Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRANO KOZULIO "DULKES EŽERE" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Aistis   

šiemet Kanadoje pasirodė Prano Kozulio pirmasis eilėraščių rinkinys "Dulkės ežere". Tai nedidelė, šešiasdešimt keturių puslapių knyga, bet ja poetas labai rimtai pasirodė. Yra pagrindo manyti, kad autorius prasiverš į pirmąsias mūsų poezijos eiles. Jo poezijoje nerasime nieko rėkiančio ir pretenzingo, ji daugiau kukli ir lygi, bet nuoširdi ir gili.

Dažnai yra sunku ir rizikinga vertinti pirmoji knyga, nes tik retas autorius iš karto atsiskleidžia pilnu žiedu, dėl to yra pavojaus net Ir aky-liausiam kritikui apsirikti. Gal tai geriausiai būtų, kad apie jaunuosius jaunieji ir rašytų, nes jie yra arčiau savo pasaulio.

Kūryba yra ginčas ir varžytynės su tuo, kas jau yra sukurta, bet drauge ji yra kruopštus ir kasdieniškas darbas. Dažnai pradedantysis užmiršta vieną labai svarbią ir lemtingą tiesą — lyriko amžius labai trumpas. Kol epikas save suranda ir pradeda kurti, dažnai lyrikas jau susilaukia sekėjų — vadinas, pasensta. Todėl į jo pašaukimą reikia staiga visa esybe veržtis. Kiekvienas pradeda talentu, bet talentas be darbo greit išsenka ir vien tik juo pasikliauti negalima. Tai liečia kiekvieną: ir garsiai rėkiantį ir kuklų. Dažnai tikresnę ateitį turi tas, kuris savo jėgomis mažiau pasitiki, negu tas, kuris jas pervertina, nes ne drąsa mes kalbame, bet sielos pilnumu. Iš kūrėjo reikalaujama vis galios ir naujumo, o to pasiekiama tik darbu. Tai nors taisyklės ir nėra, bet dažni pavyzdžiai tvirtina, kad įgimtas talentas ne visada yra kūrėjo ateities laidas. Šiandie naujų knygų, o ypač naujų rašytojų nėra apstu, tai tuo labiau turėtų rūpėti kritikui, kad naujas autorius iki krašto išnaudotų savo įgimtus gabumus.

Pranas Kozulis tobulai valdo formą, švelnus, pastabus, ir gal jo didžiausia dorybe, kad jis savo poezijoje vartoja beveik išimtinai lyrines reiškimo priemones — figūras: Kuo daugiau mane bara Ir peikia, kuo garsiau mane keikia žmogus, tuo aiškiau regiu tuštumą klaikią, j kurią užsimerkęs žengiu.
Kaip kiekvienas pradedantysis, jis turi ir silpnų vietų: pavartoja vieną kitą jau girdėtą pasakymą ar panaudotą puošmeną. Tai nėra didelė yda, nes sunku rasti autorių, kurs pradžioje nebūtų kieno nors paveiktas, bet tai nėra ir dorybė: poetas turi atsipalaiduoti nuo tiesiogių ar ne-tiesiogių svetimybių. Pavyzdžiui imkime jo eilėraštį "Lietuvą":
Tu pakilai giliuos pusnynuos,
Nuo kraujo žemė kaito —
buvai tartum plaukais lininiais
kukli laukų mergaite.

šimtai dėl tavo vardo grūmės
išalkę ir be miego —
Jie su didžiom viltim Išėjo
ir su prastom sermėgom.

Pasakymai, kaip "plaukais lininiais; laukų mergaitė; su didžiom viltim ir su prastom sermėgom", jau kitų, kad ir neraidiškai tais pačiais žodžiais pavartoti. Visa eilėraščio dvasia primena Ant. Miškinį.

Reikia tikėtis, kad tokie dalykai su laiku išnyks. Poetas yra pakankamai subrendęs, ir jam nėra gyvo reikalo   kituose Ieškoti  minčių bei puošmenų.   Yra   eilėraščių,   atliktų klasišku tobulumu:
Keista šalis: kuris jau metas
negrįžta paukščiai iš pietų.
Ir aš kasdienį darbą metęs,
lyg mirusiu krantu,
žengiu net žengt nepasiryžęs
sutikt pavasario gražaus.
Gal aš klystu. Gal jie Jau grįžo —
tik aš nesugrįžau.
("Paukščiai", 14 p»l.)

Rinkinys padalintas į tris skyrius: šiaurės žvaigždė, Pavasario žaibai ir Amžinasis klausimas. Pirmame daugiau sutinkame patriotiškų visuomeninių motyvų, antrame — asmeninių, o trečiame — susimąstymo. Bet iš tikrųjų tie trys motyvui pinasi per visą knygą — laikas bus uždėjęs visiems skyriams savo antspaudą:

Jei ne viltis — aš būčiau miręs,
jei ne tikėjimas — kas būtų likę iš tavęs: —
visi  mes  būtume,  lyg  akmenys pilkieji,
sulindę į žemes. (20 psl.)

Visoje   knygoje   spindi   kažkoks šviesus vilties spindulys:
Aš nežinau, kodėl ir kur keliaujam,
jaučiu tiktai padangių ritmą ir tave. ...jaučiu —
srovena metai, valandos ir kraujas
į skaisčiai tvaskančias erdves ...
(42 psl.)

arba:
Tiktai vienų vienintelis ruoželis
man niekad neišnyko iš akių,
nušviečiantis didžiulę mano šalį
ir lengvo vėjo supamus laukus.

Pranas Kozulis, kaip sakėme, turi visas gero ir tikro poeto savybes. Jis yra gilus, bet jame mintis nenustelbia jausmo. Jis yra sukūręs keletą tikrai tobulų eilėraščių. Sakysime, kad ir šis:

žmogus ir žemė nuostabiai  suaugę
taip neatplėšiamai stipriai ...
Kai degančiom akim žvelgiu į dangų,
nukrinta vyturiai

lėtai plasnodami sparnais. Bejėgiai,
tarytum žaibo užgauti,
jie mano rankose ramiai užmiega.
Prasideda naktis.

žvelgiu į ją šiek tiek susigraudinęs
ir susimąstęs negudriai —
man akyse pasineria žvaigždynai,
lyg dulkės ežere.

O iš po žemių sutema srovena,
lyg šaltas vėjas iš kapų —
be vyturių ir be aušros ta žemė,
net vaikščiot nejauku.

žmogus ją sotina krauju ir kaulais
nepasibaigiančių kartų;
seku tą judesį, lyg upę sraunią,
ir pats į ją grimstu...
(44—45 psl.)

Tiesa, vietomis jaučiama perdaug jau žalio jaunuoliškumo žodžiuose ir mintyse:
Ir aš tada, lyg veidrody, vėl praregėsiu
šešėlį tipo neaiškaus (54 psl.)

Arba:
Veltui ieškojau amžinojo grožio
tarp žemės reiškinių pilkų: —
žvaigždynai, moterys ir rožės
vien tik   aptemdymui   akių.
(61 psl.)

Poezijoje galima vartoti bet kokį žodį, tik jis turi būti savo vietoje ir tinkamoje aplinkoje. Bet citatose praretinti žodžiai abejotinos vartosenos, jie čia nebetinka.

Ta pačia proga poetui norėtųsi padaryti dar vieną pastabą, dėl soneto formos. Sonetas prosodijos vadovėliuose aptariamas šiaip: 14 eilučių lyrinės poezijos kūrinėlis, padalintas į du vienos rimų poros ketureilius ir į du tercetus. Iš to jo ir vardas — sonetas (skambutis). Lietuvių poezijoje šios griežtos viršinės formos nelabai paisoma. Bet sonete ar ne svarbesnė vidinė stilistinė forma. Sonetą, sudaro dvi skirtingos dalys: pirmoji — statinė, antroji — kinetinė. Tai pirmoje dalyje gali vyrauti tropai, tai yra, vaizdai, o antroje jau būtinai turėtų vyrauti figūros, tai yra jausminės reiškimo priemonės. Iš to seka, kad gali būti keturiolikos eilučių eilėraštis, bet nebūti sonetas.

šių mano pastabų poetas tenepri-imie, kaip kritikos. Ne, tai yra draugiški gal kiek daugiau patyrimo turinčio kolegos patarimai. Visi formaliniai gudrumai patyrimu ir studijomis pasiekiami kiekvienam, tai juo labiau jie yra pasiekiami įgimtą poeto gabumą turinčiam autoriui. Negalima pasiekti tik vieno, tai paties talento, o Pranas Kozulis jį turi, ir gal būt, ne eilinį.

Pirmasis poeto bandymas yra gražus ir vertingas, tad tenka palinkėti autoriui ir knygai tik vieno — pasisekimo.
J. Aistis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai