuo atžvilgiu? Ne kas kita, kaip dieviškosios būties buvimo bei veikimo būdas. Ir čia mes, mielas Bičiuli, staiga paregime esminį ryšį tarp šio Dieviškosios Išminties žaismo ir ano atpirktojo žmogaus žaismo. Atpirktasis žmogus juk yra ne kas kita, kaip sudievintasis žmogus. Tai žmogus įsijungęs į dieviškąjį gyvenimą, pripildytas dieviškuoju turiniu, perskverbtas dieviškąja malone, atstatytas į pirmykštę dieviškąją savo būtį. Ar tad nuostabu, kad šitas žmogus, pripildytas dieviškumu, prisiima ir dieviškąjį buvimo bei veikimo būdą, būtent: žaismą? Ar nuostabu, kad amžinasis Dieviškosios Išminties žaismas ant žemės rutulio apsireiškia ir atpirktojo žmogaus gyvenime? Anos ateinančio Viešpaties akivaizdoje skambančios kanklės ir arfos, anie gaudžian-tieji ragai ir trimitai, anos rankomis plojančios upės ir ūžaujančios jūros yra ne kas kita, kaip tik menkutė atšvaistą šio Dieviškosios Išminties begalinio žaismo pačia būtimi. Atpirktasis pasaulis įsijungia į dieviškąją būseną ir tuo pačiu apreiškia šią naują savo būtį žaismo forma. Dieviškoji ir sudievintoji būtis būna žaisdama. Žaisti — jai reiškia būti.

Ir čia, Bičiuli, atsiveria nepaprastai didingos perspektyvos visai poetinei kūrybai. Jeigu poetinė kūryba yra žaismas, o tokia ji yra pačia savo esme, tai tuo pačiu ji yra kažkokios aukštesnės būties išraiška; tuo pačiu ji yra išraiška anos dieviškosios būties, kuri, Amžinosios Išminties tvarkoma, įsivelka į žaismo drabužį. Poezijoje būtis prabyla dieviškuoju savo pagrindu; būtis, nepaliesta nuodėmės prakeikimo; būtis, kurioje pakanka žaisti, kad būtum, neuždarbiaujant gyvenimo duonos savo kaktos prakaitu. Žaisminis poezijos pobūdis išskiria ją iš visos nuodėmingos ir todėl darbu apsunkintos mūsų tikrovės; išskiria tam, kad mus keltų į kitą, aukštesnę bei tikresnę, tikrovę. Poezija yra esmingai šauklys aukštyn; šauklys ne poeto intencija, bet pačiu kūrinio buvimu pasaulyje. Jau tik pats vienas poetinio kūrinio pasirodymas yra mūsų kvietimas kopti aukštyn. Pati poetinė būtis yra dieviškumo skelbėja. Pats kūrinys yra anos tikrovės išraiška. Gali poetas apie tai visai negalvoti; gali jis net priešingai norėti; gali savo sąmonėje jis būti net ateistas; tačiau savo kūriniu jis visados reikš dieviškosios būties buvimą bei veikimą; savo kūriniu jis visados skelbs pražygiavusį per pasaulį Dievą ir saugos Jo pėdsakus pasaulinės nakties tamsoje.

Čia kaip tik ir glūdi metafizinė poetinės kūrybos prasmė. Nevienas krikščionis, tyrinėdamas poeziją, yra kėlęs rojinį jos pobūdį. Sakysime, J. Maritainas teigia, kad poezijoje ir apskritai mene įsikūnija šv. Pranciškus Asyžietis, sakąs žvėrims pamokslą. Ką Maritainas nori tuo pasakyti, paaiškina tolimesni jo žodžiai: "Menas vaizdais atstato rojų: ne žmoguje, ne gyvenime, bet sukurtame veikale"13). Jis atstato pirmykštę vienybę bei sandorą tarp daiktų, tarp žemės ir dangaus, tarp žmogaus ir Dievo. "Čia viskas, sako Maritainas, yra tvarka ir grožis; čia nėra jokio suskilimo; čia susijungia juslingumas su dvasingumu; bet kuri aistra čia nušvinta; bet kuris kraujo karštis pakyla ligi protingumo; bet kuris žmogiškumas kvėpuoja dieviškumu"14). Tai, apie
-----------
13) Der Kuenstler und der Weise, 72 p. Augsburg.
14) Op. cit. lbd.
----------
ką Ovidijus dainavo savo "Metamorfozėse" n M krikščionybė mums skelbia prarastojo rojaus paveikslu, visa tai apsireiškia poetinėje kūryboje. Todėl I. Zangerle ir sako, kad "poetas kalba iš sapno, iš žmonijos sapno apie rojų"15). Todėl E. Staiger ir tiki, kad "lyrikoje yra saugojama rojinio buvimo liekana"16). Visi šie posakiai nurodo į poetinės kūrybos skirtingumą nuo mūsosios tikrovės; visi jie tačiau išreiškia sykiu ir žmogaus ilgesį paregėti tai, ką poezija vaizduoja. Visais jai norima pasakyti, kad poezija yra pirmykštės ir tikrosios būties paveikslas. Ne tai yra tikra, kuo mes šioje žemėje gyvename ir rūpinamės, bet tai, kas mums poezijoje yra atskleidžiama. Ne poezija yra ištekėjusi iš mūsojo dabartinio buvimo, bet dabartinis mūsų buvimas yra nuklydęs nuo poezijos. Ne poezija yra iliuzija, bet šis nuodėmingas, pagal ateistinę svajonę sukurtas pasaulis. Todėl Charles du Bos nebijo teigti, kad "gyvenimas yra gavęs daugiau iš poezijos, negu poezija iš gyvenimo"17); daugiau ta prasme, kad poezijoje slypi aukštesnių jėgų, negu jų duoda mūsoji tikrovė, ir šios aukštesnės jėgos kaip tik darančios, kaip netrukus matysime, keičiančios įtakos visai būčiai. Šių svarstymų šviesoje darosi aiškus ir Heideggerio teigimas, kad "poezija nėra tik mūsų buvimą pagražinanti palydovė; nėra tik laikinis susižavėjimas, įsisiūbavimas ar pasilinksminimas. Poezija yra laikantis istorijos pagrindas"18). Kitoje vietoje Heideggeris sako, kad "poezija yra statantis būties ir visų daiktų esmės pavadinimas"19), ir paaiškindamas priduria, kad tai nėra bet koks pavadinimas: tai yra iškėlimas žodžio galia pačių būties gelmių. "Poeto sakymas yra statymas ne tiktai laisvos dovanos prasme, bet sykiu ir prasme žmogiškojo buvimo grindimo jo pagrinde"20). Kitaip tariant, poeto žodis nėra "išmislas", nėra grynas vaizduotės gaminys, bet būties statymas, jai pamato tiesimas. Poetas grindžia būtį. Jo "giesmė yra buvimas". Šie daug sykių kartoti Rilkės žodžiai suima savin giliausią poezijos prasmę. Poezija reiškia būtį. Bet ne šią apardytą, aptemusią, naktinę būtį, o aną aukštesnę, šviesią, pirmykštę, nekaltą, dieviškąją būtį. Poezija yra žaismas. Bet ne Šis poilsio, atotampos, sveikatos ar atsigavimo žaismas, o anas dieviškosios būsenos žaismas. Poezija kaip tik todėl yra žaismas, kad ji išreiškia aukštesnę būtį. Žaisti ir būti poezijoje, kaip ir dieviškoje pirmykštėje būtyje, yra vienas ir W pat dalykas.
Todėl poezijos ir tikrovės santykis, mielas Bičiuli, yra labai savotiškas. Jeigu minia laiko Taye svajotoju, fantastu, nerealiu žmogumi, tai ji ir klysta ir sykiu sako tiesą. Ji klysta, manydama,
---------
15) Die Bestimmung des Dichters, 15 p.
16) Grundbegriffe der Poetik, 18 p. Zuerich 1946.
17) Was ist Dichtung? 13 p. Freiburg i. Brsg. 1949.
18) Hoelderlin und das Wesen der Dichtung, 11 p.
19) Op. clt. 12 p.
----------
kad tikra yra tai, ką ji turi ir kuo ji gyvena, o netikra, ką Tu sakai savo veikaluose. Bet ji sveikai jaučia, kad Tu neišsitenki šiame pasaulyje ir todėl savo kūriniuose iš jo ištrūksti. Poezija iš tikro yra netikrovė, tačiau ne tikrovės paneigimu, bet jos peržengimu. Poetinė kūryba tikrovės neneigia ir negali neigti. Ji ją naudoja, ji įima ją į save; ji be jos užtrokštų beorėje savo erdvėje. Bet iš kitos pusės, ji tikrovėje neišsitenka ir ja neišsisemia. Nuolatinis teigimas, kad menas nėra tikrovės fotografija, kaip tik ir išreiškia šį poetinį tikrovės peržengimą. Poezija stovi aukščiau už tikrovę: ji yra antitikrovė. Jean Cocteau savo laiške Maritainui yra gražiai pasakęs, kad "Dievas nereikalauja savo tikrovės nuorašo"21). Jeigu poetas nurašytų tik tai, ką Viešpats yra sukūręs, jo darbas neturėtų jokios prasmės. Tačiau poeto žvilgis siekia toliau, negu paprasta regimybė. Jis baigiasi ne daiktais, bet už jų glūdinčiais ir juos laikančiais dieviškaisiais pirmavaizdžiais. Poetas paskaito ne tai, ką Viešpats yra sukūręs, bet tai, ką Jis yra norėjęs sukurti. Jis įspėja Dievo mintį ir ją savo vaizdais išreiškia. Todėl poeto veikalai niekados nėra daiktų nuorašai, bet daiktų pratęsimas ilgi pat dieviškojo jų pagrindo. Poezija yra būties išpildymas. Ji yra tikrovės užbaigimas. Ji yra mūsų troškulio patenkinimas. "Kaip šventasis, — sako Maritainas, — atbaigia savyje atpirkimo darbą, taip poetas atbaigia kūrimo darbą"22). Kaip atpirkimo malonė suklesti šventojo asmenybėje, taip kuriančioji Dievo Dvasia, kuri laikų pradžia j e sklendeno viršum chaoso ir jį tvarkė, suklesti poeto veikaluose. Todėl poetas virsta Dievo-Kūrėjo bendradarbiu, kaip šventasis Dievo-Atpirkę jo dalininku. "Menas yra tobuliausias prigimtasis dieviškojo veikimo paveikslas"23).
Sis poezijos santykis su tikrove apreiškia ne tik rojinį poetinės kūrybos pobūdį, kuris mus veda atgal į prarastus amžius, bet sykiu kelia aikštėn ir transfigūracinę jos galią, kuri nukreipia mūsų žvilgį į ateitį, į aną visuotinį perkeitimą bei išskaistinimą, taip įsakmiai mums krikščionybės pabrėžiamą. Savo vaizduose išpildydama būtį ir prasiverždama ligi dieviškųjų pirmavaizdžių, poezija virsta atstatytosios būties šauk-le ir jos pirmatake. Ji mums sako ne tik tai, kas Viešpaties planuose yra buvę ir kas mūsų yra prarasta, bet ir tai, kas bus, kai šitie planai vis dėlto bus įvykdyti. Ji mums dainuoja ne tik praėjusį aukso amžių, bet ir būsimąjį. Savo žaismu reikšdama dieviškąją būtį, poetinė kūryba pastato ją prieš mūsų akis ir kaip prarastąją tikrovę ir sykiu kaip laukiamąjį idealą. Šiuo atžvilgiu R. Guardini prasmingai vadina meno kūrinį pažadu, kadangi jame atsiskleidžia "tai, ko dar nėra"24). Šiame poetinės kūrybos bruože tas pats Guardini regi ir religinį poezijos pobūdį, kadangi
--------
21)    Der Kuenstler und der Weise, 41 p.
22)    Op. cit. 69 p.
23)    J. Maritain, op. cit. 67 p.
24)    Ueber das Wesen des Kunstwerks, 38 p. Tuebingen 1947.
-------
ir religija mums žada visuotinį būties perkeitimą, jau šioje tikrovėje jį vykdydama savo sakramentais. Šia prasme ir poezija ir religija — abi šios aukščiausios žmogiškojo buvimo sritys — virsta ženklais ateičiai. Kaip eschataloginė yra religija, taip eschataloginis yra menas su poezija. "Kiekvienas tikras meno veikalas, — sako Guardini, — savo esme yra eschataloginis ir sieja pasaulį su tuo, kas yra anapus jo, su būsimybe"25). Todėl yra būdinga, kad perkeistajam ir amžinajam buvimui išreikšti mes neradome geresnio simbolio, kaip giesmė. Ir kasdieninėje mūsų sąmonėje ir Apreiškime giesmė pasirodo, kaip išskaistintojo pasaulio bei žmogaus būsena. Šv. Jono Apokalipsė nuolatos kalba apie naują giesmę, kurią gieda dvidešimt keturi vyresnieji ties Avinėlio sostu (5, 9), mergelės arba nesusitepusieji su moterimis (14, 4) ir galop visi palaimintieji, sakydami "Amen. Aleliuja!" (19, 4). Šis žodinis bei garsinis simbolis kaip tik ir yra nurodymas, kad perkeistojoje būtyje žemiškosios poetinės užuomazgos yra išvystomos ligi pilnatvės ir virsta pastovia palaimintųjų būsena. Visuotinis pasaulio keitimas prasideda jau poezijoje. Todėl Tu suprasi, Bičiuli, kodėl romantikos metu poezija ir poetas buvo laikomi, kaip minėjau, pasaulio išganymu. Novalis nenuilstamai kartoja, kad poetas yra Dievo pateptasis, išrinktasis, charizmatinis žmogus; kad jo širdis yra pasaulio raktas; kad savo tamsiomis begalinėmis akimis jis atveria pasauliui aukso amžių ir įžiebia naują istoriją. Jis kreipiasi į jį ir sako: "Tu turi būti aukos kunigas ir giedoti sugrįžimo giesmę. Imk šią šakelę, pridenk ja mane ir dainuok rytams didžią dainą, kol saulė nusileis ir uždegs ir atvers man pirmykščio pasaulio vartus"26). Kunigo-poeto-pranašo paralelė romantikams buvo nepaprastai sava. Kaip kunigas aukoja keičiančią ją ir Dievo malonę nuženg-dinančiąją Auką, taip ją aukoja ir poetas savo giesme, atverdamas jos galia pirmykščio pasaulio vartus. Kaip pranašas skelbia naują laiką ir naują būtį, taip ją skelbia ir poetas savo žodžiu. Kur romantikai klydo, matysime truputį vėliau. Tačiau pati giliausia jų nuojauta buvo teisinga. Transfigūracinis poezijos bruožas yra jai esminis, ir tuo pačiu jos ryšys su pasaulio išganomuoju perkeitimu yra nepaneigiamas.
------
25) Op. cit. 39 p.
26) Cit. W. Rehm, Orpheus, 25 p.
-----
Dabar, mielas Bičiuli, mes jau galėsime bent apytikriai atsakyti į anuos anksčiau iškeltus aštrius klausimus. Kas yra poetinė kūryba: žaismas ar būtis? Taip, žaismas, tačiau kaip dieviškosios — pirmykštės ir perkeistosios — būties išraiška. Poetinėje kūryboje būtis atsiskleidžia tokia, kokia ji yra pirmavaizdine savo esme amžinojoje Dievo Išmintyje. Todėl ji savaime apsireiškia žaismu, nes žaismas yra dieviškasis buvimo būdas. — Kas yra poetas: svajotojas ar būties kūrėjas? Taip, svajotojas, tačiau apie prarastąją ir būsimąją būtį. Šita savo svajone jis pralenkia mūsų gyvenamąją tikrovę, bet ne ją paneigdamas, o savo kūriniuose ją vaizduodamas dieviškuoju perkeistuoju ir atnaujintuoju jos pavidalu. Poetas, gražiu I. Zangerlės pasakymu, "yra ne išimtis, bet pradingusi taisykle"27). — Kas yra poetinė egzistencija: nuodėmė ar Viešpaties malonė? Taip, nuodėmė, jeigu ji mėgina atsistoti religinės egzistencijos vietoje, ką turėjo galvoje Kierkegaardas, nuo jos bėgdamas ir ją nuodėme laikydamas. Tačiau ii yra malone, jeigu ji suvokia savo vietą žmogaus buvime ir savą prasmę savo veikime. Poetinė egzistencija yra pašaukta taisyti Viešpačiui kelią. Ji yra Dievo šauklė. Ir čia yra jos didybė, nes Viešpaties šauklys yra didesnis už kiekvieną pranašą. Tačiau kai šis šauklys įsigeidžia atsistoti Viešpaties vietoje, kai užuot kelią tieses, jis pats mėgina juo eiti, tuomet jis nusideda ir sudūžta.
----
27) Die Bestimmung des Dichters, 15 p.
----

III.
Šitoje vietoje, mielasis Poete, mes prieiname prie didžiulės tragikos, kuri tyko poetinę būtį ir poetinę kūrybą. Nors poezija mums žadina rojaus prisiminimą, nors ji skelbia visuotinio perkeitimo bei atnaujinimo viltį, nors ji išreiškia savimi dieviškąją būtį, tačiau kiekvienu  atveju ji yra ir pasilieka žmogaus kūryba. Ji nėra Dievo padaras, ir Dievas nėra poetas. Poetas yra kūriniška sąvoka iš esmės. Tačiau sugebėdamas įsibrauti ligi dieviškosios minties ir ją savuose kūriniuose atspėti bei išreikšti, jis yra tykomas didelės pagundos šią mintį palaikyti sava ir į jos išraiškas savuose veikaluose žiūrėti kaip į ontologinę būtį, išėjusią iš jo paties rankų. Tokiu atveju jis patenka į demonizmą ir sudūžta, nes poezija aukštesnę būtį reiškia, bet ji pati šia aukštesniąja būtimi nėra. Reikia tad apie šią pagundą, Bičiuli, kiek daugiau man su Tavimi pakalbėti, nes į ją atsitrenkia ne tik atskiri poetai, bet ir ištisi poetiškai nusiteikę bei poetinę egzistenciją garbiną istoriniai tarpsniai.

Kadaise senasis Goethė yra iškilmingai pasakęs: "Kas turi meną, turi ir religiją; kas meno neturi, teturie religiją". Tu būsi, be abejo, girdėjęs šį We!maro išminčiaus posakį. Bet ar pagalvojai, kad jame kaip tik ir slypi anoji mano minima pagunda ir sykiu estetiškai nusiteikusio žmogaus tragiką. Ką gi iš tikro reiškia šie Goe-thės žodžiai? Ne ką kita, kaip meno, o su juo ir poezijos, pastatymą vienoje plotmėje su religija. Žmogus, turėdamas meną, tuo pačiu turįs ir religiją. Kitaip sakant, iš meno jis gaunąs tai, ką jam duodanti ir religija. Neturėdamas meno, jis einąs į religijos sritis ir čia patiriąs tai, ką patirtų ir iš meno, jeigu jį turėtų. Meno ir religijos veikmė esanti ta pati. Abi šios žmogiškojo buvimo sritys esmėje esančios vienodos, todėl galimos sukeisti viena su kita. Štai kokia mintis glūdi minėtuose Goethės žodžiuose. Ir jie yra tragiški ne todėl, kad paneigia religijos reikalą tiems, kurie gyvena menu; ne todėl, kad pateisina estetininkų subjektyvinį ateizmą; bet todėl, kad įteigia žmogui mintį, esą, menas galįs padaryti tai, ką padaro religija, būtent -.išganyti pasaulį bei žmogų. Tačiau, mielas Bičiuli, čia dar nėra šios minties galas. Juk kas gi yra išganymas? Kas yra tai, ko žmonės laukia iš religijos ir ką Goethė tikisi rasiąs mene? Išganymas nėra paviršutiniškas pasaulio bei žmogaus apvalymas, apkuopimas, pertvarkymas. Jis nėra senosios būties žaizdų išgydymas, senosios būties plyšių už-lopymas. Išganymas yra nauja būtis. Išganomasis veiksmas yra naujos būties sukūrimas. Štai kodėl šv. Povilas nesiliaudamas kalba apie krikščionybę, kaip apie naują kūrinį, mums atneštą Jėzaus Kristaus. Jis atėjo pasaulin tam, kad sukurtų "naują žmogų" (Efez. 2, 15). Todėl Jame "neturi vertės nei apipiaustymas nei neapipiaus-tymas, bet naujas sutvėrimas" (Gal. 6, 15). Atpirktojo žmogaus žymė kaip tik ir yra šis naujumas, ši nauja būtis, ši nauja kūryba, įvykusi jame per jo dalyvavimą Kristuje. "Jei kas yra Kristuje, tas yra naujas sutvėrimas. Kas buvo sena, praėjo; štai visa pasidarė nauja" (Kor. 5, 17). Ir tai nėra tik moralinis naujumas, tik nuotaikų, įsitikinimų ar pažiūrų pakitimas. Tai pakitimas pačioje žmogaus bei pasaulio būtyje. Tai paties pagrindo pakitimas.
Krikščionybė yra ontologinė pačioje savo esmėje. Jos veikmės paliesta būtis virsta nauja būtimi. Krikščionybė yra antrasis žmogaus bei pasaulio sukūrimas tiesiogine šio žodžio prasme. Jeigu tad menas galįs padaryti tai, ką padaro religija, vadinasi, jis galįs būtį sukurti; jis galįs ją kildinti ontologiškai; jis galįs duoti žmogui naują tikrovę. Naujos aukštesnės būties tikrovinis sukūrimas yra prielaida, kuria remiasi minėti Goethės žodžiai. Religija kuria būtį; tą patį darąs ir menas. Todėl kam ši būtis kylanti iš meno, tas nereikalingas religijos; kam tas teeinąs į ją religijos keliu. Tačiau pasėkos bus meno kelias į naują tikrovę esąs neprieinamas, tos pačios; tik jų kilimo būdai bus skirtingi.

Ir ši pagunda teigti menui tikrovinę būtį kildinančią prasmę yra tokia didelė, kad jai pasiduoda, mielas Bičiuli, ne tik romantikai, kalbėdami apie poetą, kaip apie pasaulio išganytoją; ne tik Goethės tipo žmonės, būdami pačia savo nuotaika gražių pavidalų garbintojai; bet jai pasiduoda net ištisi amžiai ir net ištisos tautos. Tau yra gerai žinomas religijos ir literatūros istorikų tvirtinimas, esą, Homeras sukūręs graikams dievus. Teigimas yra tikras ir turi gilios prasmės. Prisimink, Bičiuli, mūsų Čiurlionies paveikslą: Dievas kuria žmogų — mažutis padarėlis stovi tarp Viešpaties kelių ir yra baigiamas žiesti visagale Jo ranka; ir žmogus kala Dievo paveikslą — tas pats mažutis padarėlis tašo kūjo smūgiais didžiulę uolą, kurioje jau ryškėja Viešpaties bruožai. Tai yra graikiškojo, o gal net kiekvieno žmogaus simbolis. Viešpats sukūrė graiką pagal savo paveikslą bei panašumą. Bet graikas, pasekdamas Dievo pavyzdžiu, sukūrė savus dievus, žinoma, taip pat pagal savo paveikslą bei panašumą. Ir šitas graikas buvo — Homeras. Eckhart Peterich pastebi, kad "graikuose ne kunigai, kuriems buvo patikėta tiktai aukojimas ir kulto veiksmai, sukūrė ir išvystė teologiją, bet poetai"28). Senoji priešhomerinė graikų religija buvo daugiau žemės dievybių garbinimas. Jos dievai buvo tamsaus gaivalingumo, visagalio likimo ir moteriškojo vaisingumo išraiškos. Tuo tarpu Homeras sukūrė Olimpą — šviesų ir vyrišką, veiklų ir narsų. Jis padarė dievus tobulesniais žmonėmis, tačiau paliko jiems žmogiškąją prigimtį. Jie nebebuvo klusnūs likimo tarnai: jie jau veikė patys, dažnai net klasta ir apgaule. Bet ką gi tai visa reiškia? Ką reiškia ši visa teologinė Homero kūryba? Ne ką kita, kaip ontologinį jo poemų pergyvenimą. Homero epai atsistojo prieš graikų akis kaip nauja tikrovė. Graikai į Homero aprašytus dievų pavidalus, į jų santykius tarp savęs ir su žmonėmis pažiūrėjo ne kaip į fantaziją, ne kaip į sapną, ne kaip į simbolį bei išraišką, bet kaip į tikrovinę būtį; todėl šiems dievams nusilenkė, juos pagarbino, jiems pastatė šventyklų, savo likimą sudėjo į jų rankas ir juos įvedė į savos tautos sąmonę. Meno kūrinys čia atsistojo religinio kūrinio vietoje. Iš "Ilijados" ir "Odisėjos" dievai įžengė į Olimpą. Meno, kaip tikrovės, pergyvenimas niekur nebuvo toks stiprus ir tokiu plačiu mastu įvykdytas, kaip graikuose"29).
--------
28) Die Theologle der Helenen, 111 p. Leipzlg 1938.
29) Tos pačios prasmes turi ir graikiškoji katarsis — apsivalymo — idėja, kurią graikai Jdejo | savo tragedijas. Jeigu tragedija pajėgia žmogų apvaldyti, j| perkeisdama, ji turi taip pat nebe simbolines, bet jau tikrovines prasmes.
--------
Tos pačios prasmės turi ir krikščionybės pradžioje kilusi kova už ir prieš paveikslų garbinimą. Iš graikų einąs linkimas laikyti meno kūrinį pačia jo reiškiama tikrove sudarė pavojaus sudievinti žmogaus rankų padarus ir paversti krikščionybę naujų dievų rinkiniu, kokia buvo ir senoji stabmeldžių religija. Todėl nevienas prisiminė Senojo Testamento draudimą kalti ar tapyti Viešpaties atvaizdą ir paskelbė kovą bet kokiam paveikslų garbinimui. Kova buvo aštri, nes savo esme ji buvo kova už meno kūrinio supratimą ir už jo santykį su religija. Krikščionybei pasisekė suvesti šias dvi kraštutines pažiūras vie-nybėn ir meno kūrinyje įžiūrėti simbolinę, ne tikrovinę prasmę, todėl leisti paveikslą garbinti, tačiau ne kaip tikrovę, o tiktai kaip tikrovės išraišką, kaip nurodymą į ją, kaip jos ženklą. Krikščioniškai suprastame paveiksle yra garbinamas ne pats paveikslas, bet ana jo reiškiama aukštesnė tikrovė. Paveikslas yra tik priemonė šiai tikrovei pajausti bei pergyventi. Vis dėlto šitokią sampratą reikėjo sunkiai iškovoti iš senovinio linkimo suontologinti meno kūrinį.

Tas pat glūdi ir jau minėtoje romantiškoje poeto apoteozėje. Tiesa, romantikai nepriėjo prie tokio grubaus meno suontologinimo, kokį randame graikuose arba kovoje už paveikslus. Tačiau pati linkmė čia buvo ta pati. Tiktai romantikai išganomąją meno prasmę skyrė ne tiek atskiram kūriniui, bet perkėlė daugiau į ateitį, į visuotinį perkeitimą meno priemonėmis. Novalis norėjo parašyti pasauliui poezijos kūrinį, kuris pratęstų ir atbaigtų Šventąjį Raštą3"). Ar tai neprimena mums rusų Skriabino, kuris taip pat norėjo sukurti tokią simfoniją, kad jos beklausant įvyktų pasaulio perkeitimas nepaprastai išaugusia klausytojų jausmo įtampa? Pastaraisiais laikais šį polinkį randame ypatingai stipriai išreikštą Rilkės veikaluose, pirmoje eilėje jo "Orfejaus sonetuose". Orfėjus, tasai dainuojantis dievas ir sykiu poeto simbolis, savo giesme keičia pasaulį. Viskas nutyla, suskambėjus jo dainai. Ir šioje tyloje kaip tik atsiveria "nauja pradžia". Žvėrys lenda iš "skaistaus išvaduoto miško"; bet jie jau nėra paprasti žvėrys: jie yra "žvėrys iš tylos". Jie tyli "ne iš klastos ir ne iš baimės", bet todėl, kad klauso. Ir visa, kas buvo sena: "baubimas, riksmas, maišatis pasirodo jų širdims taip menka"31). Giesmė virsta buvimu: "Gesang ist Da-sein". Argi šie Rilkės vaizdai neprimena mums Izaijo pranašystės apie sandoron grįžusią gamtą, kada "veršiukas ir liūtas bus drauge"; kada "karvė ir meška sykiu ės žolę"; kada "prie gyvačių olos žais kūdikis ir į skorpijonų plyšius kaišios savo rankutę" (Iz. 11, 6—8)? Argi senojo žvėrių gyvenimo menkystė neprimena mums šv. Povilo žodžių: "Kas buvo sena, praėjo; štai visa pasidarė nauja" (2 Kor. 5, 17)? Todėl W. Rehm teisingai ir sako, kad šis naujasis Orfėjus "prisiima tokius uždavinius ir tokias pareigas, kurios pirmiau priklausė pranašams bei šventiesiems, o pirmoje eilėje Kristui, kaip tikrajam Tarpininkui, kaip pranašų Atbaigėjui ir šventųjų Pirmavaizdžiui"32). Orfejus-poetas čia atsistoja Kris-taus-Išganytojo vietoje, ir poezija pakeičia religiją.
----
30) Plg. W. Rehm, Orpheus, 91 p.
31) Sonette an Orpheus I d. 1 son. 45 p.
32) Op. cit. 562 p.
----
Nauja pasaulio bei žmogaus  būtis kyla ne iš Kristaus mirties ir prisikėlimo, bet iš poeto giesmės.
Visi šie pavyzdžiai rodo, kad poezijos ir apskritai meno kūrinio suontologinimas yra amžinai viliojanti pagunda; kad minėtas Goethės posakis nėra tik jo paties pažiūra, bet šios pagundos išraiška; kad naujos būties kildinimas poetine kūryba yra nuolatinė estetinio žmogaus pastanga. Tiesa, visa tai teikia poezijai naujos šviesos ir naujos didybės. Visa tai padaro poetą lygų Dievui. Tačiau kadangi visa tai yra netikra, ši pastanga nubloškia galop poetinę egzistenciją į gilų nusivylimą ir nusiminimą. Poetas, įtikėjęs į savo galią šaukti iš nebūties naują tikrovę, pakyla, kaip tasai Mickevičiaus "Vėlinių" Konradas, ligi Dievybės ir žvelgia į jos esmę. Tačiau čia pat jis pamato, kad jis yra vis dėlto tiktai žmogus: "Esu betgi žmogus; tenai, ant žemės mano kūnas; mylėjau, tėvynėj likosi širdis"33). Tai sudužėlio skundas; sudužėlio, kuris gali dar ilgai blaškytis ir kovoti su savo sudužimu, bet kuris galop kris apalpęs, kaip anų žodžių autorius. Poezijos suontologinimas yra pati giliausia tragiką, kuri ištinka poetinę egzistenciją. — Todėl čia savaime kyla klausimas: kame glūdi šios pastangos klaida? Kodėl poezijos pastatymas vienoje plotmėje su religija baigiasi katastrofa?

IV.
Atsakymą esu davęs, mielas Bičiuli, jau anksčiau vienu sakiniu: poezija aukštesnę būtį reiškia, bet ji pati šia aukštesne būtimi nėra. Ir čia mes kaip tik užtinkame patį savotiškiausią poezijos bruožą, būtent: poezija yra aukštesnės tikrovės ženklas. Anksčiau esame sakę, kad poezija peržengia mūsąja tikrovę, kad ji yra ant-tikrovė. Dabar galime šį posakį patikslinti, pridurdami: poezija peržengia tikrovę kaip tik savo ženkliškumu. Šiuo savo bruožu ji įsijungia į labai plačią ir mūsų buvime labai reikšmingą ženklo arba prasmens sritį. Perdaug nuvarginčiau Tave, Mielasis, ir mano laiškas pasidarytų per daug ilgas ir per daug sunkus, jeigu mėginčiau leistis į prasmens aiškinimą. Tai yra kultūros filosofijos uždavinys 34). Šiuo tarpu mums pakaks tik keletos pastabų. — Poezijos kūrinio paskirtis yra ne būti, bet reikšti. Šiuo atžvilgiu poetinė kūryba dalinasi tuo pačiu likimu su bet kuriuo kitu menu ir net su bet kuria kita žmogaus kūryba. Žmogus niekados nesukuria būties: jis sukuria tik būties ženklą, kuris laikosi Viešpaties sukurtoje būtyje. Šitas ženklas atskleidžia mums tai, ką jis ženklina. Bet pats savyje jis anos jo ženklinamos tikrovės neturi. Kitaip kaipgi jis
------
33) Cit. M. Biržiška, op. cit. 85 p.
34) Jį esu mėginęs spręsti savo neišleistoje dar studijoje "Kultūros kūrinio esmė ir buvimas".
------
būtų ženklas? Platono veikalai nėra tikrovinis jo mintys, bet tik jo minčių ženklas, kurio pagalba šios mintys mumyse atsigauna. Dantės "Vita nuova" nėra tikrovinė jo meilė, bet tik kadaise buvusios jo meilės ženklas, kuris mumyse pažadina Dantės meilės pergyvenimą. Taip yra su visais poezijos ir meno apskritai kūriniais. Poeto reiškiama tikrovė gyvena meno kūrinyje ne tikroviniu, bet tiktai ženkliniu-prasminiu-sim-boliniu būdu. Meno kūrinys paliečia mus ne savo tikroviškumu, bet savo ženkliškumu: savo prasme, kurią mes suvokiame ir kurioje mes paregime tai, kas buvo norėta pasakyti. Meno veikalas, Bičiuli, man visados atrodo, kaip durų vilkiukas, kaip jose esanti mažutė akis, pro kurią mes galime pamatyti, kas glūdi anapus durų. Tačiau pati ši akis juk nėra tai, ką mes pro ją regime. Ji tik nurodo į anapus; ji tik nuveda mus į už jos stovinčią tikrovę. Taip yra ir poezijoje. Poetinės kūrybos likimas yra nebūti tikrove ir sykiu reikšti daugiau, negu tikrovė; neprilygti tikrovei savo buvimu ir sykiu pralenkti ją savo prasme. Poezijos pasaulis yra prasmens pasaulis. Jis laikosi savo reikšme. Todėl poetiniai kūriniai nėra daiktai, bet reikšmens arba prasmens. Jie yra strėlės į anapusinį krantą.

Todėl gili tragiką tyko kiekvieną, kuris mėgintų tikrovės ženklą laikyti pačia tikrove; kuris kelrodžio trumputį brūkšnį sukeistų su pačiu keliu. O taip įvyksta tada, kai poezijai teikiame ontologinės būties. Šiuo atveju mes iš tikro manome, kad "Ilijada" ir "Odisėja" nėra anas mūsų būties durų vilkiukas, bet tikrasis anapusinis Olimpas su dieviškais savo gyventojais. Tokiu atveju mes manome, kad žmogaus rankų nutapytas paveikslas ar nukalta statula nėra atvaizdas, bet tikras dievas ar šventasis, tik kažkodėl sustingęs mūsų akivaizdoje. Tokiu atveju mes manome, kad Orfejaus daina nėra nurodymas į išskaistintą būtį, bet tikrasis jos išskaistinimas bei perkeitimas. Ir čia mes kaip tik klystame. "Mene, — gražiai sako N. Berdiajevas, — yra kuriamas ne naujas gyvenimas, bet naujo gyvenimo tiesos arba jo prasmens. Menas visados mus moko, kad ši praeinanti tikrovė yra kitos nepraeinančios būties prasmuo. Galutinė būties tikrovė mene yra sukuriama tiktai ženkliškai"35). Kas tad ieškotų mene paties naujo gyvenimo, pačios nepraeinančios būties, tas turėtų skaudžiai nusivilti, nes čia nei šio gyvenimo nei šios būties nėra. Čia yra tik jų ženklai, tik nurodymai, tik kūrybinės rankos įbrėžtos rodyklės į tai, kas yra aukščiau ir anapus. Todėl kiekvienas meno sustatymas lygiomis su religija yra klaidingas. Religija yra ne ženklas, bet tikrovė. Ji nereiškia, bet vykdo. Ji nėra prasmuo, bet nauja būtis. Tuo tarpu menas yra tik ženklas, tik prasmuo, tik reiškėjas. Manyti, kad turint meną, tuo pačiu yra turima ir religija, vadinasi, nauja būtis, yra didelis apsirikimas pačiuose mūsojo buvimo pagrinduose. Tai užsidarymas ženklų pasaulyje ir blaškymasis jame be išeities. Strėlė į kitą upės krantą dar anaiptol nėra laivelis, kuris mus iš tikro į anapus perkeltų. Atsisėsti tad po šia strėle reiškia amžinai pasilikti šiapus. Štai kur glūdi priežastis, kodėl Kierkegaardas poetinę egzistenciją gretino su nusivylimu.
-----
35) Der Sinn dea Schaffens, 254 p. Tuebingen 1927.
----
Tačiau kur tada glūdi anoji poezijos didybė, apie kurią esame anksčiau kalbėję? Kaip tik jos ženkliškume. Teigimas iš sykio atrodo keistas, bet jis yra teisingas. Būdama aukštesnės tikrovės ženklas, poezija visą mūsų buvimą kaip tik kreipia šios tikrovės linkme. Tiesa, ji nepajėgia anos tikrovės sukurti: tai padaryti gali tik religija dieviškuoju savo veikimu. Bet poezija pajėgia mums aną aukštesnę tikrovę nurodyti. Ir tai yra labai daug, daug daugiau, negu mums duoda mus apsupantis gamtinis pasaulis. Poezijos ženkliškumas anaiptol nėra jos silpnybė ryšium su gamta. Priešingai, jis yra jos galia ir didybė. Poezija nusileidžia religijai, bet ji nepaprastai pralenkia gamtą. Poetinės kūrybos laimėjimai stovi priešais mus kaip neišsemiamas prasmės pasaulis. Tuo tarpu gamta yra tiktai būtis. Ji nėra joks ženklas ir joks prasmuo. Reikšti ką nors aukštesnio nėra jos uždavinys. Ši pareiga yra patikėta žmogaus darbams. Gamta yra skirta tiktai būti. Ir šiuo grynu buvimu jos prasmė išsisemia. Todėl O. Spengleris kaip tik sumaišo ženklą su būtimi, priskirdamas savo "visuotinėje simbolikoje" prasmens sričiai ne tik doriškus, arabiškus ir romaniškus ornamentus, bet ir "visą nebylią gamtos kalbą su jos miškais, olomis, bandomis, debesimis, žvaigždėmis, mėnesienomis ir audromis"36). Kad kartais gamta mums iš tikro daug reiškia ir daug pasako, tai yra beveik kasdieninis mūsų pačių patyrimas. Tačiau šią reikšmę gamtai duodame mes patys. Mes patys perkeliame jon savo pergyvenimus ir nuotaikas, savo idėjas ir pažiūras. Ne gamta mums kalba, mes kalbame gamtai. Pati savyje gamta yra nebyli. Ir ne todėl, kad mes jos "nebylios kalbos" nesuprastume, bet kad ji neturi nieko mums pasakyti. Todėl gamtinis daiktas gali turėti begalybę reikšmių, kurios visos priklausys nuo mūsų pergyvenimų ir dėl kurių niekas nesiginčys, mėgindamas atspėti tikrąją, kadangi nė vienas negalės nurodyti objektyvinio, pačiame daikte glūdinčio pagrindo. Tuo tarpu meno kūriniai yra vienaprasmiai. Jeigu kartais dėl meno kūrinio sampratos kyla ginčų, tai jie kaip tik atskleidžia meno kūrinio vienaprasmiškumą. Ginčas juk yra pastanga surasti tikrąją prasmę. Todėl ne gamta yra didžioji mūsų buvimo strėlė į anapus, bet menas, poezija ir apskritai visa žmogiškoji kūryba. Ne gamta yra anas didysis šauklys taisyti Viešpačiui kelią, bet poetinė-meninė kūryba. Žmogus yra menkas tuo, kad jis pats nėra Viešpats-Atpirkėjas. Tačiau jis yra didis tuo, kad jis yra Viešpaties-Atpirkę j o pirmatakas. Jo kūryba nėra keičianti Šv. Dvasios ugnis. Tačiau ji yra Jono Krikštytojo Jordano vanduo, kuris nurodo į Sekminių ugnį. Kiekvienas poetas ir apskritai kiekvienas menininkas gali ir net turi sava būtimi pakartoti Jono Krikštytojo žodžius: "Aš krikštiju jus vandeniu; bet ateis galingesnis už mane ... jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi" (Luk. 3, 16). Tai yra poetinės būties ir poetinės kūrybos giliausia išraiška. Krikštyti pasaulį, vadinasi, būti ano Didžiojo Krikšto ženklu yra visos poetinės egzistencijos paskirtis ir prasmė.
------
36) Untergang des Abendlandes I, 213 p.
------

*    *    *
Šia išvada man ir norisi, mielas mano Bičiuli, savo laišką baigti. Be abejo, dar liko daug kas pasakyti ir apie patį Tave ir apie Tavo kūrybą. Dar liko pasakyti, kad, kurdamas ženklus, Tu esi ypatingai jautrus visai aplinkai; kad Tu pastebi daiktus esant, kas kitų yra beveik visiškai pamiršta; kad Tu atsakai į kiekvieną padirgini-mą ir todėl vedi beveik ligūstą egzistenciją. Taip pat dar liko pasakyti, kad Tavo kūrinys nemiršta kaip tik todėl, kad jis yra ženklas; kad jis ir Tave patį išgelbsti iš mirties naikinančios rankos, bet labai savotišku būdu; kad nemirdamas Tavo kūrinys visados prisikelia tautos dvasioje ir ją guodžia sunkiomis jos istorijos valandomis. Tačiau visa tai jau pralaužia šio laiško sienas. Mano laiškas buvo skirtas tiktai Tavo poetinės būties prasmei iškelti. Ar šis ketinimas man pavyko, pasakysi Tu pats, jį perskaitęs.

Dabar belieka man tik Tave atsisveikinti ir Tau ko nors palinkėti. Tačiau ką gi kita galėčiau Tau pasakyti, jeigu ne tai, kad Tu savuose veikaluose išsigelbėtum iš visuotinio užmaršties tvano, kuris užlieja kiekvieną, nevežantį savo arkoje dovanos, skirtos naujai pradžiai. Daug žmogysčių slankioja šiandien mūsų buvimo pakampėmis su parašais ant kepurių ir ant rankovių: "Poetas". Bet visos šios žmogystės veda melagingą egzistenciją. Jos visos dirba daiktus, bet nekuria ženklų. Padaryti daiktą reikia tiktai noro. Bet sukurti ženklą reikia Viešpaties malonės, nes šis ženklas yra juk ženklas Viešpaties einamam keliui. Todėl be Jo šviesos jis niekada nežibės ir nerodys. Be Jo šviesos jis pasiliks tik negyvas ir nebylus daiktas, kaip ir tie visi akmens ant mūsų būties takų. Todėl Sekminių himnas yra vienintelis tikrosios poetinės egzistencijos himnas:
"Veni Creator Spiritus!"
Didžios sėkmės šiame vargingame žemės laike, šioje istorinėje pasaulio naktyje Tau linki Tavo bičiulis ir gerbėjas
Antanas Maceina




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai