Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VIENAS GRĮŽIMAS (eil.) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KAZYS VESELKA   
Aš sugrįžtu. Namai tie patys, žmonės vaikšto.
Tas pats mūs meiles metais švietęs žiburys.
Kaip miela vėl praeit gatve pro tuščią turgaus aikštę
Ir pasibelst į mylimas duris.

Ak, jau girdžiu žingsnius per kambarius ataidint:
Tai ji sutikt ateina grįžtančio manęs,
Ir štai, jau stovime ilgai stebėdami viens kito veidą,
Užlieti mirusių dienų ugnies.


Ir rimsta vakaras. Kažkur tik vejas trankos,
Tarsi nuklydusi mūs vienuma sunki,
O čia, ant dulkinų pečių jaučiu vėl tavo ranką
Ir net girdžiu žodžius: "Tu pailsėk.

Tu pailsėk po tų nykių klaidžių klajonių,
Po to veržimosi beprasmio ir sunkaus.
Tu sugrįžai namo. Ir kaukėm pasipuošę žmonės
Tavęs jau niekad tolumon nešauks,

Ir nevilios, nes ašen prie tavęs budėsiu,
Ar bus čia vakaras, ar žals diena šviesi,
Kol tavo nerimą tarsi klajūnę pelkių šviesą
Mana širdis ir meilė užgesins.

Juk aš dienų dienom tikėjau šiam grįžimui.
Dienų dienom puošiausi lūkesio šviesa.
Ir jei ne ši šarma plaukuos, ne šitos paakiuos senatvės žymės,
Manęs nebūtų niekad lankęs liūdesys."   

Ir taip kalbi, kalbi. Neklausi, ką veikiau išklydęs;
Ką aš mylėjau ten, kur valkata basčiaus.
Dėl to ir rimsta vakaras, ruduo nasturtom žydi,
Dėl to ir suplaka širdis tvirčiau.

Ir aš žinau: tu būsi man gaivi paunksmė,
Klajūniuos metuos šaukus nuošalė rami,
Kur knygos puslapius, kur vienišą užmestą plunksną
Galėsiu vėliai į rankas paimt.

Ir taip ramu, ramu. Už lango tirpsta snaigės, —
Taip žemėj keičiasi ir žmonės ir žiedai.
Kodėl tik tu viena, lyg knygoje gera Solveiga
Manęs sulaukt vilties nepraradai?

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai